Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Way 2 go“ buvusio vadovo I. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Way 2 go“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas G. I. (toliau – nemokumo administratorius). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 16 d.

Teisme 2026 m. kovo 23 d. gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašymas buvusiam likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Way 2 go“ vadovui I. D. apriboti teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

VMI nurodė, kad UAB „Way 2 go“ nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. nevykdė mokestinių prievolių, o mokestinė nepriemoka nuosekliai didėjo ir 2025 m. lapkričio 6 d. sudarė 28 864,32 Eur. VMI atlikti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai iš bendrovės banko sąskaitų ir turto buvo nerezultatyvūs. VMI taip pat pažymėjo, kad pagal bendrovės 2024 m. finansinę atskaitomybę jos įsipareigojimai viršijo turto vertę, todėl bendrovė atitiko nemokumo požymius. VMI vertinimu, buvusiam bendrovės vadovui I. D. ne vėliau kaip nuo 2025 m. vasario 12 d. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, nes jis žinojo arba turėjo žinoti apie bendrovės finansinę padėtį ir negalėjimą atkurti mokumo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Kadangi bankroto byla bendrovei buvo iškelta pagal VMI pareiškimą, tai patvirtina, kad buvęs bendrovės vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) JANĮ 5 straipsnio 1 punkte nustatytą pareigą laiku inicijuoti nemokumo procesą, todėl, vadovaujantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, yra pagrindas spręsti dėl jo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi VMI pareiškimą patenkino ir apribojo buvusio LUAB „Way 2 go“ vadovo I. D. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas nustatė, kad UAB „Way 2 go“ nemokumo požymius atitiko dar 2024 m., nes pagal paskutinį pateiktą 2024 m. balansą bendrovės turto vertė sudarė 346 302 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 348 009 Eur, t. y. įsipareigojimai viršijo turto vertę. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad bendrovė nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. nevykdė mokestinių prievolių VMI, o mokestinė nepriemoka nuosekliai didėjo ir 2025 m. lapkričio 6 d. sudarė 28 864,32 Eur. VMI vykdyti priverstinio išieškojimo veiksmai iš bendrovės banko sąskaitų ir turto buvo nerezultatyvūs.

Teismas taip pat nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas I. D., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, didėjančius įsipareigojimus VMI bei negalėjimą atkurti bendrovės mokumo, ne vėliau kaip nuo 2025 m. vasario 12 d., kai VMI priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, privalėjo inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Teismo vertinimu, bendrovės vadovas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, kad bendrovės mokumo atkurti nepavyks, todėl privalėjo veikti pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Kadangi bendrovės bankroto byla buvo iškelta kreditorės VMI pareiškimu, teismas padarė išvadą, kad buvęs vadovas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą laiku inicijuoti nemokumo procesą, todėl yra JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas apriboti I. D. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Įvertinęs vadovo neveikimo pobūdį, mastą ir sukeltas pasekmes, teismas nusprendė, kad penkerių metų trukmės apribojimas yra proporcinga ir įstatymo paskirtį atitinkanti poveikio priemonė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Suinteresuotas asmuo I. D. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba sumažinti apribojimo terminą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, laiku neinicijavo nemokumo proceso, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes bei neįvertino esminių faktų, turinčių reikšmės sprendžiant dėl tariamo pareigos pažeidimo. UAB „Way 2 go“ vykdė teisminius procesus dėl reikšmingų skolų išieškojimo, o įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-593-480/2025 bendrovei priteista 67 752,39 Eur. Suinteresuoto asmens vertinimu, šios lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais, įskaitant VMI, todėl buvo objektyvus pagrindas tikėtis bendrovės mokumo atkūrimo.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis buvo galutinai ir negrįžtamai pablogėjusi. VMI ilgą laiką vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą iš bendrovės, sudarė mokestinės paskolos sutartį ir nustatė mokėjimo grafiką, taigi, ir pati kreditorė tam tikru laikotarpiu bendrovės finansinės padėties nelaikė beviltiška. Be to, apeliantas buvo inicijavęs bendrovės nemokumo procesą, vykdydamas teisės aktuose nustatytą pareigą, tačiau teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir nepagrįstai akcentavo tik tai, kad bankroto byla buvo iškelta pagal VMI pareiškimą.

Teismas nepagrįstai nevertino apelianto veiksmų sąžiningumo, rūpestingumo ir racionalumo. Teismas nenustatė tyčinių ar nesąžiningų apelianto veiksmų, tokių kaip tyčinis bankrotas, turto iššvaistymas, kreditorių klaidinimas, dokumentų slėpimas ar apskaitos pažeidimai. Priešingai, apeliantas bendradarbiavo su kreditoriais, neslėpė bendrovės finansinės padėties ir inicijavo nemokumo procesą tada, kai tapo akivaizdu, kad vykstantys teisminiai procesai ir tikėtinas skolų išieškojimas nebus pakankami mokumui atkurti. Vien formalus konstatavimas, kad nemokumo procesas inicijuotas pavėluotai, nesudaro pagrindo taikyti apeliantui griežčiausią įstatyme numatytą sankciją.

Teismas, skirdamas poveikio priemonę, neatliko individualizuoto pažeidimo ir sankcijos proporcingumo vertinimo. Teismas nenurodė motyvų, kodėl būtent JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalus penkerių metų teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo terminas yra būtinas ir proporcingas konkrečiu atveju, nors toks terminas turėtų būti taikomas tik išimtinėmis aplinkybėmis. Byloje nenustatyta aplinkybių, pateisinančių maksimalios sankcijos skyrimą, o skundžiama nutartis neatitinka proporcingumo, teisingumo ir individualizavimo principų. Be to, VMI prašymas apriboti buvusio bendrovės vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu buvo išnagrinėtas nesuteikus apeliantui realios galimybės pateikti paaiškinimus ir įrodymus, todėl buvo pažeistos jo teisės į teisingą procesą ir veiksmingą teisminę gynybą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantui – buvusiam LUAB „Way 2 go“ vadovui – apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkerius metus, remiantis tuo, kad bendrovės vadovas (apeliantas) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantas, kvestionuodamas teismo pritaikytą apribojimą, teigia, kad byloje nėra duomenų, jog jo veiksmai ar neveikimas būtų sukėlę reikšmingų neigiamų pasekmių, be to, teismas nenurodė motyvų, kodėl nustatė apeliantui teisės apribojimą maksimaliam penkerių metų terminui.

Apeliacine tvarka, neperžengiant atskirojo skundo ribų, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą apeliantui, kaip buvusiam bankrutavusio juridinio asmens vadovui, pritaikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą poveikio priemonę ir apriboti jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkeriems metams.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-593-480/2025; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-306-912/2025; VMI 2023 m. sprendimą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24-08) 327-65119; UAB „Way 2 go“ 2025 m. rugsėjo 16 d. pasiūlymą VMI dėl susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo; nemokumo administratoriaus G. I. 2026 m. gegužės 27 d. elektroninį laišką I. D.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.

Nagrinėjamu atveju apelianto pateikti Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-593-480/2025 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-306-912/2025 yra oficialūs teismų procesiniai sprendimai, su kuriais apeliacinės instancijos teismas gali susipažinti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šiuos procesinius sprendimus priimti kaip naujus įrodymus šioje byloje. Apelianto su atskiruoju skundu pateikti VMI 2023 m. sprendimas atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą Nr. (23.24-08) 327-65119, UAB „Way 2 go“ 2025 m. rugsėjo 16 d. pasiūlymas VMI dėl susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo ir nemokumo administratoriaus G. I. 2026 m. gegužės 27 d. elektroninis laiškas yra susiję su nagrinėjamu ginču ir gali būti reikšmingi vertinant apelianto atskirajame skunde nurodomas aplinkybes. Su šiais įrodymais dalyvaujantys byloje asmenys galėjo susipažinti gavę atskirąjį skundą ir išdėstyti savo poziciją pateikdami atsiliepimus į atskirąjį skundą, todėl įvardytų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Dėl nurodytų priežasčių šie apelianto pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino nurodytų aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankiškas pagrindas atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatskiriamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

Iš esmės identiškas teisinis reglamentavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020).

Teismas, spręsdamas juridinio asmens vadovo teisių apribojimo klausimą, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi apribojo buvusio LUAB „Way 2 go“ vadovo teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nustatęs, kad apeliantui pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą kilo ne vėliau kaip 2025 m. vasario 12 d., nes bendrovė apelianto vadovavimo laikotarpiu nesugebėjo atsiskaityti su kreditore VMI, o priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nesėkmingas, kadangi UAB „Way 2 go“ neturėjo turto.

Jau nurodyta, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytai sankcijai taikyti pakanka nustatyti bent vieną iš šioje teisės normoje įtvirtintų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas buvusio LUAB „Way 2 go“ vadovo teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojo remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, toliau skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas būtent šiuo aspektu.

Apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis laiku neinicijavo bendrovės nemokumo proceso. Apelianto vertinimu, bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys nesudarė pagrindo vienareikšmiškai pripažinti bendrovę nemokia, nes pagal 2023 m. balansą bendrovės turto vertė buvo 201 741 Eur, o įsipareigojimai – 197 989 Eur, pagal 2024 m. balansą bendrovės turto vertė buvo 154 723 Eur, o įsipareigojimai – 146 509 Eur, t. y. bendrovės turtas neviršijo jos įsipareigojimų. Apeliantas taip pat pažymi, kad bendrovė buvo inicijavusi teismo procesus dėl skolų išieškojimo, įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-593-480/2025 bendrovei buvo priteista 67 752,39 Eur, dėl to buvo pagrįsta tikėtis stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį ir atkurti mokumą. Be to, VMI buvo informuota apie bendrovės finansinius sunkumus ir galimybę išvengti nemokumo gavus priteistą sumą, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog jo veiksmai ar neveikimas būtų sukėlę reikšmingų neigiamų pasekmių, todėl jam paskirta penkerių metų trukmės teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo sankcija yra neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybė, jog juridinis asmuo turi neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams ar kad kreditorius inicijavo nemokumo bylą, savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog juridinio asmens vadovui buvo kilusi pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisės eiti vadovo pareigas apribojimas yra baudinio pobūdžio sankcija, todėl vadovo kaltė nėra preziumuojama, o turi būti nustatyta visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 21 punktas).

Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apelianto pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą kilo 2025 m. vasario 12 d., iš esmės grindė tuo, jog bendrovė nevykdė mokestinių prievolių VMI ir kad mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nesėkmingas. Tačiau iš skundžiamos nutarties motyvų nėra aišku, kokių konkrečių aplinkybių pagrindu teismas nustatė būtent 2025 m. vasario 12 d. kaip momentą, nuo kurio bendrovė tapo nemoki JANĮ prasme ir apeliantui kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Pirmosios instancijos teismas nevertino bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų visumos, nors pagal byloje esančius 2023 ir 2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovės turto vertė atitinkamais laikotarpiais viršijo jos įsipareigojimus. Taip pat nebuvo vertinta bendrovės vykdyta ūkinė–komercinė veikla, jos galimybės atkurti mokumą bei kitos aplinkybės, galėjusios turėti reikšmės nustatant momentą, nuo kurio bendrovės vadovui kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, UAB „Way 2 go“ teismo keliu siekė išieškoti reikšmingą skolą (119 729,81 Eur) iš skolininkės UAB „F&L Logistic“. Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-593-480/2025 priteisė UAB „Way 2 go“ 67 752,39 Eur, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-306-912/2025 Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 7 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad VMI 2023 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-65119 buvo atidėtas ir išdėstytas UAB „Way 2 go“ mokestinės nepriemokos sumokėjimas. Taip pat nustatyta, kad UAB „Way 2 go“ 2025 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į VMI su pasiūlymu sudaryti susitarimą dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti, nurodydama, kad, nesant galimybės susitarti dėl pagalbos priemonių taikymo, bendrovė kreipsis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

LITEKO duomenimis, apeliantas 2025 m. spalio 3 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Way 2 go“, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-833-459/2025 šį pareiškimą atsisakyta priimti. Apeliantas pakartotinai 2025 m. spalio 8 d. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Way 2 go“, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-846-777/2025 šį pareiškimą taip pat atsisakyta priimti. Nors šios aplinkybės savaime negalėtų patvirtinti pareigos laiku inicijuoti nemokumo bylą tinkamo vykdymo, jos gali būti reikšmingos vertinant bendrovės vadovo veiksmų sąžiningumą, rūpestingumą, pastangas išvengti nemokumo bei nustatant momentą, nuo kurio jam kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir nevertino.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 114 955,21 Eur, nesiaiškino, kada ir kokiu mastu bendrovė faktiškai tapo nepajėgi vykdyti prievolių kreditoriams. Sprendžiant dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sankcijos taikymo, reikšminga įvertinti bendrą juridinio asmens finansinę padėtį, įskaitant jo turto struktūrą, įsipareigojimų apimtį, mokumo atkūrimo galimybes bei faktinį gebėjimą vykdyti prievoles. Minėtos aplinkybės galėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant, ar apeliantas galėjo pagrįstai tikėtis atkurti bendrovės mokumą, ar jam pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo būtent pirmosios instancijos teismo nustatytu momentu. Pirmosios instancijos teismui neatlikus visapusiško bendrovės finansinės padėties ir mokumo atkūrimo galimybių įvertinimo, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantui pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo būtent 2025 m. vasario 12 d.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sankcijos taikymo apeliantui, be to, šią sankciją pritaikydamas maksimaliam terminui, nenustatė ir neištyrė šiam klausimui objektyviai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir tinkamai nemotyvavo išvadų dėl momento, nuo kurio apeliantui kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, neindividualizavo sankcijos taikymo, be to, nepagrindė sankcijos taikymo maksimaliam įstatyme numatytam terminui. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas negali pakeisti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pats atlikdamas įrodymų vertinimą visa apimtimi, nes tai reikštų naujų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir pirminį jų vertinimą apeliacinės instancijos teisme, tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties ir tikslų.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl apelianto teisės eiti privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo penkeriems metams JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nenustatė, neištyrė ir neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su UAB „Way 2 go“ nemokumo momentu ir apelianto pareigos inicijuoti nemokumo procesą atsiradimu.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje neištirtų aplinkybių pobūdį, apimtį, darytina išvada, kad apelianto teisės eiti privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo klausimas apeliaciniame teisme iš esmės turėtų būti nagrinėjamas iš naujo. Reikėtų iš naujo nustatyti, tirti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės finansine padėtimi, jos nemokumo momentu ir apelianto pareigos inicijuoti nemokumo procesą atsiradimu. Tai ne tik reikštų pirmosios instancijos teismo funkcijų perėmimą, tačiau ir nepagrįstai apribotų šalių teisę į apeliaciją. Dėl to apskųsta nutartis panaikinama ir šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepriėmė galutinio procesinio sprendimo dėl ginčo esmės, todėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme, priimant galutinį procesinį sprendimą, atsižvelgiant į bylos baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, 37 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl suinteresuoto asmens I. D. teisės eiti privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.