- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-18
- Bylos Nr.
- e2-462-464/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00292-2026-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- "Alauša"
- Atsakovas
- "Enita"
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. birželio 18 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Alauša“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Alauša“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Enita“ dėl netesybų ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Alauša“ 2026 m. kovo 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Enita“ 150 000 Eur baudą, 13 500 Eur delspinigius, 720 000 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2020 m. liepos 7 d. su atsakove UAB ,,Enita“ sudarė preliminariąją sutartį, kuria susitarė dėl nekilnojamojo turto – degalinės statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šalys 2020 m. liepos 8 d. sudarė turto, nurodyto preliminariojoje sutartyje, nuomos sutartį, kuria atsakovė perdavė ieškovei laikinai valdyti ir naudotis ginčo turtą. Ieškovė 2024 m. gruodžio 16 d. raštu informavo atsakovę, kad yra pasirengusi sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį per 6 mėnesius nuo šio pranešimo pateikimo dienos. Ieškovė 2025 m. gegužės 23 d. išsiuntė atsakovei pirkimo–pardavimo sutarties projektą, informavo, kad 2025 m. birželio 5 d. 13 val. rezervuotas laikas pas notarą pagrindinei sutarčiai pasirašyti. Atsakovė atsisakė atvykti pas notarą sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl pagal preliminariosios sutarties 8.1 papunktį ji privalo sumokėti ieškovei 150 000 Eur baudą bei 13 500 Eur delspinigius (150 000 Eur x 0,05 proc. x 182 d.). Ieškovė taip pat teigia patyrusi 720 000 Eur nuostolius dėl prarastos galimybės, kurie lygus skirtumui tarp turto vertės 2025 m. lapkričio 28 d. (2 170 000 Eur) ir preliminariojoje sutartyje susitartos jo kainos (1 300 000 Eur). Ieškovė 2026 m. kovo 14 d. pateikė prašymą jos ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (toliau – Nekilnojamojo turto registras), draudžiantį perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti daiktines teises į atsakovei nuosavybės teise priklausantį pastatą–degalinę, stoginę, kiemo statinius (aikštelę, kolonėlę, rezervuarą), esančius (duomenys neskelbtini). Teigė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas – nurodytas jo faktinis pagrindas ir pateikti įrodymai, kuriais grindžiami ieškovės reikalavimai. Grėsmę teismo sprendimo įvykdymui patvirtina tai, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovės veikla nuostolinga, ji neturi kito turto, o jos gaunamų pajamų nepakaks galbūt jai nepalankiam teismo sprendimui įvykdyti. Atsakovės nekilnojamojo turto realizavimas gali būti vienintelis būdas gauti pajamų būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Atsakovės nesąžiningas elgesys, atsisakant parduoti degalinės kompleksą ieškovei, patvirtina riziką, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali parduoti degalinės kompleksą ir taip bandyti išvengti prievolės atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neapribotų atsakovės teisių daugiau nei būtina, atsakovė ir toliau gautų nuomos pajamas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Alauša“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Įvertinęs tai, kad ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis yra grindžiami jos reikalavimai atsakovei, bei pateikė rašytinius įrodymus, teismas ieškinį įvertino kaip tikėtinai pagrįstą, o vieną iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio preliminarų pagrįstumą – pripažino nustatyta. Spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui kaip antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo, teismas pažymėjo, kad grėsmę patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovės galimą nesąžiningumą ir (ar) jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Teismo vertinimu, ieškovė į bylą nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių šiuo konkrečiu atveju paneigti atsakovės sąžiningumo prezumpciją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste ir padaryti išvadą, kad atsakovė ėmėsi ar imsis priemonių apsunkinti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo vykdymą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė siekia ne tik uždrausti atsakovei perleisti nuosavybės teises, bet ir įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti daiktines teises į atsakovei priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą, o tai reiškia, kad faktiškai ji siekia atsakovės turto arešto taikymo. Tačiau ieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas ne dėl konkretaus turto – ieškovė į jį nepretenduoja. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad atsakovė ketina jai priklausantį nekilnojamąjį turtą perleisti ar jį apsunkinti, arba imtis kitokio pobūdžio veiksmų, nukreiptų prieš būsimo galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą. Juo labiau kad pati ieškovė iš atsakovės tą turtą ir nuomojasi. Nenustatęs grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, teismas prielaidų ieškovės prašymui patenkinti neįžvelgė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB ,,Alauša“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nepaneigė atsakovės sąžiningumo prezumpcijos. Tai, kad atsakovė gali imtis veiksmų, siekdama išvengti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, patvirtinta jos elgesys vengiant sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovės nesąžiningas elgesys, atsisakant parduoti ieškovei preliminariojoje sutartyje numatytą turtą, yra pripažintas pačios atsakovės, kuri sutiko sumokėti baudą. Atsakovė atsisakė parduoti ieškovei turtą siekdama sau turtinės naudos – išlaikyti galimybę parduoti turtą tretiesiems asmenims už didesnę kainą nei preliminariojoje sutartyje numatyta turto pardavimo kaina.
Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nėra susijęs su ginčo turtu. Ieškiniu reikalaujama iš atsakovės priteisti netesybas ir nuostolių, kilusių būtent dėl atsakovės atsisakymo parduoti turtą, kurio atžvilgiu ir prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimą. Ieškovės valia įsigyti šį turtą buvo aiškiai išreikšta laikantis preliminariojoje sutartyje nustatytų sąlygų, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės.
Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Ieškovė neprašo areštuoti atsakovės piniginių lėšų, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neapribotų atsakovės teisių daugiau nei būtina. Atsakovė toliau gautų pajamas iš degalinės komplekso nuomos pagal galiojančią šalių nuomos sutartį.
Įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovei disponuoti nekilnojamuoju turtu yra vienintelis būdas teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui užtikrinti, nes atsakovės pajamos (apie 100 000 Eur per metus) nėra pakankamos įvykdyti galbūt atsakovei nepalankų teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB ,,Enita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Ieškovė, prašydama taikyti atsakovės turto areštą, siekia daryti spaudimą atsakovei ir įgyti nepagrįstą pranašumą byloje. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šalys turėtų nutraukti 2020 m. liepos 8 d. nuomos sutartį, nes turto nuoma yra viena nuosavybės naudojimo formų, taigi, ir tam tikras šio turto apsunkinimas. Be to, atsakovė su UAB „Bartesa“ jau yra sudariusi panaudos sutartį, todėl patenkinus ieškovės prašymą būtų pažeistos trečiojo asmens, kuris šios bylos nagrinėjime nedalyvauja, teisės ir interesai.
Ieškiniu ieškovė nereiškia jokio reikalavimo, susijusio su nekilnojamojo turto nuosavybe. Reikalavimas yra piniginio pobūdžio, todėl nuosavybės teisės apsunkinimai, kurių prašo ieškovė, nėra susiję su pareikštu reikalavimu.
Pagrįsta ir teismo išvada, kad ieškovė nepaneigė atsakovės sąžiningumo prezumpcijos. Aplinkybės, ar atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ar toks atsisakymas buvo pagrįstas ar ne, yra bylos nagrinėjimo dalykas, šiuos faktus teismas galės nustatyti tik iš esmės išnagrinėjęs bylą. Atsakovė neketina turto parduoti, ieškovė ir nepateikė duomenų, kad atsakovė siektų turtą parduoti, sudarytų sandorius su kitais asmenimis ar blogintų turto vertę. Ieškovė ginčo turtą nuomojasi iš atsakovės, todėl tik ji pati galėtų padaryti žalą turtui, pablogindama jo būklę. Vien nuosavybės turėjimo faktas turto vertės nemažina, tokią vertę galėtų sumažinti neatsakingas turto naudojimas.
Tai, ar ieškinio suma yra didelė, bus žinoma tik po to, kai teismas išnagrinės šalių ginčą iš esmės. Ieškovė privalės įrodyti ne tik nuostolių faktą, bet ir jų dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę susieja su dviem kumuliatyviomis sąlygomis, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, bent vienos iš šių sąlygų nenustačius, nėra. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti apeliantės UAB ,,Alauša“ prašomas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, konstatavęs, kad nėra įrodyta viena iš šių privalomųjų sąlygų – grėsmė apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atskirajame skunde nekvestionuojama teismo išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakys.
Apeliantė atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės UAB ,,Enita“ elgesio, vykdant preliminariąją sutartį, pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių, atsakovės turtinės padėties, todėl padarė neteisingą išvadą dėl grėsmės, kaip laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos, nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka. Priešingai nei tvirtina apeliantė, jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skundžiama nutartimi yra išspręstas teisingai, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus grėsmės teismo sprendimo įvykdymui identifikavimo kriterijus.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra nesąžiningų atsakovo veiksmų užkardymas, siekiant išsaugoti turto masę ir jo vertę. Todėl šio asmenų teises itin varžančio laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas yra galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas ir yra išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-850-933/2024; 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-564-912/2025). Tokią prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikusio asmens pareigą pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.
Taigi, tik kai yra pateikiami įtikinami argumentai bei juos pagrindžiantys duomenys (įrodymai), kad asmens, kuriam civilinėje byloje nukreipti turtiniai reikalavimai, turtas gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas naujomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti išieškojimo į tą turtą nukreipimo, gali būti konstatuojamas to asmens nesąžiningumas kaip prielaida taikyti jam disponavimo turtu suvaržymus, be kita ko, ir atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Pažymėtina, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą būtina pagrįsti nurodant konkrečius veiksmus, kurie yra aiškiai nesuderinami su asmens sąžiningo elgesio standartu ir kelia pagrįstų abejonių sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui. Kaip minėta pirmiau, pareiga nurodyti tokius argumentus bei pateikti konkrečius duomenis apie bylos šalies nesąžiningą elgesį, apie jau atliktus arba atliekamus veiksmus, juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, tenka būtent ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1032-236/2020; 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-285-450/2023; 2026 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-577/2026).
Apeliantė atsakovės nesąžiningumą iš esmės grindžia tik sutartinių prievolių nevykdymo aplinkybe (jos atsisakymu įvykdyti preliminariąją sutartį), teigdama, kad atsakovė, elgdamasi nesąžiningai ir nesant tam jokių objektyvių kliūčių, nepagrįstai atsisakė su ja sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau atsakovės veiksmų, vykdant preliminariąją sutartį, ir pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių įvertinimas sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Kitaip tariant, tik pagal bendrąsias civiliniame procese taikomas įrodinėjimo taisykles ištyrus bei įvertinus abiejų šalių argumentus bei jų į nagrinėjamą bylą pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami, atitinkamai, ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai į juos, galės būti padarytos išvados, susijusios su atsakovės veiksmų sutartiniuose santykiuose sąžiningumu ir teisėtumu. Šioje proceso stadijoje vien ieškinio padavimas nėra savaime pakankamas pagrindas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti ir dėl to jai taikyti apeliantės prašomus disponavimo nekilnojamuoju turtu ribojimus – įrašą viešame registre.
Jokių duomenų, kad atsakovė turi ketinimų perleisti jai priklausantį turtą, taip siekdama ateityje išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, apeliantė nėra pateikusi. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ketinimų turtą perleisti ji neturi, juo labiau kad turtu nuomos sutarties pagrindu naudojasi pati apeliantė. Byloje nėra ir tokių duomenų kad atsakovė ėmėsi veiksmų nuomos sutarčiai nutraukti. Todėl nėra ir pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė gali jai priklausantį turtą perleisti ar jį kitaip apsunkti.
Tokie apeliantės argumentai, kaip didelė ieškinio suma (883 500 Eur) ir atsakovės gaunamos pajamos, kitokio atsakovės sąžiningumo ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimo nesuponuoja. Ieškinio sumos nurodymas priklauso tik nuo ieškovo, todėl savaime negali lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Ieškinio sumos dydis galėtų būti vertinamas tik kaip papildomas kriterijus prognozuojamo (labiau tikėtino) atsakovės nesąžiningo elgesio kontekste, tačiau, kaip minėta, jokių duomenų apie galimą turto perleidimą, jo slėpimą ar apsunkinimą, siekiant atsakovei ateityje išvengti sprendimo įvykdymo, apeliantė nėra pateikusi. Pažymėtina, kad ne pareikštos reikalavimo sumos ir asmens, kuriam reiškiamas reikalavimas, turtinės padėties santykis, o būtent asmens nesąžiningumas yra vienintelis kriterijus, lemiantis grėsmės teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą, o kartu ir poreikį laikinosioms apsaugos priemonėms byloje taikyti.
Nepagrįsti ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad ginčo dalykas yra susijęs su nekilnojamuoju turtu, todėl vien tai lemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Apeliantė, įgyvendindama dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), pasirinko savo galbūt pažeistas teises ginti pareikšdama ieškinį dėl netesybų priteisimo ir nuostolių atlyginimo, nereikalaudama nuosavybės teisių į ginčo objektu tapusį turtą (degalinės statinius ir žemės sklypą) jai pripažinimo ir šio turto jai perdavimo. Todėl objektyviai neegzistuoja poreikis laikinąsias apsaugos priemones taikyti status quo (esamos padėties išsaugojimo) tikslu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.