- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- 2A-403-657/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01728-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- Š. D., G. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovams Š. D. ir G. D. dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. L. kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Š. D. ir G. D. 7 101,00 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 40-41). Nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio palaikė artimus ryšius su Š. D., kartu buvo išvykę dirbti į (duomenys neskelbtini). Už duomenys neskelbtini) abiejų uždirbtus pinigus 2014 metų birželio mėnesį kartu su atsakovu Š. D. už 45 000,00 Lt pusiau pirko automobilį. Paskolos sutarties nebuvo sudarę. Ji pinigus ėmė iš bankomato, kas dieną po 2 000,00 – 3 000,00 Lt. Pirkime dalyvavo ji, Š. D., jo tėvas G. D., brolis G. D. ir automobilio pardavėjas. Automobilis buvo be defektų, tvarkingas. Ji dar nupirko žieminių padangų komplektą, ištiesino ratlankius. Nupirktas automobilis buvo užregistruotas Š. tėvo G. D. vardu, nes atsakovai teigė, kad bus pigesnės draudimo paslaugos turint stažą. Ieškovė buvo įregistruota automobilio naudotoja. Ieškovė tam neprieštaravo, nes pasitikėjo atsakovais. Ji nežinojo, kad automobilio pirkimo sutartyje bus įrašyta ne sutarta, o mažesnė (14 000,00 Lt) kaina. Pirkimo – pardavimo sutarties ji nepasiėmė, nes jos niekas nedavė. Kas įformino automobilio dokumentus, nurodant, kad automobilis yra su defektais, nežino. Ieškovė automobiliu naudojosi pusę metų, nes su Š. D. lapkričio mėnesį išsiskyrė, o jis automobilį pasiėmė. Š. D. žadėjo ieškovei grąžinti jos pinigų dalį, tačiau to nepaadrė.
2. Atsakovas Š. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieškove kartu gyveno nuo 2013 metų gruodžio mėnesio iki 2014 metų rugsėjo mėnesio. 2014 metų gegužės mėnesio viduryje iš savo tėvo G. D. gavo 10 000,00 Lt, kuriuos sumokėjo įmonei Ašmintoje, kaip avansą ir kartu už automobilio remontą. Po remonto įformino automobilio pirkimą iš tos pačios įmonės, kuri ir suremontavo automobilį. Pirkime dalyvavo jis, jo brolis G. D., jo tėvas G. D. ir J. L. bei pardavėjas - įmonės „Baltic krantas“ atstovas. Automobilį pirko ir savo vardu įsiregistravo jo tėvas G. D., kuris ir perdavė 14 000,00 Lt, tai buvo jo tėvo pinigai. Iš viso automobilis kainavo 24 000,00 Lt. Visa suma sąskaitoje nebuvo užfiksuota, nes 10 000,00 Lt kainavo remontas. Remontas buvo įformintas žodine sutartimi. Ieškovė prie automobilio pirkimo neprisidėjo. Ji buvo nurodyta automobilio naudotoja, nes ji buvo jo draugė ir to reikėjo įforminant automobilio draudimą, nes ji tuo automobiliu irgi naudojosi. Jis žinučių „Facebooke“ nerašė, ieškovė žinojo jo slaptažodį ir galėjo pati parašyti tokią žinutę iš jo paskyros. Jis yra užblokavęs ieškovę savo paskyroje. Žiemines padangas automobiliui ieškovė pirko už atsakovo pinigus. Ieškovės byloje pateiktas transporto priemonės pavyzdys iš katalogo, yra pateiktas siekiant suklaidinti teismą, nes jų pirktas automobilis buvo pargabentas iš Amerikos, dėl to mažesnės rinkos vertės, jame nebuvo „S line“ apdailos, jis buvo su defektais. Automobilis šiuo metu yra pas jį.
3. Atsakovas G. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis davė pinigų sūnaus Š. su drauge J. L. išsirinktam automobiliui įsigyti. Automobilis buvo smarkiai apgadintas. Jis davė 10 000,00 Lt automobilio remontui ir paliko automobilį pas meistrus vietoje, kur pirks. Kai suremontavo, važiavo automobilio pirkti pas firmos atstovą. Buvo sutarta kad reikės susimokėti 14 000,00 Lt, kuriuos sumokėjo pardavėjui. Automobilį pirko savo vardu, nes sūnus neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Vairuotojo pažymėjimą turėjo jo draugė J. L.. Registruojant automobilį į dokumentus įrašė sūnų ir jo draugę, kad galiotų draudimas. Automobilis iš viso buvo pirktas už 24 000,00 Lt. Visa suma nebuvo parodyta, dėl to, kad neprašė čekio už remontą, už jį buvo sumokėta į priekį. Nežino, kodėl į sąskaitą neįtraukė sumos už remontą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 17-23).
5. Teismas nurodė, kad ieškovė nuėmusi pinigus nuo savo sąskaitos bankomatuose grynais pinigais, nepateikė jokių įrodymų, kad šiuos pinigus perdavė atsakovams. Ji jokio pinigų perdavimą patvirtinančio dokumento nepasirašė, nors žinojo, jog perduoda didelę sumą – 22 500,00 Lt. Nesant pinigų perdavimo įrodymų, nėra akivaizdus faktas, kad nuo sąskaitos nuimti grynieji pinigai buvo perduoti atsakovams, kaip paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Ieškovės pateiktos žinutės telefone ir socialiniame tinkle „Facebook“ nesuteikia pagrindo manyti, jog atsakovas Š. D. jomis nurodo atsiskaitysiąs už paskolos dalyko gražinimą. Atsakovas Š. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. sausio 26 d. rašyta jo žinutė, jog „atsimojuos gegužės mėnesį“ buvo rašyta, nes J. L. pradėjo iš jo reikalauti susimokėti už komunalinius patarnavimus, už gyvenimą jos bute. Atsakovas Š. D. nurodė, kad „Facebook“ žinutės nerašė, ieškovė žinojo jo slaptažodį ir galėjo pati parašyti tokią žinutę iš jo paskyros. Ieškovės pateiktas susirašinėjimas su atsakovu Š. D. dėl pardavimo ir jos susirašinėjimas su S. L. bei automobilio nuotraukos negali būti laikomi paskolos sutarties sudarymo ar įsipareigojimo ją gražinti įrodymais, nes juose apie jokią paskolintą pinigų sumą nėra kalbama. Ieškovė nepateikė teismui jokių patikimų įrodymų, kurie paneigtų šiuos atsakovo teiginius, nors jai tenka įrodinėjimo pareiga. Minėtos žinutės negali būti laikomos nei paskolos gavėjo paskolos rašteliu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, nei paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą patvirtinančiu įrodymu, kadangi juose nėra nurodytas atsakovo Š. D. įsipareigojimas grąžinti iš ieškovės paskolintus 22 500,00 Lt, juose apskritai nėra kalbama, jog Š. D. būtų pasiskolinęs iš ieškovės pinigus ir įsipareigojęs juos grąžinti. Ieškovė nepateikė jokių kitų rašytinių dokumentų, kad atsakovams buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Liudytoja D. K. apie automobilio įsigijimo aplinkybes sužinojo iš ieškovės, pati pinigų perdavimo fakto nematė, todėl teismas šiuos parodymus laikė netiesioginiais įrodymais ir jais nesirėmė. Be to, ieškovė, įrodinėdama paskolos sutarties sudarymo su atsakovais bei jo neįvykdymo faktus, negali remtis šios liudytojos parodymais pagal CK 1.93 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių reikėtų netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais: byloje nėra kitų rašytinių sandorio sudarymo įrodymų, nėra duomenų apie tokių įrodymų praradimą ar duomenų, kad šalys objektyviai negalėjo įforminti sandorio raštu ir pan. Ieškovė, elgdamasi kaip rūpestingas ir apdairus tokioje situacijoje, savo teisėmis besirūpinantis protingas ir atidus asmuo, skolindama pakankamai didelę fiziniam asmeniui pinigų sumą, galėjo pasirūpinti tinkamu šio sandorio įforminimu, kaip to reikalauja teisinis reglamentavimas, ir taip išvengti galimų ginčų ateityje, o to neatlikusi, turėtų prisiimti neigiamas teisines pasekmes. Atsakovai teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad G. D. iš UAB „Baltic krantas“ įsigijo automobilį „Audi A4“, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), su defektais už 14 000,00 Lt bei kad atsakovai turėjo finansinių galimybių be J. L. įsigyti minėtą automobilį. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šias atsakovų nurodytas aplinkybes, todėl netikėti jomis nėra pagrindo. Vien aplinkybė, kad ieškovė naudojosi atsakovui G. D. priklausančiu automobiliu, negali būti laikoma pakankama pripažinti, kad ji savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie automobilio pirkimo. Juo labiau, kad ieškovė ir atsakovas Š. D. automobilio pirkimo metu artimai bendravo, atsakovas Š. D. tuo metu nebuvo įgijęs teisės vairuoti, o ieškovė – turėjo vairuotojo pažymėjimą, todėl visiškai natūralu, kad atsakovai leido jai naudotis automobiliu ir įregistravo ją automobilio naudotoja. Ieškovei buvo išaiškinta, jog savo teiginius turi pagrįsti įrodymais, ji buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko. Ieškovė teigė, kad telefonu bendravo su automobilio pardavėju Egidijumi ir galėtų paliudyti dėl perduotos sumos, tačiau neužtikrino šio liudytojo dalyvavimo teisme, net nenurodė teisingos jo pavardės, kad teismas šį asmenį galėtų iškviesti ir apklausti. Vadovaudamasis vien ieškovės paaiškinimais teismas negali daryti pakankamo tikėtinumo išvados, jog tarp ieškovės ir atsakovų 2014 m. gegužės mėnesį susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovų 24 518,33 Lt (7 101,00 Eur) grąžinimo, o atsakovai turi pareigą grąžinti ieškovei šią pinigų sumą paskolos sutarties pagrindu, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniame skunde ieškovė J. L. prašė panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 28-32). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neturėjo teisės pakeisti ieškovės ieškinyje nurodyto ir byloje įrodinėto faktinio ieškinio pagrindo ir ieškovės reikalavimą atmesti remdamasis paskolos sutarties instituto teisės normomis. Ieškovė reiškė ieškinį CK 6.242 straipsnio ir 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovės ir atsakovo Š. D. gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimą, kas leistų daryti išvadą, kad ginčo šalis greičiau saistė jungtinės veiklos (partnerystės), o ne paskoliniai santykiai. Atitinkamai ieškovės atsakovams perduoti 6 516,00 Eur yra ne paskola, o ieškovės įnašas vykdant jungtinę veiklą į šios veiklos rezultatą – bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė neteigė, kad siekė suteikti atsakovui paskolą. Ieškinys buvo grindžiamas ir byloje buvo siekiama įrodyti, kad atsakovai be teisinio pagrindo gavo turtą.
1.2. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes išimtinai rėmėsi vien tik atsakovų nenuosekliais paaiškinimais, visiškai nepasisakė dėl tendencingų liudytojų M. D. ir G. D. paaiškinimų, nesirėmė ieškovės pakviestos liudytojos D. K. parodymais. Ieškovė nuosekliai dėstė aplinkybes apie piniginių lėšų, skirtų bendro automobilio įsigijimui, atsiradimą jos sąskaitoje, laikymą bei perdavimą. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytoja D. K.. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė vien ieškovei, kai tuo tarpu atsakovai niekaip nepagrindė savo teiginių apie automobilio defektų faktą, finansines galimybes įsigyti ginčo automobilį. Be to, būtina nustatyti ir apklausti automobilio pardavėją, nes ieškovei buvo sunku nustatyti šio asmens tikslią tapatybę. Jeigu laikytis teismo pozicijos, kad už remonto darbus buvo sumokėta 10 000,00 Lt ir dėl to neišrašytas joks dokumentas, akivaizdu, kad šios piniginės lėšos liko neapskaitytos bei neapmokestintos.
Atsiliepimas
7. Atsakovai Š. D. ir G. D. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 44-49).
8. Atsiliepime nurodė, kad teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes, vertino liudytojų parodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai dėl netinkamo teisinio santykio kvalifikavimo yra nepagrįsti. Nors apeliantė ir reiškė ieškinį CK 6.242 straipsnio ir 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas nebuvo saistomas apeliantės nurodytu teisiniu pagrindu, kadangi teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Apeliantės nurodytas ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, nesudaro pagrindo ginčo šalių teisinį santykį kvalifikuoti, remiantis CK normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą. Apeliantė ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko negrindė jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindais: apeliantė neginčijo atsakovo G. D. nuosavybės teisės į įsigytą automobilį, neįrodinėjo bendro ūkio tvarkymo fakto, neprašė pripažinti ginčo automobilio bendrąją daline apeliantės ir atsakovo Š. D. nuosavybe. Apeliantei kategoriškai neigiant bendro ūkio vedimo faktą su atsakovu Š. D., teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą ir dalyką, pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį, remdamasis paskolos sutarties instituto teisės normomis. Šio instituto teisės normomis rėmėsi ir pati apeliantė, kuri 2015 m. gruodžio 10 d. Prienų rajono apylinkės teismui pateiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė, jog pinigus automobilio įsigijimui paskolino. Tomis pačiomis aplinkybėmis skolinio įsipareigojimu pagrindu buvo suformuluotas ir apeliantės 2016 m. sausio 15 d. ieškinys. Tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Teismas pagrįstai sprendė, jog automobilis buvo įsigytas su defektais, kadangi tokį faktą patvirtina atsakovų byloje pateikti rašytiniai įrodymai, o pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu nereiškė prašymo išreikalauti duomenis apie importuojamo automobilio būklę. Atsakovai kvito už automobilio remontą nereikalavo, kadangi pasitikėjo E.. Byloje duomenų, kurie paneigtų atsakovų gerą finansinę padėtį nebuvo pateikta. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad teismas neteisingai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą. Apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad pinigus perdavė atsakovams. Apeliantei buvo suteiktos galimybės surasti iš iškviesti liudytoju E., tačiau ji per metus laiko to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat savo iniciatyva patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
10. Byloje keliamas klausimas dėl šalių ginčui taikytinų teisės normų kvalifikavimo bei ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Apeliantės nuomone, teismas neturėjo teisės pakeisti ieškovės ieškinyje nurodyto ir byloje įrodinėto faktinio ieškinio pagrindo ir atmesti ieškinį, remiantis paskolos sutarties instituto teisės normomis. Jos teigimu nustatytų bylos aplinkybių visuma rodo, kad ginčo šalis greičiau saistė jungtinės veiklos (partnerystės), o ne paskoliniai santykiai.
12. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
13. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodomą sandorį, pagal ieškovės nurodytas aplinkybes – kad ji paskolino atsakovui Š. D. 22 500,00 Lt sumą (pusę perkamo automobilio kainos) automobilio „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimui, kurią, nutrūkus jų artimiems ryšiams, atsakovas žadėjo grąžinti – laikė paskola. Atsakovai paskolos faktą neigė.
14. Esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (CK 6.870 str. 1 d.). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.).
15. Pagal iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi sudarymo metu, turėjo būti sudaromi paprasta rašytine forma. CK 6.871 straipsnio 1 dalis numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamu atveju šalių ginčo objektas – 22 500,00 Lt suma, taigi, tokiai paskolos sutarčiai taikytinas įstatymo numatytas privalomas rašytinės sandorio formos reikalavimas.
16. CK 6.871 straipsnio 3 dalis numato, jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančia, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais įrodyti šį faktą (CK 1.93 str. 2 d., CK 6.875 str. 2 d.).
17. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Taigi, sprendžiant, ar buvo sudaryta paskolos sutartis, turi būti nustatomas pinigų (daiktų) perdavimo (neperdavimo) pagal sutartį faktas.
18. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, jog rašytinės paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios. Ieškovė teigia, kad pinigus – 22 500,00 Lt automobilio pirkimui iš savo sąskaitos laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 3 d. nuėmė grynais pinigais bankomatuose ir perdavė atsakovams. Ieškovės teigimu, įsipareigojimą grąžinti pinigus patvirtina Š. D. 2015 m. sausio 26 d. SMS žinutė ir 2014 m. lapkričio 23 d. žinutė „Facebook“ socialiniame tinkle, susirašinėjimas su Š. D. ir S. L. dėl mašinos pirkimo ir pardavimo (T.1, b.l. 3-4, 95, T.2, b.l. 2-6).
19. Iš teismui pateiktos 2014 m. birželio 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. BKO/LT 2014-470 matyti, kad automobilį „Audi A4“, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), su defektais, iš UAB „Baltic krantas“ už 14 000,00 Lt įsigijo G. D. (T.1, b.l. 29). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina nuo sąskaitos bankomatuose grynais pinigais nuimtas pinigų sumas, tačiau, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad šią pinigų sumą (ar jos dalį) ji perdavė atsakovams, o pastarieji juos gavo ir įsipareigojo grąžinti. Taip pat visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir dėl kitų byloje esančių įrodymų vertinimo. Ieškovės pateiktos žinutės telefone ir socialiniame tinkle „Facebook“, susirašinėjimas su atsakovu Š. D. dėl automobilio pardavimo ir su S. L. dėl automobilio pirkimo bei pateiktos automobilio nuotraukos, taip pat nurodytas faktas, kad ieškovė naudojosi ginčo automobiliu negali būti laikomi nei paskolos gavėjo paskolos rašteliu CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, nei paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą patvirtinančiais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos, pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė prašomos priteisti 22 500,00 Lt paskolinimo atsakovams fakto, todėl šiuo pagrindu ieškinį atmetė.
20. Apeliantė skunde taip pat nurodė, jog teismas iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą, nes ji reiškė ieškinį CK 6.242 straipsnio ir 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ar nėra kito (ne paskolos) teisinio pagrindo ieškovei priteisti jos prašomą sumą.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017).
22. Byloje šalys pripažįsta faktą, jog ieškovė J. L. ir atsakovas Š. D. gyveno kartu. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog ją su Š. D. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Atsakovai teigia, jog Š. D. su ieškove nevedė bendro ūkio, o apeliantė neprašė pripažinti ginčo automobilio bendrąja daline nuosavybe. Iš esmės šias aplinkybes pripažino ir ieškovė, nes 2016 m. birželio 1 d. teismo posėdyje ji nurodė, kad su atsakovu Š. D. gyveno kartu, tačiau jokio bendro ūkio nevedė, savo pinigus tvarkė kiekvienas atskirai.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškinį, teismo posėdžiuose išsakytus paaiškinimus ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog ieškovė, prašydama priteisti atitinkamas sumas iš atsakovų, nurodė, kokių teisinių santykių pagrindu perdavė atsakovams iš jų priteisti prašomą sumą. Kaip teisinį pareikštų reikalavimų pagrindą ieškovė nurodė CK 6.242 straipsnio (nepagrįstas praturtėjimas) ir 6.237 straipsnio (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą) teisės normas. Šių teisės normų taikymas keliamas ir apeliaciniame skunde, t.y. apeliantė teigia, kad teismui įvertinus, jog ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomos paskolos santykius reglamentuojančios teisės normos, turėjo pasisakyti dėl aukščiau nurodytų atitinkamų teisės normų taikymo.
24. Kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visetą. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktiką jos yra tokios: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; kt.). Be to pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios kategorijos byloje ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-310/2013).
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 str. 4 d.) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai savaime nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).
28. Teisminio nagrinėjimo metu turi būti išsiaiškintos šalių pozicijos, jų reikalavimai, visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, apsvarstyti galimi teisių gynimo būdai ir priimamas sprendimas dėl tinkamiausio iš jų atsižvelgiant į šalių pareikštus reikalavimus. Šioje byloje nustačius faktines aplinkybes, kad ieškovė J. L. ir atsakovas Š. D. laikotarpiu nuo 2013 metų gruodžio mėnesio iki 2014 metų rugsėjo mėnesio gyveno kartu, kartu buvo išvykę uždarbiauti į (duomenys neskelbtini) ir apeliantei teigiant, kad automobilis realiai buvo pirktas už jų abiejų lėšas lygiomis dalimis – po 22 500,00 Lt, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad paskolos sutartis šiuo atveju tarp šalių nebuvo sudaryta, turėjo vertinti, ar šalių nesiejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, ar atsakovas nepagrįstai nepraturtėjo ieškovės sąskaita, ar jos sąskaita be pagrindo neįgijo turto bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, jų nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė.
29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, jos turi būti nustatytos ir ištirtos bylą nagrinėjant iš esmės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir jų taikymo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, konstatuoja, kad ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino nurodytų faktinių bei teisinių aplinkybių, nesiaiškino ar nėra pagrindo tenkinti ieškinio kitu pagrindu ir sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas neatskleidė ginčo esmės, o dėl byloje būtinų ištirti ir nustatyti faktinių aplinkybių masto, tai negali būti pašalinta apeliacinės instancijos teisme, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
30. Grąžinant bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako. Taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.