Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo B. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo B. A. prašymas dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alorona“ ieškinį atsakovui B. A. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti apelianto prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo (ne)taikymo

CPK 18 straipsnyje yra nustatytas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.

Tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje.

Sprendžiant teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo išdėstymo (atidėjimo) klausimą, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), todėl procesinė našta įrodyti reikšmingas (išskirtines) aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimą, tenka tokį prašymą teikiančiai šaliai.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai – formaliai, fragmentiškai ir nepakankamai išsamiai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir pateiktus įrodymus. Prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo turėjo būti patenkintas, nes byloje esančių duomenų visuma – darbo santykių nebuvimas, registracija Užimtumo tarnyboje, ribotos gaunamos pajamos, minimalus lėšų likutis banko sąskaitoje, sutuoktinės darbo užmokesčio dydis, įrodo, kad atsakovas neturi galimybių teismo sprendimą įvykdyti nedelsiant. Apelianto vertinimu, vien aplinkybė, kad atsakovui priklauso tam tikras turtas, negali būti pakankamas pagrindas atmesti jo prašymą, neįvertinus turto likvidumo, jo realizavimo sąlygų ir tokio realizavimo pasekmių. Teismas nepakankamai įvertino šalių interesų pusiausvyrą – neatidėliotinas priverstinis vykdymas atsakovui reikštų būtinybę sprendimą vykdyti ne iš turimų laisvų piniginių lėšų, bet iš esmės per turto realizavimą. Be to, teismas neįvertino, kad atsakovo siūlomas sprendimo vykdymo modelis užtikrintų efektyvesnį teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtais apelianto argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

Pirma, apeliantas, grįsdamas prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą pagrįstumą, pateikė duomenis, jog jis nuo 2023 m. lapkričio 28 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje kaip bedarbis (2026 m. kovo 16 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-9432 2 priedas). Iš apelianto pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad apeliantas gauna 602,61 Eur dydžio netekto darbingumo (negalios) pensiją (2026 m. kovo 16 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-9432 1 priedas). Iš atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad jis minėtoje sąskaitoje santaupų neturi – 2026 m. vasario 17 d. duomenimis jo banko sąskaitoje buvo 30,23 Eur (2026 m. kovo 16 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-9432 3 priedas). Apelianto sutuoktinė dirba (duomenys neskelbtini), kurioje gauna 815,71 Eur dydžio mėnesio dydžio darbo užmokestį, atskaičius mokesčius (2026 m. kovo 16 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-9432 5 priedas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti duomenys negali būti vertinami kaip išsamiai atspindintys apelianto turtinę padėtį ir pakankami padaryti abejonių nekeliančią išvadą apie apelianto negalėjimą nedelsiant įvykdyti teismo sprendimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė duomenų apie kitose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą, santaupas, indėlius, informacijos apie turimus vertybinius popierius, pajamų deklaracijų, duomenų apie turimas transporto priemones, jų vertę, duomenų apie atsakovo sutuoktinės banko sąskaitose turimas lėšas, santaupas, atsakovo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Paminėti duomenys yra svarbūs ir reikšmingi, vertinant apelianto turtinę padėtį ir prašymo išdėstyti teismo sprendimą pagrįstumą. Apeliantas jų svarbos nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant išsamių duomenų apie apelianto turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad atsakovas neatskleidė tikrosios finansinės padėties ir dėl to nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį.

Byloje konstatavus apelianto pateiktų duomenų apie jo turtinę padėtį neišsamumą ir nepakankamumą, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad toks vertinimas iš esmės paneigia jau pateiktų įrodymų reikšmę ir perkelia įrodinėjimo naštą į tokį lygmenį, kai iš atsakovo faktiškai reikalaujama paneigti visas teorines prielaidas apie galimai egzistuojantį kitą turtą ar pajamas. Minėta, kad CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas turi išimtinį pobūdį, todėl asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, turi pateikti teismui išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie finansinę (turtinę) padėtį. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, paneigiant teismo sprendimo privalomumo principą.

Apelianto įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas atsakovo prašymą po Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 29 d. nutarties, neįvykdė apeliacinės instancijos teismo suformuluotų vertinimo orientyrų, t. y. neatliko naujo ir išsamaus atsakovo turtinės padėties, galimybių įvykdyti sprendimą bei jo siūlomo vykdymo modelio vertinimo, dėl kurio ankstesnė nutartis ir buvo panaikinta, dėl to, apelianto įsitikinimu, skundžiama nutartis yra nemotyvuota. Šis apelianto argumentas atmestinas kaip neatitinkantis faktinės situacijos. Priešingai negu nurodo apeliantas, Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį panaikino ir perdavė apelianto prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ne dėl netinkamai atlikto įrodymų ir aplinkybių įvertinimo, bet konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskirdamas šioje situacijoje privalomo žodinio teismo posėdžio, neinformuodamas apie jį šalių, neužtikrino šalių teisės būti išklausytoms, teisės teikti įrodymus ir atsikirtimus, o tai galėjo lemti, jog byla buvo neteisingai išspręsta. Taigi, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama nutartis nėra pakankamai motyvuota dėl neįvykdytų Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartyje suformuluotų vertinimo orientyrų.

Be to, kaip matyti iš pateiktų VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išrašų (2025 m. kovo 3 d. atsakovo atsiliepimo Nr. DOK-8244 priedai), apeliantui su sutuoktine priklauso bendros 354 024 Eur vertės (masinio vertinimo duomenimis) nekilnojamasis turtas: 1) žemės sklypas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (masinio vertinimo duomenimis – 8 640 Eur vertės); 2) žemės sklypas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (masinio vertinimo duomenimis – 43 600 Eur vertės); 3) pastatas–vienbutis gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (masinio vertinimo duomenimis – 248 000 Eur vertės); 4) butas su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (masinio vertinimo duomenimis – 26 384 Eur vertės); 5) žemės sklypas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (masinio vertinimo duomenimis – 27 400 Eur vertės). Taigi, apelianto turimo nekilnojamojo turto vertė gali būti pakankama įvykdyti Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo ieškovei priteista 124 791,90 Eur skola, 5 proc. procesinių palūkanų ir 4 694 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Antra, byloje nėra objektyvių duomenų apie apelianto ketinimus kuo operatyviau realiai įvykdyti teismo sprendimą ar apie jo galimybes sprendimo išdėstymo laikotarpiu reguliariai gauti pastovias (stabilias) pajamas, iš kurių galės mokėti skolą dalimis. Nors apeliantas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jis yra sudaręs Sutartį, pagal kurią planuojama realizuoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir iš gautų už parduotą turtą lėšų dalimis sumokėti skolą ieškovei, tačiau iš atsakovo pateiktos Sutarties (2026 m. kovo 16 d. rašytinių paaiškinimų Nr. DOK-9432 4 priedas) matyti, kad sutarties šalys susitarė dėl ½ dalies žemės sklypo su pastatu adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Minėtos Sutarties 3.6 papunkčiu šalys susitarė sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį ne vėliau kaip per 30 dienų turto padalijimo į atskirus du nekilnojamojo turto vienetus, adreso suteikimo dienos, tačiau ne vėliau kaip 2026 m. gruodžio 31 d. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad įvykdyta minėtoje preliminariojoje sutartyje nustatyta pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlyga, t. y. kad turtas padalintas į atskirus du nekilnojamojo turto vienetus, suteiktas adresas. Be to, byloje nėra duomenų, kad dalis ketinamo parduoti turto (2025 m. kovo 3 d. atsiliepimo Nr. DOK-8244 4 priedas) yra registruotas atsakovo vardu. Dėl to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pagrindinė ketinamo parduoti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis galės būti sudaryta. Apeliantas taip pat nepateikė objektyvių duomenų, kad deda realia pastangas parduoti kitą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Sutiktina su ieškove, kad vien abstraktūs samprotavimai, kad atsakovas įregistruos turtą, jį parduos, savaime nėra pakankami taikyti išimtinį teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo institutą.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai negu nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog apeliantas neįrodė turto pardavimo pagal Sutartį realumo. Todėl prašymo tenkinimas, apelianto nurodytų aplinkybių pagrindu, sudarytų prielaidas pažeisti ieškovės teisėtą lūkestį, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per kuo trumpesnį įmanomą laiką.

Trečia, išdėsčius aptarto teismo sprendimo vykdymą remiantis apelianto nurodomais argumentais, būtų nepagrįstai prioretizuoti jo, kaip skolininko, interesai ieškovės, kaip išieškotojos, atžvilgiu, kadangi net 36 mėnesių laikotarpiu ieškovė neatgautų visos jai iš apelianto Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimu priteistos sumos. Ieškovė, teismo posėdžio metu, remdamasi viešai paskelbtais (www.rekvizitai.lt) finansiniais duomenimis, nurodė, jog jos finansinė padėtis nėra gera, jai reikalingos apyvartinės lėšos, ji turi vieną darbuotoją, grynasis pelningumas kasmet mažėja (2023 m. – 49,32 proc., 2024 m. – 11,49 proc.). Atsakovas šių duomenų nepaneigė. Taigi, ieškovei reikalingos lėšos vystyti verslą, atlikti užsakymus, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, atsiskaityti su kreditoriais, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad priteistos palūkanos būtų pakankamos užtikrinti ieškovės interesus.

Ketvirta, apelianto argumentai, kad neatidėliotinas priverstinis vykdymas atsakovui reikštų būtinybę sprendimą vykdyti ne iš turimų laisvų piniginių lėšų, bet per turto realizavimą, o dėl neatidėliotino priverstinio vykdymo turtas būtų realizuotas už mažesnę nei rinkos kainą ar mažiau palankiomis sąlygomis, taip pat nesudaro pagrindo taikyti sprendimo vykdymo išdėstymą.

Viena vertus, atitinkamų priverstinio skolos išieškojimo priemonių panaudojimo poreikį vykdymo procese gali lemti būtent skolininko bendradarbiavimas (CPK 624 straipsnio 1– 2 dalys), todėl būtent nuo jo (ne)veikimo priklauso, ar teismo procesinio sprendimo priverstinio vykdymo metu jis išvengs, ar patirs papildomus nuostolius.

Kita vertus, papildomų nuostolių atsiradimo tikimybė vykdymo procese dėl pritaikytų priverstinio skolos išieškojimo priemonių, savaime nėra pagrindas taikyti išimtinį teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo institutą. Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendimo vykdymo išdėstymo institutas, nors ir yra skirtas sureguliuoti išskirtines situacijas, kai skolininkui yra objektyviai apsunkinta galimybė vykdyti teismo sprendimą ir yra įrodyta perspektyva dėl padėties pagerėjimo, tačiau negali būti taikomas kaip bet kokių sunkumų skolininko veikloje, vykdant teismo sprendimą, išvengimo instrumentas. Bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su tam tikrų neigiamų padarinių (dažniausiai finansinių) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo jau ir taip nukentėjusio nuo skolininko veiksmų ir (ar) neveikimo kreditoriaus sąskaita. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų kreditoriaus ir išieškotojo interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-296-881/2026, 27 punktas).

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad turto pardavimo rinkos kainomis teise apeliantas gali pasinaudoti ir teismo sprendimo vykdymo proceso metu. CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininko pasiūlytam pirkėjui turtas gali būti parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms.

Nenustačius pagrindo išdėstyti aptarto teismo sprendimo vykdymą, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti, ar šiuo atveju nėra galimos kitos, mažiau ribojančios ir labiau subalansuotos sprendimo vykdymo modifikavimo formos, t. y., ar nėra pagrindo nustatyti trumpesnį vykdymo išdėstymo terminą, mišrų vykdymo modelį, etapais vykdomą atsiskaitymą ar kitą priemonę, kuri leistų suderinti šalių interesus. Be to, apeliantas, teikdamas prašymą dėl teismo sprendimo išdėstymo, nesuformulavo alternatyvių sprendimo vykdymo modifikavimo prašymų, o CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Įvertinęs nustatytas aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atliko individualizuotą šalių interesų palyginimą, tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovo interesų pusiausvyrą ir pagrįstai nusprendė, jog tenkinus atsakovo prašymą nepagrįstai būtų prioretizuoti jo, kaip skolininko, interesai ieškovės, kaip išieškotojos, atžvilgiu, o apelianto nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atskirąjį skundą atmetus, ieškovei iš apelianto priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Ieškovė pateikė teismui prašymą atlyginti 726 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu pateikė 2026 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą VET Nr. 2026/78 ir 2026 m. birželio 29 d. mokėjimo nurodymą (2026 m. birželio 30 d. prašymo Nr. DOK-19296 priedai).

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė sumokėjo už teisines paslaugas II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 1 010,72 Eur (2 526,80 Eur × 0,4 = 1 010,72 Eur). Ieškovės prašoma priteisti 726 Eur Eur išlaidų suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.16 papunkčio pagrindu apskaičiuotos maksimalios leistinos priteisti atstovavimo išlaidų sumos. Įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtis, darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš apelianto patirtas 726 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo B. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alorona“, juridinio asmens kodas 305404380, 726 Eur (septynių šimtų dvidešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.