- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- e2A-811-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33110-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė, Renata Volodko
- Atsakovas
- POLINS Sp
- Ieškovas
- M. J. M.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo POLINS Sp. Z. O. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. M. ieškinį atsakovui POLINS Sp. Z. O. O. dėl netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2020 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-810 darbo byloje Nr. APS-131-20701 atsisakė nagrinėti darbuotojo M. J. M. prašymą dėl netesybų priteisimo iš darbdavio už pavėluotą atsiskaitymą. Darbo ginčų komisija vertino, kad šis prašymas nepriskirtas Darbo ginčų komisijos kompetencijai.
Šalies argumentai
2. Ieškovas M. J. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo POLINS Sp. Z. O. O. (toliau – atsakovas, darbdavys, bendrovė, POLINS) 32252,23 Eur netesybas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. birželio 22 d. dirbo pas atsakovą administracijos direktoriaus pareigose, adresu (duomenys neskelbtini). Darbo sutartis buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos teisę, darbo santykiai nutraukti nuo 2020 m. birželio 22 d., pasirašant susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio 2 punktu šalys susitarė, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su juo jo atleidimo iš darbo dieną. Visiško atsiskaitymo sumą sudarė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir atlyginimas už paskutinį darbo mėnesį, papildomų išeitinių išmokų nebuvo numatyta, tačiau atsakovas su juo atleidimo dieną neatsiskaitė. Paaiškino, kad jis 2020 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisija su prašymu dėl neatsiskaitymo, o po to, atsakovas 2020 m. spalio 5 d. pavėluotai (pradelsęs 3 mėnesius ir 12 dienų) pervedė jam 22285,77 Eur. Ieškovas nurodė, kad darbdavys privalėjo pilnai atsiskaityti su juo jo atleidimo dieną, t. y. 2020 m. birželio 22 d., tačiau pradelsė tą padaryti beveik 3,5 mėnesius, todėl pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalį turi mokėti netesybas. Ieškovas paaiškino, kad darbdavys nenurodė jokių konkrečių jo (ieškovo) veiksmų, kurie būtų galėję nulemti pavėluotą atsiskaitymą, tik teigė, kad uždelsė dėl pateisinamų priežasčių – sunkios finansinės padėties, apie kurią jam (ieškovui) buvo žinoma ir prie kurios neva prieita didžiąja dalimi dėl jo paties (ieškovo) veiksmų vadovaujant bendrovei. Tačiau ieškovas pažymėjo, kad jis, ėjęs bendrovės administracijos vadovo pareigas, nedisponavo bendrovės lėšomis, nebuvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir atsiskaitymą darbo santykių nutraukimo dieną, kadangi šias funkcijas bendrovėje atliko faktinis vadovas – valdybos primininkas V. V., kuris turėjo ir turi teisę sudaryti sandorius ir veikti atsakovo vardu, taip pat ir valdyti atsakovo sąskaitas, be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad jo atleidimo metu atsakovas neturėjo lėšų (ar neturėjo turto) ir todėl negalėjo atsiskaityti su juo. Dar daugiau, dirbant atsakovo direktoriumi, bendrovė uždirbo virš 28 mln. PLN (virš 6 mln. Eur) pelno 2017–2018 m., 2020 m. jo pastangų dėka buvo papildomai išsiderėta iš partnerio Danijoje 1,26 mln. PLN (apie 0,3 mln. Eur) nuolaida, jis savo funkcijas vykdė tinkamai, niekada neturėjo jokių drausminių nuobaudų, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsiskaitymą pavėluotai galėjo įtakoti jo, kaip darbuotojo, veiksmai. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti priskaičiuotų netesybų, netesybų dydis yra protingas, apskaičiuotas vadovaujantis teisės aktais ir siejasi su jo darbo užmokesčio dydžiu, o netesybų sumažinimas, remiantis vien absoliučia skaitine netesybų pinigine išraiška, būtų visiška kvalifikuotų darbuotojų diskriminacija, lyginant su mažiau kvalifikuotais ir mažiau uždirbančiais asmenimis, be to, atsakovas nesitarė dėl ilgesnio atsiskaitymo termino, apie vėlavimą ir jo priežastis neinformavo, nepervedė bent dalies darbo užmokesčio, o atsiskaitė tik po kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, todėl toks darbdavio elgesys rodo jo piktnaudžiavimą savo padėtimi ir atsainų požiūrį į įsipareigojimų darbuotojams vykdymą. Jo žiniomis, atsakovas laiku įvykdė mokestines prievoles, susijusias su jo atleidimu, todėl preziumuotina, kad nekilo jokių nesklandumų apskaičiuojant atsiskaitymo sumą ir vykdant mokėjimus. Pastebėjo ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl savo sunkios finansinės padėties – nedidelis kiekis pinigų sąskaitoje nėra to įrodymu, kadangi atsakovas pastaraisiais metais dirbo itin pelningai, todėl privalėjo vykdyti įsipareigojimus darbuotojams, atsakovo 2018 m. balanse buvo sukurtas beveik 1 mln. Eur rezervas įsipareigojimų vykdymui, atsižvelgiant į šiuos duomenis, netesybų suma nėra laikytina neprotingai didele.
Atsiliepimas
3. Atsakovas POLINS Sp. Z. O. O. atsiliepimu prašė sumažinti ieškovo prašomas priteisti netesybas iki 1 vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU), kurį sudaro 9412,47 Eur, bei priteisti iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad jo ir ieškovo darbo santykiai pasibaigė 2020 m. birželio 22 d., bendrovė 2020 m. spalio 5 d. ieškovui sumokėjo 22285,77 Eur kaip kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir atlyginimą už paskutinį darbo mėnesį. Su ieškovu atsiskaityti uždelsė dėl pateisinamų priežasčių – sunkios finansinės padėties, apie kurią ieškovui, kaip buvusiam bendrovės direktoriui, buvo puikiai žinoma. Nurodė, kad bendrovė nuo veiklos pradžios iki 2020 m. kovo 25 d. veikė kaip draudimo agentas ir Lenkijoje platino Danijos draudimo bendrovės GEFION produktus, nuo 2020 m. kovo 25 d. draudimo agento veiklos nebevykdo dėl to, kad bendrovei GEFION nuo 2020 m. kovo 25 d. buvo uždrausta platinti draudimo produktus ir 2020 m. birželio 24 d. GEFION neteko licencijos užsiimti draudimo veikla, todėl nuo 2020 m. kovo 25 d. bendrovė vykdo tik veiklą, susijusią su įsipareigojimų platinant GEFION produktus užbaigimu, tačiau pajamų iš įprastos draudimo agento veiklos negauna. Atsakovas paaiškino, kad nutraukė ir ofiso patalpų nuomos sutartį, veikla vykdoma nuotoliniu būdu. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į bendrovės veiklos teisinio reguliavimo ypatumus, bendrovė gali platinti tik vieno draudiko tos pačios rūšies draudimo produktus, todėl turėdamas informacijos apie GEFION veiklos problemas, 2019 m. pabaigoje pradėjo derybas su kitu draudiku – Maltos draudimo bendrove ACCREDITED, tačiau derybos su šia bendrove nutrūko ieškovui (kartu su kitais bendrovės darbuotojais) įsteigus konkuruojančią bendrovę, jai perdavus darbdavio komercines paslaptis ir perėmus derybas su ACCREDITED, dėl šių veiksmų yra pareikštas ieškinys Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-4039-432/2020, kurioje ieškovas, kartu su kitais atsakovais, kaip vieną iš savo atsiliepimo argumentų naudojo POLINS nemokumo argumentą, konkrečiai nurodė, kad buvo požymių, leidžiančių teigti, jog POLINS yra nemoki arba artimiausiu metu tokia bus, tuo tarpu šiame ieškinyje, priešingai, tvirtina, kad bendrovės finansinė padėtis gera. Atsakovo teigimu, dėl galutinio atsiskaitymo su ieškovu buvo tartasi žodžiu, taip pat elektroniniu paštu, taip ieškovui buvo pranešta, kad su juo bus atsiskaityta, kai tik bendrovė turės pakankamai lėšų atsiskaitymui, vadinasi, jokio darbdavio piktybiškumo neatsiskaitant su ieškovu nebuvo ir negalėjo būti. Be to, prie dabartinės sudėtingos situacijos bendrovėje prisidėjo ir ieškovas savo neteisėtais veiksmais, kurių išdavoje bendrovės verslas buvo perkeltas į ieškovo kartu su kitais asmenimis įsteigtą įmonę, tokius paties ieškovo nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus patvirtina ir tai, kad jis iki pat 2020 m. spalio 22 d. negrąžino bendrovei tarnybinio kompiuterio. Atsakovo vertinimu, netesybos esant atitinkamoms aplinkybėms gali būti sumažintos. Mano, kad ieškovo prašomos priteisti 32252,23 Eur netesybos yra neprotingai didelės ir pažeistų darbo santykio šalių teisių proporcingumo principą, todėl priteistinų netesybų dydis turėtų būti mažinamas iki 1 VDU, kurį sudaro 9412,47 Eur. Netesybų sumokėjimas sutrikdytų einamąją bendrovės veiklą, mokėjimus kitiems darbuotojams ir kreditoriams, o ieškovas, kuris prisidėjo prie tokios bendrovės būklės, nepagrįstai praturtėtų, tokio dydžio netesybos atliktų ne kompensacinę, o baudinę funkciją, nes ieškovas dėl pavėluoto atsiskaitymo nepatyrė ir negalėjo patirti tokio dydžio nuostolių, be to, nors ir pavėluotai, bet bendrovė atsiskaitė su ieškovu. Nurodė ir tai, kad ieškovo ieškinyje nurodomas bendrovės pelnas 2017–2018 metais nieko nepasako apie dabartinę bendrovės finansinę situaciją. Bendrovės 2020 m. rugsėjo 1 d. pelno–nuostolių ataskaita rodo, kad bendrovės nuostoliai pirmus devynis 2020 m. mėnesius sudarė daugiau kaip 2,5 mln. zlotų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu nusprendė ieškovo M. J. M. ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti ieškovui iš atsakovo POLINS Sp. Z. O. O. 20000 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas, 1335,84 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškovo M. J. M. ieškinį atmesti. Teismas taip pat iš atsakovo priteisė Lietuvos valstybei 450 Eur žyminio mokesčio ir 5 Eur teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2017 m. lapkričio 7 d. dirbo bendrovėje, iš bendrovės direktoriaus pareigų jo prašymu buvo atleistas 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. birželio 22 d. šalys sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovas su 2020 m. rugsėjo 17 d. prašymu dėl pilno neatsiskaitymo pasibaigus darbo santykiams kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri sprendimu jo prašymą atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtą jos kompetencijai. Teismas nurodė, kad pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašymu dėl atleidimo iš darbo (iš bendrovės direktoriaus pareigų) šalys 2020 m. birželio 22 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2020 m. birželio 22 d. DK 55 straipsnio pagrindu, susitarimo 2 punktu šalys susitarė, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, tačiau, kaip tvirtina ieškovas, tą pripažįsta ir pats atsakovas, darbdavys su darbuotoju atsiskaitė tik 2020 m. spalio 5 d., tą patvirtina ir bylos medžiaga. Nors atsakovas teigia, kad dėl galutinio atsiskaitymo su ieškovu tarėsi žodžiu, tačiau tokių savo teiginių neįrodė, priešingai, atsakovas – juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, rašytiniu 2020 m. birželio 22 d. susitarimu įsipareigojo su darbuotoju atsiskaityti tą pačią dieną, tačiau to nepadarė. Teismas pažymėjo, kad darbuotojas dar 2020 m. rugsėjo 8 d. rašė bendrovei elektroninį laišką, primindamas, kad su juo vis dar neatsiskaityta, į ką bendrovė atsakė neturinti pinigų atsiskaitymui, tačiau vos tik darbuotojui kreipusis į Darbo ginčų komisiją su 2020 m. rugsėjo 17 d. prašymu dėl atsiskaitymo iš bendrovės išieškojimo, bendrovė rado reikiamą sumą atsiskaitymui su darbuotoju ir su juo atsiskaitė. Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas atsiliepime Darbo ginčų komisijai nurodė, kad netesybų suma sudaro 32 252,23 Eur, būtent šios sumos priteisimo ieškiniu prašo ieškovas. Nors atsakovas teigia sutinkantis su 1 VDU, t. y. 9 412,47 Eur, išmokėjimo ieškovui netesybų suma, tačiau įrodymų, kad šią sumą, kurią pats sutinka sumokėti, ieškovui būtų sumokėjęs, nėra pateikęs. Taipogi atsakovas neginčija ieškovo teiginių, kad ieškovas nedisponavo bendrovės lėšomis, nebuvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir atsiskaitymą darbo santykių nutraukimo dieną, kadangi šias funkcijas bendrovėje atliko faktinis vadovas – valdybos primininkas V. V., kuris turėjo ir turi teisę sudaryti sandorius ir veikti atsakovo vardu, taip pat ir valdyti atsakovo sąskaitas. Teismas konstatavo, kad darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Spręsdamas dėl netesybų dydžio teismas įvertino darbuotojo darbo bendrovėje trukmę, gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, bendrovės finansinę padėtį, ir vertino, kad teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas iš darbdavio darbuotojui priteisiamas netesybų dydis yra 20000 Eur. Teismas paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl kitų argumentų nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovas POLINS Sp. Z. O. O. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir sumažinti priteistas 20000 Eur netesybas iki 9412,47 Eur. Apeliantas mano, kad priteistos netesybos yra neprotingai didelės ir pažeidžia proporcingumo principą. Paaiškina, kad pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.). Apeliantas teigia, kad šiuo atveju iš jo yra priteista neprotingai ir neproporcingai didelė suma, kuri atsakovui neturint galimybės vykdyti pagrindinės draudimo agento veiklos ir esant sunkiai finansinei padėčiai, taptų sunkia našta bendrovei, šių netesybų sumokėjimas sutrikdytų einamąją bendrovės veiklą, mokėjimus kitiems darbuotojams ir kreditoriams, o ieškovas, kuris prisidėjo prie tokios atsakovo bendrovės būklės, nepagrįstai praturtėtų. Apelianto teigimu, tokio dydžio netesybos atliks ne kompensacinę, o baudinę funkciją, nes ieškovas dėl pavėluoto atsiskaitymo nepatyrė ir negalėjo patirti tokio dydžio nuostolių. Apeliantas paaiškina, kad nors ir pavėluotai, bet atsiskaitė su ieškovu jam išmokėdamas 22285,77 Eur. Be to, atsakovo nuomone, jis uždelsė atsiskaityti su ieškovu dėl pateisinamų priežasčių, dalis kurių susijusios su ieškovo neteisėtais veiksmais, t.y. su tuo, jog ieškovas pasinaudojo komercinėmis paslaptimis, perėmė atsakovo verslą ir jį perkėlė į savo įsteigtą įmonę. Apeiantas taip pat mano, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, o teismas iš atsakovo priteisė visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
6. Ieškovas M. J. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš atsakovo apeliacinėje instancijoje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo dar labiau mažinti netesybas dėl darbdavio nurodytų aplinkybių. Paaiškina, jog darbdavys nepagristai teigia, kad dėl galutinio atsiskaitymo jis tarėsi žodžiu, taip pat el. paštu. Atsakovas tokių savo teiginių neįrodė. Bendrovė, sudarydama susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, net nekėlė klausimo dėl atsiskaitymo su darbuotoju išdėstymo ar vėlesnio atsiskaitymo, nepervedė bent dalies darbuotojui priklausančių išmokų, nieko apie tai nepaaiškino. Ieškovas paaiškina, kad jis pats kreipėsi dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas sumokėjimo, bet tokius prašymus bendrovė ignoravo, o rado reikiamą sumą atsiskaitymui tik kai jis inicijavo darbo ginčą. Be kita ko, bendrovės į bylą pateiktas susirašinėjimas patvirtina, kad susitarimo dėl ilgesnių atsiskaitymo terminų nebuvo ir, kad įmonė tik atsiprašo, jog vėlavo atsiskaityti ilgiau nei 2,5 mėnesio. Teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas pripažįsta prievolę iš dalies, bet neginčijamos 9412,47 Eur netesybų sumos irgi nėra sumokėjęs. Nagrinėjamu atveju darbdavys neįrodė nei, kad darbo sutarties nutraukimo dieną buvo objektyvios priežastys, pateisinančios neatsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju, nei kad egzistavo darbuotojo kaltė. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad jis prisidėjo prie to, jog šuo metu įmonės finansinė situacija yra sudėtinga. Paaiškina, kad atsakovas iš tikrųjų 2020 m. birželio 24 d. neteko galimybės užsiimti pagrindine veikla susijusia su GEFION draudimo paslaugų platinimu, nes ši įmonė prarado licenciją, bet tokia situacija niekaip nėra susijusi su jo veiksmais einant įmonės POLINS Sp. Z. O. O. vadovo pareigas. Ieškovas paaiškina, kad jis laiku negrąžino kompiuterio, bet jo vertė yra itin maža, ir kad atsakovas elgėsi neproporcingai dėl to neatsiskaitydamas su juo. Ieškovas pažymi, kad jis ėjo bendrovės administracijos vadovo pareigas, tačiau nedisponavo darbdavio lėšomis, nebuvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir atsiskaitymą darbo santykių nutraukimo dieną ir todėl nėra kaltas dėl savalaikio neatsiskaitymo. Ieškovas taip pat mano, jog nėra pagrindų mažinti netesybas. Nors darbdavys nurodo, kad priteista suma taptų sunkia našta bendrovei, bet byloje nėra tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovo žiniomis, 2019 metais bendrovė gavo 1154346,80 zlotų grynojo pelno (2018 m. – 12979781,71 zlotų), pagrindinės veiklos pelnas sudarė 3276042,57 zlotų (2018 m. – 17145828,28 zlotų). Tai reiškia, kad bendrovė ilgą laiką veikė itin pelningai, todėl veiklos masto mažėjimas 2020 m. pradžioje negali pateisinti neatsiskaitymo. Ieškovas pažymi, kad atsakovas patalpų nuomos sutartį nutraukė tik 2020 m. lapkričio 13 d., t.y. praėjus beveik 5 mėnesiams po jo atleidimo. Nepagrįstai atsakovas teigia, kad jis dėl pavėluoto atsikaitymo nepatyrė nuostolių. Taip pat ieškovas paaiškina, jog pagal kasacinio teismo praktiką priteistina išmoka gali būti mažinama tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui. Ieškovo įsitikinimu, šiuo atveju darbdavys neįrodė netesybų mažinimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
8. Byloje yra kilęs ginčas dėl darbuotojui priteistų netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį skaičiavimo bei galimybės šias netesybas sumažinti.
9. Apeliantas nurodo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 9412,47 Eur netesybų priteisimo. Vis dėlto apeliantas pateikia prieštaringus argumentus, t.y. nurodo, kad su darbuotoju buvo susitaręs, kad su juo atsiskaitys vėliau nei atleidimo dieną, o tokie argumentai gali būti įvertinti kaip pagrindas konstatuoti, jog darbdavio prievolė mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas apskritai neatsirado.
10. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atmeta tokius apelianto argumentus kaip neįrodytus. Iš 2020 m. birželio 22 d. susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo matyti, jog šalys sudarydamos šį susitarimą aptarė atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką ir šiame susitarime numatė, kad su ieškovu bus atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną. Darbdavio argumentai, kad su darbuotoju kitaip buvo susitarta žodžiu, yra deklaratyvūs – tokių argumentų nepatvirtina nei šalių faktinis elgesys, nei kiti netiesioginiai įrodymai. Ieškovas pagrįstai teigia, kad 2020 m. rugsėjo 8 d. elektroniniame susirašinėjime darbdavys pripažįsta, jog praleido atsiskaitymo terminą ir šiame susirašinėjime atsakovo atstovas nemini, kad buvo kokių nors susitarimų dėl šio termino pratęsimo (e. bylos t. 1, b.l. 38, zip priedas Nr. 2). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad susitarimas dėl galutinio atsiskaitymo termino pratęsimo nebuvo sudarytas, ir kad netesybos pagrįstai skaičiuojamos nuo darbo sutarties nutraukimo momento.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad ieškovas nėra atsakingas už tai, jog su juo nebuvo atsiskaityta darbo sutarties nutraukimo dieną. Nors ieškovas ir buvo administracijos vadovas, tačiau sprendimų, susijusių su savo paties darbo santykių pabaiga bei galutiniu atsiskaitymu, jis nepriėmė, t.y. jis nedisponavo bendrovės lėšomis ir nebuvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir atsiskaitymą darbo santykių nutraukimo dieną. Darbdavys teigia, kad ieškovas galėjo padaryti įmonei žalos, nes įsteigė kitą konkuruojančią įmonę, bet šie teiginiai irgi darbuotojo kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo neįrodo, ir kaip pripažįsta pats atsakovas, - darbo sutarties su ieškovu nutraukimo metu, t.y. tuo metu kai darbdavys turėjo atsiskaityti su ieškovu, darbdaviui apie tai net nebuvo žinoma. Be to, įstatymai nenumato, kad darbdavys galėtų vienašališkai sustabdyti galutinio atsiskaitymo darbuotojui išmokėjimą dėl paaiškėjusių darbuotojo galimai padarytų nekonkuravimo pažeidimų ar kitų priežasčių.
12. Apeliantas prašo sumažinti priteistą 20000 Eur netesybų sumą kaip neproporcingą. Apeliantas remiasi kasacinio teismo praktika, nustatančia, kad išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Taip pat apeliantas remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, jog darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ši kasacinio teismo praktika yra aktuali ir taikytina mutatis mutandis, nepaisant kiek pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam DK ir, kad tokių nuostatų iš esmės laikosi ir pats kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e3K-3-333-684/2019 (nutarties 50 punktas) yra pasisakęs dėl ankstesnės kasacinio teismo praktikos taikymo, įsigaliojus 2017 m. DK, kai yra sprendžiama dėl galimybės sumažinti darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką).
13. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti bylai reikšmingus faktus, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas. Teismas teisingai vertino visas apelianto nurodytas aplinkybes, įskaitant ir tas, kurios yra susijusios su laikinais įmonės finansiniais sunkumais dėl prarasto verslo parnerio. Apeliantas neneigia, kad įmonės veikla buvo itin pelninga ir, kad ieškovui, kaip įmonės vadovui, nuo pat darbo santykių pradžios darbdavys mokėjo pakankamai didelį, bet jo indėlį į įmonės veiklos rezultatus atitinkantį darbo užmokestį. Apeliantas teigia, kad 20000 Eur netesybų suma yra pernelyg didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Bet kaip minėta, darbdaviui taikomos netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas yra siejamos su vidutiniu darbo užmokesčiu ir jos yra apskaičiuojamos proporcingai uždelstam atsiskaityti laikui. Šiuo atveju ieškovui priteista netesybų suma yra tik nežymiai didesnė nei du darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, nors darbdavys uždelsė atsiskaityti su juo daugiau kaip tris mėnesius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui priteista netesybų suma nėra aiškiai neproporcinga lyginant tiek su ieškovo darbo užmokesčiu, tiek ir su įprastais įmonės finansiniais veiklos rezultatais. Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovas dėl pavėluoto atsiskaitymo su juo realių nuostolių nepatyrė ir, kad nepagrįstai praturtės jam išmokėjus netesybas. Bet įstatymas tiesiogiai nesieja pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbdaviui taikomų netesybų su darbuotojo realiai patirtais nuostoliais dėl uždelsto atsiskaitymo. Šia norma yra siekiama ne tik kompensuoti darbuotojo turtinius praradimus, bet ir skatinti, kad darbdavys tinkamai ir laiku vykdytų finansinius įsipareigojimus darbuotojams, o laiku mokamas atlyginimas yra vienas iš esminių teisingo apmokėjimo už darbą principo aspektų. Byloje nustatyta, kad ieškovas įmonėje dirbo pakankamai ilgai – nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. birželio 22 d., dėl ko ieškovui priteista netesybų suma taip pat nelaikytina socialiai neteisinga, neatitinkančia ieškovo teisėtų lūkesčių, susijusių su jo teise gauti laiku mokamą atlyginimą. Teismo vertinimu, šiuo atveju teismo priteista netesybų suma yra ir proporcinga ir teisinga, t.y. atitinkanti įstatymų leidėjo valią, kad sankcija darbdaviui už šį darbo įstatymų pažeidimą būtų adekvati ir atgrasanti. Pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė ženkliai mažesnę netesybų sumą, nei jam priklausytų pagal įstatymą, t.y. netesybas sumažino nuo 32252,23 Eur sumos iki 20000 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo dar labiau mažinti šias netesybas dėl apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių.
14. Apeliantas teigia, kad ieškovas neteisėtai, pasinaudodamas įmonės komercinėmis paslaptimis, galėjo padaryti įmonei žalos ir kad dėl tokios žalos atlyginimo jis yra pateikęs ieškinį (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1173-432/2021). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tokie ieškovo veiksmai, net jei jie ir pasitvirtintų minėtoje darbdavio inicijuotoje civilinėje byloje, nesuteikia darbdaviui teisės vienašališkai sustabdyti DK 146 straipsnio 2 dalyje numatytų atsiskaitymo su darbuotoju terminų skaičiavimo. Darbuotojo atsakomybė bus įvertinta sprendžiant darbdavio pateiktą ieškinį, bet nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nesudaro pagrindo ypatingai palankiai vertinti darbdavio elgesį ir pateisinti jo padarytą darbo įstatymų pažeidimą.
15. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
16. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimo pagrįstumą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šioje byloje teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovo naudai. Nors teismas ir sumažino priteistinas netesybas, tačiau ieškovo bylinėjimosi išlaidos šioje byloje susidarė išimtinai dėl atsakovo kaltės ir todėl teismas, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 93 straipsnio 4 dalis) pagrįstai jas priteisė neatsižvelgdamas į tai, kad ieškinys formaliai yra patenkintas iš dalies.
18. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius bei, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
19. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
20. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.).
21. Ieškovas prašo priteisti 1452 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovo patirtas išlaidas patvirtina advokatės pateikti duomenys apie apmokėjimą už teisines paslaugas, ieškovo išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatyto maksimalaus dydžio. Todėl ieškovo prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo POLINS Sp. Z. O. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui M. J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo POLINS Sp. Z O. O., juridinio asmens kodas 363102363, 1452 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.