- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- eAS-2815-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05171-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. W.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailė Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. W. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. W. skundą dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėja A. W. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2026 m. birželio 11 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 10VSV-584 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Skyrių iš naujo įvertinti pareiškėjos šeimos situaciją tik pagal patikrintus, tikslius ir kompetentingų institucijų pateiktus duomenis, atskirai įvertinant 2026 m. gegužės 25 d. Tarnybos vizito metu nustatytas aplinkybes, vaiko gyvenamosios aplinkos vertinimą, vaiko močiutės paaiškinimus, Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centro ir gydytojos duomenis, taip pat visą Tauragės lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 1.15Mr S-21 turinį, o ne tik pareiškėjai nepalankius jo fragmentus; 3) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja skundo motyvuose taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodydama, kad „šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonė būtina tam, kad iki bylos išnagrinėjimo nebūtų toliau dauginami ir naudojami ginčijami duomenys apie pareiškėjos tariamą vaiko nepriežiūrą, higienos neužtikrinimą, sveikatos ir raidos poreikių neatpažinimą bei tariamą gebėjimų rūpintis vaiku trūkumą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikalingas ne dėl pareiškėjos nenoro bendrauti su institucijomis, o dėl to, kad ginčijamų duomenų naudojimas šeimos ir vaiko teisių srityje gali sukelti sunkiai ištaisomų padarinių. Netikslūs duomenys gali būti perduodami kitoms įstaigoms, naudojami atvejo vadybos procese, įrašomi į naujus dokumentus ir vėliau tapti kitų sprendimų pagrindu. Dėl to iki bylos išnagrinėjimo būtina sustabdyti papildomą informacijos apie pareiškėjos šeimą rinkimą ir atvejo vadybos priemonių vykdymą tiek, kiek jos grindžiamos ginčijamomis išvadomis.“
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2026 m. liepos 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjos A. W. skundo dalį, kuria prašoma priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Tarnybos Skyriaus Sprendimą ir įpareigoti Tarnybą bei Tarnybos Skyrių iš naujo įvertinti pareiškėjos šeimos situaciją pagal pareiškėjos skunde nurodytus reikalavimus; netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo; atsakovu šioje byloje nusprendė laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tarnybos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos ginčijamu Sprendimu nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), o Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 36² straipsnyje. Pagal suformuotą teismų praktiką, administraciniam teismui gali būti skundžiamas tik galutinis administracinės procedūros sprendimas, kai nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai užbaigus vertinimo procedūrą. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju Sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą. Teismas, atsisakęs priimti pagrindinį skundo reikalavimą – panaikinti Sprendimą, atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Skyrių iš naujo įvertinti pareiškėjos šeimos situaciją. Teismas, vertindamas pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodė, kad byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pareiškėjos suformuotas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašymas yra susijęs su Tarnybos Skyriaus priimtu Sprendimu, todėl teismas, atsisakęs priimti skundo dalį dėl reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Skyrių atlikti veiksmus, netenkino ir pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
III.
Pareiškėja A. W. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti skundo reikalavimus panaikinti Tarnybos Skyriaus Sprendimą ir įpareigoti pareiškėjos šeimos situaciją įvertinti iš naujo, taip pat netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir perduoti šių reikalavimų priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos teigimu, teismas nepakankamai įvertino Sprendimo turinį, nes juo Tarnybos kompetencijos ribose buvo išspręsti vaiko priežiūros klausimai, Sprendimo pagrindu jau yra kilusios faktinės ir teisinės pasekmės, iki pareiškėjos skundo pateikimo teismui jau buvo atliktas pagalbos poreikio vertinimas, suorganizuotas atvejo vadybos posėdis ir 2026 m. birželio 29 d. sudarytas pagalbos planas. Pasak pareiškėjos, svarbu ne vien tai, kad Sprendimo pagrindu buvo inicijuotas atvejo vadybininko paskyrimas, bet ir tai, kokie konkretūs klausimai jau buvo išspręsti, kokios aplinkybės jame įrašytos, kaip nustatytos, ir ar jos bus iš naujo vertinamos bei galės būti pakeistos kitu vėliau priimamu administraciniu aktu.
Pareiškėja pažymi, kad Tarnyba 2026 m. birželio 29 d. rašte Nr. 10SD-2009 „Dėl atsakymo į Jūsų prašymą“ nurodė, jog 2026 m. gegužės 20 d. gauto pranešimo pagrindu pradėtas vaiko situacijos vertinimas 2026 m. birželio 11 d. buvo užbaigtas ir užpildyta vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. 10VSV-584. Tarnybos rašte nėra nurodyta, kad Sprendime pateiktos išvados yra preliminarios, jog vaiko situacijos vertinimas bus tęsiamas ar kad Sprendime konstatuoti vaiko teisių pažeidimai bus iš naujo tikrinami atvejo vadybos proceso metu. Tarnybos rašto turinys patvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas kaip užbaigto Tarnybos vykdyto vaiko situacijos vertinimo rezultatas.
Pareiškėjos vertinimu, vien tai, kad vienos procedūros rezultatas pagal įstatymą tampa kitos procedūros pradžios pagrindu, savaime nereiškia, jog visi pirmojoje procedūroje priimto dokumento konstatavimai yra preliminarūs. Tarnybai užbaigus jos atliekamą vaiko situacijos vertinimą, konstatavus konkrečius vaiko teisių pažeidimus ir pagal šiuos konstatavimus inicijavus kitos įstaigos atliekamus veiksmus, Sprendimas bent šia dalimi sukelia savarankiškas pasekmes ir nėra pakeičiamas būsimu atvejo vadybininko sprendimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju susidarė procesiškai prieštaringa situacija. Viena vertus, teismas priėmė nagrinėti reikalavimą priteisti žalą, kurios atsiradimas siejamas su Sprendimu, jame įrašytais duomenimis ir jo pagrindu atliktais veiksmais. Kita vertus, teismas atsisakė priimti reikalavimą dėl paties Sprendimo panaikinimo, konstatavęs, kad Sprendimas pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams nedaro įtakos. Šis prieštaravimas turėjo būti papildomai įvertintas, nes pareiškėjos teisių gynimas apima ne tik piniginės kompensacijos klausimą, bet ir oficialių bei pareiškėjai nepalankių Tarnybos konstatavimų pašalinimą.
Pareiškėja pažymi, kad išvestinio reikalavimo (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus) priėmimo klausimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio reikalavimo procesinio priimtinumo, todėl panaikinus teismo nutarties dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą, kartu turėtų būti iš naujo sprendžiamas ir reikalavimo dėl pakartotinio vertinimo priėmimo klausimas.
Pareiškėja dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad šis prašymas teismo atmestas tik todėl, jog teismas atsisakė priimti reikalavimus dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Panaikinus šią teismo nutarties dalį, išnyktų ir procesinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl šis klausimas turėtų būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba, atstovaujamas Tarnybos Skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad teismas pagrįstai vertino, jog Sprendimas yra informacinio, fiksuojamojo ir tiriamojo pobūdžio procedūrinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjai tiesioginių teisinių pasekmių, todėl nėra savarankiškas ginčo objektas administraciniame teisme. Sprendimu nebuvo suvaržytos pareiškėjos teisės, nepilnametis vaikas nebuvo paimtas iš šeimos, o tėvų valdžia nebuvo apribota. Argumentai dėl tarpinių aktų teisėtumo gali būti nurodomi tik ginčijant galutinį sprendimą, kurio tarpiniais dokumentais jie yra.
Atsakovo atstovas pažymi, kad Sprendimo apskundimo tvarkoje pareiškėja buvo informuota, jog atlikto vertinimo veiksmai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjui. Tai reiškia, kad pareiškėja turėjo realią, paprastą ir efektyvią galimybę operatyviai kreiptis tiesiogiai į Skyriaus vedėją, išreikšti savo nesutikimą su anketos turiniu bei pasiekti situacijos peržiūrėjimą pačioje institucijoje. Pareiškėja šia teisės aktuose numatyta vidine ginčų sprendimo priemone nesinaudojo, o iškart inicijavo teisminį procesą. Sprendime nurodyta apskundimo tvarka yra patvirtinta Tarnybos direktoriaus 2023 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. BV-309 ir negali išplėsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio ribų.
Atsakovo atstovas sutinka su teismo išvada, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra tiesiogiai susijusios su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Kadangi reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo pagrįstai atsisakytas priimti, neliko materialinio reikalavimo, kurį būtų galima užtikrinti. Užtikrinimo priemonės negali būti taikomos tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai, o paramos vaikui stabdymas šiurkščiai pažeistų jo geriausius interesus.
Atsakovo atstovas pažymi, kad Tarnybos Skyrius pagal gautą naują pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo atliko vaiko situacijos vertinimą ir pagal gautus aktualius duomenis (vaiko priežiūra po institucijos atliktų teisėtų veiksmų akivaizdžiai pagerėjo) 2026 m. rugpjūčio 6 d. priėmė Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 10VSV-799, kuriuo nusprendė nenustatyti būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio. Nors pareiškėjos priežiūros ir higienos trūkumai po institucijos atliktų teisėtų veiksmų buvo pašalinti, tačiau šeimai, kaip visumai, vis dar objektyviai reikalinga tęstinė specialistų parama, kad būtų suvaldytas tėvų konfliktas, stiprinama pareiškėjos emocinė būsena ir užtikrintas ilgalaikis vaiko saugumas. Tai įrodo, kad atvejo vadyba veikia ne kaip suvaržymas ar bausmė pareiškėjai, o kaip konstruktyvi valstybės garantuojama pagalbos sistema, padedanti jai užtikrinanti vaiko fizinį bei emocinį saugumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutarties dalių, kuriomis atsisakyta priimti skundo reikalavimus panaikinti Tarnybos Skyriaus 2026 m. birželio 11 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 10VSV-584 ir įpareigoti pareiškėjos šeimos situaciją įvertinti iš naujo, taip pat netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia ginčyti Tarnybos Skyriaus priimtą Sprendimą, kuriuo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikai ir (ar) šeimai poreikį ir nustatytas vaiko teisių pažeidimas, bei įpareigoti Tarnybos Skyrių iš naujo atlikti pareiškėjos šeimos situacijos įvertinimą pagal pareiškėjos skunde nurodytus reikalavimus. Taip pat pareiškėja teikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Tarnybai naudoti duomenis apie pareiškėjos tariamą vaiko nepriežiūrą, higienos neužtikrinimą, sveikatos ir raidos poreikių neatpažinimą bei gebėjimų rūpintis vaiku trūkumą, juos perduoti kitoms institucijoms ir jais grįsti atvejo vadybos priemonių taikymą.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnybos Skyriaus priimtu Sprendimu nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Įstatymo 36² straipsnyje, todėl Sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą dėl Tarnybos ir (ar) Tarnybos Skyriaus įpareigojimo atlikti veiksmus. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes suformuotas prašymas yra susijęs su Tarnybos Skyriaus priimtu Sprendimu, o reikalavimo panaikinti šį Sprendimą teismas šioje byloje nepriėmė nagrinėti, t. y. prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su bylos ginčo dalyku (reikalavimu atlyginti neturtinę žalą).
Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Pareiškėja teigia, kad teismas nepakankamai išanalizavo Sprendimo turinį, neįvertino to, jog Sprendime įrašytos aplinkybės (nustatyti faktai apie vaiko teisių pažeidimą) nebus iš naujo vertinamos ir pakeistos kitais vėliau priimtais administraciniais aktais. Sprendime konstatuoti vaiko teisių pažeidimai ir šiuo aspektu padarytos išvados yra galutinės, todėl pareiškėja neturi kitų procesinių galimybių paneigti šias išvadas, kaip tik ginčyti minėtą Sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikytis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir laikantis ABTĮ nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).
Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakoma priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).
Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir panašiai, o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).
Skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020; kt.).
Pareiškėjos ginčijamu Sprendimu nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, taip pat nustatyti vaiko teisių pažeidimai.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, pagal poreikį įvertina vaiko gyvenamąją ir (ar) socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, ar jeigu vaikas turi specialiųjų poreikių, raidos ir (ar) kitokių sutrikimų, jis pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atlieka vaiko situacijos vertinimą. Jeigu Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus, nenustato vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą. Įstatymo 36¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius gali nustatyti būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatoma, jeigu Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, ir jeigu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų. Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 36² str.).
Vaiko, dėl kurio gautas pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą, situacijos vertinimo tvarką, rizikos ir apsaugos veiksnius, nustatomus atliekant vaiko situacijos vertinimą, būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ar vaiko apsaugos poreikį nustatymo tvarką nustato Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803, (toliau – ir Aprašas), kurio 4 punkte nurodyta, kad Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, atlieka vaiko situacijos vertinimą užpildydami vaiko situacijos vertinimo dokumentus, kurių formas tvirtina Tarnybos direktorius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vaikų situacijos vertinimo sprendimai (iki 2024 m. spalio 1 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nurodytos vaiko situacijos vertinimo anketos), kai juose yra konstatuota būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra tarpiniai dokumentai, kuriais nėra užbaigta pagalbos vaikams ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra, ir kurie negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o galutiniu administracinės procedūros sprendimu laikomas tik tuo atveju, jei nebūtų nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, t. y. Tarnybai baigus tyrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-284-520/2021; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-528-821/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-553-415/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-797-662/2025; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026; kt.). Tokiu atveju, kai Tarnyba konstatuoja būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, yra vertinama, kad vaiko situacijos vertinimo procedūra nėra užbaigta ir toks sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos ginčijamo Sprendimo turinį, teisinį reguliavimą ir išdėstytą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas yra tarpinis viešojo administravimo subjekto priimtas dokumentas, nesukeliantis savarankiškų teisinių pasekmių, ir todėl skundas dėl jo panaikinimo nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Sprendimu nebuvo užbaigta vaiko situacijos vertinimo procedūra (buvo toliau inicijuota pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūra), o Tarnyba ėmėsi veiksmų, numatytų Įstatymo 36² straipsnyje (Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka), todėl Sprendimas yra tarpinio ir konstatuojamojo pobūdžio aktas, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-602/2025; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-300-822/2025; 2025 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1121-624/2025; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-525/2026; kt.). Todėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo Sprendimo pobūdį ir nepagrįstai atsisakė priimti skundą dėl Sprendimo panaikinimo, yra atmestini. Taip pat išvados, kad Sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nepaneigia pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, atsiradusius po skundžiamo informacinio pobūdžio Sprendimo priėmimo (atlikti pagalbos poreikio vertinimo veiksmai, sudarytas pagalbos planas, vaiko situacijos vertinimas 2026 m. birželio 11 d. užbaigtas ir užpildyta vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. 10VSV-584).
Pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1270-552/2024; kt.), t. y. administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, pagrįstumą ir teisėtumą bei jų poveikį galutinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Taigi pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) galės pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama sprendimą, priimtą užbaigus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimo procedūrą, nes ginčo administraciniame teisme objektu gali būti tik galutinis sprendimas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą, pagrįstai atsisakė priimti ir suformuluotą reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nes jis laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti Sprendimą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; kt.); be to, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008; 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012; kt.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti Tarnybai naudoti duomenis apie pareiškėjos tariamą vaiko nepriežiūrą, higienos neužtikrinimą, sveikatos ir raidos poreikių neatpažinimą bei gebėjimų rūpintis vaiku trūkumą, juos perduoti kitoms institucijoms ir jais grįsti atvejo vadybos priemonių taikymą – yra susijusi su Tarnybos Skyriaus priimtu Sprendimu, kuris nėra šios bylos ginčo dalykas, nes teismas nepriėmė nagrinėti skundo reikalavimo panaikinti šį Sprendimą. Todėl prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su šios bylos ginčo dalyku (prašymu atlyginti neturtinę žalą), pareiškėja neįrodė šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo ir proporcingumo, dėl to nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos teiginių, kad nagrinėjamu atveju susidarė procesiškai prieštaringa situacija, nes teismas priėmė nagrinėti reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su Sprendimo priėmimu, atlyginimą, tačiau nepriėmė reikalavimo panaikinti patį Sprendimą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog administracinio akto (veiksmo), iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, paprastai netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturėtų būti laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, iš kurių kildinama žala, panaikinimo (žr. pvz. 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-141/2014, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1434-662/2015; kt.). Pareiškėjos reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra pakankamai savarankiškas, kad būtų nagrinėjamas atsietai nuo reikalavimo dėl Tarnybos Skyriaus Sprendimo panaikinimo, ir šio sprendimo neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka netrukdo pareiškėjai reikalauti ir priteisti jai žalos atlyginimą. Tačiau tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Apibendrindama, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalie 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. W. atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.