Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026 m. birželio 18 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Kačinskienės ir Rūtos Latvelės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FELIT“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ (draudikė) ir atsakovė UAB „FELIT“ (draudėja) 2023 m. rugpjūčio 18 d. sudarė draudimo sutartį, pagal kurią ieškovė išdavė atsakovei draudimo liudijimą, patvirtinantį, jog nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. apdraustas atsakovės turtas, nurodytas draudimo liudijimo priede Nr. 1.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar atsakovei kilo pareiga grąžinti jai išmokėtą draudimo išmoką, nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 250 straipsnio 2 dalį (teroro aktas) ir draudimo bendrovei (ieškovei) 2025 m. liepos 11 d. priėmus sprendimą panaikinti savo ankstesnį 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-403/2026, 29 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 63 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje skiriamos šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-933/2026, 17 punktas).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo be pagrindo įgyto turto grąžinimo įrodinėjimas pasižymi tam tikra specifika – ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-933/2026, 31 punktas; 2026 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-403/2026, 43 punktas; 2026 m. vasario 12d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 64 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims ir padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo įrodytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, nes pinigines lėšas (draudimo išmoką) atsakovė gavo esant teisiniam pagrindui – pačios draudimo bendrovės sprendimui išmokėti draudimo išmokas bei šalių pasirašytiems susitarimams. Tai, kad ADB „Gjensidige“ vėliau sužinojusi apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimą nusprendė panaikinti savo pačios sprendimą įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti atsakovei draudimo išmoką, savaime nereiškia, kad atsakovė draudimo išmoką gavo be teisinio pagrindo ir dėl to jai kilo pareiga išmoką grąžinti.

Kaip minėta, šalys 2024 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį ieškovė pripažino įvykį dėl kilusio gaisro draudžiamuoju ir sutiko išmokėti neginčijamą 472 449,40 Eur dydžio draudimo išmoką atsakovei, o 2024 m. rugsėjo 6 d. papildomu susitarimu draudimo išmoka buvo padidinta iki 485 519,88 Eur. Sudarydamos susitarimus šalys aiškiai ir konkrečiai patvirtino, kad visi su atsakovės patalpose kilusio gaisro padaryta žala susiję klausimai pagal draudimo sutartį yra išspręsti galutinai ir neginčijamai.

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, o sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 44 punktas; 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 48 punktas). Nagrinėjamu atveju šalys, sudariusios dvišalius sandorius – susitarimus, kaip minėta, abipusiu sutarimu išsprendė klausimus tiek dėl pačio įvykio vertinimo (jo pripažinimo draudžiamuoju), tiek dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio. Tokie susitarimai yra teisėti, galiojantys ir, priešingai nei teigia apeliantė, sukuria šalims teises bei pareigas.

Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovei, kaip draudikei, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, priimant sprendimus. Ji, kaip savo srities profesionalė, neturėjo pareigos, esant neužbaigtam ikiteisminiam tyrimui, sudaryti susitarimų su atsakove tiek dėl įvykio (kilusio gaisro) pripažinimo draudžiamuoju, tiek dėl draudimo išmokos sumokėjimo. Pažymėtina, kad dar iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo (kurį vėliau pati panaikino) pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką bei susitarimų pasirašymo ieškovei buvo žinoma, jog egzistuoja rizika, kad įvykis (kilęs gaisras) gali būti pripažintas nedraudžiamuoju. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovės 2024 m. liepos 18 d. ir 2024 m. liepos 19 d. elektroniniai laiškai atsakovei. ADB „Gjensidige“ 2024 m. liepos 18 d. elektroniniame laiške atsakovei nurodė, kad neturi tikslios informacijos iš teisėsaugos institucijų, yra rizika, jog įvykis gali būti pripažintas nedraudžiamuoju, todėl negali išmokėti draudimo išmokos, o 2024 m. liepos 19 d. elektroniniame laiške nurodė, kad trūksta informacijos, jog galėtų priimti sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju; esminė trūkstama informacija – teisėsaugos institucijų sprendimas dėl įvykio, šiuo atveju – ikiteisminio tyrimo pabaiga. Nepaisant šių abejonių bei pačios draudimo bendrovės suvoktos egzistuojančios rizikos, ADB „Gjensidige“, nesulaukusi ikiteisminio tyrimo pabaigos, nusprendė pripažinti įvykį draudžiamuoju, išmokėti atsakovei draudimo išmoką, o vėliau tokio sprendimo pagrindu pasirašyti su atsakove susitarimus, kuriais galutinai ir neginčijamai sureguliavo visus su įvykiu susijusius tarpusavio klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, būdama tinkamai informuota ir aiškiai suvokdama, kad ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, o nusikalstamos veikos kvalifikavimas ateityje gali būti pakeistas, tačiau, nepaisant to, sudarydama su atsakove susitarimus, veikė savo rizika, jog ateityje dėl to gali patirti nuostolių.

Pažymėtina, kad, remiantis DĮ 98 straipsnio 2 dalimi, draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Taigi ADB „Gjensidige“ turėjo pareigą tinkamai ir kvalifikuotai įvertinti, ar egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įvykį pripažinti draudžiamuoju, ar yra nustatytos visos būtinosios sąlygos draudimo išmokai išmokėti ir tik turėdama visą reikšmingą informaciją priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Apeliantė nepateikė jokio logiško ir įtikinamo paaiškinimo, kas nulėmė, kad ji, esant neužbaigtam ikiteisminiam tyrimui ir aiškiai suvokdama egzistuojančią riziką, vis tik nusprendė įvykį pripažinti draudžiamuoju, sudaryti su atsakove susitarimus ir išmokėti atsakovei draudimo išmoką.

Pažymėtina, kad nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, be kita ko, būtina konstatuoti kito asmens sąskaita praturtėjusio asmens nesąžiningumą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis); praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis (nagrinėjamu atveju – ieškovė) dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Nors, apeliantės teigimu, susitarimai buvo sudaryti atsakovės prašymu ir iniciatyva, tačiau byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų elgusis nesąžiningai ir (ar) ėmusis apgaulės prieš ieškovę. Konstatavus, kad pati ieškovė, kaip minėta, žinodama ir suvokdama, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas ir yra rizika, kad įvykis gali būti pripažintas nedraudžiamuoju, priėmė sprendimą tiek dėl įvyko kvalifikavimo draudžiamuoju, tiek dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nebuvo įrodytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, todėl ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinys buvo atmestas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl draudimo išmokos gražinimo paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo ir dėl pirmosios instancijos teismo atsakovei iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Rekomendacijas, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas valstybės įmonės Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nustatyta, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos iš viso sudarė 18 998,30 Eur (be PVM): 150 Eur išlaidos už prašymą teismui suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės, 150 Eur už prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, 7 700 Eur išlaidos už atsiliepimą į ieškinį, 5 000 Eur išlaidos už tripliko parengimą, 250 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą, 2 250 Eur pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas 2025 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje, 2 800 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą bei 698,30 Eur išlaidos pasirengimui baigiamosioms kalboms, bylos medžiagos peržiūra bei atstovavimas 2026 m. sausio 9 d. teismo posėdyje. Spręsdamas dėl ieškovei priteistinų advokato pagalbos išlaidų, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į parengtų ir teismui pateiktų procesinių dokumentų, prašymų, rašytinių paaiškinimų kiekį, teismo posėdžių trukmę ir, vadovaudamasis Rekomendacijomis bei taikydamas 2025 m. III ketvirtį galiojusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2 427,60 Eur, pagrįstomis pripažino 12 000 Eur advokato pagalbos išlaidas, kurias ir priteisė atsakovei iš ieškovės. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliau neaptarė, kokias konkrečiai atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iki kokio dydžio mažina ir (ar) kokių konkrečių išlaidų nusprendžia nepriteisti, tačiau, nepaisant to, teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamu sprendimu iki 12 000 Eur sumažintos advokato pagalbos išlaidos viršytų Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad, remiantis Rekomendacijų 8.2 ir 8.3 papunkčiuose nustatytais koeficientais bei taikant 2025 m. III ketvirtį galiojusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2 427,60 Eur, maksimali priteistina advokato pagalbos išlaidų suma už atsiliepimą į ieškinį sudarytų 6 069 Eur (2,5 x 2 427,60 Eur), už tripliką – 3 641,40 Eur (1,5 x 2 427,60 Eur). Remiantis Rekomendacijų 8.16 papunkčiu, maksimali advokato pagalbos išlaidų suma už rašytinių paaiškinimų parengimą sudarytų 971,04 Eur (0,4 x 2 427,60 Eur).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturi būti skirstomos atstovavimo išlaidos, susijusios su procesinių prašymų, kurių pateikimo poreikis kyla dėl nuo paties proceso dalyvio (jo atstovo) priklausančių aplinkybių, rengimu ir teikimu (pvz., už prašymo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti parengimą, prašymo atšaukti teismo posėdį parengimą ir pan.), taip pat kai dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas nereikalauja specialių teisinių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 64 punktas).

Remdamasi aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sutinka, kad iš ieškovės neturėtų būti priteistinos išlaidos už prašymo suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės pateikimą (150 Eur) ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą (250 Eur). Šios paslaugos vertintinos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas. Taip pat iš ieškovės neturėtų būti priteisiamos išlaidos už prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti (150 Eur). Pažymėtina, kad poreikis rengti tokį prašymą kilo dėl nuo pačios atsakovės (jos atstovo) priklausančių aplinkybių (remiantis prašyme nurodytomis priežastimis – klausimo naujumas, sudėtingumas, ieškinio priedų apimtis ir pan.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios atsakovės (jos atstovo) veiksmų, našta. Be to, prieš tai nurodyti prašymai (dokumentai) yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš atsakovės atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių.

Kita vertus, net ir nepriteisiant prieš tai paminėtų advokato pagalbos išlaidų už prašymus dėl termino pratęsimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo, kitos UAB „FELIT“ patirtos advokato pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teismo buvo sumažintos iki Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir jų neviršijo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės skundo ir dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo ir taip iki 12 000 Eur sumažintų bei atsakovei priteistų advokato pagalbos išlaidų.

Ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsakovė UAB „FELIT“, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 9 999,60 Eur.

Atsižvelgiat į tai, kad atsakovės UAB „FELIT“ išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo patirtos 2026 m. balandžio mėn. (išrašyta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 526,80 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 3 284,84 Eur (1,3 x 2 526,80 Eur). Ieškovės prašomos priteisti 9 999,60 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinamos iki 3 284,84 Eur ir, apeliacinį skundą atmetus, priteisiamos iš ieškovės ADB „Gjensidige“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FELIT“ (juridinio asmens kodas 302491412) iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas 110057869) 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.