Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, jam 2 metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuotas motociklas BMW R1250 HP, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo gynėjas nuosprendį ginčija dviem esminiais argumentais : 1) nuteistasis I. V. motociklo nevairavo, važiavo kaip keleivis, todėl jis nepadarė veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje; ir 2) pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą – pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Dėl šių gynėjo skundo argumentų kolegija išsamiau ir pasisako.

Dėl I. V. kaltės

BK 281¹ straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas : 1) vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną, arba 2) mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, 3) vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, ir 4) vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

I. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad būdamas transporto priemonės – motociklo „BMW R1250 HP“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoju, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 221 punkto reikalavimą, nustatantį draudimą su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams iškart po eismo įvykio privalomai nevartoti alkoholinių gėrimų, kol bus patikrintas jų neblaivumas (girtumas), nes policijos pareigūnų patikrinimo metu 2025 m. gegužės 11 d. 19.45 val., jo iškvėptame ore buvo nustatyta 1,88 promilės etilo alkoholio koncentracija. Minimame KET 221 punkte numatyta, jog su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, kol bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų arba bus atsisakyta tai atlikti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad I. V., pats vairuodamas motociklą ir 2025 m. gegužės 11 d. 18.27 val. sukėlė eismo įvykį, iš jo vietos pasišalino ir po to vartojo alkoholį, iki 19.45 val. buvo nustatytas jo neblaivumas, viršijęs 1,51 promilių.

Nuteistasis I. V. viso proceso metu neigė vairavęs motociklą ir sukėlęs eismo įvykį, iš kurio vietos jis vėliau pasišalino. Jis tik pripažino, jog kaip keleivis važiavo minėtu motociklu, motociklą vairavo jam nepažįstamas asmuo, su kuriuo jis susipažino šventėje (duomenys neskelbtini). Būtent šis motociklo vairuotojas ir sukėlė eismo įvykį, bet po jo dingo iš įvykio vietos. Jis (I. V.) išsigandęs, kad bus apkaltintas eismo įvykio sukėlimu, taip pat išėjo iš įvykio vietos, ir vėliau vartojo alkoholį su dviem jam taip pat nepažįstamais žmonėmis, dėl to jį sulaikius policijos pareigūnams jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas.

Kolegijos nuomone, tokią nuteistojo versiją pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir ją motyvuotai atmetė. Visų pirma, iš bylos matyti, kad pačio I. V. pozicija ir jo parodymai dėl įvykio proceso metu buvo ir nenuoseklūs, ir neįtikinami, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas tinkamai juos įvertino kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, ir juos pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems patikimiems įrodymams. Visų pirma, dar įvykio vietoje policijos pareigūnų jau sulaikytas nuteistasis iš viso neigė turėjęs kokį nors ryšį su įvykiu, tikino, jog atvažiavo į (duomenys neskelbtini) rajoną pasigrožėti gražiomis apylinkėmis, motociklininko šalmą nešiojosi dėl savo paties saugumo, o jo veidas buvo sumuštas, nes jį kažkas miške užpuolė ir sumušė, kiek vėliau pasakojo, jog pats nosį nusibalnojo miške. Vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti šie nuteistojo I. V. paaiškinimai, buvo padaryti policijos pareigūnų vaizdo kameromis, jie apžiūrėti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Abejonių dėl jų vientisumo, autentiškumo ar kad jie buvo gauti teisėtomis priemonėmis, nėra, tokių abejonių nenurodė ir apeliantas. Tokie vaizdo įrašai, kuriuose būna užfiksuoti pirminiai proceso dalyvių paaiškinimai, teismų praktikoje laikomi tinkamais įrodymais. Apklausiamas įtariamuoju 2025 m. gegužės 16 d. (2 t., 146 – 149 b. l.) I. V. pradžioje sutiko duoti parodymus, bet apklausos eigoje jis atsisakė smulkiau paaiškinti įvykio aplinkybes, atsakyti į klausimus kas vairavo motociklą, kur ir kokiu tikslu jis važiavo, ir pan. Kiek vėliau, tą pačią 2025 m. gegužės 16 d., papildomos apklausos įtariamuoju metu nuteistasis I. V. parodė, kad nėra apsisprendęs, ar iš viso duos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o jeigu taip nuspręstų, informuos tyrėją. Ir jau tik teisme nuteistasis pateikė išsamesnius parodymus, tačiau nesugebėjo suvokiamai ir įtikinamiau nurodyti, kas gi vis tik įvykio metu vairavo motociklą, kodėl jis iš karto po įvykio, kaip jis pats teigė, suprasdamas, jog taps pagrindiniu įtariamuoju, stengėsi kaip įmanoma greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, ir pats nesiėmė jokių veiksmų bandyti surasti motociklo vairuotoją ir taip kaip galima greičiau paneigti gresiančius įtarimus. Pagal paties nuteistojo I. V. parodymus, 2025 m. gegužės 11 d. ryte jis buvo ir motociklu važiavo būdamas blaivus, todėl jis galėjo realiai pilnai suvokti ir įvertinti situaciją bei savo veiksmus. Bet, jeigu tikėti jo parodymais, jis elgėsi priešingai, nesuprantamai ir neadekvačiai – kaip galima greičiau išėjo iš įvykio vietos pasiėmęs motociklininko šalmą, pasuko į pelkėtą vietą, vartojo alkoholį, neigė esantis kaip nors susijęs su eismo įvykiu. Kolegija, apibendrindama išdėstytus duomenis apie nuteistojo parodymus ir jo iškeltą įvykio versiją, visiškai pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad jo parodymai yra neįtikinami ir paneigti kitais bylos duomenimis.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas L. M. nematė, jog I. V. vairavo motociklą, kitų tai mačiusių liudytojų byloje taip pat nėra. Taip pat nėra ir liudytojų, kurie būtų matę, jog motociklininkų sezono atidarymo šventėje (duomenys neskelbtini) kas nors būtų matęs, kad I. V. turėjo nuosavą motociklą ir kad išvyko jį vairuodamas. Apelianto vertinimu, pagal paties L. M. parodymus, eismo įvykio vietoje buvo ir kitų vairuotojų bei keleivių iš pravažiuojančių transporto priemonių, todėl nebuvo paneigta, kad motociklo vairuotojas (savininkas) pasišalino iš įvykio vietos su kitais asmenimis arba galėjo pabėgti iki L. M. ateinant į įvykio vietą. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Visų pirma kolegija pripažįsta, kad vertinant nuteistojo I. V. parodymus teisinga yra ir kita pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie juos, t. y. kad nuteistojo parodymai prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui. Visų pirma, priešingai nei teigiama skunde, liudytojas L. M. visiškai paneigė nuteistojo parodymus apie tai, kad jis motociklo nevairavo. Taip – liudytojas L. M. pats tiesiogiai eismo įvykio nematė, bei, pagal jo parodymus, jam atėjus į eismo įvykio vietą joje jau buvo pašalinių žmonių ir sustoję 3 – ar 4 automobiliai. Bet šis liudytojas parodė, kad jis prieš pat eismo įvykį buvo savo sodybos kieme, netoliese – vos už 100 – 120 m. nuo įvykio vietos. Pasak jo, išgirdęs didžiulį garsą nuo kelio (duomenys neskelbtini) pusės, jis greitai išėjo iš kiemo ir nuskubėjo link kelio, kur pamatė nulaužtą informacinio kelio ženklo „(duomenys neskelbtini)“ metalinį stulpą, pamatė kelyje išmėtytus daiktus, viduryje važiuojamos kelio dalies gulintį apgadintą motociklą BMW mėlynos spalvos su (duomenys neskelbtini). Šalia, 30 – 50 m atstumu nuo nurodyto motociklo buvo I. V. kraujuojančiu veidu ir rankomis, rankoje turėjo baltos spalvos šalmą, vaikščiojo į priekį ir atgal, buvo pasimetęs, jaudinosi. Iš jo elgesio, eisenos, koordinacijos jis suprato, jog nuteistasis buvo neblaivus. Jam priėjus arčiau, I. V. užsidėjo motociklininko šalmą ir nubėgo į mišką. Toliau, tas pats liudytojas L. M. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes apie įvykį ir motociklą vairavusį asmenį – motociklininkas ganėtinai girtas, atsitrenkė į stulpą (duomenys neskelbtini), susižalojo, bet yra sąmoningas, vaikšto. Jam apie 20 – 25 metų, kruvinas, kažkur išėjo, galimai reikalinga greitoji. Pažymėtina, kad teisme liudytojas L. M. nurodė įvykio vietoje matęs tik vieną sužalotą asmenį – nuteistąjį I. V., nors tikint nuteistojo parodymais, asmuo (motociklo savininkas) vairavęs motociklą turėjo būti sužalotas gerokai stipriau, nes jis turėjo sėdėti priekyje ir jam turėjo tekti pagrindinis tiesioginis smūgis į kelio ženklą. Tokią išvadą sustiprina ir liudytojo M. M. O. duoti parodymai (1 t., b. l. 136 – 142), kad viešbučio kliento prašymu jis paėmė iš įvykio vietos jaunuolį, kurio galva buvo kruvina. Liudytojas bandė suvokti, kaip tas vaikinas iš viso liko gyvas, kai motociklas, kurį jis matė įvykio vietoje, buvo toks sumaitotas. Kolegijos vertinimu šių duomenų pilnai pakanka išvadai, kad apelianto iškeltą versija, jog motociklą vairavęs asmuo galėjo pasišalinti dar iki L. M. atėjimo į įvykio vietą, būtų vertinama tiesiog kaip visiškai niekuo nepagrįsta abejonė ar deklaratyvus teiginys. Be to, liudytojo L. M. parodymus iš dalies pavirtino ir liudytojas, policijos pareigūnas V. S., kuriam būtent L. M. nurodė kryptį, kuria nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos. Pasak V. S., nuteistąjį jis su kolega rado prie (duomenys neskelbtini)poilsiavietės, prie upės, pelkėje. Jis neigė vairavęs motociklą, tvirtino atvažiavęs autobusu, šalmą turėjęs apsaugai, jis nieko neminėjo, jog važiavo motociklu kaip keleivis, apie eismo įvykį nieko nepasakojo.

Apeliantas ginčija ir byloje esančią DNR ekspertizės išvadą (3 t., 96 – 100 b.l.), kuria nustatyta, kad nuo motociklo vairo paimtose nuoplovoje rastas žmogaus kraujas, kuris priklauso I. V. su 99,999999999999999999998 procentų tikimybe. Pasak apelianto, tai nėra nuteistojo I. V. kaltės įrodymas, nes kraujas ant motociklo galėjo atsirasti policijos pareigūnams po įvykio tyčia uždėjus ant motociklo nuteistojo turėtą šalmą. Tačiau, iš įvykio vietos apžiūros metu padarytų nuotraukų (1 t., 14 – 16 b. l.) matyti, kad baltas šalmas padėtas ant motociklo galinės dalies, ant jo bagažinės. Tuo tarpu nuoplova, kurioje vėliau buvo rastas I. V. kraujas, buvo paimta nuo motociklo vairo. Be to, I. V. po įvykio užfiksuotas smarkiai susižalojęs nosies – lūpų sritis, kurios kaip taisyklė gerokai kraujuoja, buvo apsibrozdinęs rankas. Jokių kitokių asmenų kraujo ant motociklo nebuvo rasta. Tai paaiškina kaip būtent nuteistojo kraujas galėjo atsirasti ant motociklo vairo ir kartu patvirtina, kad ne kas kitas, o pats I. V. įvykio metu vairavo motociklą ir sukėlė eismo įvykį. Pagaliau, kad būtent nuteistasis I. V., o ne jo nurodomas nepažįstamas žmogus, vairavo motociklą galima spręsti ir iš to, kad po eismo įvykio motociklą iš įvykio vietos norėjo paimti jis pats, t. y. nuteistasis, o ne motociklo savininkas ar kiti jam artimi asmenys. Tai matyti iš liudytojų V. S. bei M. M. O. parodymų.

Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog I. V. 2025 m. gegužės 11 d. 19.45 val. alkotesteriu „Drager Alcotest 7510“ buvo nustatytas 1,88 promilių, o 20.02 val. – 2,07 promilių girtumas (1 t., 50 – 53 b. l.). Kolegijos nuomone, teismas teisingai vertino, kad pagal bylos duomenis (paties nuteistojo I. V., liudytojų L. M., V. S. parodymus) nuteistasis motociklą vairavo būdamas neblaivus, bet girtumas jam buvo nustatytas ne jį sustabdžius vairuojantį ar eismo įvykio vietoje, o praėjus daugiau kaip valandai laiko po vairavimo. Tai reiškia, kad nėra patikimų įrodymų, kad jis galėjo vairuoti motociklą būdamas apsvaigęs labiau, nei 1,51 promilių. Todėl apylinkės teismas šiuo atveju padarė visiškai pagrįstą ir įrodymais patvirtintą išvadą pripažinęs, jog I. V. vairuodamas motociklą padarė eismo įvykį, iš kurio pasišalino ir po to vartojo alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo ir jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taip jis pažeidė KET 221 punkto reikalavimą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies

Apeliantas skunde kelia klausimą dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo. O būtent, jo nuomone, apylinkės teismas, I. V. nuteisęs dėl kitokių aplinkybių, negu jos buvo nurodytos kaltinamajame akte, jam teisiamajame posėdyje nepranešė, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos iš esmės skirtingomis. Taip teismas padarė esminį BPK pažeidimą, pažeidė I. V. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo teisę į gynybą. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

Kai jau buvo nurodyta šios nutarties 5 punkte, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas : 1) vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną, arba 2) mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, 3) vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, ir 4) vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Šio BK straipsnio dispozicija yra alternatyvioji, t. y. ją sudaro kelios savarankiškos nusikalstamos veikos, ir už kiekvieną iš jų kyla baudžiamoji atsakomybė ir gali būti skiriama šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Iš bylos matyti, kad I. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2025 m. gegužės 11 d. apie 18.27 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimą draudžiantį neblaiviems asmenims vairuoti transporto priemones, vairavo motociklą „BMW R1250HP“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu 2025 m. gegužės 11 d. 19.45 val. jo iškvepiamame ore nustatė 1,88 promilių etilo alkoholio koncentraciją, t. y. daugiau nei 1,51 promilių neblaivumą. Tai viena iš alternatyvių nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu I. V. buvo nuteistas už kitą alternatyvią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad pažeidė kito KET punkto – konkrečiai, 221 punkto reikalavimą, numatantį draudimą su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams iškart po eismo įvykio privalomai nevartoti alkoholinių gėrimų, kol bus patikrintas neblaivumas (girtumas) – vairuodamas transporto priemonę – motociklą „BMW R1250 HP“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis sukėlė eismo įvykį, iš jo pasišalino ir po jo vartojo alkoholį, kol buvo patikrintas jo neblaivumas (girtumas). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodytos I. V. įteiktame kaltinamajame akte ir nurodytos skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje iš esmės skiriasi, nes skiriasi KET punktai, kuriuose nurodyti reikalavimai buvo pažeisti. Todėl, kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad apylinkės teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs byloje surinktus įrodymus ir nusprendęs nuteistajam pakeisti kaltinimą jame nurodant iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, privalėjo paisyti BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo teisiamajame posėdyje iš anksto apie tai pranešti nuteistajam. To nepadaręs pirmos instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą.

Apeliantas tvirtina, kad šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas yra esminis, todėl vienu iš alternatyvių savo reikalavimų prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti tokį apelianto reikalavimą pagrindo nėra.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį, esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pagal teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas proceso klaidas, suvaržiusias kaltininko teises (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107/2011, 2K-602/2012, 2K-468/2014, 2K-181-648/2019, 2K-186-495/2025). Apeliacinės instancijos teisme nustačius kaltinimo keitimo pirmosios instancijos teisme pažeidimą, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas įpareigotas patikrinti bylą visa apimtimi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-100-387/2023, 2K-46-387/2025). Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir ar jos kvalifikavimą iš esmės skirtingomis, tačiau pažeidė kaltinimo keitimo tvarką, t. y. apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje iš anksto nepranešė, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tokį pažeidimą pripažinti esminiu BPK pažeidimu (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Iš to aišku ir kitkas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę tokio pažeidimo ir nepripažinti esminiu, jeigu jis esmingai nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių arba nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti iš esmės teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kolegijos nuomone, apelianto skunde nurodytas BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes, viena vertus, esminės procesinės staigmenos nuteistajam ir jo gynėjui šiuo atveju nebuvo – nuteistasis I. V. ikiteisminio tyrimo metu parodymų pagal jam pareikštus įtarimus iš esmės nedavė, teisme pagal jam jau kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą savo poziciją jis išsakė ir pakankamai išsamiai ją paaiškino. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomąją dalį, t. y. įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes – jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, surašė iš esmės įvertinęs nuteistojo duotus parodymus, įvertinus juos atsižvelgiant į kitų byloje surinktų įrodymų visetą. Pažymėtina ir tai, kad tiek kaltinamajame akte, tiek pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytos I. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas liko tas pats – BK 281¹ straipsnio 1 dalis.

Kolegija taip pat pažymi, kad, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023, 2K-121-719/2025 ir kt.). Svarbu ir tai, kad aptariama apeliacinės instancijos teismo paskirtis turėtų būti įgyvendinama atsižvelgiant ir į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-468/2014, 2K-198-648/2021, 2K-37-387/2022, Nr. 2K-21-697/2026). Taigi, nustatęs apylinkės teismo padarytą BPK pažeidimą, bet pripažinęs, kad jį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas tą ir padarė – priėmė prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateiktą kitą kaltinimą (jis iš esmės pakartoja skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomoje dalyje išdėstytas faktines įvykio aplinkybes), įteikė jį nuteistajam I. V., jam dar kartą išaiškino skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje jam suformuluoto kaltinimo esmę, suteikė jam galimybę ir laiko pasiruošti duoti parodymus dėl pakeistų faktinių aplinkybių. Tačiau apeliacinės instancijos teisme nuteistasis I. V. nieko naujo nepasakė, naujų aplinkybių nenurodė ir papildomų parodymų nedavė patvirtinęs, kad laikosi savo parodymų, kuriuos jis davė pirmosios instancijos teisme. Taigi, aptariama pirmosios instancijos teismo padaryta procesinė klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, iš esmės laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje numatytų procedūrų. Todėl dėl šio aptariamo BPK pažeidimo naikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo, nėra. Kaip jau buvo šioje nutartyje minėta, pats apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas, nuteistojo I. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje jokių abejonių nekelia.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.