- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-15
- Bylos Nr.
- e2S-412-775/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12451-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- R. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-765-1041/2022 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei R. K. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuoka susijusių klausimų išsprendimo, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo R. K. (toliau – ieškovas) ieškinį atsakovei R. K. (toliau – atsakovė) dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuoka susijusių klausimų išsprendimo. Ieškovas ieškiniu prašo nustatyti šalių nepilnamečio (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. ir 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimis nustatyta laikina iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovo ir šalių nepilnamečio (duomenys neskelbtini) bendravimo tvarka.
Šalies argumentai
3. Atsakovė 2021 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina atsakove. Prašyme nurodė, kad praktinis nutarčių įgyvendinimas parodė, jog neretai Lietuvos institucijoms dabartinė nutarčių formuluotė atrodo ydinga ir kelianti neaiškumų, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas būtų tik formalumas. Tuo labiau, kad ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove byloje tarp šalių nekilo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 30 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove.
Šalies argumentai
5. Ieškovas 2022 m. sausio 5 d. pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuriame prašė teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad nutartis nepagrįsta ir neteisėta, ateityje galinti sukurti palankias aplinkybes motinai galutinio sprendimo priėmimui. Prašyme nebuvo įrodinėjama jokia grėsmė palankaus teismo sprendimo įgyvendinimui arba didelė žala kitiems vaiko interesams, o motyvas, kad ieškovas nėra pareiškęs prašymo laikinai nustatyti (duomenys neskelbtini) gyvenamą vietą su juo, negali būti motyvu ir priežastimi taikyti ultima ratio (paskutinis argumentas, paskutinė priemonė) priemones. Be to, ieškovas ieškiniu prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo, todėl iš esmės ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos yra. Skundžiama teismo nutartis prieštarauja aktualiai apeliacinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriose pastaruoju metu laikomasi pozicijos, jog nėra tikslinga nustatyti vaiko laikiną gyvenamą vietą (kaip laikinas apsaugos priemones) nesant tam tikrų aplinkybių viseto, nes toks nustatymas gali suformuoti palankias prielaidas galutinio teismo sprendimo prašančiajai šaliai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 5 d. nutartimi tenkino ieškovo atskirąjį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartį, nustatė terminą išvadai dėl tikslingumo nustatyti vaiko laikinąją gyvenamąją vietą su atsakove pateikti, kartu įvertinant atsakovės prašymo ir ieškovo atskirojo skundo argumentus, taip pat nustatė atsakovei terminą pateikti išsamesnius argumentus, įvertinus ieškovo atskirojo skundo argumentus ir teisminę praktiką.
Šalies argumentai
7. Išvadą duodanti institucija 2022 m. sausio 7 d. pateikė teismui išvadą dėl atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje nurodė, kad sutinka, jog vaiko laikina gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove. Siekiant išvengti gilėjančio tėvų tarpusavio konflikto, vaiką traumuojančių tėvų tarpusavio santykių, iki ginčo išsprendimo iš esmės vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas turėtų būti sureguliuotas teisinėmis priemonėmis. Iš turimos informacijos sprendė, kad abu tėvai yra sudarę (yra pajėgūs sudaryti) tinkamas buitines sąlygas savo mažamečiam vaikui. Šeimoje susiklostė situacija, kad tėvams pradėjus gyventi skyrium nepilnametis vaikas liko gyventi su motina. Iš turimos informacijos nustatė, kad vaikas gyvena jam įprastinėje socialinėje aplinkoje – namuose, kur visada pastarąjį laiką gyveno, o nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio pradėjo lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, todėl per pastarąjį laiką, tikėtina, yra susiformavę mažamečio vaiko socialiniai ryšiai jį supančioje socialinėje aplinkoje.
Atsiliepimas
8. Atsakovė 2022 m. sauso 7 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad savo prašymą palaiko, o ieškovo pozicija dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nėra nuosekli ir stabili. Byloje esančių duomenų visuma leidžia teigti, kad ieškovas ieškiniu prašydamas teismo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, tiesiog siekė laikinai padaryti atsakovei spaudimą, kad laikinas bendravimas tarp (duomenys neskelbtini) ir vaiko tėvo vyktų pagal ieškovo pageidavimą. Pagal nustatytą laikiną bendravimo tvarką vaiko gyvenamoji vieta faktiškai jau yra nustatyta su atsakove. Ginčas kyla tik dėl to, ar tai turėtų būti įtvirtinta priimant teismo nutartį ir nustatant (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su atsakove, ar tokios nutarties priėmimas atitinka esamą teismų praktiką. Ieškovo atskirajame skunde nurodoma teismų praktika neatitinka ratio decidendi (su šia byla). Tose bylose vaiko tėvai visiškai lygiomis dalimis rūpinosi vaikais ir juos prižiūrėjo vienodą kiekį laiko. Tokiu atveju laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas iš tiesų gali atrodyti diskriminacinis, nes tuomet pagrįstai kiltų klausimas, kodėl teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės vaiko laikina gyvenamoji vieta yra nustatoma su vienu, o ne su kitu tėvu (juo labiau, kad skyrium gyvenančiam, bet kartu pusę laiko vaiką prižiūrinčiam tėvui, automatiškai gali kilti pareiga teikti vaikui laikiną išlaikymą nepaisant to, jog šalys prižiūri vaikus lygiomis dalimis). EŽTT 2019 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Širvinskas prieš Lietuvą taip pat nėra taikytinas, nes tuo atveju buvo nustatyta ne tik laikina vaiko gyvenamoji vieta su mama, bet ir pakankamai reta bendravimo tvarka su vaiko tėvu, kuriam buvo leista matytis su vaiku tik kas antrą savaitgalį po dvi dienas. Nagrinėjamu atveju tarp šalių bendravimo tvarka yra nustatyta ir neginčijama nei vienos šalių, todėl atsakovės prašymas niekaip negali prisidėti prie vieno iš tėvų glaudesnio ryšio formavimo su vienu iš tėvų. Vaiko ir tėvo / motinos ryšį formuoja tiesiogiai su vienu iš tėvų praleidžiamas laikas ir jo kokybė, o ne teismo formalus nurodymas, su kuriuo iš tėvų nustatyta gyvenamoji vieta. Vaikas negyvena pakaitomis pas tėvą ir motiną pagal modelį 50:50, o iš esmės gyvena su atsakove. Atsakovė rūpinasi vaiko sveikata, maistu, drabužiais ir visais kitais kasdieniais rūpesčiais, vaiko tėvas užsiima vaiko papildomais užsiėmimais. Be to, tokia tvarka nusistovėjo ne prieš ieškovo valią, bet pačiam ieškovui iš esmės elgiantis tokiu būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 10 d. nutartimi atsakovės R. K. prašymą tenkino – taikė laikinąją apsaugos priemonę ir iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakove motina R. K..
10. Teismas nurodė, kad byloje prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nebuvo pareikštas, nes tokio ginčo tarp šalių nekilo. Teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. ir 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimis taikė ieškovo ir vaiko bendravimo tvarką. Iš byloje esančių duomenų teismas neginčijamai nustatė, kad šiuo metu šalių nepilnametis vaikas gyvena su atsakove (motina) jo įprastoje gyvenamojoje vietoje, o ieškovas išsikėlė iš bendrų šeimos namų. Duomenų, kad atsakovė netinkamai rūpinasi vaiku, nėra. Išvadą duodanti institucija taip pat neprieštarauja, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove. Nagrinėjamu atveju vaiko laikina bendravimo tvarka su ieškovu (tėvu) nustatyta, o esant pareikštam prašymui dėl gyvenamosios vietos nustatymo su kitu iš tėvų – tokį prašymą tikslinga tenkinti, nes tai siejasi su kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, įskaitant jau taikytą bendravimo tvarką. Teismas pritarė išvadą duodančiai institucijai, kad siekiant išvengti gilėjančio tėvų tarpusavio konflikto, vaiką traumuojančių tėvų tarpusavio santykių, iki ginčo išsprendimo iš esmės vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas turėtų būti sureguliuotas teisinėmis priemonėmis. Teismas nurodė, kad šią laikinąją apsaugos priemonę taiko tuo pačiu siekdamas išvengti teisinio netikrumo ateityje (pavyzdžiui, dėl aiškumo valstybės institucijoms ir pan.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemonės, išspręsti klausimą iš esmės – atmesti 2021 m. gruodžio 30 d. atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nutartis yra neteisėta, priimta grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas. Atsakovė byloje nėra pareiškus priešieškinio, toks procesinis dokumentas nėra pateiktas, todėl kyla klausimas kokie procesiniai atsakovės reikalavimai buvo užtikrinami šiuo prašymu. Atsakovės prašymas buvo formalaus pobūdžio, net neįrodinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, t. y. grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui. Nutartyje nurodytas argumentas, kad teismas, siekdamas išvengti gilėjančio tėvų tarpusavio konflikto, vaiką traumuojančių tėvų tarpusavio santykių, teisinėmis priemonėmis iki ginčo išsprendimo iš esmės sureguliuoti vaiko laikinąją gyvenamąją vietą bei teisinio netikrumo ateityje, yra visiškai nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas šeimos bylose laikinai sureguliuoti tam tikrus santykius, jeigu tarp šalių kyla konfliktas tais klausimais ir siekiant apsaugoti vaiko interesą. Šiuo atveju, tai, kad ieškovas pateikė prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos, kai atsakovė tyčia neleisdavo matytis su vaiku, visiškai nereiškia, kad jis nekelia klausimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo, arba / ir kitokios bendravimo tvarkos, nes jo laikinųjų apsaugos priemonių prašymas buvo skirtas laikinai sureguliuoti esamą situaciją, kad jam būtų leista bendrauti su (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu, nuo 2021 rugpjūčio mėnesio (bylos pradžios) atsakovei nekilo jokių nepatogumų dėl nenustatytos laikinos gyvenamosios vietos, tokių įrodymų atsakovė nepateikė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo, nurodė, kad toks prašymas yra formalumas, nes laikina bendravimo tvarka yra pritaikyta. Tokiu pagrindu laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Nesant pareikšto priešieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinųjų sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai. Formalumas nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstatymas tokio pagrindo nenumato.
1.2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog vadovaujantis skundžiamoje nutartyje nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nagrinėjamos bylos stadijoje nustatyta vaikų laikina gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, būtent atsakovu, sukurtų prielaidas tikėtinam galutiniam sprendimui, sukurtų palankias aplinkybes tik vienam iš tėvų formuoti stipresnį ir glaudesnį ryšį su nepilnamečiais vaikais, todėl neatitiktų vaikų interesų. Atsakovės prašyme nėra nurodytų motyvų dėl grėsmės vaiko interesams, vieno iš tėvų netinkamo elgesio, todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip ultima ratio pritaikyta nepagrįstai.
Atsiliepimas
1.3. Skundžiama nutartis buvo priimta grubiai pažeidžiant CPK normas, lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principus. Panaikinus pirmąją nutartį pagal ieškovo atskirąjį skundą nebuvo suteikta ieškovui teisė pateikti atsiliepimą į atsakovės prašymą, tuo tarpu neaišku kokiomis CPK normomis remiantis buvo suteikta išskirtinė galimybė atsakovei pasitaisyti, pamotyvuot savo prašymą. Skundžiama nutartis grindžiama procesiniu dokumentu atsiliepimu į atskirąjį skundą, nors 2022 m. sausio 5 d. atskirasis skundas buvo patenkintas. Todėl toks procesinis dokumentas priimant skundžiamą nutartį apskritai neturėjo būti vertinamas ir teismas galėjo remtis tik pirminiu atsakovės nemotyvuotu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
1.4. Teismo nutartis prieštarauja aktualiai apeliacinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriuose pastaruoju metu laikomasi pozicijos, jog nėra tikslinga nustatyti vaiko laikiną gyvenamą vietą (kaip laikinas apsaugos priemones) nesant tam tikrų aplinkybių viseto, nes toks nustatymas gali suformuoti palankias prielaidas galutinio teismo sprendimui prašančiajai šaliai. Atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad ieškovo nurodomos bylų faktinės aplinkybės yra ne tapačios ir tokia tvarka nusistovėjo ne prieš ieškovo valią bet pačiam ieškovui iš esmės elgiantis tokiu būdu, yra nepagrįstos. Ieškovas kreipėsi su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo laikinai sureguliuoti esamą situaciją, nes tuo metu jam buvo draudžiama bendrauti su vaiku, tačiau ieškovas ieškiniu yra pareiškęs reikalavimą nustatyti vaiko gyvenamą vietą su juo, todėl jo procesinis elgesys byloje, siekiant kuo labiau apsaugoti vaiko interesus, nėra ir negali būti laikomas pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tokių pagrindų CPK nenumato.
12. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atsakovės prašymas dėl laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo sąlygotas to, jog tai iki šiol teismų nutartimis nebuvo padaryta, nors kitų priimtų nutarčių esmė buvo susijusi su vaiko gyvenamosios vietos realiu nustatymu / buvimu su atsakove. Atsakovės vertinimu, tai, kad (duomenys neskelbtini) laikina gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su ja, buvo abiem šalims akivaizdus faktas, su kuriuo abi šalys sutiko, tik tai nebuvo įrašyta iki šiol priimtose teismo nutartyse. Iki 2021 m. gruodžio 30 d. ieškovas savo pasirinkimais daug kartų įtvirtino situaciją, kad (duomenys neskelbtini) laikinai gyvena su atsakove ir kad ši situacija jį visiškai tenkina. Ieškovas nurodo, jog ieškinyje ir patikslintame ieškinyje jis prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo, bet analizuojant šių prašymų turinį, akivaizdu, kad ieškovas proceso metu pakeitė savo poziciją dėl vaiko gyvenamosios vietos tik todėl, kad jis nebuvo patenkintas nesutarimais, kylančiais su atsakove paimant (duomenys neskelbtini) laikinam bendravimui. Tokiu prašymu ieškovas paprasčiausiai siekė padaryti atsakovei spaudimą, kad (duomenys neskelbtini) paėmimas vyktų jo norima tvarka. Bet kokiu atveju, net ir 2021 m. rugpjūčio 20 d. ir 2021 m. rugsėjo 6 d. nurodęs, jog prašys, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, ieškovas neskundė vėliau nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių dėl bendravimo tvarkos, taip pat eilę mėnesių neteikė nei vieno prašymo nustatyti laikiną (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su juo. Taigi, ieškovas pats savo pasirinkimais sukūrė situaciją, kai vaikas, vykstant teismo procesui, gyvena su atsakove, atsakovė faktiškai rūpinasi vaiko kasdieniais reikalais, sveikata, priežiūra, ieškovas tų reikalų perimti nesiekė ir nesiekia. Be to, ieškovas akivaizdžiai suvokia faktą, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su atsakove, tik dėl tam tikrų priežasčių tai nėra įtvirtinta teismo nutartimi (pvz., dėl grėsmės mokėti vaikui laikiną išlaikymą ar kitų atsakovei nežinomų priežasčių). Nesant ginčo tarp šalių, nėra tikslo teikti itin detalius prašymus, nes tai prieštarautų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principui. Teismui irgi abejonių dėl ieškovo pozicijos nekilo, nes atsakovės 2021 m. gruodžio 30 d. prašymą jis tenkino.
2.2. Aplinkybė, kad teismas, kilus ginčui, suteikė atsakovei papildomą 1 dienos terminą, skaičiuojant nuo dokumentų išsiuntimo, pateikti papildomus paaiškinimus, niekaip negali būti vertinama kaip rungtyniškumo principo pažeidimas. CPK aiškiai įtvirtina teisėjo teisę įstatymų nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių procesinius veiksmus, taikyti joms sankcijas, nurodyti šalims tam tikras įrodinėjimo proceso spragas. Be to, rungimosi principo turinys nėra vienodas visose bylose.
2.3. Ieškovo argumentas dėl netinkamo atsakovės procesinio dokumento, datuoto 2022 m. sausio 7 d., pavadinimo atmestinas kaip nepagrįstas – net jeigu šis pavadinimas ir būtų netinkamas, taikant turinio prieš viršenybės principą tokį dokumentą teismas turėjo priimti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš atsakovės dokumento akivaizdu, kad juo siekiama atsikirsti į ieškovo 2022 m. sausio 5 d. pateiktą atskirąjį skundą ir pateikti šiuo klausimu pirmos instancijos teismo reikalaujamus papildomus paaiškinimus, dokumentas atitinka visus kitus CPK numatytus reikalavimus.
2.4. Nepagrįstas ieškovo argumentas dėl to, jog atsakovė iki šiol nėra pareiškusi priešieškinio, o nesant pareikšto priešieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinųjų sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai. Atsakovė 2021 m. rugsėjo 21 d. pateikė teismui atsiliepimą, kuris buvo teismo priimtas kaip tinkamas procesinis dokumentas šioje byloje. Atsakovė pagal jokį teisės aktą neprivalo pateikti priešieškinio, kad teismas galėtų nagrinėti jos prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad esant pareikštam reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, atsakovas savo interesus gali visapusiškai ginti pasinaudodamas atsiliepimo į ieškinį procesine forma. Toks teismų praktikos suformuotas požiūris grindžiamas tuo, kad procesiniuose įstatymuose įtvirtintas specifinis (išskirtinis) teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas.
2.5. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi ne visai standartinė situacija, kai teismas nustatė laikiną nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką su ieškovu, tvarka atitinka tą, kuri nustatoma su skyrium gyvenančiu tėvu/motina, bet nutartyse nebuvo expressis verbis įrašyta, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta yra nustatoma su atsakove. Teismų praktikoje yra formuojama pozicija, jog bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu apskritai negali būti nustatoma, jeigu visų pirma nėra nustatoma su kuriuo iš tėvų laikinai gyvena nepilnametis vaikas. Vadinasi, šios dvi laikinosios apsaugos priemonės – laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas ir laikinos bendravimo tvarkos nustatymas – yra neatsiejamos viena nuo kitos ir teismas nutartimis išsprendęs laikino bendravimo klausimą turi nustatyti su kuriuo iš tėvų laikinai gyvena nepilnametis šalių vaikas. Atitinkamai, visi ieškovo argumentai dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo būtinumo atmestini kaip nepagrįsti, nes jis pats pateikė prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo. Aplinkybė, jog vaiko laikina gyvenamoji vieta yra su atsakove, niekaip nekeičia jau nustatytos bendravimo tvarkos, negali prisidėti prie vieno iš tėvų glaudesnio ryšio formavimo su vienu iš tėvų. Vaiko ir tėvo / motinos ryšį formuoja tiesiogiai su vienu iš tėvų praleidžiamas laikas ir jo kokybė, o ne teismo formalus nurodymas, su kuriuo iš tėvų nustatyta gyvenamoji vieta. Vaikas negyvena pakaitomis pas tėvą ir motiną pagal modelį 50:50, o gyvena su atsakove. Atsakovė rūpinasi vaiko sveikata, maistu, drabužiais ir visais kitais kasdieniais rūpesčiais, vaiko tėvas užsiima vaiko papildomais užsiėmimais. Vaiko teisių tarnyba, pateikusi išvadą skundžiamos nutarties rėmuose irgi pritaria, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas exofficio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 17 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
15. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
16. CK 3. 65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į buvusių sutuoktinių, vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.
17. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, grubiai pažeidė CPK normas, lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principus, kadangi nesant pareikšto priešieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinųjų sąlygų (grėsmės), laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepagrįstai ir formaliai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, nesudarydamas ieškovui teisės pateikti atsiliepimą į atsakovės prašymą, tuo tarpu atsakovei suteikdamas išskirtinę galimybę pasitaisyti, pamotyvuoti savo prašymą.
18. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį ir specifiką, teismas neturi remtis vien grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi: sprendžiant dėl nurodyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams. Nagrinėjamu atveju taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikinos šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas taikomas siekiant išvengti gilėjančio tėvų tarpusavio konflikto, vaiką traumuojančių tėvų tarpusavio santykių, laikinos iki ginčo išsprendimo iš esmės situacijos sureguliavimo teisinėmis priemonėmis. Todėl nepagrįstais laikytini apelianto atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nesant pareikšto priešieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinųjų sąlygų (grėsmės), laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nepagrįstai ir formaliai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje byloje nustatyta laikina ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka yra tiesiogiai susijusi su šalių nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymu ir kompleksiškai užtikrina šios tvarkos tinkamą vykdymą bei teisinį tikrumą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas bei jos tinkamas įgyvendinimas yra tiesiogiai susiję, todėl teismas, spręsdamas dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, turi spręsti ir klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutartimis, kuriomis buvo sprendžiamas klausimas dėl šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo, klausimo dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo nesprendė, kadangi šalys tokio prašymo nebuvo pareiškusios, o šį klausimą išsprendė gavęs atsakovės prašymą, konstatuotina, jog, priešingai nei nurodo apeliantas, skundžiama nutartimi teismas CPK normų nepažeidė, bet tokiu būdu užtikrino situacijos byloje stabilumą, teisinį tikrumą bei nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu bei atmestinu laiko ir apelianto atskirojo skundo argumentą, jog skundžiama nutartis prieštarauja aktualiai apeliacinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriose pastaruoju metu laikomasi pozicijos, jog nėra tikslinga nustatyti vaiko laikiną gyvenamą vietą (kaip laikinas apsaugos priemones) nesant tam tikrų aplinkybių viseto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra formuojama pozicija, jog bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu apskritai negali būti nustatoma, jeigu visų pirma nėra nustatoma su kuriuo iš tėvų laikinai gyvena nepilnametis vaikas. Toks vertinimas atitinka tiek teisingumo ir protingumo principus, tiek laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų siekiant laikinai sureguliuoti ginčo situaciją iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, tikslus, kadangi šios dvi laikinosios apsaugos priemonės – laikinos gyvenamosios vietos nustatymas ir laikinos bendravimo tvarkos nustatymas – yra neatsiejamos viena nuo kitos. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė atsižvelgdamas į aktualią apeliacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.
19. Nepagrįstais laikytini apelianto atskirojo skundo argumentai, jog skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta dėl to, jog ateityje gali sukurti palankias aplinkybes motinai galutinio sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje yra nustatyta laikina šalių bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku, tėvai šią tvarką vykdo tinkamai, atsakovė užtikrina ieškovo teisę bendrauti su nepilnamečiu vaiku. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad skundžiama nutartis ateityje gali sukurti palankias aplinkybes motinai galutinio sprendimo priėmimui. Aplinkybė, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta yra nustatyta su atsakove, niekaip nekeičia jau nustatytos bendravimo tvarkos, negali prisidėti prie vieno iš tėvų glaudesnio ryšio formavimo su vienu iš tėvų. Vaiko ir tėvų ryšį formuoja tiesiogiai su vienu iš tėvų praleidžiamas laikas ir jo kokybė, o ne teismo formalus nurodymas, su kuriuo iš tėvų laikinai nustatytina vaiko gyvenamoji vieta.
20. Atskirajame skunde remiamasi tuo, kad priimant skundžiamą nutartį buvo pažeistos CPK normos, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai, ieškovas atsidūrė blogesnėje procesinėje padėtyje nei atsakovė, nes ieškovui nebuvo sudarytos galimybės pasisakyti dėl atsakovės argumentų, nurodytų atsakovės 2022 m. sauso 7 d. atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas apelianto nurodytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, kiekviena bylos šalis savo procesiniuose dokumentuose buvo išdėsčiusi savo poziciją laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, išsami jo nuomonė šiuo klausimu buvo išdėstyta atskirajame skunde dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuriame apeliantas prašė teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovas turėjo galimybę minėtu klausimu pasisakyti ir savarankiškai teikdamas pirmosios instancijos teismui paaiškinimus. Pažymėtina, kad ieškovas dėl visų atsakovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų aplinkybių turėjo galimybę pasisakyti ir šiuo metu nagrinėjamame jo skunde. Nors ieškovas atskirajame skunde ir remiasi tuo, kad jam nebuvo suteikta galimybė atsikirsti į atsakovės argumentus, tačiau jis nepagrindė, į kokius konkrečius argumentus jis neturėjo galimybės atsikirsti ir kokią lemiamą reikšmę tai turėjo teismo priimtam procesiniam sprendimui.
21. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo argumentą, kad teismas neturėjo iš viso vertinti atsakovės pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą, nes skundžiama nutartis jau buvo panaikinta. Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas laikytinas formaliu trūkumu. Nežymūs nukrypimai nuo pateiktinų dokumentų formos neturėtų būti pagrindas teismui nevertinti jo turinio.
22. Ir atsiliepimas į ieškinį, ir priešieškinis yra atsakovo teisių ir interesų gynimo būdai procese. Esminis šių gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdų skirtumas tas, kad atsiliepime atsakovas tik išdėsto savo nuomonę dėl pareikšto ieškinio, nurodo faktines aplinkybes, argumentus ir paaiškinimus ir prideda nesutikimo motyvus patvirtinančius įrodymus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, tačiau nereiškia savarankiškų reikalavimų. Daugeliu atveju atsiliepimas yra pakankama priemonė atsakovo teisėms ir interesams procese ginti. Ar pareikšti šeimos teisinių santykių byloje tam tikrą savarankišką reikalavimą, sprendžia pati proceso šalis, pasvėrusi tokio reikalavimo faktines ir teisines prielaidas, todėl aplinkybė, kad atsakovė nėra pareiškusi priešieškinio reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neatima iš jos galimybės prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartimi teismo nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta šiuo momentu maksimaliai užtikrins vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, o apelianto atskirojo skundo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nesudaro apeliacinės instancijos teismui pagrindo vertinti kitaip.
24. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo ir laikinai iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, laikytina teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkintinas, Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.