Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9620-490/2022 pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui S. S. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka, trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. 2021 m. liepos 16 d. vandeniu buvo sulietas Jonavos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas ieškovės ,,Ergo Insurance SE“ gyventojų turto ir asmens civilinės atsakomybės draudimu (draudimo liudijimo Nr. 710-300-414820) (el. b., failas 1, b.l. 7-17). Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 3 281 Eur dydžio draudimo išmoką (el. b., failas 1, b.l. 18). Jonavos rajono savivaldybės administracija 2016 m. spalio 18 d. sutartimi gyvenamąjį būstą išnuomojo D. K. (el. b., 1 failas, b.l. 108-112), kuri ir sudarė draudimo sutartį su ieškove.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos ir atsakovas yra atsakingas už žalą, padarytą draudėjos turtui, kurią regreso tvarka, išmokėjusi draudimo išmoką, prašė atlyginti ieškovė (draudikė). Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, kad vanduo tekėjo ne iš atsakovo buto, kad žala galėjo kilti dėl stogo nesandarumo ar kitų priežasčių, todėl, kadangi atsakovo butas yra virš draudėjos buto, laikė, kad jis yra atsakingas už dėl vandens pratekėjimo kilusią žalą. Teismas sprendė, kad ieškovės prašomas atlyginti žalos dydis yra pagrįstas, paskaičiuotas, atsižvelgiant į turto sunaikinimo ar sugadinimo aktą, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad kaštai turėtų būti mažesni. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, draudėjai išmokėjusi 3 281 Eur dydžio draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad atsakovas, kurio bute buvo užliejimo židinys, kompensuotų šią sumą.

19. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl užpylimo židinio, nepagrįstai perkėlė atsakovui įrodinėjimo pareigą, be to netinkamai nustatė atlygintinos žalos dydį, kadangi dalis sąmatoje nurodytų darbų yra nesusiję su turto būklės atkūrimu ir neįvertintas turto nusidėvėjimas.

20. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).

21. Ieškovė, išmokėjusi draudėjai draudimo išmoką, įgijo teisę išmokėtą sumą regreso tvarka išsiieškoti iš už žalą atsakingo asmens – atsakovo. Kadangi atsakovas ginčija civilinės atsakomybės sąlygas, teisėjų kolegija toliau dėl jų pasisako.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

23. Byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

24. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalėjo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai).

25. Patalpų užliejimo atvejais deliktinė atsakomybė patalpų, kuriose įvyko vandentiekio avarija, savininkui gali kilti ir neįrodžius konkrečių trūkumų, lėmusių žalos atsiradimą, – ieškovui užtenka įrodyti, kad žala kilo iš atsakovo valdomų patalpų, nes ieškovas turi ribotas galimybes apžiūrėti atsakovui priklausančias patalpas. Turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017). Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, kitaip tariant, tai yra netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog užliejimo židinys buvo atsakovui priklausančiame bute. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

27. Pažymėtina tai, kad užliejimo židinys buvo atsakovui priklausančiame bute, patvirtina ne tik 2021 m. liepos 28 d. įvykio apžiūros akte nurodytos aplinkybės, tačiau ir užlieto buto nuotraukos, iš kurių nustatyta, kad butas užlietas būtent iš virš jo esančių patalpų (apgadintos apdrausto buto lubos). Esant pakankamiems duomenis apie tai, kad užpylimas įvyko iš viršuje esančių patalpų, kurios nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovė neprivalo įrodyti konkrečią tokio užpylimo priežastį, t. y. dėl ko vanduo iš atsakovo buto prasiskverbė į draudėjos butą. Ginčo dėl to, kad virš draudėjos buto yra atsakovui priklausantis butas, nėra.

28. Žalą padariusio įvykio priežastį privalo įrodyti patalpos savininkas (valdytojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Taigi šiuo atveju ieškovei byloje įrodžius buto užliejimo iš aukščiau esančio atsakovo buto faktą, pareigą įrodyti (paneigti), kad atsakovas nėra atsakingas dėl užpylimo, kad jis galėjo įvykti dėl nesandaraus stogo ar bendro naudojimo inžinerinės sistemos trūkumų, turėjo atsakovas (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą atmestinas kaip nepagrįstas. Priešingai atsakovo pozicijai, jo į bylą pateikti įrodymai – UAB Jonavos ūkis ataskaita ir planas, kuriuose nurodyti duomenys apie atliktus ir planuojamus atlikti remonto darbus name, ne patvirtina, o paneigia aplinkybę, kad vandens prasiskverbimo priežastis galėjo būti dėl bendro naudojimo objektų trūkumų ar gedimų. Užpylimo laikotarpiu jokių gedimo / avarijos bendro naudojimo inžinerinėje sistemoje nebuvo. Jokių remonto, priežiūros ar inžinerinės įrangos keitimo, kuri būtų priskirta bendro naudojimo objektams, taip pat nebuvo vykdoma. Nors atsakovas laikosi pozicijos, kad užpylimas galėjo įvykti dėl nesandaraus namo stogo, tačiau neatskleidžia kokiu būdu ne viršutiniame namo aukšte esantis butas galėjo nukentėti nuo lietaus poveikio, kai tuo tarpu tokio poveikio nepatyrė virš aplieto buto esantis butas. Be to, pats atsakovas net nenurodė, kad įvykio metu apskritai būtų lijęs lietus. Todėl deklaratyvūs atsakovo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas įrodė nesantis atsakingas už apliejimą (CPK 178 straipsnis).

30. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje esantį įvykio apžiūros aktą, draudėjos buto nuotraukas, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių (jų atstovų) paaiškinimus, liudytojos parodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė, kad draudėjos butas buvo užlietas iš viršuje esančių patalpų, kurios priklauso atsakovui, tuo tarpu atsakovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo daryti byloje priešingą išvadą (CPK 178, 185 straipsniai).

33. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai (turto sunaikinimo, sugadinimo aktas, nuotraukos) patvirtina, jog žala apdraustam turtui buvo padaryta būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims, todėl konstatuotina, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių pasekmių .

35. Žala (nuostoliai), kaip civilinės atsakomybės sąlyga, asocijuojasi su pakenkimu tam tikram objektui, neigiamu poveikiu jam, kuris pasireiškė to objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu. Žala visada turi būti įvertinama, išreiškiama pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio inintegrum principo (CK 6.251 straipsnis). Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018). Tai reiškia, kad spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis).

36. Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas. Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti buto remonto sąnaudų atlyginimą. Žalos dydžio nustatymas tokiu atveju reiškia, kad turi būti nustatyta, kiek kainuotų sugadintų patalpų atkūrimas iki tokios būklės, kokios šios patalpos buvo iki užliejant vandeniu.

37. Nagrinėjamoje byloje žalos dydis nustatytas remiantis ieškovės pateikta 2021 m. rugpjūčio 8 d. lokaline sąmata apliejimo pasekmėms – lubų, sienų ir grindų apgadinimams, pašalinti. Pagal minėtą sąmatą apskaičiuota 3 281,56 Eur (be PVM) dydžio suma (el. b. failas 1, b. l. 20-21). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog šie sąmatoje nurodyti darbai yra nesusiję su turto būklės atkūrimu: uždengimas polietilenine plėvelė - 87,03 Eur; šviestuvo demontavimas – 24,02 Eur; virtuvės baldų demontavimas – 145 Eur; baldų perstumdymas – 35 Eur; ūkinių šiukšlių valymas iš patalpų – 76,92 Eur; papildomų mechanizmų vertė – 116,47 Eur; statybvietės išlaidos – 230,92 Eur; soc. draudimas - 28,14 Eur; pridėtinės išlaidos – 328,62 Eur; pelnas – 156,26 Eur. Viso – 1 228,38 Eur sumai. Todėl ši suma turėtų būti minusuojama iš bendros 3 281 Eur sumos. Atsakovo nurodomi darbai yra įsisiję su buto remonto darbais, siekiant pašalinti užliejimo pasekmes. Akivaizdu, kad neperstūmus baldų, esančių patalpoje, nėra įmanoma pakeisti sugadintų grindų, kad atliekant remonto darbus yra reikalinga užsidengti remontuojamoje patalpoje esančius baldus, kad norint suremontuoti lubas yra reikalinga nukabinti šviestuvą, kad statybinių darbų eigoje susidaro atliekos/šiukšlės, kurias reikalinga pašalinti. Kitos atsakovo nurodomos išlaidos (statybvietės, pridėtinės išlaidos, draudimas, pelnas ir pan.) yra patiriamos tais atvejais, kai darbams atlikti yra samdomas juridinis asmuo. Draudėja nėra pradėjusi paruošiamųjų statybos darbų ir ji kaip fizinis asmuo turi teisę laisva organizuoti turto atkūrimą jai priimtinu būdu. Tačiau vien tokia aplinkybė, kad ieškovė turto atkūrimo darbus (ar dalį jų) gali atlikti ūkio būdu, tokiu būdu nepatirdama dalies aukščiau nurodytų išlaidų, nesudaro pagrindo apriboti žalą patyrusio asmens teisės į kokybišką darbų atlikimą. Šios išlaidos yra realiai tikėtinos, pagrįstos objektyviais duomenimis ir skaičiavimais, o apeliantas / atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių apskaičiuotų išlaidų pagrįstumą, tiesiog apskritai nesutiko, kad išlaidos turi būti atlyginamos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šias išlaidas pripažinti ieškovės patirta žala. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nesudarančiu pagrindo pakeisti ar panaikinti sprendimo dalį dėl netiesioginių statybos išlaidų kaip dalies žalos priteisimo. Niekuo nepagrįsta atsakovo pozicija, jog neturėtų būti atlygintos „Tinkuotų arba betono sienų labai geras glaistymas ir šlifavimas du kartus“, kadangi nepaaiškinta sąmatoje kas yra tariamas „labai geras glaistymas ir šlifavimas du kartus”. Buto remonto kaina nustatyta naudojantis „Sistela“ sertifikuota programine įranga ir rinkos kainų duomenų bazėmis. Sudarytoje lokalinėje sąmatoje gautas skaičiavimo rezultatas bei jo nustatymo procesas yra pagrįstas normatyvais.

38. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskaičiavo nusidėvėjimo. Apelianto vertinimu nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 20 straipsniu, kuriame nustatytas 6 procentų per metus baldams, išskyrus naudojamus viešbučių veiklai, nusidėvėjimas (pagal analogiją nusidėvėjimo procentas gali būti skaičiuojamas ir buto remontui). Teisėjų kolegija apelianto argumentą, jog sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi būti įvertintas turto nusidėvėjimas pripažįsta pagrįstu, tačiau visiškai nepritaria, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma Pelno mokesčio įstatymo nuostata, kadangi šis įstatymas reglamentuoja visiškai kitokio pobūdžio teisinius santykius, t. y. jis nustato uždirbto pelno ir / arba gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką (Pelno mokesčio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoj nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018; 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019).

40. Draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-219/2017; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis.

41. Taigi draudikas negali įgyti daugiau teisių negu jų turėjo nukentėjęs asmuo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo motyvui, kad šiuo atveju nusidėvėjimo normatyvas netaikytinas, kadangi butas ir namų turtas bute apdrausti atkuriamąja verte, kuri pagal viešai skelbiamas Ergo gyventojų turto draudimo taisykles reiškia vertę, atitinkančią turto atkūrimo išlaidas iki naujos, bet nepagerintos būklės. Sutartis susaisto tik jos šalis ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (CK 6.1 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų ir tik joms taikomos sutarties apsaugos ribos. Dėl nurodytų priežasčių, nepaisant to kokios apimties yra draudimo apsauga – tai nesukuria draudikui teisės reikalauti daugiau, negu gali reikalauti žalą patyręs asmuo.

42. Įprastai nusidėvėjimas suprantamas kaip daikto vertės sumažėjimas per laikotarpį, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad nusidėvėjimas turėtų būti skaičiuojamas tik nuo medžiagų kainos, neįtraukiant darbų išlaidų. Toks nusidėvėjimo skaičiavimas atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes, norint atkurti turto būklę iki tokio lygio, kokia ji buvo prieš sugadinimą, yra būtini tokio pat pobūdžio, apimties ir vertės darbai. Nusidėvėjimas turi būti skaičiuojamas taikant metinį nusidėvėjimo koeficientą 0,8, kuris yra nustatytas Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 6.

43. Nagrinėjamo klausimo išsprendimui (teisingam žalos dydžio nustatymui) yra reikšminga aplinkybė, kada bute buvo darytas remontas. 2022 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdyje apklausta D. K. parodė, kad remontą darė 2020 m. lapkričio gale – tiksliai nurodyti datos negalėjo, tik pažymėjo, jog maždaug po pusės metų po remonto padarymo įvyko avarija, kurios metu buvo aplietas jos gyvenamasis būstas (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:06 val. iki 1:11 val). Įvykio apžiūros akte taip pat užfiksuota, kad remontas darytas 2020 m. (el. b., failas 1, b.l. 17). Kaip 2022 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdžio metu paaiškino ieškovės atstovas, ši aplinkybė nustatyta iš D. K. paaiškinimų įvykio apžiūros metu. Atsakovas teigia, jog remontas bute objektyviai galėjo būti padarytas daugiau prieš 10 metų, tačiau ši atsakovo prielaida nepagrįsta jokiais argumentais ir ar įrodymais, o tik subjektyviu atsakovo ( jo atstovo) vertinimu, nurodant, kad remontas padarytas „tarybinės mados“ ir dabar tokio niekas nedaro. Užpylimas įvyko netikėtai ir akivaizdu, kad tokio pobūdžio įvykiui įprastai žmonės nesiruošia, t. y. nerenka įrodymų, kad galėtų pagrįsti tiksliai kada buvo darytas remontas ir kiek kainavo medžiagos, tam, kad įgytų teisę į žalos, padarytos apliejimu, atlyginimą. Dėl šios priežasties būtų neprotinga reikalauti iš žalą patyrusio asmens pateikti tokio pobūdžio įrodymus. Nagrinėjamu atveju nėra jokių akivaizdžių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą abejoti draudėjo nurodyta aplinkybe dėl remonto padarymo datos. Juo labiau, kad pagal draudimo sutarties nuostatas remonto padarymo data neturėjo jokios reikšmės draudėjo atlygintinos žalos dydžiui, dėl ko sudarant įvykio apžiūros aktą draudėja neturėjo jokio intereso nurodyti klaidingą atlikto remonto datą. Subjektyvus už padarytą žalą atsakingo asmens skonio / stiliaus vertinimas nesudaro pagrindo spręsti, kad remontas buvo darytas daugiau kaip prieš 10 metų. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija laiko, kad remonto padarymo data yra 2020 m. Kadangi nuo būsto remonto padarymo iki turto sugadinimo nėra praėję metai – nėra pagrindo skaičiuoti nusidėvėjimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Ieškovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.