Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Foneka“ ir trečiojo asmens, neapreiškiančio savarankiškų reikalavimų, ,,SIA Love2love“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dėl pareiškėjų B. K., D. K., I. J.-M., K. R., K. Š., V. T. finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Foneka“ bankroto byloje, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ,,SIA Love2love“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2025 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-367-638/2026, įsiteisėjusia 2026 m. birželio 23 d., atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Foneka“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) ,,Solventa“. Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtino atsakovės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių nemokumo administratorė neginčijo, o 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsakovę UAB „Foneka“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo pagrindų

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios bendrovės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems bendrovės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Todėl asmenys, siekiantys, kad būtų patenkinti jų finansiniai reikalavimai, nukreipti bankrutuojančio juridinio asmens atžvilgiu, ir būtų tinkamai apginti jų interesai kito asmens bankroto procese, savo teises turi įgyvendinti laikydamiesi specialiame įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų.

Kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas (JANĮ 41 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, ir po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus įstatyme nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos, buvusios apeliantės LUAB ,,Foneka“ darbuotojos, B. K., D. K., I. J.-M., K. R., K. Š. ir V. T. 2025 m. gruodžio 4 d. pateikdamos prašymą atsakovės nemokumo administratorei patvirtinti jų finansinius reikalavimus, praleido JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir šį terminą joms atnaujino, o apeliantai su tuo nesutinka. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK), nei JANĮ (o anksčiau – ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme) nėra detalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis – tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat neįvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti, kokios termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl termino kreditoriui kreiptis su finansiniu reikalavimu atnaujinimo galimybės turėtų būti nustatyta, kada atsirado ir kiek truko aplinkybės, kuriomis grindžiamos termino praleidimo priežastys, kokia jų svarba, ar asmuo (kreditorius), išnykus kliūtims, per protingą laiką kreipėsi į teismą arba nemokumo administratorių su finansiniu reikalavimu. Taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai – šiems kriterijams turi reikšmės praleidusio terminą asmens veikla, patirtis ir kitos su juo susijusios savybės, turėjusios įtakos terminui praleisti. Įvertintinos ir galimos egzistavusios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui atlikti veiksmus per nustatytą terminą, trečiųjų asmenų veiksmai bei jų įtaka tam, kad teismo nustatytu terminu tam tikri veiksmai nebuvo atlikti, taip pat įvertintina, ar asmuo, privalantis atlikti veiksmus, turėjo pareigą veikti asmeniškai, ar veikė per atstovus, ar jo naudai tuos veiksmus turėjo atlikti kiti asmenys sutarties ar įstatymo nustatytos teisinės pareigos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012).

Kitaip tariant, klausimą dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių svarbos, be kita ko, atsižvelgdamas ir į šio termino paskirtį, teismas turėtų išspręsti ne tik vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), bet turi atsižvelgti ir į termino praleidimo laikotarpį bei aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, taip pat į aplinkybes, realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį, kitas reikšmingomis pripažintinas aplinkybes.

Pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą pareiškėjos į apeliantės nemokumo administratorę MB „Solventa“ su prašymu patvirtinti jų finansinius reikalavimus apeliantės bankroto byloje privalėjo kreiptis per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos, šiuo atveju – iki 2025 m. rugsėjo 4 d., o tokį prašymą pateikusios 2025 m. gruodžio 4 d., pareiškėjos šį terminą praleido 3 mėnesiais. Visgi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad termino dėl darbuotojų finansinių reikalavimų patvirtinimo darbdavės bankroto byloje praleidimo priežastys yra svarbios ir tai teikė pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

Kaip buvo minėta, pareiškėjos šioje byloje įrodinėjo jų teisės gauti išeitines išmokas, kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas ir ilgalaikio darbo išmokas buvimą ir šios teisės pažeidimą. Savo reikalavimus pareiškėjos grindė dviem esminėmis faktinių aplinkybių grupėmis, t. y.: 1) darbo santykiai su apeliante nutrūko ne jų noru ar pageidavimu, o dėl to, kad apeliantei buvo iškelta bankroto byla; 2) teisių į joms priklausančias išeitines išmokas ir kitas kompensacijas jos nėra perleidusios apeliantui ,,SIA Love2love“. Pareiškėjų teigimu, apie galimą jų teisių pažeidimą joms tapo žinoma tik 2025 m. lapkričio 14 d., gavus VSDFV pažymą (suvestinę) apie apskaičiuotas (išmokėtas) išmokas iš Garantinio fondo, kurioje nurodyta tiek darbuotojų patvirtintų finansinių reikalavimų dydžiai, tiek ir tai, kad išmokos iš Garantinio fondo išmokėtos (bus išmokėtos) darbuotojų reikalavimo teisių perėmėjui ,,SIA Love2love“.

Vertinant praleisto termino priežasčių svarbą, aktualu tai, kad teisinis ir faktinis pareiškėjų atleidimo iš darbo pagrindai nesutapo, kad pareiškėjos su apeliantu ,,SIA Love2love“ buvo sudariusios ne vieną reikalavimo teisių, susijusių su kiekvienos jų darbo užmokesčiu, perleidimo sutartį, bet tardavosi dėl kiekvienos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies atskirai, kad apeliantės LUAB „Foneka“ nemokumo administratorė MB „Solventa“ neginčijo apelianto ,,SIA Love2love“ finansinio reikalavimo pagrįstumo, kuris ne ginčo tvarka ir buvo patvirtintas bankroto byloje su pareiškėjomis pasirašytų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu. Pareiškėjos dėl savo asmeninių savybių, t. y. neturėdamos teisinių žinių ir (ar) nežinodamos juridinio asmens nemokumo proceso specifikos bei jame taikytinų taisyklių (į bylą kitokių duomenų nebuvo pateikta), pasitikėdamos nemokumo administratore, galėjo suklysti dėl savo teisių apimties ir jų gynimo tvarkos. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos apie šioje byloje įrodinėtą jų teisių pažeidimą turėjo ir galėjo sužinoti anksčiau, nei gavusios 2025 m. lapkričio 14 d. VSDFV pranešimą dėl su jų darbu susijusių išmokų. Pareiškėjos į nemokumo administratorę kreipėsi praėjus mažiau nei mėnesiui nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą momento, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jos vengė įgyvendinti savo teises, buvo nerūpestingos, neatidžios ir (ar) nesąžiningos.

Kitokio praleisto termino priežasčių svarbos įvertinimo nesuponuoja ir trečiojo asmens VSDFV atsiliepime į atskiruosius skundus nurodytas argumentas, kad prašymas pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą grindžiamas vien siekiu gauti didesnes išmokas. Darbuotojo, kuris siekia apginti jam pagal įstatymą priklausančią teisę į atitinkamo dydžio išmokas darbdavio bankroto atveju ir dėl to kreipiasi į teismą, ketinimai a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) negali būti laikomi nesąžiningais ir savaime negali tapti prielaida užkirsti jam kelią į teisminę gynybą vien dėl praleisto procedūrinio termino, juolab pripažinus šio termino praleidimo priežastis svarbiomis. Dar daugiau, ginčuose, susijusiuose su darbo teisiniais santykiais, darbuotojai laikomi silpnesniąja jų šalimi, kurios teisių bei teisėtų interesų teisinei apsaugai yra teikiamas prioritetinis dėmesys. Neatnaujinus praleisto termino, susiklostytų teisiškai ydinga situacija – nebūtų suteikta galimybė darbuotojoms pasinaudoti galbūt pažeistų teisių gynybos priemonėmis, gauti su darbo teisiniais santykiais susijusių ir joms galbūt priklausančių išmokų. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad termino atnaujinimui prielaidų iš viso nėra, nes nemokumo bylos iškėlimo dieną pareiškėjos jau nebuvo jos darbuotojomis, o visus reikalavimus buvo perleidusios apeliantui ,,SIA Love2love“. Be to, nagrinėjamu atveju yra keliami tiek darbuotojų atleidimo pagrindo, tiek ir reikalavimų perleidimo sutarčių aiškinimo klausimai, atitinkamai, jų išsprendimo rezultatas ir lems išvadą, ar pareiškėjos turi reikalavimo teisę į buvusią darbdavę (apeliantę LUAB „Foneka“).

Teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentų dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų darbo ginčams inicijuoti taikymo ir jų praleidimo pasekmių nevertina, nes tai yra nauji argumentai. Nei apeliantė, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl DK įtvirtintų specialių terminų taikymo. Atskirajame (apeliaciniame) skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312, 338 straipsniai), o CPK 306 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad atskirasis (apeliacinis) skundas negali būti grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas termino finansiniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežastis svarbiomis ir šį terminą atnaujindamas, šį procesinį klausimą išsprendė teisingai.

Dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimo

Apeliantai LUAB ,,Foneka“ ir ,,SIA Love2love“ atskiraisiais skundais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pareiškėjų D. K., I. J.-M., K. R., K. Š. ir V. T. atleidimo iš darbo teisinis pagrindas buvo pakeistas iš nurodyto DK 55 straipsnio 1 dalyje (darbuotojo prašymu) į DK 62 straipsnio 2 dalyje (darbdavio bankroto atveju) įtvirtintą teisinį pagrindą. Atskiruosiuose skunduose teigiama, kad pareiškėjoms neginčijant jų pasirašytų prašymų atleisti jas iš darbo savo noru, neturėjo ir negalėjo būti keičiamas darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindas. Be to, nors pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą pakeisti pareiškėjos B. K. atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, tačiau, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai turi trūkumų, nes teismas vertino tokio reikalavimo patenkinimo teisinius padarinius, tačiau netyrė šiam klausimui aktualių faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija ir su tokiais atskirųjų skundų argumentais nesutinka.

DK 55 straipsnyje įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių tvarka. Paminėto DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Pagal DK 214 straipsnio 3 dalį darbuotojui inicijavus darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, t. y. ne darbuotojas turi įrodyti, kad jo atleidimas ar atleidimo pagrindas buvo neteisėti, bet atvirkščiai – darbdavys privalo įrodyti, jog darbo sutartis buvo nutraukta laikantis teisės aktų reikalavimų. Būtent toks griežtas darbuotojo prašymo nutraukti darbo santykius įforminimo reglamentavimas yra skirtas tam, kad kilus ginčui būtų galima identifikuoti darbuotojo valią nutraukti darbo santykius. Nesant pakankamų darbuotojo valią patvirtinančių įrodymų, darbo sutarties nutraukimas negali būti pripažįstamas teisėtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1182-881/2021, 18 punktas).

Taigi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantei, kaip darbdavei, ir teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjų valią nutraukti darbo sutartis būtent DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojų iniciatyva be svarbių priežasčių). Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, apeliantei visų pirma teko pareiga pateikti įrodymus, pavirtinančius DK 55 straipsnyje numatytos formos prašymų iš darbuotojų gavimą. Apeliantė rašytinių pareiškėjų D. K., I. J.-M., K. R., K. Š. ir V. T. prašymų atleisti jas iš darbo savo noru be svarbių priežasčių į bylą nepateikė. Pažymėtina, kad šios aplinkybės apeliantė nė neginčija. Nesant įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų valią atleisti jas iš darbo jų pačių noru (jų rašytinių prašymų) ir pareiškėjoms teigiant, kad jos tokio noro niekada jokia forma nebuvo išreiškusios, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė, kuriai ir teko pareiga teisingai įforminti darbo teisinių santykių pabaigą, šią savo pareigą pažeidė, yra pagrįsta ir atskirųjų skundų argumentais nepaneigta.

Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto ,,SIA Love2love“ atskirojo skundo argumentus, kad pareiškėjos iš viso neturi teisės reikšti reikalavimo pakeisti jų atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, nepareiškusios reikalavimų dėl jų pasirašytų prašymų atleisti iš darbo pripažinimo negaliojančiais. Viena vertus, nėra įrodymų, kad tokie jų prašymai egzistuoja. Kita vertus, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti, ar ginti savo galbūt pažeistas teises bei jų gynimo būdą. Šiuo atveju pareiškėjos, pasinaudodamos JANĮ įtvirtintomis teisėmis, kreipėsi į teismą dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo, be kita ko, pareikšdamos ir reikalavimą dėl neteisingai darbdavės nurodyto darbo sutarčių su jomis nutraukimo pagrindo modifikavimo.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos B. K. atleidimo iš darbo teisinio pagrindo modifikavimas šiuo konkrečiu atveju nesukeltų jos siekiamų padarinių, nes pagal GDDTNIDIĮ 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi tik tas asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu 5 metus, o ji dirbo nuo 2024 m. gegužės 2 d., iš esmės yra teisinga ir, pažymėtina, pareiškėjos B. K. neskundžiama. Priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, faktų būtent tokiai išvadai padaryti (kada pareiškėja įsidarbino ir kada nutrūko jos darbo santykiai) visiškai pakako. Be to, kitaip nei prieš tai aptartais atvejais, apeliantė kartu su pareiškėjos B. K. ir apelianto ,,SIA Love2love“ sudarytomis kreditorių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartimis pateikė ir jos 2025 m. balandžio 6 d. rašytinį prašymą atleisti iš darbo. Taigi, įrodymai, pagrindžiantys šios pareiškėjos valią būti atleistai iš darbo savo noru, į bylą pateikti, todėl ir pagrindo kitaip nuspręsti dėl pareiškėjos B. K. atleidimo objektyviai nebuvo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir faktą, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-367-638/2026, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2026 m. birželio 23 d., bei pakeisdamas pareiškėjų D. K., I. J.-M., K. R., K. Š. ir V. T. atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalį į DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskiruosiuose skunduose neįvardyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų atleidimo diena laikytina 2026 m. birželio 23 d., motyvai, nepateikti ir įrodymai, kad pareiškėjos D. K., I. J.-M., K. R., K. Š. ir V. T. darbo funkcijų 2025 m. birželio mėn. nevykdė, juolab kad pagal apeliantės nemokumo administratorės pateiktas pažymas šioms darbuotojoms buvo apskaičiuotas darbo užmokestis už 2025 m. birželio mėn. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nurodytas faktinis pareiškėjų atleidimo iš darbo pagrindas, paliktina nepakeista.

Dėl pareiškėjų perleistų reikalavimų ir sutarčių aiškinimo

Priešingai nei teigiama apeliantų atskiruosiuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neturėjo pareigos spręsti ginčo objektu tapusių reikalavimo teisių perleidimo sutarčių galiojimo klausimo ir jų negaliojimo padarinių (restitucijos ar kt.) taikymo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių pozicijas, t. y. tiek apeliantės nemokumo administratorei, tiek ir apeliantui įrodinėjant, kad pareiškėjos yra perleidusios apeliantui teisę gauti visas su darbo teisiniais santykiais susijusias, be kita ko, ir dar tik būsimas išmokas, o pareiškėjoms teigiant, kad jos perleido teisę tik į sutartyje nurodytą konkretaus dydžio darbo užmokestį už konkretų mėnesį, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad turi būti tiriamas tik šių susitarimų turinys. Kitaip tariant, faktiškai kilus šalių ginčui dėl sutarčių sąlygų aiškinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino sandorių ar jų nuostatų galiojimo, nustatydamas tik tai, kas yra ginčo sutarčių dalykas (dėl ko šalys yra susitarusios).

Kilus ginčui dėl sutarties turinio, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Pagal kasacinio teismo praktiką sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas; 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-469/2024, 29 punktas).

Kaip nurodė pareiškėjos savo procesiniuose dokumentuose, tarp jų ir darbdavės, apeliantės LUAB ,,Foneka“, buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad, atsakovei neturint pakankamai lėšų atsiskaityti su darbuotojais, būdavo sudaromos reikalavimo perleidimo sutartys su atsakovės akcininkų valdoma kita jų bendrove ,,SIA Love2love“. Pareiškėjų nurodytas ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes patvirtina ir jų su apeliantu sudarytų sutarčių kiekis bei šių sutarčių turinys. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja B. K. nuo 2024 m. birželio 8 d. iki 2025 m. balandžio 9 d. su trečiuoju asmeniu ,,SIA Love2love“ sudarė 12 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių, D. K. nuo 2024 m. liepos 8 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. – 11 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių, I. J.-M. nuo 2024 m. birželio 9 d. iki 2025 m. birželio 9 d. – 13 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių, K. R. nuo 2024 m. birželio 8 d. iki 2025 m. birželio 23 d. – 14 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių, K. Š. nuo 2024 m. birželio 8 d. 2025 m. birželio 23 d. – 14 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių, V. T. nuo 2024 m. birželio 8 d. iki 2025 m. gegužės 9 d. – 12 kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių. Kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių kiekis leidžia teigti, kad faktiškai darbo užmokestį daugiau nei metus pareiškėjoms mokėjo apeliantas ,,SIA Love2love“, o ne apeliantė LUAB „Foneka“.

Kaip matyti, visų sudarytų kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių 1 punkte yra nurodytas identiškas sutarčių dalykas – konkrečia sutartimi kreditorė (darbuotoja) neatšaukiamai ir besąlygiškai perleidžia naujajam kreditoriui (,,SIA Love2love“), o naujasis kreditorius priima iš kreditorės visas iš darbo sutarties kylančias ir su ja susijusias kreditorės teises, įskaitant, tačiau neapsiribojant, kreditorės teisę reikalauti ir gauti iš skolininkės (apeliantės LUAB ,,Foneka“) su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius, jei tokių būtų, teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją, teismą, Garantinį fondą, kitus fizinius ir juridinius asmenis dėl skolos, išmokų sumokėjimo ir (ar) patvirtinimo. Kiekvienos iš sutarčių 1 punkte vartojamos sąvokos ,,Skola“ turinys yra atskleidžiamas tų sutarčių 2 punkte, kuriame teigiama, kad kreditorė pripažįsta ir konstatuoja, kad šios sutarties sudarymo dieną skolininkės (apeliantės LUAB ,,Foneka“) skola kreditorei pagal darbo sutartį yra būtent tame 2 punkte aiškiai įvardyta konkretaus dydžio suma – „(toliau – Skola)“. Sutarčių 3 punkte nurodyta, kad už ta konkrečia sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę naujasis kreditorius (apeliantas ,,SIA Love2love“) įsipareigoja sumokėti kreditorei, t. y. darbuotojai, iki nustatyto termino tokią pačią sumą, kuri yra nurodyta sutarties 2 punkte ir pagal sutarčių sąlygas laikoma būtent ta sutartimi perleista „Skola“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių sąlygas, sutarčių preambulės A) punktą, kuriame aiškiai įvardyta, už kokį mėnesį skolininkė LUAB „Foneka“ neatsiskaitė su darbuotoja pagal darbo sutartį, kurios rekvizitai taip pat yra nurodyti, atsižvelgdama į lingvistinį ir sisteminį sutarčių aiškinimo metodą, pripažįsta, kad sutarčių šalys kiekvieną mėnesį atskirai susitardavo dėl reikalavimo teisės į konkretaus dydžio darbo užmokestį perleidimo, apeliantui ,,SIA Love2love“ sumokant darbuotojai perleidžiamo reikalavimo dydžio atlyginimą. Būtent dėl kiekvienoje iš sutarčių aiškiai nurodytos kaip perleidžiamos sumos apeliantas ir įgijo teisę reikalauti iš skolininkės LUAB ,,Foneka“ su tos skolos grąžinimu susijusių mokėjimų, palūkanų ir delspinigių, jei tokių būtų, teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją, teismą, Garantinį fondą, kitus fizinius ir juridinius asmenis dėl skolos, išmokų sumokėjimo ir (ar) patvirtinimo. Nė viename iš aptariamų sutarčių punktų jos šalys nėra susitarusios, kad apeliantui pereina teisė reikalauti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinių kompensacijų ar kitų darbuotojai priklausančių (galinčių priklausyti) išmokų. Išvadą, kad šalys niekada nesitarė ir nesusitarė dėl ateityje darbo teisinių santykių pagrindu pareiškėjų gautinų sumų perleidimo, pagrindžia ir tai, kad apeliantas su pareiškėjomis per metus sudarė ne vieną sutartį, o 12 skirtingų sutarčių dėl už kiekvieną mėnesį joms darbdavės neišmokėto darbo užmokesčio.

Taigi, nei kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybės, nei šių sutarčių sąlygos, nei šalių elgesys jas vykdant neteikia teisėjų kolegijai pagrindo sutikti su atskirųjų skundų argumentais, kad šalių tikrieji ketinimai buvo susitarti dėl visų be išimties darbuotojų iš Garantinio fondo gautinų išmokų perleidimo apeliantui, įskaitant ir tas išmokas, kurios nenurodytos sutartyse. Pripažintina, kad ir šią ginčo dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

Dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo ir trečiojo asmens ,,SIA Love2love“ skolos atsakovei LUAB ,,Foneka“

Apeliantai atskiruosiuose skunduose taip pat kelia pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria yra patvirtinti pareiškėjų pirmąja eile tenkintini finansiniai reikalavimai bei nustatyta, kad apeliantas ,,SIA Love2love“ yra apeliantės LUAB „Foneka“ debitorius, kurio skola lygi pareiškėjų patvirtinto finansinio reikalavimo dydžiui, teisėtumo bei nutarties vykdytinumo klausimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantais, kad ši ginčo dalis galėjo būti išspręsta neteisingai, neįvertinus visų jam išspręsti aktualių faktinių aplinkybių, nepašalinus dėl tokios ginčo baigties objektyviai atsiradusių prieštaravimų.

Vertinant šios teismo nutarties dalies teisėtumą, visų pirma pažymėtina, kad tai ne pirmas apeliantės ir jos buvusių darbuotojų, kurie savo reikalavimus perleido apeliantui ,,SIA Love2love“, atitinkamai, gavusiam išmokas iš Garantinio fondo, ginčas dėl darbuotojų finansinio reikalavimo patvirtinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliantės LUAB ,,Foneka“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties, kuria buvo patvirtinti kitų apeliantės darbuotojų finansiniai reikalavimai, 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-593-407/2026 pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir grąžino bylą tam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad procesiškai ir teisiškai negalima tokia situacija, kad klausimas dėl to paties finansinio reikalavimo tvirtinimo yra išspręstas dviem teismų procesiniais sprendimais, t. y. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, kuria buvo patvirtintas, o vėliau patikslintas ,,SIA Love2love“ finansinis reikalavimas, bei toje byloje apskųsta teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartimi, kuria patvirtinti darbuotojų finansiniai reikalavimai dėl tų pačių išmokų. Taigi, dviem skirtingais teismo procesiniais sprendimais padarytos prieštaringos išvados dėl tų pačių finansinių reikalavimų (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutarties 47–51 punktus).

Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi iš esmės identiška faktinė ir teisinė situacija. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtino apelianto ,,SIA Love2love“ finansinį reikalavimą pagal jam nemokumo administratorės MB „Solventa“ pateiktą ir pastarosios teisme neginčytą reikalavimą. Apelianto ,,SIA Love2love“ prašyme nemokumo administratorei nurodyta, kad jo prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą sudaro kiekvienai pareiškėjai apeliantės nesumokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. birželio mėn. Nemokumo administratorei sutikus su tokiu prašymu, pirmosios instancijos teismas apelianto finansinio reikalavimo pagrįstumo netyrė ir nevertino, jį patvirtindamas kaip neginčytiną reikalavimą pagal nemokumo administratorės pateiktą prašymą. Todėl nėra galimybės patikrinti, iš kokių konkrečiai sumų (išmokų) susidaro šis reikalavimas, t. y.: ar jį sudaro tik darbuotojoms nesumokėtas darbo užmokestis, kurį apeliantas ,,SIA Love2love“ joms yra kompensavęs vykdydamas kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartis bei su juo susiję mokėjimai (palūkanos, delspinigiai); ar jį sudaro ir darbuotojų negautas darbo užmokestis, dėl kurio nebuvo sudaryta atitinkama sutartis ir kurio apeliantas joms nekompensavo; ar jį sudaro ir kompensacijos už darbuotojų nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos, ilgalaikio darbo išmokos; ar jį sudaro kitos nenurodytos su darbu susijusios išmokos.

Skundžiama nutartimi patvirtinus nemokumo administratorės ginčytus pareiškėjų finansinius reikalavimus, kurių pagrindas – darbo užmokestis, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės bei ilgalaikio darbo išmokos, prieš tai neištyrus ir neįvertinus apelianto ,,SIA Love2love“ kreipimosi į Garantinį fondą pagrįstumo dėl galbūt tų pačių išmokų, kurias siekia gauti pareiškėjos ir kurioms tokią teisę pirmosios instancijos teismas pripažino, nepatikrinus, ar šios išmokos (jų dalis) nėra teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dalykas, nagrinėjamoje byloje susiklostė teisiškai negalima, nemokios bendrovės kreditorių ir viešojo intereso neatitinkanti situacija.

Pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti nurodytų esminių skundžiamos teismo nutarties trūkumų, nes tam būtina rinkti ir vertinti įrodymus, susijusius tiek su 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtintais finansiniais reikalavimais, tiek su pareiškėjų finansiniais reikalavimais, patvirtintais skundžiama nutartimi, visų pirma išsprendžiant jų tapatumo klausimą bei įvertinant ,,SIA Love2love“ gautų iš Garantinio fondo išmokų santykį su pareiškėjų prašytomis patvirtinti sumomis. Taip pat išreikalautini ir įrodymai, kurių pagrindu būtų galima teisingai nustatyti pareiškėjoms išmokėtinų išmokų dydžius, atsižvelgiant į apeliantės atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo klaidų skundžiamoje teismo nutartyje.

Proceso atnaujinimas nagrinėjamos kategorijos bylose nėra galimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kartu su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu turėtų išspręsti ir 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtinto apelianto ,,SIA Love2love“ finansinio reikalavimo tikslinimo klausimą, teisiškai įvertindamas jį kaip ginčijamą reikalavimą, keliems asmenims pretenduojant į finansinio reikalavimo, kildinamo iš darbo teisinių santykių, patvirtinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad naujų, iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos nepareikštų, kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas pagal savo teisinę prigimtį yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės, kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena. Nors tokia teismo nutartimi išsprendžiami ne tik procesinio pobūdžio klausimai, bet ir materialieji – ja sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis įstatyme nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios bendrovės turto, tačiau kartu įstatyme yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).

Atitinkamai, sprendžiant visų ginčijamų finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimą ir teismui nustačius, kad 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties pagrindu apeliantui iš Garantinio fondo atitinkamos išmokos buvo išmokėtos nepagrįstai (t. y. jis gavo išmokas, kurių pareiškėjos jam neperleido), atsiradusių padarinių šalinimas galėtų būti sprendžiamas taikant teismo procesinio sprendimo vykdymo atgręžimo institutą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantų argumentais, kad vien skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodymas, jog apeliantas ,,SIA Love2love“ yra apeliantės LUAB „Foneka“ kreditorius, kurio skola yra 16 338,60 Eur, savaime nebūtų pakankamas skolos išieškojimui, nes pirmosios instancijos teismas nesprendė šių asmenų tarpusavio ginčo dėl tokios skolos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, konstatuoja, kad nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria patvirtinti pareiškėjų finansiniai reikalavimai bei nustatyta, kad apeliantas ,,SIA Love2love“ yra apeliantės LUAB „Foneka“ debitorius, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Nutarties dalis, kuria buvo pakeistas pareiškėjų atleidimo iš darbo pagrindas ir atleidimo data, paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir naujų įrodymų

Perdavus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dalyvaujančių byloje asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei apeliantės su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų, kuriais ji įrodinėja, kad teismas neteisingai nustatė pareiškėjų finansinių reikalavimų dydžius, priėmimo klausimai nesprendžiami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti pirmąja eile tenkintini pareiškėjų B. K., D. K., I. J.-M., K. R., K. Š., V. T. finansiniai reikalavimai likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Foneka“ bankroto byloje ir nustatyta, kad trečiasis asmuo ,,SIA Love2love“ yra atsakovės debitorius, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.