Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Finansų bitė“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui D. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, kuria ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies, sumažinant priteistiną sutarties administravimo, sutarties sudarymo mokestį, taip pat delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

17. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teikia ir prašo prie bylos prijungti naują rašytinį įrodymą – UAB „Finansų bitė“ investuota suma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos pobūdį, įvertinęs tai, kad ieškovė remiasi vėliau iškilusia rašytino įrodymo pateikimo būtinybe, taip pat tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, rašytinio proceso tvarka buvo priimtas sprendimas už akių, įvertinęs byloje keliamus klausimus ir jiems išspręsti svarbias nustatyti aplinkybes, teismas ieškovės pateiktą įrodymą priima.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Ieškovas UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas D. G. 2022-03-07 sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 96257971 (toliau – Sutartis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Ieškovas suteikė atsakovui 2999,75 Eur (suma kuri faktiškai buvo perduota atsakovui) vartojimo kreditą 69 mėn. terminui (galutinis kredito grąžinimo terminas 2027-11-15), metinė palūkanų norma 21 proc., sutarties sudarymo mokestis 7,7 proc. (iš viso 250,25 Eur), mėnesinis administravimo mokestis 0,21 proc. (iš viso 262,73 Eur). Sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą, mokėti Sutartyje nustayto dydžio mokėjimo palūkanas bei tvarkymo mokestį, Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nevykdė prievolių pagal Sutartį, atliko 8 įmokas, vėliau nustojo mokėti. Atsakovas negrąžino ieškovui 2820,84 Eur kredito dalies. Kadangi atsakovas praleido sutartinių prievolių įvykdymo terminus, nevykdė sutartinių prievolių, ieškovas nuo 2023-04-11 vienašališkai nutraukė Sutartį.

Dėl administravimo mokesčio

19. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo iš atsakovo priteisti 212,52 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį iki sutartyje numatytos sutarties pabaigos. Ieškovė teigia, kad pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutarties 2.4. punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2. punktą, paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Sudarydamos paskolos sutartį Nr. 96257971, šalys aiškiai susitarė dėl taikytino administravimo mokesčio dydžio, įtvirtino jį sutarties sąlygose. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį Ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

20. Pirmosios instancijos teismas reikalavimo dalį dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė 31,17 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. balandžio 11 d.). Atmesdamas kitą šio reikalavimo dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administravimo mokestis yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu bei sutarties vykdymo kontrole ją sudarius. Kadangi administravimo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.

21. Pažymėtina tai, kad nutraukus sutartį, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis.

22. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, bendrąja prasme, nutraukus sutartį, atsakovas yra atleidžiamas nuo administravimo mokesčio mokėjimo, kadangi šis mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad administravimo mokesčio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Taigi, nors nagrinėjamu atveju šalys ir susitarė, kad administravimo mokestį atsakovė privalo mokėti visą administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu už akių priteisė administravimo mokestį iki kredito sutarties nutraukimo dienos.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

24. Byloje taip pat kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti 221,29 Eur sutarties sudarymo mokestį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis argumentais, kad sutarties sudarymo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, ieškovės reikalavimo dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio taip pat tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 19,43 Eur sutarties sudarymo mokestį, paskaičiuotą nuo sutarties sudarymo dienos (2022 m. kovo 7 d.) iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. balandžio 11 d.).

25. Apeliantė UAB ,,Finansų bitė“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė dalies sutarties sudarymo mokesčio, paskaičiuoto po sutarties nutraukimo iki sutarties termino pabaigos. Apeliantė teigia, kad, pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Be to, apeliantė nurodo, kad šis konkrečia suma apibrėžtas mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį, t. y. ir paskolos suma (2 999,75 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (221,29 Eur) yra skolintojų investuojama suma. Atsakovas įsipareigojo šį mokestį grąžinti investuotojams, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, o ne ieškovei.

26. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punktą, organizatorius – UAB „Finansų bitė“, įrašytas į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Portalas – organizatoriaus prižiūrima ir administruojama tarpusavio skolinimo sistema, veikianti adresu www.finbee.lt, kurios pagalba vartotojai, tinkamai užpildę paraiškas ir gavę patvirtinimą iš organizatoriaus, dalyvaudami aukcionuose gali skolintis iš kitų vartotojų arba investuoti į kitų vartotojų paskolas. Organizatorius administruoja portalo veiklą (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.20 punktas). Paskolos gavėjas – fizinis asmuo, ne jaunesnis nei 18 metų amžiaus Europos ekonominės erdvės valstybių pilietis, ir / arba Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų registre įregistruotas juridinis asmuo, kuris yra tinkamai pasirašęs ir pateikęs paraišką per portalą ir kurio paraišką portalas patvirtino, kuris sudaro sutartį asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punktas). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė pripažintina tarpusavio skolinimo platformos operatore, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas.

27. Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktą, paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0 (Taip pat portalo naudojimosi sutarties 2.24 punktas). Portalo naudojimo sutarties 10.4 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas moka sutarties sudarymo mokestį organizatoriui pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojančius paslaugų įkainius. Paskolos sutarties sudarymo mokestis aiškiai ir išsamiai yra nurodomas paskolos sutarties specialiosiose sąlygose ir paskolos gavėjas užtikrina, kad apie jo dydį buvo tinkamai informuotas ir su juo vienareikšmiškai sutinka <...>.

28. Pagal paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punktą, iš paskolos gavėjo nuskaitomos sumos paskirstomos tokia tvarka: 1) administravimo mokestis; 2) kiti organizatoriaus mokesčiai; 3) palūkanos; 4) sutarties sudarymo mokesčio grąžinimas investuotojams; 5) grąžinama paskolos sumos dalis (pirmiausiai tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinama anksčiau). Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos) sudaro 7,7 procentus, skolintojų paskolinta suma (paskolos suma + sutarties sudarymo mokestis) sudaro 3 250 Eur, paskolos suma – 5 703,90 Eur. Pagal įmokų mokėjimo grafiką atsakovas įsipareigojo mokėti kas mėnesį 3,62 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį (paskutinį mėnesį – 4,09 Eur). Ieškovė nurodį, kad visą sutarties sudarymo mokestį (250,25 Eur), ji įskaitė į savo sąskaitą.

29. Aptartos sutarčių nuostatos patvirtina, kad paskolos sutarties šalys bei mokėtinas sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakovu veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis), o sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi ir kitų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-127-1187/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-111-1060/2024, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2682-603/2023, ir kt.).

30. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d. priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

31. Pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovės argumentai dėl įsipareigojimų paskolos davėjams negali pakeisti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovę sieja teisiniai santykiai tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų.

32. Nei VKĮ, nei kiti vartojimo kreditų teikimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nepateikia sąvokos „atlygis“ apibrėžimo ir nedetalizuoja, kokia tvarka šis atlygis turėtų būti sumokamas operatoriui. Minėtose VKĮ nuostatose taip pat nėra įvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio sutarties sudarymo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Priešingai, sutarties sudarymo mokestis (atlygis ieškovei) turi būti skaičiuojamas nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų, todėl tenkinti atskirąjį skundą dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio nėra pagrindo. Kadangi į apeliacijos ribas nepatenka pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškovei iš atsakovo buvo priteista 28,96 Eur sutarties sudarymo mokestis, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo, nes jų vertinimas pažeistų CPK 313 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti ieškovės atžvilgiu blogesnį sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Dėl delspinigių

33. Nors apeliantė nurodo, jog šiuo atveju negautos pajamos (nuostoliai) ir delspinigiai (netesybos) paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir apeliantei priteistinos abi sumos, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė CK 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatą, nustatančią, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos yra įskaitomos į nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su ieškovė, kadangi tiek nuostoliai, tiek ir netesybos yra kildinamos iš vienos tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygų nevykdymo. Netesybų įskaitymo esmė ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013). Taigi, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Taigi, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.