Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės Kristinos Palienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. N., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą G. J. atsakomybėn, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 ir 9 punktais, M. N. įpareigotas per 6 mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje bei atlyginti priteistą turtinę ir neturtinę žalą per 24 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš jo nukentėjusiajam K. K. priteista 2453,58 Eur turtinei ir 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už visą priteistą turtinės ir neturtinės žalos sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki visiško jo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo K. K. atstovė advokatė K. Palienė prašo: M. N. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę; jam paskirtą įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje pakeisti baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; iš M. N. priteisti nukentėjusiajam K. K. iš viso 25927 Eur turtinei bei 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti; įpareigoti M. N. visą nukentėjusiajam priteistą žalą atlyginti per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; perduoti bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš A. R. ir S. Š. (S. Š.); išieškoti nukentėjusiajam K. K. jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Esminiai apeliacinio skundo argumentai:

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį K. K. galėjo įvykdyti ne tik M. N., bet pastarasis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. R. ir S. Š. Iš jų pačių parodymų matyti, jog jie trise buvo visą laiką kartu (nuvažiavo į K. K. namus, į juos buvo užėję bei po to išvažiavo kartu). Nukentėjusiojo K. K. parodymai bei specialisto išvada patvirtina, kad jam daugybinius sužalojimus visame kūne padarė ne vienas M. N., tačiau galimai kartu su juo veikę A. R. bei S. Š. Šios aplinkybės viso proceso metu buvo ignoruojamos.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusiojo atstovė pateikė teismui prašymą dėl bylos grąžinimo prokurorui tiek dėl šiame apeliaciniame skunde, tiek dėl kitų reikšmingų aplinkybių. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamojo akto trūkumai nebuvo ištaisyti, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neišsamus ir negali būti laikomas teisingu bei teisėtu.

Teismas nepagrįstai nenustatė M. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupėje, jam turėjo būti nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 3 ir 11 punktuose numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai veikos padarymas dėl chuliganiškų, savanaudiškų paskatų bei tai, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei. Nukentėjusįjį K. K. užpuolikai paliko gulėti be sąmonės, jis keletą minučių itin stipriai kraujavo, o tai galėjo baigtis nukentėjusiojo mirtimi, jei jis nebūtų atsigavęs ir pats išsikvietęs greitosios medicinos pagalbos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Dėl bendrininkavimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog šioje byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad M. N. fizinį smurtą prieš K. K. panaudojo ne vienas, bet galimai veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. R. ir S. Š.. Teigiama, kad byloje yra būtinas pastarųjų asmenų veiksmų teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija tam nepritaria. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių apeliantės keliamų klausimų neignoravo, priešingai – juos nuosprendyje labai išsamiai aptarė ir pateikė dėl to motyvuotas išvadas. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas baudžiamąsias bylas nagrinėja tik dėl tų asmenų, dėl kurių yra surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismo posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės lemia negalėjimą vertinti šioje byloje liudytojais apklaustų A. R. ir S. Š. veiksmų baudžiamosios teisės kontekste. Kita vertus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta, kad įvykio metu smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį K. K. galimai panaudojo į pastarojo namus kartu su M. N. atvykę jo draugai S. Š. ir A. R.. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, specialisto išvada šioje byloje įrodo tik tai, kokie ir kokio pobūdžio sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti bei koks jo sveikatos sutrikdymo mastas, bet ne identifikuoja šiuos sužalojimus galimai padariusių asmenų skaičių. Vadovaujantis šia specialisto išvada byloje nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, o ne daugybiniais smurtiniais veiksmais, kaip kad pats K. K.. Vertinant nukentėjusiojo parodymus, kad jam įvykio metu spyriais bei rankomis buvo suduoti daugybiniai smūgiai į įvairias kūno vietas, taip pat kad jį sumušė trys suaugę vyriškiai, kurie avėjo statybinius batus, galima būtų teigti, kad nukentėjusiajam turėjo likti daug daugiau sužalojimų, negu nustatyta šioje byloje (šio nuosprendžio 1 punktas). Be nukentėjusiojo K. K. parodymų, jog įvykio metu jis buvo sumuštas trijų asmenų, daugiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo surinkta. O įvertinus tarp nukentėjusiojo K. K. ir M. N. susiklosčiusius priešiškus ir konfliktiškus tarpusavio santykius (nukentėjusysis M. N. kaltino palaikius romantiškus santykius su jo buvusia sutuoktine), tokių nukentėjusiojo K. K. parodymų nepakanka bendrininkavimui pagrįsti.

Dėl atsakomybę lengvinančios ir kitų sunkinančių aplinkybių

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Su tokiais argumentais nesutiktina.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016, 2K-84-458/2020). Chuliganiškos paskatos paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-113-303/2019). Kaip jau minėta, tarp nukentėjusiojo K. K. ir M. N. vyko išskirtinai asmeninio pobūdžio konfliktas, peraugęs į M. N. smurtinius veiksmus. Pastarasis smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį K. K. panaudojo būdamas išprovokuotas paties nukentėjusiojo elgesio. Esant aiškioms bei M. N. smurtinį elgesį paaiškinančioms (bet ne jį pateisinančioms) priežastims, nėra pagrindo pripažinti, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų (menkaverčių) ar juolab savanaudiškų (siekiant pasipelnyti) paskatų.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad M. N. nusikalstamą veiką padarė 2024 m. birželio 5 d., t. y. iki 2025 m. vasario 1 d. priimtų BK pakeitimų įsigaliojimo. Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 40 straipsnio 2 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numato, kad asmuo, padaręs <...> nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusi BK 40 straipsnio 2 dalies redakcija numatė, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš to matyti, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 40 straipsnio 2 dalies redakcija šiuo konkrečiu atveju M. N., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, yra sunkinanti jo teisinę padėtį (nustato, jog turi būti bent iš dalies atlyginta ar įsipareigota atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taip pat konkretų terminą, per kurį turi būti atlyginta tokia žala), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje (tai matyti iš jo 48 punkto) M. N. pagrįstai taikė jo veikos padarymo metu galiojusią BK 40 straipsnio 2 dalies redakciją (BK 3 straipsnio 3 dalis).

Pasisakant dėl apeliantės ginčijamos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, teismų praktikoje pažymima, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir gailėjimasis laikomi tokia situacija, kai asmuo savanoriškai, laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, apie tą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jeigu tokių yra. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau bei pan.). Pažymima ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas tokiais atvejais, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-693/2019, 2K-250-976/2020, 2K-195-628/2023). Vertinama, kad asmuo pripažino savo kaltę ir tokiais atvejais, kai jis pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015).

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. N., pripažindamas savo kaltę, gailėdamasis, duodamas pakankamai išsamius parodymus, įrodė, kad prisiima visišką asmeninę atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką ir jos pasekmes. Šiuo gi atveju jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą. Jis anksčiau neteistas, du kartus baustas administracine tvarka, paskirtą baudą sumokėjo, dirba, augina du mažamečius vaikus, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos M. N. būtų padaręs naujų teisės pažeidimų. Šios aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. N. nėra lengvabūdiška asmenybė, o jo padaryta nusikalstama veika buvo labiau atsitiktinio pobūdžio. Taip pat M. N. atlygino dalį padarytos turtinės žalos, jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Todėl teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo pripažinti pagrįsta apeliantės prielaidą, kad atleidus M. N. nuo baudžiamosios atsakomybės, jis nuvertins pasitikėjimą, kurį jam parodė teismas ir svarbiausia – laiduotoja, sulaužys atsakomybės prieš laiduotoją ir valstybę principus.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas M. N. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Dėl visų laidavimo taikymo M. N. būtinų sąlygų egzistavimo skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti pakankamai išsamūs ir aiškūs motyvai, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante ir dėl to, kad tikslinga bei reikalinga skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. N. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą elgesio pataisos programoje, pakeisti kita – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliantės argumentai, kad M. N. yra subrendusi asmenybė, todėl jo elgesio pakeisti nebegalima, prieštarauja baudžiamosios teisės esmei ir nusikalstamų veikų prevencijos tikslams. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsižvelgus į M. N. padaryto nusikaltimo pobūdį, jam yra pagrindas paskirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, kuri turės teigiamos įtakos jo elgesiui. Keisti šią M. N. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę į apeliantės siūlomą nėra pagrindo dar ir dėl to, kad M. N. turės atlyginti šioje byloje iš jo priteistą žalą bei iš jo išieškotinas proceso išlaidas. Todėl finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės jam paskyrimas ne tik niekaip neprisidėtų prie teigiamos įtakos jo elgesiui, tačiau ir neužtikrintų paties nukentėjusiojo interesų kaip galima greičiau gauti jam padarytos žalos atlyginimą.

Kita vertus, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. N. BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, netinkamai taikė šią baudžiamosios teisės normą – nepagrįstai įpareigojo jį nukentėjusiajam K. K. atlyginti ne tik turtinę, bet ir jam padarytą neturtinę žalą. Nors BK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad skiriamos tos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės, kurios numatytos teismo sprendimo priėmimo metu galiojančiame baudžiamajame įstatyme, tačiau kai baudžiamojo poveikio ar auklėjamojo poveikio priemonė egzistavo ir anksčiau, tik buvo pakeistas jos turinys, reikia vadovautis ta įstatymo redakcija, kuri palankesnė baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-1073/2020). Pagal iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusią BK 69 straipsnio redakciją, skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, kaltininkas teismo galėjo būti įpareigotas per nustatytą terminą atlyginti nukentėjusiajam padarytą tik turtinę žalą. Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 69 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numato, jog teismas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, kaltininką gali įpareigoti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu 3 metai. Taigi, naujos redakcijos BK 69 straipsnis išplėtė šios baudžiamojo poveikio priemonės turinį, taip pat nustatė maksimalų terminą, per kurį kaltininkas turi atlyginti žalą, todėl toks BK 69 straipsnio pakeitimas laikomas sunkinančiu M. N. teisinę padėtį, todėl šiuo atveju taikomas įstatymas, galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 3 straipsnio 3 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, panaikinamas skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirtas įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajam K. K. priteistą neturtinę žalą. Įvertinus tai, kad M. N. skundžiamu nuosprendžiu įpareigotas atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą, kuri iš viso sudaro 2453,58 Eur sumą, terminas, per kurį M. N. turi atlyginti nukentėjusiajam šią žalą sutrumpinamas nuo 24 mėnesių iki 6 mėnesių. Taip bus užtikrinta pusiausvyra tarp nukentėjusiojo interesų gauti kuo greitesnį žalos atlyginimą dėl odontologinio gydymo bei M. N. galimybių šią žalą realiai atlyginti. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 69 straipsnio (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl turtinės žalos dydžio

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo K. K. atstovės advokatės civilinio ieškinio dėl nukentėjusiojo dantų gydymo priteisimo klausimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo medicinos ekspertas D. F. nėra odontologas, todėl vienintelis objektyvus įrodymas dėl nukentėjusiojo įvykio metu sužalotų dantų gydymo yra UAB „N.“ sudarytas jo dantų gydymo planas. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pažymėtina, kad paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų, taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją ir siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-202/2012, 3K-3-164-1075/2019, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022). Šiais atvejais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022). Būsimos žalos atlyginimo priteisimas būtent sveikatos sutrikdymo atveju iš esmės galimas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų. Tačiau privalo būti įrodyta, kad konkrečios gydymo procedūros nukentėjusiajam yra būtinos siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį. Be to, šios gydymo procedūros, kurių išlaidų atlyginimą prašoma iš anksto priteisti kaip tiesioginius nuostolius, turi būti atliekamos iš esmės greitu laiku, tai taip pat pabrėžia konkretaus gydymo būtinumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022). Pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų atlyginimo priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Taigi, ieškovas (nukentėjęs asmuo), siekdamas, kad būtų priteistas būsimų gydymo išlaidų atlyginimas, turi įrodyti tokio būsimo gydymo būtinumą ir su būsimu gydymu susijusių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022). Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto M. N. tyčiniais veiksmais – smūgiu kumščiu nukentėjusiajam į veidą, pastarajam buvo padaryta žala – muštinė žaizda viršutinės lūpos kairėje, 11, 21 dantų intruzija. Tai patvirtina M. N. parodymai, specialisto išvada, teismo medicinos eksperto D. F. paaiškinimai teisiamajame posėdyje (kur jis patikslino, kad nukentėjusiajam buvo padarytos ne 12 ir 2 dantų intruzijos, kaip nurodoma specialisto išvadoje (joje įsivėlė techninė klaida), bet 11 ir 21 dantų intruzijos, kaip nurodoma medicininiuose dokumentuose). Nėra ginčo ir dėl to, kad siekiant sugrąžinti nukentėjusįjį į padėtį, buvusią iki sveikatos sužalojimo, jam yra reikalingas dantų gydymas. Todėl konstatuotina, kad išlaidos gydytojų rekomenduotam dantų gydymui yra būtinos, o tai yra vienas pagrindinių kriterijų priteisiant būsimas gydymo išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad priteisti visų būsimų nukentėjusiojo dantų gydymo išlaidų, kurios šioje byloje įrodinėjamos UAB „N.“ gydymo planu, nėra pagrindo, kadangi neįrodytas visų šių išlaidų pagrįstumas. UAB „N.“ gydymo plano aprašyme nurodyta: šalinti nebegydytinus dantis, implantuoti ten, kur nėra dantų, protezuoti stipriai apskilinėjusius ir daug audinių netekusius dantis bei atkurti apatinių dantų nuvalgymą. Šio odontologinio gydymo kaina – 25927 Eur. Teisėjų kolegija neabejoja šį planą sudariusių gydytojų kompetencija, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad šiame plane nurodytos išlaidos įrodo tikrąjį M. N. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam K. K. padarytos turtinės žalos dydį. Kaip minėta, pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui grąžinti į tokią padėtį, kuri būtų nesant teisės pažeidimo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-317-378/2020, e3K-3-135-421/2022). Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Bet kokiu atveju, nustatant prievolės atlyginti žalą apimtį, reikia vadovautis protingumo kriterijumi (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-598/2013, 3K-3-286-313/2017, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-489/2023). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, be specialisto išvadoje nurodytų dviejų nukentėjusiojo K. K. dantų (11 ir 21), kurių intruzijos inkriminuotos kaltininkui, gydymo, į šį gydymo planą įtrauktas ir kitų nukentėjusiojo dantų (ne mažiau kaip 11 dantų), išsidėsčiusių įvairiose vietose, gydymas, į kurį įtrauktas šių dantų šalinimas, implantavimas, stipriai apskilinėjusių ir daug audinių netekusių dantų protezavimas, apatinių dantų nuvalgymo atkūrimas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog kaltinime nurodytais M. N. smurtiniais veiksmais prieš K. K., be dviejų nurodytų dantų (11 ir 21) intruzijos, kuri nukentėjusiajam užfiksuota netrukus po aptariamo įvykio, t. y. 2024 m. birželio 5 d. (duomenys neskelbtini) o klinikos burnos, veido ir žandikaulių chirurgės I. M. ir konstatuota specialisto išvadoje, nukentėjusiajam buvo sugadinta ir daugiau dantų, nurodytų pateiktame gydymo plane. Nenustačius priežastinio ryšio tarp M. N. neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos atsiradusios žalos dėl kitų dantų sugadinimo, nėra pagrindo šias išlaidas priteisti nukentėjusiojo naudai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, įvertinęs UAB „N.“ gydymo plane nurodytas išlaidas, susijusias su K. K. dviejų dantų (11 ir 21) gydymu, iš M. N. pagrįstai ir teisingai nukentėjusiajam priteisė 2949 Eur sumą, o likusioje dalyje (dėl 22978 Eur sumos) civilinį ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Dėl to įstatymas ir numatė kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį.

Baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 138 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo 1000 Eur iki 8000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289-693/2019, 2K-236-495/2021, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-46-648/2024). Didžiausia neturtinė žala dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiama tada, kai nustatomi veido kaulo lūžiai ar kiti sužalojimai, pareikalavę operacinio ir stacionaraus gydymo, arba kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti vertinamas, atsižvelgiant tiek į byloje nustatytas aplinkybes, tiek ir į besikeičiančią ekonominę situaciją Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam K. K. padaryto sveikatos sužalojimo pobūdį ir mąstą, atliktą operaciją, taikytą gydymą, tai, kad nėra objektyvių duomenų, jog jo sveikatos būklė visiškai neatsistatys, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas nesunkiai, kad M. N. dirba bei kartu turi išlaikyti du mažamečius savo vaikus, nusprendė, jog nukentėjusiojo patirta neturtinė žala turi būti įvertinta 6000 Eur suma. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu visiškai sutinka, tokia suma atitinka teismų praktiką, teismo motyvuota, pagrįsta byloje surinktais įrodymais bei atitinka jo patirtų sužalojimų mastą ir išgyvenimus, teisingą nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyrą.

Pagal specialisto išvadą bei teismo medicinos eksperto D. F. paaiškinimus, dėl M. N. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam K. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata dėl tokių sužalojimų: kraujosruvos kairėje užausio srityje, muštinės žaizdos viršutinėje lūpos kairėje, 11 ir 21 dantų intruzijos, kairės pusės VII – IX šonkaulių lūžiai, trauminis pneumotoraksas. Bylos duomenimis, po įvykio K. K. buvo gydytas stacionare, jam atlikta operacija. Byloje nėra objektyvių duomenų, kiek laiko po stacionarinio gydymo K. K. buvo nedarbingas. Gydydamasis ambulatoriškai nukentėjusysis K. K. taip pat jautė fizinius skausmus, bendravimo bei fizinių galimybių sumažėjimą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių, kad įvykis bei dėl jo kilę padariniai sveikatai sukėlė nukentėjusiajam K. K. neigiamus psichologinius išgyvenimus (stresą, šoką, nerimą dėl savo sveikatos tiek esamuoju laikotarpiu, tiek dėl galimų pasekmių jo sveikatos būklei, gebėjimui gyventi savarankišką, aktyvų gyvenimą ateityje), kad dėl patirtų sužalojimų ir medicininių intervencijų jis jautė didelį fizinį skausmą. Sutiktina ir su tuo, kad apsunkintas gebėjimas pasirūpinti savimi savarankiškai iš karto po operacijos ir dar kurį laiką po jos taip pat turėjo įtakos K. K. psichologinės būklės pablogėjimui. Nukentėjusysis dėl įvykio patyrė gyvenimo pokyčių, esminį gyvenimo kokybės sumažėjimą. Taigi, nukentėjusiojo patirti fiziniai, emociniai ir dvasiniai išgyvenimai, jų dydis yra akivaizdūs. Visos šios aplinkybės, kaip ir padarytų sveikatos sužalojimų pobūdis ir sunkumas, buvo įvertintos nustatant K. K. priteistinos neturtinės žalos dydį, tačiau jos savaime nesudaro pagrindo vertinti jo patirtą neturtinę žalą prašoma 20000 Eur suma.

Teismų praktikoje pažymima, kad nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų eismo įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-252-697/2020). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam K. K. neturtinės žalos dydį, nesumenkino jam nustatytų sužalojimų pobūdžio ir masto bei į juos pakankamai atsižvelgė. Tai yra teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino, jog K. K. konstatuotas pneumotoraksas yra reikšminga komplikacija, didinanti sužalojimo pavojingumą. Bet be visų anksčiau nurodytų aplinkybių turi būti atsižvelgta ir į aplinkybes, kurios apeliaciniame skunde neminimos, bet pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje į jas pagrįstai atsižvelgė. Šiuo atveju M. N. savo kaltę iš esmės pripažino, gailisi, yra charakterizuojamas iš esmės teigiamai, augina bei išlaiko du mažamečius savo vaikus, atlygino dalį savo veiksmais padarytos žalos. Byloje nėra jokių duomenų apie liekamuosius nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo reiškinius, trukdančius jam dirbti, leisti laisvalaikį, rūpintis savo buitimi. Visa tai rodo, kad per gydymosi laikotarpį buvo padaryta tokia pažanga, kad tikimybė K. K. gyvenimą sugrąžinti į iki įvykio buvusią padėtį yra pakankamai reali.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, dar kartą peržiūrėjusi anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus (kuriuos sudaro ne vien konstatuotų sužalojimų pobūdis, mastas), taip pat įvertinęs nurodytą teismų praktiką, iš kurios matyti, kad baudžiamosiose bylose, kai asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, priteisiama paprastai iki 8000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam K. K. šiuo atveju yra pakankamas kompensuoti minėtus nukentėjusiojo sveikatos bei gyvenimo praradimus ir išgyvenimus. Šis dydis atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, atitinka kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja pirmiau aptartai teismų praktikai ir nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šios žalos dydį padidinti.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 2 d. buvo gautas apeliantės prašymas iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. išieškoti nukentėjusiojo K. K. patirtas išlaidas, susijusias su jam advokatės teiktų paslaugų apmokėjimu apeliacinės instancijos teisme. Iš apeliantės pateiktų sąskaitų matyti, kad nukentėjusiojo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 1000 Eur, iš kurių 800 Eur – už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, ir 200 Eur – už nukentėjusiojo atstovavimą teismo posėdyje (4 t., b. l. 171-174).

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl išieškotinų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų iš kaltinamojo neišieškoti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Minėtos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-942/2022).

Šioje byloje tik nukentėjusiojo K. K. atstovė advokatė pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas siauroje dalyje – dėl termino, per kurį M. N. nukentėjusiajam turi atlyginti priteistą turtinę žalą. Įvertintina ir tai, kad advokatė K. Palienė nukentėjusįjį pradėjo atstovauti, kai baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo gauta pirmosios instancijos teisme, todėl ji su byla buvo susipažinusi. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, trukusį kiek mažiau nei 2 valandas, įrodymų tyrimas atliktas nebuvo, advokatė šiame teismo posėdyje dalyvavo nuotoliniu būdu. Atsižvelgus į visa tai, iš M. N. nuketėjusiajam išieškotina 150 Eur už jam apeliacinės instancijos teisme advokatės suteiktas teisines paslaugas.

Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. birželio 4 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą M. N. ir prašoma išspręsti šių išlaidų, sudarančių 129,17 Eur sumą, išieškojimo klausimą. Byloje nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma teismui buvo pateikta pavėluotai – 2026 m. birželio 4 d., t. y. teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš M. N. valstybei išieškoti 129,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. kovo 16 d. nuosprendį.

Panaikinti M. N. paskirtą įpareigojimą per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nukentėjusiajam K. K. atlyginti priteistą neturtinę žalą.

Nustatyti, kad M. N. nukentėjusiajam K. K. priteistą turtinę žalą turi atlyginti per 6 mėnesius nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitoje dalyje teismo nuosprendžio nekeisti.

Iš M. N. nukentėjusiajam K. K. išieškoti 150 Eur išlaidų advokatės paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. birželio 4 d. prašymą išieškoti iš M. N. jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.