Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vinctra“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ prašymą pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vinctra“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. O.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2020–2021 metais sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai su UAB „Jaros transportas“ (iš viso parduota 12 transporto priemonių) prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams bei pažeidžia bendrovės kreditorių teises. Sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi. Kaina, už kurią buvo parduotos transporto priemonės, daug mažesnė negu vidutinė rinkos kaina. Pirkimo–pardavimo sandoriai sudaryti bendrovei turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Pagal balansus bendrovės pradelstos skolos viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, todėl, sudarius ginčo sandorius ir pardavus bendrovės transporto priemones ne rinkos kainomis, buvo sumažintas bendrovės mokumas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais.

2021 m. sausio 12 d. paskolos sutartimi LUAB „Vinctra“ suteikė vadovui V. O. 240 500 Eur paskolą, kurios jis nėra gražinęs. Pagal skolų suderinimo aktą V. O. skolingas LUAB „Vinctra“ 703 107,50 Eur. Skola nebuvo grąžinta. 2023 m. liepos 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis su Lenkijos bendrove „Vinctra Polska Sp. z o.o“, kurios 100 proc. akcininkė buvo LUAB „Vinctra“. Pareiškėjos teigimu, ši sutartis fiktyvi, sudaryta siekiant negrąžinti įsiskolinimo bendrovei. Nėra duomenų, kad LUAB „Vinctra“ gavo pinigines lėšas.

2024 m. balandžio 25 d. pirkėjai L. O. už 5 000 zlotų (1 183,55 Eur.) parduotos LUAB „Vinctra“ valdytos „Vinctra Polska Sp. z o.o“ akcijos. Tai reiškia, kad V. O. nereikės grąžinti skolos.

Lenkijos įmonė „Vinctra Polska Sp. z o.o“ nėra įtraukta į LUAB „Vinctra“ valdymo organų pateiktą debitorių sąrašą, taip siekiant suklaidinti teismą ir nemokumo administratorių. Toks veiksmas rodo, kad finansinė apskaita buvo vedama apgaulingai. V. O., kuris turi 80 proc. LUAB „Vinctra“ akcijų ir šios bendrovės vadovas, žinojo bendrovės finansinę padėtį, žinojo apie asmeninį 703 107,50 Eur įsipareigojimą bendrovei, tačiau skolos negrąžino, o 2023 m. liepos 31 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su „Vinctra Polska Sp. z o.o“. V. O. ėmėsi veiksmų, kad išvengtų skolos grąžinimo, pablogino bendrovės finansinę padėtį.

2024 m. balandžio 29 d. „Vinctra Polska Sp. z o.o“ informavo, apie sunkią finansinę padėtį, ir kad negali atsiskaityti su kreditoriais. Lenkijos įmonės įsiskolinimas buvo nurašytas kaip beviltiška skola, o tai dar labiau pablogino bendrovės finansinę padėtį. Taip V. O. išvengė skolos grąžinimo, siekė asmeninės naudos, tyčia privedė bendrovę prie bankroto. Bendrovės veikla organizuota netinkamai ir sąmoningai blogintos galimybės atsiskaityti su kreditoriais, taip sukeliant bendrovės nemokumą ir privedimą prie bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Byloje nebuvo nustatytas konkretus juridinio asmens nemokumo momentas, o nenustačius šios aplinkybės bankrotas negalėjo būti pripažintas tyčiniu. Finansinės būklės blogėjimas savaime nėra tapatus nemokumui. Pirmosios instancijos teismas neidentifikavo konkrečios datos ar konkretaus laikotarpio, nuo kada UAB „Vinctra“ nebegalėjo vykdyti savo prievolių, kai jos tapo mokėtinos, arba nuo kada jos įsipareigojimai viršijo turto vertę.

2021 metų finansiniai duomenys rodė, kad UAB „Vinctra“ buvo moki pagal balansinį kriterijų. Bendrovės turto vertė viršijo jos įsipareigojimus, nuosavas kapitalas nebuvo sumažėjęs žemiau 1/2 įstatinio kapitalo.

Finansinės nuomos būdu naudojamos transporto priemonės yra bendrovės pagrindinėje veikloje naudojamas turtas, generuojantis pajamas, kurio ekonominę naudą ir riziką prisiima bendrovė. Taip pat teismas nepagrįstai suabejojo gautinų sumų realumu; šios abejonės nėra paremtos konkrečiais įrodymais.

2022 metų finansinės ataskaitos buvo audituotos nepriklausomo auditoriaus, kuris pateikė besąlyginę išvadą, kad UAB „Vinctra“ finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais teisingai pateikia bendrovės finansinę padėtį pagal Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas UAB „Vinctra“ faktiškai nemokia 2021 metais, netinkamai aiškino ir taikė tiek JANĮ, tiek Verslo apskaitos standartų, tiek ABĮ nuostatas, neįvertino reikšmingos teigiamos bendrovės nuosavo kapitalo reikšmės, netinkamai ir asimetriškai vertino lizingu apskaitytas transporto priemones bei su jomis susijusius įsipareigojimus, išvadas grindė prielaidomis ir retrospektyviu vėlesnių įvykių vertinimu, o ne 2021 metais egzistavusiais objektyviais finansiniais duomenimis. Nenustačius juridinio asmens nemokumo momento, nebuvo galima patikimai spręsti, ar ginčo sandoriai buvo sudaryti bendrovei esant nemokiai, ar vadovas tuo metu turėjo veikti prioriteto tvarka kreditorių, o ne bendrovės interesais, ir ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo.

Teismo išvada, kad UAB „Vinctra“ vilkikų pardavimo sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi ir pažeidė kreditorių interesus, yra nepagrįsta.

Transporto priemonių pardavimo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai UAB „Vinctra“ buvo moki. Sandorių sudarymo metu bendrovės vadovas veikė pirmiausia bendrovės interesais, siekdamas racionaliai valdyti jos turtą, atnaujinti automobilių parką ir atsisakyti ekonomiškai neefektyvių bei nusidėvėjusių transporto priemonių. Vadovas neprivalėjo prioritetiškai orientuotis į kreditorių interesus.

Teismas vilkikų vertę iš esmės nustatė tik pagal administratoriaus pateiktus internetinius skelbimus, tačiau suinteresuoto asmens pateiktus analogiškos rūšies skelbimus vertino ne kaip kainą patvirtinančius duomenis, o tik kaip „informacinio pobūdžio duomenis“. Toks įrodymų vertinimas negali būti laikomas objektyviu. Suinteresuoto asmens pateikti skelbimai paneigė nemokumo administratorės nustatytą automobilių rinkos vertę. Parduotų transporto priemonių vertė nebuvo nustatyta.

Teismas nutartyje nurodė, kad transporto priemonių pardavimo kaina neva neatitiko buhalterinės vertės, tačiau tokia aplinkybė byloje nebuvo nustatinėjama ar įrodinėjama.

Teismas konstatuodamas, kad pirkėjas transporto priemones suremontavo ir tai leidžia daryti prielaidą, jog vilkikai turėjo komercinį potencialą, kurį pirkėjas realizavo, neatsižvelgė į tai, kad UAB „Vinctra“ neturėjo galimybės remontuoti transporto priemonių, jos ūkinė komercinė veikla buvo tik krovinių pervežimas. Rimtų defektų turinčių vilkikų remontas bendrovei būtų reiškęs papildomas ir ekonomiškai nepateisinamas investicijas.

Byloje pateikti dokumentai patvirtino, kad 4 vilkikai parduoti su dideliais ir esminiais defektais. Teismo išvada apie bendrovės turto iššvaistymą buvo suformuota tik dėl likusių 8 vilkikų pardavimo sandorių, dėl kurių papildomi dokumentai nebuvo pateikti todėl, kad teismas nesuteikė galimybės jų pateikti, neatidėjo bylos nagrinėjimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiais dokumentais disponuoja trečiasis asmuo. Teismo išvada dėl 8 sandorių yra padaryta neištyrus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir nesurinkus visų objektyviai prieinamų įrodymų. Dėl šios priežasties ši nutarties dalis negali būti laikoma pagrįsta. UAB „Vinctra“ vilkikų pardavimo UAB „Jaros transportas“ sandoriai negali būti laikomi prieštaraujančiais kreditorių interesams ar ekonomiškai nenaudingi, o dėl jų UAB „Vinctra“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.

Teismo išvados, kad 2021 m. sausio 12 d. paskolos sutartis buvo bendrovei nuostolingas sandoris, kad V. O. neturėjo realių ketinimų ir galimybių paskolos grąžinti, o reikšminga visos skolos dalis buvo gauta be teisinio pagrindo, neatitinka byloje esančių dokumentų turinio, yra padarytos neištyrus visų reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu negalėjo konstatuoti tyčinio bankroto.

Paskolos sutartis yra teisėtas civilinis sandoris, kurio pagrindu UAB „Vinctra“ įgijo turtinę reikalavimo teisę į paskolos sumos ir palūkanų grąžinimą. Teismas nepagrįstai apsiribojo formaliu paskolos suteikimo ir jos tiesioginio negrąžinimo vertinimu, neanalizuodamas su šia prievole susijusių vėlesnių teisinių santykių. UAB „Vinctra“ reikalavimo teisė į V. O. buvo perleista „Vinctra Polska Sp. z o.o“, o pagal byloje esančius apskaitos duomenis ši bendrovė už perleistą reikalavimą atsiskaitė. Tai patvirtina byloje pateiktas didžiosios knygos suvestinis žiniaraštis.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 462 607,50 Eur (likusi skolos dalis) buvo gauti be teisinio pagrindo. 2023 m. liepos 31 d. skolų suderinimo akte nurodyta, kokiu pagrindu susidarė 703 107,50 Eur skola. Skolų suderinimo aktas patvirtina 195 549,21 Eur palūkanų apskaičiavimą ir jų įtraukimą į bendrovės reikalavimą, todėl teismo išvada, kad paskolos sandoris buvo nuostolingas, nepagrįstas.

Teismo išvados nėra pakankamai nuoseklios. Teismas 2023 m. liepos 31 d. skolų suderinimo aktą pripažino tinkamu įrodymu, patvirtinančiu 703 107,50 Eur dydžio V. O. skolos bendrovei egzistavimą, tačiau, neatsižvelgdamas į tame pačiame dokumente nurodytus skolos susidarymo pagrindus, konstatavo, kad reikšminga šios skolos dalis neturėjo teisinio pagrindo. Toks rašytinio įrodymo vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Aplinkybė, kad nemokumo administratorė nėra radusi ar identifikavusi dalies 2023 m. liepos 31 d. skolų suderinimo akte nurodomų dokumentų, negali būti teisiškai sutapatinama su tokių dokumentų neegzistavimu ar prievolės teisinio pagrindo nebuvimu.

Teismo išvada, kad UAB „Vinctra“ ir „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ 2023 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo fiktyvi, iš anksto suplanuota ir skirta asmeninei V. O. skolai eliminuoti, nėra pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, neatitinka sutarties ir jos priedo turinio bei grindžiama nepakankamai išsamiai ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis. Reikalavimo teisės perleidimo sandoris buvo atlygintinis, o dalinis atsiskaitymas pagal jį buvo atliktas įskaitymo būdu. Sutarties sudarymo momentu buvo realizuota dalis perleidimo kainos, t. y. 171 554,36 Eur, todėl teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie atsiskaitymą pagal 2023 m. liepos 31 d. sutartį, neatitinka byloje esančios sutarties ir jos priedo turinio. Be to, kartu su 2023 m. liepos 31 d. sutartimi, jos priedu Nr. 1 ir skolų suderinimo aktu Nr. 6076 turi būti vertinami didžiosios knygos duomenys. Teismas susiaurino atsiskaitymo įrodinėjimą (pirminiais bankinių mokėjimo dokumentais), neįvertino, kad pagal sutartį atsiskaitymas gali būti vykdomas ir įskaitymo būdu.

Nemokumo administratorė neišsaugojo apskaitos registrų, kurie leistų identifikuoti konkrečius tarpusavio atsiskaitymus su „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ bei nustatyti, pagal kurias šios bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras buvo atlikti įskaitymai. Tai objektyviai ir reikšmingai apsunkina šių aplinkybių nustatymą bei jų įrodinėjimą, todėl šias aplinkybes teismas turėjo aiškinti apelianto naudai. Priešingas aiškinimas pažeidžia rungimosi, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atribojo reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo momentu egzistavusias aplinkybes nuo vėliau susiklosčiusios „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ finansinės padėties. Vėlesnis Lenkijos bendrovės mokumo praradimas ir finansinės padėties pablogėjimas negali būti laikomi pakankamu pagrindu retrospektyviai konstatuoti anksčiau sudaryto atlygintinio sandorio fiktyvumą. Be to, teismas nepakankamai įvertino suinteresuoto asmens paaiškinimus, kad vėliau atsiradę „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ įsipareigojimai UAB „Vinctra“ kilo ne iš 2023 m. liepos 31 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties, o iš komercinių santykių.

Apeliantas buvo asmeniškai laidavęs už reikšmingą dalį UAB „Vinctra“ įsipareigojimų didžiausiems bendrovės kreditoriams. Dalis UAB „Vinctra“ kreditorių pareiškė reikalavimus V. O. kaip laiduotojui ir pradėjo priverstinį skolų išieškojimą. Taigi, UAB „Vinctra“ įsipareigojimų nevykdymas sukėlė tiesiogines neigiamas turtines pasekmes V. O., todėl, vertinant ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes, nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad jis būtų buvęs suinteresuotas mažinti bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais ar slėpti jos turtą, kai tokio elgesio neigiamos pasekmės pirmiausia būtų tekusios jam pačiam.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ nenurodymas teismui pateiktame debitorių sąraše savaime patvirtina apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningą bendrovės turto slėpimą ir sudaro pakankamą pagrindą UAB „Vinctra“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Lenkijos įmonės įsiskolinimas apskaitoje buvo nurašytas kaip beviltiška skola. Sprendimas nurašyti šią skolą buvo priimtas vadovaujantis verslo apskaitos standarto nuostatomis. Nemokumo administratorė turėjo galimybę nustatyti šio debitoriaus egzistavimą, jo įsipareigojimų dydį, jų teisinį pagrindą. Teismas nenustatė, kokias neigiamas pasekmes kreditoriams sukėlė ši aplinkybė, kokio turto administratorius negalėjo identifikuoti ar kokių veiksmų negalėjo atlikti nemokumo proceso metu. Nesant įrodymų, patvirtinančių apgaulingos apskaitos tvarkymo ar sąmoningo turto slėpimo faktą, teismo išvada, kad ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą UAB „Vinctra“ bankrotą pripažinti tyčiniu, yra nepagrįsta.

Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „Vinctra“ nemokumas kilo būtent dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ar tokių sandorių, kurie jų sudarymo metu akivaizdžiai pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teismo nutartis yra nepagrįsta bei neteisėta, todėl naikintina.

Teismas pagrįstai vertino ne vien finansinių ataskaitų rodiklius, bet ir realų turto likvidumą, lizinguojamo turto įtaką, gautinų sumų realumą, vykdomąsias bylas, turto areštus ir pinigų srautus. Šių aplinkybių visuma leido konstatuoti, kad deklaruojamas mokumas buvo formalus, o reali finansinė būklė buvo žymiai prastesnė. Teismas išsamiai įvertino tiek bendrovės finansinę būklę, tiek vadovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė JANĮ 70 straipsnį ir visapusiškai įvertino bylos įrodymus. Atskirojo skundo argumentai dėl nenustatyto nemokumo momento ir netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos teismo nutarties.

Teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp vadovo veiksmų ir bendrovės nemokumo bei jos finansinės padėties blogėjimo. Atskirajame skunde nepateikta naujų reikšmingų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ar jų teisinį vertinimą. Nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria LUAB „Vinctra“ bankrotas pripažintas tyčiniu, buvęs bendrovės vadovas pripažintas už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu bei jam trejiems metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. liepos 16 d. gautas suinteresuoto asmens (apelianto) V. O. prašymas priimti rašytinius įrodymus (elektroninius laiškus, vilkikų IVECO, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentus), t. y. dokumentus, apelianto teigimu, patvirtinančius transporto priemonių būklę jų įsigijimo metu bei pirkėjo patirtas remonto išlaidas. Prašyme nurodyta, kad reikšminga dalis dokumentų, susijusių su parduotų transporto priemonių technine būkle bei po įsigijimo patirtomis išlaidomis, buvo UAB „Jaros transportas“ dispozicijoje. Pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylą išnagrinėjo be papildomų dokumentų, nors jų egzistavimas ir reikšmė bylai buvo nurodyti. Apeliantas pažymi, kad neigiamos išvados iš esmės buvo grindžiamos būtent tų dokumentų nebuvimu byloje, kuriuos jis siekė, tačiau neturėjo objektyvios galimybės pateikti iki nutarties priėmimo. Reikšminga dalis šių dokumentų apelianto atstovui pateikta tik 2026 m. birželio 29 d., t. y. jau po 2026 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo.

Bendrovės nemokumo administratorė prašo netenkinti prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo, apeliacinį procesą tęsti remiantis pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais. Nurodo, kad apeliantas turėjo galimybę prašyti teismo išreikalauti šiuos dokumentus arba imtis kitų procesinių priemonių jiems gauti, dokumentų gavimo data negali būti tapatinama su objektyviu negalėjimu juos pateikti. Be to, apelianto pateikti dokumentai negali būti laikomi pakankamais ir neabejotinais įrodymais, patvirtinančiais transporto priemonių techninę būklę jų pardavimo momentu. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų CPK 314 straipsnio tikslų ir pažeistų proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus. Nemokumo administratorė atkreipė dėmesį, kad teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1152-390/2026 pagal LUAB „Vinctra“ ieškinį atsakovei UAB „Jaros transportas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo (susijusi su ginčo transporto priemonių perleidimo sandoriais), o tai sustiprina būtinybę kritiškai vertinti apelianto šiuo metu pateikiamus naujus dokumentus.

Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktas). Remiantis CPK 180 straipsniu, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

CPK 7 straipsnyje yra įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įpareigojantis tiek bylą nagrinėjantį teismą, tiek ir dalyvaujančius byloje asmenis imtis jiems prieinamų priemonių tam, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 52–54 punktai).

Nustatyta, kad apeliantas 2026 m. gegužės 22 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti civilinės bylos nagrinėjimą ir kitą teismo posėdį paskirti po 2026 m. birželio 20 d. Prašyme nurodė, kad UAB „Jaros transportas“ dėl didelio dokumentų kiekio, laikotarpio ir atsakingų asmenų atostogų papildomus dokumentus galės pateikti iki 2026 m. birželio 20 d. (prie prašymo pridėtas 2026 m. gegužės 20 d. UAB „Jaros transportas“ vadovo el. laiškas, kuriame jis informuoja, kad prašomus dokumentus pateiks iki 2026 m. birželio 20 d.). Pirmosios instancijos teismo teisėja 2026 m. gegužės 22 d. rezoliucija prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo netenkino, nurodė, kad turimų dokumentų surinkimas ir pateikimas negali trukti mėnesius. Tačiau bylos nagrinėjimas (paskirtą teismo posėdžio dieną 2026 m. gegužės 28 d.) buvo atidėtas 2026 m. birželio 8 d. Apeliantas 2026 m. birželio 8 d. pateikė duomenis apie 4 vilkikus, be kita ko, nurodydamas, kad UAB „Jaros transportas“ pavyko surinkti tik dalį dokumentų. Prašymas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2026 m. liepos 16 d. (išsiųstas 2026 m. liepos 15 d.).

Pažymėtina, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame, be kita ko, buvo teigiama, jog bendrovė pardavė 12 transporto priemonių, kurių techninė būklė buvo gera, už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos kainą, teismui pateiktas 2026 m. sausio 22 d., apeliantas atsiliepimą į pateikė 2026 m. vasario 4 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, norėdamas įrodyti, kad parduotų transporto priemonių būklė buvo bloga, turėjo pakankamai laiko kreiptis į pirkėją dėl tokių įrodymų gavimo arba prašyti teismo juos išreikalauti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtame 2026 m. gegužės 22 d. prašyme nurodyta, jog teismas 2026 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio metu pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus dėl byloje įrodinėjamų aplinkybių; iš pridėto elektroninio susirašinėjimo su UAB „Jaros transportas“ matyti, kad apelianto atstovas prašymą šiai įmonei dėl dokumentų pateikimo išsiuntė tik 2026 m. gegužės 20 d. 2026 m. birželio 29 d. apelianto atstovui persiųsti dokumentai (iš el. pašto (duomenys neskelbtini)) apeliacinės instancijos teismui nebuvo išsiųsti nedelsiant (tik 2026 m. liepos 15 d.); duomenų, kada dokumentus paruošė UAB „Jaros transportas“ taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, kad naujų įrodymų apeliantas negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių aplinkybių (kliūčių), kad siekė operatyvaus bylos išnagrinėjimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į ribotą naujų įrodymų pateikimo galimybę apeliacinės instancijos teisme, apelianto prašymas priimti naujus įrodymus netenkinamas.

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Dėl bendrovės nemokumo momento

Teismui sprendžiant, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas. Toks nustatytas faktas leidžia analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų bei įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą ir daryti atitinkamas išvadas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad byloje nebuvo nustatytas konkretus juridinio asmens nemokumo momentas, todėl bankrotas negalėjo būti pripažintas tyčiniu. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas UAB „Vinctra“ faktiškai nemokia jau 2021 metais, netinkamai aiškino ir taikė tiek JANĮ, tiek Verslo apskaitos standartų, tiek ABĮ nuostatas, neįvertino reikšmingos teigiamos bendrovės nuosavo kapitalo reikšmės, netinkamai ir asimetriškai vertino lizingu apskaitytas transporto priemones bei su jomis susijusius įsipareigojimus, o savo išvadas grindė prielaidomis ir retrospektyviu vėlesnių įvykių vertinimu nei 2021 metais egzistavusiais objektyviais finansiniais duomenimis. Pažymėtina, kad apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė konkretaus juridinio asmens nemokumo momento ir kad nepagrįstai laikė, jog bendrovė faktiškai nemoki buvo 2021 metais, yra prieštaringi. Visgi, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą.

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens nemokumas siejamas su juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, juridinio asmens nemokumui pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš šioje normoje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022).

Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek kiti byloje esantys duomenys, pagrindžiantys realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę ir įsipareigojimų kreditoriams dydį. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023, kt.).

Pagal teismų formuojamą praktiką įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1514-241/2017). Tik sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), todėl šis turtas negali būti vertinamas kaip realus įmonės turtas, atitinkamai tokiu negali būti vertinama ir likusi neišpirkta turto vertė, nepaisant jos dydžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018; 2018 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1982-381/2018, 42 punktas).

Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti bei grąžinti juridiniam asmeniui aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1081-585/2020). Nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į juridinio asmens turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020; 2026 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-910/2026, 86 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2021 metais bendrovės įmonės turto vertė buvo 2,74 mln. Eur, o skolos – 1,76 mln. Eur. Atėmus lizinguojamo turto vertę (2,74 mln. Eur – 737 291 Eur), lieka apie 2 mln. Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudaro gautinos sumos (1 028 772 Eur). Iš bendrovės balanso eliminavus turto, kuriuo ji negali laisvai disponuoti (lizingas) ir turto, kurio realumas abejotinas (gautinos sumos), vertę, gaunamas neigiamas dydis.

Visgi, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo nuspręsti, kad bendrovė faktiškai nemoki buvo 2021 metais. Teismas, nors ir nurodė abejones dėl gautinų sumų ir lizingo pagrindu valdomo turto realumo, aplinkybių dėl debitorių, jų skolų susiformavimo momento, jų (ne)grąžinimo ir pan., netyrė ir nenustatė. Apskųstoje nutartyje nurodyta, kad lizingo būdu įgytas turtas yra tiesiogiai susijęs su įsipareigojimais lizingo davėjui, todėl jo vertė negali būti vertinama atskirai nuo atitinkamų finansinių įsipareigojimų; balanse nurodoma turto vertė iš esmės yra dengiama priešpriešiniais įsipareigojimais, o reali bendrovės galimybė patenkinti kitų kreditorių reikalavimus iš šio turto yra itin ribota. Nutartyje taip pat pažymėta, kad įsipareigojimai lizingo bendrovėms išlieka realūs ir privalomi vykdyti. Tokie teiginiai prieštaringi. Nors sutiktina, kad turto ir įsipareigojimų lizingo bendrovėms dydžių nėra pagrindo laikyti vienodais (faktinė turto vertė nebūtinai padengia šiuos įsipareigojimus), tačiau šiuo atveju reikšminga, kad atliktas retrospektyvinis mokumo vertinimas. Teismas netyrė, ar 2021 metais bendrovė susidūrė su sunkumais atsiskaityti su kreditoriais (turėjo pradelstų įsiskolinimų), veiklos pelningumo ir pan. Išvadą, kad bendrovės mokumas buvo tik formalus, o realus nemokumas susiformavo anksčiau nei 2024 metais, nes turto (pinigų ir greitai realizuojamų atsargų) niekada neužteko visiems įsipareigojimams padengti, teismas padarė, be kita ko, atsižvelgdamas į 2023 metais patirtus reikšmingus nuostolius ir finansinės būklės pablogėjimą.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2021 metais bendrovė veikė pelningai ir stabiliai (gavo 46 007 Eur grynojo pelno, ankstesnių metų pelnas – 40 076 Eur). Pardavimo pajamos 2021 metais siekė 8 397 597 Eur, jų sumažėjimo nuo 2020 m. gruodžio 31 d. buvusių (9 266 312 Eur) nėra pagrindo laikyti esminiu. Nors 2022 metais bendrovės pardavimo pajamos sumažėjo iki 6 620 971 Eur, bendrovė vis tiek veikė pelningai (gavo 44 665 Eur pelno). Duomenų apie atsiskaitymų vėlavimus byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanso duomenis, bendrovė turėjo 1 880 250 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 1 323 591 Eur. Nors balansinė turto vertė viršijo įsipareigojimų sumą, bendrovė 2023 metais patyrė 470 611 Eur nuostolio. Be to, iš bendrovės bankroto bylos nustatyta, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo apelianto pateiktame kreditorių sąraše (įsiskolinimų data – 2024 m. birželio 30 d.) yra informacija, jog bendrovė nepadengė įsiskolinimų, atsiradusių nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. ir vėliau (kreditoriai UAB „Autokamera“, UAB „Factris LT1“, „Plose Sistem Service S.P.A“ ir kt.) (civilinės bylos Nr. eB2-462-580/2026, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)). Būtent ši data (2023 m. rugsėjo 1 d.) laikytina faktiniu bendrovės nemokumo atsiradimo momentu.

Taigi, atsižvelgiant į nemokumo atsiradimo laiką, spręstina, ar bendrovės nemokumo administratoriaus nurodytos bei pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – apelianto veiksmai (pasitvirtinus jų pagrįstumui) lėmė (ar jais buvo siekiama) nemokumo arba tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

Dėl transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių

Apelianto teigimu, teismo išvada, kad UAB „Vinctra“ 2020–2021 metais sudaryti vilkikų pardavimo sandoriai UAB „Jaros transportas“ buvo ekonomiškai nenaudingi ir pažeidė kreditorių interesus, yra nepagrįsta, nes teismas įrodymus vertino selektyviai bei išsamiai jų neištyręs, rėmėsi prielaidomis; teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nėra paremtos įrodymais. Pasak apelianto, ginčo transporto priemonių pardavimo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai UAB „Vinctra“ buvo moki, bendrovės vadovas veikė bendrovės interesais (siekė atnaujinti automobilių parką ir atsisakyti ekonomiškai neefektyvių bei nusidėvėjusių transporto priemonių), neprivalėjo prioritetiškai orientuotis į kreditorių interesus, todėl teismo išvada, kad vilkikų realizavimas turi būti vertinamas per kreditorių interesų prizmę, yra neteisingas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikšminga tai, ar bendrovės nemokumo administratorės nurodyti vadovo veiksmai (šiuo atveju transporto priemonių pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą – jei toks faktas pasitvirtintų) atlikti siekiant privesti bendrovę prie bankroto arba pabloginti nemokios bendrovės padėtį. Aplinkybė, kad veiksmų atlikimo metu bendrovė buvo moki, savaime nereiškia, kad pirmiau nurodyti veiksmai negalėjo sukelti nemokumo.

Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025, 32 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismas skirtingai vertino tos pačios rūšies įrodymus, buvo neobjektyvus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pasak apelianto, teismas vilkikų vertę iš esmės nustatė tik pagal nemokumo administratorės pateiktus internetinius skelbimus, tačiau suinteresuoto asmens pateiktus analogiškos rūšies skelbimus vertino tik kaip informacinio pobūdžio duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad suinteresuoto asmens pateiktus internetinius skelbimus vertina kaip informacinio pobūdžio duomenis, visgi, juos išsamiai įvertino (apskųstos nutarties 38–40 punktai) atskleidė motyvus, iš kurių yra aišku, kodėl teismas laikė, jog techniškai tvarkingų transporto priemonių pardavimo kaina yra mažesnė nei rinkos kaina. Apelianto pateiktų įrodymų apibūdinimas, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nemokumo administratorė su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė skelbimus, kuriuose vilkikai „Iveco“ buvo parduodami už vidutinę 11 283 Eur kainą (11 950 Eur, 12 915 Eur, 10 285 Eur, 11 979 Eur, 10 285 Eur, 10 285 Eur). Pagal apelianto pateiktus skelbimus, vidutinė vilkikų kaina – 5 249 Eur (3 993 Eur, 4 900 Eur, 6 800 Eur, 5 650 Eur, 4 900 Eur). Nemokumo administratorius laikė, kad visų vilkikų preliminari kaina – 10 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad apeliantas pateikė įrodymus, jog keturios transporto priemonės sandorio sudarymo metu nebuvo techniškai tvarkingos (turėjo variklio, turbinos ir (ar) kitų defektų), tačiau kiti vilkikai parduoti už tą pačią žemą kainą (po 1 500–3 630 Eur), be to, ir apelianto pateiktuose skelbimuose parduodamų transporto priemonių kainos didesnės už UAB „Vinctra“ realizuotų vilkikų kainas.

Ginčo dėl apelianto nurodyto teiginio, kad transporto priemonės rinkos vertė priklauso ne vien tik nuo markės, modelio ar pagaminimo metų, o nuo realios techninės būklės, ridos, remonto apimties ir eksploatacinio nusidėvėjimo, nėra. Apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas šių duomenų tinkamai neįvertino. Apeliantas nepaneigė teismo išvados, kad suinteresuoto asmens teiginiai, jog parduotų transporto priemonių būklė buvo itin prasta, o rida – didelė, nepagrįsti bylos medžiaga. Pirkimo–pardavimo sutartyse transporto priemonių defektai nenurodyti arba jie buvo smulkūs, o rida nenurodyta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kad teismas nesuteikė galimybės pateikti papildomus įrodymus dėl aštuonių vilkikų pardavimo sandorių. Šios nutarties 26–27 punktuose atskleista, kokios aplinkybės lemia išvadą, kad apeliantas turėjo galimybes laiku pateikti, jo nuomone, bylos nagrinėjimui reikšmingus įrodymus, nesirūpino operatyviu procesu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo pagal pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas iš apskųstos nutarties turinio nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padarę atskirajame skunde nurodytą bei laikomą nepagrįsta išvadą, jog pardavimo kaina neatitiko buhalterinės vertės, todėl dėl šio argumento nepasisako. Apskųstos nutarties 32 punkte, nurodant, kad bendrovės turtas buvo parduodamas kainomis, kurios neatitiko nei balansinės, nei tikėtinos rinkos vertės, aptarta ne teismo, o nemokumo administratorės byloje pateikta pozicija.

Pritartina apelianto pozicijai, kad teismo prielaida dėl vilkikų komercinio potencialo, kurią teismas padarė įvertinęs tai, jog pirkėja UAB „Jaros transportas“ transporto priemones sėkmingai suremontavo, panaudodamas kitų vilkikų dalis, nėra tinkamai motyvuota, nesusieta su bendrovės galimybėmis juos suremontuoti, investicijų poreikiu bei įtakos kainai.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad transporto priemonės parduotos už mažesnę nei rinkos kainą bei tai, kad vadovas sąmoningai blogino bendrovės turtinę padėtį (apskųstos nutarties 41 punktas), padaryta dėl automobilių, apie kurių būklę įrodymai nebuvo pateikti ir nesukonkretinus bendrovės negautos sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvada apie sąmoningą bendrovės turtinės padėties bloginimą bei kreditorių teisių pažeidimą nėra pakankamai motyvuota. Šiuo atveju nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp transporto priemonių pardavimo sandorių ir bendrovės nemokumo.

Minėta, kad esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo arba faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis (šios nutarties 31 punktas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Pažymėtina, kad po ginčo transporto priemonių pardavimo į bendrovės ilgalaikio turto likučių žiniaraštį buvo įtrauktos kitos 25 transporto priemonės (nuo 10 000 Eur iki 80 900 Eur), šiame žiniaraštyje nėra duomenų apie turto įsigijimo pobūdį, t. y. kuris turtas įsigytas nuosavybės teise, kuris priklauso lizingo bendrovėms. Tačiau, kaip minėta, bendrovė tiek 2021, tiek 2022 metais veikė pelningai, pajamos 2021 metais buvo 8 397 597 Eur, 2022 metais – 6 620 971 Eur. Metiniame pranešime nurodyta, kad bendrovės būklė išlieka stabili; 2022 metais atnaujintas transporto parkas, parduotų transporto priemonių savikaina – 236 252 Eur, įsigytų transporto priemonių savikaina – 639 293 Eur. Vėlesnių transporto priemonių pardavimo, kreditavimo ar lizingo sandorių nemokumo administratorė nesieja jų su bendrovės būklės kitimu ar neteisėtais bendrovės vadovo veiksmais, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo ir bendrovės nemokumo. Minėta, kad atsiskaitymo su kreditoriais sunkumai kilo 2023 metais. Įvertinęs nustatytų aplinkybių bei išdėstytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo nuspręsti, jog, sudarydamas ginčo transporto priemonių pardavimo sandorius, buvęs bendrovės vadovas tyčia siekė privesti bendrovę prie bankroto.

Dėl bendrovės vadovo skolos ir bendrovės reikalavimo teisės perleidimo

Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 12 d. paskolos sutartimi UAB „Vinctra“ įsipareigojo apeliantui (bendrovės vadovui) suteikti 240 500 Eur paskolą, už naudojimąsi suteikta paskola, apeliantas įsipareigojo mokėti 6,97 proc. metines palūkanas, visą paskolą bendrovei grąžinti iki 2025 m. gruodžio 31 d. imtinai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad be paskolos sumos bendrovės vadovo skola siekė 462 607,50 Eur, tai, kad ši suma iš bendrovės paimta be teisinio pagrindo, nesudarius sutarčių, apelianto elgesį įvertino kaip bendrovės lėšų pasisavinimą. Teismas nusprendė, kad paskolos negrąžinimo faktas įrodo, jog vadovas neturėjo realių ketinimų bei finansinių galimybių šiuos pinigus grąžinti, o sandoris buvo nuostolingas bendrovei. Apeliantas nesutinka su šiomis teismo išvadomis, teigia, kad paskolos suteikimo faktas savaime negali būti laikomas nuostolingu sandoriu ar bendrovės turto iššvaistymu, bendrovės piniginės lėšos nebuvo prarastos – jos buvo transformuotos į reikalavimo teisę, be to, paskola buvo atlygintinė. Pasak apelianto, bendrovės reikalavimo teisė į V. O. buvo perleista Lenkijos bendrovei „Vinctra Polska“, o ši bendrovė už perleistą reikalavimą atsiskaitė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto skolos bei bendrovės reikalavimo teisių perleidimo aplinkybės glaudžiai susijusios, todėl turi būti įvertintos kartu.

Nustatyta, kad 2023 m. liepos 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bendrovė, atstovaujama vadovo V. O., perleido Lenkijos bendrovei „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ teisę į V. O. 703 107,50 Eur skolą. Sutartyje nurodyta, kad pradinio kreditoriaus reikalavimo teisė patvirtinta 2023 m. liepos 31 d. aktu Nr. 6076 dėl skolų suderinimo, kuris yra neatsiejama šios sutarties dalis (sutarties preambulė, 1, 2 punktai). Pagal šį aktą V. O. skolą bendrovei sudarė: 193 871,29 Eur skola pagal paskolos sutartį 2018/01/02, 73 187 Eur – akcininko skola už išperkamas akcijas, 195 549,21 Eur – palūkanų skola, 240 500 Eur skola pagal paskolos sutartį 2021/01/12. Priede Nr. 1 prie 2023 m. liepos 31 d. reikalavimo perleidimo teisės sutarties numatyta, kad naujasis kreditorius už sutartimi įsigytą reikalavimą į V. O. skolą įsipareigojo sumokėti bendrovei 703 107,50 Eur kainą. Atsižvelgiant į tai, kad pradinis kreditorius 2023 m. liepos 31 d. skolingas naujajam kreditoriui 171 554,36 Eur, šalių susitarimu skola įskaitoma į mokėtiną kainą ir po įskaitymo naujojo kreditoriaus skola pradiniam kreditoriui yra 531 553,14 Eur; šią kainos dalį naujais kreditorius įsipareigojo sumokėti per 2 metų laikotarpį. Sutarties priede taip pat nustatyta, kad kaina sumokama į pradinio kreditoriaus nurodytą banko sąskaitą, grynaisiais pinigais arba atliekant įskaitymus. Ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad 2024 m. balandžio 25 d. UAB „Vinctra“ pardavė „Vinctra Polska Sp. z o. o“ akcijas L. O. už 5 000 zlotų (1 183,55 Eur), nėra. Į bylą pateiktas 2024 m. balandžio 29 d. „Vinctra Polska Sp. z o. o.“ pareiškimas apie šios Lenkijos bendrovės sunkią finansinę padėtį, negalėjimą grąžinti kreditoriams mokėtinų sumų, nemokumo būklę ir riziką, jog bus skelbiamas bankrotas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl paskolos sandorio nuostolingo pobūdžio bendrovei laikyti neteisinga. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į bendrą apelianto skolos dydį. Pažymėtina, kad paskolą bendrovė vadovui suteikė tuomet, kai nebuvo grąžinta 2018 metais suteikta paskola. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad kitos piniginės lėšos gautos be teisinio pagrindo, akcentuoja skolų suderinimo akto reikšmę, tačiau jame neatsispindi skolų susidarymo aplinkybės (atsiradimo momentas, atsiskaitymo terminai ir kt.).

Teismų praktikoje nurodyta, kad išvestiniuose apskaitos dokumentuose duomenys yra įrašomi remiantis konkrečiais pirminiais apskaitos dokumentais, kurie ir yra piniginių prievolių atsiradimo ar pasibaigimo pagrindai (CK 1.136 straipsnis). Todėl, siekiant įsitikinti išvestiniuose dokumentuose padarytų įrašų teisingumu (prievolių kilimo faktu ir dydžiu), juridiniam asmeniui, įrodinėjančiam kito ūkio subjekto prievolės buvimą, būtina pateikti pirminius dokumentus, pagrindžiančius realiai įvykusias ūkines operacijas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-939-854/2025, 38 punktas). Ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, asmuo prisiima tokių įrodymų nepateikimo padarinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1077-934/2025, 47–48 punktai).

Nagrinėjamu atveju apeliantas yra viena iš teisinių santykių su bendrove šalių, todėl jam neturi būti kliūčių pateikti pirminius dokumentus, susijusius su minėta skola bendrovei, tačiau apeliantas nesutikimo su apskųstoje nutartyje padarytomis išvadomis argumentus grindžia išvestiniu dokumentu – skolų suderinimo aktu. Pažymėtina, kad bendrovės nemokumo administratorė 2026 m. balandžio 27 d. paaiškinimuose nurodė, kad likusi skola neturi teisinio pagrindo. Taigi, aplinkybė, kad nemokumo administratorė neturi bendrovės ir apelianto skolos susidarymo pagrindą sudarančių dokumentų apeliantui buvo žinoma, tačiau ir atskirojo skundo argumentai siejami su nemokumo administratorės veiksmais (neveikimu), nepateikus dokumentų.

Apeliantas nurodo, kad skolos dalį sudarė palūkanos ir ši aplinkybė patvirtina, jog paskolos santykis nebuvo neatlygintinis bei savaime nuostolingas bendrovei. Tačiau skolų suderinimo akte nenurodyta, pagal kurią paskolos sutartį apskaičiuotos palūkanos. Apeliantas nenurodo duomenų apie pirmosios jam suteiktos paskolos sąlygas bei grąžinimą, kitų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad apeliantas neturėjo ketinimų grąžinti skolą. Be to, palūkanų apskaičiavimo faktas, nesant duomenų apie jų apmokėjimą, savaime nelemia išvados dėl sandorio naudingumo ir neeliminuoja galimybės konstatuoti tyčinio bankroto požymio.

Nors apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atskirojo skundo teiginiu, kad vien 2021 m. sausio 12 d. paskolos suteikimo vadovui faktas nesudaro pakankamo pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, šios aplinkybės (tuo pačiu apelianto ketinimai) vertintini vėlesnių veiksmų kontekste. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. O. žinojo apie savo įsipareigojimą bendrovei, tačiau vietoje to, kad grąžintų lėšas ir išvengtų bendrovės nemokumo, perkėlė reikalavimo teisę į dukterinę įmonę Lenkijoje, vėliau pigiai pardavė jos akcijas, o tuomet per naująją vadovę paskelbė skolą beviltiška. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie „Vinctra Polska Sp. z o. o“ atsiskaitymą pagal 2023 m. liepos 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį byloje nėra; šie veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui.

Apeliantas atskirajame skunde pabrėžia, kad reikalavimo teisės perleidimas buvo atlygintinis, dalinis atsiskaitymas atliktas nedelsiant – įskaitymo būdu, o didžiosios knygos suvestinis žiniaraštis patvirtina, jog buvo vykdomi atsiskaitymai; įrodymų stoka susidarė dėl nemokumo administratorės veiksmų (apskaitos registrų neišsaugojimo), todėl šias aplinkybes teismas turėjo aiškinti apelianto naudai. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties turinys (įskaitant duomenis apie atliktą 171 554,36 Eur įskaitymą) atskleistas apskųstos nutarties 49 punkte; nutarties 53 punkte teismas pasisakė dėl duomenų apie „Vinctra Polska Sp. z. o. o“ „daugiau nei 500 000 Eur“ skolos padengimą nebuvimo ir kt. Taigi, teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtos sutarties sudarymo metu atlikto įskaitymo, nepagrįsti.

Apelianto argumentai, kad teismas dokumentų (didžiosios knygos, 2023 m. liepos 31 d. sutarties, jos priedo Nr. 1 ir skolų suderinimo akto) nevertino kompleksiškai, susiaurino atsiskaitymo įrodinėjimą pirminiais banko mokėjimo dokumentais taip pat nepagrįstas. Apskųstoje nutartyje pakankamai išsamiai atskleisti motyvai, kuriais teismas pagrindė, kodėl kritiškai vertino apelianto atsikirtimus, paremtus vien didžiosios knygos įrašais. Be to, akivaizdu, kad išvadą dėl duomenų apie daugiau nei 500 000 Eur skolos padengimą nebuvimo, teismas grindė ne tik įrodymų apie banko mokėjimus nebuvimu, tačiau nurodė, jog byloje nėra pirminių duomenų apie „Vinctra Polska Sp. z o. o“ skolos padengimą, nėra duomenų apie realų pinigų gavimą, byloje taip pat nėra banko išrašų.

Apeliantas, itin akcentuodamas aplinkybę, kad nemokumo administratorė neišsaugojo visų apskaitos registrų, kurie leistų identifikuoti atsiskaitymus su „Vinctra Polska Sp. z o. o“ bei nustatyti, pagal kurias šios bendrovės išrašytas sąskaitas faktūras buvo atlikti įskaitymai, neatsižvelgia į apskųstoje nutartyje pateiktus motyvus. Teismas vadovavosi nemokumo administratorės atstovo paaiškinimais, kad buvo išsaugota dalis duomenų elektroniniu formatu bei popieriniai dokumentai. Teismas nurodė, kad praradus galimybę naudotis visais registrais, galėjo būti teikiami popieriniai dokumentai, tačiau nebuvo teikiami. Apeliantas dėl tokios išvados (ne)pagrįstumo nepasisakė, jos neginčijo, kliūčių, kurios sutrukdė pateikti (išreikalauti) dokumentus, nenurodė.

Apeliantas teigia, kad byloje buvo pateikti duomenys, jog vėlesnės „Vinctra Polska Sp. z o. o“ skolos yra susijusios su naujais komerciniais santykiais, tačiau teismas šias skolas vertino kaip neatsiskaitymą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentas taip pat pernelyg abstraktus; apeliantas nenurodo, kokie jo pateikti įrodymai patvirtina paminėtas aplinkybes. Nemokumo administratorės pateiktuose bendrovės banko sąskaitų išrašuose esantys duomenys patvirtina, kad po reikalavimo perleidimo Lenkijos bendrovė atliko atitinkamus mokėjimus bendrovei (pagal nemokumo administratorės apskaičiavimą – 217 658,38 Eur (atėmus mokėjimus, atliktus 2023 m. liepos mėn. – 186 658,38 Eur)), tačiau pavedimuose mokėjimo paskirties nenurodė. Be to, UAB „Vinctra“ Lenkijos bendrovei „Vinctra Polska Sp. z. o.“ netrukus po reikalavimo perleidimo taip pat atliko pavedimus (pagal nemokumo administratorės apskaičiavimą – 53 845 Eur; atėmus 2023 m. liepos mėn. pavedimus – 42 845 Eur), nurodydama, kad tai avansas už paslaugas ar kt. Šios aplinkybės sudaro pagrindą kritiškai vertinti apelianto teiginius apie atliekamus įskaitymus. Duomenų apie susiformavusią praktiką ar susitarimus dėl atsiskaitymų formos pagal teisinių santykių pobūdį byloje nėra.

Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atribojo reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo momentu egzistavusias aplinkybes nuo vėliau susiklosčiusios „Vinctra Polska Sp. z. o. o“ finansinės padėties, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis apie Lenkijos bendrovės būklę reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu. Kadangi minėta Lenkijos bendrovė buvo UAB „Vinctra“ dukterinė įmonė, apeliantas, kaip bendrovės vadovas, galėjo gauti reikiamą informaciją apie Lenkijos bendrovės būklę bei galimybę atsiskaityti su bendrove, tačiau duomenų, kad reikalavo tokių duomenų, nenurodė ir nepateikė, kitų nei nurodyta apskųstoje nutartyje reikalavimo teisės perleidimo bei dukterinės bendrovės akcijų perleidimo sutarčių sudarymo motyvų (poreikio) neatskleidė. Pažymėtina, kad nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. bendrovė nebevykdė įsipareigojimų kreditoriams. Apelianto argumentai dėl sudarytų laidavimo sutarčių, užtikrinant bendrovės įsipareigojimų vykdymą, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, be to, nepaneigia galimo siekio išvengti įsipareigojimų bendrovei (ir tuo pačiu bendrovės kreditoriams) vykdymo.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog apelianto veiksmai (bendrovės reikalavimo teisės į savo asmeninę skolą perkėlimas bendrovės dukterinei įmonei Lenkijoje, jos akcijų pardavimas, skolos paskelbimas beviltiška) atitinka tyčinio bankroto požymius, nes vadovas sąmoningai, sistemingai blogino UAB „Vinctra“ finansinę padėtį bei siekė išvengti skolos mokėjimo.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusiame ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį. Dėl to nagrinėjamu atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pirmosios instancijos teismas „Vinctra Polska Sp. z o. o“ neįtraukimą į bendrovės debitorių sąrašą vertino kaip tyčinį ir sąmoningą bendrovės turto bei apskaitos duomenų slėpimą, siekiant suklaidinti nemokumo administratorių ir teismą, pažymėjo, kad buvęs bendrovės vadovas neatliko imperatyvios įstatymo pareigos. Teismo vertinimu, buhalterinis skolos nurašymas į nuostolius nepanaikina skolininko prievolės ir bendrovės reikalavimo teisės. Teismas konstatavo apgaulingos apskaitos tvarkymo faktą, kuris yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas UAB „Vinctra“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti nei apgaulingos apskaitos tvarkymo, nei sąmoningo turto slėpimo požymiai: debitorinė skola buvo nurašyta kaip beviltiška laikantis buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų ir verslo apskaitos standartų reikalavimų, teismas nenurodė konkretaus apskaitos normų pažeidimo, be to, nemokumo administratorė nustatė debitoriaus egzistavimą ir jo įsipareigojimų dydį, galimybė nustatyti bendrovės turto sudėtį nebuvo prarasta, byloje nenustatyta neigiamų pasekmių kreditoriams ar nemokumo procesui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl „Vinctra Polska Sp. z. o. o“ neįtraukimo į debitorių sąrašą nėra pakankami konstatuoti apgaulingos apskaitos tvarkymo faktą, kuris sudarytų pagrindą LUAB „Vinctra“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nenurodė, kad dėl minėtos Lenkijos bendrovės neįtraukimo į debitorių sąrašą apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros; nemokumo administratorė nenurodė, kad jai nebuvo perduoti pirminiai su debitorės skola susiję dokumentai.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, sutiktina su apelianto argumentu, kad nebuvo pagrindo pripažinti LUAB „Vinctra“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Apskųstoje nutartyje taip pat išspręstas nemokumo administratorės prašymas apriboti apeliantui teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirajame skunde argumentai, susiję su šiuo prašymu, nenurodyti, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepagrįstai nustatė sąmoningą apelianto siekį, sudarius ginčo transporto priemonių pardavimo sandorius, pabloginti bendrovės turtinę padėtį, nenustatė priežastinio ryšys tarp transporto priemonių pardavimo sandorių ir bendrovės nemokumo, taip pat nepagrįstai pripažino LUAB „Vinctra“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, tačiau ginčą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išsprendė iš esmės teisingai. Teismas teisingai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės vadovo skola ir bendrovės reikalavimo teisės perleidimu Lenkijos bendrovei, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas suinteresuotas asmuo (apeliantas). Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.