- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-05
- Bylos Nr.
- e2S-504-544/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01515-2026-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- R. E.
- Atsakovas
- J. E.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.4.4.3Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
- 3.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) R. E. ir atsakovės (apeliantės) J. E. vardu atstovės advokatės Kristinos Grigaliūnienės pateiktą atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6047-1282/2026 pagal ieškovo R. E. ieškinį atsakovei J. E. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teismas n u s t a t ė: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ir prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-7656-650/2023 patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nustatytą ieškovo R. E. ir nepilnamečių vaikų K. E., gim. (duomenys neskelbtini), bei K. E., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarką, ieškovo ir šalių vaiko bendravimo tvarką nustatant pagal pateiktą pasiūlymą, priteisti ieškovui iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo užtikrinimui prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones:
ieškovas R. E. bendrauja su nepilnamečiais vaikais: dukra K. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnumi K. E., gim. (duomenys neskelbtini), kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 17 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir, pasibaigus bendravimo laikui, grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą;
tėvas įpareigojamas iš anksto ne vėliau, kaip prieš 1 dieną pranešti motinai apie negalėjimą (dėl ligos, komandiruočių ar pan.) bendrauti su vaikais šiame punkte numatytais savaitgaliais;
motina įpareigojama iš anksto ne vėliau kaip prieš 1 dieną pranešti tėvui apie vaikų negalėjimą (dėl vaikų ligos, kitų svarbių priežasčių) bendrauti su tėvu šiame punkte numatytais savaitgaliais.
jeigu dėl svarbių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.) vaikai negali bendrauti su tėvu, nustatyta bendravimo tvarka perkeliama į artimiausią savaitgalį.
Ieškovas nurodė, kad atsakovė neleidžia su nepilnamečiais vaikais matytis daugiau nei du mėnesius, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimas gali užtrukti, bus pažeistos nepilnamečių vaikų teisės.
Atsakovė sutiko, kad būtų nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, tačiau nepritarė ieškovo siūlomai nustatyti laikinai jo bendravimo su vaikais tvarkai. Laikėsi nuomonės, kad turi būti išklausytos nepilnamečių vaikų nuomonės.
Atsakovės įsitikinimu, mokslo metų laikotarpiu nepilnamečiai vaikai į gyvenamąją vietą turėtų būti grąžinami sekmadienį iki 15 val., kad spėtų pasiruošti mokyklai, atlikti namų darbus, susidėti daiktus ir ramiai įeiti į darbo savaitės ritmą. Tais atvejais, jei po ieškovo bendravimo su vaikais savaitgalio einantis pirmadienis yra ne darbo diena (vaikai neina į mokyklą), ieškovas vaikus į jų gyvenamąją vietą galėtų grąžinti vėliau – 19 val.
Atsakovė nesutiko su ieškovo siūloma jo laikina bendravimo su vaikais tvarka, pagal kurią ieškovo bendravimo su vaikais savaitgalis perkeliamas į artimiausią savaitgalį tuo atveju, jei dėl svarbių priežasčių (vaikų liga, užimtumas ir kt.) vaikai negali bendrauti su tėvu. Šalių vaikai gali susirgti ir atsakovės bendravimo su vaikais savaitgalį, o taip pat vaikai dėl užimtumo gali šį savaitgalį būti išvykę iš savo gyvenamosios vietos (į ekskursijas, varžybas, koncertus, stovyklas ir pan.), todėl, esant vienodoms tėvų teisėms ir pareigoms vaikų atžvilgiu, atsakovei taip pat turėtų būti kompensuojamas šis savaitgalis.
Nustatant laikiną ieškovo bendravimo su vaikais tvarką yra būtina nustatyti, kad ieškovas privalo užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove.
Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau ir – Skyrius), pateikė išvadą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Skyrius neturi duomenų, jog tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimas kenktų vaikų interesams, kad ieškovas žiauriai elgtųsi su vaikais, pažeidinėtų vaikų interesus, kad tėvo ir vaikų bendravimas turėtų žalingų vaikams pasekmių, kad vaikų buvimas tėvo aplinkoje keltų riziką ar būtų jiems nesaugus. Skyriaus vertinimu, ieškovo reikalavimas nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, tėvui suteikiant galimybę bendrauti du savaitgalius, atitinka nepilnamečių vaikų interesus ir jų teisę bendrauti su abiem tėvais. Esant nesutarimams tarp tėvų, būtina nustatyti laikiną bendravimo tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2026 m. kovo 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Nustatė laikiną ieškovo R. E. bendravimo su nepilnamečiais vaikais K. E. ir K. E. tvarką, pagal kurią: ieškovas bendrauja su nepilnamečiais vaikais kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 17 val., pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir, pasibaigus bendravimo laikui, grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą; ieškovas įpareigojamas iš anksto ne vėliau, kaip prieš 1 dieną pranešti vaikų motinai apie negalėjimą (dėl ligos, komandiruočių ar pan.) bendrauti su vaikais šiame punkte numatytais savaitgaliais; vaikų motina įpareigojama iš anksto ne vėliau kaip prieš 1 dieną pranešti tėvui apie vaikų negalėjimą (dėl vaikų ligos, kitų svarbių priežasčių) bendrauti su tėvu šiame punkte numatytais savaitgaliais. Tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.) vaikų tėvas negali su vaikais bendrauti nustatytu laiku, jo bendravimo laikas yra nekompensuojamas.
Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra būtinybės išklausyti nepilnamečių vaikų nuomones, nes byla nėra nagrinėjama iš esmės.
Pasisakydamas dėl atsakovės siūlymo vaikus grąžinti iki 15 val. nurodė, kad dviejų valandų skirtumas (nuo 15 val. iki 17 val.) neturi jokios objektyvios neigiamos įtakos vaikų poilsio režimui, nes grįžus 17 val. vaikams lieka pakankamai laiko vakarinei rutinai. Pažymėjo, kad atsakovės argumentai nepagrįstai suponuoja, kad ieškovas nėra pajėgus ar kompetentingas užtikrinti vaikų pasiruošimą ugdymo procesui. Nurodė, kad tėvas privalo kontroliuoti vaikų namų darbų atlikimą, jiems padėti, o tokia praktika skatina vaikų suvokimą, kad abu tėvai yra vienodai įsitraukę į jų ugdymo procesą. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad vaikai turi specifinių poreikių ar kad jų mokslo rezultatams daro įtaką grįžimas būtent 17 val.
Pažymėjo, kad ieškovo prašymas dėl nebūto su vaikais laiko kompensavimo tvarkos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, įvertinus tai, kad šalys negali taikiai ir konstruktyviai susitarti tarpusavyje, jų santykiai yra konfliktiški, neturi perspektyvos būtent dėl jų konfliktiško bendravimo ir tokios priemonės nustatymas gali sukelti papildomų šalių konfliktų galimybę, todėl šio prašymo dalies netenkino.
Vertino, jog atsakovės prašymas laikinojoje bendravimo tvarkoje įtvirtinti sąlygą, kad ieškovas privalo užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove, yra siekis neproporcingai kontroliuoti ieškovą ir riboti jo galimybes kurti pilnavertį ryšį su vaikais, todėl šios sąlygos laikinojoje bendravimo tvarkoje nenustatė.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jįuos teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas R. E. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 27 d. teismo nutarties dalį, kuria nustatyta: „tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.), vaikų tėvas negali su vaikais bendrauti nustatytu laiku, jo bendravimo laikas yra nekompensuojamas“; pakeičiant šią dalį ir išdėstant ją taip: „Nustatyti, kad jeigu dėl svarbių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.) vaikai negali bendrauti su tėvu, nustatyta bendravimo tvarka perkeliama į artimiausią savaitgalį“.
Nurodo, kad atsakovė neleidžia jam bendrauti su vaikais daugiau kaip du mėnesius, elgiasi savanaudiškai, nuteikia vaikus prieš tėvą, neužtikrina vaikų interesų bendrauti ir matytis su tėvu. Susitarus dėl susitikimų su vaikais atsakovė juos vis atšaukia dėl išgalvotų priežasčių, todėl susidarė situacija, kad ieškovas iš viso nebegali bendrauti su vaikais.
Prašydamas nustatyti laikiną bendravimo su vaikais tvarką kas antrą savaitgalį ir perkelti bendravimą į sekantį savaitgalį, jei vaikai dėl užimtumo ar ligos negalėtų bendrauti nustatytąjį savaitgalį, ieškovas siekia, kad atsakovė nebeturėtų galimybės piktnaudžiauti ir dėl įvairių priežasčių apriboti jo bendravimą su nepilnamečiais vaikais.
Be to, atsakovė jo bendravimo su vaikais laiku vaikus skatina naudotis nuotolinio ryšio įrenginiais, reikalauja, kad vaikai jai skambintų, praneštų, ką veikia ieškovas ir jo draugė, nors dėl vaikų amžiaus, gyvenimo tame pačiame mieste, nedidelio atstumo tam nėra būtinybės.
Atsakovė tik siekia nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jai pačiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgė tik į atsakovės norus, o tėvo interesai ir teisėti lūkesčiai liko neįvertinti. Vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra su atsakove, todėl šalių galimybės bendrauti su vaikais nėra vienodos. Nenustačius kompensavimo tvarkos už laikotarpį, kai jis negalės bendrauti su vaikais dėl jų ligos ar kitų priežasčių, vykdyti teismo nutartį būtų neįmanoma, nes vykdymas priklausytų išimtinai nuo atsakovės valios, jai liktų galimybė piktnaudžiauti. Net vykdant skundžiamą laikinųjų apsaugos priemonių nutartį atsakovė buvo sugalvojusi būdą kaip neleisti vaikams bendrauti su tėvu. Prašė kompensuoti nebūtą laiką su vaikais, jei nustatytu laiku su juo vaikai bendrauti negalėtų ne dėl nuo ieškovo priklausančių priežasčių. Nustačius, kad bendravimo laikas kompensuojamas, nepasikeistų vaikų poilsio ar ugdymo režimas, jokių papildomų vaikų pastangų tam nereikėtų. Retai bendraudami su tėvu vaikai gali prarasti ryšį.
Atsakovė atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą prašė skundžiamos nutarties dalį, kurioje nuspręsta, kad „kai dėl objektyvių priežasčių (vaikų liga, užimtumas ir kt.) Ieškovas negali bendrauti su vaikais nustatytu laiku, jo bendravimo laikas yra nekompensuojamas“ palikti nepakeistą.
Nurodo, kad pats ieškovas atskiruoju skundu siekia sąlyginės teismo nutarties priemėmo – prašo nustatyti, kad dėl svarbių priežasčių (vaikų liga, užimtumas kt.) vaikams negalint bendrauti su tėvu šis laikas būtų kompensuojamas laiku artimiausią savaitgalį, todėl vien jau iš procesinio draudimo, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 267 straipsnyje, ieškovo atskirasis skundas negali būti tenkinamas.
Ieškovo namuose vaikai nesijaučia gerai, nes ten gyvena ieškovo draugė su dukra, tačiau, nepaisant vaikų noro, ieškovas primygtinai juos vežasi į savo gyvenamąją vietą, yra grasinęs dukrai „paimti rykštę“, todėl vaikai išsigandę iškvietė Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Ieškovo namuose buvo nustatyti vaikų teisių pažeidimai, šalims teikiamos kompleksinės socialinės paslaugos. Šalių santykiai konfliktiški, todėl aiški bendravimo tvarka be prarasto laiko kompensavimo maksimaliai eliminuoja ginčų tarp šalių kilimą.
Dėl atsakovės atskirojo skundo
Atskiruoju skundu atsakovės J. E. (toliau – ir apeliantės) vardu advokatė Kristina Grigaliūnienė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutartį ir į ja nustatytą bendravimo tvarką įtraukti sąlygą, kad ieškovo bendravimo su vaikais metu ieškovas privalo užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino į bendravimo tvarką prašomą įtraukti sąlygą kaip atsakovės siekį neproporcingai kontroliuoti ieškovą ir riboti jo galimybes kurti pilnavertį ryšį su vaikais, kadangi neprašė teismo nustatyti, kad ji ieškovo bendravimo su vaikais metu galėtų nuotolinio ryšio priemonėmis nekliudomai bendrauti su vaikais.
Be to, teismas turėjo preliminariai įvertinti tiek ieškovo pateikto procesinio dokumento pagrįstumą, tiek ir atlikti preliminarų įrodymų vertinimą, o to nepadaręs – priėmė nepagrįstą nutartį ir nenurodė, kad ieškovo bendravimo su vaikais metu vaikai turi turėti galimybę savo įrenginiais susisiekti su atsakove nuotolinio ryšio priemonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktus įrodymus, kuriuose užfiksuoti vaikų išsakyti patiriami neigiami išgyvenimai.
Apeliantas atsiliepimu į apeliantės atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutarties dalį, kuria nutarta nenustatyti, kad ieškovas privalo užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove, palikti nepakeistą.
Nurodo, kad apeliantė savarankiškų reikalavimų nereiškė, pateikė tik atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kur pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tik deklaratyviai teigia, kad siekia užtikrinti ne savo, o nepilnameččių vaikų interesus.
Bendravimo metu vaikai iš rankų nepaleidžia telefonų atsakovės nurodymu, pati jiems nuolat skambina, todėl vaikai su juo bendrauja mažai, nuolat, kartais iki išnaktų, naršo telefone, o atsakovė skatina neribotą vaikų naudojimąsi mobiliaisiais įrenginiais. Per vienas Šv. Kalėdas vaikams su ieškovu būnant Kelmėje pas vaikų močiutę,vaikai užsižaidė su pusbroliais ir neatsakė į atsakovės skambutį ir tik dėl to buvo iškviesta policija. Tai rodo, kad atsakovė siekia patenkinti tik savo interesus, taip siekdama kontroliuoti ne tik vaikus, bet ir ieškovą. Todėl teismas pagrįstai tokį atsakovės siekį vertino kaip norą neproporcingai kontroliuoti ieškovą ir riboti jo galimybes kurti pilnavertį ryšį su vaikais.
Apeliantės reikalavimas užtikrinti jos bendravimą su nepilnamečiais vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis yra realiai neįgyvendinamas. Vaikai bendravimometu turi mobiliuosius telefonus, jais naudojasi, todėl neaišku, kokiais būdais ieškovas turėtų vykdyti tokio bendravimo užtikrinimą, tai sudarytų sąlygas galimiems atsakovės piktnaudžiavimams ir interpretacijoms.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacijos objektą sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 27 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią netenkino ieškovo reikalavimo kompensuoti neįvykusio bendravimo su nepilnamečiais vaikais laikotarpį ir netenkino atsakovės prašymo įpareigoti ieškovą užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove.
Bylos duomenys roro, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. birželio 6 d. sprendimu, be kita ko, patvirtino pareiškėjų 2023 m. gegužės 16 d. sudarytą sutartį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių, pagal kurią šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatyta su motina; vaikų tėvas įsipareigojo mokėti 300 Eur išlaikymą kas mėnesį kiekvienam iš nepilnamečių vaikų iki jų pilnametystės, geranoriškai įsipareigojo prisidėti 50 proc. prie kitų nekasdienių vaikams būtinų išlaidų; vaikų motina įsipareigojo sudaryti visas sąlygas vaikų tėvui R. E. bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir kt.
Ieškovas nurodė, kad atsakovė minėtos sutarties sąlygų nevykdo, nes daugiau kaip du mėnesius piktnaudžiaudama savo teisėmis, nepagrįstai neleidžia ir kliudo jam matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir juos prieš jį nuteikinėja, todėl su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais konkrečios tvarkos nustatymo.
Dėl nutartimi nustatyto neįvykusio bendravimo su nepilnamečiais vaikais laikotarpio kompensavimo
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra nagrinėjamas ginčas tarp šalių, netiriama, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, tik sprendžiama, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, ar būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinam ginčo situacijos teisiniam sureguliavimui.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti, kad, jeigu dėl svarbių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.) vaikai negali bendrauti su tėvu nustatytais savaitgaliais, bendravimo laikotarpis perkeliamas į artimiausią savaitgalį.
Pirmosios instancijos teismas bendravimo tvarkos kompensavimo mechanizmo nenustatė, nes sprendė, kad, esant įtemptiems šalių tarpusavio santykiams, nepanaudotas skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais kompensavimas artimiausiame savaitgalyje neturi perspektyvos ir tik gali sukelti papildomų konfliktų.
Žemesnės instancijos teismas
CK 3.175 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad turi būti bendraujama tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiktų vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019; 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-969/2020). Teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją, nėra pagrindo nustatyti tokią skyrium gyvenančio vaikų tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią nustatomas bendravimo laikotarpio kompensavimas tais atvejais, kai pagal nustatytą tvarką bendravimas neįvyksta dėl vaikų ligos ar kitų priežasčių.
Apeliantas nurodo, jog atsakovė piktnaudžiauja motinos valdžia, nuteikia vaikus prieš jį, randa priežasčių, dėl kurių su nepilnamečiais vaikais jis matytis negali. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog „motina įpareigojama iš anksto ne vėliau kaip prieš 1 dieną pranešti tėvui apie vaikų negalėjimą (dėl vaikų ligos, kitų svarbių priežasčių) bendrauti su tėvu šiame punkte numatytais savaitgaliais“. Šis sąlyga šalių santykiuose veikia kaip saugiklis, kuris iš esmės apriboja atsakovės galimybes piktnaudžiauti, kadangi ieškovas apie bendravimo su vaikais negalimumą turi būti informuojamas ir gali reikalauti atsakovės pateikti nepilnamečių vaikų ligą ar kitas svarbias aplinkybes, dėl kurių susitikimas su tėvu negali įvykti, patvirtinančius įrodymus, taip pat reikalauti priverstinio nutarties vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra galimybės išsiaiškinti ir šalims patikslinti, ką jos laiko „kitomis svarbiomis priežastimis“, todėl visiškai pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendravimo laiko kompensavimo mechanizmas, kai neaiškios priežastys, prie kurių jis taikomas, tik sukeltų papildomus ginčus tarp šalių. Svarbu pažymėti, kad klausimas dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, įskaitant ir tvarką dėl tam tikrų priežasčių neįvykus tėvo ir vaikų bendravimui, nustatys teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės.
Apeliantė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog toks ieškovo reikalavimas yra sąlyginis, todėl negali būti tenkinamas (CPK 267 straipsnis).
CPK 267 straipsnyje nurodoma, kad neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, išskyrus nurodytą šio Kodekso 262 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismo procesiniai sprendimai ir atitinkamai bendravimo tvarka tėvams ir vaikui turi būti konkreti ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014; kt.). Bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas (pvz., šalių ir (ar) vaiko liga, šalių užimtumas ar kt.) negali būti susietas su aiškiai neapibrėžtomis sąlygomis, todėl kokios sąlygos laikytinos objektyviomis keisti nustatytą tvarką, turėtų būti aiškiai įvardytos teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016, 44 punktas).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertina, kad prašomą taikyti kompensavimo mechanizmą iš esmės galima laikyti sąlyginiu, nes jo dalis dėl „objektyvių priežasčių (vaikų liga, užimtumas, kt.)“ yra nekonkreti, t. y. nenumatytas bent kiek aiškiau apibrėžtas sąrašas priežasčių, kurias ieškovas laiko svarbiomis ir dėl kurių būtų taikoma bendravimo tvarkos kompensavimo priemonė perkeliant bendravimą su nepilnamečiais vaikais į artimiausią savaitgalį. Tokios sąlygos patvirtinimas teismo nutartimi apsunkintų jos vykdymą ir lemtų įvairias interpretacijas. Tiek ieškovas, tiek atsakovė „svarbias priežastis“, kai jų sąrašas nėra aiškiai apibrėžtas, gali interpretuoti subjektyviai, todėl toks ieškovo prašymas dėl bendravimo tvarkos kompensavimo mechanizmo šiuo atveju ir šioje bylos stadijoje pagrįstai netaikytas.
Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįvertino įrodymų apie tai, jog vaikai atsakovo namuose nesijaučia gerai, tačiau teismo nutarties dalies, kuria nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, neskundė. Be to pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, jomis tik siekiama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją.
Dėl ieškovo įpareigojimo užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria laikinojoje bendravimo tvarkoje nenustatyta sąlyga, įpareigojanti ieškovą užtikrinti atsakovės nekliudomą bendravimą su nepilnamečiais vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių (vaikų) įrenginiais.
Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi tokias pačias teises ir pareigas vaikui, įskaitant ir bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, jeigu teismo nenustatyta kitaip (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
Kaip matyti iš atsakovės prašymo, ji prašė laikinojoje bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkoje nustatyti, kad ieškovo bendravimo su vaikais metu jis užtikrintų vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia sąlyga yra ydinga, nes nėra konkreti ir aiški, nenumatytas konkretus siekiamo užtikrinti bendravimo laikas, kiekis, dažnis, koks yra prašomo nustatyti „užtikrinimo“ turinys. Be to, ieškovas nurodė ir bylos duomenys rodo, kad nepilnamečiams vaikams nėra draudžiama naudotis ryšio priemonėmis. Tai patvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kurių neneigė ir atsakovė, kad vaikai kalbasi su mama, skambina „vaikų teisėms“ ir pan. Apeliantės atskirajame skunde nurodoma, jog kai nepilnamečiai vaikai būna pas tėtį, jie turi palikti telefoną ant komodos, kad dukra paprašius gali telefoną pasiimti. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad telefonas nėra paslepiamas ar kitaip apribojama galimybė juo naudotis. Taigi, nepilnamečiai vaikai turi visas galimybes bendrauti su motina nuotolinio ryšio įrenginiais ir nenustačius laikinosios bendravimo tvarkos.
Ieškovas, atsiliepdamas į apeliantės atskirąjį skundą, nurodė, jog atsakovės prašymas dėl bendravimo nuotolinio ryšio priemonėmis užtikrinimo netenkinamas, nes atsakovė jį pareiškė atsiliepime.
Šiai atsakovo pozicijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria ir nurodo, kad byla dėl bendravimo su vaikais tvarkos priskirtina šeimos bylų kategorijai, jose teismas privalo būti aktyvus ir, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnis).
Pagal analogiją atsakovė turėjo teisę savo reikalavimą dėl jos siūlomos sąlygos laikinojoje bendravimo tvarkoje įtraukimo pateikti atsiliepime, todėl teismas privalėjo vertinti sąlygą „užtikrinti vaikams galimybę nuotolinio ryšio priemonėmis jų pačių įrenginiais nekliudomai bendrauti su atsakove“.
Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino sprendžiamo klausimo išsprendimui reikšmingus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė CPK 144 straipsnio nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies, ir kurios naikinti ar keisti atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atskirieji skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.