Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-08-05 · Administracinė byla Nr. eAS-2604-575/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-08-05
Bylos Nr.
eAS-2604-575/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04859-2026-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas, Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
(duomenys neskelbtini)
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos migracijos valdyba
Administracinė byla Nr. eAS-2604-575/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04859-2026-9 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugpjūčio 5 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė: I.

Šalies argumentai

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, atsakovas) 2026 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 26S120279 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo išvykimo į užsienio valstybę klausimą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą).

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas nurodė, kad Sprendimu pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką iki 2026 m. birželio 18 d., nes jo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad tokie sprendimai, kaip skundžiamas nagrinėjamoje byloje, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, atsakovas galėtų priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašant sustabdyti išsiuntimo sprendimo vykdymą. Skundžiamo Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia neigiamų padarinių, kurie sudarytų pagrindą laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą, nes tik atsakovui priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, būtų sukeltos jo nurodomos pasekmės.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą patenkinti – iki bylos išnagrinėjimo laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino individualių bylos aplinkybių ir iš esmės apsiribojo teisinio reguliavimo bei teismų praktikos nurodymu.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju egzistuoja abi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos: 1) teismui pateikti 2026 m. sausio–birželio mėnesių darbo grafikai, pareiškėjo teigimu, paneigia atsakovo nustatytas aplinkybes apie buvimo Lietuvoje laikotarpius; 2) grįžęs į Latviją, pareiškėjas negalės vykdyti darbo pareigų Lietuvoje, todėl kiltų grėsmė, kad jis bus atleistas iš darbo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino, jog, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Tai konstatavus, teismas turėjo vertinti, ar, nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tačiau teismas neįvertino, kad atsakovas apskritai Sprendimo nemotyvavo, nenustatė jokių įrodymų ar duomenų, kad pareiškėjas gali slėptis, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę.

Pareiškėjas teigia, kad, nors teismas nurodė, jog jis nepateikė įrodymų dėl žalos kilimo, ši aplinkybė yra itin subjektyvi ir turėjo būti vertinama individualiai. Pareiškėjo teigimu, teismas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išnagrinėjo atmestinai. Priešingai nei nurodė teismas, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos sukelia teisines pasekmes – pareiškėjas jaučiasi šalyje nepageidaujamas, o jo vertinimu, Sprendime nurodytas įspėjimas apie galimą išsiuntimą yra jam pritaikyta administracinio poveikio priemonė. Be to, pareiškėjas nėra teistas ar baustas administracine tvarka, nekelia grėsmės valstybei ar viešajai tvarkai, nėra duomenų, kad jis nebendradarbiautų su valstybės institucijomis. Todėl teismo „siūlymas“ laukti, kol bus pradėti priverstinio pobūdžio veiksmai – pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, neatitinka administracinių bylų nagrinėjimo principų.

Atsiliepimas

Atsakovas VSAT atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė pakankamų prima facie argumentų, leidžiančių spręsti apie skundžiamo administracinio sprendimo galimą neteisėtumą. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Skunde apskritai nenurodyta, kokia konkreti žala jam grėstų ir kodėl jos nebūtų galima pašalinti ar kompensuoti vėliau, jeigu skundas būtų patenkintas. Vien abstraktūs teiginiai apie galimas neigiamas pasekmes nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pats galimų neigiamų pasekmių atsiradimo faktas savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba itin sudėtingas.

Atsakovas pažymi ir tai, kad pareiškėjas yra įvykdęs skundžiamą sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir yra išvykęs į Latvijos Respubliką. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nebeturi teisinio pagrindo, kadangi skundžiamas administracinis sprendimas jau yra įvykdytas, o jo galiojimo sustabdymas nebegalėtų sukelti teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio

23 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas prašė laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, sustabdyti Sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas per nustatytą laiką savarankiškai išvykti iš Lietuvos, vykdymą (galiojimą).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokie sprendimai nėra priverstinio pobūdžio, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Teismo teigimu, Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia neigiamų padarinių, kurie būtų pagrindas laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą, nes tik atsakovui priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, būtų sukeltos jo nurodomos pasekmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės patenkinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Sprendimą įvykdė – išvyko į Latvijos Respubliką. Byloje nėra šią informaciją paneigiančių duomenų. Vis dėlto ši aplinkybė, atsiradusi po skundžiamos nutarties priėmimo, nepaneigia teismo pareigos patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, tinkamai įvertino tuo metu buvusias aplinkybes. Todėl skundžiamos nutarties pagrįstumas ir teisėtumas vertinami pagal jos priėmimo metu buvusią faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) proceso dalyvis prima facie pagrindžia savo reikalavimą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas ar kompensavimas būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas turi prima facie pagrįsti savo reikalavimą, t. y. nurodyti argumentus, kurie iš pirmo žvilgsnio leidžia abejoti skundžiamo administracinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas per pastarųjų 180 dienų laikotarpį Lietuvos Respublikoje išbuvo 216 dienų, nors to paties Sprendimo faktinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2026 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo 126 dienas. Šis Sprendimo duomenų prieštaringumas ir pareiškėjo argumentai dėl netinkamai apskaičiuoto jo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpio iš pirmo žvilgsnio patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl pirmoji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga yra įvykdyta.

Sprendžiant dėl antrosios sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu nustatytas teises ir pareigas bei jų faktinį įgyvendinimą, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Teise prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti ar naudotis ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė sustabdyti Sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2026 m. birželio 18 d. savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, vykdymą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius šios priemonės, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nes atsirastų grėsmė būti atleistam iš darbo. Be to, pareiškėjas nurodo neatlikęs neteisėtų veiksmų, nesiekęs pasislėpti ir bendradarbiavęs su institucijomis, todėl, jo nuomone, nepagrįsta laukti, kol atsakovas priims sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais galėtų būti sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo galėtų būti skundžiamas teismui, kartu prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir sustabdyti šio sprendimo vykdymą (Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2–5 punktai). Pareiškėjo ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Dėl to nėra pagrindo vertinti, kad Sprendimu pareiškėjas buvo išsiunčiamas iš Lietuvos. Argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, nesudaro pagrindo vertinti kitaip. Šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjo argumento, kad, išvykęs į Latvijos Respubliką ir negalėdamas vykdyti darbo pareigų Lietuvoje, jis gali būti atleistas iš darbo, pažymėtina, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti realus, o ne grindžiamas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ypač jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad vien galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga ar išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023).

Teisėjų kolegija vertina, kad vien tikimybė, jog pareiškėjas gali būti atleistas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje pateikti darbo grafikai patvirtina, kad pareiškėjas vykdė darbo funkcijas, tačiau nepateikta įrodymų, patvirtinančių realią jo atleidimo iš darbo grėsmę arba tai, kad dėl galimo darbo praradimo atsiradusios žalos pašalinimas ar kompensavimas būtų neįmanomas arba itin sudėtingas.

Sprendimu pareiškėjas nėra priverstinai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, tačiau juo pareiškėjui nustatyta pareiga per jame nurodytą terminą iš jos išvykti. Todėl vien tai, kad nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, savaime nepaneigia jo nurodomos galimos darbo praradimo rizikos. Vis dėlto, kaip minėta, pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad tokia rizika yra reali ir kad dėl galimo darbo praradimo jam būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog, netaikius prašomos priemonės, jam galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pakankamo pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRičardas PiličiauskasDalia Višinskienė