Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties (dalies), kuria atmestas atsakovo R. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. e2-896-983/2017 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams R. B., V. B. ir R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, vedybų sutarties pripažinimo niekine, namo ir žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei I. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi iš dalies patenkintas ieškovės I. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo – iš R. B. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams S. B. ir T. B. po 190 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo nutarties priėmimo dienos iki įsiteisės teismo sprendimas bei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyta nepilnamečių vaikų S. B. ir T. B. gyvenamoji vieta su motina I. B..Atsakovas R. B. pateikė teismui prašymą pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu R. B., priteisti iš I. B. laikiną išlaikymą mažamečiams vaikams po 190 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo nutarties priėmimo dienos iki įsiteisės teismo sprendimas. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 26 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje (toliau – Išvada) nurodyta, kad pati ieškovė neprieštarautų sūnaus gyvenamosios vietos su atsakovu nustatymui. Be to, ieškovė pati patvirtino, kad sūnus nenori su ja leisti laisvalaikio, o tuo tarpu su atsakovu nuolatos labai noriai matosi. Taip pat pažymėjo, kad pedagogai, dirbantys sūnaus mokykloje, pastebėjo, jog po atostogų, praleistų su atsakovu, vaiko nuotaika ir savijauta akivaizdžiai pagerėjo, vaikas tapo ramesnis. Atitinkamai, tai reiškia, jog vaikui neabejotinai yra geriau gyventi kartu su tėvu, t. y. atsakovu. Juo labiau kad net ir galiojant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms paskutiniu metu sūnus T. B. nuolat gyvena su tėvu. Nors, kaip minėta Išvadoje, atsakovas negali susitikti su dukra, nes ieškovė jam neleidžia, tai nereiškia, jog atsakovas nesugebėtų ja rūpintis. Todėl taip pat ir nepilnametės dukters gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu. Iš prie 2017 m. birželio 22 d. atsakovo paaiškinimų pridėtų garso įrašų matyti, kad sūnus su ieškove nesijaučia saugiai, juo nėra pakankamai rūpinamasi, vaikas jaučiasi apleistas ir neprižiūrimas, o taip pat nėra patenkinami visi vaiko poreikiai. Atsakovo dukra yra labai maža, ji negali papasakoti, ar ieškovė ja rūpinasi tinkamai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo sūnus yra apleistas, galima daryti išvadą, jog analogiška situacija yra ir su dukros priežiūra. 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu ieškovė pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai skirta 1 m. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos vienerius metus. Nuosprendis priimtas dėl to, jog ieškovė mažamečio vaiko akivaizdoje puolė atsakovą, panaudojo prieš jį smurtą ir jį sužalojo.Ieškovė I. B. su atsakovo prašymu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo teiginiai, esą ieškovė sūnui daro psichologinį spaudimą, jį traumuoja, gyvendamas su ieškove, T. B. patiria papildomą stresą, nepagrįsti. Byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, bet yra priešingas aplinkybes – kad ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais – patvirtinantys duomenys. Iškraipydamas aplinkybes, R. B. nurodė, esą sūnaus būsena pagerėjo po atostogų su R. B.. Tačiau paskutines dienas prieš mokyklą sūnus praleido su ieškove – būtent tuomet tapo ramesnis, pagerėjo jo nuotaika. Būtent R. B. sūnumi manipuliuoja, prašo kuo dažniau būti tik su juo, o ne su ieškove, siūlo paimti iš ieškovės net vėlyvu metu, psichologiškai išbalansuodamas sūnų, nuolat versdamas rinktis. Tik nenorėdama dar bloginti sūnaus būklės, jo visiškai išbalansuoti, ieškovė taikstosi su padažnėjusiu sūnaus bendravimu su tėvu, nors jau matyti neigiama tokio bendravimo įtaka. Visiškai nepagrįsti R. B. teiginiai, esą Išvadoje nurodoma, kad nepilnamečiui T. B. būtų geriau gyventi su R. B. – nei tokio teiginio, nei tokio siūlymo Išvadoje nėra, tokio noro neišreiškė ir T. B. pokalbio su Skyriaus darbuotojomis metu. Išvadoje rekomenduojama T. B. skirti psichologinę ekspertizę ir tik įvertinus jos išvadą, priimti sprendimą dėl vaikų gyvenamosios vietos. R. B. nepagristai teigia, esą ieškovė neprieštarauja dėl sūnaus T. B. gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu R. B.. Taip pat nepagrįstas R. B. motyvas, esą sūnus nenori su ieškove leisti laisvalaikio, sūnaus emocinė būklė dėl šalių skyrybų yra sudėtinga, norai nepastovūs. Paauglio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pagal tai, kokį kiekį vaikui patinkančių (nors ir jo amžiui netinkamų) pramogų kuris iš tėvų gali ir ketina pasiūlyti – turi būti vertinama ilgalaikė perspektyva, tėvo pasirengimas, gebėjimas rūpintis vaiku. Tikrovės neatitinka R. B. teiginiai, esą ieškovė neleidžia atsakovui matytis su dukra S. B.. Po patirto smurto matytis su R. B. ieškovė bijojo, tačiau atsakovui su dukra matytis nedraudė. Visiškai nepagrįsti R. B. svarstymai, esą ieškovė tinkamai, kaip ir sūnumi, nesirūpina dukra. Teikdamas duomenis apie vaikų tariamą nepriežiūrą, R. B. sąmoningai klaidina teismą – būtent ieškovė visą laiką rūpinosi ir prižiūrėjo vaikus, kai R. B. namie būdavo retai, grįždavo namo „tik persirengti“, prieš važiuodamas į eilinę pirtį, medžioklę ar „Rotary klubo“ renginį – iki ieškovei pareiškiant apie norą skirtis, jokių pretenzijų dėl vaikų priežiūros R. B. ieškovei neturėjo, priešingai, džiaugėsi, galėdamas išlaikyti „laisvą“ gyvenimo būdą. R. B. manipuliuoja aplinkybe, esą ieškovė yra nuteista 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžiu už smurtą prieš R. B. – šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs – apskųstas 2017 m. liepos 4 d. apeliaciniu skundu. R. B. atžvilgiu taip pat vyksta ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš ieškovę vaiko akivaizdoje. Be to, būtent R. B. yra ne kartą padaręs baudžiamosios teisės pažeidimus. Ieškovas remiasi vaizdo ir garso įrašais, pateiktais su 2017 m. birželio 22 d. rašytiniais paaiškinimais. Per EPP sistemą minėti priedai nebuvo pateikti, 2017 m. birželio 22 d. parengiamojo posėdžio metu teismui ir ieškovei pateikė po vieną USB raktą, nurodęs, kad juose įrašyti prašymo prijungti įrodymus priedai. Tačiau pabandžius peržiūrėti USB rakte įrašytus duomenis, iš 12 vaizdo įrašų pavyko atidaryti ir peržiūrėti tik vieną, pavadinimu „irodymai_kad negeria _5 metus“. Informacinių technologijų specialistas, peržiūrėjęs pateiktą USB raktą, nurodė, kad kitos rinkmenos, kuriose turėtų būti vaizdo įrašai, yra tuščios. Ieškovė pateikė prašymą teismui sudaryti galimybę įrašus peržiūrėti EPP sistemoje arba įpareigoti R. B. pateikti ieškovei juos tinkamai įrašytus kitoje laikmenoje, tačiau iki šiol minėtų duomenų ieškovė negavo, nors tiek ieškovė, tiek atsakovas atstovaujami advokatų (CPK 119 str.). Atsižvelgiant į išvadą byloje teikiančios vaiko teisių apsaugos institucijos nuomonę ir įvertinus T. B. psichologinę būklę, vaikų gyvenamoji vieta gali būti keičiama tik atlikus vaikų psichologinę ekspertizę ir šiai ekspertizei patvirtinus laikinųjų apsaugos priemonių keitimo pagrindų buvimą, naujų aplinkybių, kurių nebuvo priimant 2017 m. vasario 2 d. nutartį, atsiradimą.Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, kad tikslinga keisti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį dėl T. B. gyvenamosios vietos, ją nustatant su tėvu R. B. jo gyvenamojoje vietoje, o S. B. gyvenamąją vietą palikti nepakeistą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 25 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.Teismas pažymėjo, kad šeimos santykių bylose teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai tai yra būtina siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių interesus, kol bus išnagrinėta byla ir ginčas išspręstas iš esmės (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis). Kai sprendžiamas klausimas susijęs su vaikais, vadovaujamasi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad šiuo metu esanti šalių vaikų S. B. ir T. B. gyvenamoji aplinka su ieškove jiems tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jų normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jiems būtų sukurta pakeitus jų gyvenamąją vietą nustatant ją su atsakovu. Iš pateiktų charakteristikų matyti, kad ieškovė charakterizuojama teigiamai, 2017 m. liepos 18 d. Išvadoje nurodoma, kad ieškovė turi tinkamas gyvenimo sąlygas, nėra jokių duomenų apie netinkamą vaikų priežiūrą. Nors T. B. nuo 2017 m. gegužės mėn. pabaigos gyvena su atsakovu ir Elektrėnų vaikų teisių apsaugos tarnyba 2017 m. liepos 18 d. Išvadoje nurodo, kad tikslinga T. B. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, teismas pažymėjo, kad laikotarpis, kurį T. B. gyvena su atsakovu, yra labai trumpas, iš pateiktos 2017 m. gegužės 26 d. Išvados matyti, kad, psichologės vertinimu, vaikas yra traumuotas, dar 2017 m. gegužės 23 d. jis pokalbio su psichologe metu savo nuomonės, su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi, išsakyti negalėjo. Nors 2017 m. liepos 18 d. Išvadoje nurodoma: „Pasiteiravus T. apie jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, berniukas sakė, kad jam yra gerai taip, kaip yra dabar“, tačiau atsižvelgus į vaiko psichologinę būseną, susidariusią dėl įtampos ir konfliktinių santykių šeimoje, tai, teismo vertinimu, negali būti vertinama kaip vaiko apsisprendimas gyventi su vienu iš tėvų, be to, vien tai, kad sūnus gerai jaučiasi su tėvu, nereiškia, kad jis blogai jaučiasi su motina, ar motina vaiku netinkamai rūpinasi. Todėl toks nepakankamai aiškiai išreikštas ir nemotyvuotas vaiko pasakymas dėl jo gyvenamosios vietos šiuo atveju negali būti pripažintas pagrindu keisti vaiko nustatytą laikiną gyvenamąją vietą. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. liepos 18 d. Išvadoje pateikiami vertinimai yra psichologinio pobūdžio, tačiau pokalbyje su T. B. nedalyvavo psichologė, o tik Elektrėnų vaikų teisių apsaugos tarnybos skyriaus darbuotojos. Tuo tarpu 2017 m. liepos 7 d. vaikų psichologės M. K. atsakymuose nurodoma, kad T. minėjo, kad jis dabar džiaugiasi, jog daug laiko praleidžia su tėčiu, pramogauja, tačiau anksčiau su tėčiu laiko beveik neleisdavo, leisdavo laiką su mama ir sese. Todėl, teismo vertinimu, tai patvirtina ieškovės teiginius, kad iki skyrybų bylos iškėlimo daugiau laiko su vaikais leido ir jiems dėmesio skirdavo ieškovė, todėl tarp jos ir vaikų yra susiformavęs glaudesnis emocinis ryšys, ji geriau žino ir gali patenkinti vaikų poreikius. Tuo labiau, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarkos pakeitimo atsakovas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl turėtų būti pakeista šalių dukros S. B. nustatyta gyvenamoji vieta, o į bylą pateikti vaizdo ir garso įrašai niekaip neįrodo, kad ieškovė netinkamai rūpinasi vaikais, o tik patvirtina itin konfliktinius santykius tarp šalių.Teismas pažymėjo, kad vaikų išskyrimas pas skirtingus tėvus yra žalingas abiem vaikams, kadangi toks vaikų padalinimas kuria psichologines, asmenybės, raidos ir santykių problemas. Nagrinėjamu atveju abu vaikai yra jauno amžiaus – T. B. yra 11 metų, o S. B. – 2 metai, abu vaikai nuo gimimo augo kartu ir vaikų išskyrimas jų bendravimui, tarpusavio ryšiui, tolimesniam vystymuisi, teismo vertinimu, gali padaryti žalą.Taigi, teismo vertinimu, atsižvelgiant į vaiko interesus bei į visas bylos aplinkybes, t. y. vaikų amžių, tai, kad pagrįstų duomenų apie tai, jog nepilnamečių vaikų interesai yra pažeisti jiems gyvenant kartu su savo motina, nepateikta, bei tai, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būsenai įtaką turintis veiksnys, vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas būtų neproporcinga priemonė siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir iš esmės galėtų lemti vaikų psichologinę įtampą, todėl atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo prašymas laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą tenkinti pilna apimtimi. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, o būtent, pateikta video ir audio medžiaga, patvirtina, kad ieškovė neužtikrina T. B. interesų. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad ieškovė netinkamai rūpinasi vaiko higiena, sukelia jam psichologinę įtampą bei daro spaudimą, ne visada užtikrina, kad ieškovės namuose būtų maisto, o taip pat riboja vaiko susitikimus su atsakovu.T. B. savo iniciatyva dažnai skambina atsakovui ir prašo jį pasiimti iš ieškovės gyvenamosios vietos. Be to, sūnui pabuvus kurį laiką su atsakovu, jis nebenori grįžti į ieškovės gyvenamąją vietą, todėl atsakovui tenka vaiką per prievartą vežti į ieškovės gyvenamąją vietą. Toks sūnaus elgesys neabejotinai suponuoja išvadą, kad jis nesijaučia gerai ir saugiai būdamas su ieškove jos gyvenamojoje vietoje. Tuo metu, kai buvo su ieškove, sūnus net buvo pabėgęs iš ieškovės gyvenamosios vietos (garso įrašas pateiktas byloje).Vaikai kur kas ilgesnį laikotarpį gyveno atsakovo gyvenamojoje vietoje, ši aplinka vaikams yra pažįstama, saugi, pritaikyta jų poreikiams. Tuo tarpu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, vaikų gyvenamoji vieta keletą kartų keitėsi. Taigi būtent laikinos vaikų gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas reiškia, kad vaikų įprasta, saugi ir jiems pažįstama gyvenamoji vieta buvo pakeista.Atsakovas labai rūpinasi savo sūnumi ir siekia, kad vaikas kuo mažiau patirtų streso. Atostogų metu siekia kuo daugiau praleisti laiko su sūnumi bei siekia, jog vaikas kuo mažiau patirtų streso. Esant atostogoms, atsakovas siekia kuo daugiau praleisti laiko su sūnumi bei siekia, kad vaikas ne tik sėdėtų namie, o sportuotų, žvejotų, leistų laisvalaikį su draugais, kad kuo greičiau užmirštų patiriamus išgyvenimus dėl tėvų skyrybų. Tuo tarpu ieškovė visais įmanomais būdais bando vaiką išvesti iš pusiausvyros.Byloje jau yra pateiktos dvi išvados, iš kurių pirmojoje netiesiogiai, o antrojoje tiesiogiai nurodoma, kad T. B. gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakovu. Be to, 2017 m. gegužės 26 d. išvadoje nurodyta, kad pati ieškovė neprieštarautų sūnaus gyvenamosios vietos su atsakovu nustatymui, tačiau kituose procesiniuose dokumentuose tokią savo išreikštą poziciją neigia. Ieškovė taip pat pati patvirtino, kad sūnus nenori su ja leisti laisvalaikio, o tuo tarpu su atsakovu nuolatos labai noriai matosi.Vadovaujantis skundžiamoje nutartyje išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais, kad brolių ir seserų atskyrimas, ypač tada, kai vaikus sieja glaudūs santykiai, pažeistų vaikų interesus, akivaizdu, kad abiejų vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu.Ieškovei pateikus prašymą dėl psichologinės ekspertizės skyrimo, yra pagrindo manyti, kad ieškovė siekia nepilnametį vaiką paveikti psichologiškai, t. y. tokiu būdu daryti jam psichologinį spaudimą, kad vaikas nurodytų norįs gyventi su ieškove, nors jau ne kartą nurodė priešingai.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė I. B. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Iki šiol ieškovė nėra gavusi ir neturėjo galimybės susipažinti su visais apelianto į bylą teiktais įrašais, be to, nėra išspręstas ir pateiktų duomenų prijungimo prie bylos klausimas. Vis dėlto iš tų duomenų, su kuriais ieškovė turėjo galimybę susipažinti, nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovė netinkamai rūpinasi vaikais. Apeliantas net nenurodė, kokie įrašai konkrečiai ir kaip pagrindžia tariamą ieškovės vykdomą vaikų nepriežiūrą. Teismas pagrįstai vertino, kad į bylą pateikta medžiaga galėtų patvirtinti tik konfliktinius šalių santykius.Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė netinkamai rūpinasi sūnaus higiena, sukelia jam psichologinę įtampą, neužtikrina, kad ieškovės namuose būtų maisto. T. B. klasės auklėtojos į bylą pateikta informacija paneigia apelianto teiginius, esą ieškovė nesirūpina vaiko higiena. Taip pat būtent ieškovė inicijavo psichologinės pagalbos sūnui teikimą, todėl teiginiai apie sūnui daromą neigiamą psichologinę įtaką absurdiški. Psichologinį spaudimą sūnui daro būtent atsakovas. Apelianto teiginiai, esą jis prieš sūnaus valią veža sūnų pas ieškovę, neatitinka tikrovės. Priešingai, apeliantas skatina sūnų su ieškove kuo mažiau bendrauti, nuteikinėja sūnų prieš motiną ir jos šeimą, taip darydamas vaikui akivaizdžią žalą.Teismas pagrįstai sprendė, kad vien aplinkybė, jog sūnus nori bendrauti ir su tėvu, nereiškia, kad su motina sūnus nesutaria ar ši juo tinkamai nesirūpina.Apeliantas iškraipo aplinkybes, teigdamas, esą sūnus buvo pabėgęs nuo ieškovės ir ieškovės paveiktas net pasiklydo miške, taip pat iškraipo 2017 m. liepos 25 d. įvykius.Apelianto teiginiai, esą sūnus nenori bendrauti su ieškove, blogai jaučiasi su ja būdamas, visiškai nepagrįsti, kaip ir teiginiai, esą būdamas su ieškove, vaikas tik žiūri televizorių.Teismas pagrįstai kritiškai vertino apelianto teiginius, esą ieškovė sūnų palieka namuose, nepalikdama maisto ir neduodama pinigų, nors prieš tai viena rūpinosi vaikų mityba bei priežiūra ir jokių priekaištų iš apelianto nesulaukdavo. Būtent apeliantas neužtikrina tinkamos sūnaus mitybos.Šiuo atveju yra svarbi ne tiek pati fizinė vieta, o žmonės, su kuriais vaikai yra pripratę gyventi, kurie jais nuolatos rūpindavosi. Tai, kad prasidėjus skyrybų procesui, ieškovė kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, lėmė pats apeliantas, išvaręs ieškovę iš šeimos namo. Be to, neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad ieškovė gyveno pas savo tėvus ir seserį – iki įsikraustydama į šiuo metu nuomojamą butą, ieškovė buvo apsistojusi tik pas seserį. Vaikai šiuo metu visiškai pripratę prie buto, jame jaučiasi gerai ir komfortiškai.Neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, esą gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pakenkė T. B., nes apelianto gyvenamojoje vietoje buvo susiformavęs sūnaus draugų ratas. Nuosavų namų kvartale T. B. neturi draugų, jie visi gyvena Elektrėnų mieste (centre), o nuosavi namai yra už miesto.Neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, esą 2017 m. gegužės 26 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodoma, kad nepilnamečiui T. B. būtų geriau gyventi su apeliantu; vaiko noras gyventi su tėvu nefiksuotas ir 2017 m. liepos 17 d. išvadoje.Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad rengiant 2017 m. gegužės 26 d. išvadą, pokalbyje su T. B. dalyvavo ir psichologė. Tuo tarpu iš 2017 m. liepos 17 d. išvados matyti, kad psichologė pokalbyje su vaiku nedalyvavo (tačiau dalyvavo pats apeliantas).Apeliantas nepagrįstai manipuliuoja 2017 m. gegužės 26 d. išvadoje nurodyta tikrovės neatitinkančia aplinkybe, esą ieškovė neprieštarautų sūnaus gyvenamosios vietos su apeliantu nustatymui.Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, esą ieškovė netinkamai rūpinasi mažamete dukra.Teismas pagrįstai vertino, kad mažamečiai, glaudų emocinį ryšį turintys, visada kartu gyvenę vaikai negali būti išskiriami.Apeliantui galimybės matytis su dukra neribojamos, tačiau jis pats ne visada to nori.Apeliantas nepagrindė, kokiu būdu pokalbis su psichologijos srities profesionalais, dirbančiais pagal saugiausias metodikas, galėtų traumuoti vaiką, pažeisti jo interesus ar kaip ekspertize ieškovė siekia paveikti vaiką, daryti jam psichologinį spaudimą. Manytina, kad tikrasis apelianto motyvas kategoriškai priešintis ekspertizės skyrimui – baimė, kad specialistai nustatys neigiamą apelianto sūnui daromą psichologinį poveikį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas apelianto prašymas pakeisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją vaikų gyvenamąją vietą su apeliantu (ir kt.).Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šeimos bylose šių priemonių taikymo pagrindas yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (CK 3.65 straipsnis 1 dalis). Tos pačios taisyklės taikytinos sprendžiant ir laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą.Atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad ieškovė, su kuria nustatyta laikinoji vaikų gyvenamoji vieta, neužtikrina sūnaus T. B. interesų, t. y. netinkamai rūpinasi vaiko higiena, sukelia jam psichologinę įtampą bei daro spaudimą, ne visada užtikrina, kad namuose būtų maisto, riboja vaiko susitikimus su atsakovu, ką, anot atsakovo, patvirtina jo pateikti vaizdo ir garso įrašai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas, taip teigdamas, netinkamai įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, o būtent, kaip teisingai pažymi ieškovė, nenurodė, kokie konkretūs įrašai, ką konkrečiai įrodo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vaikų gyvenamoji vieta su ieškove buvo ne kartą tikrinta kompetentingų savivaldybės institucijų, ir nė vienoje teismui pateiktoje išvadoje nebuvo užfiksuota netinkamos vaikų priežiūros faktų. Taip pat apelianto minimus garso ir vaizdo įrašus yra preliminariai įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir padaręs išvadą, kad jie patvirtina ne ieškovės netinkamą elgesį su vaikais, o konfliktinius šalių santykius, ko apeliantas nepaneigė. Apelianto argumentai, kad sūnus, pabuvęs su juo, nenori grįžti į ieškovės gyvenamąją vietą, buvo iš jos pabėgęs ir pan., nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pažeistų vaiko interesus, neįrodo objektyvios būtinybės šioje proceso stadijoje keisti vaiko gyvenamąją vietą.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ir pakeitimo) klausimą, teismas neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio (priešieškinio) reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Todėl apelianto argumentai, susiję su jo gyvenamąja aplinka, pastangomis organizuojant vaikų laisvalaikį ir kt., galės būti įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje, nenustačius nei akivaizdaus, nei preliminaraus vaiko (-ų) interesų pažeidimo, keisti vaikų gyvenamąją vietą nėra pakankamo pagrindo.Teismas atkreipia dėmesį, kad nors apelianto minimoje 2017 m. liepos 17 d. savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų išvadoje rekomenduojama sūnaus gyvenamąją vietą pakeisti, ją nustatant su apeliantu, jokių duomenų apie akivaizdų ar preliminarų vaiko interesų pažeidimą, vaiko gyvenamajai vietai esant nustatytai su ieškove, šioje išvadoje nėra, todėl ja, taip pat ir dėl skundžiamoje nutartyje nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, pagrįstai nesivadovavo.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apelianto Vilniaus apygardos teismui 2018 m. sausio 17 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti apelianto kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktus naujus rašytinius įrodymus, nes dėl jų įrodomosios reikšmės galės būti pasisakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui R. B. 2018 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus su priedais.