- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- eA-1620-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03776-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2736-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 49SF-1207-(14.49.104); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių perkelti pareiškėjos eilės numerį į poziciją, einančią po J. B., pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kartu nurodydama pareiškėją kaip žinomą asmenį dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šio prašymo pagrindu J. B. ir pareiškėja buvo įrašytos į eilę, pagal kurią suteikiama nuosavybė neatlygintinai. Pareiškėja 2016 m. balandžio 18 d. pateikė atsakovui prašymą perskaičiuoti eilės numerį, pagal kurį ji turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn 12 arų sklypą Vilniaus mieste, nes nagrinėjant žemės grąžinimo bylą pastebėta, kad neteisingai nurodyta pirminio prašymo padavimo data, nuo kurios skaičiuojamas eilės numeris. 2016 m. birželio 1 d. buvo gautas atsakymas, kad jos eilės Nr. 1340, kuris skaičiuojamas nuo 1992 m. kovo 30 d. Nesutikdama su atsakovo skaičiavimu, pareiškėja 2016 m. birželio 7 d. pateikė skundą NŽT direktoriui, kurio 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu jos skundas buvo atmestas.
3. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su ginčijamuose sprendimuose nurodyta aplinkybe, jog jos pirminis prašymas buvo paduotas 1992 m. kovo 30 d., todėl tik 1992 m. kovo 30 d. ji buvo įrašyta į piliečių eilę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ji buvo nurodyta J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, o 1992 m. kovo 30 d. ji tik patikslino savo valią, išreikštą 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kurį tiek už ją, tiek už save padavė J. B.. Taigi ji tinkamai 1991 m. lapkričio 7 d. prašymu išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Prašymas atitiko visus teisės aktuose nurodytus turinio reikalavimus. Nors ji ir tinkamai kartu su J. B. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises, tačiau šiuo metu jos eilės Nr. 880, o J. B. – Nr. 2.
4. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji pateikė atsakovui prašymą perkelti jos eilės numerį 2016 m. balandžio 18 d., o atsakymą gavo tik 2016 m. birželio 1 d., t. y. po dviejų mėnesių. Tuo tarpu atsakymą į savo 2016 m. birželio 7 d. skundą NŽT direktoriui dėl atsakovo 2016 m. birželio 1 d. atsakymo ji gavo tik 2016 m. rugsėjo 5 d., t. y. dar po trijų mėnesių. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai laikytini vilkinimu, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, nes viešojo administravimo subjektas neturi sudaryti situacijų, kurios apsunkintų piliečių teisių įgyvendinimą, sudarytų teisinio nestabilumo ar neapibrėžtumo laike situaciją. Atsakovas elgėsi neapdairiai, pažeidė gero administravimo ir atsakingo valdymo principus.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises, kaip kitas žinomas asmuo buvo nurodyta M. K., bet tik M. K. 1992 m. kovo 30 d. prašyme buvo išreikšta jos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – „natūra“ į buvusio savininko turėtą žemę, ir pateiktas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Be to, M. K. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko J. D. (J. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinko jį vykdžiusi institucija – Vilniaus apskrities viršininkas, įrašydamas M. K. į piliečių eilę pagal jos pirminio prašymo (kuriame buvo nurodyta jos valia ir pateikti jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinantys dokumentai) padavimo datą – 1992 m. kovo 30 d. Asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nėra pareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau jei asmenys, kurie pretendento prašyme įrašyti kaip žinomi piliečiai, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išreiškia valią nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, jie yra laikomi pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. D. nekilnojamąjį turtą – 2,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje – natūra ir išpirkimu; suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto paėmimo. Prašyme buvo nurodyta ir M. K., kaip J. B. žinoma pilietė, turinti teisę į norimo atkurti nekilnojamojo turto sugrąžinimą. M. K. 1992 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. D. nekilnojamąjį turtą, t. y. 2,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime), Vilniuje, natūra ir išpirkimu; suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto paėmimo. Vilniaus miesto valdyba 1992 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą atkurti M. K. nuosavybės teises į 0,20 ha ploto žemės sklypą. Vilniaus miesto valdyba 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu nusprendė suteikti M. K. neatlygintinai natūra 2 000 kv. m ploto žemės. M. K. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko J. D. valdytą žemę atkūrimo būdo – natūra. Kaip pretendentus atkurti nuosavybės teises į šią žemę nurodė J. B., S. Ž. ir J. D.. M. K. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą, kuriame pakartotinai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko J. D. žemę atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra. M. K. 2012 m. gruodžio 19 d. mirė. Savo testamente kaip vienintelį turto paveldėtoją nurodė sūnų J. K.. J. K. 2015 m. birželio 23 d. mirė. Jo paveldėtoju tapo sūnus E. K., kuris 2015 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartimi visas paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises neatlygintinai perdavė savo motinai E. K.. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 25 d. parengė pažymą Nr. 49PAŽ-22 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria nustatė, kad M. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. 2,0625 ha žemės. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, M. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu bei priimta NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. balandžio 25 d. išvada Nr. 49IP-7 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ už 1,7425 ha valstybės išperkamos žemės plotą, pagal kurią M. K. nuosavybės teisės bus atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą. M. K. likusi neatkurtos žemės dalis Vilniaus mieste – 0,12 ha. M. K. turto paveldėtoja pareiškėja E. K. 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti jos eilės numerį, pagal kurį ji turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn 12 arų sklypą mieste pagal prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 49SF-1207-(14.49.104.), kuriame nurodyta, kad M. K. yra įrašyta į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2.) patvirtintą piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę Nr. 1340, naujam žemės sklypui gauti pagal prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo datą (1992 m. kovo 30 d.). Pareiškėja 2016 m. birželio 7 d. NŽT pateikė skundą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 1 d. sprendimo. Nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo kreiptasi 1991 m. lapkričio 7 d., o ne 1992 m. kovo 30 d. Taigi atitinkamai eilės numeris turi būti skaičiuojamas nuo 1991 m. lapkričio 7 d., o ne nuo 1992 m. kovo 30 d., todėl prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių skubiai perskaičiuoti jos eilės numerį. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. 1SS-2736-(7.5), kuriame nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai pareiškėją informavo, kad M. K. į piliečių eilę yra įrašyta pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą – 1992 m. kovo 30 d.
9. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.; toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad asmenys, kurie pretendento prašyme atkurti nuosavybės teises nurodyti kaip žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (2005 m. lapkričio 24 d. teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos). Taigi norint, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, jis turi pats išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vien tik asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises.
11. Nagrinėjamu atveju M. K. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. D. valdytą žemę išreiškė 1992 m. kovo 30 d., todėl tik nuo šios datos ji gali būti laikoma pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėja E. K., kuri paveldėjimo ir turtinių teisių perdavimo būdu įgijo turtinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pagrįstai įrašyta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio M. K. prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 30 d.
12. Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis nenustato terminų, per kuriuos viešojo administravimo subjektai turi atsakyti pareiškėjams, tačiau sutiko su pareiškėja, jog atsakovas delsė jai atsakyti, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos jo priimto sprendimo teisėtumui.
13. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad NŽT 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. 1SS-2736-(7.5) ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 49SF-1207-(14.49.104) yra teisėti ir pagrįsti.
III.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu, kuriame nurodyta, kad prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Pareiškėja 1992 m. kovo 30 d. tik patikslino savo valią, kurią išreiškė 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kurį už save ir pareiškėją bendrai padavė J. B. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014). 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų pakako, kad būtų pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros, todėl pretendento prašymo padavimo data turi būti laikoma būtent ši data.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pareiškėja taip pat remiasi Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėta administracine byla Nr. I-137-052002, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63- 2315/2011 bei 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-708-437/2014.
17. Pareiškėja, atsižvelgusi į viešojo administravimo subjekto nesubėgėjimą tinkamai atlikti savo pareigas bei laiku pateikti informacinius raštus, prašo pripažinti, kad tokie veiksmai laikytini laiko vilkinimu, šiurkščiai pažeidžiančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.
Atsiliepimas
18. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuota aktuali nuostata, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas, todėl asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Taigi tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (Atkūrimo įstatymo 11 str.).
20. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2315/2011 ir 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-708-437, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-708-437/2014, nėra paneigiama, kad pretendentas turi būti įrašomas į piliečių eilę pagal savo prašymo padavimo datą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, turintys teisę atkurti teises į išlikusį nekilnojamą turtą, prašymus turėjo pateikti miestų, rajonų valdyboms pagal šio turto buvimo vietą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį turtą padavimo tvarką, o prašymus atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę ar mišką – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamų darbų“ nustatyta tvarka bei kartu su prašymu pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, o nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus galima buvo pridėti kartu su prašymu arba pateikiant vėliau. Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį turtą padavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamų darbų“ (1991 m. spalio 31 d. redakcija), 1 punkte buvo numatyta, kad piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisės atstatymą, prašymus dėl išlikusio nekilnojamo turto sugrąžinimo ar kompensavimo už jį išmokėjimo (išpirkimo) paduoda miestų, rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą (pagal šios tvarkos 1 priedo nustatytą formą), kartu su prašymu pateikiant pilietybę ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. 1SS-2736-(7.5) bei dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 49SF-1207-(14.49.104), kuriais piliečių, siekiančių atkurti nuosavybės teises į žemę gaunant žemės sklypą neatlygintinai, sąraše atsisakyta perkelti pareiškėjos eilės numerį į poziciją pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d., taip pat dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių perkelti pareiškėjos eilės numerį į poziciją, einančią po J. B., pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d..
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, padaręs išvadą, kad pareiškėja prašymą kompetentingai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikė ne 1991 m. lapkričio 7 d., o 1992 m. kovo 30 d..
23. Prieš pasisakant dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog tai atvejais, kai piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
24. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad Įstatymo nustatytu laiku prašymą atkurti nuosavybės teises yra padavusi M. K. (mirusi), šis asmuo Įstatymo prasme yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdytinas būtent M. K. vardu. Tuo tarpu šioje byloje esanti pareiškėja E. K. Įstatymo nustatytu laiku nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, ji Įstatymo prasme nėra pretendentė į nuosavybės teisų atkūrimą, josios vardu nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra ir neturi būti vykdomas. Todėl pareiškėjos skunde suformuluotas reikalavimas - įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių perkelti pareiškėjos eilės numerį į poziciją, einančią po J. B. - nėra korektiškas, ir negali būti tenkinamas vien dėl to, kad pareiškėja nėra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjai E. K., sutinkamai su Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip M. K. teisių paveldėtojai, nuosavybės teisės gali būti perduotos po to, kai jos bus atkurtos M. K. vardu.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje iškelto ginčo turinį, sprendžia, jog šioje byloje kilusio ginčo esmė yra susijusi su M. K. pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo data.
26. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog M. K., kaip asmuo turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra nurodyta J. B. pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises, pateiktame kompetentingai institucijai 1991 m. lapkričio 7 d.. Pati M. K. prašymą savo vardu pateikė 1992 m. kovo 30 d. (e byla t. 1 b.l. 49, 64, 111).
27. Aptariamų J. B. ir M. K. prašymų pateikimo metu ginčo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau - Atstatymo įstatymas). Šios įstatymo 11 straipsnis nustatė prašymų atkurti nuosavybės teises turinį. Pagal nurodytą normą prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme taip pat nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją.
28. Įvertinus šioje byloje pateikto J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo turinį konstatuotina, jog šis prašymas yra pateiktas J. B. vienasmeniškai, šiame prašyme M. K. nurodyta tik kaip žinomas asmuo, kuris turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymas nėra pasirašytas M. K., šiame prašyme jokia M. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar kompensacijos nėra išreikšta.
29. Įvertinus šioje byloje pateikto M. K. 1992 m. kovo 30 d. prašymo turinį konstatuotina, kad šis prašymas pilnai atitinka Atstatymo 11 straipsnio reikalavimus, prašyme nurodyti piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, išreikšta asmens valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei pasirašytas M. K..
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo apibendrintoje praktikoje yra nurodęs, kad asmenys, kurie pretendento prašyme atkurti nuosavybės teises nurodyti kaip žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos). Taigi norint, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, jis turi pats išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vien tik asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises.
31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. K. pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pateikusi 1992 m. kovo 30 d., o ne 1991 m. lapkričio 7 d..
32. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog M. K. į piliečių, pageidaujančių gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus, eilę yra įtraukta pagal 1992 m. kovo 30 d. prašymo padavimo datą. Pagrindo keisti M. K. eilės numerį ir ją įrašyti pagal J. B. 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo pateikimo datą nėra. Todėl konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai šioje byloje ginčijamais sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir pagal pareiškėjos pageidavimą koreguoti piliečių, pageidaujančių gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus, eilę.
33. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į administracinių teismų praktiką, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimu ir teisės taikymo rekomendacijomis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, nėra.
34. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos teigimu nepagrįstu atsakovo vilkinimu atsakyti į pareiškėjos prašymus, teismas pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai nėra niekaip susiję su šioje byloje ginčijamų atsakovo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, todėl plačiau nenagrinėjami.
35. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.