Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir jo gynėjo Lauryno Pakštaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, ir nubaustas laisvės atėmimu devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu A. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus buvo nuteistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 8 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą nužudyti savo šeimos narį – savo motiną E. J., gim. (duomenys neskelbtini), kuri dėl jai diagnozuoto Alzheimerio sindromo buvo neįgali, pasyviai gulinti, galinti tik nesąmoningai, neintensyviai pajudėti lovoje, t. y., esanti bejėgiškos būklės, tyčia, jai gulinčiai lovoje, pagalve užspaudė jai kvėpavimo takus – nosį ir burną, tuo padarė jai židinines kraujosruvas lūpų, dešinio žando, smakro pogleivyje, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose, smulkiažidinines kraujosruvas po voratinkliniu smegenų dangalu, dešinio plaučio apatinėje skiltyje, trachėjos pogleivyje, taškinius kraujosruvų plotus odoje, dėl ko E. J. nuo mechaninio uždusimo įvykio vietoje mirė ir taip nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį – motiną E. J..

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Nuteistasis A. J. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus paskirtą bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. nurodė, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką norėdamas nutraukti motinos kančias, nes ji nejudėjo, tuštinosi po savimi. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, nuteistojo elgesys buvo desperatiškas, o ne motyvuotas ir iš anksto suplanuotas. Iš nuteistojo parodymų aiškėja tikroji jo tyčia, jos turinys ir veikos motyvas, todėl teismo vertinimas, kad A. J. siekė išspręsti problemą – išvengti rūpinimosi savo motina – nėra teisingas ir pagrįstas. A. J. slaugė savo motiną kelerius metus. Iš pradžių motiną jis slaugė kartu su tėvu, bet šiam mirus paskutinius keletą metų motinos slaugymo našta teko jam vienam. Ši našta yra labai sunki, slegianti ir moraliniu, ir fiziniu, ir finansiniu požiūriu. Be savo kasdienių darbų ir rūpesčių nuolat reikia prižiūrėti ligonį, kuris savimi pasirūpinti negali; slauga reikalauja didelių piniginių lėšų. Kaip rodo praktika, ilgainiui asmuo, kuris slaugo giminaitį, pavargsta nuo fizinės ir moralinės naštos bei atsakomybės. Slauga asmeniui stacionariose valstybės (savivaldybių) institucijose garantuojama tik 120 dienų per metus, o praėjus šiam laikui už tolesnį ligonio laikymą slaugos namuose reikia mokėti, pagal nustatytus įkainius – po 30 eurų už dieną. E. J. buvo slaugoma slaugos ligoninėje, tačiau pasibaigus 4 mėnesių terminui buvo grąžinta į namus. A. J. neturint galimybės mokėti už papildomą slaugos terminą buvo likusi vienintelė išeitis – slauga namie. Kaip nustatyta bylos duomenimis, pas namuose slaugomą nukentėjusiąją E. J. neateidavo joks socialinis darbuotojas. Vykstant ikiteisminiam tyrimui pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, pagal kurį buvo nustatyta, kad gydymo įstaigos darbuotoja, turėjusi apžiūrėti nukentėjusiąją namuose, to nedarė. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, sunkaus ligonio slaugymo našta gulė išimtinai ant nuteistojo pečių, o jis adekvačios pagalbos nesulaukė.

2.2. Byloje nustatyta, kad A. J. negalėjo surasti, kur patalpinti motiną, ją prižiūrėjo pats, jam tai kainavo labai daug jėgų. Nebuvo nė dienos, kad jis negalėtų matyti mamos besikankinančios; jis vedė uždarą gyvenimo būdą, nenorėjo, kad aplinkiniai matytų tokią mamos būseną. Kadangi motinos priežiūra reikalavo daug laiko ir jėgų, A. J. sunkiai sekėsi suderinti darbą ir neįgalios motinos priežiūrą. Dėl to sutriko jo miegas, jis užmigdavo darbo metu. Prasidėjo psichologinės problemos, nuteistasis nuolat galvojo apie savižudybę, o parvežus mamą iš globos namų jo suicidinės mintys padažnėjo. Byloje nustatyta ir tai, kad A. J. net bandė žudytis – 2016 m. lapkričio mėnesį sąmoningai perdozavo migdomųjų vaistų, juos užgerdamas dideliu kiekiu alkoholio. Pasak nuteistojo ir jo gynėjo, visuma išvardytų aplinkybių rodo sunkią nuteistojo būklę ir aplinkybes, kurių įveikti be išorinės pagalbos nebuvo galimybės, todėl teismo vertinimas nusikaltimą buvus be rimto preteksto yra paviršutiniškas. Nuosprendyje nurodoma, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo alkoholis, tačiau, apeliantų teigimu, alkoholį nuteistasis vartojo dėl sunkaus gyvenimo, sunkumų, susijusių ir su slauga, ir šios aplinkybės nepaneigtos byloje esančiais įrodymais. Apeliantų nuomone, teismas taip pat nepagrįstai nurodė esą nukentėjusiajai nebuvo nurauktos kančios, nes ji jų nejautė būdama nesąmoningos būsenos. Iš tiesų, kaip nustatyta bylos duomenimis, nukentėjusiajai formavosi pragulos, darančios neigiamą įtaką bendrai jos organizmo būsenai.

2.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnyje ar BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurios leistų svarstyti švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės skyrimą A. J., nėra. Apeliantų teigimu, A. J. bylos atvejis yra išskirtinis teismų praktikoje. Tai nėra nužudymas, paskatintas žemų paskatų, noro pasipelnyti, atkeršyti, nuslėpti ką nors nuo teisingumo, juolab nėra nusikaltimas be jokio rimto preteksto. Iš vienos pusės tai buvo atsakingo šeimos nario elgesys, o iš kitos – desperatiško, iškankinto ir pavargusio žmogaus elgesys – susikaupęs pervargimas, kurio niekaip nenuslopinsi, nebent apgaulingai slėpdamasis po alkoholiu ir jo tariamu atpalaidavimu. Todėl manytina, kad situacija yra išimtinė ir yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą išimtį ir lengvatą, nukrypti nuo baudžiamajame įstatyme nustatytos sankcijos vardan teisingumo principo – kuo teisingesnio veikos įvertinimo.

2.4. Anot apeliantų, nors skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo nesant pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą normą, tokia išvada daroma be pakankamai motyvuoto pagrindo. Nuosprendyje net nenurodyti teisme apklaustų ir teigiamai kaltinamąjį charakterizavusių liudytojų parodymai, susiję ir su nuteistojo asmenybe, ir su jiems žinomomis aplinkybėmis dėl jo motinos slaugos. Byloje surinkti duomenys apie nuteistąjį (tiek jo asmenybę charakterizuojanti medžiaga iki veikos padarymo, tiek ir po jos) apibūdina jį ne kaip nuožmų smurtautoją, sistemingą pažeidėją, cinišką asmenybę, o kaip gerą žmogų, kuris nusikalto dėl sunkiai susiklosčiusių aplinkybių. A. J. teigiamai charakterizavo jo draugai liudytojai R. B., H. J., R. Š., nuteistojo kaimynė V. S. ir buvusi vadovė A. K.. Be to, darboviečių ir sporto federacijų charakteristikos, pateiktos į bylą rodo, kad A. J. charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Nuteistasis buvo kvalifikuotas, socialus, bendraujantis, dirbo sporto srityje, mokė kitus šachmatų sporto, nepasižymėjo jokiomis asocialiomis charakteristikomis.

2.5. Apeliantų teigimu, gynybos prašymai prijungti prie bylos A. J. charakterizuojančią medicininę medžiagą, jo ligos istorijų išrašus ir kopijas, galinčius padėti susidaryti vaizdą apie sunkią nuteistojo psichinę būklę, bei apklausti nuteistąjį iki veikos padarymo gydžiusį psichiatrą atmesti kaip nepagrįsti. Apeliantų vertinimu, visos šios aplinkybės padarė neigiamą įtaką kaltinamojo asmenybės įvertinimui. Nors byloje atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, teismas šios ekspertizės akto nevertina ir nuosprendyje juo nesiremia. Ekspertizės akte nurodomos nuteistojo asmenybės deformacijos, bandymai žudytis, pažymima, kad jis jautėsi pavargęs nuo motinos slaugymo, buvo gilioje depresijoje. Ekspertizės išvados sutampa su tuo, kas nustatyta išrašant A. J. iš psichiatrinės ligoninės (2016 m. lapkritį, t. y. apie pusę metų iki veikos padarymo). Šios aplinkybės turi esminės reikšmės sprendžiant ir apie nuteistojo asmenybę, ir apie jo padarytos nusikalstamos veikos paskatas.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo A. J. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. J. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

4.1. Nuteistasis A. J. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu neginčija nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir šios veikos kvalifikavimo, tik prašo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas sušvelninti jam paskirtą bausmę.

4.2. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

4.3. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kokias nors ypatingas aplinkybes – BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

4.4. Nuteistojo A. J. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme nustatyta griežta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui įstatymas nenumato. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, baigta, jis pasikėsino į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių – žmogaus gyvybę, jo veika sukėlė nepataisomus padarinius – žmogaus mirtį. Tačiau už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam A. J. paskirdamas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose nustatytą laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į situaciją, susiklosčiusią nuteistojo ir nukentėjusiosios šeimoje, ir kaip A. J. subjektyviai suvokė šią situaciją, t. y., tinkamai neįvertino aplinkybių, kurios neabejotinai yra svarbios individualizuojant nuteistajam skirtiną bausmę. Individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinai mažesnė reikšmė.

4.5. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. J. ilgą laiką sirgo Alzheimerio liga. Ja rūpinosi vyras V. J. ir jų vienintelis sūnus A. J.. Po V. J. mirties (duomenys neskelbtini) motinos priežiūra užsiėmė tik A. J., kuris vis blogėjančios sveikatos būklės motinos priežiūrą turėjo derinti su darbu ir asmeniniu gyvenimu. Nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. E. J. buvo gydoma VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Greitai progresuojant demencijos reiškiniams pacientė tapo visiškai priklausoma nuo kitų asmenų pagalbos jai maitinantis, keičiant aprangą, tuštinantis ir atliekant higienos procedūras. Aplinkybę, kaip ženkliai per neilgą kelių mėnesių laikotarpį pablogėjo E. J. sveikatos būklė, iliustruoja 2017 m. spalio 10 d. specialisto paaiškinimų protokole užfiksuoti VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės gydytojo Ą. K. paaiškinimai. Gydytojas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 18 d. atvykusi į gydymo įstaigą sūnaus A. J. lydima E. J. vaikščiojo ir valgė pati, bet buvo dezorientuota aplinkoje. Jau nuo 2018 m. vasario 28 d. pacientė tapo visiškai priklausoma nuo kitų žmonių – ją reikėjo vartyti, pasodinti, maitinti, atlikti higienos procedūras, nuolat keisti sauskelnes ir t. t. Gydytojo teigimu, pagal galiojančius teisės aktus ligoninėje E. J. galėjo būti gydoma tik 120 dienų, 2017 m. balandžio 30 d. išrašant pacientę iš gydymo įstaigos jos savarankiškumas buvo visiškai prarastas, liga progresavo ir kelių mėnesių eigoje buvo tikėtinas jos mirties faktas. Pasak gydytojo, sūnus A. J. domėjosi motinos būkle ir kokius veiksmus jam reikės atlikti slaugant ją namuose (t. 1, b. l. 96-97). Nuteistasis A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tęsti E. J. slaugymo ligoninėje dėl savo prastos finansinės būklės jis negalėjo, todėl prižiūrėjo ją pats namuose. Nuteistojo teigimu, tuo pat metu jis turėjo dirbti, rūpintis motina ir lankytis pas gydytojus. Pasak nuteistojo, jis nebegalėjo suderinti darbo su motinos priežiūra, nebespėjo vykdyti darbo projektų, todėl savo noru nutraukė darbinius santykius su įmone, kurioje dirbo. Išėjęs iš darbo A. J. maždaug devynias ar dešimt dienų be pertraukos vartojo alkoholį ir toliau slaugė sergančią motiną, kuriai nuo nuolatinio gulėjimo ant kūno atsirado pragulos, ji taip pat susirgo diarėja (dažnas tuštinimasis neįprastai skystos konsistencijos išmatomis), dėl ko net per sauskelnes išmatomis išsitepdavo jos patalynė ir čiužinys, kuriuos A. J. nuolat reikėjo keisti. Nuteistasis parodė, kad uždusinti motiną pagalve jį paskatino aplinkybių visuma – progresuojanti motinos liga ir gailestis jai, paties nuteistojo psichologinės problemos, iš dalies ir jo įvykio dieną bei prieš ją vartotas alkoholis. Iš prie 2017 m. birželio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotolentelių matyti, kad įvykio vietoje rastas E. J. lavonas yra itin liesas, nukentėjusiosios raumenys sunykę, iš esmės likusi tik jos skeletą dengianti oda (t. 1, b. l. 9-21). Kaip nurodoma 2017 m. spalio 10 d. gydytojo Ą. K. paaiškinime, dėl diarėjos žmogaus kūnas netenka daug skysčių, praranda savo masę ir labai greitai nusilpsta. Jau kurį laiką sirgdama diarėja E. J. buvo itin nusilpusi ir tai aiškiai matoma iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotolentelių. Aptarti duomenys, rodantys, kad E. J. sveikatos būklė buvo itin bloga, beviltiška, o nusikalstamos veikos padarymo metu ji buvo dar labiau pablogėjusi dėl diarėjos, paties nuteistojo A. J. nurodytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo iš esmės atsitiktinio pobūdžio, sąlygota nuteistojo subjektyvaus įsitikinimo, kad visiškai nesiorientuodama aplinkoje, negalėdama judėti, kalbėti ir kitaip bendrauti su žmonėmis, netekusi didelės dalies savo kūno masės, būdama nesąmoninga, iš esmės praradusi bet kokį savarankiškumą bei didžiąją dalį socialinių ir fiziologinių žmogaus savybių, jo motina patiria dideles kančias. Nuteistasis esamą padėtį suvokė kaip beviltišką, žinojo, kad jo motina artimiausiu metu neišvengiamai mirs dėl natūralių priežasčių, todėl ryžosi pats atimti jai gyvybę ir nutraukti jos kančias kartu siekdamas palengvinti ir savąsias. Kitų motyvų, dėl kurių nuteistasis galėjo įvykdyti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, byloje nenustatyta. Išvadą, jog A. J. tokią savo motinos būklę subjektyviai suvokė kaip jos kančią, patvirtina ir 2017 m. birželio 13 d. nuteistojo kompiuterio apžiūros protokolo priede užfiksuoti duomenys, pagal kuriuos po įvykio jis savo draugui T. V. išsiuntė pranešimą, aiškiai nurodydamas, kad nutraukė motinos kančias (t. 1, b. l. 59). Šioje byloje susiklosčiusi situacija, kurią daugiausia nulėmė itin sunki E. J. sveikatos būklė, laikytina ypatinga, ne tipine nužudymo byloms, situacija, kuri sudaro pagrindą taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas švelninti pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. J. paskirtą bausmę.

4.6. Sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, būtina įvertinti ir nuteistojo asmenybę: jis neteistas; nebaustas administracine tvarka; ilgą laiką beveik iki pat sulaikymo dirbo; draugų, kaimynų ir buvusių darboviečių charakterizuojamas tik teigiamai; byloje nustatytos dvi nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nusikalstamą veiką padarė dėl beviltiškos savo padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas); byloje nėra duomenų, kad po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Nuteistojo A. J. asmenybę charakterizuojantys duomenys, kartu su jau aptarta situacija jo šeimoje, rodo, kad nusikaltimų recidyvo tikimybė yra itin maža, A. J. asmenybė nėra tokia pavojinga, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų jam turėtų būti skiriama griežta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė.

4.7. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. J. izoliavimas nuo visuomenės nors ir minimaliam BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam terminui – aštuoneriems metams, itin neigiamai paveiktų jo turimus socialinius ryšius bei tolesnes resocializacijos galimybes. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti teikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne nubaudimo funkcijai. Bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir teisingumo principo įgyvendinimas užtikrintas pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninus nuteistajam A. J. pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki švelnesnės, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, laisvės atėmimo bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendį pakeisti.

A. J., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, paskirtą laisvės atėmimo bausmę pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį sušvelninti iki penkerių metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.