- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- e2-850-933/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00736-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- A. M., L. L., uždarajai akcinei bendrovei „DAILA“, uždarajai akcinei bendrovei „Lugretus“, L. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Firma VITI“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir L. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Firma VITI“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DAILA“, uždarajai akcinei bendrovei „Lugretus“, A. M., L. M. ir L. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Firma VITI“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,DAILA“, UAB ,,Lugretus“, A. M., L. M. ir L. L. (toliau – ir atsakovai), kuriuo prašo:
1.1. pripažinti 2024 m. balandžio 3 d. UAB „DAILA“ ir UAB „Lugretus“ Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl negyvenamosios patalpos – garažo patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir garažas), pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sandėlis), pastato – buitinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir buitinis pastatas), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento;
1.2. pripažinti 2024 m. balandžio 5 d. UAB „Lugretus“ ir A. M. bei L. L. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl garažo, sandėlio ir buitinio pastato pardavimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento;
1.3. taikyti restituciją ir garažą, sandėlį bei buitinį pastatą nuosavybės teise grąžinti UAB „DAILA“;
1.4. nukreipti ieškovės UAB „Firma VITI“ reikalavimo išieškojimą į restitucijos tvarka UAB „DAILA“ grąžintą garažą, sandėlį ir buitinį pastatą.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė UAB „DAILA“, žinodama, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovė yra pareiškusi UAB ,,DAILA“ reikalavimą dėl 155 400,17 Eur žalos atlyginimo, per mažiau nei 2 mėn. nuo turto arešto panaikinimo perleido visą jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą UAB ,,Lugretus“, o ši po dviejų dienų tą patį turtą perleido fiziniams asmenims. UAB ,,DAILA“ gautas už turto pardavimą lėšas paslėpė, taip pažeisdama ieškovės, kaip kreditorės, interesus. Ieškovės nuomone, egzistuoja visos sąlygos pripažinti negaliojančiais UAB ,,DAILA“ nekilnojamojo turto perleidimo sandorius actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pagrindu.
3. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atlikti įrašus dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo garažui, sandėliui ir buitiniam pastatui. Ieškovė nurodė, kad atsakovai jau sudarė du nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, kurių nesąžiningumas įrodinėjamas šioje byloje, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių tikėtina, jog atsakovei UAB „DAILA“ priklausęs nekilnojamasis turtas nesąžiningų atsakovų gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Ieškovės įsitikinimu, laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, draudžiantis disponuoti ginčo turtu, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, yra proporcinga ir sąžininga bei neapsunkina atsakovų galimybės naudotis bei valdyti nekilnojamąjį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – nutarė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos viešajame registre įrašyti įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo garažui, sandėliui ir buitiniam pastatui.
5. Teismo vertinimu, ieškinio argumentai bei pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas – ieškinyje suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodyti jų teisinis ir faktinis pagrindai, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai.
6. Teismas nustatė, kad byloje yra pakankamai duomenų apie tikėtiną atsakovų siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo bei apie poreikį išsaugoti ginčo turtą nepakitusį. Ieškovės ieškinyje nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės (UAB „DAILA“ nekilnojamasis turtas buvo parduotas per mažiau nei 2 mėn. nuo šio turto arešto panaikinimo dienos, turtas buvo parduotas gal būt žemesne nei rinkos kaina, ginčo sandorius gal būt sudarė su UAB „DAILA“ susiję asmenys) kelia abejonių, ar atsakovai, sudarydami sandorius, buvo sąžiningi. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas grėsmę būsimo teismo sprendimo (ne)įvykdymui sieti ne tik su galimu atsakovų nesąžiningumu, bet ir su poreikiu išsaugoti ginčo objektą (nekilnojamąjį turtą) nepakitusį, kadangi išlieka rizika, jog atsakovai, net ir neturėdami nesąžiningų ketinimų, ginčo turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, o tai, jeigu sprendimas šioje byloje ieškovei būtų palankus, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu jo įvykdymą.
7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą – prevencinio pobūdžio priemonė ir iš esmės netrukdo savininkams įgyvendinti nekilnojamojo turto naudojimo ir valdymo teisių. Teismas vertino, kad laikinoji apsaugos priemonė ne tik padėtų išsaugoti ginčo objektu esantį turtą nepakitusį, bet ir yra proporcinga, kadangi nevaržytų atsakovų teisių labiau nei būtina siekiamam tikslui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovai (apeliantai) A. M. ir L. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas, pasisakydamas dėl apeliantų nesąžiningumo, teigė, kad ieškovės nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės kelia abejonių, ar apeliantai, sudarydami sandorius, buvo sąžiningi. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi būti vertinami ne apeliantų galbūt nesąžiningi veiksmai, dėl kurių byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas, kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti). Duomenų apie tai, kad apeliantai ketintų perleisti ginčo turtą ieškovė nepateikė, to nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantų nesąžiningumas, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, liko neįrodyta, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai ir neteisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Teismas pažymėjo, kad įrašas viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą yra prevencinio pobūdžio priemonė ir iš esmės netrukdo savininkams įgyvendinti nekilnojamojo turto naudojimo ir valdymo teisių. Nesant CPK nustatytų pagrindų (neįrodžius apeliantų nesąžiningumo) laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nepaisant fakto, kad parinkta minimaliai apeliantų teises varžanti laikinųjų apsaugos priemonių rūšis.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB ,,Firma VITI“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai atkirtimai į atskirojo skundo argumentus:
Šalies argumentai
9.1. Pagal teismų praktiką, kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, vertinama, kad ieškovės materialūs teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisiniu režimu, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti apeliantų teisę disponuoti jų žinioje esančiu ginčo turtu, egzistuoja galimybė, jog apeliantai, net ir neturėdami nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims, o perleidus ginčo turtą teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas) gali pasunkėti.
9.2. Kaip teisingai įvertino teismas, byloje yra pakankamai duomenų apie tikėtiną apeliantų siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo bei iš to kylantį poreikį išsaugoti ginčo turtą nepakitusį. Actio Pauliana pagrindu ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės yra abejotinos sąžiningumo aspektu, o visuma turimų duomenų teismui pagrįstai leido preliminariai įvertinti galimą apeliantų nesąžiningumą. Apeliantai atskirajame skunde nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės ir nepateikė papildomų duomenų, paneigiančių teismo preliminarias išvadas. Be to, teismas apeliantų galimą nesąžiningumą vertino kaip papildomą pagrindą. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios mažiausiai varžo turto savininkų teises, todėl yra išlaikyti teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
11. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
12. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo
13. Apeliantai su atskiruoju skundu pateikė dalį ginčo turto išrašo iš Nekilnojamojo turto registro (iš pateikto išrašo matyti, kad jame trūksta duomenų, t. y. jis yra neviso turinio).
14. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl bylos rezultato ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑66/2015).
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantai nesuformulavo prašymo priimti kartu su atskiruoju skundu pateikto išrašo, kaip naujo įrodymo, nenurodė motyvų, kodėl šis įrodymas turėtų būti priimtas, į tai, jog teismas turi prieigą prie Nekilnojamojo turto registro ir jo duomenis gali patikrinti pats (CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantų kartu su atskiruoju skundu pateiktą išrašą (jo dalį) iš Nekilnojamojo turto registro atsisako priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pareigą įrodyti šias aplinkybes turi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑78‑1120/2021).
17. Sprendžiant dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo, ieškovo pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų preliminarus vertinimas turi suponuoti teismui įsitikinimą, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu nuosekliai pasisakoma, kad ieškinio pripažinimas preliminariai pagrįstu pagal prima facie doktriną negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. dar tik sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną šalies argumentą ar įrodymą, turintį teisinės reikšmės ieškinio reikalavimų patenkinimui ar nepatenkinimui, t. y. tokios sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) įvertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑159‑464/2017; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑90‑464/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑27‑370/2020).
18. Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-159-464/2017; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020).
19. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys prima facie (tikėtinai) pagrįstas. Atskirajame skunde ši teismo išvada nėra ginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko esant nustatytą pirmąją būtiną sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir dėl jos plačiau nepasisako.
20. Toliau vertinama kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė galbūt ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑835‑464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑195‑943/2018).
21. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑835‑464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai ieškovas siekia sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, t. y. sandorių šalių grąžinimo į tokią padėtį, kokia buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo, sandorio pagrindu perleisto objekto išsaugojimas yra itin svarbus užtikrinant restitucijos, taigi ir ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo realią galimybę. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Taigi, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-74-516/2016; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-947-943/2020; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-654-881/2021 15 punktas).
23. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų (ne)sąžiningumo ir grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui pažymi, kad, viena vertus, sutiktina su apeliantais, jog ieškinyje nurodomos aplinkybės dėl apeliantų nesąžiningumo (apeliantai galimai yra susiję su UAB ,,DAILA“ ir UAB ,,Lugretus“ valdymo organais) yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas (apeliantų nesąžiningumas kaip actio Pauliana sąlyga) ir nepagrindžia apeliantų nesąžiningų veiksmų, siekiant perleisti tretiesiems asmenims ginčo turtą bei tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kai ginčo objektas, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus, yra konkretus ginčijamais tarp skolininko ir trečiojo asmens sudarytais sandoriais perleistas turtas, kurio grąžinimo skolininko nuosavybėn actio Pauliana ieškiniu siekia kreditorius, teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis visų pirma turi būti siekiama užtikrinti tokią būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsaugą, kad ieškinio tenkinimo atveju, t. y. pripažinus negaliojančiais skolininko sudarytus sandorius, restituciją būtų galima atlikti natūra. Tai atitinka pagrindinį kreditoriaus reiškiamo actio Pauliana ieškinio tikslą – sudaryti sąlygas kreditoriaus reikalavimų patenkinimui iš skolininkui priklausančio turto. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.66 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas, laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti siekiama apsaugoti ginčijamais sandoriais perleistą turtą nuo jo savininko veiksmų, kurie patenka į disponavimo šiuo turtu teisių turinį (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-682-178/2015). Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – įrašai dėl draudimo perleisti ginčo turto nuosavybės teises – tiesiogiai orientuotos į galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t. y. laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama užtikrinti galimos restitucijos natūra taikymą. Atsižvelgiant į šį tikslą, restitucijos natūra taikymo galimybė, sudarius pakartotinį ginčo turto perleidimo sandorį, būtų apsunkinta, kadangi tokiu atveju turtą įgiję tretieji asmenys galėtų būti traktuojami kaip sąžiningi įgijėjai. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos aplinkybių ir reikalavimų kontekste pagrįstai nutarė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, siekiant išsaugoti patį ginčo objektą, t. y. užtikrinant ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą). Atsižvelgęs į aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
24. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teisių perleidimo draudimo – mažiausiai varžo apeliantų teises, nes riboja tik jų teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia apeliantams šį turtą valdyti ir juo naudotis, iš esmės nesukelia apeliantams neigiamų pasekmių ir nepažeidžia apeliantų teisių bei teisėtų interesų. Laikini apeliantų nuosavybės teisių į ginčo turtą turinį sudarančių teisių apribojimai užtikrina ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo ir ginčo šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimą.
25. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumui ir (ne)teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pirmiau nurodytas aplinkybes, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartyje tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisingai nustatė egzistuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.