Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-290-844/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-06-12
Bylos Nr.: 1A-290-844/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23177-2024-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Petraškienė, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
Nuteistasis: R. K.
Advokatai: Albinas Miliauskas, Gintaras Platūkis

Kategorijos

1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
4.6.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-844/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23177-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.5; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.4; 2.4.7; 4.6.2.2 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Marijai Aleksandrai Ražanskaitei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Šilingaitei-Pečkienei,nuteistajam R. K., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir jam paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu R. K. paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė –90 (devyniasdešimt) parų arešto. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė (laikinas sulaikymas), atlikta pagal 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį nuo 2024 m. balandžio 25 d. iki 2024 m. balandžio 26 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 5 (penkiems) mėnesiams, paskiriant R. K. BK 75 straipsnio 6 dalyje numatytas pareigas dirbti bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat iš dalies tenkintas J. V. vardu pareikštas civilinis ieškinys ir jam iš R. K. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo atlyginti žalą visiško įvykdymo.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš R. K. valstybei priteista 834,21 Eur išlaidų, turėtų nukentėjusiojo atstovo pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės.

1. R. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2024 m. birželio 18 d. apie 15.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą koja spyrė mažamečiui J. V. į dešinės šlaunies nugarinį paviršių, tokiais savo veiksmais sukėlė mažamečiui J. V. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčio šio nusikaltimo požymių, bei atmesti J. V. vardu pareikštą civilinį ieškinį.

2.1. Nuteistasis nurodo, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog jis vieną kartą tyčia dešine koja spyrė mažamečiui J. V. į dešinės šlaunies nugarinį paviršių. Skundžiamas nuosprendis, kuriame padaryta priešinga išvada, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir neišanalizavo visų reikšmingų bylai aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, atsižvelgė vien tik į nenuoseklius bei prieštaringus nukentėjusiojo įstatyminės atstovės I. V. parodymus, pirmenybę teikė abstraktiems, detalėse tarpusavyje neatitinkantiems mažamečių J. V. ir M. V. parodymams. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino teismo medicinos specialisto išvados, kurioje nurodyta, jog J. V. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Tokia specialisto išvada paneigia liudytojų V. parodymus apie neva buvusį gumbą/patinimą J. V. šlaunyje. Pagrindo abejoti šia specialisto išvada nėra, nes priešingu atveju, sužalojimų buvimą grindžiant gydymo įstaigos ambulatorinio apsilankymo aprašymu, o teismo medicinos specialisto išvadą ignoruojant, būtų neigiama teismo medicinos specialisto kompetencija. Be to, ambulatoriškai mažametis nukentėjusysis buvo apžiūrėtas praėjus maždaug dviem valandom po apžiūros pas teismo medicinos specialistą, dėl ko neatmestina ir visiškai įmanoma versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas/susižalojo jau po apžiūros pas teismo medicinos specialistą.

2.2. Anot nuteistojo, liudytojai viso proceso metu ne tik kad tiksliai nenurodė tariamo spyrio J. V. vietos, bet dėl šių aplinkybių nuolat painiojosi, paprašyti patikslinti, kaltę dėl netikslių parodymų vertė ir turėtoms galvos traumoms (liudytojos I. V. parodymai), nors tokie duomenys į bylą nepateikti. I. V. 2024 m. birželio 18 d. protokole – pareiškime nurodė, kad jos sūnui dešine koja buvo spirta į sėdmenis. Apklausta kaip liudytoja 2024 m. birželio 18 d., ji parodė, kad sūnūs M. V. ir J. V. teigė, kad pastarajam buvo spirta į sėdmenis, ji pati, apžiūrėjusi sūnaus sumušimo vietą, pastebėjo, kad sėdmenų srityje yra paraudimas. Apklausta 2024 m. rugpjūčio 26 d. I. V. jau nurodė, kad sūnui buvo spirta į šlaunies sritį, tačiau nedetalizavo į kairės ar dešinės šlaunies. 2024 m. lapkričio 26 d. teisiamojo posėdžio metu, duodama parodymus dėl aplinkybės į kurią vietą neva buvo sužalotas jos mažametis sūnus, I. V. nuolat ranka baksnojo į kairę koją, paprašyta patikslinti šią aplinkybę, taip pat nurodė, kad sūnui buvo įspirta į kairę koją. Pats įvykis įvyko 2024 m. birželio 18 d., teisiamajame posėdyje liudytoja buvo apklausta 2024 m. lapkričio 26 d., tai yra praėjus tik 5 mėnesiams laiko po įvykio, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad liudytojos klaida, nurodant, kad sūnui buvo spirta į kairės, o ne dešinės šlaunies sritį, buvo įtakota praėjusio laiko nuo įvykio iki jos apklausos. Be to, iki įrodymų tyrimo pradžios, teisme buvo pagarsintas kaltinamasis aktas, liudytoja, kaip įstatyminė nukentėjusiojo atstovė, teismui teikė civilinį ieškinį (jame be kita ko nurodytos įvykio aplinkybės), kas tikrai neleido „užsimiršti teisingose aplinkybėse“. Tuo tarpu liudytojas A. V. net neprisiminė į kurią šlaunį – kairę ar dešinę, rodė sūnus.

2.3. Toliau skunde teigiama, jog 2024 m. liepos 3 d. teisme nukentėjusysis J. V. parodė, kad „neatsimena į koją dešinę“. Taigi, pats nukentėjusysis neatsiminė į kurią koją tariamai jam spirta. Juo labiau, jis nedetalizavo į kurią konkrečiai kojos vietą buvo spirta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne visai tiksliai perteikė mažamečio nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kadangi nei viename procesiniame dokumente nėra fiksuota, jog nukentėjusysis konkrečiai būtų nurodęs, kad įspirta į šlaunies sritį. Nuteistasis taip pat nurodo nesutinkantis su apylinkės teismo nuomone, jog mažamečių J. V. ir M. V. nurodytos detalės atitinka. 2024 m. liepos 7 d. mažamečio liudytojo M. V. apklausos teisme protokole užfiksuota: „berniukas parodė kaip spyrė, parodė kad spyrė į dešinės kojos viršutinę dalį netoli užpakalio spyrė du kartus“, kai tuo tarpu nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai I. V. ir A. V. aplinkybių apie spyrimą būtent du kartus niekada nenurodė. Liudytojas E. K. parodė, kad M. V. lauke iš pradžių net nebuvo. Taigi M. V. pačio įvykio nematė, kas paaiškina kodėl jo parodymai tokie prieštaringi nukentėjusiojo ir liudytojos I. V. parodymams. Pasisakydamas dėl mažamečių J. V. ir M. V. parodymų, apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors įvykio data – birželio 18 d. 15 val., mažametis nukentėjusysis J. V. nurodė, kad „buvo vakaras, jau tamsoka buvo“, o M. V. parodymų pradžioje nurodytas nepažįstamas asmuo, parodymų pabaigoje transformavosi į pažįstamą kaimyną, kurio net vardą ir pavardę liudytojui pavyko nurodyti. Dėl to teigtina, jog mažamečių J. V. ir M. V. parodymai, vertinant jų amžių ir brandą, nėra pakankamai nuoseklūs ir tikslūs bei teisingi, kas sudaro pakankamą pagrindą jais nesivadovauti. Mažamečio nukentėjusio apskritai pramanytų aplinkybių dėstymas apie tai, kad jis (R. K.) neva ateina į jo namus, lenda prie jo, keikiasi ir jį keikia, liečia, kurią vietą liečia nežino, sudaro pakankamą pagrindą manyti V. sugalvojus tariamai neteisėtus veiksmus, siekiant melagingai jį apkaltinti.

2.4. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino J. V. vardu pareikštą civilinį ieškinį. Ieškinys atmestinas, kadangi nėra pagrįstas ir įrodytas, nes jis apskritai nevartojo smurto J. V. atžvilgiu. Be to, ieškinyje dėstomos aplinkybės net neatitinka faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių, nes jo 6 lapo 4 pastraipoje minimas ir kitas nukentėjusysis, teigiama, kad nukentėjusiajam neturtinė žala padaryta dėl jo kūno neliečiamybės pažeidimo, sutrikdant vaiko psichologinį vystymąsi, ką patvirtina pateikiama psichologinė išvada, kai šioje byloje jokia psichologinė išvada nebuvo pateikta. Atmestini kaip deklaratyvūs ir įstatyminės atstovės teiginiai, neva dėl jo veiksmų J. V. tapo baimingas, liguistai jautrus, jam teikiama psichologo pagalba, tai gali turėti įtakos jo tolimesniam protiniam ir emociniam vystymuisi. Įstatyminė atstovė nepateikė įrodymų, kad jeigu ir yra neigiami J. V. elgesio pasikeitimai, tai nėra sąlygota laikotarpiu 2019-2023 metais V. šeimoje reguliariai nustatytų galimų smurtinių ir nesmurtinių vaiko teisių pažeidimų, namuose netinkamų sąlygų vaikams gyventi ir augti, tėvų negebėjimo tinkamai naudoti tėvų valdžios.

2.5. Dar skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai subendrino skundžiamu nuosprendžiu R. K. paskirtą bausmę su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, nes Lietuvos probacijos tarnybos Vidurio Lietuvos skyriaus 2025 m. kovo 25 d. pažyma patvirtina, kad iš Lietuvos Probacijos tarnybos prižiūrimų asmenų registro, pasibaigus Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu jam paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, R. K. buvo išbrauktas 2025 m. kovo 7 d.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis prašė jį išteisinti. Nuteistojo gynėjas palaikė tokį savo ginamojo prašymą. Papildydamas pateikto apeliacinio skundo argumentus, nuteistojo gynėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar nukentėjusysis, net jei jam ir buvo įspirta, jautė fizinį skausmą, o liudytojais apklaustų vaikų parodymai prieštaringi ir dėl to, kad vieni jų teigė, kad J. V. verkė, kai kiti to nenurodė. Be to, apklaustas E. K. parodė, kad, priėjęs prie J. V. ir pakėlęs jo šortus, nieko nematė, dėl ko suprato, kad jam spirta nebuvo. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis R. K., kuris ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo daromos galutinės teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) numatytą nusikaltimą bei prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Taip pat nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiojo J. V. vardu pateiktą civilinį ieškinį bei subendrino jam skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme.

Dėl nuteistojo kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą

6. Nesutikdamas su apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimu, nuteistasis skunde tvirtina, jog apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai pirmenybę suteikė prieštaringiems bei nenuosekliems nukentėjusiojo J. V., jo brolio M. V., motinos I. V. parodymams, 2024 m. rugsėjo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro J. V. ambulatorinio apsilankymo aprašui, ignoruodamas juos (jų patikimumą) paneigiančius kitus byloje surinktus įrodymus – Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadą Nr. G276/2024 (09), E. K. parodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus byloje surinktus įrodymus, susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis ir motyvais dėl byloje surinktų įrodymų ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, su šiais skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Nors apylinkės teismas atskirai nepasisakė dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados, kurioje konstatuota, jog J. V. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, tačiau šis trūkumas nelaikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, turėjusiu esminę reikšmę vertinant įrodymus ir paveikusiu nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Visi kiti byloje surinkti duomenys, tame tarpe ir gynybos iniciatyva teisme apklaustų liudytojų E. K. bei H. G. parodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, pateikiant aiškius ir pakankamus argumentus kodėl vienais iš jų teismas vadovaujasi, o kitais ne, nustatydamas faktines šios bylos aplinkybes bei pripažindamas R. K. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors jis neneigė to, kad kaltinime nurodytu laiku praėjo pro namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kiemą, kur matė žaidžiančius vaikus, tačiau kategoriškai tvirtino, kad nukentėjusiajam J. V. nespyrė. Tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokius nuteistojo parodymus teisėjų kolegija atmeta tik kaip gynybinę jo versiją, pateiktą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir jais nesivadovauja, kadangi jie paneigti byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktų ir ištirtų patikimų įrodymų visuma – J. V., M. V., I. V. parodymais, 2024 m. rugsėjo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro J. V. ambulatorinio apsilankymo aprašu.

8. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis J. V. nurodė, kad jam žaidžiant kieme, kaimynas, pavarde K., kuris buvo su draugu, spyrė jam, bei parodė, kad smūgis buvo suduotas į dešinę koją. Jis taip pat paliudijo, kad tuo metu kieme kartu buvo ir jo brolis M. V., kuris matė kaip kaimynas jam įspyrė, nurodė, kad būtent brolis apie šią situaciją papasakojo mamai. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas M. V. nurodė, kad J. V. žaidžiant kieme, prie jo priėjo du vyrai, iš kurių vienas – kaimynas „R. K.“ – spyrė jo broliui. Liudytoju apklaustas M. V. taipogi parodė, kad kaimynas broliui J. V. spyrė į dešinės kojos viršutinę dalį, netoli sėdmenų. M. V. taip pat tvirtino, kad būtent jis (M. V.) apie tai pasakė mamai. Taigi abu mažamečiai vienodai nurodė vietą, kurioje prieš J. V. buvo pavartotas fizinis smurtas, prieš jį smurtavusį asmenį, kaip ir vienodai paaiškino, jog J. V. nuteistasis spyrė iš kojos bei pataikė į dešinę nukentėjusiojo koją. Spręsti, jog liudytojo M. V. tuo metu, kai nuteistasis praeidinėjo pro nukentėjusįjį ir spyrė šiam, kieme apskritai nebuvo, todėl ir nagrinėjamo įvykio tiesiogiai jis pats nematė, remiantis vien E. K. parodymais, negalima. Vertinant šio mažamečio parodymus, svarbu atkreipti dėmesį, jog jis yra nuteistojo sūnus, taigi galėjo būti įtikintas duoti savo tėvui palankius, nors ir nebūtinai teisingus parodymus. Paminėtina ir tai, kad kaltinime nurodytu laiku buvus E. K. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, apart nuteistojo, nenurodė matęs nei vienas kitas šioje byloje apklaustas asmuo. O ir pats R. K. apie tai, kad tuo metu kieme buvo ir jo sūnus, nieko neužsiminė ikiteisminio tyrimo metu, tokią aplinkybę nurodė tik apklausiamas teisme. Tai leidžia abejoti tuo, jog E. K. kaltinimui aktualiu laiku iš tiesų buvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Taip pat pastebėtina, jog E. K. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo. Jo apklausa teisme vyko tik 2025 m. sausio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po įvykio. Mažai tikėtina, jog praėjus tokiam ilgam laiko tarpui nuo įvykio iki jo apklausos, nepilnametis liudytojas būtų itin detaliai prisiminęs visas su juo susijusias aplinkybes, tame tarpe ir tą aplinkybę, kokie asmenys tuo metu buvo kieme.

9. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nukentėjusysis apklausos metu netiksliai apibūdino nusikalstamos veikos padarymo metą (nukentėjusysis įvardijo, jog jau buvo vakaras, tamsoka), kadangi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog fizinis smurtas prieš jį buvo panaudotas apie 15 valandą vasaros metu, kai dar objektyviai negalėjo būti sutemę ar pradėję tempti, o liudytoju apklaustas M. V. parodė, kad broliui buvo spirta ne vieną, o du kartus, šie netikslumai nelaikytini esminiais, leidžiančiais atmesti absoliučiai visus mažamečių parodymus kaip nepatikimus. Tai, kad iš pradžių jo apklausos metu M. V. nurodė nelabai pažįstantis asmens, įspyrusio jo broliui, o vėliau jau patikslino, kad šis asmuo gyvena kitoje laiptinėje, nurodė jo vardą bei pavardę, taipogi nesudaro pagrindo vertinti šio mažamečio parodymus kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Šiuo atveju M. V. pradžioje nurodyta aplinkybė, kad jis broliui įspyrusio asmens nelabai pažįsta, skunde apskritai nepagrįstai traktuojama kaip teiginys, jog liudytojui šis asmuo apskritai nebuvo žinomas iki analizuojamo įvykio. Taip pat negalima sutikti su apeliantu, jog nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, neatsiminė į kurią koją – dešinę ar kairę – jam buvo spirta, bei, juo labiau, nedetalizavo į kurią konkrečią kojos vietą smūgis buvo suduotas. Toks skundo argumentas akivaizdžiai prieštarauja 2024 m. liepos 3 d. vykusios J. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole užfiksuotoms aplinkybėms, jog nukentėjusysis parodė, jog jam buvo spirta į dešinę koją, netoli sėdmenų.

10. Vertindama nukentėjusiojo parodymų patikimumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog analogiškas aplinkybes, jog būtent kaimynas R. K. koja jam įspyrė į dešinę šlaunį, J. V. nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir gydymo įstaigoje jį apžiūrėjusiai šeimos gydytojai bei bendraudamas su Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais. Tai rodo jo pateiktos versijos nuoseklumą. Apie tai, kad broliui piešiant kreidelėmis ant šaligatvio, priėjęs kaimynas spyrė jo broliui, Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams nuosekliai nurodė ir M. V.. Be to, tikėti tiek M. V., tiek J. V. parodymais šiuo atveju pagrindą sudaro ir 2024 m. rugsėjo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuotos aplinkybės, jog apžiūrėjus J. V. 2024 m. birželio 19 d. 11.10 val. jam buvo nustatytas dešinės šlaunies užpakalinės srities, apatiniame trečdalyje čiuopiamas ir matomas 5 cm x 5 cm patinimas (1 t., b l. 74), t. y. patinimas fiksuotas būtent toje vietoje, kur tiek M. V., tiek J. V. nurodė buvus nukentėjusiajam suduoto smūgio lokalizaciją. Nors tą pačią dieną nukentėjusįjį apžiūrėjęs teismo medicinos specialistas savo išvadoje Nr. G276/2024 (09) konstatavo, kad išorinių kūno sužalojimų J. V. nekonstatuota, į ką dėmesys atkreipiamas ir pateiktame apeliaciniame skunde, tačiau tai nelaikytina įrodymu paneigiančiu 2024 m. rugsėjo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro ambulatorinio apsilankymo aprašyme nukentėjusiajam diagnozuotą patinimą, o taip pat ir nukentėjusiojo motinos I. V., tėvo A. V. bei brolio M. V. parodymus apie tai, kad po nukentėjusiajam suduoto smūgio ant jo kojos buvo matomos sumušimo žymės. Ne vienoje baudžiamojoje byloje apklausti specialistai yra nurodę, jog patinimas teismo medicinoje nevertinamas kaip sužalojimas (pavyzdžiui, baudžiamosios bylos Nr. 1A-163-557/2023, 1A-66-744/2025, 1A-110-844/2025), kas šiuo atveju visiškai paaiškina kodėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G276/2024 (09) jokie sužalojimai J. V. nekonstatuoti. Paminėtina ir tai, kad R. K. buvo kaltinamas ir nuteistas už fizinio skausmo J. V. sukėlimą, kas taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį, nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas jam neinkriminuotas, dėl ko aptartoje specialisto išvadoje padaryta išvada, jog nukentėjusiajam jokių sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymas nevertinamas, teisinės reikšmės R. K. veiksmų kvalifikavimui ir jo pripažinimui kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį neturi.

11. Nagrinėjamu atveju nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams priskirtini ir nukentėjusiojo įstatyminės atstovės I. V. parodymai. Nors ši liudytoja pati kieme, kuomet prieš jos sūnų J. V. R. K. panaudojo fizinį smurtą, nebuvo, tačiau jos parodymai reikšmingi vertinant mažamečių J. V. ir M. V. parodymų patikimumą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teisme I. V. patikino, kad kaltinime nurodytu laiku namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme žaidė abu jos sūnus. Jos parodymai dėl to kuris iš sūnų grįžęs į namus papasakojo apie šį įvykį, taip pat sutapo su nukentėjusiojo ir liudytoju apklausto M. V. parodymais dėl šios aplinkybės. Be to, iš jos parodymų taip pat matyti, jog M. V. bei J. V. iš karto po įvykio, kaip ir apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė motinai, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo būtent apeliantas, kuris nukentėjusiajam spyrė iš kojos. Nors I. V. apklausiama apie įvykį tą pačią dieną iš tiesų nurodė, kad jos sūnui spirta buvo ne į šlaunį, o sėdmenis, apklausiama teisme ji taip pat klaidingai nurodė, jog sūnui buvo įspirta į kairės, o ne dešinės kojos šlaunį, šie netikslumai nesudaro pagrindo spręsti, kad jokio fizinio smurto J. V. atžvilgiu nuteistasis apskritai nenaudojo. Pažymėtina, jog nukentėjusiajam buvo įspirta visiškai netoli sėdmenų, tad pirminės I. V. apklausos metu nurodyta smūgio lokalizacija esmingai neprieštarauja M. V. bei J. V. parodymams, jog nukentėjusiajam buvo įspirta į kojos šlaunį, bei 2024 m. rugsėjo 13 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodytai patinimo vietai. O tai, kad liudytoja teisiamajame posėdyje klaidingai nurodė į kurią koją J. V. buvo įspirta, visiškai paaiškinama praėjusiu laiko tarpu nuo įvykio iki jos apklausos teisme. I. V. teisme buvo apklausta 2024 m. spalio 26 d., t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams, ir per šį laikotarpį, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo pamiršti į kurią koją jos sūnui buvo įspirta. Priešinga išvada skunde daroma remiantis tik subjektyvia nuteistojo nuomone, kuria vadovautis šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

12. Nors kaip nustatyta remiantis tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo motinos I. V. ir jo tėvo A. V. parodymais, santykiai tarp R. K. ir jo kaimynų I. V. ir A. V. iki įvykio buvo konfliktiški dėl jų vaikų tarpusavio elgesio, vis tik, kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo manyti, jog ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu šiuo atveju buvo inicijuotas nepagrįstai, realiai jokio fizinio smurto R. K. prieš J. V. nepanaudojus. Abu mažamečiai J. V. bei M. V. apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją nenurodė, jog motina ar tėvas jų būtų prašę teisme nurodyti kokias nors nebūtas aplinkybes, pasižadėjo sakyti tik tiesą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą bent menkiausioms abejonėms, kad sugalvoti melagingai apkaltinti kaimyną smurtu galėjo ir turėjo motyvą patys mažamečiai. Be to, šiuo atveju buvus fizinį poveikį nukentėjusiojo kūnui patvirtina ir medicininiai dokumentai, kas tokias abejones leidžia patikimai atmesti. Tuo tarpu iš paties nuteistojo paaiškinimų matyti, kad jis laikė pyktį ant J. V. ir M. V. dėl to, kad, anot jo, pastarieji skriaudžia jo sūnų, dėl tokio vaikų elgesio yra priekaištavęs I. ir A. V., ir šis pyktis V. vaikams, siekis atkeršyti ar pamokyti juos dėl tokio elgesio su jo paties vaiku, galėjo išprovokuoti R. K. įspirti nukentėjusiajam į koją, juo labiau, kad tuo metu nė vieno iš jo tėvų aplinkui nebuvo.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo R. K. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versiją, jog nuteistasis šiuo atveju jokio fizinio smurto prieš mažametį nenaudojo, buvo melagingai apkaltintas V. dėl ankstesnių tarp jų kilusių nesutarimų. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad R. K. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai. Nusikalstamos veikos padarymo metu J. V. buvo (duomenys neskelbtini) metų, taigi, pagal BK 141 straipsnio 3 dalį, jis laikomas mažamečiu. Įvertinus nukentėjusiojo amžių, tai, kad jis bei nuteistasis gyvena kaimynystėje, taip pat galima daryti išvadą, jog R. K. suprato, kad J. V. yra mažametis. Šiuo atveju fizinio smurto panaudojimas pasireiškė spyrimu koja nukentėjusiajam į dešinės šlaunies nugarinį paviršių. Dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas. Apie tai, kad jautė fizinį skausmą nukentėjusysis nurodė tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek savo motinai, broliui ir Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams. Šia aplinkybe abejoti pagrindo nėra įvertinus ir tai, kad J. V. gydymosi įstaigoje buvo diagnozuotas patinimas spyrio vietoje. Neabejotina ir tuo, kad apeliantas, būdamas normalaus protinio išsivystymo suaugęs žmogus, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai – fizinis skausmas, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nėra faktinio bei teisinio pagrindo.

Dėl pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo

14. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde, netenkinus jo prašymo priimti išteisinamąjį nuosprendį, neformuojamus alternatyvus reikalavimas skirti jam už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą švelnesnę bausmę, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog apeliantas prašo priimti priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, teisėjų kolegija trumpai pasisako ir dėl R. K. paskirtos bausmės.

15. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nuteistasis įvykdė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio nuostatas priskiriamą nesunkiems nusikaltimams. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas nedirba, nors nėra baustas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka, tačiau šią nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas teistas už kelių transporto priemonės vairavimą, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be to, šioje byloje jam inkriminuotą smurtinį nusikaltimą R. K. padarė jau esant jo atžvilgiu pradėtam ikiteisminiam tyrimui dėl fizinio skausmo sukėlimo savo sutuoktinei (nusikalstama veika įvykdyta 2024 m. balandžio 25 d.), už ką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. liepos 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu apeliantas taip pat buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pastarąją nusikalstamą veiką jis įvykdė 2024 m. liepos 16 d. Kadangi aptarti duomenys patvirtina, jog apeliantas, praeityje jau būdamas teistas, per trumpą laiko tarpą (vos per 3 mėnesius) padarė tris naujas tyčines nusikalstamas veikas, kas rodo, jog jis linkęs nesilaikyti įstatymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti nuteistajam už jo įvykdytą BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką antrą pagal griežtumą šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo laikyti netinkamu, per griežtu, neproporcingu tiek R. K. asmenybei, tiek jo padarytai nusikalstamai veikai, ir apylinkės teismo nustatyto šios bausmės termino. Nuteistajam buvo paskirta 40 parų arešto bausmė, t. y. už nusikaltimą skiriamos arešto bausmės vidurkį trumpesnė bausmė (BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą skiriama nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto).

16. Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nepagrįstai subendrino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą 40 parų arešto bausmę su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu jam paskirta 90 parų arešto bausme. Apelianto vertinimu, toks sprendimas negalėjo būti priimtas, kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis jau buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų sąrašo, pasibaigus 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu jam paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui.

17. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnis). Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju, paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys).

18. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose kartais susiduriama su situacijomis, kurios formaliai atitinka BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodytą sąlygą, tačiau ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės jau yra įvykdytos, įskaitant ir tokią situaciją, kai anksčiau paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas ir atidėjimo laikas jau yra pasibaigęs, kaip kad šiuo atveju. Vis tik, kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pažymima, kad net ir tokiu atveju, kai nuteistasis yra visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014, 2K-151-489/2019, 2A-6-495/2022 ir kt.). Be to, pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklę, į naujai paskirtą bausmę įskaitoma tik ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir realiai atlikta laisvės atėmimo bausmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2008, 2K-390/2009, 2K-151-489/2019, 2K-60-495/2023).

19. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ankstesniu Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu R. K. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (nesunkus nusikaltimas, įvykdytas 2024 m. balandžio 25 d.) 5 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Šiuo ankstesniu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsniu, taip pat buvo subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. liepos 19 d. baudžiamuoju įsakymu R. K. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas, įvykdytas 2024 m. liepos 16 d.) paskirta 30 parų arešto bausme, nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą 90 parų arešto bausmę. Iš to, kas nurodyta, matyti, jog šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje R. K. buvo nuteistas už nusikaltimą, kuris buvo padarytas dar prieš priimant Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. liepos 19 d. baudžiamąjį įsakymą ir to paties teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį. Taigi, byloje buvo visos sąlygos R. K. bendrinti bausmes taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Kadangi terminas nuo ankstesnio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki asmens išregistravimo iš Probacijos duomenų registro dienos nelaikomas realiai atlikta bausmės dalimi, pirmosios instancijos teismas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės laiką taip pat pagrįstai įskaitė tik R. K. laikinajame sulaikyme nuo 2024 m. balandžio 25 d. iki 2024 m. balandžio 26 d., išbūtą laiką, kuris į nuteistajam skirtą bausmę buvo įskaitytas 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu.

20. Taip pat pažymėtina, jog nusikalstamos veikos, už kurias apeliantas buvo nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. ir 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiais bei to paties teismo 2024 m. liepos 19 d. baudžiamuoju įsakymu, idealios nusikalstamų veikų sutapties nesudaro. Jos taip pat labai nesiskiria pagal savo pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Nei už vieną iš jų R. K. nebuvo paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Todėl bausmės pagrįstai nebendrintos apėmimo būdu. Kaip matyti, apylinkės teismas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, nesant pagrindo taikyti jų apėmimą, nusprendė bendrinti nuteistajam palankesniu dalinio sudėjimo būdu bei nustatydamas galutinę subendrintą bausmę įvertino ir BK 63 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, išskyrus baudą, – šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. Skiriant areštą, nusikaltimo padarymo atveju ši bausmė negali viršyti 90 parų. Be to, apylinkės teismas taip pat nusprendė atidėti apeliantui paskirtos galutinės subendrintos arešto bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nustatant bausmės vykdymo atidėjimo terminą bei skiriant nuteistajam šio straipsnio 6 dalyje numatytas pareigas, nepadaryta.

21. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas, skiriant nuteistajam bausmę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei ją bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, pažeistas nebuvo. Todėl nuosprendis paliekamas nepakeistas ir šioje dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

22. Byloje nukentėjusiojo įstatyminė atstovė I. V. bei įgaliotasis atstovas advokatas Albinas Miliauskas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti nukentėjusiajam J. V. iš R. K. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Grindžiant prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, nukentėjusiojo atstovai nurodė, jog dėl nuteistojo tyčinių veiksmų nepilnametis J. V. jautė ne tik didelį skausmą, bet ir pažeminimą, jam neturtinė žala padaryta dėl kūno neliečiamybės pažeidimo, sutrikdant vaiko psichologinį vystymąsi, ką patvirtina pateikiama psichologinė išvada. Dėl R. K. veiksmų J. V. tapo baimingas, liguistai jautrus, dar ir šiuo metu jam teikiama psichologo pagalba, tai gali turėti įtakos jo tolimesniam protiniam ir emociniam vystymuisi. Taip pat ieškinyje pažymėta, kad nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra jauno amžiaus ir darbingas.

23. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl pateikto civilinio ieškinio, nurodė, jog byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad tyčiniais R. K. veiksmais nukentėjusio atžvilgiu buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, tačiau šie veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, jie kilo spontaniškai, neadekvačiai ir neteisėtai reaguojant į mažamečio elgesį. Atsižvelgiant į įrodymų tyrimo metu nustatytas fizinio smurto prieš nukentėjusį aplinkybes bei pasekmes, neabejotinai aišku, kad nukentėjęs asmuo patyrė fizinį skausmą, išgąstį, taigi patyrė neturtinę žalą, tačiau byloje nėra patikimų duomenų apie likusias ilgalaikes nusikalstamos veikos pasekmes. Nors nukentėjusiojo įstatyminė atstovė nurodė, kad vaikas lankosi pas psichologą, tačiau, kaip matyti iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenų, po įvykio vaiko apsaugos poreikis nenustatytas, 2023 m. kovo 30 d. V. šeimoje nustatytas galimas smurtas prieš vaiką, pažymima, kad vaikų tėvas būdamas neblaivus konfliktavo su vaikų motina vaikų akivaizdoje, namuose netinkamos sąlygos vaikams gyventi ir augti, tėvai negeba tinkamai panaudoti tėvų valdžios, kas rodo, kad mažamečiui psichologinė pagalba teiktina ir dėl bendros situacijos šeimoje, tai yra ne tik dėl R. K. veiksmų. Be to, kaip matyti iš J. V. charakteristikos, psichologo konsultacijos epizodiškos. Remiantis paties nukentėjusiojo parodymais, taip pat nustatyta, kad jam sukeltas fizinis skausmas truko sąlyginai neilgą laiką. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, tai, kad nuteistasis darbingo amžiaus ir galintis dirbti, o taip pat ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, apylinkės teismas nusprendė, jog nukentėjusiojo patirta neturtinė žala atitinka 500 Eur ir būtent tokią pinigų sumą priteisė jo naudai iš R. K..

24. Vertindamas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms. Apskaičiuodamas nukentėjusiajam R. K. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą apylinkės teismas atsižvelgė į byloje nustatytas faktines nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bylos duomenimis pagrįstas jos pasekmes, R. K. kaltę, jo turtinę padėtį (galimybę dirbti) bei motyvuotai pasisakė dėl visų esminių ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriais remiantis iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistiną žalą J. V. atstovai įvertino 2 000 Eur. Nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu pirmosios instancijos teismas nenukrypo ir nuo formuojamos teismų praktikos bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje (skirtingose šio straipsnio dalyse). Neturtinei žalai atlyginti priteistinų piniginių sumų dydžiai šios kategorijos bylose jau buvo aptarti skundžiamame nuosprendyje, pateikiant konkrečias kasacinio teismo bei Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtas baudžiamąsias bylas kaip pavyzdžius, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nesikartoja.

25. Nuteistojo apeliaciniame skunde jokie svarūs argumentai, kurie sudarytų pagrindą dar labiau mažinti J. V. priteistą neturtinę žalą ar apskritai jos nepriteisti, nenurodyti. Apeliantas skunde tvirtina, jog ieškinys negalėjo būti tenkintas net iš dalies, kadangi jis jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo, tačiau dėl tokio argumento jau buvo pasisakyta ir jis atmestas šios nutarties 6-13 punktuose. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti J. V. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, R. K. taip pat akcentuoja tai, jog ieškinyje minimas ir visai kitas asmuo, teigiama, kad nukentėjusiajam neturtinė žala padaryta dėl jo kūno neliečiamybės pažeidimo, sutrikdant vaiko psichologinį vystymąsi, ką patvirtina pateikiama psichologinė išvada, kai šioje byloje jokia psichologinė išvada nebuvo pateikta. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija sutinka, tačiau tuo pačiu pažymi, jog iš aukščiau išdėstytų skundžiamame nuosprendyje pateiktų motyvų dėl civilinio ieškinio yra aišku, jog, nustatant nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydį, į šias nepagrįstai ieškinyje nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas ir neatsižvelgė. Vertindamas kokio dydžio piniginė suma J. V. turėtų būti priteista, siekiant kompensuoti nusikaltimu jam padarytą neturtinę žalą, apylinkės teismas taip pat nekonstatavo, jog tik dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis tapo baimingas, ypatingai jautrus, dėl ko jam teikiama psichologinė pagalba. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog tokios pasekmės nukentėjusiojo psichologinei būsenai daugiau sietinos ne su R. K. prieš jį įvykdyta nusikalstama veika, o su galimai namuose prieš J. V. naudotu fiziniu smurto, jo tėvų konfliktų vaikų akivaizdoje bei kitų galimų vaikų teisių pažeidimų.

26. Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, nustatančias neturtinės žalos kriterijus, ar pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio, pateikto baudžiamojoje byloje, išsprendimo klausimą. Priešingai, apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti. Sutinkamai su kasacinio teismo praktika bei esant ieškinyje suformuotam reikalavimui, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai bei teisėtai priteisė J. V. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jų skaičiavimo momentą nustatydamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo atlyginti žalą visiško įvykdymo.

27. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis J. V. yra nepilnametis. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnametis negali savarankiškai spręsti visų klausimų, susijusių su jo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, juos atlieka atstovai pagal įstatymą – tėvai. CK 3.185 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Pagal CK 3.186 straipsnio 1 dalies normą tėvams draudžiama naudoti vaikų turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nustatyta, kad tėvai, įgyvendindami nepilnamečių vaikų turtines teises, privalo veikti išimtinai vaikų interesais. Pagal paminėtų teisės normų prasmę atstovai pagal įstatymą lėšas, priteistas kaip neturtinės žalos atlyginimas nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems nepilnamečiams vaikams, tvarko vaiko interesais. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu priteisdamas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam nepilnamečiui J. V. pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė šių nepilnamečiui priteistų pinigų tvarkytojo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų), nukentėjusiajam J. V. priteistas lėšas neturtinės žalos atlyginimui uzufrukto teise pavedant tvarkyti jo įstatyminei atstovei – motinai I. V..

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

28. Kauno apygardos teisme 2025 m. balandžio 23 d. buvo gauta 2025 m. balandžio 22 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-04913. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį R. K., sudaro 154,17 Eur, ir šios išlaidos turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

30. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš R. K. klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nedirbo. Duomenų, kad yra įsidarbinęs šiuo metu, teisėjų kolegijai taip pat nepateikta. Sprendžiant šį klausimą, atsižvelgtina ir į tai, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis neturi savo vardu registruotų transporto priemonių ar nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas priverstinis proceso išlaidų išieškojimas. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį, jo rezoliucinėje dalyje nurodant, jog nukentėjusiajam J. V. šiuo nuosprendžiu priteistos lėšos neturtinei žalai atlyginti uzufrukto teise pavedamos tvarkyti jo įstatyminei atstovei – motinai I. V..

Kitose dalyse Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo R. K. valstybės naudai 154,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 22 d. d. pažymą Nr. APD-2025-04913.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė PetraškienėJudita SungailaitėVaidas Vasiliauskas