Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties, kuria patikslintas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rho nano“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas ir atmesti kreditoriaus E. G. prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įtraukti nemokumo administratorę uždarąją akcinę bendrovę „Valeksa“ į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, priimtos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Rho nano“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Rho nano“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Valeksa“. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 26 d.

Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 28 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių, įskaitant kreditoriaus E. G. 71 601,29 Eur reikalavimą, tenkintiną antrąja eile, kurio 63 141,99 Eur dalis tenkintina pirmuoju etapu, o 8 459,30 Eur dalis – antruoju etapu.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 2 d.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi patvirtinta bendrovės galutinė bankroto ataskaita ir patikslintas kreditorių reikalavimų sąrašas, įskaitant papildomą kreditoriaus E. G. 10 630 Eur reikalavimą, tenkinamą antrąja eile antruoju etapu.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties, konstatavęs, kad pareiškėjo atskirasis skundas paduotas praleidus jo padavimo terminą, kurį atnaujinti nėra pagrindo. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartimi nutrauktas apeliacinis procesas, pradėtas pagal kreditoriaus E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties dalies, kuria kreditoriaus E. G. finansinis reikalavimas padidintas 10 630 Eur.

Bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. birželio 18 d. pateikė teismui prašymą patikslinti kreditoriaus E. G. antrosios eilės finansinį reikalavimą, sumažinant jį 10 630 Eur, kurie buvo priteisti kaip bylinėjimosi išlaidos iš bendrovės bankroto administravimo išlaidų sąmatos, ir laikyti patvirtintu 71 601,29 Eur dydžio E. G. finansinį reikalavimą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-742-656/2024 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-332-854/2024 E. G. priteisė atitinkamai 6 130 Eur ir 4 500 Eur bylinėjimosi išlaidų iš bendrovės bankroto administravimo lėšų. Kadangi šios išlaidos dėl lėšų trūkumo nebuvo sumokėtos, administratorė kreipėsi dėl E. G. finansinio reikalavimo padidinimo 10 630 Eur suma, o Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi prašymą tenkino. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai (toliau – AVNT) konstatavus, kad 10 630 Eur suma turėjo būti mokama iš bankroto administravimo išlaidų sąmatos, o ne įtraukiama į finansinį reikalavimą, ir Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-492-798/2026 nurodžius, kad ši suma turėtų būti pašalinta iš E. G. finansinio reikalavimo, administratorė prašė sumažinti E. G. finansinį reikalavimą 10 630 Eur suma.

Kreditorius E. G. finansinio reikalavimo patikslinimui neprieštaravo, pateikė teismui prašymą priteisti iš nemokumo administratorės kreditoriaus E. G. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas lėmė nemokumo administratorės netinkami veiksmai ir neveikimas, susiję su nepagrįstu 2025 m. balandžio 18 d. prašymu dėl 10 630 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo, nepranešimu kreditoriui apie bylos nagrinėjimą ir priimtą teismo nutartį, AVNT nustatytais pažeidimais, nesikreipimu į teismą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo. Dėl šių veiksmų kreditorius buvo priverstas inicijuoti kelis teisminius procesus ir patyrė 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kreditorius taip pat prašė sujungti civilines bylas Nr. eB2-64-653/2026 ir Nr. eA2-2389-656/2026, nurodydamas, kad abiejose bylose sprendžiamas iš esmės tapatus klausimas dėl 10 630 Eur bylinėjimosi išlaidų priskyrimo finansiniam reikalavimui ar bankroto administravimo išlaidoms. Kadangi abiejų bylų nagrinėjimo dalykas sutampa, jų nagrinėjimas atskirai skirtingos sudėties teismo nebūtų racionalus. Jeigu bylos nebūtų sujungtos, kreditorius prašė nemokumo administratorę įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kadangi bylos baigtis gali turėti įtakos nemokumo administratorės teisėms ir pareigoms.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 30 d. nutartimi tenkino nemokumo administratorės prašymą ir patikslino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, o kreditoriaus E. G. prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įtraukti nemokumo administratorę į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atmetė.

Teismas, įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, konstatavo, kad yra pagrindas patikslinti bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, sumažinant kreditoriaus E. G. finansinį reikalavimą 10 630 Eur.

Teismas, pasisakydamas dėl kreditoriaus prašymo priteisti 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidas, pažymėjo, kad kreditoriaus atskirieji skundai nebuvo tenkinti, prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas kitoje byloje ir nėra susijęs su šioje byloje nagrinėtu nemokumo administratorės prašymu, be to, tarp kreditoriaus ir nemokumo administratorės nėra ginčo dėl šio prašymo išnagrinėjimo rezultato. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti kreditoriui bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, įvertinęs tai, kad nemokumo administratorė jau dalyvauja byloje, konstatavo, jog nėra pagrindo administratorės įtraukti trečiuoju asmeniu, todėl ir šį kreditoriaus prašymą atmetė.

Kreditorius E. G. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria atmesti jo prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įtraukti nemokumo administratorę į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir perduoti jo prašymus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įtraukti nemokumo administratorę į bylą trečiuoju asmeniu. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra pareikštas tiesiogiai UAB „Valeksa“ dėl jos, kaip bendrovės nemokumo administratorės, veiksmų. Todėl ji turi savarankišką interesą gintis nuo jai pareikšto reikalavimo, o atstovavimas bendrovei savaime neužtikrina jos procesinių teisių įgyvendinimo. Be to, sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tiesiogiai veiktų UAB „Valeksa“ turtinę padėtį, todėl egzistuoja materialusis ryšys, o atsisakius ją įtraukti į bendrovės bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nebuvo sudarytos procesinės prielaidos tinkamai išnagrinėti nemokumo administratorei pareikštą reikalavimą.

Teismas, vertindamas tik ankstesnių skundų procesinę baigtį ir tai, jog nemokumo administratorė galiausiai pakeitė savo poziciją, neįvertino aplinkybių, dėl kurių apeliantas buvo priverstas imtis procesinių veiksmų. Administratorės neteisėti veiksmai, kreditoriaus neinformavimas, delsimas ištaisyti situaciją ir priešingos pozicijos laikymasis lėmė ginčo bei bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, o administratorė savo poziciją pakeitė tik po apelianto inicijuotų procesinių veiksmų ir apeliacinės instancijos teismo išvadų. Todėl vien galutinis administratorės prašymo patenkinimas nepaneigia iki tol egzistavusio ginčo ir nepanaikina priežastinio ryšio tarp administratorės veiksmų ir apelianto patirtų išlaidų. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes, šalių procesinį elgesį ir nustatyti, kurios patirtos išlaidos buvo nulemtos nemokumo administratorės veiksmų.

Nemokumo administratorė neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi jai nustatytos pareigos informuoti apeliantą apie priimtą nutartį, o vėliau nepagrįstai teigė, kad jis apie ją turėjo būti informuotas per kitą kreditorių. Ši aplinkybė ir nemokumo administratorės delsimas ištaisyti situaciją yra reikšmingi vertinant jos procesinį elgesį ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis. Tai, kad ankstesni atskirieji skundai nebuvo patenkinti dėl procesinių priežasčių, savaime nereiškia, kad bendrovės nemokumo administratorės veiksmai buvo pagrįsti. Todėl teismas nepagrįstai neįvertino nemokumo administratorės veiksmų ir jų ryšio su apelianto patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.

Teismas skundžiamą nutartį priėmė neišnagrinėjęs prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atidėti nemokumo administratorės prašymo nagrinėjimą iki proceso atnaujinimo klausimo išsprendimo kitoje byloje. Šį prašymą atmetė rezoliucija, akcentuodamas tik operatyvumo principą, tačiau neįvertino, ar proceso atnaujinimo byloje sprendžiami klausimai gali turėti reikšmės nagrinėjamai bylai, taip pat nepasisakė dėl kitų prašyme nurodytų argumentų. Todėl šis prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, o jo atmetimas nebuvo pakankamai motyvuotas.

Teismas, pripažindamas nemokumo administratorės prašymą patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą pagrįstu, neįvertino ankstesnio administratorės prašymo nepagrįstumo, reikšmingų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, lėmusių jos pozicijos pasikeitimą. Teismas taip pat nepašalino prieštaravimo tarp išvados, kad administratorės prašymas buvo pagrįstas, ir atsisakymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, motyvuojant ginčo nebuvimu. Todėl nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, reikšmingos nustatant ginčo ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis.

Bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Valeksa“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditoriaus E. G. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti UAB „Valeksa“ į bylą trečiuoju asmeniu, nes nemokumo administratorius bendrovės bankroto byloje veikia kaip teismo paskirtas bendrovės atstovas, neturi savarankiško intereso ir nėra savarankiškų reikalavimų šioje byloje subjektas.

Teismas pagrįstai atsisakė priteisti apelianto bylinėjimosi išlaidas, nes nemokumo administratorės prašymas patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą buvo patenkintas, o apelianto nurodytos išlaidos daugiausia buvo susijusios su kitais jo pateiktais prašymais ir atskiraisiais skundais, kurie nebuvo tenkinami arba buvo nagrinėjami atskiroje byloje. Be to, nebuvo pagrindo šias išlaidas priteisti iš administratoriaus. Pabrėžia, kad prašymą patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą pateikė anksčiau, nei apeliantas kreipėsi dėl proceso atnaujinimo, todėl pastarasis prašymas buvo atmestas, nes reikalavimo patikslinimo klausimas jau buvo išspręstas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliantas neginčija Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalies, kuria E. G. finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje sumažintas 10 630 Eur. Atskiruoju skundu skundžiama šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmesti kreditoriaus E. G. prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, bendrovės nemokumo administratorę.

Įvertinęs pateikto ir pirmosios instancijos teismo priimto E. G. atskirojo skundo dalyką, jo turinį, argumentus, kuriais apeliantas grindžia savo apeliacinės instancijos teismui suformuluotus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisakys dėl to, kurie iš apelianto atskirajame skunde nurodomų klausimų gali būti nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme objektas.

Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prašymą įtraukti į bendrovės bankroto bylą bendrovės nemokumo administratorę UAB „Valeksa“ apelianto pageidaujamu procesiniu statusu – trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada neįtraukti bendrovės nemokumo administratorės į bendrovės bankroto bylą trečiuoju asmeniu ir savo poziciją grindžia tuo, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas pareikštas būtent bendrovės nemokumo administratorei dėl jos veiksmų. Todėl, apelianto vertinimu, jos, kaip nemokumo administratorės statusas bendrovės bankroto byloje nepakankamas, kadangi galimas teismo sprendimas gali tiesiogiai turėti įtakos nemokumo administratorės turtinėms teisėms ir pareigoms, todėl jos, kaip bendrovės atstovės, dalyvavimas byloje nesuteikia jai galimybės savarankiškai ginti savo interesų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį atskirai nuo teismo sprendimo galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis CPK numatytais atvejais (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad papildomų asmenų neįtraukimo į bylą faktas pats savaime neužkerta kelio tolesnei tos bylos eigai. Situacija, kai asmuo, pats pareiškęs prašymą įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, neįtraukiamas į bylą, tai vertintina kaip aplinkybė, jo atžvilgiu užkertanti kelią bylos eigai. Toks asmuo nutartį dėl jo neįtraukimo į bylą gali skųsti atskiruoju skundu. Tačiau CPK nenumato galimybės kitiems asmenims skųsti tokią nutartį. Pažymėtina, kad nutartį dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, neįtraukimo į bylą gali skųsti tik tie asmenys, kuriems nutartis neleidžia įstoti į bylą, bet ne kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančių byloje asmenų prašymo dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą netenkinimas nekliudo nedalyvaujantiems byloje asmenims, jeigu jie mano, kad teismo sprendimas gali būti jiems kaip nors reikšmingas, patiems prašyti įtraukimo į bylą. Tik tokio prašymo netenkinimas reikštų kelio dalyvauti bylos procese šiems asmenims užkirtimą ir tokiu atveju nutartis dėl neįtraukimo į bylą galėtų būti jų skundžiama atskiruoju skundu (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-425-178/2017 17 punktą; 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1059-585/2019 10 punktą; 2021 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-381-330/2021 14 punktą; 2022 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-529-467/2022 11 punktą).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apskųstos Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalis, kuria atmestas apelianto prašymas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukti nemokumo administratorę UAB „Valeksa“, negali būti apeliacijos objektu (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Paaiškėjus šiam trūkumui bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, apeliacinis procesas, pradėtas pagal atskirąjį skundą dėl nurodytos apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).

Apeliantas atskirajame skunde taip pat dėsto argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino E. G. 2026 m. liepos 30 d. prašymo dėl bylos sustabdymo, 2026 m. liepos 30 d. rašytinio teismo posėdžio atidėjimo ar jame sprendžiamų klausimų išskyrimo į atskirą bylą, tačiau šį prašymą atmetė 2026 m. liepos 31 d. nepakankamai motyvuota teisėjos rezoliucija, joje nepasisakydamas dėl esminių prašymo argumentų. Apeliantas nurodo, kad taip išsprendus šį prašymą, nebuvo užtikrintas tinkamas procesinių prašymų išnagrinėjimas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirma, atskirajame skunde nėra suformuluota jokių savarankiškų prašymų (reikalavimų), susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 31 d. rezoliucija. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad kreditoriaus 2026 m. liepos 30 d. prašymas teisme buvo užregistruotas tik 2026 m. liepos 31 d., t. y. po skundžiamos nutarties priėmimo, o išspręstas tos pačios dienos teisėjo rezoliucija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo procesinis sprendimas atsisakyti sustabdyti bylą nėra skundžiamas apeliacine tvarka (CPK 165 straipsnis). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 31 d. rezoliucijos teisėtumo ir (ar) pagrįstumo vertinimas nepatenka į šios bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju apeliacinio bylos nagrinėjimo objektas – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas priteisti E. G. 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Valeksa“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymo (ne)priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2026 m. liepos 10 d. UAB „Valeksa“ atsiliepimą į apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo ir Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (EPP) bylos kortelę, susijusią su 2026 m. liepos 30 d. apelianto prašymu dėl bylos sustabdymo arba nagrinėjimo atidėjimo. Bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – 2026 m. birželio 15 d. elektroninį laišką Vilniaus apygardos teismui dėl 2026 m. birželio 12 d. prašymo patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą pateikimo.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktą; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21–22 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto ir bendrovės pateiktų dokumentų turinį, sprendžia, kad jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimi dėl bylinėjimosi išlaidų apeliantui nepriteisimo, be to, atsižvelgdamas į tai, kad pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudotis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, pažymi, kad šalių pateikti dokumentai yra pertekliniai, nes juose nurodyti duomenys yra prieinami minėtoje sistemoje. Dėl to apelianto ir bendrovės pateiktus priedus atsisakoma priimti.

Dėl skundžiamos nutarties dalies, esančios apeliacijos objektu, teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantas nesutikimą su apeliacijos objektu esančia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi iš esmės grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo jam iš bendrovės nemokumo administratorės klausimą, neįvertino jos veiksmų (neveikimo) galimo neteisėtumo. Dėl jų apeliantas buvo priverstas inicijuoti teismo procesus dėl 2025 m. balandžio 22 d. nutarties apskundimo bei dėl proceso atnaujinimo ir tik po apelianto inicijuotų procesų administratorė pateikė prašymą patikslinti (sumažinti) apelianto finansinio reikalavimo dydį bendrovės bankroto byloje. Būtent dėl šių administratorės netinkamų veiksmų (neveikimo) jis patyrė bylinėjimosi išlaidas, o teismas, spręsdamas šių išlaidų atlyginimo klausimą, privalėjo nurodytas aplinkybes įvertinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje e2-742-656/2024 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-332-854/2024 E. G. buvo priteista iš viso 10 630 Eur bylinėjimosi išlaidų, procesiniuose sprendimuose akcentuojant, jog jos atlygintinos iš LUAB „Rho nano“ bankroto procesui administruoti skirtų lėšų. Tačiau po šių procesinių sprendimų priėmimo LUAB „Rho nano“ nemokumo administratorė UAB „Valeksa“ kreipėsi į bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl kreditoriaus E. G. finansinio reikalavimo patikslinimo bendrovės bankroto byloje, prašydama jį padidinti 10 630 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-109-653/2025 (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-64-653/2026) patenkino minėtą nemokumo administratorės prašymą patikslinti kreditoriaus E. G. finansinį reikalavimą ir patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą, padidintą 10 630 Eur suma. Susiklosčiusi ydinga situacija buvo ištaisyta šioje nutartyje vertinama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartimi – neskundžiama jos dalimi, kuria kreditoriaus E. G. finansinis reikalavimas bendrovei sumažintas atitinkama 10 630 Eur suma. Pakartotina, kad ši Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalis nėra apskųsta, taigi, yra įsiteisėjusi.

Taip pat nustatyta, kad iki aptartos klaidos ištaisymo, kreditorius buvo pateikęs 2026 m. balandžio 22 d. atskirąjį skundą, kuriame, be kitų reikalavimų, prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties dalies paduoti ir panaikinti minėtos nutarties dalį, kuria kreditoriaus patvirtintas finansinis reikalavimas padidintas. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti minėtą atskirąjį skundą, konstatavęs, kad pareiškėjo E. G. atskirasis skundas paduotas praleidus jo padavimo terminą, kurį atnaujinti nėra pagrindo. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-492-798/2026 nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjo E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties, be kita ko, nurodydamas, kad pareiškėjas turi teisę pateikti, o pirmosios instancijos teismas – pareigą priimti ir nagrinėti prašymą atnaujinti procesą byloje, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties dalimi kreditoriaus E. G. finansinis reikalavimas buvo padidintas 10 630 Eur.

Kreditorius E. G. 2026 m. birželio 17 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026 dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo. Šio prašymo pagrindu užvesta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eA2-2389-656/2026. Ši byla nutraukta 2026 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, teismui konstatavus tam esant pagrindui dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026 E. G. finansinis reikalavimas buvo sumažintas 10 630 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 11 d. nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi.

Bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas, gavęs nemokumo administratorės 2026 m. birželio 18 d. prašymą (kuris išnagrinėtas šioje byloje vertinama 2026 m. liepos 30 d. nutartimi), 2026 m. birželio 26 d. pranešimu pasiūlė kreditoriui patikslinti savo poziciją. Reaguodamas į šį teismo pasiūlymą, kreditorius pateikė 2026 m. birželio 30 d. (teisme gautas 2026 m. liepos 1 d.) prašymą, kuriame išdėstė tokius reikalavimus: 1) sujungti civilines bylas Nr. eB2-64-653/2026 ir Nr. eA2-2389-656/2026 (šis prašymas atmestas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2026 m. liepos 10 d. nutartimi); 2) įtraukti į bylą UAB „Valeksa“ trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (prašymas atmestas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalimi, kuri neskundžiama, taigi, įsiteisėjusi); 3) priteisti E. G. iš bendrovės nemokumo administratorės UAB „Valeksa“ 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidas. Būtent pastarasis prašymas buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalimi, kurios teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas šioje apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje.

Apelianto prašymas priteisti 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidas iš bendrovės nemokumo administratorės grindžiamas 2026 m. liepos 1 d. klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaita. Joje nurodyta, kad: 1) 980 Eur sudaro išlaidos už atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026 parengimą; 2) 700 Eur – už skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties parengimą; 3) 1 800 Eur – už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą; 4) 450 Eur – už 2026 m. birželio 30 d. prašymo dėl bylų sujungimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą.

Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Juridinių asmenų nemokumo procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas reglamentuoja bankroto procesą, kuris susideda iš daugelio savarankiškų procedūrų, o jo metu gali būti nagrinėjami įvairūs savarankiški ginčai, be kita ko, dėl tyčinio bankroto, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, kreditorių susirinkimo teisėtumo, dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo (atstatydinimo) ir kitų su nemokumo procesu susijusių klausimų.

Nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas rašytiniame teismo posėdyje 2026 m. liepos 30 d. nagrinėjo konkretų bendrovės nemokumo administratorės prašymą – patikslinti bendrovės kreditoriaus E. G. finansinį reikalavimą (sumažinti jį 10 630 Eur suma), dėl kurio, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjimo rezultato ginčo nekilo.

Šiame procese pateiktas kreditoriaus prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas iš bendrovės nemokumo administratorės, grindžiamas kitokiomis aplinkybėmis – galimu nemokumo administratorės veiksmų neteisėtumu. Kreditoriaus teigimu, būtent dėl netinkamo bendrovės nemokumo administratorės (ne)veikimo jam kilo poreikis teikti atskiruosius skundus ir prašymą dėl proceso atnaujinimo ir taip patirti 980 Eur išlaidas už atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026 parengimą, 700 Eur – už skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutarties parengimą; 1 800 Eur – už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą (iš viso – 3 480 Eur), t. y. šios nutarties 31 punkte 1-3 papunkčiuose nurodytas išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks kreditoriaus pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra susijęs su šioje byloje pateiktu nemokumo administratorės prašymu patikslinti bendrovės kreditoriaus finansinį reikalavimą.

Iš kreditoriaus 2026 m. birželio 30 d. prašymo bei iš nagrinėjamo atskirojo skundo turinio matyti, kad kreditorius iš esmės teigia, kad nurodytos jo patirto bylinėjimo išlaidos faktiškai yra nuostoliai, atsiradę dėl netinkamo bendrovės nemokumo administratorės veikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nebuvo keltas ir spręstas nemokumo administratorės atsakomybės dėl kreditoriaus galimų nuostolių atlyginimo klausimas. Paminėtina ir tai, kad toks klausimas ir negalėtų būti sprendžiamas bendrovės bankroto byloje – kreditorius nemokumo administratorės civilinės atsakomybės taikymo galėtų siekti tik inicijuodamas atskirą ginčą ir jame įrodinėdamas nemokumo administratorės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kreditoriaus pozicija šiuo klausimu nėra nuosekli. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad E. G. 2026 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. eA2-2389-656/2026 pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą ir iš UAB „Valeksa“ E. G. priteisti 3 480 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. 3 480 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas E. G. grindė 2026 m. liepos 1 d. teisinių paslaugų ataskaita, kurioje nurodytos išlaidos, tapačios nurodytoms šios nutarties 31 punkte 1-3 papunkčiuose: 980 Eur – už 2026 m. balandžio 22 d. atskirojo skundo parengimą civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026; 700 Eur – už 2026 m. gegužės 7 d. atskirojo skundo civilinėje byloje Nr. eB2-64-653/2026 parengimą; 1 800 Eur – už 2026 m. birželio 17 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 25 d. papildoma nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-2389-656/2026 priteisė pareiškėjo E. G. naudai iš UAB „Valeksa“ 3 480 Eur bylinėjimosi išlaidų, konstatavęs, kad šios išlaidos buvo patirtos, pareiškėjui siekiant pašalinti jo 10 630 Eur finansinio reikalavimo neteisingą kvalifikavimą.

Įvertinus nurodytų faktinių aplinkybių visumą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 30 d. nutartyje pagrįstai nurodė neturintis pagrindo šių išlaidų kreditoriui iš bendrovės nemokumo administratorės priteisti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kreditoriaus nurodytos išlaidos nėra susijusios su šioje byloje nagrinėtu klausimu, o vien kreditoriaus nurodyti įrodymai (AVNT 2025 m. spalio 2 d. išvada, 2026 m. birželio 4 d. nutartis, nemokumo administratorės atsiliepimas į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame ji prašė kreditoriaus prašymo netenkinti, įrodymai apie apelianto neįtraukimą į 2025 m. balandžio 24 d. laiško adresatų sąrašą, taip pat administratorės vėlesnis priešingo turinio prašymas) ir kitokia kreditoriaus nuomonė dėl šių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės savaime nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra nepagrįstas.

Likusi kreditoriaus prašyta jam iš nemokumo administratorės priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų suma (450 Eur) susidarė už 2026 m. birželio 30 d. prašymo dėl bylų sujungimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą. Kadangi dėl esminio Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. rašytinio proceso tvarka nagrinėto klausimo (kreditoriaus E. G. finansinio reikalavimo sumažinimo 10 630 Eur suma) ginčo tarp nemokumo administratorės ir kreditoriaus šiuo atveju nebuvo (su nemokumo administratorės prašymu patikslinti (sumažinti) jo finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje kreditorius sutiko), o kreditoriaus pateikti prašymai (dėl bylų sujungimo, trečiojo asmens įtraukimo ir 3 480 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo) netenkinti, darytina išvada, kad ir likusios reikalautos 450 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi kreditoriui pagrįstai nepriteisė, vadovaudamasis CPK 93 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo išvadų, kurių pagrindu atmetė kreditoriaus prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir neįvertino įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių apeliantas patyrė prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas (nutartis) turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 291, 331 straipsniai). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais grindė išvadą dėl kreditoriaus prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų. Nors pirmosios instancijos teismas savo argumentus išdėstė glaustai ir išsamiai nepasisakė dėl visų kreditoriaus nurodytų argumentų ir jo pateiktų rašytinių įrodymų, tai savaime nereiškia, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018 40 punktą; 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024 62 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad skundžiamos nutarties rezultatas ir joje išdėstyti motyvai neatitinka apelianto pozicijos ar kad joje nėra aptarti absoliučiai visi kreditoriaus procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, nesuponuoja išvados, jog ji neatitinka procesiniam teismo sprendimui keliamo motyvavimo reikalavimo.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją ir teisingai taikė bei aiškino teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindus ir sąlygas, dėl to daro išvadą, kad apeliacine tvarka įvertinta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalis, kuria atmestas E. G. prašymas priteisti jam iš UAB „Valeksa“ 3 930 Eur bylinėjimosi išlaidas, yra teisėta ir pagrįsta – jos naikinti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo priėmė E. G. atskirojo skundo dalį dėl atsisakymo įtraukti į bylą trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, nes toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra neskundžiamas. Dėl to apeliacinis procesas, pradėtas pagal šią apelianto atskirojo skundo dalį, nutraukiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Nutraukti apeliacinį procesą pagal kreditoriaus E. G. atskirojo skundo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties dalies, kuria atmestas kreditoriaus E. G. prašymas įtraukti uždarąją akcinę bendrovę „Valeksa“ į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.