Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančio per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Doka Lietuva“ ieškinį atsakovui ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančiam per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Doka Lietuva“ 2026 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir, 2026 m. kovo 19 d. pareiškimu padidinusi reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančio per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, 264 526,54 Eur skolą, 1 538,33 Eur palūkanas, 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2024 m. gruodžio 30 d. sudarė su atsakovu bendradarbiavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui klojinių, pastolių ir kitų susijusių standartinių ir specialių sistemų nuomos paslaugas, inžinerines ir kitas paslaugas pagal atskiruose užsakymuose aptartas ir patvirtintas sąlygas, o atsakovas – tinkamai ir laiku už suteiktas paslaugas bei pateiktas prekes atsiskaityti. Ieškovė nuo 2025 m. spalio 31 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. išrašė ir pateikė atsakovui 27 pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras už 262 988,21 Eur sumą, tačiau atsakovas į ieškovės raginimus sumokėti ir pretenzijas nereagavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės UAB ,,Doka Lietuva“ ieškinį patenkino iš dalies: (1) priteisė iš atsakovo ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančio per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, 264 526,54 Eur skolą, 1 760,25 Eur palūkanas ir 8 651,88 Eur bylinėjimosi išlaidas (3 073 Eur žyminį mokestį ir 5 578,88 Eur atstovavimo, dokumentų vertimo ir viešųjų registrų išrašų išlaidas); (2) kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas visų pirma pažymėjo, kad atsakovas nekėlė ieškovės sutartinių prievolių įvykdymo klausimo, neginčijo susidariusio įsiskolinimo ar jo dydžio, nesirėmė nenugalimos jėgos institutu, tačiau tvirtina, kad jo prievolė ieškovei negali būti vykdoma dėl Italijoje jam iškeltos restruktūrizavimo bylos ir joje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas sutiko su atsakovu, kad Italijos Respublikos Triesto teismo sprendimai atsakovės nemokumo (restruktūrizavimo byloje), o taip pat ir 2026 m. vasario 12 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiesiogiai vykdytini ir Lietuvoje. Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas ,,Briuselis Ia“) nuostatas vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų (36 straipsnio 1 dalis); vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu (39 straipsnis). Visgi, teismo vertinimu, restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo faktas ir joje priimta laikinųjų apsaugos priemonių nutartis nesudaro pagrindo atmesti ieškovės ieškinio dėl jo nepagrįstumo.

Teismas nurodė, kad Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be kita ko, nustatyta, jog atsakovo kreditoriai 4 mėnesius (nuo prašymo įregistravimo atitinkamame registre) negali pradėti ar tęsti vykdomųjų ir apsaugos veiksmų dėl atsakovo turto ar turto ir teisių, kurie (-ios) yra reikalingi (-os) jo veiklai vykdyti. Nors atsakovas, remdamasis Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi, teigia, kad šiuo metu jo prievolė ieškovei nevykdytina ir dėl to ieškinys negali būti tenkinamas, jokių Italijos teisės šaltinių ir (ar) išaiškinimų šiuo aspektu į bylą nepateikė, juolab kad užsienio teise besiremiančiai šaliai kiltų pareiga tokius įrodymus į bylą pateikti. Kita vertus, Italijos nacionalinės teisės taikymas šiuo atveju net nėra aktualus, nes Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Nemokumo reglamentas), kurio nuostatos taikomos po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms (Nemokumo reglamento 84 straipsnio 1 dalis).

Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos dalykas yra ieškovės reikalavimo teisės į susidariusį pagal 2024 m. gruodžio 30 d. bendradarbiavimo sutartį įsiskolinimą pripažinimas, priteisiant iš atsakovo skolą, o klausimas dėl įsiskolinimo sumos išieškojimo (priverstinio vykdymo veiksmų) šioje byloje nesprendžiamas. Nemokumo reglamento 18 straipsnyje įtvirtinta, kad nemokumo bylos pasekmes nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurios sudaro nemokaus skolininko turto dalį, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje nagrinėjama ta teismo byla arba kurioje yra arbitražo teismo buveinė, teisė. Aiškindamas analogišką anksčiau galiojusio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 1346/2000 (toliau – Reglamentas (ES) 1346/2000) 15 straipsnio nuostatą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2018 m. birželio 6 d. sprendime Virgilio Tarrago da Dilveira prieš ,,Massa Insolvente da Espírito Santo Financial Group, S“ byloje C-250/17 jau yra nurodęs, kad nuostata dėl nacionalinės teisės taikymo apima ieškinius dėl piniginių prievolių pripažinimo, kuriais prašoma tik nustatyti skolininko teises bei pareigas, bet ne priverstinio vykdymo procedūras.

Įvertinęs ginčo dalyką, tarptautinius teisės aktus bei teismų praktikoje pateikiamą jų aiškinimą, teismas konstatavo, kad dar iki restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo Lietuvoje pradėta nagrinėti civilinė byla gali būti baigta nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos teisę, dėl kurios taikymo šalys, be kita ko, buvo susitarusios ir 2024 m. gruodžio 30 d. bendradarbiavimo sutarties 7.1 papunktyje. Byloje nesant ginčo, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės atsiskaityti pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jam neginčijant susidariusio įsiskolinimo dydžio, neįrodinėjant nuo prievolės vykdymo atleidžiančių aplinkybių, ieškinio dalį dėl 264 526,54 Eur skolos priteisimo teismas patenkino.

Tačiau reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismas patenkino tik iš dalies. Šalys dėl sutartinių netesybų už vėlavimą atsiskaityti 2024 m. gruodžio 30 d. bendradarbiavimo sutartyje nesusitarė, todėl ieškovė pagrįstai pareiškė prašymą dėl palūkanų skaičiavimo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) nuostatas. Atsakovo neįvykdyta prievolė atitinka MAPKSVPĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtiną pradelsto mokėjimo apibrėžimą. Atsakovo atstovo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad prašomos priteisti palūkanos yra nepagrįstai didelės, teismas atmetė kaip deklaratyvius.

Atsižvelgęs į dabartinį atsakovo teisinį statusą, palūkanų priteisimo kontekste teismas aktualiomis pripažino ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas bei teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl jų skaičiavimo nemokumo bylos iškėlimo atveju. Pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Todėl palūkanos skaičiuotinos ir priteistinos iki restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo. Teismas nustatė, kad iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 10,15 proc. dydžio palūkanų suma sudaro 1 329,52 Eur, o nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. vasario 4 d.) iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo (2026 m. vasario 10 d.) jų suma yra 430,73 Eur ((221 272 Eur x 10,15 proc.) x 7 /365)). Atitinkamai, pagrįsta yra ieškinio reikalavimų dalis dėl 1 760,25 Eur palūkanų priteisimo, todėl kitą reikalavimo dalį priteisti palūkanas ir jas skaičiuoti iki teismo sprendimo įvykdymo teismas atmetė.

Įvertinęs bylos baigtį, teismas padarė išvadą, kad ieškovės materialieji reikalavimai iš esmės yra patenkinti visa apimtimi, o reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo visa apimtimi netenkinami ne dėl nuo ieškovės priklausančių priežasčių, todėl ieškovė turi teisę į visų būtinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiantis per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo ieškovei priteista skola ir palūkanos, pažeidė tiesiogiai Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdytiną Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje nurodyta, kad kreditoriai negali pradėti ar tęsti jokių veiksmų dėl atsakovo turto. Toks draudimas, atsakovo nuomone, apima ir teisminius procesus, kuriuose siekiama skolų priteisimo iš atsakovo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir ieškinys atmestas, arba bylos nagrinėjimas sustabdytas iki laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos.

Nors nemokumo (bankroto) bylos ir su ja susiję sprendimai patenka į Reglamento ,,Briuselis Ia“ 1 straipsnio 2 dalies (b) punkto išimtį (dalykinę netaikymo sritį), Nemokumo reglamento 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl apsaugos priemonių, priimtus po pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo ar su juo susijusius, pripažįstami be papildomų formalumų, o jų vykdymui taikomos Reglamento ,,Briuselis Ia“ 39–44 ir 47–57 straipsnių nuostatos. Atsakovas yra pateikęs Reglamento ,,Briuselis Ia“ 53 straipsnio pagrindu išduotas pažymas, patvirtinančias, kad Italijos Respublikos Triesto teismo nutartys dėl atsakovo restruktūrizavimo procedūrų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdytinos, todėl ieškinys negalėjo būti patenkintas.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė Nemokumo reglamento 18 straipsnį, kuriame nurodyta tik tai, kokios valstybės teisė turi būti taikoma anksčiau pradėtoje nagrinėti civilinėje byloje, bet ne tai, ar gali būti tęsiamas pradėtas procesas tuo atveju, kai kitoje valstybėje narėje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nemokumo reglamento 18 straipsnis neteikia pagrindo bylą nagrinėjančiam teismui ignoruoti nemokumo bylą nagrinėjančio teismo pritaikytas ir Europos Sąjungoje tiesiogiai taikomas laikinąsias apsaugos priemones. ESTT 2018 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Nr. C-250/17 išaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra aktualūs, nes jie buvo pateikti kitokių nei nagrinėjamoje byloje faktinių aplinkybių kontekste. ESTT byloje Nr. C-250/17 nebuvo keliamas klausimas, ar bylą nagrinėjantis teismas privalo atsižvelgti į nemokumo bylą nagrinėjančio teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, kurio egzistavimas savaime sukelia pareigą atsakovui jį vykdyti. Todėl teismo argumentai, kad šis procesas yra tik piniginės prievolės pripažinimas, yra neteisingi ir neatitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 588 straipsnio nuostatų.

Teismo išvados yra prieštaringos. Vienu atveju teismas nusprendė, kad, esant iškeltai restruktūrizavimo bylai, palūkanos negali būti skaičiuojamos ir priteisiamos, kitu atveju, t. y. priteisdamas skolą, ignoravo restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktą. Pats teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra aktualūs Europos Sąjungos, o ne Italijos nacionalinės teisės aktai, pripažino, kad Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra tiesiogiai vykdytina Lietuvos Respublikos teritorijoje be jokių papildomų procedūrų, tačiau ją ignoravo.

Teismas neteisingai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šioje byloje yra sprendžiamas vienintelis klausimas – Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Lietuvos Respublikoje klausimas. Teismas, neatsižvelgęs į bylos nesudėtingumą bei į aplinkybę, kad prievolių nevykdymo priežastis yra nuo atsakovo nepriklausančios aplinkybės (pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės), priteisė maksimaliai galimas bylinėjimosi išlaidas, nors abu šie veiksniai pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį sudarė pagrindą bylinėjimosi išlaidoms sumažinti. Be to, ieškovės atskirasis skundas dėl 2026 m. vasario 9 d. nutarties, kuria buvo netenkintas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvo atmestas, todėl ieškovei, kaip pralaimėjusiai tą procesą šaliai, bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atskirąjį skundą, neturėjo būti atlygintos.

Ieškovė UAB ,,Doka Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

Italijoje vykstantis atsakovo restruktūrizavimo procesas neturi teisinės reikšmės jo pareigai grąžinti ieškovei skolą. Restruktūrizavimo procesas taip pat neeliminavo ir neribojo teismo teisės priimti sprendimą dėl ginčo esmės. Atsakovas apsiribojo vien deklaratyviais teiginiais, kad vyksta restruktūrizavimo procesas, tačiau nepateikė įrodymų, kad šis procesas pats savaime galėtų lemti draudimą priteisti iš jo skolą.

Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta 2026 m. vasario 12 d., o joje nurodoma, kad šios priemonės taikomos 4 mėnesius nuo prašymo pagal Italijos Respublikos Įmonių krizių ir nemokumo kodekso 44 straipsnį įregistravimo Įmonių registre dienos. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės, kurių pritaikymo faktu atsakovas remiasi kaip vieninteliu pagrindu ieškiniui atmesti, turėjo nustoti galioti ne vėliau nei 2026 m. birželio 12 d.

Atsakovas nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kurie patvirtintų pagrindo bylai sustabdyti buvimą. Atsakovas nenurodė, ar byla turėtų būti stabdoma privalomuoju, ar fakultatyviuoju bylos stabdymo pagrindu.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas išsprendė teisingai. Ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu tik dėl atsakovo nebendradarbiavimo ir nekomunikavimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė siuntė atsakovui raginimus dėl skolos mokėjimo dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl visi tokio nesąžiningo ir priešingo ieškovės interesams veikimo padariniai tenka atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. rugsėjo 1 d. gautas apelianto ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančio per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus – naują Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį, kuria iki ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ restruktūrizavimo proceso pabaigos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant kreditoriams pradėti ar tęsti vykdymo ir apsaugos veiksmus ir kt., Italijos įmonių registro išrašą su vertimu į lietuvių kalbą, patvirtinantį Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties įregistravimą, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – Juridinių asmenų registras) išrašą apie apeliantą. Apelianto teigimu, jis objektyviai negalėjo šių įrodymų pateikti anksčiau, naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovė UAB ,,Doka Lietuva“ 2026 m. spalio 12 d. pateikė atsiliepimą į apelianto prašymą priimti naujus įrodymus, prašydama jo netenkinti. Nurodė, kad pateikti įrodymai nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko, todėl ir pagrindo juos priimti ar jais vadovautis, sprendžiant ginčą apeliacinės instancijos teisme, nėra.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį bei spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartų sąlygų išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatyto bendrojo draudimo taikymui teisėjų kolegija neįžvelgia. Apelianto pateikta Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartis, sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme ir teikiant apeliacinį skundą, dar nebuvo priimta, įrašai jos pagrindu nei Lietuvos, nei Italijos juridinių asmenų registruose nebuvo atlikti. Todėl šią nutartį pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas objektyviai negalėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visiškai pakanka šalių ginčui išnagrinėti ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įvertinti, juo labiau kad Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties turinys iš esmės atitinka byloje esančios ankstesnės šio teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties, kuria ir buvo grindžiami apelianto atsikirtimai į ieškinį, turinį. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų pakanka įvertinti kitos valstybės narės teisme iškeltoje restruktūrizavimo byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtaką (poveikį) nagrinėjamo civilinio ginčo baigčiai. Todėl pagrindo priimti naujus įrodymus – Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį ir išrašą iš Italijos įmonių registro, nėra. Išrašo iš Lietuvos Juridinių asmenų registro priėmimo klausimas nėra aktualus, nes pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų jam prieinamų informacinių sistemų ir registrų. Todėl apeliacinės instancijos teismui nėra kliūčių naudoti duomenis iš Juridinių asmenų registro.

Lietuvos apeliaciniame teisme prieš pat teismo posėdį, t. y. 2026 m. spalio 13 d. 8 val. 51 min., buvo gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi nauji argumentai dėl apelianto, kaip restruktūrizuojamo juridinio asmens, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kartu modifikuojant ir apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už paduodamą apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, t. y. pakeičiant jį prašymu atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

CPK 302 straipsnyje nurodyta, kad apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialioms apeliacinio proceso taisyklėmis. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti ir į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

Viena vertus, rašytiniuose paaiškinimuose nurodydamas naujus argumentus, susijusius su jo pareigos mokėti žyminį mokestį nebuvimu, apeliantas siekia pakeisti apeliacinį skundą, kuriam pateikti procesinis terminas jau yra pasibaigęs. Tai prieštarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui, kad keisti ar papildyti apeliacinį skundą draudžiama pasibaigus jo apskundimo terminui. Kita vertus, apeliacinio skundo priėmimo klausimas jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartimi, patenkinus apelianto prašymą ir 2 972 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą jam atidėjus iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos baigtį šios instancijos teisme ir teisinį žyminio mokesčio mokėjimo reguliavimą, nesumokėto žyminio mokesčio klausimą turės išspręsti ir be papildomo apelianto prašymo.

Dėl iškeltos restruktūrizavimo bylos pasekmių nebaigtai nagrinėti civilinei bylai

Byloje nustatyta, kad ieškovė, Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, 2026 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu apeliantui, Italijoje registruotam juridiniam asmeniui, Lietuvoje veiklą vykdžiusiam per Lietuvoje įregistruotą filialą, dėl piniginės prievolės pagal 2024 m. gruodžio 30 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. POB241240101 įvykdymo. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp dviejų Europos Sąjungos valstybėse narėse įregistruotų juridinių asmenų, kurių vienam (apeliantui), be kita ko, kitoje valstybėje narėje 2026 m. vasario 12 d. iškelta restruktūrizavimo byla. Kai ginčas turi tarptautinį (užsienio) elementą, jam išspręsti turi būti taikomi ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (CPK 1 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis), Europos Sąjungos teisės normos, taip pat turi būti vadovaujamasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Dėl taikytinos teisės ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo padarinių nagrinėjamai bylai teisėjų kolegija visų pirma ir pasisako.

Bendradarbiavimo sutarties Nr. POB241240101 (2026 m. vasario 2 d. ieškovės ieškinio CBP-122 priedas Nr. 1) objektas – ieškovės standartinės klojinių sistemos nuoma ir dalies individualizuotos klojinių sistemos, įskaitant visus pagrindinius elementus ir priedus, reikalingus tinkamam ir kokybiškam betonavimo darbų atlikimui pagal apelianto patvirtintą klojinių techninį sprendimą, kainos išklotinę (1 priedas) ir kiekvieną užsakymo patvirtinimą, pirkimas (sutarties 1.1 papunktis). Pagal sutarties 7.2 papunktį bet kokie ginčai, nesutarimai ar pretenzijos, kylantys iš šios sutarties ar susiję su ja, sprendžiami derybų būdu; jei ginčo išspręsti nepavyksta, bet kokie ginčai, nesutarimai ar pretenzijos, kylantys iš šios sutarties ar susiję su ja ar su jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, sprendžiami kompetentingoje Vilniaus miesto teismo institucijoje Lietuvos Respublikoje. Sutarties šalių valia sutartyje nenustatyti teisiniai santykiai reglamentuojami pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (sutarties 7.1 papunktis). Taigi, kaip matyti iš aptartų bendradarbiavimo sutarties sąlygų, jos šalys buvo aiškiai susitarusios dėl bet kokių jų tarpusavio ginčų, kurie galėtų kilti iš šios sutarties, neišskiriant ir sutarties vykdymo, nagrinėjimo pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus būtent Lietuvoje, Vilniaus mieste esančiame teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kilusio ginčo dėl neatsiskaitymo kitos, nei Lietuva, valstybės narės jurisdikcijos bei kitos valstybės narės teisės normų taikymo šiuo konkrečiu atveju nelemia tokia aplinkybė, kad sutarties šaliai (apeliantui) jos buveinės registravimo vietos valstybėje, t. y. Italijoje, buvo pradėtas nemokumo procesas – iškelta restruktūrizavimo byla.

Nemokumo bylų reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė tarpvalstybiniam nemokumo procesui taikytina teisės taisyklė, pagal kurią, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lot. lex concursus). Lex concursus taisyklė apima tiek materialiuosius, tiek procesinius taikytinos teisės klausimus tarpvalstybiniame nemokumo procese ir, atitinkamai, lemia bankroto bylų procesines ir materialiąsias pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams (ESTT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-212/15, 17 punktas).

Nemokumo reglamento 7 straipsnio 2 dalies f punkte nurodyta, kad valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Be kita ko, ji nustato ir nemokumo bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas. Išimtis, susijusi su nebaigtomis nagrinėti individualiomis kreditorių bylomis, yra įtvirtinta Nemokumo reglamento 18 straipsnyje. Pagal šią teisės normą nemokumo bylos pasekmes nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurios sudaro nemokaus skolininko turto dalį, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje nagrinėjama ta teismo byla arba kurioje yra arbitražo teismo buveinė, teisė.

Nagrinėjamu atveju ir yra susiklosčiusi Nemokumo reglamento 18 straipsnyje aptarta išimties taikymo situacija. Ieškovės ieškinys dėl 264 526,54 Eur skolos ir palūkanų priteisimo, kurio pagrindu nurodyta šalių 2024 m. gruodžio 30 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pirmosios instancijos teisme buvo gautas ir užregistruotas 2026 m. vasario 2 d. Ieškinys buvo grindžiamas apelianto pareigų, prisiimtų pagal 2024 m. gruodžio 30 d. bendradarbiavimo sutartį, netinkamu vykdymu – neatsiskaitymu už suteiktas paslaugas. Ieškovė ieškinyje, be kita ko, nurodė, kad jis yra teismingas Vilniaus apygardos teismui pagal CPK 27 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje bei bendradarbiavimo sutarties 7.2 papunktyje įtvirtintas teismingumo taisykles (žr. šios nutarties 21 punktą). Ieškovės ieškinys bylą Vilniaus apygardos teismo nagrinėjusios teisėjos 2026 m. vasario 4 d. rezoliucija buvo priimtas ir iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

Iš su apelianto atsiliepimu į ieškinį pateiktų įrodymų matyti, kad Italijos Respublikos Triesto teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi, vadovaudamasis Italijos Respublikos įmonių krizių ir nemokumo kodekso 44 straipsniu, išnagrinėjo pareiškėjų pareiškimus ir konstatavo, kad egzistuoja subjektyvi sąlyga kreiptis dėl prašyme nurodytų krizės ir nemokumo reguliavimo procedūrų, nes yra aiški krizės ar nemokumo būklė pagal tos valstybės Įmonių krizių ir nemokumo kodekso 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Pagal apelianto pateiktą Italijos įmonių registro išrašo 5 dalį ,,Krizės kodas ir bankroto procedūros“ šių procedūrų taikymas įregistruotas (išviešintas) 2026 m. vasario 11 d. (2026 m. kovo 10 d. atsakovo atsiliepimo į ieškinį DOK-8641 priedai Nr. 1, Nr. 3). Lietuvos Juridinių asmenų registro išrašo 9.2.1 papunktyje taip pat yra nuoroda į tai, kad įmonės teisinis statusas – restruktūrizuojama – galioja nuo 2026 m. vasario 11 d. (2026 m. balandžio 14 d. apelianto prašymo DOK-13108 priedas Nr. 1).

Taigi, kaip matyti, ieškovė apeliantui ieškinį pareiškė ir byla teisme dėl skolos pagal sutartį priteisimo buvo pradėta nagrinėti iki restruktūrizavimo bylos Italijos teisme iškėlimo. Kitaip tariant, restruktūrizavimo byla Italijos teisme ieškovės skolininkui buvo iškelta nepasibaigus bylos dėl skolos pagal sutartį priteisimo nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme. Kaip buvo nurodyta, pagal Nemokumo reglamento 18 straipsnį nemokumo bylos pasekmes nebaigtoms nagrinėti teismo (arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo) byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurie sudaro nemokaus skolininko turto dalį, reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje nagrinėjama nepasibaigusi teismo byla, teisė. Vadinasi, valstybės narės (t. y. Italijos) teisme apeliantui iškeltos restruktūrizavimo bylos padarinius nebaigtai Lietuvos teisme nagrinėti civilinei bylai nustato būtent Lietuvos nacionalinė teisė.

Pažymėtina, kad dėl anksčiau galiojusio Reglamento (ES) 1346/2000 15 straipsnio, atitinkančio šiuo metu galiojančio Nemokumo reglamento 18 straipsnį, aiškinimo ir taikymo sąlygų jau yra pasisakęs ir ESTT. Skundžiamo teismo sprendimo argumentai, kad siekiant nustatyti, kurios valstybės – Lietuvos ar Italijos – teisė turi būti taikoma sprendžiant dėl nemokumo bylos pasekmių anksčiau pradėtai nagrinėjamai bylai, aktualūs yra ESTT 2018 m. birželio 6 d. sprendime byloje Nr. C-250/17 pateikti išaiškinimai, pripažintini pagrįstais. Ir priešingai, apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad nesutampa ESTT nagrinėtos bylos Nr. C-250/17 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, nes ESTT byloje nebuvo vertinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nemokumo byloje faktas, todėl bylą nagrinėjęs teismas šiais išaiškinimais vadovutis negalėjo, atmestini kaip nepagrįsti. ESTT išnagrinėtoje byloje Nr. C-250/17 buvo keliamas toks klausimas, ar Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnyje įtvirtintą taisyklę reikia aiškinti taip, kad ji turi būti taikoma valstybės narės teismo nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma, kad skolininkas būtų įpareigotas sumokėti sumą, kaip pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną atlyginimą, ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl šios prievolės neįvykdymo, atsižvelgiant į tai, kad: i) skolininkas pripažintas nemokiu kitos valstybės narės teisme iškeltoje byloje; ir ii) pripažinimas nemokiu apima visą skolininko turtą. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra labai panašios – ieškovė iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo pareiškė reikalavimą apeliantui dėl skolos pagal bendradarbiavimo sutartį priteisimo (dėl neatsiskaitymo), apelianto nemokumo klausimas, susijęs su visu jo turtu, sprendžiamas kitos valstybės narės teisme.

Taigi, ESTT 2018 m. birželio 6 d. sprendime byloje Nr. C-250/1 pripažino, kad Reglamento (ES) Nr. 1346/2000 15 straipsnis turi būti taikomas valstybės narės teisme nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma įpareigoti skolininką sumokėti kaip atlyginimą pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną sumą ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl šios sutartinės prievolės neįvykdymo, tuo atveju, kai šis skolininkas pripažintas nemokiu kitoje valstybėje narėje iškeltoje nemokumo byloje ir kai šis pripažinimas nemokiu apima visą to skolininko turtą. Reglamentu Nr. 1346/2000 siekiamam tikslui padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių nemokumo bylų veiksmingumą ir operatyvumą, kuris išplaukia iš jo konstatuojamosios dalies, prieštarautų tai, jeigu bylą dėl piniginės prievolės nagrinėjantis teismas būtų įpareigotas taikyti užsienio įstatymą vien tam, kad nustatytų nemokumo bylos iškėlimo kitoje valstybėje pasekmes šiai bylai. Dėl to galėtų kilti rizika, kad šis teismas užtruks priimti sprendimą, kuriuo patvirtinama galima reikalavimo teisė ir nustatoma jo suma, o tam tikrais atvejais kreditoriui galėtų būti sutrukdyta laiku informuoti apie savo reikalavimą, priskirtiną prie skolininko turto pasyvų (ESTT 2018 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Nr. C-250/1 23, 26, 27 punktai). Atitinkamai, toks Reglamento (ES) Nr. 1346/2000 15 straipsnio aiškinimas leidžia teismui jo neišnagrinėtoje byloje nustatyti nemokumo bylos iškėlimo pasekmes pagal savo nacionalinę teisę, o nuostata dėl nacionalinės teisės taikymo apima ieškinius dėl piniginių prievolių pripažinimo, kuriais prašoma tik nustatyti skolininko teises bei pareigas, bet ne priverstinio vykdymo procedūras.

Analogiška išvada dėl Reglamento (ES) Nr. 1346/2000 15 straipsnio (dabar Nemokumo reglamento 18 straipsnio) aiškinimo ir taikymo buvo padaryta ir ESTT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime byloje Nr. C-212/15, t. y., kad bankroto bylų pasekmes „dar neišspręstoms teismo byloms“ dėl turto ar dėl iš skolininko atimtos teisės reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje dar nėra išspręsta minėta byla, įstatymai (ESTT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-212/15 31 punktas).

Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, Nemokumo reglamento 18 straipsnio taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių kaip pagrindo atmesti ieškinį ar sustabdyti bylą

Apeliantas, iš kurio skundžiamu teismo sprendimu ieškovei priteista 264 526,54 Eur skola ir 1 760,25 Eur palūkanos, apeliacinės instancijos teisme nekvestionuoja nei sutartinės prievolės neįvykdymo fakto, nei šios prievolės dydžio. Visgi, apelianto įsitikinimu, jam pareikštas ieškinys turėjo būti atmestas arba bylos nagrinėjimas sustabdytas dėl Italijos teisme jam iškeltoje restruktūrizavimo byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios, jo manymu, neleidžia kreditoriams nei pradėti, nei tęsti teisminių procedūrų, susijusių su skolos priteisimu. Tokia apelianto pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo.

Pirma, nei Nemokumo reglamente, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta jokių išimčių, susijusių su nemokumo bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galia arba jų įtaka neišnagrinėtos kreditoriaus individualios bylos eigai ir (ar) jos baigčiai. Antra, nors laikinosios apsaugos priemonės yra sudėtinė nemokumo proceso bei jame taikomų procedūrų dalis, tokių priemonių taikymas arba netaikymas objektyviai negali turėti įtakos neišnagrinėtos bylos, prasidėjusios anksčiau už nemokumo procesą, nagrinėjimui. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra kita – jos taikomos siekiant pašalinti aplinkybes, keliančias grėsmę būsimo teismo sprendimo, priimto toje byloje, kurioje jos yra taikomos, įvykdymui, teismui uždraudžiant atlikti tam tikrus veiksmus, apribojant disponavimą skolininko turtu, užfiksuojant faktiškai susiklosčiusią padėtį ir pan. (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Trečia, apeliantas savo teiginių, kad laikinųjų apsaugos priemonių visam jo turtui pritaikymas šiuo atveju kliudė pirmosios instancijos teismui išspręsti šalių ginčą dėl neatsiskaitymo (t. y. priimti byloje sprendimą dėl ginčo esmės), jokiais faktiniais ar teisiniais argumentais apeliaciniame skunde nepagrindė, apsiribodamas vien valstybės narės teismo priimto procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdytinumo ir privalomumo be papildomos jo pripažinimo kitoje valstybėje narėje procedūros akcentavimu, nors dėl to ginčo nė nekyla.

Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad apeliantas neteisingai interpretuoja Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties, kuria restruktūrizavimo byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turinį bei joje nustatytų suvaržymų esmę. Aptariamoje 2026 m. vasario 12 d. nutartyje yra nurodyta, kad priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti krizės ištikto verslininko turtą nuo kreditorių vykdomųjų ir apsaugos priemonių, galinčių jam pakenkti, atrodo veiksmingos, siekiant užtikrinti sėkmingą krizės sprendimo priemonių įgyvendinimą, todėl prašomos priemonės yra patvirtinamos. Šios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nuo prašymo pagal Įmonių krizių ir nemokumo kodekso 44 straipsnį įregistravimo Įmonių registre dienos kreditoriai negali pradėti ar tęsti vykdomųjų ir apsaugos veiksmų dėl kiekvienos iš bendrovės pareiškėjų turto ar turto teisių, kurie (-ios) yra reikalingi (-os) kiekvienos iš jų veiklai vykdyti; nuo tos pačios dienos reikalavimai yra sustabdomi, terminai nesibaigia, o sprendimas dėl teisminės likvidavimo procedūros pradžios ar nemokumo nustatymo negali būti priimtas (2026 m. kovo 10 d. atsakovo atsiliepimo į ieškinį DOK-8641 priedas Nr. 2).

Taigi, kaip matyti, Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartyje yra įvardytas toks pats, koks nurodomas ir Lietuvos teisėje (CPK 144 straipsnio 1 dalis), atitinkamų draudimų nustatymo tikslas – apsaugoti apelianto turtą nuo vykdomųjų priemonių, siekiant užtikrinti tiek skolininko, tiek ir jo kreditorių teises, kiek jos susijusios su turto išsaugojimu, išieškojimu iš to turto. Kadangi draudimai nemokumo byloje buvo nustatyti būtent vykdomųjų priemonių ribojimui, jie taptų aktualūs tik tuo atveju, jeigu ieškovė, nepaisydama prasidėjusio apelianto nemokumo proceso, siektų inicijuoti individualią teismo sprendimo vykdymo procedūrą, o tokia aplinkybė nenustatyta.

Apelianto pateikiama 2026 m. vasario 12 d. nutarties turinio interpretacija dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis Lietuvos teismui nustatyto draudimo išnagrinėti ginčą iš esmės, kaip minėta pirmiau, ne tik neparemta teisės aiškinimu, bet yra nelogiška ir neprotinga. Visiškai akivaizdu, kad vienos valstybės narės teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis objektyviai negali būti (o šiuo atveju ir nebuvo) apribota kitos valstybės narės teismo jurisdikcinė veikla bei tiesioginė konstitucinė pareiga – teisingumo vykdymas, nagrinėjant bylas bei priimant jose sprendimus. Be to, šių priemonių taikymas pats savaime negali lemti ir tokio bylos išnagrinėjimo rezultato, kurio siekia apeliantas, t. y. ieškinio reikalavimų atmetimo, juolab kad net ginčo dėl apelianto neatsiskaitymo su ieškove ar apelianto neįvykdytos prievolės dydžio nekyla. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir ieškinį patenkinęs, jokių Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartyje nustatytų draudimų nepažeidė, todėl visi su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Nėra prielaidų sutikti ir su apeliaciniame skunde pateikiama pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad šios bylos procesas vyko tik dėl apelianto piniginės prievolės pripažinimo, kritika. Apeliantas, apeliaciniame skunde cituodamas CPK 588 straipsnį, kuriame yra nurodyta tik būtinoji sąlyga teismo sprendimo vykdymui prasidėti (šio sprendimo įsiteisėjimas), neatsižvelgia į CPK 586 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojamą sprendimų vykdymo tvarką, pagal kurią vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK VI dalies XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas, be kurio atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. CPK 587 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad vykdomieji dokumentai yra vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių, taip pat arbitražo sprendimų ir nutarčių pagrindu. Taigi, teismo sprendimo priėmimas ir jo įsiteisėjimas apelianto nepagrįstai yra sutapatinamas su prasidėjusiu vykdymu pagal šį sprendimą, ypač situacijoje, kai apelianto ir jo kreditorių turtiniai interesai yra (buvo) apsaugoti Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria uždrausta atlikti išieškojimo iš jo turto veiksmus. Be to, pirmiau nurodyta ir tai, kad nuostata dėl nacionalinės teisės taikymo apima ieškinius dėl piniginių prievolių pripažinimo, kuriais prašoma tik nustatyti skolininko teises bei pareigas, bet ne priverstinio vykdymo procedūras, kurios reglamentuojamos Nemokumo reglamente.

Aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių restruktūrizavimo byloje pritaikymas teikė pagrindą nagrinėjamą bylą sustabdyti. Dėl nemokumo bylos pasekmių neišnagrinėtai individualaus kreditoriaus bylai sprendžiama pagal Lietuvos materialiąją ir proceso teisę. Juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus reguliuoja specialus nacionalinis teisės aktas – JANĮ. Pagal JANĮ 29 straipsnio 1 dalį nemokumo bylą iškėlusiam teismui perduodamos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose juridiniam asmeniui yra pareikšti turtiniai reikalavimai ar turtinius reikalavimus yra pareiškęs juridinis asmuo, kai šiose bylose dar nepriimta nutartis skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje. Kai civilinė byla nėra perduodama nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui, apie šioje byloje įsiteisėjusį sprendimą teismas CPK nustatyta tvarka ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos informuoja nemokumo bylą iškėlusį teismą (JANĮ 29 straipsnio 4 dalis). CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta analogiška taisyklė, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, kai iki nutarties skirti nagrinėti šią bylą teismo posėdyje priėmimo paaiškėja apie jam iškeltą nemokumo bylą. Pagal CPK 166 straipsnio 2 dalies nuostatas CPK 163 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytais atvejais sustabdyta byla turi būti perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, kuris ją atnaujina ir prideda prie bankroto bylos.

Taigi, viena vertus, pagal aptartą nacionalinį reglamentavimą restruktūrizavimo bylos iškėlimo skolininkui faktas, paaiškėjęs iki nutarties skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje priėmimo, galėtų lemti tos bylos sustabdymą ir jos perdavimą išnagrinėti nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) bylą nagrinėjančiam teismui, bet ne bylos sustabdymą neapibrėžtam terminui vien dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip to siekia apeliantas. Antra vertus, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste bylos sustabdymo ir jos perdavimo išnagrinėti kitam Lietuvos teismui klausimas nėra aktualus, nes nagrinėjama byla turi tarptautinį (užsienio) elementą ir dėl to nacionalinės teismingumo taisyklės, pagal kurias nustatoma, koks Lietuvos teismas turėtų išnagrinėti bylą, netaikytinos. Todėl pirmosios instancijos teismas, 2026 m. kovo 20 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje konstatavęs pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės pabaigą ir priėmęs žodinę nutartį pereiti į teismo posėdį, pagrįstai neatsisakė jam tenkančios jurisdikcijos. Ieškinio pateikimo 2026 m. vasario 2 d. ir jo priėmimo metu byla buvo teisminga skundžiamą sprendimą priėmusiam teismui (bendradarbiavimo sutarties 7.2 papunktis), o CPK 781 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia.

Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisingo, teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde nekvestionuoja skolos ieškovei fakto ir dydžio, neginčija teismo išvados dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos ir jų sumos, todėl teisėjų kolegija dėl tokių aplinkybių nepasisakys.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat kelia netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme klausimą, tvirtindamas, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodytas pagrindas sumažinti jų dydį tiek dėl bylos nesudėtingumo, tiek ir dėl priežasčių, lėmusių sutartinių prievolių neįvykdymą, nuo jo nepriklausymą t. y. laikinųjų apsaugos priemonių nemokumo byloje pritaikymą. Apeliantas kvestionuoja ir ieškovės patirtų išlaidų, rengiant atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo pareigą, atsižvelgiant į šio atskirojo skundo atmetimą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; pagal šio straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo jo 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė įrodymus apie jos pirmosios instancijos teisme patirtas 9 325,51 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas realiomis, būtinomis ir pagrįstomis pripažino tik jų dalį, sudarančią 5 496,44 Eur, t. y. 1 863,40 Eur ieškinio parengimo, 971,04 Eur atskirojo skundo parengimo, 266,20 Eur prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo, 1 863,40 Eur prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo, pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų padidinimo, atstovavimo 2026 m. kovo 30 d. teismo posėdyje ir 532,40 Eur atstovavimo 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje išlaidas. Pažymėtina, kad dalies išlaidų teismas nepriteisė konstatavęs, jog jos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų tokio pobūdžio išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, o dalis jų nelaikytinos savarankiškomis.

Priešingai nei teigia apeliantas, iš jo priteistos 1 863,40 Eur ieškinio parengimo išlaidos yra kelis kartus mažesnės nei maksimalus rekomenduotinas priteisti jų dydis. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį maksimali už ieškinio parengimą priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2025 m. III ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, galėtų būti 6 069 Eur (2 427,60 Eur x 2,5). Ieškovės patirtos 266,20 Eur prašymo, 1 863,40 Eur prašymo, pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų padidinimo ir atstovavimo 2026 m. kovo 20 d. teismo posėdyje (1 val.), 532,40 Eur atstovavimo 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje (3 val.) išlaidos taip pat yra mažesnės nei nustatyti jų maksimalūs priteistini dydžiai. Pagal Rekomendacijų 8.16, 8.19 papunkčius maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2025 m. III ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už prašymą būtų 971,04 Eur (2 427,60 Eur x 0,4), už prašymo ir pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų padidinimą ir atstovavimą 2026 m. kovo 20 d. teismo posėdyje – 2 184,84 Eur ((2 427,60 Eur x 0,4) x 2 + (2 427,60 Eur x 0,1 x 1 val.)), už atstovavimą 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje – 728,28 Eur (2 427,60 Eur x 0,1 x 3 val.). Taigi, maksimali rekomenduotina priteisti suma už visas šias teisines paslaugas galėtų būti 9 953,16 Eur, o pirmosios instancijos teismas pagrįstomis ir atlygintinomis pripažino 4 525,40 Eur ieškovės išlaidas.

Rekomenduotiną priteisti maksimalų išlaidų dydį, t. y. 971,04 Eur (2 427,60 Eur x 0,4), pirmosios instancijos teismas priteisė tik už atskirojo skundo parengimą. Apeliacinio skundo argumentai, kad šios išlaidos iš viso neturi būti atlyginamos, nes ieškovės atskirąjį skundą Lietuvos apeliacinis teismas atmetė, prieštarauja principui „pralaimėjęs moka“ ir šiuo klausimu jau suformuotai kasacinio teismo praktikai. Kiekvienos instancijos teismas privalo savo iniciatyva paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias ta konkrečia instancine tvarka, kuria yra išnagrinėta byla, o atitinkamu proceso etapu susidariusios bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal bylos išsprendimo ta konkrečia instancine tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, 37 punktas). Šalis turi teisę reikalauti, kad bylinėjimosi išlaidų už procesą dėl atskirojo skundo nagrinėjimo atlyginimas jai būtų priteistas išnagrinėjus bylą iš esmės pagal CPK 93 straipsnio taisykles, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo rezultatą, įtvirtintą įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018, 11 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, tačiau materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. būtent laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 20 punktas).

Taigi, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas turi išspręsti tas teismas, kuris priima sprendimą dėl ginčo esmės ir nustato laimėjusią ginčo šalį, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymui tarpinio procesinio prašymo (klausimo) išnagrinėjimo rezultatas įtakos neturi.

Apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo ir dar labiau sumažinti pirmosios instancijos teismo nuo 9 325,51 Eur iki 5 496,44 Eur jau sumažintų ieškovės bylinėjimosi išlaidų. Tokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į byloje nagrinėtus klausimus, laikytinos protingomis, pagrįstomis ir proporcingomis. Apelianto įvardytos priežastys, dėl kurių jis teigia neįvykdęs piniginės prievolės ieškovei, nėra reikšmingos ir kitokios teisėjų kolegijos išvados dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio nelemia. Ieškovės procesinis elgesys buvo tinkamas, ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija prielaidų nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį, šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apelianto apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atmetus apelianto apeliacinį skundą, jam, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, tenka procesinė pareiga atlyginti priešingos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė iš viso patyrusi 4 109,43 Eur dydžio išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik dalis šių išlaidų atitinka joms keliamus realumo, būtinumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Ieškovės prašyme nurodytų dalį išlaidų, t. y. 363 Eur ir 133,10 Eur, sudaro susitikimo su klientu išlaidos, o 133,10 Eur – prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimo išlaidos. Paslaugos, susijusios su susitikimu su klientais, nelaikytinos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, jos yra atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo sudėtinė dalis, o prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas yra techninio pobūdžio dokumentas, nereikalaujantis teisinių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 64 punktas; 2025 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-1075/2025, 53 punktas). Todėl 629,20 Eur (363 Eur + 133,10 Eur + 133,10 Eur) ieškovės išlaidos neatitinka pagrįstumo reikalavimo ir jų atlyginimas nepriteisiamas.

Prašyme nurodytos 508,20 Eur atsiliepimo į apelianto prašymą priimti naujus įrodymus parengimo išlaidos viršija rekomenduotinus priteisti maksimalius dydžius. Pagal Rekomendacijų 8.17 papunktį maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2026 m. II ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, galėtų būti 262,82 Eur (2 628,20 Eur x 0,1). Todėl ieškovei atlygintinos rekomenduotino dydžio neviršijančios 262,82 Eur išlaidos.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo 2 972,03 Eur išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus rekomenduotino priteisti tokių išlaidų dydžio. Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2026 m. I ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, yra 3 320,46 Eur (2 554,20 Eur x 1,3). Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde neginčijo nei skolos dydžio, nei fakto, o buvo sprendžiamas tik galimybės nagrinėti bylą, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, klausimas, kad atsiliepime į apeliacinį skundą apsiribota nacionalinės teisės aiškinimu, kad atsiliepimas yra nedidelės apimties, pagrįstomis ir advokato laiko sąnaudas atitinkančiomis pripažįsta 1 500 Eur išlaidas atsiliepimui parengti.

Taigi, iš viso ieškovei iš apelianto priteistinas 1 762,82 Eur (262,82 Eur + 1 500 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 5 d. nutartimi atidėjo apeliantui 2 972 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Atsižvelgiant į apelianto, restruktūrizuojamo juridinio asmens, statusą nuo 2026 m. vasario 11 d., į CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą žyminio mokesčio lengvatą (nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus), darytina išvada, kad apeliantas žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą neturėjo mokėti. Įstatymo leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir kiti asmenys, turintys suinteresuotumą tokios bylos baigtimi, patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-343-943/2015; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-931-516/2018, 13 punktas). Todėl atidėtas žyminis mokestis iš apelianto, pagal įstatymą atleisto nuo jo mokėjimo, nepriteisiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Doka Lietuva“, juridinio asmens kodas 300042618, iš atsakovo ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“, Lietuvoje veikiančio per ,,Rizzani de Eccher S. p. a.“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens filialo kodas 304050808, 1 762,82 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt du eurus ir 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.