- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-23
- Bylos Nr.
- eAS-1162-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03174-2026-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- "Centro parkas"
- Pareiškėjas
- Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Gintaro Kryževičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Centro parkas“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Centro parkas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, ir NMA) kreipėsi į teismą su prašymu: 1) priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir atsakovas, ir Bendrovė) „Centro parkas“ 47 824,81 Eur skolą pagal NMA 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SKP-110 „Dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo“ (toliau – ir NMA Sprendimas); 2) priteisti 5 % metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas pagal NMA Sprendimą nuo 2024 m. liepos 2 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos; 3) priteisti 111 591,22 Eur skolą pagal NMA 2026 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-88 „Dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo ir paramos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir NMA Sprendimas-2); 4) priteisti 5 % metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas pagal NMA Sprendimą-2 nuo 2026 m. birželio 16 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir / arba pas kitus trečiuosius asmenis, 159 416,03 Eur dydžio sumai, šį areštą įregistruojant valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registre. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog NMA privalo užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos biudžeto bei Europos Sąjungos lėšų panaudojimą ir nustatęs, kad atsakovas nepagrįstai gavo paramą, taikyti atitinkamas sankcijas, nes egzistuoja tikimybė, kad atsakovas sieks slėpti turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų ar taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti valstybės ir Europos Sąjungos finansinius interesus. II.
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo NMA prašymą ir tenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektais. Teismas, atsižvelgęs į faktines aplinkybes, vertino, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra pagrįstas ir darė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas per nustatytą terminą nepateikė reikiamų dokumentų ir paaiškinimų, nepasikreipė į NMA ir įsiskolinimo negrąžino. Teismas taip pat sutiko ir su NMA argumentu, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas gali slėpti turtą ar imtis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų ar taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrimo priemonės taikymas šiuo atveju buvo būtinas, siekiant apsaugoti valstybės finansinius interesus, be to, nebuvo pagrindo teigti, kad pritaikius reikalavimo užtikrimo priemonę, būtų pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.
III.
Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Centro parkas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo NMA prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo; netaikyti piniginių lėšų arešto, o jeigu teismas manytų, jog yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuomet taikyti tik proporcingą ir Bendrovės veiklos neparalyžiuojančią priemonę – draudimą perleisti konkretų nekilnojamąjį turtą, paliekant teisę naudotis piniginėmis lėšomis atsiskaitymams su darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA), Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), tiekėjais ir einamosios veiklos vykdymui.
Bendrovė ne kartą teikė paaiškinimus, dokumentus ir atsakymus į paklausimus, taip pat argumentavo dėl Koronaviruso ligos (COVID-19), karo Ukrainoje, darbuotojų paieškos bei projekto rodiklių vykdymo aplinkybių, šios aplinkybės nurodytos ir pareiškėjo prašyme, tai rodo, jog Bendrovė bendradarbiavo, o ne vengė proceso. NMA prašyme taip pat nurodyta, kad Bendrovė 2023 m. gruodžio 6 d. ir 18 d., 2024 m. spalio 7 d. ir 8 d., ir 2025 sausio 17 d. teikė paaiškinimus ir dokumentus dėl įsipareigojimų vykdymo, todėl nepagrįsta išvada, kad Bendrovė elgėsi nesąžiningai ar kad egzistuoja reali grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo dalykas – ar projekto rodikliai buvo pasiekti, ar jie vertinti teisingai, ar buvo force majeure aplinkybės, ar sankcija proporcinga, todėl šios aplinkybės negali būti prilyginamos Bendrovės nesąžiningumui sprendžiant dėl turto arešto.
Šalies argumentai
Atsakovas neneigia ginčo, tačiau ginčija NMA priimtų sprendimų teisėtumą. Atsakovas yra pateikęs skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir ŽŪM) dėl NMA Sprendimo-2, kuriame nurodė, kad NMA neįvertino kontrolės laikotarpio logikos, force majeure aplinkybių, projekto faktinio įgyvendinimo, sankcijos proporcingumo ir darbo vietų.
Atsakovas pažymi, kad nėra suėjęs NMA Sprendimo-2 apskundimo terminas. Minėtas sprendimas Bendrovei buvo pateiktas 2026 m. balandžio 16 d., kartu nustatant 60 dienų terminą skolos grąžinimui, todėl NMA prašymas taikyti turto areštą yra skubotas, kadangi nei apskundimo, nei savanoriško įvykdymo terminai dar nėra pasibaigę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė vengia vykdyti prievolę ar kad būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad NMA 2024 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. BRK-14469 (toliau – ir Raštas) informavo Bendrovę ir ŽŪM, jog NMA Sprendimas paliekamas galioti. Bendrovė minėto Rašto negavo, o NMA nepateikė įrodymų, kad Raštas Bendrovei buvo tinkamai išsiųstas ar įteiktas. Atsakovas pažymi, kad po ŽŪM sprendimo Bendrovė ir toliau teikė NMA papildomus dokumentus ir paaiškinimus dėl force majeure aplinkybių, todėl Bendrovė mano, jog pagrįstai suprato, kad klausimas dėl 2024 m. sankcijos nėra galutinai išspręstas ir NMA jį vertina iš naujo. Šias aplinkybes patvirtina ir pačios NMA elgesys: nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. iki 2026 m. NMA nesiėmė aktyvių veiksmų dėl sumos priverstinio išieškojimo ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Tai, kad NMA beveik dvejus metus nesiėmė priemonių reikalavimui užtikrinti, paneigia NMA teiginį apie neatidėliotiną būtinybę taikyti turto ir piniginių lėšų areštą šiuo metu.
Atsakovas akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neproporcingai apsunkintų Bendrovės veiklą, nes ji negalėtų atsiskaityti su darbuotojais, SODRA, VMI, tiekėjais, komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat vykdyti einamųjų veiklos įsipareigojimų. Tokie ribojimai pablogintų Bendrovės finansinę būklę ir sumažintų galimybes įvykdyti galimą teismo sprendimą. Bendrovės finansiniai duomenys patvirtina, kad ji nėra fiktyvi ar turto neturinti įmonė. 2024 m. pardavimo pajamos siekė 104 843 Eur, 2025 m. – 96 160 Eur, Bendrovė turi reikšmingą ilgalaikį turtą: 2024 m. – 2 132 259 Eur, 2025 m. – 2 096 776 Eur, o tai paneigia NMA teiginį, kad netaikius arešto teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog NMA neįvertino Bendrovės finansinės padėties, kadangi Bendrovės pardavimo pajamos nuo 2022 m. iki 2024 m. reikšmingai augo: nuo 26 239 Eur iki 104 843 Eur. 2024 m. Bendrovė dirbo pelningai – grynasis pelnas sudarė 16 904 Eur. 2025 m. pardavimo pajamos išliko reikšmingos – 96 160 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad Bendrovė veikia, atsistato po pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltų pasekmių bei turi realias galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus.
Atsakovas mano, jog arešto taikymas 159 4160,3 Eur sumai yra neproporcingas ir turi būti taikomas mažiausia apimtimi, pirmiausia apribojant nekilnojamo turto perleidimą, bet ne areštuojant pinigines lėšas, būtinas Bendrovės veiklai.
Atsakovas pažymi, kad jeigu teismas vis dėlto nuspręstų, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra būtina, turėtų būti taikoma švelnesnė ir proporcinga priemonė – draudimas perleisti konkretų nekilnojamąjį turtą, neareštuojant Bendrovės piniginių lėšų banko sąskaitose. Tokia priemonė užtikrintų NMA interesus, tačiau nesuvaržytų Bendrovės veiklos, leistų atsiskaityti su darbuotojais, valstybe ir tiekėjais bei išlaikytų realias galimybes įvykdyti galimą teismo sprendimą.
Pareiškėjas NMA atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad NMA neturi pareigos laukti kol baigsis administracinio sprendimo apskundimo terminas ar įsiteisės administracinis sprendimas tam, jog būtų pateiktas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Naujausioje teismų praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra nepriklausomas nuo to, ar praėjo 60 k. d. skolos apmokėjimui, bei nuo to, ar administracinis sprendimas (kaip šiuo atveju NMA Sprendimas-2) yra apskųstas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-599-415/2023 ir kt.).
Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pagal kurią reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas vertinamas iš karto, nelaukiant, kol atsakovas apmokės skolą ar pareikš nesutikimą. Tokia praktika grindžiama tuo, kad tik operatyvus priemonių taikymas leidžia valstybės institucijoms užtikrinti, jog bus išvengta didelės žalos atsiradimo valstybės finansiniams interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-54-624/2024 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė NMA prašymą ir tenkino prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisės aktai neįpareigoja NMA laukti 60 k. d. kol įsiskolinimas bus apmokėtas, ar 1 mėn. kol administracinis sprendimas bus apskųstas, todėl, pateikdama prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, NMA veikė savo kompetencijos ribose.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. NMA prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atitinka prima facie reikalavimą, atsižvelgiant į NMA Sprendimą-2, kurio pagrindu teiktas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. NMA pateikė informaciją, iš kurios galima daryti išvadą, kad Bendrovė 2022–2024 m. laikotarpiu nepasiekė projekto priežiūros rodiklių, neišlaikė projekto atrankos kriterijų bei nesukūrė ir neišlaikė naujų darbo vietų, turėjusių tiesioginę įtaką paramos dydžiui, taip Bendrovė pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių paramos skyrimą ir 2018 m. lapkričio 8 d. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ (2017 m. kvietimas) paramos sutarties Nr. 19VK-KV-17-1-03717-PR001 (toliau – ir Sutartis) nuostatas, dėl ko buvo priimtas NMA Sprendimas susigrąžinti 47 824,81 Eur paramos sumą ir NMA Sprendimas-2 susigrąžinti 111 591,22 Eur paramos sumą bei nutraukti Sutartį.
Pareiškėjas pažymi, jog padaryta turtinė žala Europos Sąjungos bendrajam biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, todėl siekiant užtikrinti galimos skolos išieškojimą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas.
Pareiškėjas mano, kad nekyla abejonių, kad susigrąžintina paramos suma (40 000,00 Eur) yra akivaizdžiai didelė, kadangi ši suma yra Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšos, t. y. padaryta konkreti žala valstybės bei Europos Sąjungos finansiniams interesams. Pareiškėjas pažymi, kad NMA Sprendime-2 yra aprašytas atsakovo elgesys, dėl kurio reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, nes NMA prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones siekia apsaugoti Lietuvos ir Europos Sąjungos finansinius interesus.
Pareiškėjo vertinimu, byloje pateiktų duomenų (skolos sumos dydis bei pažeidimų pobūdis) pakanka antrajai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygai – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo tikimybei (jei sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas) pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo NMA prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Tikrinamoje byloje NMA prašė teismo įvertinti susidariusią situaciją ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – taikyti atsakovo turto ir piniginių lėšų areštą 159 416,03 Eur sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė reikiamų dokumentų, nepasikreipė į NMA ir negrąžino įsiskolinimo, todėl sprendė, jog Bendrovė gali slėpti turtą ar imtis veiksmų, galinčių apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir atskirajame skunde nurodo, kad ši priemonė yra neproporcinga, kadangi nebuvo neįvertinta Bendrovės finansinė padėtis, o NMA prašymas dėl priemonės taikymo buvo pateiktas skubotai.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-598-624/2026 ir kt.).
Taigi, proceso įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar priemones, t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-598-624/2026).
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).
Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra objektyvus pagrindas manyti, jog pareikštas reikalavimas gali būti patenkintas, o atsisakyti jas taikyti galima akivaizdaus reikalavimo nepagrįstumo atveju. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo NMA prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neatitiko formos ir turinio reikalavimų ar nebuvo pagrįstas byloje esančiais duomenimis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, NMA prašymu siekia susigrąžinti atsakovui išmokėtą paramą, kadangi Bendrovė neįvykdė pagrindinio Sutarties įsipareigojimo – sukurti 3,75 etato ir išlaikyti 17,75 viso etato darbo vietų. Pateikti vertinimo duomenys rodo, kad 2023 m. buvo pasiekta tik 8,98 etato, o 2024 m. – 5,39 etato. Be to, Bendrovė 2022–2024 m. laikotarpiu nepasiekė projekto priežiūros rodiklių, neišlaikė projekto atrankos kriterijų bei nesukūrė ir neišlaikė naujų darbo vietų, turėjusių tiesioginę įtaką skirtos paramos dydžiui, todėl konstatuota, kad ji pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų 2017 metais pateiktoms paraiškoms, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 3D-560, 21.17 ir 21.22 papunkčių bei 60 ir 62 punktų nuostatas, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507, 243.2 papunkčio nuostatas, taip pat Sutarties 3.1.5, 3.1.18, 3.1.22, 3.1.23 ir 3.1.27 papunkčių reikalavimus. Dėl šių pažeidimų buvo priimti sprendimai: NMA Sprendimas susigrąžinti 47 824,81 Eur paramos sumą ir NMA Sprendimas-2 susigrąžinti 111 591,22 Eur paramos sumą bei nutraukti minėtą Sutartį.
Teisėjų kolegija, vertindama būtinybę taikyti ar netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir atsižvelgdama į galimą žalos mastą, ginčo pobūdį, šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą bei viešojo intereso apsaugą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos finansinius interesus, kadangi šių priemonių taikymas nepažeidžia proporcingumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, neprieštarauja viešajam interesui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovas gali imtis veiksmų, apsunkinančių arba darančių neįmanomą jo įvykdymą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjo prašymo pateikimo metu nebuvo suėjęs lėšų grąžinimo terminas, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, nustatęs paramos gavimo ir naudojimo sąlygų pažeidimus, priėmė sprendimus, taip pat savaime nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 159 416,03 Eur nėra preliminariai pagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-599-415/2023; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-317-822/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-299-492/2025; kt.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pakankamai išsamiai išnagrinėjo šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes: pirmosios instancijos teismas nenustatė procesinių kliūčių tenkinti pareiškėjo prašymo reikalavimus ir konstatavo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetams. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1088-415/2026, 2026 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-896-968/2026 ir kt.). Nagrinėjamu atveju turto areštas turto bei piniginių lėšų apimtimi yra proporcingas ir pagrįstas, nes ši priemonė taikoma siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir viešojo intereso apsaugą, be to, laikini nuosavybės teisės ribojimai atitinka proporcingumo principą, kai jie yra būtini teisėtam tikslui pasiekti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju gali kilti kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą, t. y. kilti didelė žala Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetams, nes atsakovas dėl finansinės padėties negalėtų įvykdyti nustatyto įpareigojimo, reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka pareiškėjo keliamų reikalavimų apimtį ir yra proporcinga siekiamam tikslui.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti, atsižvelgiant į atsakovo atskirojo skundo argumentus, nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Centro parkas“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.