- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- eA-2196-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00239-2026-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. (A. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 26S4299 (toliau – ir 2026 m. sausio 7 d. sprendimas) ir 2026 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 26S10545 (toliau – ir 2026 m. sausio 13 d. sprendimas) (toliau kartu – ir Sprendimai). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
Migracijos departamentas priėmė 2026 m. sausio 7 d. sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva), nes jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada grindžiama tuo, kad pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) ginkluotosiose pajėgose, taip pat dirbo bausmių vykdymo sistemos įstaigose, todėl turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią. Kartu tai reiškia, kad ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 2026 m. sausio 7 d. sprendime pažymėta, kad atsakovas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2025 m. lapkričio 18 d. išvadą Nr. 18-12866 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, t. y. pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) ir ši informacija jau buvo žinoma, kai pareiškėjas 2023 m., pateikęs atsakovui prašymą̨ pakeisti leidimą̨ nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pildė klausimyną ir jau tada šią informaciją nurodė bei pateikė savo darbo knygelės kopijas.
Jis (pareiškėjas) daugiau nei 13 metų Rusijos Federacijoje neturi jokio gyvenamojo būsto. Nors jis yra Rusijos Federacijos pilietis, bet gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kur baigė vidurinę mokyklą. Po to metus dirbo (duomenys neskelbtini), įstojo į (duomenys neskelbtini), kurią baigęs gavo nukreipimą tarnauti Rusijoje, kur automatiškai gavo Rusijos pasą. Tarnybą kariuomenėje pareiškėjas baigė 1995 m. ir įsidarbino Sachaline, sustiprinto režimo pataisos kolonijoje (duomenys neskelbtini), o 1997 m. buvo paskirtas šios kolonijos vadu. Tarnybą bausmių įstaigų sistemoje baigė 2002 m., parašęs pareiškimą išeiti savo noru. Pareiškėjui nuo 2014 m. iki 2018 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2018 m. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat gimė Lietuvoje ir, nors yra Rusijos Federacijos pilietė, ji nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m. (dėl savo mamos silpnos sveikatos būklės ji privalo gyventi su mama).
Turėdamas leidimą̨ nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nebuvo ir negali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų̨ užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, nes jis niekada nebuvo jokios Rusijos Federacijos partijos narys. 2005 m. pareiškėją kaip nepartinį išrinko į miesto tipo gyvenvietės tarybą, kurioje jis dirbo dvi kadencijas. Kai pareiškėjas buvo tarybos nariu, atsirado nesutarimų su rajono meru ir prokuroru. Galiausiai buvo sudegintas jo namas, todėl jis grįžo gyventi į Lietuvą, kur gyvena su savo motina, kuriai nustatyti specialūs nuolatiniai slaugos poreikiai ir kurią jis slaugo. Pareiškėjas turi du sūnus, kurie baigė aukštuosius mokslus. Jaunesnysis sūnus yra sportininkas ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vyresnysis sūnus dar gyvena Maskvoje.
Nurodyta informacija VSD visada buvo žinoma, nieko naujo dėl pareiškėjo asmens pavojingumo Lietuvos valstybei neatsirado. Pareiškėjas yra pensininkas, jo sveikatos būklė prasta. Nors 2026 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bet atsakovas 2024 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S160856, kuriuo išdavė pareiškėjui nacionalinę ilgalaikio buvimo vizą, galiojusią nuo 2024 m. liepos 8 d. iki 2025 m. liepos 7 d. Atsakovas, priimdamas 2026 m. sausio 7 d. sprendimą, pasielgė nelogiškai ir prieštaringai, nes, išdavęs paraiškėjusi nacionalinę ilgalaikio buvimo vizą, nenustatė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi nutarė pareiškėjui neišduoti būtent šiuo pagrindu.
Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nekelia ir nekels grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas teisėtai gyvena Lietuvoje jau 13 metų, kad jam nėra kur grįžti Rusijos Federacijoje, kad Lietuvoje gyvena visa jo giminė (išskyrus vyresnįjį sūnų), pareiškėjas prižiūri savo senyvo amžiaus mamą, kuri šiuo metu jau nebevaikšto.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnį, kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Pareiškėjas laiko save lietuviu, nes čia gimė jo seneliai, tėvai, jis, jo seserys.
Migracijos departamento 2026 m. sausio 7 d. sprendimo pagrindu buvo priimtas 2026 m. sausio 13 d. sprendimas, kuriuo nutarta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti 30 mėnesių atvykti į Lietuvą. Su šiuo sprendimu pareiškėjas taip pat nesutinka.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
Migracijos departamentas vadovavosi ne tik VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir vertino minėto sprendimo proporcingumą. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (1974–1995 m. tarnyba Rusijos Federacijos ginkluotose pajėgose, 1995–2002 m. darbas bausmių vykdymo sistemos įstaigose VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų laikomas nelojaliu Rusijos Federacijai. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusijos Federacija (išvyksta į Rusijos Federaciją, Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjo sūnus, per kurį Rusijos Federacijos specialiosios tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją).
Migracijos departamentas nesutinka su skundo teiginiais, jog pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nuolatinio gyventojo statusą užsieniečiui suteikia leidimas nuolat gyventi (Įstatymo 2 str. 15 d.). Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 23S71706, todėl pareiškėjas neturi nuolatinio gyventojo statuso. Pareiškėjas neturi galiojančių leidimų gyventi ar vizų, todėl pareiškėjo statusas – neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis.
Pareiškėjui 2024 m. liepos 8 d. buvo išduota viza dėl to, kad tuo metu nebuvo galimybės pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę, o ne dėl to, kad ignoruota VSD išvada ar pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui buvo išnykusi. 2026 m. sausio 13 d. sprendimo dienai išsiuntimas galimas, nes Rusijos Federacijoje pareiškėjas turi šeimos narių (sūnus gyvena Maskvoje), pareiškėjas gauna pensiją iš Rusijos Federacijos.
Žemesnės instancijos teismas
VSD dar 2023 m. pateikė išvadą, kurioje konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai šios aplinkybės nenuginčija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 paliko nepakeistą Migracijos departamento 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 23S71706, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi, nes pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjo išėjimas iš darbo savo noru dėl konflikto su valdžia nereiškia, jog jis yra nelojalus Rusijos Federacijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad reikalingi objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, jog užsieniečio darbas Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose / strateginiuose objektuose buvo nutrauktas būtent dėl jo (ne)lojalumo rėžimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas išėjo iš darbo dėl (ne)lojalumo Rusijos Federacijai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas yra priėmęs sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą – paliko Migracijos departamento sprendimą galioti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutine ir neskundžiama 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 pripažinta, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas ilgą laiką tarnavo Rusijos kariuomenėje, buvo kovinių veiksmų valdymo karininkas, dirbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, nėra atsisakęs Rusijos pilietybės, nemoka valstybinės lietuvių kalbos, konstatavo, kad pareiškėjas turi pakankamai stiprius ryšius su Rusija ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, faktas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir iš naujo neįrodinėtinas.
VSD 2025 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 18-12866 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjas, 2025 m. balandžio 27 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini), o pildydamas 2025 m. gegužės 31 d. klausimyną, informacijos apie šio laikotarpio darbovietę nepateikė. Pareiškėjas, pateiktos darbo knygelės kopijos duomenimis, minėtu laikotarpiu tarnavo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigose.
Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti VSD informacija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam tarnaujant kariuomenėje ir dirbant Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine ir profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis.
Pareiškėjo sutuoktinė taip pat yra Rusijos Federacijos pilietė, tiek ji, tiek pareiškėjas gauna pensijas iš Rusijos, be to, pareiškėjo sūnus gyvena Rusijoje, todėl argumentai, kad pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su kilmės valstybe, negali būti laikomi pagrįstais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė į šeiminius ryšius negalėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra draudžiama atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. A. skundą.
Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2025 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini), t. y. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje. VSD, atsižvelgęs į šį faktą, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė atsakovui Išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs šią Išvadą, taip pat turimą informaciją, priėmė 2026 m. sausio 7 d. sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame imperatyviai nurodyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, įvertinęs tai, kad pareiškėją siejantys ilgalaikiai ir stiprūs šeiminiai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, priėmė 2026 m. sausio 13 d. sprendimą išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog pareiškėjas gimė ir baigė vidurinę mokyklą Lietuvoje, 1973–1974 m. dirbo (duomenys neskelbtini), 1974–1978 m. mokėsi (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nuo 2014 m. savo gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjui išduotas 2018 m., o nuo 2014 m. iki 2018 m. jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, gyvenanti Lietuvoje, turinti nuolatinio gyventojo statusą. Pareiškėjas turi pilnametį sūnų, gyvenantį Lietuvoje, antrasis (vyresnysis) sūnus gyvena Maskvoje, su kuriuo pastaruoju metu daugiau bendrauja telefonu. Pareiškėjas gauna pensiją iš Rusijos. Lietuvoje gyvena visi jo giminaičiai: dvi seserys, du pusbroliai, dvi pusseserės, visi jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad nors pareiškėją su Lietuva sieja ilgalaikiai ir stiprūs šeiminiai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai, tačiau šios nustatytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
Teismo vertinimu, Sprendimuose pagrįstai atsižvelgta į tai, jog pareiškėjo ryšiai su Rusija nėra nutrūkę ir išlieka reikšmingi, kadangi jis yra Rusijos Federacijos pilietis, sutuoktinė taip pat yra Rusijos Federacijos pilietė, Rusijos Federacijoje pareiškėjui mokama pensija, Rusijoje (Maskvoje) gyvena jo sūnus – visa tai patvirtina, kad asmuo palaiko nuolatinius ir realius ryšius su kilmės valstybe.
Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ir į 2023 m. VSD pateiktą išvadą, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Tai neginčijamai patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Teismas taip pat pažymėjo, kad geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjo argumentai, jog jis niekada nebuvo jokios Rusijos Federacijos partijos narys, kad 2005 m. pareiškėją kaip nepartinį išrinko į miesto tipo gyvenvietės tarybą, kurioje jis dirbo dvi kadencijas, kad, jam būnant tarybos nariu, atsirado nesutarimų su rajono meru ir prokuroru, kad galiausiai buvo sudegintas jo namas, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, dirbdamas strateginę reikšmę Rusijai turinčioje bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, privalėjo būti ir buvo lojalus Rusijos Respublikos valdžiai. Be to, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, t. y. jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į VSD išvadoje nurodytus Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, galima išvada, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas, 1995–2002 m. dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, galėjo turėti ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsižvelgus į tai, teismo vertinimu, pareiškėjo užimtos pareigos nėra esminis ir lemiamas kriterijus sprendžiant dėl asmens pažeidžiamumo gyvenant Lietuvoje. Vien tas faktas, kad pareiškėjas šiuo metu nurodytų pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jis ryšių neturėjo ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas pritaria Lietuvos Respublikos nuostatoms ir jo pozicija Rusijos politinio režimo atžvilgiu yra kritiška ir priešiška, jis nepritaria Rusijos valdžios veiksmams, represijoms ir ypač karinei bei užsienio politikai, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimus neteisėtais, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Rusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus.
Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui 2024 m. liepos 8 d. viza buvo išduota ne dėl to, kad kompetentingų institucijų (VSD) pateikta informacija apie galimą grėsmę valstybės saugumui būtų buvusi paneigta, ignoruota ar praradusi aktualumą, taip pat ne dėl to, kad būtų buvęs konstatuotas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui išnykimas. Vizos išdavimo metu sprendimą lėmė tuo metu egzistavusios objektyvios faktinės ir (ar) teisinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę nebuvo realiai įmanomas. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio sprendimas savaime nesukuria teisėtų lūkesčių, kad valstybės institucijos atsisakė ankstesnio pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimo, nepanaikina kompetentingų institucijų išvadų reikšmės ir nereiškia, kad valstybė pripažino pareiškėjo buvimą pageidautinu ar suderinamu su valstybės saugumo interesais. Viza šiuo atveju atliko tik laikino teisinio buvimo sureguliavimo funkciją, susijusią su praktiniu išsiuntimo neįgyvendinamumu konkrečiu laikotarpiu. Šiuo metu situacija yra iš esmės pasikeitusi, nes išnyko aplinkybės, kurios anksčiau kliudė įvykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės valstybę. Nustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje gauna pensiją, todėl egzistuoja realus jo socialinis ir materialinis ryšys su kilmės valstybe, o jo grįžimas į ją yra faktiškai įmanomas (Rusijoje gyvena jo vyresnysis sūnus). Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas turi galimybę gyventi kilmės valstybėje ir ten tenkinti bent pagrindinius pragyvenimo poreikius. Todėl šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo išsiuntimas negalėtų būti įvykdytas dėl objektyvių kliūčių. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduota viza, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, paneigianti jo atžvilgiu nustatytas rizikas ar savaime sudaranti pagrindą tolesniam jo buvimui Lietuvos Respublikoje. Ankstesnis vizos išdavimas turi būti vertinamas tik konkretaus to meto teisinio ir faktinio konteksto ribose.
Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kuriuos naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas atmestas, todėl ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.
III.
Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo Sprendimus panaikinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Vien VSD išvados, kad pareiškėjo gyvenimas gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, nepakanka Sprendimams pagrįsti, nes VSD, rengdamas išvadą, nebendradarbiavo su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, nesikreipė nei į seniūniją, kur pareiškėjas gyvena, į jo mamą, nei į buvusį darbdavį Lietuvoje, o visą išvadoje nurodytą informaciją apie pareiškėją gavo išimtinai iš pareiškėjo. Nei VSD, nei atsakovas nesurinko informacijos iš pareiškėją pažįstančių asmenų, Lietuvos Respublikos piliečių, kurie gali suteikti informacijos apie pareiškėjo (ne)pavojingumą Lietuvai. Tuos asmenis pareiškėjas yra nurodęs atsakovui. Be to, pareiškėjas teismo prašė įpareigoti atsakovą pateikti į bylą pareiškėjo pokalbių su atsakovo specialistais (apklausos) videoįrašus, kuriuose jis pateikė išsamią informaciją apie save, gyvenimą Rusijoje, Lietuvoje, bet teismas šį prašymą atmetė ir tai turėjo įtakos neobjektyviam bylos išnagrinėjimui. VSD išvadoje nepateikė nei vieno įrodymo dėl galimos pareiškėjo grėsmės Lietuvai, t. y. neanalizavo, nenustatė anksčiau pareiškėjo atliktus veiksmus, jų pobūdį, ar buvo kokia nors menka galimybė įtarti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje yra pavojingas, galintis kelti grėsmę valstybės saugumai.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos kolonijoje, bet ten į pareigas niekada neskirdavo dėl lojalumo valdžiai, tai nėra numatyta jokiame įstatyme. Tai yra tik VSD pamąstymas, kad toks žmogus gali būti pavojingas savo tėvynei – Lietuvai. VSD pareigūnai nesiaiškino pareiškėjo skyrimo į pareigas aplinkybių, atleidimo iš darbo aplinkybių 2002 m. VSD neieškojo informacijos apie pareiškėją iš kitų asmenų, nesiaiškino jo šeimos istorijos. VSD tyčia arba nesuprasdamas pasekmių, surašė neobjektyvią išvadą, kurią pirmosios instancijos teismas palaikė. Pareiškėjo teigimu, po jo sužalojimo (duomenys neskelbtini), jam dingo baimė rusų valdžiai, byloje yra tai patvirtinantys įrodymai, jais disponuoja atsakovas, ir pareiškėjo negalima nei išgąsdinti, nei šantažuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali, nes faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nurodytose bylose, priešingai nei nagrinėjamu atveju, pareiškėjai neturėjo ir neturi lietuviškų šaknų, nes niekada nebuvo gimę Lietuvoje, jų tėvai niekada negyveno Lietuvoje, jie nebaigė mokslų Lietuvoje, dėl Sovietų Sąjungos griūties neliko už Lietuvos Respublikos ribų. Šiuo atveju pareiškėjas gimė iki pilnametystės gyveno Lietuvoje, baigė mokslus, čia gyvena jo giminės, sutuoktinė, vaikas, pareiškėjas čia gyvena nuo 2013 m., Rusijos Federacijoje jis neturi jokios gyvenamosios vietos, be to, jau yra pakankamai senas (šiais metais jam sukaks (duomenys neskelbtini)), kad Rusija matytų galimą ,,sąjungininką“ veikiant prieš Lietuvą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnį, kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ir į 2023 m. VSD pateiktą išvadą, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, ir tai neginčijamai patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad gyvenimas yra dinamiškais, kaip iki 2023 m., taip pat ir iki šiol kompetentingos institucijos nėra gavusios pareiškėją kompromituojančių duomenų, todėl šios aplinkybės taip pat įrodo, jog pareiškėjo tolesnis gyvenimas Lietuvoje negali kelti grėsmės jos saugumui.
Kita aplinkybė, patvirtinanti, kad pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos saugumui, yra tai, kad 2024 m. liepos 8 d. jam buvo išduota viza. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai lėmė tuo metu egzistavusios objektyvios faktinės ir (ar) teisinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę nebuvo realiai įmanomas. Atsakovas jau 2024 m. liepos mėn. galėjo pareiškėją sulaikyti ir jo atžvilgiu priimti skundžiamus sprendimus, nes faktinės ir teisinės aplinkybės 2024 m. ir 2025 m. buvo tokios pačios ir nesikeitė – atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra numatyti Įstatymo 19 straipsnyje. Atsakovas, išdavęs nacionalinę ilgalaikio buvimo vizą, galiojusią nuo 2024 m. liepos 8 d. iki 2025 m. liepos 7 d., pripažino, kad pareiškėjas atitinka vizų išdavimo sąlygas, numatytas Įstatymo 19 straipsnyje, t. y. nenustatė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (šias aplinkybės pokalbio su pareiškėju metu patvirtino ir atsakovo darbuotojai, tai yra užfiksuota apklausos vaizdo įraše, kurio teismas iš atsakovo neišreikalavo). Todėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodė, skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, pažeidžia objektyvumo, proporcingumo principus, atsakovas netinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus Sprendimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Pareiškėjas (dėl jo atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste) kelia pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Nors asmenį su Lietuva sieja šeimyniniai (sutuoktinė ir pilnametis sūnus, abu Rusijos Federacijos piliečiai), ekonominiai ir socialiniai ryšiai, tačiau šios nustatytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. 2024 m. liepos 8 d. pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza (galiojusi iki 2025 m. liepos 7 d.) nes tuo matu pareiškėjo išsiuntimas į Rusijos Federaciją nebuvo galimas. Minėta aplinkybė nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tuo pagrindu, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas 2026 m. sausio 13 d. sprendimu nuspendė pareiškėją išsiųsti į Rusijos Federaciją. Atsakovas pažymi, kad nors Migracijos departamentas laikosi pozicijos, jog ginčijami Sprendimai priimti pagrįstai ir motyvuotai, nepažeidžiant teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos, tačiau teismui nusprendus priešingai ir tenkinus bet kokia apimti pareiškėjo skundą bei tuo pagrindu nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovas prašo teismo šias bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš Migracijos departamento, bet iš valstybės biudžeto.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams. Pareiškėjui buvo panaikinta teisė nuolat gyventi Lietuvoje ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine neskundžiama 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 pripažino, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.
Nors pareiškėją su Lietuva sieja ilgalaikiai ir stiprūs šeiminiai, socialiniai ryšiai (Lietuvoje gyvena sutuoktinė, seserys, pusbroliai, pusseserės), tačiau nustatytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat yra Rusijos Federacijos pilietė, tiek ji, tiek pareiškėjas gauna pensijas iš Rusijos. Pareiškėjo sūnus ir draugai, su kuriais pareiškėjas palaiko kontaktus, gyvena Rusijoje, todėl negalima teigti, kad visi pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybe yra nutrūkę. Atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, darytina išvada, kad šia prasme pareiškėjas yra pažeidžiamas, nes, manipuliuojant jo ryšiais su Rusijoje gyvenančiais asmenimis ir ekonominiais ryšiais Rusijos Federacijoje, jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.
VSD sutinka su teismo pozicija, jog vizos išdavimas pareiškėjui buvo nulemtas būtinybės laikinai sureguliuoti buvimą Lietuvos Respublikoje, kol nebuvo galimybės įvykdyti sprendimo dėl jo išvykimo ar išsiuntimo. Todėl vien faktas, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduota viza, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, paneigianti jo atžvilgiu nustatytas rizikas ar savaime sudaranti pagrindą tolesniam jo buvimui Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė teismas. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 26S4299, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, ir 2026 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 26S10545, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 7 d. sprendimo ir 2026 m. sausio 13 d. sprendimo panaikinimo atmetė; įvertinęs Sprendimuose nurodytas aplinkybes, VSD išvadą, pareiškėjo realios ryšius su Rusijos Federacija (gauna pensiją, gyvena sūnus), teismas sprendė, kad pareiškėjo šeimos ryšiai, asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodė, kad VSD išvada yra neobjektyvi, grindžiama išimtinai pareiškėjo nurodytais duomenimis, nesurinkus jokios papildomos informacijos apie asmens (ne)pavojingumą Lietuvai. Teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, kad jis už Lietuvos Respublikos ribų liko dėl Sovietų Sąjungos griūties, yra gimęs ir baigęs mokslus Lietuvoje, čia gyvena jo giminės, sutuoktinė, vaikas; Lietuvoje pareiškėjas gyvena nuo 2013 m., prižiūri senyvo amžiaus motiną; Rusijos Federacijoje jis neturi jokios gyvenamosios vietos, be to, pats jau yra pakankamai senyvo amžiaus (šiais metais jam sukaks (duomenys neskelbtini)).
Migracijos departamento 2026 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į aplinkybes, kad asmuo 1974–1995 m. tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose, 1995–2002 m. tarnavo bausmių vykdymo sistemos įstaigose, VSD 2025 m. lapkričio 18 d. išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, tarnaudamas bausmių vykdymo įstaigose, turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, keliančiai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas asmuo. Asmuo, 2025 m. balandžio 27 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini), o pildydamas 2025 m. gegužės 31 d. klausimyną, šios informacijos nepateikė; nurodyta faktą patvirtina pateiktos darbo knygelės kopijos. Vertinant socialinius šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmuo gimė Lietuvoje, baigė vidurinę mokyklą, 1973–1974 m. dirbo (duomenys neskelbtini), 1974–1978 m. mokėsi (duomenys neskelbtini). Asmuo nuo 2014 m. gyvena Lietuvoje. Jo sutuoktinė E. A., gim. (duomenys neskelbtini) yra Rusijos Federacijos pilietė, gyvenanti Lietuvoje, turinti nuolatinio gyventojo statusą nuo 2016 m. sausio 28 d. Santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Ji taip pat gimė Lietuvoje. Vienas jo sūnus gyvena Lietuvoje, turi leidimą nuolat gyventi. Antrasis (vyresnysis) sūnus gyvena Maskvoje, su kuriuo pastaruoju metu asmuo daugiau bendrauja telefonu. Asmuo gauna 900 Eur. dydžio pensiją iš Rusijos. VSAT informacinės sistemos duomenimis asmuo leidimų gyventi galiojimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2023 m. balandžio 12 d. išorės valstybės sieną kirto apie 23 kartus. Leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. balandžio 12 d.) valstybės sieną kirto apie 15 kartų, paskutinį kartą buvo 2019 m., ten gydėsi, jam buvo atlikta kojos klubo operacija ir gyveno ten apie 1,5 mėn. Migracijos departamentas aplinkybę, kad po tarnybos Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje praėjo 20 metų, vertino kaip savaime nereiškiančią, jog grėsmė dėl ryšių yra išnykusi, nes pareiškėjas bendrauja su dviem asmenimis, gyvenančiais Rusijoje, kurių vienas yra dirbęs bausmių vykdymo sistemoje, taip pat su Maskvoje gyvenančiu sūnumi; jis pats ir sutuoktinė gauna pensiją iš Rusijos, tik nuo 2014 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, Rusijos pilietybės nėra atsisakęs, todėl asmuo dėl išlikusių ryšių su Rusija išlieka pažeidžiamas ir tai didina tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų vykdant Rusijos valdžios užduotis. Migracijos departamentas surinktus duomenis vertino kaip pakankamus, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmens interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento 2026 m. sausio 13 d. sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusiją; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nes asmens buvimas gresia Lietuvos valstybės saugumui.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023; kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialiojo pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektu turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VSD 2025 m. lapkričio 18 d. išvada iš esmės yra grindžiama viena pareiškėjo situaciją individualizuojančia aplinkybe – kad jis 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini), kas reiškia, jog pareiškėjas, tarnaudamas bausmių vykdymo įstaigose, turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, keliančiai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas asmuo. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, 2025 m. balandžio 27 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1995–2002 m. tarnavo (duomenys neskelbtini), o pildydamas 2025 m. gegužės 31 d. klausimyną, šios informacijos nepateikė; nurodyta faktą patvirtina pateiktos darbo knygelės kopijos. Ginčo byloje dėl pareiškėjo tarnybos minėtu laikotarpiu Rusijos Federacijos bausmių vykdymo įstaigose nėra; pastarąją aplinkybę geopolitinės situacijos kontekste VSD išvadoje įvertino kaip sudarančią pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos saugumui.
Migracijos departamento priimtuose Sprendimuose, grindžiamuose VSD išvada, buvo atliktas individualus su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių, t. y. jo pildant klausimyną nurodytų aplinkybių vertinimas. Migracijos departamentas 2026 m. sausio 7 d. sprendime atlikdamas vertinimą dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, be VSD išvadoje nurodytų duomenų, vertino ir faktą, kad pareiškėjas 1974–1995 m. tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose; aplinkybę, kad po tarnybos Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje praėjo 20 metų, vertino kaip savaime nereiškiančią, jog grėsmė dėl ryšių išnykusi, nes pareiškėjas bendrauja su dviem asmenimis, gyvenančiais Rusijoje, kurių vienas yra dirbęs bausmių vykdymo sistemoje, taip pat su Maskvoje gyvenančiu sūnumi; jis pats ir sutuoktinė gauna pensiją iš Rusijos, tik nuo 2014 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, Rusijos pilietybės nėra atsisakęs.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimuose atliktu pareiškėjo keliamos grėsmes valstybės saugumui vertinimu, atkreipia dėmesį, kad nuo atsakovo Sprendimuose nurodomas tarnybos 1974–1995 m. Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose yra praėjęs ilgas laiko tarpas (30 metų), atsakovas nenurodo kokių nors reikšmingų aplinkybių, kurios leistų šį faktą sieti su pareiškėjo galbūt keliama grėsme valstybės saugumui. Kitos atsakovo nurodomos aplinkybės, kurios iš esmės yra susiję tik su pareiškėjo privačiu gyvenimu – šeima, teisėtu pajamų šaltiniu (pensija), bendravimu su Rusijoje gyvenančiais dviem iš seniau pažįstamais asmenimis, sūnumi, taip pat negali būti vertinamos kaip savaime patvirtinančios asmens pažeidžiamumą bei jo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju faktas, kad po tarnybos Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje praėjo 20 metų, tampa svarbiu ir jo reikšmė vertinant, ar asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, turi būti nustatoma atsižvelgiant į kitų asmens gyvenimo aplinkybių, jo teisinės padėties pokyčių, įvykusių per šį laikotarpį, visumą.
Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 paliko nepakeistą Migracijos departamento 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 23S71706, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi, nes pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir pareiškėjas neteko ilgalaikio gyventojo statuso, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė kokių nors duomenų papildomai, kurie pagrįstų tokį pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui laipsnį, kad asmeniui, atsižvelgiant į jo individualią situaciją, negalėtų būti suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir jis turėtų būti išsiunčiamas į kilmės šalį.
Migracijos departamento Sprendimuose pagrįstai nurodoma, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose; toks asmuo gali būti laikomas Rusijos valdžiai lojaliu ir patikimu asmeniu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galinčiu vykdyti režimo užduotis; VSD vertinimu, asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui; Rusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui; gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes užverbuoti Rusijos Federacijos piliečiai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Minėtais argumentais pagrindžiama, kad ginčijamais Sprendimais buvo siekiama teisėto tikslo – išvengti Rusijos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tačiau, be teisėto tikslo siekį patvirtinančių aplinkybių, atsakovas Sprendimuose turi pagrįsti, jog numatytos taikyti priemonės yra būtinos šiam tikslui pasiekti ir yra proporcingos konkretaus asmens individualios situacijos atveju.
Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2025 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1072-492/2025). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr.1365/07)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekviena užsieniečio situacija vertintina individualiai, atsakovui tenka pareiga kruopščiai ir atidžiai patikrinti tam tikro profilio užsieniečių, siekiančių gyventi Lietuvoje, atvejus, įvertinti įrodymų visetą, neapsiribojant vieninteliu tarnybos / darbo faktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2516-502/2024).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, nors pareiškėjas yra netekęs ilgalaikio gyventojo statuso, jo sutuoktinė turi tokį statusą, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo teisinės padėtis, turi būti atsižvelgiama į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, preambulės 20 punkto nuostatas, įtvirtinančias, kad kartu su ilgalaikiu gyventoju turėtų būti sudaryta galimybė įsikurti kitoje valstybėje narėje ir jo šeimos nariams, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir nekliudoma ilgalaikiam gyventojui naudotis savo teise apsigyventi. Kalbant apie šeimos narius, kuriems gali būti leista lydėti arba atvykti pas ilgalaikius gyventojus, valstybės narės turėtų skirti ypatingą dėmesį jų išlaikomiems neįgaliems suaugusiems vaikams ir pirmos eilės giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje netekimas reiškia ne tik jo išskyrimą su artimiausiais šeimos nariais, sutuoktine ir sūnumi, artimais giminaičiais, per ilgą laiko tarpą gyvenimo šalyje (nuo 2014 m.) susiklosčiusių socialinių ryšių nutrūkimą, bet ir senyvo amžiaus, pasiligojusios motinos (g. (duomenys neskelbtini)) priežiūros galimybės praradimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024; 2025 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2126-822/2025). Minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai dėl taikomos priemonės proporcingumo yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir asmens išsiuntimo į kilmės šalį (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos yra ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kadangi pareiškėjas siekia įgyti (išlaikyti) teisę gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu.
Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018; 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-968/2024).
Reikšminga aplinkybe sprendžiant dėl pareiškėjo teisinės padėties taip pat yra tai, kad jis pagal kilmę yra lietuvis, laiko save lietuviu, nes Lietuvoje yra gimęs jis pats, jo tėvai ir seneliai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnį, kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Asmens Konstitucijoje įtvirtintų teisių ribojimo pagrindu galėtų būti tik tokios aplinkybės, kurios patvirtintų, jog tų asmens teisių įgyvendinimas realiai gresia kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų, teisių ir laisvių pažeidimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjo asmens grėsmė valstybės saugumui yra grindžiama tik perspektyviniu situacijos vertinimu, iš esmės viena biografijos aplinkybe, kad 1995–2002 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, bei dėl to daroma prielaida, kad galėjo turėti ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, atsižvelgdama į aplinkybę, kad per visą parėjusį laikotarpį po tarnybos pabaigos nėra nustatyta (pateikta į bylą) daugiau duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog pareiškėjas kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, taip pat atsižvelgdama į byloje nustatytas pareiškėjo situaciją charakterizuojančias individualias aplinkybes (asmuo pagal kilmę yra lietuvis, Lietuvoje įsikūręs ir gyvena su šeima ilgą laiką, nuo 2014 m., yra senyvo amžiaus – (duomenys neskelbtini), turi rūpintis pasiligojusia motina, gimusia (duomenys neskelbtini)), daro išvadą, jog atsakovo Sprendimuose nėra pagrįsta, kad parinktos priemonės (atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimas atvykti) yra būtinos, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat proporcingos individualioje situacijoje; pritaikyti asmens teisių ribojimai peržengia tai, kas būtina teisėtam tikslui (valstybės saugumui) užtikrinti. Aptarti atsakovo Sprendimų esminiai trūkumai sudaro pagrindą konstatuoti, kad priimant Sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).
Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimai priimti nesant pakankamų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų daromas išvadas dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo, ir kuriais galėtų būti pagrindžiamas taikomų priemonių proporcingumas, todėl jie laikytini neatitinkančiais VAĮ įtvirtintų kriterijų (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), taigi nepagrįsti ir neteisėti iš esmės.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą bei nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.
Kai tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjas, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjas patyrė 22,50 Eur žyminio mokesčio (2026 m. sausio 21 d. lėšų pervedimo nurodymas Nr. 2426 ir 2026 m. sausio 29 d. lėšų pervedimo nurodymas Nr. 2437), 1 815 Eur advokato pagalbos išlaidų (už skundo parengimą ir atstovavimą), o apeliacinės instancijos teisme – 11,25 Eur žyminio mokesčio išlaidų, iš viso – 1 848,75 Eur. Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatymo, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 26S4299 ir 2026 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 26S10545.
Priteisti pareiškėjui A. A. (A. A.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 848,75 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.