Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-06-23 · Administracinė byla Nr. eAS-1161-662/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-06-23
Bylos Nr.
eAS-1161-662/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02568-2026-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas, Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
"PAYTEND EUROPE“
Atsakovas
Lietuvos bankas
Administracinė byla Nr. eAS-1161-662/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02568-2026-4 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvovo ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PAYTEND EUROPE“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PAYTEND EUROPE“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „PAYTEND EUROPE“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos banko valdybos (toliau – ir atsakovas, ir Valdyba) 2026 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 2026/03-16 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „PAYTEND EUROPE“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo Valdyba panaikino Bendrovei išduotą elektroninių pinigų įstaigos licencijos, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – ir MĮ) 5 straipsnio 3 ir 5 punktuose nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog Bendrovės vienintelis pajamų šaltinis yra licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos veiklos vykdymas. Pareiškėjui 2018 m. lapkričio 27 d. buvo išduota elektroninių pinigų įstaigos licencija, pagal kurią pareiškėjas galėjo vykdyti mokėjimo operacijas (kredito pervedimus, periodinius mokėjimus, tiesioginio debeto operacijas), mokėjimus mokėjimo kortelėmis ar panašiomis priemonėmis, siūlyti mokėjimo korteles bei teikti mokėjimo priemonių priėmimo paslaugas. Nurodytų licencijuotų paslaugų teikimas sudaro pareiškėjo ekonominės veiklos esmę. Nors įstatuose formaliai numatyta galimybė užsiimti ir kita ūkine-komercine veikla, tačiau pareiškėjas faktiškai nevykdo jokios savarankiškos, nuo licencijos nepriklausomos veiklos, kuri galėtų būti laikoma realiu alternatyviu pajamų šaltiniu (ir panaikinus licenciją nebegali realistiškai tikėtis tokią veiklą vykdyti – tam nėra nei prielaidų, nei faktinės bazės). Ginčijamo Nutarimo neatidėliotinas vykdymas reiškia ne laikiną veiklos apribojimą, o faktinį pareiškėjo veiklos eliminavimą, todėl kyla reali ir artima sunkiai atitaisomos žalos rizika dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas netenka viso pajamų srauto iš licencijuotų paslaugų teikimo, kita vertus, Bendrovė privalo ir toliau dengti reikšmingas būtinas išlaidas, siekdama palaikyti veiklos tęstinumą ir įvykdyti jai tenkančius teisės aktų bei sutarčių nustatytus įsipareigojimus, todėl ginčijamo Nutarimo vykdymas sukelia pareiškėjui realias, o ne hipotetines ar netiesiogines pasekmes.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė duomenis, kurie nurodė faktinių 2026 m. sausio-vasario mėn. duomenų vidurkį. Pareiškėjo mėnesinių pajamų apimtis sudaro apie 0,57 mln. Eur per mėnesį, o būtinų išlaidų apimtis sudaro apie 0,15 mln. Eur per mėnesį. Vieno mėnesio laikotarpiu bendras šių aplinkybių finansinis poveikis sudaro apie 0,72 mln. Eur, o per trijų mėnesių laikotarpį – apie 2,15 mln. Eur. Pareiškėjo nuosavų operacinių lėšų likutis įmonės sąskaitoje sudaro apie 0,5 mln. Eur, o atskiroje klientų saugomų lėšų (angl. „safeguarding“) sąskaitoje laikoma apie 0,34 mln. Eur. Pastarosios lėšos yra klientų pinigai, todėl ginčijamo Nutarimo vykdymo laikotarpiu pareiškėjo galimybės tęsti veiklą be pajamų yra objektyviai ribotos vien Bendrovės nuosavų apyvartinių lėšų apimtimi, t. y. maždaug 0,5 mln. Eur. Per trijų mėnesių laikotarpį tokios išlaidos sudarytų apie 0,45 mln. Eur, t. y. beveik visą pareiškėjo turimų nuosavų apyvartinių lėšų sumą. Esant tokioms aplinkybėms, net ir vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo padėties atkūrimas gali tapti faktiškai nebeįmanomas. Reikalavimo užtikrinimo priemonė šiuo atveju yra būtina laikinai išlaikant status quo ir užtikrinant realią teisinę gynybą, kol teismas priims galutinį sprendimą.

Pareiškėjo vertinimu, prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė atitiko proporcingumo principą ir yra tinkama bei būtina siekiant apsaugoti Bendrovės teises iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų nei viešojo intereso, nei trečiųjų asmenų teisių, o kartu leistų išvengti Bendrovei negrįžtamų pasekmių dar iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu nėra konstatuota jokia konkreti reali žala, nėra nustatyti konkretūs pinigų plovimo atvejai, kurių tęstinumą reikėtų skubiai ir neatidėliotinai nutraukti. Nutarimas buvo grindžiamas reguliaciniais ir procedūriniais pažeidimais, dėl kurių teisėtumo ir faktinio pagrįstumo šioje byloje ir vyksta ginčas. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad nurodyti trūkumai pareiškėjo buvo pašalinti jo veiksmais dar iki bylos teisminio nagrinėjimo, t. y. nutraukė santykius su visais aukštos rizikos klientais, peržiūrėjo ir sustiprino vidaus kontrolės bei rizikų valdymo procedūras, taip pat įgyvendina atsakovui pateiktą veiksmų planą.

Atsakovas Lietuvos bankas pateikė nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuriame prašė prašymo netenkinti.

Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovei, kaip profesionaliai finansų rinkos dalyvei, keliami itin aukšti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, susiję su pareiga visą veiklos laikotarpį užtikrinti atitiktį teisės aktų reikalavimams, o ne tik tais atvejais šalinti daromus teisės aktų pažeidimus, kai juos jau nustato atsakovas ir taiko poveikio priemones.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, jog Bendrovės teiginys, kad ji vykdo tik licencijuojamą veiklą ir neturi kitų pajamų šaltinių, yra jos pačios verslo pasirinkimo pasekmė. Kaip pripažino pati Bendrovė, jos įstatai nedraudžia užsiimti ir kita ūkine-komercine veikla, o galiojantys teisės aktai taip pat neriboja galimybės keisti veiklos modelio, reorganizuoti veiklą ar vykdyti nelicencijuojamą ūkinę-komercinę veiklą, todėl pajamų šaltinių nebuvimas ar jų sumažėjimas, kylantis iš pačios Bendrovės pasirinktų veiklos sprendimų, negali būti laikomas objektyvia ir neatitaisoma didele žala Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio prasme. Be to, Bendrovė neįrodė, kad jos nurodytos išlaidos yra būtinos ir negali būti mažinamos.

Atsakovas vertino, kad Bendrovės argumentai dėl galimai patiriamos žalos buvo nepagrįsti. Taip pat nepagrįstu laikė Bendrovės teiginį, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ji neišvengiamai netektų apie 0,57 mln. Eur pajamų per mėnesį. Bendrovė nepateikė jokių duomenų, kurie patikimai pagrįstų, jog tokio dydžio pajamos būtų realiai išlaikytos net ir tuo atveju, jei ginčijamo Nutarimo galiojimas būtų sustabdytas.

Atsiliepimas

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Nutarime nekonstatuota reali žala, nors jame aiškiai nurodytos Bendrovės pažeidimais sukeltos rizikos finansų sistemos stabilumui ir viešiesiems interesams, kurios pateisina taikytą poveikio priemonę.

Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, kad Nutarime nustatyti pažeidimai yra pašalinti, buvo nepagrįsti, nes Bendrovės pateiktas veiksmų planas ir procedūrų atnaujinimas neįrodo realaus ir veiksmingo jų taikymo. Atsakovas, įvertinęs pateiktą informaciją, nustatė, kad priemonės liko bendro pobūdžio, dalis jų tik planuojamos ar įgyvendintos formaliai, o faktinis taikymas kasdienėje veikloje nebuvo patvirtintas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad rizikos pašalintos ar kad užtikrinamas veiksmingas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikų valdymas.

Atsakovas pabrėžė, kad kiekvieno finansų rinkos dalyvio veikla daro tiesioginę įtaką visuomenės pasitikėjimui visa finansinių įstaigų sistema, jos stabilumui ir patikimumui, kurie yra esminiai viešojo intereso elementai. Todėl finansų rinkos priežiūra yra grindžiama ne tik individualių subjektų interesų apsauga, bet prevencine funkcija, užtikrinančia, kad rinkoje veiktų tik tie subjektai, kurių atitiktis teisės aktų reikalavimams nėra pagrįstai kvestionuojama.

Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neįrodė nei savo reikalavimo prima facie pagrįstumo, nei to, kad Nutarimo vykdymas sukeltų sunkiai atitaisomą žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, sistemingumą ir rizikas finansų sistemos stabilumui, Nutarimo galiojimo sustabdymas labiau pakenktų viešajam interesui, nes sudarytų sąlygas veiklą tęsti subjektui, neatitinkančiam teisės aktų reikalavimų.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad Regionų administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl Nutarimo panaikinimo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės atitinka ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšį, jos yra susijusios su ginčo dalyku ir neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.

Teismas, nenagrinėdamas ginčo iš esmės, vertino, šalių argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne)taikymo, sprendė, kad esminis vertintas aspektas – ar pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nebus pažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principai bei viešasis interesas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad finansų sektoriaus vientisumas, stabilumas, reputacija bei pasitikėjimas finansų sistema yra viešasis interesas, kuriam šiuo atveju yra teiktinas prioritetas prieš privatų pareiškėjo interesą – gauti pelną iš vykdomos veiklos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022 ir kt.).

Teismas pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje, dar neišnagrinėjus bylos iš esmės ir nenustačius, ar atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjo licenciją, nebuvo pagrindo daryti prielaidą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas ir pareiškėjos veiklos tęsimas nekels rizikos rinkos dalyvių teisėms, interesams ar viešajam interesui. Teismo vertinimu, galimos rizikos finansų rinkos stabilumui ir trečiųjų asmenų interesams yra reikšmingesnės nei pareiškėjo privatus interesas tęsti veiklą ir gauti pajamas. Remiantis proporcingumo principu, finansų sektoriaus stabilumas ir prevencinių priemonių taikymas turi prioritetą prieš atskiro rinkos dalyvio patiriamus finansinius ar reputacinius nepatogumus. Nors ūkinės veiklos laisvė yra konstituciškai saugoma, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti specialius ribojimus, jei jie grindžiami objektyviais kriterijais, proporcingi ir skirti viešajam interesui apsaugoti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Profesionaliems finansų rinkos dalyviams keliami aukšti rūpestingumo standartai, todėl pareiškėjas, veikdamas šioje srityje, turėjo įvertinti ir prisiimti su veikla susijusias rizikas.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, o teismas nenustatė, jog egzistavo pareiškėjo skunde prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindai, be to nenustatė, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino. Teismas nepasisakė dėl kitų šalių nurodytų aplinkybių ir argumentų, kurie neturėjo įtakos sprendimui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tarp jų – ir pareiškėjo teiginiai dėl patiriamų finansinių nuostolių, kurie, teismo vertinimu, nekeitė nagrinėjamo klausimo baigties.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę visa apimtimi arba iš dalies.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neatliko interesų balanso testo – neįvertino, kokia konkreti ir objektyviais duomenimis pagrįsta grėsmė viešajam interesui kiltų pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, nelygino šios grėsmės su konkrečia ir argumentais bei įrodymais pagrįsta žala, kurią Bendrovė patirtų nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir apsiribojo vien abstrakčiu, ir deklaratyviu viešojo intereso prioriteto konstatavimu. Be to, teismas neįvertino, ar Bendrovės iki Nutarimo priėmimo ir po jo savarankiškai atlikti taisomieji veiksmai – vidaus kontrolės procedūrų atnaujinimas, pinigų plovimo ir teroristinių finansavimo prevencijos funkcijas vykdančių darbuotojų skaičiaus reikšmingas padidinimas, valdybos sudėties pakeitimas, santykių su aukštos rizikos klientais nutraukimas ir klientų portfelio rizikingumo kryptingas sumažinimas – faktiškai pašalino Nutarime konstatuotas rizikas ir ar dėl to reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo laikotarpiu egzistuoja reali, o ne vien hipotetinė grėsmė finansų sektoriui ir viešajam interesui.

Pareiškėjas pažymi, kad teismui pateiktame skunde išsamiai ir motyvuotai buvo atskleista ir pagrįsta, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės Bendrovė de facto nebegalės tęsti veiklos. Svarbiausia aplinkybė yra ta, kad vienintelis Bendrovės pajamų šaltinis yra licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos veiklos vykdymas, o būtent paslaugų teikimas sudaro Bendrovės ekonominės veiklos esmę, nes Bendrovė gauna pajamas tik iš klientų, kurie naudojasi jos teikiamomis mokėjimo paslaugomis, todėl ginčijamo Nutarimo neatidėliotinas vykdymas reiškia ne laikiną veiklos apribojimą, o faktinį Bendrovės veiklos eliminavimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad net ir visiškai sustabdžius licencijuotų paslaugų teikimą, Bendrovė ir toliau patirtų reikšmingas išlaidas, kurios yra neatskiriamos nuo pačios Bendrovės egzistavimo ir veiklos palaikymo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Tokios išlaidos apima, be kita ko, darbo užmokestį darbuotojams, biuro ir infrastruktūros išlaidas, informacinių technologijų sprendimų palaikymo kaštus, mokėjimo schemų mokesčius bei kitas būtinas administracines ir operacines išlaidas, kurių Bendrovė negali staiga nutraukti ar išvengti vien dėl susidariusios situacijos, tai patvirtina Bendrovės teismui pateikta sąnaudų suvestinė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, konkrečių pinigų plovimo atvejų, kurių tęstinumą reikėtų skubiai ir neatidėliotinai nutraukti, be to, teismas savo motyvus grindė reguliaciniais ir procedūriniais pažeidimais, dėl kurių teisėtumo ir faktinio pagrįstumo šioje byloje ir vyksta ginčas, todėl laikinas Nutarimo galiojimo sustabdymas nesukuria situacijos, kurioje būtų toleruojamas realus teisės pažeidimas ar faktinis pavojus saugomiems interesams.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Nutarime nurodyti trūkumai buvo pašalinti Bendrovės veiksmais dar iki teisminės ginčo stadijos inicijavimo ir nutraukė santykius su visais aukštos rizikos klientais, peržiūrėjo ir sustiprino vidaus kontrolės bei rizikų valdymo procedūras, taip pat įgyvendina atsakovui pateiktą veiksmų planą.

Pareiškėjo vertinimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, privalėjo įvertinti pareiškėjo atliktus taisomuosius veiksmus ir jų poveikį Nutarime konstatuotoms rizikoms – priešingu atveju teismo vertinimas tapo formalus ir neatitinkantis realios faktinės situacijos.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog licencijos panaikinimas ar sustabdymas dėl savo griežtumo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos praktiką laikytinas baudžiamojo pobūdžio sankcija Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) prasme. Dėl tokios sankcijos griežtumo Bendrovei taikytinos EŽTK 6 ir 7 straipsnio įtvirtintos garantijos, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio įtvirtinti baudžiamojo pobūdžio atsakomybės principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-502/2025). Tai reiškia, kad iki galutinio teismo sprendimo Bendrovei turi būti užtikrinta nekaltumo prezumpcija jos praktine, o ne deklaratyvia ar teorine prasme. Kol Nutarimo teisėtumas ir jame padarytos išvados nėra patikrintos teismo, negali būti taikomos tokio intensyvumo priemonės, kurios savo faktiniu poveikiu prilygsta galutiniam nubaudimui ir eliminuoja Bendrovę iš rinkos dar iki šios bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones reikštų, kad Bendrovė patirtų visas griežčiausios sankcijos pasekmes dar iki to momento, kai teismas įvertins, ar tokia sankcija apskritai buvo teisėta ir pagrįsta.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų pagrįsta ir proporcinga priemonė, kadangi: užtikrintų Bendrovės pamatinių teisių – teisės į veiksmingą teisminę gynybą, ūkinės veiklos laisvės bei nekaltumo prezumpcijos – realų, o ne deklaratyvų įgyvendinimą, kol teismas nepriėmė galutinio sprendimo dėl Nutarimo teisėtumo; netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovei kilsiantys padariniai yra konkretūs, aiškūs ir pagrįsti (visiškas pajamų praradimas, sparčiai blogėjanti finansinė padėtis ir reali nemokumo bei likvidavimo grėsmė); be to, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nesugebėjo įvardyti nė vieno konkretaus padarinio, kuris kiltų finansų sektoriui ar viešajam interesui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę – teismas apsiribojo abstrakčiu ir deklaratyviu viešojo intereso prioriteto konstatavimu, nenurodydamas jokios realios ir konkrečios grėsmės.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas formaliai ir nemotyvuotai konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeistų viešąjį interesą, neatlikdamas jokio individualaus vertinimo ir nepagrįsdamas, kokia konkreti grėsmė viešajam interesui kiltų pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl teismas tiesiogiai pažeidė ubi ius, ibi remedium (jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė) principą ir Bendrovės garantiją į veiksmingą teisminę gynybą bei teisingą procesą – teisė egzistuoja tik formaliai, tačiau jos gynimo priemonė yra faktiškai neprieinama.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino galimybės taikyti riboto poveikio (dalinę) reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri leistų suderinti Bendrovės teisę tęsti ūkinę veiklą su viešojo intereso apsauga ir rėmėsi prezumpcija, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas savaime pažeis finansų rinkos dalyvių teises ar viešąjį interesą ir atsisakė vertinti Bendrovės pateiktus konkrečius negrįžtamos (neatitaisomos) žalos nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus – finansinę suvestinę, sąnaudų struktūrą, turimų lėšų duomenis ir nemokumo riziką patvirtinančią informaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nes teismas neįvertino Bendrovės pateiktų konkrečių duomenų apie sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Bendrovė pati pasirinko vykdyti tik licencijuojamą veiklą, nors jos įstatai ir teisės aktai leidžia plėsti ar keisti veiklos modelį, todėl pajamų sumažėjimas laikytinas jos pačios verslo sprendimų pasekme, o ne objektyvia ir neatitaisoma žala ABTĮ 70 straipsnio prasme.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės Bendrovė netektų apie 0,57 mln. Eur pajamų per mėnesį, kadangi nepateikti duomenys, jog tokios pajamos būtų realiai išlaikytos net sustabdžius Nutarimo vykdymą. Pareiškėjo skaičiavimai paremti prielaidomis apie stabilų veiklos tęstinumą, tačiau finansinių paslaugų sektoriuje pajamos priklauso nuo klientų sutarčių, kurios nėra garantuotos. Be to, vieši duomenys apie darbuotojų mažėjimą kelia abejonių dėl Bendrovės pajėgumo atnaujinti veiklą ankstesniu mastu. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kodėl jos veiklos palaikymui būtina 0,15 mln. Eur per mėnesį, o pateikti duomenys nerodo, kad išlaidos negalėtų būti sumažintos ar optimizuotos.

Atsakovas pažymi, kad teiginiai apie galimai kilsiančią sunkiai atitaisomą žalą, kurią pareiškėjas remiasi, grindžiami nepakankamai patikimais duomenimis apie negautas pajamas ir patirtas išlaidas. Nors atsakovo sprendimai gali turėti pasekmių finansų rinkos dalyviams, tai savaime nesudaro pagrindo stabdyti jų galiojimo. Be to, Bendrovė neįrodė nei realaus, nei tiesioginio priežastinio ryšio tarp ginčijamo Nutarimo vykdymo ir nurodomos žalos atsiradimo, o Bendrovės pateikiamas finansinis vertinimas iš esmės grindžiamas prielaidomis. Atitinkamai ir pareiškėjo teiginiai apie neišvengiamą apyvartinių lėšų išeikvojimą, nemokumo ar veiklos nutraukimo riziką vertintini kaip hipotetiniai ir nepakankamai pagrįsti, nes jie kyla ne iš išimtinių ginčijamo Nutarimo sukeltų pasekmių, bet iš pačios Bendrovės finansinės būklės ir pasirinkto veiklos modelio.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo pateiktas veiksmų planas ir informacija apie dalies priemonių įgyvendinimą savaime neįrodo jų veiksmingumo ar realaus taikymo praktikoje. Atsakovas atlikęs Bendrovės pateiktos informacijos vertinimą nustatė, kad pateiktos stebėsenos procedūros iš esmės liko bendro pobūdžio, dalis numatytų pažeidimų šalinimo veiksmų bei priemonių Bendrovės buvo tik planuojamos arba įgyvendintos tik formaliai. Be to, nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atnaujintos procedūros buvo nuosekliai ir tinkamai taikomos kasdienėje veikloje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatyti pažeidimai pašalinti visa apimtimi ar kad buvo užtikrinamas veiksmingas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikų valdymas, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai apie deklaruojamą išnykusią riziką finansų sistemai yra deklaratyvūs ir nepaneigia Nutarime konstatuotų esminių trūkumų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovės veiklai įstatymų leidėjas yra nustatęs specifinius reikalavimus, nes ši veikla tiesiogiai susijusi su viešuoju interesu. Finansų rinkos dalyvių veikla prisideda prie visuomenės pasitikėjimo finansų sistema, jos stabilumu ir patikimumu, todėl šių reikalavimų laikymasis yra esminis. Atsakovo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nebūtų proporcingas siekiamam tikslui ir pažeistų viešąjį interesą, nes Bendrovei būtų leidžiama tęsti veiklą nepaisant nustatytų teisės aktų pažeidimų pinigų plovimo prevencijos ir kitose srityse. Pareiškėjo prašomas Nutarimo galiojimo sustabdymas reikštų ne laikino status quo išlaikymą, o grįžimą į iki Nutarimo buvusią padėtį, t. y. veiklos atnaujinimą finansų rinkoje, nors priežiūros institucija jau yra konstatavusi reikšmingus pažeidimus, kurių teisėtumas dar nėra įvertintas teisme, o tai reikštų, kad pareiškėjo skundo reikalavimai būtų patenkinti iš esmės neišnagrinėjus bylos, taip pažeidžiant tiek viešojo intereso apsaugos principą, tiek reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo paskirtį pagal ABTĮ 70 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentai dėl tariamos pirmosios instancijos teismo pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną jo teiginį yra nepagrįsti, nes teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nereiškia pareigos atkartoti ar individualiai paneigti visus argumentus – pakanka aiškiai nurodyti esminius motyvus, kurie pagrindžia sprendimo rezultatą, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, leidžiantis Bendrovei toliau vykdyti licencijuojamą veiklą nepaisant nustatytų pažeidimų, neatitiktų proporcingumo, interesų pusiausvyros ir viešojo intereso apsaugos.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju finansų sektoriaus stabilumui ir patikimumui teiktinas prioritetas prieš atskiro rinkos dalyvio galimus reputacinius ir finansinius nepatogumus ir nėra abstraktus viešojo intereso sureikšminimas, o konkretus vertinimas, atliktas atsižvelgiant į ginčo pobūdį, Nutarime konstatuotus šiurkščius ir sisteminius pažeidimus bei aplinkybę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas faktiškai leistų Bendrovei tęsti licencijuojamą veiklą, kurios vykdymo teisėtumas ir patikimumas yra ginčo esmė.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti konkrečią ar jau materializavusią grėsmę viešajam interesui, taip pat nepagrįstas, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo stadijoje teismas nesprendžia ginčo iš esmės – pakanka įvertinti, ar prašoma priemonė gali pažeisti viešąjį interesą ar interesų pusiausvyrą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo vertinimu, Bendrovė siekia ne tik išvengti ekonominių pasekmių, bet ir laikinai atkurti teisę vykdyti licencijuojamą finansinę veiklą, nepaisant Nutarime konstatuotų reikšmingų pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne vien Bendrovės nurodomą žalą, bet ir tai, kokias pasekmes leidimas toliau tęsti tokią veiklą galėtų sukelti finansų rinkos patikimumui ir viešajam interesui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinis teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).

Byloje nustatyta, kad Valdyba Nutarimu panaikino Bendrovei išduotą elektroninių pinigų įstaigos licencijos galiojimą, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti MĮ 5 straipsnio 3 ir 5 punktuose nurodytas mokėjimo paslaugas, kadangi pareiškėjas yra finansų įstaiga, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme, todėl pareiškėjui taikomi įstatymai, reglamentuojantys poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą. Valdyba atlikusi Bendrovės neplaninį patikrinimą, nustatė, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintus kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos reikalavimus, keliančius grėsmę finansų sistemos stabilumui.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad nepatenkinus jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (sustabdyti Valdybos Nutarimo galiojimą visa apimtimi arba iš dalies iki kol administracinėje byloje įsiteisės teismo sprendimas) jam kils neigiami padariniai – jis patirs finansinius nuotolius, sietinus su esamų ir būsimų klientų praradimu. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas siekia išvengti ekonominių pasekmių bei laikinai atkurti teisę vykdyti licencijuojamą finansinę veiklą, nepaisant Nutarime konstatuotų šiurkščių pažeidimų, todėl Bendrovė objektyviai neįrodė, kad jai kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala.

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl Nutarimo nesustabdymo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki kol teismas išnagrinės bylą iš esmės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas proporcingumo principą siekia taikyti atsakovo Nutarimo poveikiui įvertinti, tačiau nagrinėjamu atveju šie argumentai neaktualūs, nes byla nenagrinėjama iš esmės, šioje byloje sprendžiama, ar pareiškėjas pakankamai įrodė, kad jam kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pateiktas veiksmų planas bei informacija apie dalies numatytų priemonių įgyvendinimą savaime nepatvirtina šių priemonių veiksmingumo ir realaus taikymo Bendrovės veikloje. Pareiškėjo pateikta informacija apie nustatytų trūkumų šalinimą neleidžia daryti išvados, jog įdiegtos priemonės yra pakankamos ir veiksmingos. Todėl vien formalių priemonių taikymas ar jų numatymo veiksmų plane nepakanka spręsti, kad nustatyti trūkumai bus pašalinti veiksmingai. Be to, kaip matyti iš Nutarimo turinio, Bendrovė pažeidimų nėra visiškai pašalinusi, nors apie apie juos buvo informuota daugiau kaip prieš metus (skaičiuojant nuo Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros departamento 2024 m. lapkričio 8 d. pateikimo atsakaitos Nr. R 2024-PA-23), nors pareiškėjas atskirajame skunde teigia priešingai. Ši aplinkybė patvirtina, jog Bendrovė, nepaisydama jai žinomų nustatytų veiklos pažeidimų, per daugiau kaip vienerių metų laikotarpį nesiėmė pakankamų ir veiksmingų priemonių nustatytiems pažeidimams visiškai pašalinti.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, neturi pasisakyti dėl kiekvieno argumento, kuriuo grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir vertino, kad pareiškėjas neįrodė didelės žalos (šiuo atveju – finansinių nuostolių) realumo ar tai, kad nurodytos žalos atlyginti meįmanoma ar kad tai padaryti būtų pernelyg sudėtinga. Neįrodžius šių esminių elementų, kitų bylos aspektų vertinimas būtų netikslingas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Regionų administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PAYTEND EUROPE“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasRamūnas Gadliauskas