- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-14
- Bylos Nr.
- e2-300-464/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00124-2026-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“
- Atsakovas
- „Rizzani De Eccher S.P.A.“, Lietuvoje
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Doka Lietuva“ ieškinį atsakovei „Rizzani De Eccher S.P.A.“, Lietuvoje veikiančiai per „Rizzani De Eccher S.P.A.“ Lietuvos filialą, dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Doka Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir, jį patikslinusi, prašo:
1.1. priteisti iš atsakovės „Rizzani De Eccher S.P.A.“, Lietuvoje veikiančios per „Rizzani De Eccher S.P.A.“ Lietuvos filialą 264 526,54 Eur skolą;
1.2. priteisti iš atsakovės 1 538,33 Eur kompensacines palūkanas;
1.3. priteisti iš atsakovės 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 222 601,52 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2026 m. kovo 19 d. pareiškimo dėl ieškinio sumos padidinimo priėmimo dienos;
1.4. priteisti iš atsakovės 10,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 264 526,44 Eur sumą, skaičiuojamas nuo 2026 m. kovo 19 d. pareiškimo dėl ieškinio sumos padidinimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.5. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Reikalavimai grindžiami tuo, kad ieškovė ir atsakovė 2024 m. gruodžio 30 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. POB241240101 dėl medžiagų nuomos ir pardavimo, inžinerinių ir pristatymo paslaugų teikimo, kurias ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei, o atsakovė įsipareigojo tinkamai atsiskaityti. Laikotarpiu nuo 2025 m. spalio 31 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti 26 sąskaitas faktūras už 262 988,21 Eur sumą už tinkamai įvykdytus užsakymus. Atsakovė šių sąskaitų faktūrų neapmokėjo, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovė dėl neatsiskaitymo pagal sutartį pateikė atsakovei dvi pretenzijas, tačiau atsakovė skolos neapmokėjo.
3. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą už 222 601,52 Eur sumą, o tokio turto nesant arba esant nepakankamai, kitą turtą bei pinigines lėšas iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo ir jo įsiteisėjimo, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims.
4. Prašymas grindžiamas tuo, kad:
Šalies argumentai
4.1. Ieškovė nurodė teisinius argumentus ir faktines aplinkybes, kurie pagrindžia ieškinio reikalavimus bei pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, todėl ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas.
4.2. Atsakovės elgesys atskleidžia sisteminį nebendradarbiavimą su ieškove. Atsakovė, nepaisydama jai teiktų pakartotinių raginimų ir dviejų oficialių pretenzijų dėl skolos sumokėjimo, nesiėmė jokių realių veiksmų atsiskaityti ar bent komunikuoti su ieškove susidariusios skolos klausimu.
4.3. Atsakovė dar 2025 m. rugsėjo 29 d. formaliai informavo ieškovę (tikėtina ir kitus kreditorius) apie pradėtą restruktūrizavimo procesą, kurio metu numatomas esminės atsakovės veiklos ir turto perkėlimas į naujai steigiamą bendrovę, o pati atsakovė po šio proceso būtų likviduojama. Pagal atsakovės pristatytą restruktūrizavimo planą naujai įsteigta bendrovė perimtų dalį atsakovės kreditorių skolų, tačiau dėl finansavimo trūkumo didelė dalis reikalavimų visgi liktų nepatenkinti. Nepaisant atsakovės skelbiamo plano restruktūrizuotis, realūs atsakovės veiksmai patvirtina priešingas aplinkybes – atsakovė tik formaliai komunikuoja su kreditoriais apie restruktūrizavimo planus, bet realiai neketina pradėti tokios procedūros. Planuojamas turto ir veiklos perleidimas tretiesiems asmenims ar naujai įsteigtai įmonei sumažintų arba eliminuoja atsakovės galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
4.4. Atsakovės finansinė padėtis, kaip rodo viešai prieinami duomenys, papildomai patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vidutinė atsakovės pradelstų įsiskolinimų trukmė ieškinio padavimo metu buvo 42 dienos. Atsakovės kreditoriai dėl atsakovės įsiskolinimų per paskutinius 6 mėnesius Lietuvos teismuose yra iniciavę net 11 bylų. Iki 2026 m. sausio 22 d. atsakovė turėjo net 31 820,81 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra), kuris atsirado dar 2025 m. rugsėjo 16 d. Ir nors šiuo metu atsakovės įsiskolinimas Sodrai sudaro tik 99,91 Eur, tačiau nurodytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, jog atsakovė susiduria su rimtais finansiniais sunkumais.
4.5. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė Lietuvoje veiklą vykdo per filialą, restruktūrizavimo kontekste kyla rizika, kad sprendimo vykdymui tinkamas kilnojamasis turtas (pvz., statybinės konstrukcijos, medžiagos, transportas ir kt.) bus perkeltas už Lietuvos Respublikos ribų.
4.6. Situacijos, kai didelės vertės infrastruktūros projektuose dalyvaujantys užsienio rangovai, su kuriais projekto užsakovas yra visiškai atsiskaitęs, neatsiskaito su vietiniais subrangovais, o vėliau inicijuoja bankroto ar restruktūrizavimo procesus, taip išvengdami faktinio įsipareigojimų vykdymo, Lietuvoje jau tampa pasikartojančios. Analizuojant „Rail Baltica“ projektą, kuriame atsakovė dalyvauja kaip generalinė rangovė, faktinės aplinkybės rodo, kad užsakovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „LTG Infra“ yra visiškai atsiskaičiusi su atsakove, tačiau ši neatsiskaito su subrangovais, o mokėjimų srautai nukreipiami kitiems tikslams. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės turto areštas – yra proporcinga, padėsianti laikinai išsaugoti status quo (esama padėtis), nepagrįstai neapsunkinanti atsakovės turtinės padėties. Išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia atsakovės veiksmų nesąžiningumą (juo labiau užsienio elemento kontekste), todėl egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovės UAB „Doka Lietuva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė pareikštus reikalavimus pagrindė ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikė savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, pasirinko leistiną savo teisių gynimo būdą. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas, tokių aplinkybių atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė ir pati atsakovė. Todėl teismas pripažino pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą – nustatyta.
7. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad atsakovė nebendradarbiauja ir neatsiskaito su ieškove, nors atsakovės užsakovė AB „LTG Infra“ su ja atsiskaitė, negali būti laikomi pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šalių nesugebėjimas pasiekti kompromiso yra įprasta situacija ir negali būti laikoma grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodymu. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik esant konkretiems duomenims apie atsakovo nesąžiningumą – jo veiksmus, kuriais siekiama apsunkinti galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą, pavyzdžiui, turto paslėpimas, perleidimas ar įkeitimas, o atsakovės neatsiskaitymo su ieškove faktas savaime nepagrindžia sąmoningo vengimo ateityje vykdyti prievoles ir nesąžiningo elgesio, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Teismas priėjo prie išvados, kad netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas šioje proceso stadijoje nėra pakankamos atsakovės nesąžiningumui ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti. Atsakovės elgesys, vykdant sutartinius įsipareigojimus, yra šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas, teismas dėl to pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės.
8. Teismas nesutiko ir su ieškovės pozicija dėl pablogėjusios atsakovės finansinės padėties reikšmės kaip sąlygos sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, pažymėjęs, kad tokio pobūdžio aplinkybės, remiantis teismų praktika, taip pat nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovės galimą nesąžiningumą ir jos siekį išvengti galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, tuo tikslu perleidžiant, įkeičiant, kitaip apsunkinant turtą, arba kitais būdais sąmoningai bloginant savo turtinę padėtį, arba realiai bandant atlikti tokio pobūdžio nesąžiningus veiksmus, ieškovė nepateikė. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovė siekia turtą perkelti į kitas įmones, tačiau šio argumento nekonkretizavo bei nepateikė tokius savo teiginius patvirtinančių duomenų. Atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad ji Lietuvoje veikia per struktūrinį padalinį ar galimai planuoja restruktūrizuoti veiklą, nes apie tai buvo informavusi ieškovę.
9. Taigi, nors ieškovės reikalavimas preliminariai yra pagrįstas, tačiau ieškovė neįrodė grėsmės, kad jai galbūt palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo vykdymas bus apsunkintas dėl atsakovės nesąžiningumo. Teismas konstatavo, kad, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – negali būti patenkinamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Atmetęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nevertino ir nepasisakė dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir galimo poveikio atsakovės vykdomai veiklai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Doka Lietuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei „Rizzani De Eccher S.P.A.“, Lietuvoje veikiančios per „Rizzani De Eccher S.P.A.“ Lietuvos filialą, nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą už 222 601,52 Eur sumą, o tokio turto nesant arba esant nepakankamai, kitą turtą bei pinigines lėšas iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo ir jo įsiteisėjimo, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Egzistuoja pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ieškinio prima facie pagrįstumas, todėl ši skundžiamos nutarties dalis yra pagrįsta.
Atsiliepimas
10.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino esminių aplinkybių, patvirtinančių atsakovės nesąžiningą elgesį, t. y. atsakovės piktybinio ir nesąžiningo vengimo atsiskaityti su ieškove, nepaisant atsakovės atsiliepime į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytų teiginių apie atsakovės finansinės padėties stabilumą ir planuojamas gauti papildomas pajamas iš projekto „Rail Baltica“.
10.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pačios atsakovės atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus, kad ji yra gyvybingas juridinis asmuo, turi stabilų darbuotojų skaičių, moka darbuotojams itin konkurencingą darbo užmokestį ir mokesčius valstybei. Nesant objektyvių finansinių kliūčių atsiskaityti su ieškove, faktinis atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, sąmoningai vengiant vykdyti prievoles.
10.4. Atsakovė atsiliepime į ieškovės prašymą nurodė neatitinkančias tikrovės aplinkybes, kad neatsiskaitymą su ieškove lėmė negauti mokėjimai iš darbų užsakovės AB ,,LTG Infra“. Ieškovės pateiktas įrodymas – AB ,,LTG Infra“ 2026 m. vasario 2 d. raštas – patvirtina, kad už projekte atliktus darbus su atsakove yra visiškai atsiskaityta. Be to, viešai prieinama informacija apie atsakovės atsiskaitymo problemas su kitais kreditoriais patvirtina sisteminį atsiskaitymų vengimą, o ne pavienį ginčą su ieškove. Tokios aplinkybės patvirtina realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės elgesys pagrindžia jos nesąžiningumą, įrodo sąmoningą kreditorių interesų pažeidimą.
10.5. Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo. Atsakovės turto areštas leistų laikinai išsaugoti status quo, nepagrįstai neapsunkinant atsakovės turtinės padėties. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė šiuo metu nevykdo jokių darbų „Rail Baltica“ projekte ir nėra duomenų apie artimiausiu metu planuojamą dabų atnaujinimą, nėra pagrindo teigti, jog laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai ar neproporcingai apsunkintų jos veiklą. Todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali būti vertinamos kaip neproporcingos ar perteklinės, jos neparalyžiuoja atsakovės veiklos ir yra būtinos siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
11. Atsakovė „Rizzani De Eccher S.P.A.“, Lietuvoje veikianti per „Rizzani De Eccher S.P.A.“ Lietuvos filialą, atsiliepime prašo ieškovės UAB „Doka Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nors ieškovės reikalavimas iš pirmo žvilgsnio (lot. prima facie) yra pagrįstas, tačiau, kaip konstatuota skundžiamoje nutartyje, ieškovė neįrodė grėsmės, kad jai galbūt palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo vykdymas bus apsunkintas. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, ieškovės atskirasis skundas negali būti patenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 18 punkte konstatavo ieškovės atskirojo skundo argumento, susijusio su atsakovės siekiu išvengti kreditorinių reikalavimų patenkinimo, planuojant likviduoti atsakovės juridinį asmenį ir perkelti turtą susijusiems tretiesiems asmenims, nepagrįstumą. Ieškovės nurodomos aplinkybės net teoriškai negali patvirtinti grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui. Jos yra išgalvotos ir neatitinka tikrovės. Ieškovė nenurodė jokio konkretaus fakto, patvirtinančio, kad atsakovė yra atlikusi, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, kuriais turtą perleistų, paslėptų ar kitaip apsunkintų siekdama išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
11.3. Net jei atsakovė patiria finansinių sunkumų, tai savaime nereiškia, kad atsakovė siekia išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Atsakovė dar nuo praėjusių metų informuoja apie finansinius nesklandumus, todėl nėra pagrindo laikyti atsakove nesąžininga. Turto areštas nepadidina atsakovės turto masės, todėl ji negali būti naudojama kaip priemonė pagerinti atsakovės mokumą. Ieškinio pateikimas taip pat nėra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
11.4. Restruktūrizavimas nedidina hipotetinės grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, bet priešingai – ją mažina. Restruktūrizavimas sudarytų sąlygas ieškovės reikalavimams proporcingai kartu su kitų kreditorių reikalavimais patenkinti. Juo labiau kad ieškovė ir nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės siekį restruktūrizavimo procedūros metu pažeisti kreditorių lygiateisiškumo principą. Nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, požymis galėtų būti konstatuojamas tuomet, jei atsakovė su kuriuo nors kreditorių atsiskaitytų prioritetiškai, t. y. kitų kreditorių sąskaita. Ieškovės pateiktas straipsnis apie atsakovės dalyvavimą didelės apimties infrastruktūros projekte „Rail Baltica“ bei užsakovės AB „LTG Infra“ atsiskaitymą su atsakove, patvirtina, kad atsakovė vykdo veiklą ir gauna pajamas, iš kurių gali vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokią atsakovės galimybę apribotų.
Šalies argumentai
11.5. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, nes jų taikymas galėtų sukelti atsakovei ir tretiesiems asmenims žymiai didesnę žalą nei ta, kurios ieškovė siekia išvengti. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės sutrikdytų atsakovės vykdomo svarbaus „Rail Baltica“ projekto statybą, o tai sukeltų neigiamų pasekmių ne tik atsakovei, bet ir viešajam interesui bei kitiems projekto dalyviams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir apeliacijos ribų
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nenustačius bent vienos iš jų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindo nėra.
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pirmos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą – preliminarų ieškinio pagrįstumą. Apeliantė atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio proceso ribų, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisakys (CPK 320, 338 straipsniai).
14. Kaip minėta, preliminaraus ieškinio pagrįstumo konstatavimas savaime nėra pakankamas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes turi būti identifikuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Todėl toliau bus vertinamas antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – (ne)buvimas.
Dėl grėsmės sprendimo įvykdymui
15. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin asmens teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie asmens, kuriam prašoma taikyti atitinkamus disponavimo turtu ribojimus, atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas yra išvengti jam galbūt nepalankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019, 16 punktas; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 19 punktas). Vadinasi, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemtų asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, o tik tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-970-464/2025, 18 punktas).
16. Pirmosios instancijos teismas apeliantės argumentus, kuriais ji grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siejo su atsakovės nebendradarbiavimu, neatsiskaitymu, sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, vengimu atsiskaityti, įvertino kaip savaime nepakankamus atsakovės nesąžiningumui ir grėsmei teismo sprendimo įvykdymui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia skundžiamoje nutartyje padaryta išvada sutinka. Apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu (nevykdymu), t. y. atsakovės vengimu atsiskaityti, nors jos finansinė padėtis yra stabili ir ji planuoja gauti papildomas pajamas iš projekto ,,Rail Baltica“, nebuvo aktualios sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Tokio pobūdžio faktinių aplinkybių teisinis vertinimas atliekamas tik bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinant atsakovės (ne)sąžiningumą sutartiniuose santykiuose. Atsakovės vengimas atsiskaityti su apeliante sudaro jai pagrindą kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo vertinant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą.
17. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) užfiksuoto civilinės bylos proceso, pirmosios instancijos teismas šalių ginčą jau išnagrinėjo ir 2026 m. balandžio 30 d. sprendimu, kuris dar nėra įsiteisėjęs, ieškinį patenkino iš dalies: priteisė apeliantei iš atsakovės 264 526,54 Eur skolą, 1 760,25 Eur palūkanas ir 8 651,88 Eur bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Tačiau toks teismo priimtas procesinis sprendimas patvirtina pirmos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą – preliminarų ieškinio reikalavimų pagrįstumą, bet ne apeliantės įrodinėtą aplinkybę, kad atsakovė vengs jai nepalankaus sprendimo įvykdymo, slėpdama (perleisdama kitiems asmenims) jai priklausantį turtą arba mažindama jo vertę.
18. Apeliantė, ką pagrįstai akcentavo ir atsakovė, nenurodė jokio konkretaus fakto, patvirtinančio, kad atsakovė yra atlikusi, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, kuriais turtą perleistų, paslėptų ar kitaip jį apsunkintų, būtent siekdama išvengti apeliantės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Byloje nesant jokių faktinių duomenų apie atsakovės atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomu, prielaidų konstatuoti sprendimo neįvykdymo grėsmę, kaip antrą būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, nėra.
19. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslą – skolininko nesąžiningų veiksmų užkardymas, turint konkrečių duomenų, kad jis gali imtis atitinkamų veiksmų, susijusių su turto masės arba jo vertės mažinimu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 11 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018, 13 punktas). Todėl tokios priemonės, kaip skolininko turto areštas, jas taikant iki sprendimo priverstinio vykdymo proceso pradžios, nėra tapačios vykdymo procese taikomoms procesinėms priemonėms. Turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, galiojanti tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra skirtas nei skolininko turto paieškoms įgyvendinti, nei skolos išieškojimui iš sulaikyto (areštuoto) turto ar piniginių lėšų palengvinti. Iš apeliantės prašymo dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo bei atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad jos siekis, akcentuojant blogą (blogėjančią) atsakovės finansinę padėtį ir kitų kreditorių buvimą, būtent ir yra noras užsitikrinti, kad, įsiteisėjus jos naudai priimtam teismo sprendimui, būtų galimybė iš karto išieškoti priteistą skolą. Tačiau tokie apeliantės ketinimai nedera su laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtimi ir jo taikymo tikslais.
20. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos. Tik pastarosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai, o tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-418-241/2020, 15 punktas).
21. Įvertinus šalių pateiktą informaciją apie atsakovės finansinę padėtį, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesant objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus disponuojant turtu, kuriais būtų siekiama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, apeliantės subjektyvūs pasvarstymai apie atsakovės finansinę padėtį, neatsiskaitant su apeliante ir kitais kreditoriais, taip pat inicijavusiais teisminius ginčus, grėsmės, kaip būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nepatvirtina. Pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis nesuabsoliutinami ir nepriskiriami prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018, 23 punktas).
22. Apeliantė atskirajame skunde kelia ir tokį klausimą, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo. Apeliantės teigimu, atsakovės turto areštas leistų laikinai išsaugoti status quo, nepagrįstai neapsunkinant atsakovės turtinės padėties. Tokie atskirojo skundo argumentai taip pat nepatvirtina skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.
23. Viena vertus, nenustačius vienos iš kumuliatyvių (t. y. privalomų nustatyti) sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, objektyviai nekyla poreikio vertinti taikytinų ribojimų proporcingumo, ekonomiškumo ar panašių aplinkybių, nes šio instituto taikymo pagrindas iš viso neegzistuoja. Atitinkamai, apeliantės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.
24. Kita vertus, vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų iš tiesų yra status quo, kitaip tariant, faktiškai susiklosčiusios padėties užfiksavimas ir išsaugojimas iki ginčo teisme galutinio išsprendimo. Tačiau šiuo tikslu prevenciniai ribojimai taikomi tik tada, kai siekiama išsaugoti (užfiksuoti) ginčo objektu tapusią situaciją ar konkretaus turto teisinį rėžimą nepakitusiais iki ginčo baigties, pavyzdžiui, būsimos restitucijos taikymo tikslu. Nagrinėjamu atveju apeliantė siekė prisiteisti iš atsakovės skolą ir palūkanas dėl bendradarbiavimo sutarties neįvykdymo, prašydama areštuoti bet kokį (neapibrėžtą) atsakovės turtą ar pinigines lėšas už 222 601,52 Eur sumą. Jokie reikalavimai, susiję su konkrečiu turtu ar su padėties grąžinimu į buvusią situaciją, byloje nebuvo reiškiami, vadinasi, ir status quo poreikio aptarimas nebuvo reikalingas.
25. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai kitokios išvados, nei padaryta skundžiamojoje nutartyje, nesuponuoja.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.