- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- 2-1182-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00190-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- E. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. N. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo E. N. prašymas patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą mažosios bendrijos „Auraidos statybos“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Auraidos statybos“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 8 d.
Žemesnės instancijos teismas
2. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d., 2021 m. kovo 15 d., 2021 m. balandžio 28 d. ir 2021 m. birželio 14 d. nutartimis patvirtino MB „Auraidos statybos“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukė ir pirmosios eilės kreditoriaus E. N. 404,94 Eur dydžio finansinį reikalavimą.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas (kreditorius) E. N. 2021 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą dėl patikslinto finansinio reikalavimo patvirtinimo, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2020 m. birželio 28 d. darbo sutarties tarp MB „Auraidos statybos“ ir E. N. nutraukimą 2020 m. rugsėjo 25 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnį neteisėtu; 2) pripažinti, kad 2020 m. birželio 28 d. darbo sutartis tarp MB „Auraidos statybos“ ir E. N. buvo nutraukta 2021 m. sausio 8 d. pagal DK 62 straipsnį; 3) priteisti E. N. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą MB „Auraidos statybos“ laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2021 m. sausio 8 d., iš viso 5 141,06 Eur atskaičius mokesčius (įskaitant 550 Eur išeitinę išmoką pagal DK 62 straipsnio 4 dalį).
4. Pareiškėjas nurodė, kad apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš administratorės, gavęs 2020 m. gruodžio 20 d. pranešimą. Neteikė prašymo administratorei dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, nes tikėjosi, jog jam bus išmokėtos visos išmokos, kurios priklauso pagal įstatymą. Administratorė savo iniciatyva be jo prašymo pateikė teismui tvirtinti finansinį reikalavimą, kurį apskaičiavo pagal turimus MB „Auraidos statybos“ apskaitos dokumentus. Pareiškėjui pradėjus aiškintis, kodėl su juo nėra atsiskaitoma už darbą, paaiškėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d. ir 2021 m. kovo 15 d. nutartimis patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus, įskatinant ir jo 404,93 Eur finansinį reikalavimą. Susipažinęs su nemokumo administratorės pateiktomis nutartimis, įvertindamas jam išmokėtas lėšas ir tai, kokio dydžio darbo užmokestis turėjo būti mokamas pagal darbo sutartį, pateikė nemokumo administratorei prašymą patikslinti jo reikalavimą, tačiau nemokumo administratorė atsisakė kreiptis į teismą. Administratorė papildomai informavo, kad pareiškėjas atleistas iš darbo 2020 m. rugsėjo 25 d. pagal DK 55 straipsnį (savo noru); atleidimo dieną apskaičiuota 669,33 Eur suma (darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas), būtent tokia suma ir buvo patvirtinta kaip finansinis reikalavimas (atskaičius mokesčius – 404,94 Eur). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenų bazėje deklaruotas pareiškėjo darbo užmokestis per mėnesį – 607 Eur, nors darbo sutartyje numatyta 1 100 Eur mėnesinio darbo užmokesčio suma atskaičius mokesčius. Atsakovė savavališkai, nesilaikydama darbo sutarties sąlygų, skaičiavo ir VSDFV deklaravo mažesnį darbo užmokestį nei buvo sulygta, todėl neteisėtai atleidusi pareiškėją iš darbą su juo tinkamai neatsiskaitė. Pareiškėjas nėra inicijavęs darbo sutarties su atsakove nutraukimo, todėl toks darbo sutarties nutraukimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Pripažinus, kad darbo sutartis nutraukta netinkamu pagrindu ir įvertinus atsakovės bankroto situaciją, parinktinas kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Darbo sutarties nutraukimo tarp atsakovės ir pareiškėjo data turėjo būti 2021 m. sausio 8 d., o atleidimo pagrindas – DK 62 straipsnis (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju). Pareiškėjas iš viso yra gavęs 2 558,94 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (įskaitant ir 404,94 Eur dydžio garantinio fondo išmoką). Kadangi pareiškėjas dirbo MB „Auraidos statybos“ nuo 2020 m. birželio 29 d., o iš darbo turėjo būti atleistas 2021 m. sausio 8 d., tai per visą darbo laikotarpį atsakovė pareiškėjui turėjo išmokėti darbo užmokestį už 6 mėnesius – 6 600 Eur (6 x 1 100 Eur), ir papildomai už dvi 2020 m. birželio mėnesio dienas bei aštuonias 2021 m. sausio mėnesio dienas, t. y. už 10 darbo dienų, kas sudaro pusę mėnesio darbo užmokesčio – 550 Eur. Visos sumos turėtų būti skaičiuojamos atskaičius mokesčius, kaip ir nurodyta darbo sutartyje. Be to, papildomai pareiškėjui turėtų būti priteista pusės mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kas sudarytų 550 Eur. Visa pareiškėjui priklausanti darbo išmokų suma yra 7 700 Eur (6 600 + 550 + 550 Eur). Kadangi pareiškėjas yra gavęs 2 558,94 Eur, tai likusi suma yra 5 141,06 Eur.
5. Atsakovė bankrutuojanti MB „Auraidos statybos“ prašė pareiškėjo E. N. prašymą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi E. N. prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš MB „Auraidos statybos“ 594,39 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 2020 m. birželio 28 d. sudarytą darbo sutartį nuo 2020 m. birželio 29 d. dirbo pas atsakovę statybininku. Teismui tiek pareiškėjas, tiek nemokumo administratorė pateikė darbo sutarties originalus, tačiau jie yra skirtingi – skiriasi sutarties 1.3 punkto sąlyga: pareiškėjo pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje nurodytas 1 100 Eur darbo užmokestis atskaičius mokesčius, o nemokumo administratorės – 1 100 Eur neatskaičius mokesčių, o VSDFV duomenų bazėje kaip suma, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, nurodyta 607 Eur, t. y. minimalioji mėnesinė alga (MMA). Tai teismui leido daryti išvadą, kad darbdavys VSDFV pateikė klaidingus duomenis apie pareiškėjui mokamą darbo užmokestį, nuo kurio ir buvo skaičiuojami mokesčiai. Teismo vertinimu, darbdavys elgėsi nesąžiningai, todėl visas abejones, kylančias byloje, vertino silpnesniosios šalies – darbuotojo – naudai, ir konstatavo, kad labiausiai tikėtina, jog šalys susitarė dėl 1 100 Eur darbo užmokesčio jau atskaičius mokesčius. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad su buvusiu darbuotoju nebuvo visiškai atsiskaityta, tačiau tam, jog nustatyti pareiškėjo finansinio reikalavimo dydį, reikia nustatyti darbo sutarties nutraukimo momentą, tačiau dėl jo byloje kilo ginčas.
8. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad iš VSDFV išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas matyti, jog pareiškėjas pas atsakovę dirbo nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2020 m. rugsėjo 25 d., nuo 2020 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. spalio 23 d. dirbo MB „Ingeva“, nuo 2020 m. lapkričio 3 d. iki 2020 m. gruodžio 11 d. – UAB „Svelida“, o nuo 2021 m. birželio 7 d. įsidarbino UAB „AFS Baltic“, padarė išvadą, kad nutraukęs darbo santykius su atsakove, pareiškėjas įsidarbino kitoje įmonėje, tačiau nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, jog ginčo laikotarpiu būtų dirbęs kitoje įmonėje (MB „Ingeva“, galimai antraeilėse pareigose). Šios aplinkybės leido teismui pripažinti labiau tikėtiną faktą, kad pareiškėjui buvo žinoma apie darbo sutarties nutraukimą, kurį jis pats ir inicijavo (darbo sutartis nutraukta DK 55 straipsnio pagrindu), kadangi nutraukus darbo sutartį jis iš karto pradėjo dirbti kitoje įmonėje. Taigi, pareiškėjo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei darbo sutarties nutraukimo vėlesne data ir kitu pagrindu, teismas atmetė.
9. Konstatavęs, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjas ir atsakovė susitarė dėl 1 100 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteisiama laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2020 m. rugsėjo 25 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (už birželio mėnesį – 73,33 Eur (1 100 / 30 x 2), už liepos ir rugpjūčio mėnesius – po 1 100 Eur, už rugsėjo mėnesį – 880 Eur (1 100 / 30 x 24). Kadangi pareiškėjas pripažino, kad yra gavęs 2 558,94 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (įskaitant ir 404,94 Eur garantinio fondo išmoką) ir įvertinęs tai, jog pagal darbo sutartį atsakovė turėjo išmokėti pareiškėjui už jo išdirbtą laiką 3 153,33 Eur, teismas pareiškėjui priteisė 594,39 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Taip pat teismas įpareigojo atsakovę apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius valstybei už neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėjas E. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalį, kuria atmesti jo reikalavimai ir klausimą išspręsti iš esmės: pripažinti 2020 m. birželio 28 d. darbo sutarties tarp MB „Auraidos statybos“ ir pareiškėjo nutraukimą 2020 m. rugsėjo 25 d. pagal DK 55 straipsnį neteisėtu; pripažinti, kad 2020 m. birželio 28 d. darbo sutartis tarp MB „Auraidos statybos“ ir pareiškėjo buvo nutraukta 2021 m. sausio 8 d. pagal DK 62 straipsnį; papildomai priteisti pareiškėjui iš MB „Auraidos statyba“ 4 546,67 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už darbą MB „Auraidos statyba“ laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2021 m. sausio 8 d., iš viso 5 141,06 Eur atskaičius mokesčius. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentai:
10.1. Pareiškėjas nėra teikęs prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo jokiais DK įtvirtintais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva galimas tik esant rašytiniam darbuotojo prašymui. Darbdaviui atleidus darbuotoją be rašytinio prašymo, toks atleidimas negali būti laikomas teisėtu.
10.2. Iš nutarties motyvų suprantama, kad teismas aiškina darbo teisės normas, konkrečiai DK 55 straipsnį, taip, jog darbuotojui įsidarbinus pas kitą darbdavį, darbo sutartis pas ankstesnį darbdavį automatiškai nutrūksta.
10.3. Darbdavio teikiami duomenys VSDFV nėra tie duomenys, kuriais gali būti aiškinama darbuotojo valia ar iniciatyva nutraukti darbo sutartį.
Atsiliepimas
11. Bankrutavusi MB „Auraidos statybos“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti, o pareiškėjui pašalinus trūkumus, dėl atskirojo skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio, kuris yra mokamas bankroto ir restruktūrizavimo bylose.
11.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareikštus reikalavimus, todėl nutartis turėtų būti palikta nepakeista.
11.3. Nemokumo administratorei nėra suteikta kompetencija spręsti apie darbo teisinių santykių įforminimo (ne)teisėtumą iki bankroto bylos iškėlimo, nes tokiuose teisiniuose santykiuose jis nedalyvavo ir bankroto byloje atlieka visus privalomus veiksmus, vadovaudamasis galiojančiais dokumentais ir teisės aktais. Administratorei teismo nustatytos aplinkybės kelia abejonių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo E. N. prašymas dėl finansinio reikalavimo patikslinimo MB „Auraidos statybos“ bankroto byloje, pagrįstumo ir teisėtumo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl žyminio mokesčio
13. Bankrutavusi MB „Auraidos statyba“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad apeliantas nėra sumokėjęs žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, todėl prašo nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, išaiškino, kad, esant CPK ir kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, asmenys neturi mokėti žyminio mokesčio tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), tiek už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenurodytus procesinio pobūdžio dokumentus (prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose). Teisėjų kolegija nurodė, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti galimai nepagrįstų skundų teikimą, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas.
15. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas šiuo atveju pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo spręsta dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo, be to, apeliantas yra buvęs atsakovės darbuotojas, laikytina, jog už atskirąjį skundą apeliantas neturėjo mokėti žyminio mokesčio, todėl nėra pagrindo nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
16. Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad teismas neteisingai nustatė jo atleidimo iš darbo MB „Auraidos statybos“ pagrindą ir atleidimo datą, kas nulėmė neteisingą priteistą darbo užmokesčio dydį. Taigi, nagrinėjamu atveju esminis ginčo klausimas byloje yra tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas iš MB „Auraidos statybos“ buvo atleistas DK 55 straipsnio pagrindu (Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), o ne pagal DK 62 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju).
17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva galimas tik esant rašytiniam darbuotojo prašymui, o darbdaviui atleidus darbuotoją be rašytinio prašymo, toks atleidimas negali būti laikomas teisėtu. Su šiuo atskirojo skundo argumentu sutiktina iš dalies.
18. DK 55 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui inicijavus darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, t. y. ne darbuotojas turi įrodyti, kad jo atleidimas buvo neteisėtas, bet, atvirkščiai, darbdavys privalo įrodyti, jog darbo sutartis buvo nutraukta laikantis teisės aktų reikalavimų. DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų. Būtent toks griežtas darbuotojo prašymo nutraukti darbo santykius įforminimo reglamentavimas yra skirtas tam, kad kilus ginčui būtų galima identifikuoti darbuotojo valią nutraukti darbo santykius. Nesant pakankamų darbuotojo valią patvirtinančių įrodymų, darbo sutarties nutraukimas negali būti pripažįstamas teisėtu.
19. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, apelianto rašytinio pareiškimo nutraukti darbo sutartį byloje nėra. Apskritai, įvertinus bylos duomenis, matyti, kad byloje nėra jokio dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Faktą, jog apeliantas buvo atleistas iš MB „Auraidos statybos“, nurodė tik nemokumo administratorė elektroniniame laiške, tačiau nė viename iš byloje esančių 2020 m. birželio 28 d. darbo sutarties egzempliorių nėra nurodytas darbo teisinių santykių pabaigos faktas. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, galima būtų sutikti su apelianto teiginiu, kad nutraukiant sutartį nebuvo laikytasi DK 55 straipsnyje nustatytos atleidimo iš darbo procedūros, tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne tik darbo ginčas, tačiau ir vertinamas apelianto finansinio reikalavimo MB „Auraidos statybos“ bankroto byloje pagrįstumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003), reikalaujantis teismo spręsti visus klausimus, atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus išlieka pareiga ex officio (pagal pareigas) įvertinti jų pagrįstumą. Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto / restruktūrizavimo proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti byloje esantys įrodymai / jų trūkumas, leidžia abejoti darbo santykių tarp šalių po 2020 m. rugsėjo 25 d. egzistavimu.
20. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje esanti įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad darbo santykiai su apeliantu faktiškai nutrūko 2020 m. rugsėjo 25 d. Tai patvirtina ne tik VSDFV duomenų bazėje esantys duomenys apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau ir tai, kad apeliantas nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. nebegavo darbo užmokesčio. Apeliantas apskritai nutyli aplinkybes, susijusias su darbo funkcijų vykdymu. Byloje nėra jokių duomenų, kad po 2020 m. rugsėjo 25 d. jis būtų faktiškai dirbęs, taip pat reiškęs pretenzijas dėl jam neišmokamo darbo užmokesčio. Nors akivaizdu, kad asmuo turi teisę vienu metu dirbti keliose darbovietėse, tačiau sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2020 m. rugsėjo 25 d. duomenys apie įsidarbinimą kitoje įmonėje (MB „Ingeva“) iš karto po 2020 m. birželio 28 d. darbo sutarties nutraukimo, vertinant įvykių seką ir byloje esančius įrodymus, patvirtina, kad labiau tikėtina, jog apeliantas 2020 m. rugsėjo 25 d. pakeitė darbovietę. Be kita ko, kaip jau minėta, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriuose būtų nurodytas apelianto atleidimo iš darbo pagrindas. Tai, kad apeliantas buvo atleistas iš darbo pagal DK 55 straipsnį nurodė tik nemokumo administratorė elektroniniame laiške, tačiau kokiais duomenimis remdamasi ji tai nustatė, nėra aišku. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutartyje buvo numatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis, kuris nagrinėjamu atveju suėjo būtent 2021 m. rugsėjo 28 d. Taigi, nors šiuo atveju tikėtina, kad buvo padarytas procedūrinis atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas, tačiau esant abejonėms dėl reikalavimo dydžio, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto reikalavimo pripažinti darbo sutarties tarp MB „Auraidos statybos“ ir E. N. nutraukimą 2020 m. rugsėjo 25 d. pagal DK 55 straipsnį neteisėtu, pripažįstant, kad darbo santykiai nutrūko dėl bankroto bylos iškėlimo.
21. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.