Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tetruva“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Tetruva“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tetruva“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lengvata“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas formaliai įvertino atsakovės nemokumą, iš esmės nustatydamas turto ir įsipareigojimų santykį, tačiau neatsižvelgė į realią finansinę padėtį bei turimas turtines teises, kurios leidžia nuspręsti apie mokumo atkūrimo perspektyvos. Nutartyje apsiribota konstatavimu, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis UAB „Tetruva“ neturi registruoto nekilnojamojo turto, darbuotojų, o 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenys įrodo, jog skoliniai įsipareigojimai viršija turto vertę, tačiau toks vertinimas nėra pakankamas nuspręsti ar atsakovė yra nemoki. Civilinės bylos Nr. e2-1155-1070/2026 išnagrinėjimo rezultatas gali reikšmingai pakeisti atsakovės finansinę padėtį ir mokumo vertinimą.

Atsakovės nuomone, tenkinus jos ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1155-1070/2026, ji turėtų pakankamai turto visiškai atsiskaityti su kreditoriais, todėl neegzistuoja pagrindas konstatuoti bendrovės nemokumą. Teismas nepagrįstai eliminavo iš atsakovės turto masės esminę turtinę teisę – reikalavimą civilinėje byloje Nr. e2-1155-1070/2026 dėl turto susigrąžinimo, neatsižvelgė į šio ginčo reikšmę bendrovės mokumo vertinimui.

Vien bendrovės pradelsti įsipareigojimai savaime nėra pakankamas pagrindas iškelti bankroto bylą, jeigu byloje pateikti duomenys apie realias turtines teises, kurių įgyvendinimas gali atkurti juridinio asmens mokumą. Civilinėje byloje Nr. e2-1155-1070/2026 patenkinus bendrovės ieškinį ji gali susigrąžinti turtą, kurio vertė 8 570 200 Eur. Teismas nepagrįstai įvertino, kad aplinkybė, jog šiuo metu atsakovė neturi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, sudaro pagrindą nelaikyti jo bendrovės turtu. Turto, kurio vertė 8 570 200 Eur, susigrąžinimo galimybė yra reikšminga aplinkybė vertinant bendrovės nemokumą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės skoliniai įsipareigojimai viršija turto vertę, kadangi neįvertino atsakovės turto plačiąja prasme, t. y. įtraukiant teisme ginčijamą turtinę teisę.

Faktas, kad nuosavybės teisė į turtą šiuo metu registruota UAB „Lengvata“ vardu, savaime nereiškia, jog bendrovė neturi šios turtinės teisės.

Aplinkybė, kad atsakovė neturi darbuotojų ir faktiškai nevykdo aktyvios ūkinės komercinės veiklos, savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti juridinio asmens nemokumą.

Trečiasis asmuo UAB „Lengvata“ yra suinteresuotas nuosavybės teisės į turtą išsaugojimu, todėl jo pateikti paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai. Trečiojo asmens argumentas, kad bendrovė neturi nekilnojamojo turto, yra subjektyvi prielaida, kadangi šiuo metu vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės į turtą, kuris registruotas trečiojo asmens vardu.

Atsakovė gina savo teises teisme, pareikšdama ieškinį, kuriuo siekia susigrąžinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, todėl civilinės bylos Nr. e2-1155-1070/2026 išnagrinėjimo rezultatas iš esmės gali pakeisti bendrovės mokumo vertinimą.

Byloje esančių duomenų visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bendrovės nemokumo. Atsakovė nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad jos finansinė padėtis galėtų pagerėti, o negalėjimas šiuo metu įvykdyti prievolių kreditoriams yra laikinas, kadangi bendrovė įsipareigojimus kreditorei VMI ir kitiems kreditoriams galės įvykdyti ateityje.

Nepateikti duomenys įrodantys, kad atsakovė vykdo veiklą, yra gyvybinga, priešingai, bendrovė pripažįsta, jog šiuo metu faktiškai veiklos nevykdo, nuo 2023 m. birželio mėnesio negali atsiskaityti su VMI. Šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolos nėra laikinas.

Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei spręstina vertinant bendrovės esamą finansinę situaciją, t. y. klausimo nagrinėjimo metu egzistuojančią finansinę padėtį ir jos perspektyvas vykdyti veiklą bei generuoti pajamas. Vien tik ieškinio pareiškimas teisme ir civilinės bylos Nr. e2-1155-1070/2026 nagrinėjimas nereiškia, kad bendrovės ieškinys bus patenkintas.

Net ir darant prielaidą, kad nekilnojamojo turto vertė galėtų būti 8 570 200 Eur, jį realizavus vykdymo procese, turto nepakaktų visiems kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. Vien kreditorei UAB „Lengvata“ išieškotina skolos suma viršija 7,9 mln. Eur.

Priverstinio išieškojimo veiksmai iš skolininkės UAB „Tetruva“ turto atliekami nuo 2023 m., šiuo metu išieškojimai iš skolininkės UAB „Tetruva“ vykdomi 30 vykdomųjų bylų. Atsakovė tris metus nėra finansiškai pajėgi atsiskaityti su VMI.

UAB „Tetruva“ neturi nekilnojamo turto. Visas turėtas nekilnojamasis turtas buvo realizuotas prieš beveik 9 mėnesius antstoliui atliekant priverstinį išieškojimą pagal hipotekos kreditorei UAB „Lengvata“ išduotus vykdomuosius dokumentus.

UAB „Tetruva“ neturi darbuotojų ir nevykdo veiklos, iš kurios galėtų generuoti pajamas.

Bendrovė nepateikė aktualių duomenų apie savo finansinę padėtį, be kita ko, finansinių ataskaitų, debitorių sąrašo bei įrodymų, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių yra realus.

UAB „Tetruva“ pateikta 2024 m. sausio mėnesio turto rinkos vertės analizė jau buvo išsamiai ištirta teismo išnagrinėtoje byloje dėl turto rinkos vertės nustatymo ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmesta kaip nepatikima, prieštaraujanti tikrovėje egzistuojančiai rinkos situacijai (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-498-779/2026).

UAB „Tetruva“ argumentai dėl jai nepriklausančio turto rinkos vertės nėra šios civilinės bylos dalykas.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad, net turtą hipotetiškai pavykus realizuoti varžytynėse už kainą, kuri būtų nustatyta pagal skolininkės UAB „Tetruva“ pageidautiną rinkos vertę, bendrovės finansinė padėtis nepasikeistų, kadangi visiškai nebūtų patenkinti UAB „Lengvata“ finansiniai reikalavimai, taip pat nebūtų atsiskaityta su kitais kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Trečiasis asmuo UAB „Lengvata“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. 2026 m. birželio 4 d. duomenis iš Vykdomųjų bylų portalo bei 2026 m. birželio 4 d. antstolio pranešimo apie vykdomąsias bylas, kuriose vykdomas priverstinis išieškojimas iš skolininkės UAB „Tetruva“, kopiją.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad trečiojo asmens pateikti nauji įrodymai, t. y. 2026 m. birželio 4 d. duomenys iš Vykdomųjų bylų portalo bei 2026 m. birželio 4 d. antstolio pranešimas apie vykdomąsias bylas, kuriose vykdomas priverstinis išieškojimas iš skolininkės UAB „Tetruva“, gali būti aktualūs vertinant aplinkybes dėl bendrovės gyvybingumo ir (ne)mokumo, taip pat į tai, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima pateiktus naujus įrodymus į bylą bei juos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotę, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo (atsakovas) negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo, yra svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, o ne tik pradelstų, santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nepaisant to, jog nemokumo bylos turi viešąjį interesą, teismas turi teisę atlikti JANĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus, susijusius su įrodymu rinkimu, tačiau sprendžiant pareiškimo dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti savo mokumą, t. y. paneigti nemokumą. Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018; 2022 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1258-450/2022).

Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turi pateikti įrodymus, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, bendrovė turto turi daugiau nei įsipareigojimų ir yra realių galimybių per protingą laiką atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovei UAB „Tetruva“ iškėlė bankroto bylą konstatavęs, kad apeliantės būsena atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nemokumo sąlygą – atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę, atsakovė nevykdo veiklos, negali laiku vykdyti turtinių prievolių kreditoriams. Atsakovė atskirajame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino balanso testą, prioritetą suteikė formaliems finansiniams duomenims, neįvertino esminės aplinkybės, jog bendrovė yra pareiškusi ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1155-1070/2026, kuriuo siekia susigrąžinti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, todėl patenkinus bendrovės ieškinį ji gali susigrąžinti turtą, kurio vertė yra 8 570 200 Eur, ir visiškai atsiskaityti su kreditoriais, t. y. civilinės bylos Nr. e2-1155-1070/2026 išnagrinėjimo rezultatas iš esmės gali pakeisti bendrovės mokumo vertinimą.

Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016). Taigi tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, bendrovės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė yra nemoki. Pagal atsakovės 2024 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) duomenis nustatyta, kad atsakovės turto vertė sudaro 4 201 769 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės trumpalaikį turtą sudaro 276 539 Eur, iš kurio 276 535 Eur per vienerius metus gautinos sumos bei 4 Eur grynieji pinigai ir pinigų ekvivalentai. Atsakovės 2024 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) duomenimis nustatyta, kad ilgalaikis turtas sudaro 3 925 230 Eur ir jis visas yra materialusis turtas. 2024 m. gruodžio 31 d. metinių finansinių ataskaitų aiškinamajame rašte nurodyta, kad bendrovei priklausantis ilgalaikis materialusis turtas, kurio vertė sudaro 3 775 230 Eur, yra apsunkintas, jam taikoma hipoteka siekiant užtikrinti UAB „Tetruva“ prievolių pagal 2021 m. lapkričio 23 d. su trečiuoju asmeniu UAB „Lengvata“ sudarytą paskolos sutartį. Atsakovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kas sudaro atsakovės kitą materialųjį turtą, kurio vertė 150 000 Eur. Iš 2024 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso) matyti, kad atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 6 643 323 Eur. 2024 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita pagrindžia, kad atsakovės veikla nuostolinga, nuostoliai iš viso – 824 811,00 Eur.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro 2026 m. kovo 27 d. duomenis, atsakovė neturi nekilnojamojo turto. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis 2025 m. rugsėjo 12 d. surašė turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S-25-128-18841, pagal kurį perdavė atsakovės nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. 624 / 1453 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bei pastatą – bendrabutį, adresu (duomenys neskelbtini), išieškotojai UAB „Lengvata“. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovė 2024 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyto ilgalaikio turto, kurio vertė 3 775 230 Eur, nuosavybės teise nevaldo (jo neturi), minėtas turtas nuo 2025 m. rugsėjo 12 d. priklauso nuosavybės teise trečiajam asmeniui UAB „Lengvata“, todėl 2024 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto turto vertė mažintina 3 775 230 Eur. Nors atsakovė atskirajame skunde teigia, kad civilinės bylos Nr. e2-1155-1070/2026, kurioje pareikštu ieškiniu ji siekia susigrąžinti nuosavybės teisę į 2025 m. rugsėjo 12 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. S-25-128-18841 perduotą nekilnojamąjį turtą, išnagrinėjimo rezultatas iš esmės gali pakeisti bendrovės (ne)mokumo vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog bankroto bylos iškėlimas grindžiamas bendrovės esama finansine situacija, o ne ateities hipotetinėmis galimybėmis, todėl civilinės bylos inicijavimas, nesant aiškaus jos išnagrinėjimo rezultato, neturi įtakos bendrovės nemokumo vertinimui esamam momentui, t. y. sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovė nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto, kuris perduotas išieškotojai, todėl minėto turto vertė neįtrauktina į atsakovės bendrą turto masę.

Be to, pažymėtina, kad dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų 276 535 Eur debitorinių skolų susigrąžinimo realumą, nepateikė duomenų, kad pati siekė šias skolas susigrąžinti (pavyzdžiui, siuntė pretenzijas, raginimus), todėl neįrodė debitorinių skolų susigrąžinimo realumo.

Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, į bendrą turto masę neįtraukiant 276 535 Eur per vienerius metus gautinų sumų ir 3 925 230 Eur ilgalaikio materialaus turto, bendrovė realaus turto, iš kurio galėtų padengti finansinius įsipareigojimus, neturi. Būtent atsakovė turėjo įrodyti šiuo metu turinti tiek turto, kad jo pakaks atsiskaityti su turimais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių įrodymų, kurie pagrįstų realų turto buvimo faktą šiuo metu, priešingai, atsakovei pripažįstant, jog aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų už 2025 m. ji neteikė dėl to, kad iš esmės situacija nėra pasikeitusi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė mokumo.

Antra, vertinant atsakovės nemokumą likvidumo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolų nėra tik laikinas. Atsakovė laiku nevykdo prievolių valstybės biudžetui, 121 179,81 Eur mokestinė nepriemoka VMI susidarė nuo 2023 m. birželio 21 d., taip pat atsakovė turi nepadengtą 504,05 Eur skolą VSDFV. Pažymėtina, kad tinkamas mokestinių prievolių vykdymas pripažįstamas reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl įmonės mokumo, gyvybingumo, todėl aplinkybės, kad atsakovės skolos valstybės biudžetui auga ir jų nepavyksta išieškoti priverstine tvarka ilgą laiką, patvirtina apeliantės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o kartu ir bendrovės nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-567/2022, 34 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė atsiliepime į pareiškimą nurodė kreditorių sąrašą, kuriame įsiskolinimai fiksuoti 2025 m. sausio 22 d. ir yra iš viso 6 633 179,27 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovė yra skolinga ne tik pareiškėjai, bet ir kitiems kreditoriams. Antstolių informacinės sistemos 2026 m. kovo 9 d. duomenimis, jos atžvilgiu vykdomos net 30 vykdomųjų bylų. Iš trečiojo asmens UAB „Lengvata“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, kad 2026 m. birželio 4 d. duomenimis vykdomosiose bylose iš viso išieškotina suma iš atsakovės sudaro 2 061 746,83 Eur.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys leidžia teigti, kad toks apeliantės įsipareigojimų nevykdymas nėra laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė sistemingai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams jau ilgą laiką ir jos patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai.

Trečia, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad šiuo atveju apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją (CPK 12, 178 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinio asmens restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).

Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas (pelną) ir dengia kreditorių įsiskolinimus bei generuojamų pajamų pakanka veiklos tęstinumui. Beje, šią aplinkybę apeliantė pripažįsta. Minėta, kad 2024 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita pagrindžia, kad atsakovės veikla nuostolinga, nuostoliai sudarė 824 811 Eur. Aplinkybė, kad bendrovė jau pakankamai ilgą laiką nevykdo prievolių valstybės biudžetui, leidžia daryti išvadą, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini. Taigi, nesant objektyvių duomenų, kad bendrovė šiuo metu vykdo veiklą, gauna pajamas, priešingai, atsakovei atskirajame skunde pripažįstant, jog ji veiklos nevykdo ir neturi darbuotojų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir jos finansinė padėtis artimiausiu metu nepagerės.

Apeliantė nepagrindė tiek veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, kad ji iš esmės gali laiku įvykdyti turtines prievoles ar kad atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos mokumą, konstatuotina, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis, iš kurių buvo galima nuspręsti, jog apeliantė yra nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra perspektyvų atkurti įprastos atsakovės veiklos vykdymo ir stabilizuoti jos finansinės padėties.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankrutuojančiai bendrovei atsiskaičius su visais kreditoriais arba kreditoriams atsisakius reikalavimų, arba sudarius su kreditoriais taikos sutartį, bankroto byla bet kurioje bankroto proceso stadijoje (iki teismo sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjimo dienos) gali būti nutraukiama (JANĮ 78 straipsnio 1, 2 dalys, 79 ir 80 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė JANĮ normas, taip pat nepažeidė proceso teisės normų ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą ir teisėtai iškėlė atsakovei bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.