- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-852-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02280-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Atsakovas
- N. C.
- Ieškovas
- "Energijos skirstymo operatorius"
- Trečiasis asmuo
- UAB "Ignitis"
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei N. C., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Ignitis“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės N. C. 738,31 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, ir 23,00 Eur žyminį mokestį.
Procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ignitis“, kaip visuomeninis tiekėjas, iki 2022 m. birželio 30 d. tiekė elektros energiją į atsakovei nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosavybės teise priklausantį butą, (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektas). Objektas pateko į antrąjį elektros rinkos liberalizavimo etapą. Atsakovė nuo 2022 m. liepos 1 d. turėjo pasirinkti nepriklausomą elektros energiją tiekėją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 43 straipsnio 14 dalimi, atsakovei nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, nuo 2022 m. liepos 1 d. elektros energijos tiekimą į Objektą užtikrino Operatorius, EEĮ nustatyta tvarka vykdantis garantinio tiekimo užtikrinimo funkciją.
Objekte mokėtina suma už elektros energiją apskaitoma pagal įrengto elektros apskaitos prietaiso rodmenis (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 103 punktas). Priskaitymai už suvartotą elektros energiją šiame Objekte buvo atliekami pagal gautus mokėjimus, kai suvartotą elektros energijos kiekį deklaruoja pats mokėtojas ir/ar pagal ieškovės užfiksuotus elektros apskaitos prietaiso rodmenis elektros energijos apskaitos prietaiso (toliau – EAP) patikrinimų/keitimo metu.
Ieškovė garantinį tiekimą pradėjo užtikrinti atsakovei nuo Objekte esančio elektros energiją apskaitančio EAP Nr. 0016538 rodmens 46 370 kWh. Atsakovė suvartotos elektros energijos nedeklaravo, todėl laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. suvartota elektros energija paskaičiuota pagal vidurkį – 119 kWh.
2023 m. sausio 26 d. pakeistas EAP Nr. 0016538 į naują išmanųjį EAP Nr. SAG1020100117719, tuo pačiu nurašytas seno EAP rodmuo 47 260 kWh. Skola nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. 305,40 Eur. 2023 m. sausio 31 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra EAST Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje paskaičiuota už elektros energiją pagal seno EAP rodmenis ir pagal naujai įrengto EAP rodmenis. Išmanusis apskaitos prietaisas perduodavo rodmenis, tačiau už elektros energiją laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 19 d. iki 2024 m. birželio 3 d. nebuvo mokama. Skola už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 19 d. iki 2024 m. birželio 3 d. yra 432,91 Eur. Elektros energijos tiekimas nutrauktas 2024 m. birželio 3 d.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat nurodė, kad galutinę (t. y. pilną) kainą už elektros kilovatvalandę sudaro persiuntimo paslaugos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, skirstymo paslaugos papildomos dedamosios ir garantinio tiekimo kainos dedamųjų suma: persiuntimo paslaugos kaina, kurią paskelbia Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT), viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) kaina, kurią teisės aktų tvarka nustato VERT, papildoma dedamoji prie elektros energijos persiuntimo kainos, skirta skirtumui tarp visuomeninio tiekėjo faktinių ir prognozuotų pagrįstų sąnaudų kompensavimui (atsiskaitymą už skirstymo paslaugos buitiniams vartotojams papildomą dedamąją reglamentuoja EEĮ Nr. VIII-1881 2, 7, 9, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 46, 47, 49, 51, 52, 59, 60, 61, 67 ir 68 straipsnių pakeitimo įstatymas); garantinio tiekimo kaina, kuri apskaičiuojama vidutinei praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainai, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikius koeficientą 1,15 (garantinio tiekimo kainos apskaičiavimo tvarką ir taikymo principus reglamentuoja EEĮ, taip pat Garantinio elektros energijos tiekimo užtikrinimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sąlygos (toliau – Garantinio tiekimo sąlygos)).
2022 m. rugpjūčio mėnesio sąskaitoje garantinio tiekimo kaina 0,461857 centų už kWh, kas lyginant su liepos mėnesiu yra 36,8 proc. didesnė kaina. 2022 m. rugpjūčio mėnesį vidutinė elektros kaina Lietuvos prekybos zonoje kitos paros prekybos rinkoje (angl. day – ahead) buvo 480,39 Eur/MWh. Palyginus su praėjusiu mėnesiu, liepą susiformavo 57,3 proc. didesnė kaina (2022 m. liepos mėnesį kainos vidurkis buvo 305,36 Eur/MWh). 2022 m. rugsėjo mėnesio sąskaitoje garantinio tiekimo kaina 0,7265899 centų už kWh, kas lyginant su rugpjūčio mėnesiu yra 57,3 proc. didesnė kaina.
UAB „Ignitis“ informavo ieškovę, kad pranešimus siuntė atsakovei el. paštu, taip pat įkėlė į savitarnos svetainę. Ieškovė siuntė pranešimus atsakovei 2022-07-10, 2022-07-22, 2022-07-28, 2022-07-28, 2022-08-02, 2022-08-10, 2022-08-24, 2022-08-25, 2022-09-02, 2022-09-05, 2022 m. spalio, lapkričio mėnesiais. Visus atsakovės duomenis gavo iš UAB „Ignitis“.
A. N. C. su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko su 377,48 Eur skola, o dėl kitos dalies – nesutiko.
Nurodė, kad klaidingai apskaičiuota skola už elektros energiją laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 31 d. iki 2023 m. sausio 31 d. Atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovę prašydama pagrįsti ir perskaičiuoti laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 31 d. iki 2023 m. sausio 31 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas. Savo kontaktinius duomenis buvo perdavusi ESO asistentei (skiltis www.eso.lt internetiniame puslapyje, kurioje ESO klientai gali pateikti klausimus, gauti atsakymus, konsultacijas ir pagalbą), tačiau su atsakove nebuvo susisiekta.
2024 m. liepos 18 d. bei 2024 m. lapkričio 20 d. pakartotinai kreipėsi raštu į ieškovę. Vis tik pageidaujamų duomenų pagrindžiančių PVM sąskaitose faktūrose (2022 m. liepos 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini)suma 40,58 Eur; 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 55,37 Eur; 2022 m. rugsėjo 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 86,87 Eur; 2022 m. spalio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 65,15 Eur; 2022 m. lapkričio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 34,49 Eur; 2022 m. gruodžio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 37,94 Eur; 2023 m. sausio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) suma 55,43 Eur) nurodytų sumų pagrįstumą negavo. Priešingai, buvo informuota, jog atsisakoma perskaičiuoti kainas.
Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas pristatytas elektros energijos kiekis net 6 mėnesius buvo toks pat – 119 kWh –, tačiau sąskaitose nurodyta apmokėti suma yra ypatingai nepastovi ir svyruoja nuo 34,49 Eur iki 86,87 Eur (už identišką kiekį pristatytos elektros kaina skiriasi daugiau kaip 2,5 karto per itin trumpą laikotarpį). Taigi, ieškovės skaičiavimai nelaikytini racionaliais ar teisingais, t. y. akivaizdžiai per dideli ir neatitinkantys suderintų ir patvirtintų elektros energijos tiekimo kainų.
Kartu atsakovė pabrėžė, jog iš pateiktų paskaičiavimų nėra galimybės nustatyti, pagal kokią skaičiuoklę, kokias paslaugų persiuntimo kainas ar tarifus buvo skaičiuojamos sumos už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d., kuomet pakeistas energijos apskaitos prietaisas (toliau – EAP) Nr. 0016538 į naują išmanųjį EAP Nr. SAG1020100117719. Pastebėjo, kad ieškovė pateikė skaičiavimus tik iki 2022 m. rugsėjo mėn., nors EAP į išmanųjį EAP keistas 2023 m. sausio 26 d.
Taip pat atsakovė pažymėjo, kad jai UAB „Ignitis“ nepranešė apie Sutarties nutraukimą, o ji neturi pareigos tikrinti savo el. paštą. Sutartis galėjo būti nutraukta tik raštišku abiejų šalių susitarimu. Be to, PVM sąskaitos faktūros yra suformuotos ne N. C., o N. J.. Jai taip pat nepranešė, kad bus keičiamas skaitiklis į išmanųjį, neprašė jos sutikimo. Nėra nurodyta priežastis, dėl ko keičiamas skaitiklis.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiskaitydavo už elektros energiją pagal knygelėje nurodytus rodmenis. Nuo 2022 m. liepos mėnesio prašė siųsti visas sąskaitas jai į butą. Laikotarpiu nuo 2022-12-15 iki 2023-01-05, nuo 2023-10-13 iki 2023-10-29, nuo 2023-11-28 iki elektros atjungimo gyveno Lietuvoje, naudojo elektros energiją. Nuo 2022-07-01 iki 2024-06-01, kol ji buvo užsienyje, butą prižiūrėjo kitas asmuo, jis turėjo atsirakinti pašto dėžutę, paimti laiškus. Minėtas asmuo galėjo naudoti elektros energiją. Ji nemokėjo už elektros energiją, nes buvo pridaryta klaidų. Paaiškino, kad ji prie savitarnos svetainės pirmą kartą prisijungė 2019-12-30, mokėdavo už dujas už visus metus. Savitarnos svetainėje yra nurodyta N. C. pavardė, ne N. J.. Ji svetainėje nematė sąskaitų, tačiau matė sumas, kurias reikia apmokėti. Mokėdavo už elektrą dviem būdais: per savitarnos svetainę arba per elektroninę bankininkystę. Kai mokėdavo per elektroninę bankininkystę, tai ji pati būdavo pasiskaičiavusi mokėtiną sumą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Ignitis“ pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys pagrįstas, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad trečiasis asmuo, kaip visuomeninis tiekėjas, iki 2022 m. birželio 30 d. tiekė elektros energiją į Objektą vadovaujantis tarp šalių 2008-09-10 sudaryta Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis). Kadangi Objektas pateko į antrąjį elektros rinkos liberalizavimo etapą, atsakovė nuo 2022 m. liepos 1 d. turėjo pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją. Atsakovei nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, nuo 2022 m. liepos 1 d. elektros energijos tiekimą į Objektą užtikrino ieškovė. Trečiasis asmuo 2021-07-12 pranešimu informavo atsakovę, kad iki 2021-12-18 įstatymas įpareigoja ją pasirinkti nepriklausomą tiekėją ir su juo pasirašyti sutartį, nepasirinkus nepriklausomo tiekėjo, nuo 2022-01-01 Sutartis bus nutraukta, o ir bus pradėtas taikyti garantinis elektros energijos tiekimas, kurį užtikrins ieškovė. 2021-11-17 trečiasis asmuo informavo atsakovę apie elektros energijos rinkos liberalizavimo 2-ojo etapo termino pratęsimą iki 2022-07-01, nurodant kad pasirinkti nepriklausomą tiekėją ir su juo pasirašyti sutartį turi iki 2022-06-18, nepasirinkus nepriklausomo tiekėjo nuo 2022-07-01 Sutartis negalios ir bus pradėtas taikyti garantinis elektros energijos tiekimas, kurį užtikrins ieškovė. Abu pranešimus atsakovei trečiasis asmuo siuntė el. p. chasanovaneringa@gmail.com.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai ir iš atsakovės N. C. ieškovei ESO priteista 738,27 Eur skola ir 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė tinkamai nedeklaravo elektros apskaitos prietaiso rodmenų Objekte laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d., už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo paskaičiuotas 305,40 Eur įsiskolinimas, kurio atsakovė neapmokėjo, taip pat atsakovė visiškai neatsiskaitė už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 3 d., dėl to susidarė 738,27 Eur atsakovės įsiskolinimas ieškovei, todėl ieškovės reikalavimas atsakovei dėl 738,27 Eur skolos už elektros energiją priteisimo yra pagrįstas.
Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog vadovaujantis EEĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu Objektas buvo įtrauktas į 2-ąjį elektros rinkos liberalizavimo etapą, todėl iki 2022 m. birželio 30 d. atsakovė elektros energiją gavo iš visuomeninio tiekėjo. Apie 2-ojo elektros rinkos liberalizavimo etapo atitinkamus pakeitimus tuo metu buvo plačiai žinoma, atitinkama informacija viešai skelbta spaudoje ir internete, dėl jos viešai diskutuota. Atsakovė, kaip vartotoja, apie tai, į kurį liberalizavimo etapą ji pateko, galėjo žinoti ir prisijungusi prie ESO interneto tinklapio savitarnos sistemos. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovė ne kartą buvo informuota apie Objekto įtraukimą į 2-ąjį liberalizavimo etapą, kad atitinkamai Sutartis nuo 2022 m. birželio 30 d. yra laikoma nutraukta, o jai nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, elektros energija bus tiekiama ESO.
Atsakovė naudojosi savitarnos svetaine, pati UAB „Ignitis“ pateikė savo elektroninio pašto adresą, kuriuo ji papildomai buvo informuota apie artėjančius pokyčius, ieškovė taip pat atsakovę ne kartą informavo apie prasidėjusį garantinį elektros tiekimą. Egzistuojant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė nežinojo ar nebuvo informuota apie nurodytus 2-ojo liberalizavimo etapo pakeitimus (atsakovės Objekto įtraukimą į 2-ąjį liberalizavimo etapą), Sutarties nutraukimą ir atitinkamai garantinį elektros energijos tiekimą.
Nors atsakovė teigia, kad Sutartis su ja buvo nutraukta netinkamai, tačiau Sutarties 21 punktas numato, kad Sutartis gali būti nutraukta ne tik raštišku šalių susitarimu, bet ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Sutartis laikoma nutraukta įstatyme nustatyta tvarka.
Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės elektros energijos garantinio tiekimo paslaugos pradžioje 2022 m. liepos 1 d. Objekte užfiksuoti apskaitos prietaiso rodmenys yra 46370 kWh, tokius rodmenis ieškovei perdavė visuomeninis tiekėjas. 2023 m. sausio 26 d. skaitiklio pakeitimo Objekte metu buvo užfiksuota, kad Objekte esančio apskaitos prietaiso rodmenys yra 47260 kWh. Atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ji iki 2023 m. sausio 26 d. nedeklaravo apskaitos prietaiso rodmenų. Dėl nurodytos priežasties atsakovei skola už suvartotą elektros energiją buvo skaičiuojama pagal suvartojimo vidurkį – 119 kWh.
Ieškovė paskaičiavo atsakovės įsiskolinimą net už mažesnį elektros energijos kiekį – paskutinėje sąskaitoje buvo nurodyta, kad rodmuo yra 47084 kWh. Taip pat, nors atsakovė teigė, jog jai yra neaiškios ieškovės išrašytos sąskaitos iki 2023 m. sausio 26 d. skaitiklio pakeitimo, tačiau analogiškai atsakovės skola buvo skaičiuojama ir po skaitiklio pakeitimo, elektros energijos kainą sudarė tos pačios kintamos ir nekintamos elektros energijos tiekimo sudedamosios dalys, o skolos po elektros energijos skaitiklio pakeitimo atsakovė neginčija.
Atsakovė taip pat nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė netinkamai paskaičiavo įsiskolinimą, atsižvelgdama į vidutinį vartotojos Objekto elektros energijos suvartojimą, nenurodė, kokios konkrečiai turėjo būti paskaičiuotos elektros energijos sudedamosios dalys. Dar daugiau, nors atsakovė ginčija, kad ji nematė sąskaitų faktūrų, teigė, kad jai sąskaitos turėjo būti siunčiamos gyvenamosios vietos adresu, kad ji ilgą laiką gyveno užsienyje, tačiau atsakovė teismo posėdyje taip pat nurodė, kad jai būnant užsienyje butą prižiūrėjo kitas asmuo, jis turėjo raktus nuo pašto dėžutės, paimdavo laiškus, elektros energija buvo naudojama iki jos atjungimo 2024-06-03, taip pat pati atsakovė pateikė teismui duomenis, kad ji naudojosi savitarnos svetaine, kurioje yra galimybė peržiūrėti išrašytas sąskaitas bei apmokėti jas, atliko keletą mokėjimų per savitarnos svetainę, taip pripažindama savo įsiskolinimą ieškovei.
Taigi, teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovė tinkamai paskaičiavo atsakovei įsiskolinimą už tiektą elektros energiją, tinkamai informavo atsakovę apie kiekvieną mėnesį atliktus paskaičiavimus ir susidariusią skolą, tačiau atsakovė netinkamai vykdė savo pareigą atsiskaityti už tiektą elektros energiją, atliko keletą mokėjimų, tačiau visos skolos neapmokėjo, todėl yra skolinga ieškovei 738,27 Eur.
Nors atsakovė nurodė, kad ne jai buvo išrašomos sąskaitos, o N. J., todėl ji neturinti pareigos jų apmokėti, tačiau rašydama elektroninį laišką skolų išieškojimo bendrovei atsakovė nurodė inicialus „N. J.“, savo susirašinėjimą siuntė D. J., kuris, tikėtina, gyveno atsakovės bute. Atsakovė taip pat atsisakė įvardinti asmenį, kuris, pasak jos, prižiūrėjo jos butą, kol ji buvo užsienyje, ir kuris galėjo naudoti elektros energiją. Šių aplinkybių visuma leido abejoti atsakovės nuoširdumu teikiant paaiškinimus teismui.
Pažymėta ir tai, kad atsakovė niekada neteikė jokių pretenzijų nei UAB „Ignitis“, nei ieškovei dėl netinkamos sąskaitose nurodytos pavardės, nors turėjo galimybę susipažinti su jai teikiamomis sąskaitomis, iki šios bylos iškėlimo atsakovė nesutiko tik su skolos paskaičiavimu, o aplinkybė dėl ne tokios pavardės paaiškėjo tik bylą nagrinėjant iš esmės. Taip pat paminėti ir ieškovės argumentai, kad už elektros suvartojimą paskaičiuojama mokėtina suma objektui, o būtent Objekto adresas ir kodas visose sąskaitose nurodyti tie patys. Todėl atsakovės argumentai dėl to, kad ji neturi pareigos mokėti susidariusios skolos, nes sąskaitose nurodyta ne jos pavardė atmesti kaip nepagrįsti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė N. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 360,79 Eur skolos dalis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas arba, netenkinus pirminio reikalavimo, panaikinti sprendimo dalį dėl 360,79 Eur skolos ir šioje dalyje bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino visų konkretaus skolos dydžio elementų, neatsakė į atsakovės argumentus, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, taip pat naudojo duomenis, su kuriais nebuvo supažindinti proceso dalyviai.
Pabrėžia, jog ieškovei šiuo atveju kilo pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tarifų teisingumą, taip pat paaiškinti atliktus skaičiavimus. To ieškovė neatliko, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, nurodęs, kad ji nenuginčijo ieškovės pateiktų duomenų, kuriems yra būtinos profesionalios biržos rinkos, vidinių apskaitos sistemų ir kompensacijų algoritmų žinios, o atsakovė yra vartotoja, kurios interesų apsaugą turi užtikrinti teismas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepatikrino 119 kWh vidurkio apskaičiavimo, 2023 metų sausio mėnesinio perskaičiavimo, nenurodė 176 kWh skirtumo apskaitymo pagrindo ir taikytos kainos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalinius skolos mokėjimus vertino kaip visos skolos pripažinimą, nors atsakovė aiškiai pažymėjo, jog pripažįstama suma yra 377,48 Eur.
Apeliantės vertinimu, skundžiamame sprendime taip pat buvo panaudoti Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, susiję su D. J. adresais, nurodytais kitose bylose. Tačiau su šia informacija proceso dalyviai supažindinti nebuvo, jiems nebuvo suteikta galimybė dėl to pasisakyti, o pirmosios instancijos teismo išvada apie „tikėtiną“ D. J. gyvenimą apeliantės bute yra prielaida.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad net jei kitas asmuo galėjo naudotis objektu, tai neįrodo konkretaus ieškovės apskaičiuoto tarifo, 119 kWh vidurkio ar galutinės skolos dydžio, juo labiau kad ir teismo argumentai dėl neteisingos pavardės nurodymo nėra paremti jokiais konkrečiais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantė kartu nurodo, jog UAB „Ignitis“ 2022 m. liepos 1 d. objektų sąraše, kuris parengtas prie 2008 m. rugsėjo 10 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), klientė įvardyta kaip N. J., o objektas (duomenys neskelbtini) identifikuotas numeriu (duomenys neskelbtini) ir dokumento kliento parašo vieta neužpildyta. Šis dokumentas nepatvirtina, kad N. C. jį pasirašė, išreiškė valią pakeisti ar nutraukti ankstesnę sutartį arba sutiko, kad sutartiniai duomenys būtų tvarkomi kito asmens pavarde.
2026 m. gegužės 1 d. objektų sąraše jau nurodyta N. C., o tam pačiam adresui išskirti du objektai: Nr. (duomenys neskelbtini) („Butas“) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Buto objektui nurodytas atskiras elektros energijos tiekimo sąlygų ir objekto prijungimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), datuotas 2023 m. liepos 1 d. Šių dviejų dokumentų palyginimas rodo ne formalų pavardės rašybos skirtumą, o skirtingus asmens duomenis, skirtingą objektų identifikavimą ir vėliau atsiradusį atskirą akto numerį.
Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad visose sąskaitose nurodyti tie patys kodai kaip pagrindinėje sutartyje, neatitinka dokumentų turinio. 2008 m. sutartyje nurodytas vartotojo kodas (duomenys neskelbtini), 2022 m. liepos 1 d. objektų sąraše — objektas (duomenys neskelbtini), o ESO garantinio tiekimo sąskaitose nuo 2022 m. liepos 1 d. naudoti nauji identifikatoriai: kliento kodas (duomenys neskelbtini)ir objekto Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas kodų kilmės, tarpusavio sąsajos ir sukūrimo teisinio pagrindo nenustatė, šių aplinkybių nenagrinėjo bei dėl pateiktų dokumentų nepasisakė.
Kartu apeliaciniame skunde pažymima, jog byloje pateikti elektroninių laiškų sistemos išrašai įrodo pranešimų suformavimą ir siuntimą nurodytu elektroninio pašto adresu, tačiau savaime neįrodo, kad apeliantė juos faktiškai gavo ir susipažino su jų turiniu. Teismas vietoje konkretaus įteikimo ir gavimo aplinkybių vertinimo rėmėsi bendru teiginiu, kad apie rinkos liberalizavimą buvo plačiai skelbta viešojoje erdvėje. Tačiau viešas informacijos paskelbimas internete negali būti automatiškai sutapatintas su individualaus pranešimo gavimu.
Negana to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantė prašė įvertinti ieškovės ir trečiojo asmens procesinį elgesį CPK 95 straipsnio atžvilgiu, nes, nors teismas buvo įpareigojęs ESO ir UAB „Ignitis“ pateikti visus su pagrindine sutartimi susijusius dokumentus, tačiau 2022 m. liepos 1 d. objektų sąrašas, kuriame nurodyta N. J., ieškovės ir trečiojo asmens iniciatyva pateiktas nebuvo; tą padarė pati apeliantė. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės prašymo nenagrinėjo ir šiuo klausimu nepasisakė.
Papildomai apeliaciniame skunde pažymima, jog apeliantės per įmokų surinkimo terminalą atliktų mokėjimų faktas neįrodo prisijungimo prie savitarnos, elektroninių sąskaitų peržiūros ar sutikimo su visu apskaičiuotu įsiskolinimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovė ESO prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad iš apeliantės priteista skola yra pagrįsta pirminiais apskaitos dokumentais – sąskaitomis ir priskaitymų/mokėjimų ataskaitomis, kurios byloje pateiktos ir išvardintos sprendime. Sąskaitose nurodyta, kas sudaro galutinę kainą (persiuntimas, VIAP, papildoma dedamoji, garantinio tiekimo energijos kaina), taip pat nurodytos kompensacijos. Tai yra patikrinami duomenys, pakankami piniginiam reikalavimui pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė nedeklaravo rodmenų, todėl ginčo laikotarpiu iki skaitiklio pakeitimo ESO turėjo teisę taikyti vidutinį suvartojimą pagal Taisyklių 105.6 punktą. Be to, skundžiamame sprendime aiškiai išdėstytas teisinis reglamentavimas: Taisyklių 58.4, 58.5, 105.6 punktų nuostatos bei Garantinio tiekimo sąlygų nuostatos.
Apeliantė neteikė jokių įrodymų, paneigiančių į bylą pateiktus įrodymus, o deklaratyvūs teiginiai, kad apskaičiuota suma yra per didelė, nėra pakankami duomenys, leidžiantys paneigti pateiktus įrodymus.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog skaitiklio keitimo metu fiksuotas rodmuo 47 260 kWh, tačiau paskutinėje sąskaitoje iki keitimo naudotas mažesnis rodmuo 47 084 kWh. Ieškovė jau ieškinyje nurodė, jog skola nuo 2022-07-01 iki 2022-12-31 sudarė 305,40 Eur, o 2023-01-31 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) paskaičiuota suma yra už elektros energiją pagal seno EAP rodmenis ir pagal naujai įrengto EAP rodmenis.
Ieškovės vertinimu, apeliantės nesutikimas su ginčijama sprendimo dalimi iš esmės grindžiamas ne alternatyviu skaičiavimu, o bendru nepasitikėjimu sąskaitomis, tačiau apeliantė neteikė nei skaitiklio rodmenų deklaracijų, nei kitų duomenų, kurie leistų taikyti kitą (tikslesnį) apskaičiavimo metodą ginčo laikotarpiu.
Atsiliepimas
Atsiliepime papildomai pabrėžiama ir tai, kad dalies įmokų mokėjimas, kaip ir LITEKO duomenys, nebuvo vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis skola yra priteista iš atsakovės, o atsakovės pavardės neatitikimai nepaneigia to paties Objekto egzistavimo fakto bei to, kad apeliantė buvo informuojama elektroniniu paštu, kurį pati buvo pateikusi kaip tinkamą susisiekimo kontaktą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 360,79 Eur skolos už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. (garantinio elektros tiekimo pradžios) iki 2023 m. sausio mėnesio (išmanaus elektros apskaitos prietaiso sumontavimo) priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atsižvelgiant į tai, skundžiamo sprendimo dalies dėl 377,48 Eur skolos dalies, kurią apeliantė nurodo pripažįstanti, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra atliekamas ir ši civilinė byla yra nagrinėjama tik dėl skolos dalies, su kurios priteisimu apeliantė nesutinka.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Atsakovė apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikia UAB „Ignitis“ 2022 m. liepos 1 d. objektų sąrašą, sudarytą N. J. vardu, taip pat UAB „Ignitis“ 2026 m. gegužės 1 d. objektų sąrašą, sudarytą N. C. vardu.
Įvertinęs prašomų prijungti dokumentų turinį, taip pat aplinkybę, jog šie dokumentai yra byloje (pirmosios instancijos teismas juos prijungė prie bylos 2026 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu) apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja pagrindas prijungti jau byloje esančius ir apeliantės kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateikiamus įrodymus.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą, juo labiau kad pirmosios instancijos teisme vyko ne vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo atsakovė. Atsižvelgiant į tai, tenkinti apeliacinio skundo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Dėl ginčo esmės, įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).
Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vartotojo statusas savaime nėra priežastis atleisti šalį nuo įrodinėjimo pareigos ar automatiškai paneigti priešingos šalies pateiktus įrodymus. Asmens, kaip vartotojo, statusas yra reikšmingas ir sudaro sąlygas vadovautis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, taip pat užtikrinti tinkamą procesinių normų taikymą, tačiau tai neeliminuoja vartotojo nei kaip sutarties šalies, nei kaip teisminio proceso dalyvio pareigų, o kartu nesudaro pagrindo pripažinti, jog keliamos abejonės į bylą pateiktais įrodymais ar nesutikimas su įrodymų turiniu, nepateikus jokių įrodymų, sudaro pagrindą nesivadovauti priešingos šalies pateiktais ir nenuginčytais įrodymai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. atsakovė N. C. ir AB Rytų skirstomieji tinklai (vėliau – UAB „Ignitis“) sudarė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) dėl elektros energijos tiekimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris pagal VĮ „Registrų centras“ pažymėjimą nuosavybės teise priklauso atsakovei.
Iš VĮ „Registrų centras“ pažymos apie asmens duomenis matyti, kad atsakovės ginčijamu skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2022 m. liepos 1 d. (garantinio elektros tiekimo pradžios) iki 2023 m. sausio mėnesio (išmanaus elektros apskaitos prietaiso sumontavimo) nuo 2022-07-06 iki 2023-10-12 nuolat gyveno užsienio valstybėje (Anglija); nuo 2017-08-01 iki 2022-07-05 gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė taip pat nurodė, kad nuo 2022 m. gruodžio 15 d. iki 2023 m. sausio 5 d. gyveno savo bute, tačiau skaitiklio duomenų nenusirašė. Nuo 2023 m. spalio 13 d. iki 29 d. taip pat gyveno savo bute ir naudojo elektros energiją, tačiau sunaudotų duomenų taip pat nefiksavo. Nuo 2023 m. lapkričio 28 d. nuolat gyveno savo bute – taip pat naudojo elektros energiją, kol jos neatjungė, bet suvartojimo taip pat nefiksavo. Kartu atsakovė nurodė, jog tuo metu, kai ji buvo išvykusi iš Lietuvos, jos bute gyveno kitas asmuo, kuris vartojo elektros energiją.
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Ignitis“ atsakovei elektroniniu paštu chasanovaneringa@gmail.com, kuris priklauso atsakovei, 2021-07-12, 2021-11-17 siuntė pranešimus apie tai, kad Sutartis bus nutraukta, išaiškinant pareigą pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir pasirašyti sutartį, išaiškintos pasekmės, kad nepasirinkus nepriklausomo elektros energijos tiekėjo ir nepasirašius sutarties, atsakovei nuo 2022-07-01 bus pradėtas garantinis elektros tiekimas, elektros energijos tiekimą užtikrins ESO.
Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė nepriklausomo elektros energijos tiekėjo nepasirinko ir nepasirašė naujos elektros energijos tiekimo sutarties, todėl nuo 2022-07-01 elektros energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą pradėjo tiekti ESO, kuriai visus turimus duomenis apie atsakovę perdavė UAB „Ignitis“.
Taigi, nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijama skolos suma yra apskaičiuota dėl elektros energijos tiekimo į atsakovei priklausantį butą po to kai atsakovė nepriklausomo tiekėjo nepasirinko ir nepasirašė naujos elektros energijos tiekimo sutarties. Be to, atsakovė pripažino, kad tiek ji pati, tiek asmuo, kurį ji atsisakė įvardinti, bute elektros energiją vartojo, tačiau suvartotų kiekių neapskaitė ir nefiksavo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės yra reikšmingos ir leidžia vertinti, kad į atsakovei priklausantį butą elektros energija buvo tiekiama ir jai kilo pareiga atsiskaityti už tiekiamą ir suvartotą elektros energiją.
Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su tuo, jog atsakovė negavo pranešimų apie pareigą pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir sudaryti naują sutartį, taip pat kad ji tuo metu turėjo galiojančią elektros energijos tiekimo sutartį ir jokia nauja sutartis su ja sudaryta nebuvo.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai aptarė garantinio elektros tiekimo aplinkybes, taip pat pažymėjo, jog informacija dėl elektros energijos tiekimo, nepriklausomo tiekėjo pasirinkimo ir naujos sutarties sudarymo atsakovei buvo siunčiama jos pačios nurodytu elektroninio pašto adresu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, apeliantės argumentus, taip pat byloje esančius įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu ar daryti išvadą, jog atsakovė neturi pareigos atsiskaityti už elektros energiją, tiektą į jos objektą garantinio elektros tiekimo pagrindu.
Tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog jos sudarytos elektros energijos sutarties pasibaigimo bei garantinio tiekimo taikymo aplinkybės nėra aiškios ir ji nebuvo pakankamai informuota apie sutarties pasibaigimą, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti.
Pažymėtina, jog pačios apeliantės į bylą pateiktos sutarties 21 punkte numatyta, kad Sutartis gali būti nutraukta raštišku šalių susitarimu, taip pat CK bei kituose teises aktuose nustatyta tvarka. Taigi, sutarties nutraukimas buvo galimas ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. EEĮ 43 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog visuomeninis tiekėjas nutraukia elektros energijos tiekimą šiems vartotojams nurodytais terminais, pagal kuriuos atsakovės objektas buvo įtrauktas į 2-ąjį elektros rinkos liberalizavimo etapą, todėl atsakovė elektros energiją iš visuomeninio tiekėjo gavo iki 2022 m. birželio 30 d.
Aplinkybė, jog atsakovė turėjo pareigą domėtis ir žinoti EEĮ nuostatas, susijusias su visuomeninio tiekėjo tiekiamos elektros energijos nutraukimu, taip pat reikalavimu pasirinkti nepriklausomą tiekėją bei sudaryti sutartį, kyla ne tik iš įstatymo nuostatų galiojimo ir pareigos jas žinoti bei vykdyti, tačiau ir iš tiesiogiai apeliantės nurodyto elektroninio pašto adresu siųstų pranešimų bei savitarnos svetainėje pateikiamų duomenų dėl artėjančių pokyčių, Sutarties nutraukimo nuo 2022 m. birželio 30 d., nepriklausomo elektros tiekėjo pasirinkimo bei garantinio tiekimo užtikrinimo.
Tai, kad asmeniui kyla pareigos bei yra nustatomas atitinkamas reglamentavimas įstatymo nuostatų pagrindu, priešingai nei teigia apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė apie priimto visuotinai taikomo įstatymo nuostatas turėjo būti informuota papildomai kitokiu būdu nei jos pačios nurodytu elektroninio pašto adresu ar savitarnos svetainės pranešimais. Aplinkybė, ar atsakovė susipažino su jai siųsta ir pateikta informacija, nepašalina pareigos domėtis bei vykdyti įstatymo nuostatas, juo labiau, kad ir informacija buvo teikiama pačios apeliantės nurodytu elektroninio pašto adresu.
Išdėstytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad su ja sudaryta ir iki visuomeninio tiekimo pabaigos galiojusi sutartis nebuvo nutraukta, garantinis tiekimas pradėtas teikti nepagrįstai, o atsakovė apie visuotinai taikomo įstatymo nuostatas privalėjo būti informuota papildomai dar ir kitokiais būdais, nei tai buvo padaryta.
Apeliaciniame skunde taip pat itin daug dėmesio skiriama aplinkybėms, susijusioms su neaiškiai ir netinkamai apskaičiuota suvartota elektros energija, taip pat nepakankamai paaiškintais duomenimis, kaip yra apskaičiuojama mokėtina suma ir elektros energijos kiekis.
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas išsamiai ir detaliai aptarė Taisyklių 58 punkto nuostatas, reglamentuojančias vartotojo pareigą deklaruoti bei atsiskaityti už tiekiamą elektros energiją, taip pat vartotojo pareigą pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą (įskaitant sistemines paslaugas) ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir (ar) galią.
Taip pat pirmosios instancijos teismas išdėstė ir Taisyklių 105 punkto nuostatas, bei pažymėjo, jog pagal šių taisyklių nuostatas, operatorius gali apskaičiuoti elektros apskaitos prietaisų rodmenis pagal vidutinį vartotojo objekto elektros energijos suvartojimą, kai vartotojas, kuriam elektros energijos tiekimą užtikrina visuomeninis tiekėjas, nevykdo elektros apskaitos prietaisų rodmenų deklaravimo pareigos. Vidutinio elektros energijos suvartojimo kiekio taikymo laikotarpiu vartotojas atsiskaito pagal operatoriaus ir (ar) tiekėjo (garantinio tiekimo atveju – garantinio elektros energijos tiekėjo) išrašomus mokėjimo dokumentus. Vidutinis buitinio vartotojo (įskaitant buitinius vartotojus, kuriems užtikrinamas garantinis tiekimas) elektros energijos suvartojimas apskaičiuojamas operatoriaus nustatyta ir viešai operatoriaus interneto svetainėje paskelbta tvarka, vadovaujantis buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo nuostatomis (Taisyklių 105.6 punktas). Patiekto elektros energijos kiekio ir (ar) rodmenų tikslinimai ir perskaičiavimai pasibaigusiame ataskaitiniame laikotarpyje negalimi (Taisyklių 108.3 punktas).
Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išdėstė teisės aktų nuostatas bei jų pagrindu atsakovei kylančią pareigą deklaruoti suvartotos elektros energijos duomenis, o taip pat aptarė ir situaciją, susiklostančią elektros vartotojui nedeklaruojant elektros energijos suvartojimo duomenų, kas buvo ir šiuo atveju, kadangi atsakovė pripažino iki 2023 m. sausio 26 d. nedeklaravusi elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenų.
Išdėstytos aplinkybės, remiantis minėtomis Taisyklių nuostatomis, sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovei skola už ginčo laikotarpį pagrįstai buvo skaičiuojama pagal suvartojimo vidurkį ir tai buvo daroma remiantis Taisyklių nuostatomis.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovei skaičiuoto suvartoto elektros energijos vidurkio dydžiu, pažymėtina, jog ieškovė garantinį tiekimą pradėjo užtikrinti atsakovei nuo Objekte esančio elektros energiją apskaitančio EAP Nr. 0016538 rodmens 46 370 kWh. Būtent toks rodmuo yra nurodytas ir iki garantinio elektros tiekimo atsakovei UAB „Ignitis“ išrašytoje sąskaitoje už 2022 m. birželio mėnesį.
Iš į bylą pateiktų UAB „Ignitis“ išrašytų sąskaitų už 2022 metų gegužės ir birželio mėnesius taip pat matyta, jog Objektui apskaičiuotas suvartotas elektros energijos kiekis pagal kliento deklaruotus rodmenis yra atitinkamai 131 bei 133 kWh. Taigi, pačios atsakovės deklaruoti duomenys siekė ir viršijo jai skaičiuotą vidutinį suvartojimą. Be to, atsakovė neteikė į bylą jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą ir spręsti, kad, remiantis Taisyklių 104.6 papunkčio nuostatomis vidutinis elektros energijos suvartotas kiekis turėjo būti apskaičiuotas kitoks ar, kad atsakovė per ginčo laikotarpį buvo deklaravusi suvartotos elektros energijos sąnaudas ir dėl to buvo pagrindas perskaičiuoti nustatytą vidurkį.
Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės elektros energijos garantinio tiekimo paslaugos pradžioje 2022 m. liepos 1 d. Objekte užfiksuoti apskaitos prietaiso rodmenys yra 46370 kWh, o 2023 m. sausio 26 d. skaitiklio pakeitimo Objekte metu buvo užfiksuota, kad Objekte esančio apskaitos prietaiso rodmenys yra 47260 kWh. Taigi, ieškovė paskaičiavo atsakovės įsiskolinimą net už mažesnį elektros energijos kiekį – paskutinėje sąskaitoje buvo nurodyta, kad rodmuo yra 47084 kWh. Šie duomenys taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog vidutinis elektros energijos suvartojimo apskaičiavimas buvo netinkamas, o atsakovė elektros energijos nevartojo.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius ginčo skolos susidarymo bei skolos apskaičiavimo aplinkybes, o atsakovė šių įrodymų nepaneigė. Aplinkybė, kad atsakovė yra vartotoja, kaip jau minėta pirmiau, neatleidžia jos nuo įrodinėjimo pareigos, dėl ko vien abstraktus nesutikimas su ieškovės reikalavimu bei visuotinai taikomo teisės akto nuostatų ignoravimas kartu pripažįstant, jog elektros energija į jai nuosavybės teise priklausantį Objektą buvo tiekiama ir vartojama, tačiau apskaita nebuvo atliekama, nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliantės argumentai, susiję su neva vartotojui nepagrįstai perkelta įrodinėjimo pareiga yra pagrįsti.
Kartu apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės teiginiai dėl neaiškių jai išrašytų sąskaitų iki 2023 m. sausio 26 d. yra nepagrįsti bei kartu deklaratyvūs. Išties, analogiškai atsakovės skola buvo skaičiuojama ir po skaitiklio pakeitimo, elektros energijos kainą sudarė tos pačios kintamos ir nekintamos elektros energijos tiekimo sudedamosios dalys, o skolos po elektros energijos skaitiklio pakeitimo atsakovė neginčija. Tai sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė nepagrįstai nenurodė, kokie tarifai buvo taikomi kiekvieną ginčo mėnesį, kaip apskaičiuotos valstybės kompensacijos ir kaip įskaityti atlikti mokėjimai ar suderinti apskaitos duomenys.
Be to, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė dėstė aplinkybes, susijusias su išrašytų sąskaitų aiškumo reikalavimu, tačiau pastebėtina, jog atsakovei ginčo laikotarpiu išrašytose sąskaitose yra konkrečiai nurodomos ir įvardijamos kainos dedamosios dalys (persiuntimas, tiekimas, VIAP, papildoma dedamoji) bei jų kaina už kWh, o nurodytų sumų bendra suma apskaičiuojama sudėjus nurodytas sumas.
Pažymėtina ir tai, kad ieškovė šioje civilinėje byloje taip pat nurodė, jog galutinę kainą už elektros kilovatvalandę sudaro persiuntimo paslaugos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, skirstymo paslaugos papildomos dedamosios ir garantinio tiekimo kainos dedamųjų suma: persiuntimo paslaugos kaina, kurią paskelbia VERT, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) kaina, kurią teisės aktų tvarka nustato VERT, papildoma dedamoji prie elektros energijos persiuntimo kainos, skirta skirtumui tarp visuomeninio tiekėjo faktinių ir prognozuotų pagrįstų sąnaudų kompensavimui (atsiskaitymą už skirstymo paslaugos buitiniams vartotojams papildomą dedamąją reglamentuoja EEĮ Nr. VIII-1881 2, 7, 9, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 46, 47, 49, 51, 52, 59, 60, 61, 67 ir 68 straipsnių pakeitimo įstatymas); garantinio tiekimo kaina, kuri apskaičiuojama vidutinei praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainai, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikius koeficientą 1,15 (garantinio tiekimo kainos apskaičiavimo tvarką ir taikymo principus reglamentuoja EEĮ, taip pat Garantinio tiekimo sąlygos). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ieškovė nurodė, kaip ji apskaičiavo išrašytose sąskaitose nurodytas sumas bei kokiu pagrindu buvo apskaičiuojamos dedamosios.
Reikšminga ir tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškino, jog 2022 m. rugpjūčio sąskaitoje garantinio tiekimo kaina 0,461857 centų už kWh, kas lyginant su liepos mėnesiu yra 36,8 proc. didesnė kaina. 2022 m. rugpjūčio mėnesį vidutinė elektros kaina Lietuvos prekybos zonoje kitos paros prekybos rinkoje (angl. day – ahead) buvo 480,39 Eur/MWh, dėl ko palyginus su praėjusiu mėnesiu, liepą susiformavo 57,3 proc. didesnė kaina (2022 m. liepos mėnesį kainos vidurkis buvo 305,36 Eur/MWh). Ši aplinkybė taip pat pagrindžia išvadą, jog ieškovė konkrečiai paaiškino elektros energijos kainos kitimo priežastis, o atsakovė jokių duomenų bei aplinkybių, susijusių su netinkamai taikytomis dedamosiomis ar skaičiavimo pagrindu, nenurodė.
Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, išrašytų sąskaitų suma yra aiškiai aritmetiškai apskaičiuojama, o ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kaip buvo apskaičiuojama mokėtina suma, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog atsakovei išrašytos sąskaitos neatitiko aiškumo reikalavimo, o ieškovei kyla pareiga teikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus vien tuo pagrindu, jog atsakovė nurodo esant jai neaiškų išrašytose sąskaitose nurodytų dedamųjų turinį, neteikiant jokių konkrečių duomenų apie tai, kad garantinio tiekimo, persiuntimo ar kitų dedamųjų suma konkrečios sąskaitos išrašymo metu buvo nurodyta netinkamai.
Kartu pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė pripažino naudojusis savitarnos svetaine taip pat, kad nuo 2022 m. liepos mėnesio sąskaitos buvo siunčiamos jai į namus, todėl atsakovė turėjo galimybę peržiūrėti išrašytas sąskaitas, jas apmokėti, taip pat kreiptis į ieškovę dėl konkrečių dedamųjų dydžio netikslumo ar apskaičiavimo netinkamumo. Tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo vertinti, kad išrašytos sąskaitos nebuvo pateiktos atsakovei, kad ji neturėjo duomenų apie išrašytas sąskaitas, o taip pat, kad buvo atlikusi kokius nors veiksmus, susijusius su išrašytose sąskaitose pateiktos informacijos ginčijimu.
Kita vertus, kiekvieno asmens, vartojančio elektros energiją, pareiga yra atsiskaityti už teikiamą energiją, todėl asmeniui naudojantis tiekiama elektros energija bei nedeklaruojant suvartotų kiekių, tačiau negavus sąskaitos už suvartotą energiją net keletą mėnesių, kyla pareiga pačiam domėtis ir imtis veiksmų dėl tinkamo atsiskaitymo užtikrinimo, juo labiau, kad šiuo konkrečiu atveju apeliantė nurodė ilgą laiką gyvenusi užsienyje, kai tuo metu butą prižiūrėjo kitas asmuo, kuris turėjo raktus nuo pašto dėžutės, paimdavo laiškus bei naudojo elektros energiją.
Įrodymų, kad atsakovė pati ar kitas jos bute buvęs asmuo būtų apskaičiavę suvartotą elektros energiją bei atlikę daugiau ar didesnių sumų mokėjimus nei nurodė ieškovė, į bylą patekta nebuvo. Taigi atsakovė ar jos bute buvęs asmuo naudojosi elektros energija, tačiau už suvartotą energiją atsiskaitoma nebuvo, nors tiek iki ginčo skolos laikotarpio, tiek po jo atsakovė mokėjo už elektros energiją ir pripažino susidariusios skolos egzistavimą.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, aplinkybė, kad nuo garantinio elektros tiekimo iki išmanaus apskaitos prietaiso sumontavimo elektros energija Objekte buvo naudojama, tačiau už ją atsiskaitoma nebuvo, apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, leidžia visiškai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė tinkamai paskaičiavo atsakovei įsiskolinimą už tiektą elektros energiją, tinkamai informavo atsakovę apie kiekvieną mėnesį atliktus paskaičiavimus ir susidariusią skolą, tačiau atsakovė netinkamai vykdė savo pareigą atsiskaityti už tiektą elektros energiją, taip pat neteikė jokių duomenų bei įrodymų dėl netinkamo skolos dydžio apskaičiavimo, dėl ko yra susidariusi skola ir už ginčo laikotarpį.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad priešingų išvadų dėl skolos egzistavimo ir pagrįsto jos priteisimo už ginčo laikotarpį neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentas, susijęs su galimai netinkamai nurodyta atsakovės pavarde jai išrašytose sąskaitose.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; vienos iš šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Netikslus šio dokumento užpildymas savaime nereiškia, kad paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
Nagrinėjamu atveju apeliantės prievolė atsiskaityti kilo ne iš PVM sąskaitų faktūrų, o iš tarp šalių susiklosčiusių elektros energijos tiekimo santykių ir elektros energijos suvartojimo fakto, ieškovei užtikrinant garantinį tiekimą į Objektą (CK 6.2 straipsnis, 6.388 straipsnio 1 dalis). Suvartotos elektros energijos kiekį ir skolos dydį patvirtina byloje esanti priskaitymų ir mokėjimų ataskaita bei apskaitos prietaiso rodmenys, kuriuos paneigiančių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pareiga atsiskaityti kyla iš fakto, kad atsakovei priklausančiam objektui elektros energija buvo tiekiama ir šiame Objekte vartojama. Todėl būtent apeliantei kyla prievolė sumokėti už ginčo laikotarpiu Objekte suvartotą elektros energiją (CK 1.71 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.388 straipsnio 1 dalis, EEĮ 44 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 101 punktas).
Kita vertus, sąskaitos atsakovei, nurodant, kad jos išrašomos N. J., buvo pateiktos dar UAB „Ignitis“, t. y. iki ginčo skolos susidarymo laikotarpio, bei atsakovės apmokėtos todėl vien tai, kad pradėjus tiekti garantinį tiekimą sąskaitas atsakovės Objektui išrašė ieškovė, o ne trečiasis asmuo, savaime nepaneigia ir nepašalina atsakovės pareigos atsiskaityti už tiektą elektros energiją net ir esant galimai netinkamai nurodytai pavardei.
Papildomai pabrėžtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog rašydama elektroninį laišką skolų išieškojimo bendrovei atsakovė nurodė inicialus „N. J.“, o savo susirašinėjimą siuntė D. J.. Tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė iš esmės atsisakė atskleisti, koks konkrečiai asmuo gyveno jos bute, kuriam ji buvo palikusi raktus, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tokias aplinkybes, juo labiau kad skolos priteisimo faktas yra grindžiamas pirmiau aptartų aplinkybių visuma, o ne vien elektroninio laiško inicialų ar siuntimo D. J. aplinkybėmis. Kita vertus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybės, jog atsakovė el. laiške nurodė inicialus „N. J.“, o savo susirašinėjimą siuntė D. J., neleidžia vienareikšmiškai vertinti, kad inicialai „N. J.“ yra tik rašymo apsirikimas.
Kartu išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir nustatęs aplinkybes, susijusias su D. J. gyvenamosios vietos adresais, tarp kurių buvo nurodytas ir atsakovei priklausančio Objekto adresas, padarė esminį proceso pažeidimą nepateikęs atsakovei tokių duomenų susipažinimui, kai atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsisakė įvardinti jos bute gyvenusį asmenį.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nurodė skundžiamame sprendime, o jos nebuvo esminiai įrodymai sprendžiant klausimą dėl skolos priteisimo, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė yra tinkamai atsiskaičiusi už jai tiektą elektros energiją bei, kad nėra susidariusi skola.
Be to, apeliantė 2026-02-13 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad ji gaudavo sąskaitas N. J. pavarde, kas papildomai pagrindžia, jog išrašytos sąskaitos atsakovei buvo žinomos, ji jas gavo, todėl žinojo apie galimą klaidą sąskaitoje, tačiau jokių veiksmų dėl to neatliko (įrodymų dėl to nepateikė), taip pat matė apskaičiuojamą elektros suvartojimo vidurkį, tačiau elektros duomenų nedeklaravo ir jų nefiksavo (ką pripažino ir teismo posėdžio metu).
Taigi byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, gaudama galimai netinkama pavarde išrašytas sąskaitas, kurių dalį apmokėjo, matė ir jai apskaičiuojamą elektros energijos suvartojimo dydį, tačiau jokių veiksmų neatliko, dėl galimai netinkamai nurodomos pavardės nesikreipė, elektros apskaitos prietaiso duomenų nefiksavo ir nedeklaravo.
Nagrinėjamu atveju atsakovės reikalavimas, paaiškinti sąskaitose galimai netinkamai nurodytos pavardės aplinkybes praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmųjų ieškovės išrašytų sąskaitų, po to, kai elektros energijos tiekimas dėl susidariusios skolos Objektui buvo nutrauktas, o ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, nėra pagrįstas ir neeliminuoja atsakovės pareigos atsiskaityti už jai tiektą elektros energiją.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sumos susidarymo laikotarpis yra nuo 2022 m. liepos mėnesio iki 2023 m. sausio mėnesio, apeliacinio skundo argumentų, susijusių su objektų sąrašų skirtingu nurodymu 2022 m. liepos 1 d. ir 2026 m. gegužės 1 d. objektų sąrašuose, taip pat tokių dokumentų išreikalavimo iš ieškovės/trečiojo asmens pirmosios instancijos teisme pagrįstumu, nenagrinėja, kadangi 2026 m. gegužės 1 d. objektų sąrašo duomenys nėra susiję su skolos susidarymo laikotarpiu, o be to, apeliantės nurodomuose UAB „Ignitis“ objektų sąrašuose nurodyti objektų numeriai yra tokie patys, kaip ir atsakovei dar N. J. pavarde UAB „Ignitis“ 2022 metų gegužės ir birželio mėnesiais išrašytose sąskaitose, kurias, kaip minėta, atsakovė buvo apmokėjusi.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai neįvertino teisės sustabdyti ginčijamos prievolės dalies vykdymą, taip pat, kad nepagrįstai nesprendė klausimo dėl atsakovės prašymo dėl CPK 95 straipsnio nuostatų taikymo, yra atmetami, kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, jog skolos susidarymo laikotarpiu atsakovei elektros energija buvo tiekiama, todėl priešpriešinio vykdymo prievolės sustabdymo nuostatų klausimas pagrįstai nebuvo nagrinėjamas. Be to CPK 95 straipsnyje įtvirtinta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius kai yra reiškiamas motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo, tačiau šiuo atveju, kaip girdėti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio, motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo reikštas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti šių atsakovės argumentų ir pasisakyti šiuo klausimu.
Papildomai pastebėtina, jog net ir tuo atveju jei apeliantė dalį mokėjimų atliko ne per savitarnos svetainę, o „Perlo“ terminale pagal popierinę sąskaitą, tik papildomai pagrindžia išvadą, kad už į Objektą tiekiamą elektros energiją išrašomas sąskaitas apeliantė gavo ir galėjo su jomis susipažinti.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, kad nuo 2022 m. liepos mėnesio sąskaitos jai buvo siunčiamos į namus, todėl, esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovė buto ir pašto dėžutės raktus buvo palikusi nenurodytam asmeniui, kuris Objekte taip pat vartojo elektros energiją, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė apie jai išrašomas sąskaitas nežinojo ir jos pateiktos nebuvo.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantė taip pat nurodė, kad pradėjus bendrauti su ESO asistentais ji nurodė jiems savo kontaktus, kas sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė turėjo galimybę pranešti ne tik apie galimai netinkamai nurodomą pavardę, tačiau ir apie sąskaitų išrašymo bei siuntimo aplinkybes.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą, nenustatė pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą bei priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė esminius proceso pažeidimus, galėjusius lemti neteisingą bylos išsprendimą.
Spręsti priešingai nėra pagrindo ir dėl apeliantės nurodomos aplinkybės dėl 2 euro centų skirtumo tarp ieškinio reikalavimo ir teismo sprendimu priteistos sumos, kadangi, viena vertus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė įvardijo reikalaujamą priteisti būtent 738,27 Eur sumą, o kita vertus, 2 euro centų skirtumas, nesudarytų pagrindo pripažinti, kad ieškinys iš esmės nėra tenkinamas visiškai, tačiau kaip tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas preciziškai aiškinosi ir nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat vertino ir tikrino ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą byloje esančiais įrodymais.
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, jos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašymo dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų neteikė.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teismas nepatyrė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.