- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-23
- Bylos Nr.
- e2-632-567/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00066-2026-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Neringa Švedienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- "RYWAL LT", Vilniaus miesto savivaldybės administracija, „Valakai"
- Atsakovas
- FERN Group
- Kreditorius
- "AUDIFINA"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rywal LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarties nustatyti terminą sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „FERN Group“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „FERN Group“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Iflas“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 12 d. Pareiškėja UAB „Rywal LT“ (toliau – ir pareiškėja) pateikė prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Nurodė, kad UAB „Rywal LT“ yra bendrovės kreditorė, nes padengė dalį UAB „FERN Group“ skolos pradinei kreditorei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija buvo nuspręsta įtraukti į bylą UAB „Rywal LT“ trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Nemokumo administratorė pateikė prašymą skubiai pašalinti UAB „Rywal LT“ iš civilinės bylos ir panaikinti prieigą prie elektroninės bylos kortelės Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale (toliau – EPP) iki tol, kol bus išspręstas klausimas dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo, siekiant užtikrinti konfidencialios informacijos apsaugą. Nemokumo administratorė prašyme nurodė, kad UAB „Rywal LT“ turėtų būti pašalinta iš bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „FERN Group“ bankroto bylos trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nes pareiškėja neturi patvirtinto kreditorės statuso ir neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Nemokumo administratorė pažymėjo, kad UAB „Rywal LT“ pareikštas 100 Eur finansinis reikalavimas yra ginčijamas kaip nepagrįstas, nes pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo vykdyti prievolės už BUAB „FERN Group“, o vien mokėjimo atlikimas neįrodo reikalavimo teisės perėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi pašalino UAB „Rywal LT“ iš civilinės bylos proceso dalyvių sąrašo ir panaikino jai prieigą prie elektroninės bylos kortelės EPP. Pareiškėja UAB „Rywal LT“ pateikė atskirąjį skundą (dokumento registracijos Nr. DOK-80774), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2026 m. birželio 19 d. atskirojo skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 60 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 2 dalį už atskiruosius skundus bankroto bylose turi būti mokamas žyminis mokestis, kuris pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį ir 82 straipsnio 1 dalį sudaro 60 Eur. Pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kad už teikiamą atskirąjį skundą sumokėjo žyminį mokestį, taip pat nenurodė argumentų, nepateikė įrodymų, jog pareiškėja turi būti atleista nuo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimo, todėl atskirasis skundas neatitinka CPK reikalavimų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja UAB „Rywal LT“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai pašalino UAB „Rywal LT“ iš bankroto bylos proceso dalyvių sąrašo, nors pareiškėja į bylą buvo įtraukta teisėjo rezoliucija. Nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), nei CPK nenumato galimybės pašalinti jau į procesą įtrauktą trečiąjį asmenį vien dėl to, jog dar nėra išspręstas jo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Apeliantės teigimu, tokiu procesiniu sprendimu ji neteko visų su trečiojo asmens statusu susijusių procesinių teisių, todėl jai turi būti užtikrinta veiksminga teisė šį sprendimą apskųsti, nereikalaujant sumokėti žyminio mokesčio. Apeliantė pažymi, kad ji nesiekia įgyti naujų procesinių teisių ar inicijuoti naujo ginčo, o tik atkurti iki skundžiamos nutarties priėmimo buvusią procesinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis nustatyti apeliantei terminą sumokėti žyminį mokestį už pareiškėjos paduotą atskirąjį skundą bendrovės bankroto byloje yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl žyminio mokesčio
Kasacinis teismas išaiškino, kad žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų dalyvaujantiems byloje asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017, 9 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 306 straipsnio 4 dalį ir 338 straipsnį kartu su atskiruoju skundu turi būti pateikiami duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. CPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienų terminą trūkumams pašalinti.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Jeigu procesiniai dokumentai teikiami į bylą tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
CPK 82 straipsnio 1 dalis nustato, kad žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios (CPK 82 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija teismų taikomus indeksus skelbia vieną kartą per ketvirtį Oficialiosios statistikos portale (CPK 82 straipsnio 3 dalis). Paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos (CPK 82 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju aktualus CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 50 Eur žyminio mokesčio dydis už atskiruosius skundus bankroto bylose. Tokio dydžio žyminis mokestis buvo nustatytas 2017 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. XIII-329, įsigaliojusiu 2017 m. liepos 1 d. Pagal Oficialios statistikos portale nurodytą informaciją pirmosios instancijos teismas indeksavo žyminį mokestį, taikant 159,30 vartotojų kainų indeksą, galiojusį iki 2026 m. II ketvirčio pradžios, palyginti su 2017 m. liepos mėn., kuris buvo didesnis už 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutarties gautas 2026 m. II ketvirtį. Atitinkamai 2026 m. II ketvirtį už atskiruosius skundus bankroto bylose mokėtinas žyminis mokestis turi būti indeksuojamas ir, pateikiant elektroninio ryšio priemonėmis, sudaro 60 Eur.
Sprendžiant dėl atskirojo skundo apmokestinimo žyminiu mokesčiu, yra aktualios CPK 80 straipsnio 2 dalies nuostata ir Lietuvos teismų praktika dėl jos taikymo.
Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018, 45 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 nurodyta, kad CPK ir kituose įstatymuose numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai taikomi tik už CPK 83 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytus dokumentus (ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo), neatitiktų žyminio mokesčio lengvatų nustatymu siekiamų tikslų – palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises, asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki, bei su viešojo, valstybės ar savivaldybės interesų gynimu susijusiais atvejais. Poreikis atleidžiamiems nuo žyminio mokesčio asmenims palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą išlieka nepriklausomai nuo teismui paduodamų procesinių dokumentų pobūdžio ir formos, kadangi minėti asmenys, įgyvendindami teisę į teisminę gynybą, gali būti suinteresuoti pateikti teismui ne tik pagrindinius reikalavimus, susijusius su ginčo dalyku, bet ir su šiais reikalavimais susijusius kitus dokumentus, kuriais reiškiami procesinio pobūdžio prašymai (pvz., prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskiruosius skundus). Poreikis atleisti tam tikrus asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo egzistuoja ir paduodant atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Šiose bylose asmenys taip pat gina svarbiausias savo teises (pvz., darbuotojai). Bankroto ar restruktūrizavimo bylose ginami valstybės, savivaldybės interesai. Be to, tokiose bylose dalyvauja ir asmenys, kurių materialinė padėtis sunki (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą, kiti bankrutuojantys ar restruktūrizuojami asmenys) ir pan. Tokių asmenų teisės ginti atitinkamus interesus bankroto ar restruktūrizavimo bylų proceso metu būtų apsunkintos reikalavimu sumokėti žyminį mokestį už šiose bylose paduodamus atskiruosius skundus, ypač įvertinus tai, kad tokiose bylose teismas daugumą kylančių klausimų išsprendžia priimdamas nutartis, kurios gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais (žr., pvz., JANĮ 13 straipsnio 4 dalį, 19 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 4 ir 6 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, 28 straipsnio 1, 2 dalis ir daugelį kitų šio įstatymo nuostatų). Nors įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pagrindą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, jeigu atskirasis skundas bankroto ar restruktūrizavimo byloje yra tenkinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau ši nuostata taikoma jau pasibaigus apeliaciniam procesui.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, padavusi atskirąjį skundą bendrovės bankroto byloje, pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį privalo sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį. Apeliantės argumentai, kad jos atskirasis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes juo skundžiamas procesinis sprendimas dėl pašalinimo iš bylos proceso dalyvių sąrašo, nesudaro teisinio pagrindo nukrypti nuo CPK 80 straipsnio 2 dalies taikymo. Šioje proceso teisės normoje aiškiai nustatyta, kad už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose mokamas žyminis mokestis, o įstatymų leidėjas nėra nustatęs išimties atskiriesiems skundams, kuriais skundžiamas proceso dalyvio statusas ar kiti procesiniai sprendimai bankroto byloje. Taigi, vien skundžiamos nutarties pobūdis savaime nesudaro pagrindo netaikyti įstatyme nustatyto žyminio mokesčio.
Apeliantės argumentas, kad ji nesiekė įgyti naujų procesinių teisių, o tik atkurti iki skundžiamos nutarties priėmimo buvusią procesinę padėtį, nekeičia ir nepanaikina pareigos sumokėti žyminį mokestį. Pareiga mokėti žyminį mokestį siejama ne su atskirojo skundo tikslu ar jame keliamų reikalavimų pobūdžiu, bet su pačiu procesiniu veiksmu – atskirojo skundo padavimu bankroto byloje. CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nediferencijuoja atskirųjų skundų pagal jais siekiamą rezultatą ar ginčo pobūdį, todėl teismas neturi teisinio pagrindo taikyti įstatyme nenumatytų išimčių.
Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad reikalavimas sumokėti žyminį mokestį nepagrįstai riboja jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Konstitucinė teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, laikantis proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, įskaitant pareigą sumokėti įstatyme nustatytą žyminį mokestį, jeigu įstatymas nenustato atleidimo nuo jo pagrindų. CPK 83 straipsnyje nustatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai yra baigtiniai ir negali būti aiškinami plečiamai. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepatenka į CPK 83 straipsnyje nurodytų nuo žyminio mokesčio atleidžiamų asmenų kategoriją, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atleisti jos nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį.
Apeliantės argumentai, kad JANĮ nenumato pareigos mokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl proceso dalyvio statuso, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Žyminio mokesčio mokėjimo pareiga reglamentuojama CPK normomis. Kadangi CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendra taisyklė dėl atskirųjų skundų bankroto bylose apmokestinimo žyminiu mokesčiu, o įstatyme nenustatyta šiai situacijai taikytina išimtis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė būtent šią proceso teisės normą.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skundžiant pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstą atskirą procesinį klausimą (apeliantui, kuris nėra priskirtas CPK 83 straipsnyje nurodytiems subjektams, skundžiant nemokumo bylose priimtą nutartį, kuria išspręstas atskiras procesinis klausimas), šis procesinio pobūdžio klausimas patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalies sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, nes įstatymų leidėjas, CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirųjų skundų bankroto ar restruktūrizavimo bylose apmokestinimą žyminiu mokesčiu, siekė padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nemokumo procesus ilginančius nepagrįstus atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai. Siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus atskiruosius skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas už pirmosios instancijos teismo išspręstus atskirus procesinio pobūdžio klausimus, nes jie tiesiogiai susiję su nemokumo (tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo) proceso efektyvumu ir trukme. Taigi, atskiri procesiniai veiksmai (procesiniai sprendimai) patenka į sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, nes tai sudedamoji nemokumo proceso dalis, kuri, teikiant atskirąjį skundą, turi būti apmokestinta CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024, 17 punktas).
Nagrinėjamu atveju apeliantė atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartį, kuria buvo išspręstas jos procesinio statuso bankroto byloje klausimas, o ne teismo procesinį sprendimą dėl jos pareikšto finansinio reikalavimo. Todėl nėra pagrindo taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą atleidimą nuo žyminio mokesčio. Aplinkybė, kad atskiruoju skundu siekiama atkurti iki skundžiamos nutarties priėmimo buvusią procesinę padėtį ar ginčijamas proceso dalyvio statusas, savaime nepaneigia pareigos sumokėti CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytą žyminį mokestį. Pareiga mokėti žyminį mokestį siejama su paduodamo procesinio dokumento rūšimi, o ne su skundo tikslu, jame keliamų reikalavimų pobūdžiu ar apeliantės vertinimu dėl skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo. Kadangi CPK nenustato išimties atskiriesiems skundams, kuriais ginčijamas proceso dalyvio statusas ar su juo susijusios procesinės teisės, nėra teisinio pagrindo netaikyti bendrosios CPK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumą – sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį. Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ar nepagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą bankroto byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Kiti apeliantės argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį yra pasibaigęs, apeliantei nustatomas naujas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti ir pirmosios instancijos teismui pateikti sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nustatyti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Rywal LT“ terminą iki 2026 m. rugpjūčio 6 d. sumokėti 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti Vilniaus apygardos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį įrodymą.