- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-2493-520/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02714-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- J. J. B.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. B. (J. J. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsakovas) 2020 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1086(14.49.2) „Dėl nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pateikimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2020 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 1SS-1285-(5.59E) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020, priėmė 2020 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1086(14.49.2), kuriuo pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VVĮ-1809-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą eilę, pareiškėją įrašydamas į eilę Nr. 71A pagal jo (pareiškėjo) pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020 nurodė, jog neturi pagrindo spręsti dėl datos, pagal kurią pareiškėjas būtų įrašomas į eilę, nes byloje dėl šios aplinkybės šalys nenurodė argumentų, o tai nuspręsti yra nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos kompetencija. Pareiškėjas dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymo padavė skundą NŽT, kurį išnagrinėjusi NŽT 2020 m. liepos 10 d. sprendime Nr. 1SS-1285-(5.59E) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ nurodė, kad neturi teisinio pagrindo keisti pareiškėjo eilės numerio ir jį (pareiškėją) įrašyti pagal M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo pateikimo datą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. lapkričio 25 d. kartu su M. B. ir kitais įpėdiniais (G. G. ir L. B.) nuvyko pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas buvo informuotas, kad užtenka pateikti vieną prašymą, kuriame turi būti surašyti visi žinomi įpėdiniai, kurie gali pretenduoti į nuosavybės atkūrimą; į tokį prašymą įrašyti įpėdiniai atskirų prašymų pateikti neprivalo. Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. į Vilniaus miesto valdybą nuvyko norėdamas pateikti prašymą tarpininkauti dėl valstybinio archyvo pažymėjimo išdavimo, o tuometiniai Vilniaus miesto valdybos darbuotojai jam nurodė užpildyti dar ir prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, siekiant patikslinti pareiškėjo valią dėl atkūrimo būdo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 30 d. surašė ir pasirašė ne tik prašymą atkurti nuosavybės teises, pagal kurį Įsakymu buvo įtrauktas į eilę, bet ir prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie išlikusį nekilnojamąjį turtą.
4. Pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1014 esantis M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymas grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), turėtų būti laikomas priminiu prašymu įrašant pareiškėją į eilę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nors 1991 m. lapkričio 25 d. prašymas buvo pateiktas M. B., bet į jį buvo įrašyti visi likę pretendentai, įskaitant ir pareiškėją. NŽT Vilniaus miesto skyriui priėmus sprendimą įtraukti į eilę kitus du įpėdinius (G. G. ir L. B.), jie (įpėdiniai) į eilę buvo įtraukti būtent pagal M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą. Tai buvo padaryta nepaisant to, kad šie įpėdiniai savarankiškų prašymų į atkūrimo bylą apskritai nebuvo pateikę. Tačiau pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. buvo pateikęs prašymą, kuriuo patikslino savo valią, ir šį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius traktuoja kaip pirminį. Pasak pareiškėjo, toks vertinimas yra nesąžiningas.
5. Pareiškėjas akcentavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius, priimdamas 2017 m. rugsėjo 5 d. įsakymus dėl G. G. ir L. B. įtraukimo į eilę, nurodė, jog vadovaujasi teismų praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. I-4007-968/2016 ir Nr. eA-322-552/2017. Pareiškėjo teigimu, šiose bylose tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl 1991 metais galiojusios piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir registravimo tvarkos, tačiau ten buvo pasisakyta daugiau dėl konkurencijos tarp prašymų surašymo datos ir tų prašymų registracijos Vilniaus miesto valdybos juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų registracijos žurnale datos. Pareiškėjas nurodė, jog būtent Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-7851-208/2014 buvo sprendžiamas klausimas, ar pirminiu gali būti laikomas prašymas, kurio asmuo nėra pateikęs (pasirašęs) savarankiškai, o jame kito asmens (giminaičio) yra nurodytas kaip vienas iš įpėdinių. Šioje byloje teismas konstatavo, jog 1991 metais galiojusios teisės normos nedetalizavo asmenų, siekiančių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kreipimosi į institucijas formos. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-7851-208/2014 liudijęs buvęs Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos viršininkas L. Z. patvirtino, kad pasitaikydavo atvejų, kai prašymą pateikdavo vienas asmuo ir jame nurodydavo kitus asmenis, kaip potencialius įpėdinius, ir šiems įpėdiniams buvo atkuriamos nuosavybės teisės. Nurodytoje byloje teismas pirminiu laikė prašymą, kurioje pareiškėja buvo įrašyta kito asmens, kaip žinoma įpėdinė, o ne jos vėliau savarankiškai pateikto prašymo pagrindu. Pareiškėjas mano, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, turėtų vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-7851-208/2014 suformuotu aiškinimu.
Atsiliepimas
6. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius, atstovaudamas ir trečiajam suinteresuotam asmeniui NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnyje buvo reglamentuota, jog prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją, o 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.
8. Atsakovas pažymėjo, kad tik pareiškėjo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme buvo išreikšta jo paties valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra į buvusio savininko turėtą žemę – ir pateiktas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Be to, pareiškėjui iki Įstatymo 21 straipsnyje nurodytos datos – 2003 m. balandžio 1 d. – nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 3 d.), buvo parinkusi jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininkas, įrašydamas pareiškėją į eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
9. Atsakovas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-708-437/2014, kuriame nurodyta, kad pretendentas turi būti įrašomas į eilę pagal savo prašymo padavimo datą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas teigė, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustačius, jog pareiškėjas asmeniškai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors ir buvo įrašytas į kitos pretendentės M. B. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaip kitas žinomas asmuo, Įsakymu pagrįstai buvo įrašytas į eilę pagal savo prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjo minimos kitos pretendentės, kurios nepateikė atskirų prašymų atkurti nuosavybės teises, tačiau valią išreiškė kitais būdais (pateikė giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus, iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo), pripažįstamos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą.
11. Atsakovas pabrėžė, kad būtina atsižvelgti į tai, jog tenkinus pareiškėjo skundą ir įrašius jį į eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d., būtų pažeisti kitų piliečių, įrašytų eilėje, teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir gero administravimo principai.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. J. B. skundą atmetė.
Šalies argumentai
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo inicijuotą ginčą, jog jo (pareiškėjo) eilės numeris turi būti skaičiuojamas nuo 1991 m. lapkričio 25 d., t. y. nuo M. B. pateikto prašymo, o ne nuo jo paties 1991 m. gruodžio 30 d. pateikto prašymo datos, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 1991 m. gruodžio 30 d. prašymas yra pateiktas jo paties asmeniškai ir atitinka visus Įstatymo 11 straipsnio reikalavimus, t. y. prašyme nurodyti piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, išreikšta pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jis (prašymas) pareiškėjo pasirašytas. Teismas atkreipė dėmesį, kad M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktame prašyme pareiškėjas (kartu su kitais asmenimis) nurodytas kaip buvusio savininko įpėdinis, tačiau prašymas nėra pareiškėjo pasirašytas (prašymą pasirašė tik M. B.), prašyme nėra išreikštos pareiškėjo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar kompensavimo būdo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas vertino, kad pareiškėjas savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą išreiškė 1991 m. gruodžio 30 d. savarankiškai pateiktu ir asmeniškai pasirašytu prašymu, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT pagrįstai įrašė pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d.
15. Teismas nesivadovavo pareiškėjo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėta administracine byla Nr. I-7851-208/2014. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo minima administracinė byla nebuvo apeliacine tvarka patikrinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, todėl šioje byloje suformuotu Įstatymo nuostatų aiškinimu teismas neturėjo pagrindo vadovautis.
16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog kiti du įpėdiniai į eilę buvo įtraukti pagal M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą, teismas pabrėžė, kad šių asmenų įrašymas į eilę nuosavybės teisių atkūrimui nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, reikalavimai dėl šių asmenų įrašymo į eilę nėra pareikšti šioje byloje, todėl teismas nagrinėjamos bylos kontekste nevertino šių pareiškėjo argumentų.
17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 1991 m. gruodžio 30 d. į Vilniaus miesto valdybą jis kreipėsi dėl valstybinio archyvo pažymėjimo išdavimo, o ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė du prašymus, t. y. prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie buvusio savininko J. B. turėtą žemę, ir savarankišką prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgdamas į tai, nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jis į Vilniaus miesto valdybą kreipėsi tik dėl archyvo dokumentų gavimo.
18. Įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, teismas priėjo prie išvados, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymas ir Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo jų naikinti, ir jų nepanaikino. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo įrašyti pareiškėją į eilę pagal M. B. prašymo pateikimo datą (1991 m. lapkričio 25 d.).
III.
19. Pareiškėjas J. J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.
20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad 1991 m. gruodžio 30 d. į Vilniaus miesto valdybą jis atvyko ne tik norėdamas pateikti prašymą tarpininkauti dėl valstybinio archyvo pažymėjimo išdavimo, bet ir norėdamas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas paaiškina, kad 1991 m. lapkričio 25 d. kartu su M. B. ir kitais įpėdiniais nuvykęs pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo informuotas, kad užtenka pateikti vieną prašymą, kuriame turi būti surašyti visi žinomi įpėdiniai, kurie gali pretenduoti į nuosavybės atkūrimą; į tokį prašymą įrašyti įpėdiniai atskirų prašymų pateikti neprivalo. Būtent dėl tos priežasties G. G. ir L. B. vėliau neteikė savarankiškų prašymų atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. į Vilniaus miesto valdybą nuvyko norėdamas pateikti prašymą tarpininkauti dėl valstybinio archyvo pažymėjimo išdavimo, tačiau pareiškėjui užpildžius prašymą dėl tarpininkavimo, tuometiniai Vilniaus miesto valdybos darbuotojai nurodė užpildyti dar ir prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas pažymi, kad pagal 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo pateikimo metu galiojusį teisinį reguliavimą į Vilniaus miesto valdybą 1991 metų pabaigoje atvykusiems pretendentams galėjo būti nurodoma perrašyti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad jie atitiktų naują formą, nepaisant to, kad pretendentai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo pateikę agrarinės reformos tarnybai. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad prašymas dėl tarpininkavimo negalėjo būti priimtas, kol nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl tikėtina, kad nurodyti pareiškėjui pateikti dar vieną prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto valdybos specialistus paskatino ir ta aplinkybė, jog Vilniaus miesto valdyboje nebuvo tokio pareiškėjo prašymo, o be jo nebuvo galima priimti prašymo dėl tarpininkavimo.
21. Pareiškėjas teigia, kad aplinkybę, jog į Vilniaus miesto valdybą jis (pareiškėjas) 1991 m. gruodžio 30 d. atvyko norėdamas pateikti prašymą dėl tarpininkavimo gauti archyvo dokumentus, o ne prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patvirtina ir užmokesčio už archyvo paslaugas sumokėjimo laikas, t. y. pareiškėjas už archyvo paslaugas sumokėjo jau po M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo pateikimo, tačiau dar iki paties pareiškėjo 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo pateikimo.
22. Pareiškėjas nurodo, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai adresuotas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 24 d. raštas Nr. 03-225/1014 taip pat patvirtina, jog 1991 m. lapkričio 25 d. prašymas, pasirašytas M. B., kaip pirminis buvo traktuojamas tiek pačių jame nurodytų pretendentų, tiek ir Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos specialistų.
23. Pareiškėjas teigia, kad nors jo pilietybę patvirtinantis dokumentas nebuvo pridėtas prie M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo, tačiau tai nereiškia, jog šis prašymas negali būti traktuojamas kaip pirminis pareiškėjo prašymas. Pareiškėjas pažymi, kad prie M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo jos pačios pilietybę patvirtinantys dokumentai taip pat nebuvo pridėti. Susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1014 matyti, kad M. B. pilietybę patvirtinančio Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija į atkūrimo bylą buvo pateikta tik 1996 m. rugpjūčio 15 d. (šią aplinkybę patvirtina ant paso kopijos esantis Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos antspaudas „Tikra“ su specialisto parašu ir data). Tačiau tai nesutrukdė M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo traktuoti kaip pirminio. Pareiškėjas pastebi, kad jo sesuo L. B. savo paso kopiją į bylą pateikė tą pačią dieną, kaip ir jos motina M. B., t. y. 1996 m. rugpjūčio 15 d. Ši aplinkybė taip pat nesutrukdė L. B. į eilę įrašyti 1991 m. lapkričio 25 d. data.
24. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėta administracine byla Nr. I-7851-208/2014, kurioje teismas atliko 1991 metais galiojusių teisės aktų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, analizę ir išnagrinėjo liudytojo, buvusio Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos viršininko, L. Z. parodymus, kuris, kaip Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos viršininkas, pasirašė ir į šią bylą pareiškėjo pateiktame 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme dėl tarpininkavimo. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. I-2990-629/2017, kurią įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-768-261/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: panaikino NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimus bei įpareigojo pareiškėjus į eilę įrašyti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises surašymo datą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nagrinėjo dar vieną analogiško pobūdžio bylą, kurioje 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas mano, kad įvertinus šios bylos faktines aplinkybes taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad pirminiu vis dėlto turi būti laikomas M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. pateiktas prašymas.
Šalies argumentai
25. Pareiškėjas teigia, kad nors šioje administracinėje byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl pareiškėjo seserų G. G. ir L. B. įrašymo į eilę, tačiau byloje yra nagrinėjami už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingų valstybės institucijų atlikti veiksmai ir priimti sprendimai nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1014. Todėl, pareiškėjo nuomone, siekiant išsamaus bylos išnagrinėjimo, turi būti patikrinti ne tik dėl pareiškėjo priimti sprendimai, bet ir nustatyta, kaip toje pačioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo traktuojami kitų pretendentų veiksmai, atlikti siekiant išreikšti savo valią dėl nuosavybės atkūrimo.
Atsiliepimas
26. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius, atstovaudamas ir trečiajam suinteresuotam asmeniui NŽT, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas būtent 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme išreiškė valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra į buvusio savininko turėtą žemę, bei pateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą (pareiškėjo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme prie „Pilietybę patvirtinantis dokumentas“ nurodyta – 1991 m. spalio 16 d. pažymėjimas Nr. 6665).
28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog nors pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas nebuvo pridėtas prie M. B. prašymo, tai nereiškia, kad šis prašymas negali būti traktuojamas kaip pirminis pareiškėjo prašymas; jog įvertinus šios bylos faktines aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pirminiu vis dėlto turi būti laikomas M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. pateiktas prašymas; kad kaip pirminis jis buvo traktuojamas tiek paties pareiškėjo, tiek Vilniaus miesto valdybos, kai ši 1994 metais su paklausimu kreipėsi į Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybą.
29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui iki Įstatymo 21 straipsnyje nustatytos datos – 2003 m. balandžio 1 d. – nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko J. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis, buvo parinkusi jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininkas, įrašydamas pareiškėją į eilę pagal jo pirminio prašymo (kuriame buvo nurodyta jo valia ir pateikti jo pilietybę ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinantys dokumentai) padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d. Tai patvirtina Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-(01) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo 11 puslapis, kuriame 644 numeriu įrašytas pareiškėjas ir nurodyta pareiškėjo pirminio prašymo padavimo data – 1991 m. gruodžio 30 d.
30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1620-525/2018 išnagrinėjo analogišką ginčą, be kita ko, pažymėdamas, jog norint, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, jis turi pats išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vien tik asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises.
Atsiliepimas
31. Atsakovas mano, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1014 esančius dokumentus nustačius, jog pareiškėjas asmeniškai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors ir buvo įrašytas į kitos pretendentės M. B. prašymą kaip kitas žinomas asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjas pagrįstai Įsakymu buvo įrašytas į eilę pagal savo prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d. G. G. ir L. B., kurios nepateikė atskirų prašymų atkurti nuosavybės teises, tačiau savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo), pripažįstamos pretendentėmis į nuosavybės teisių atkūrimą.
32. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašomi panaikinti administraciniai aktai yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Esminis bylos dalykas – NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1086(14.49.2) „Dėl nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pateikimo“ pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas byloje taip pat yra pareiškęs reikalavimus panaikinti NŽT 2020 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 1SS-1285-(5.59E), kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Įsakymo panaikinimo, įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
34. Pareiškėjas Įsakymą ginčija tik tuo aspektu, jog neteisingai nurodyta jo atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai data, nuo kurios priklausytų jo eiliškumas Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje. Pareiškėjo teigimu, Įsakyme turėjo būti nurodyta jo pirminio prašymo padavimo data – 1991 m. lapkričio 25 d., t. y. M. B. prašymo pateikimo data (taip pat G. G. ir L. B., kurios nėra padavusios savarankiškų prašymų, nustatyta prašymų padavimo data), o ne 1991 m. gruodžio 30 d., t. y. pareiškėjo vėlesnio prašymo pateikimo data.
Žemesnės instancijos teismas
35. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų ir konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas, nes pareiškėjas savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. B. (B.) išlikusį nekilnojamąjį turtą išreiškė 1991 m. gruodžio 30 d. savarankiškai pateiktu ir asmeniškai pasirašytu prašymu, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai įrašė pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 30 d.
36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkte įtvirtinta, jog eilė nustatoma pagal prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, jog piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypus pagal Įstatymą, sąrašai yra sistemingai koreguojami institucijai, įgaliotai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, administracine tvarka reaguojant į vykstančius pokyčius (žemės sklypų suteikimą, naujų asmenų įrašymą į sąrašus, kt.), nėra kliūtis teisėjų kolegijai išspręsti iš esmės pareiškėjo prašymą dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti jį į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą (Įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą, todėl atsakovas įpareigotinas įtraukti pareiškėją į šį sąrašą priimant atitinkamą administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2315/2011; 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2011; kt.).
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje išaiškinta, kad tikrinant eilės nustatymą žemės sklypui gauti vertinamas atsakovo atsisakymas keisti eilę ir nustačius, jog atsakovas be pagrindo atsisako tokį veiksmą atlikti, yra pagrindas atsakovo sprendimą panaikinti ir įpareigoti įrašyti asmenį į eilę pagal prašymo pateikimo datą (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2720/2012; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017; kt.).
39. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad įrašymui į eilę žemės sklypui gauti turi būti nurodyta pirminio prašymo padavimo data (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-768-261/2019).
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020 nurodė, kad dėl datos, pagal kurią pareiškėjas būtų įrašomas į eilę, turi nuspręsti nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija.
41. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas turi būti įrašomas į eilę pagal jo 1991 m. lapkričio 30 d. paduotą prašymą, taip pat aplinkybes, ar nustatant pareiškėjo pirminio prašymo padavimo datą, ta data galėtų būti pareiškėjo motinos M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymo padavimo data, ar M. B. prašymas turėtų vertinamas kaip paduotas jos vienasmeniškai (tokią aplinkybę nurodo NŽT), pažymi, kad 1991 metais galiojusio 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio 1 dalis nustatė, jog prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Kartu su prašymu turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. 5 d.). Prašymų pateikimo bei jų nagrinėjimo tvarka buvo detalizuota Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstumo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, kuriuo patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 8 punktas nustatė, jog suinteresuotas pilietis, padavęs prašymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų išdavimo, už valstybinio archyvo ir kitas paslaugas miesto, rajono valdybos nustatyta tvarka sumoka 100 rublių ir įmokos kvitą pateikia miesto, rajono valdybai; surinktos lėšos paskirstomos taip: 25 procentai pervedami į savivaldybės biudžetą ir 75 procentai – atitinkamam valstybiniam archyvui.
42. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo, jog teismų praktikoje konstatuojama, kad tai, jog asmuo būtų pripažįstamas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, jis turi pats išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o vien tik asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1027/06; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1620-525/2018; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-308/2010; 2011 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1770/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2011; kt.).
43. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles, taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos veiksmai (pozicija), vykdant administracinę procedūrą pagal pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, yra svarbūs ir vertinant asmens paduoto prašymo datą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-260/2013).
44. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017; kt.).
45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. (B.) nekilnojamąjį turtą (žemę) bylos Nr. 1014 medžiagą, nustatė, kad 1991 m. lapkričio 25 d. M. B. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teisę į J. B. (B.) 2,20 ha žemės, valdytos iki 1940 metų. Prašyme nurodyti buvusio savininko įpėdiniai (pretendentai), turintys teisę į nekilnojamojo turto sugrąžinimą (G. G., L. B., pareiškėjas). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys, kad pagal šį prašymą pradėta administracinė procedūra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. (B.) iki 1940 metų nuosavybės teise valdytą žemę visiems šiems asmenims. Akcentuotina, kad nepaisant to, jog G. G., L. B. visiškai neteikė jokių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, joms taip pat vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, pripažįstant, kad jos prašymą padavė 1991 m. lapkričio 25 d.
46. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos įrodymai patvirtina, kad po to, kai M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. padavė prašymą, būtent pareiškėjas 1991 m. gruodžio 24 d. sumokėjo 75 rublius į Lietuvos valstybinio archyvo sąskaitą ir dar 25 rublius į savivaldybės biudžetą, t. y. mokesčius, kuriuos pagal Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 8 punktą moka suinteresuotas pilietis, padavęs prašymus dėl nuosavybės atstatymo ir dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų išdavimo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2004 m. gruodžio 17 d. užpildyti ir 2005 m. sausio 12 d. įvesti duomenys, kad visų pretendentų į J. B. (B.) iki 1940 metų nuosavybės teise valdytą žemę pirminio prašymo padavimo data – 1991 m. lapkričio 25 d.
47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad institucija (Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnyba), gavusi M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą, pradėjo ir vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir kitiems prašyme nurodytiems piliečiams, t. y. šis paduotas prašymas sukėlė teisines pasekmes ne vien tik M. B., bet ir kitiems jos nurodytiems pretendentams, iš jų ir pareiškėjui. Pareiškėjas nuo 1991 m. lapkričio 25 d. buvo aktyvus ir aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą pateikė Vilniaus miesto valdybai. Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai adresuotame Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 24 d. rašte Nr. 03-225/1014 nurodyta, kad į Vilniaus miesto valdybą kreipėsi J. J. B. ir dar 3 pretendentai, kurie nurodo, jog pirminį prašymą pateikė Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybai, prašoma persiųsti prašymus ir dokumentus Vilniaus miesto valdybai.
48. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesvarbu, jog kitos dvi pretendentės, kurios nepadavė prašymų, buvo įtrauktos į eilę būtent pagal M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą, nes tai viena iš aplinkybių, pagrindžiančių, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija nuosekliai laikėsi pozicijos, kad M. B. 1991 m. lapkričio 25 d. prašymas buvo paduotas ne vien tik jos asmeniškai, bet jos ir jos nurodytų pretendentų vardu ir kad pagal šį prašymą buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūra visiems pretendentams į J. B. (B.) nekilnojamąjį turtą (žemę).
49. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.), atsižvelgiant į aptartą aktualų ginčui išspręsti teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, jog pirminio pareiškėjo prašymo padavimo data yra 1991 m. lapkričio 25 d. ir pareiškėjas į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę turėjo būti įtrauktas pagal šio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai tenkinami, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinami NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymas, NŽT Sprendimas, NŽT Vilniaus miesto skyrius įpareigojamas įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d. (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo J. J. B. (J.J. B.) skundą tenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1086(14.49.2) „Dėl nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pateikimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 1SS-1285-(5.59E) „Dėl skundo išnagrinėjimo“.
Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių įrašyti pareiškėją J. J. B. (J. J. B.) į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d.
Sprendimas neskundžiamas.