Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio ir atmestas ieškovės reikalavimas dėl vėlavimo palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

15. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą įrodymą, jo turinį, CPK 180, 314 straipsnių nuostatas, sprendžia priimti ieškovės pateiktą įrodymą. Ieškovės pateiktas įrodymas yra susijęs su ieškovės įrodinėjamomis aplinkybėmis.

17. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad tarp ieškovės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo 2022 m. gruodžio 14 d. buvo sudaryta paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. 23889716, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 1 065,00 Eur paskolą (vartojimo kreditą) (1 001,10 Eur paskolos suma ir 63,90 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 12 mėnesių terminui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma www.finbee.lt. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, 63,90 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 1 001,10 Eur paskolos sumą pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą, esančią AB Šiaulių banke (el. b. t. 1, l. 27 – 49, 55 – 65). Atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė 2023 m. birželio 22 d. paskolos sutartį vienašališkai nutraukė (el. b. t. 1, l. 25 – 26).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių prašomą priteisti sutarties administravimo mokestį sumažino iki 41,67 Eur, sutarties sudarymo mokestį sumažino iki 31,92 Eur, reikalavimą dėl 13,17 Eur vėlavimo palūkanų atmetė. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo už akių dalimi, kuria jos reikalavimai buvo atmesti.

Dėl vėlavimo palūkanų priteisimo

22. Nustatyta, kad ieškovė Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 7.1. punkto pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 13,17 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas taikant 13 procentų metinių palūkanų normą už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 22 d. iki 2023 m. birželio 21 d. ir Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 7.5. punkto pagrindu – 23,44 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,05 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. birželio 21 d.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

25. Pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.15. punktą palūkanos yra pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Pagal Specialiąsias paskolos sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 13 procentų dydžio palūkanas už suteiktą vartojimo kredito sumą pagal mokėjimo grafiką. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 47,56 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos.

28. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo tiek 23,44 Eur delspinigius, tiek 13,17 Eur vėlavimo palūkanas už tą patį laikotarpį. Pagal bendrąją taisyklę taikomos įskaitinės netesybos, t. y. netaikomos baudinės netesybos arba jos taikomos tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (žr. ir CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

29. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 13,17 Eur vėlavimo palūkanas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

31. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo iš atsakovo priteisti 54,57 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį iki sutartyje numatytos sutarties pabaigos. Ieškovė teigia, kad pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutarties 2.4. punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2. punktą, paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Sudarydamos paskolos sutartį Nr. 23889716, šalys aiškiai susitarė dėl taikytino administravimo mokesčio dydžio, įtvirtino jį sutarties sąlygose. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį Ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas – ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

32. Pirmosios instancijos teismas reikalavimo dalį dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė 41,67 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. birželio 21 d.). Atmesdamas kitą šio reikalavimo dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Be to, ieškovei iš atsakovo yra priteisti delspinigiai, kurie būtent ir atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, todėl priteisimas ieškovei viso administravimo mokesčio, skaičiuojamo ir po sutarties nutraukimo, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

33. Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.2. punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Pagal 8.11. punktą nutraukus paskolos sutartį prieš terminą paskolos gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą, sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, iki paskolos sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas kaip mokestį už naudojimąsi pinigais, vėlavimo palūkanas, netesybas. Šalys sutartyje susitarė dėl 0,95 procentų mėnesinio administravimo mokesčio.

34. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio, visų pirma pažymi tai, kad sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis.

35. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, bendrąja prasme, nutraukus sutartį, atsakovas yra atleidžiamas nuo administravimo mokesčio mokėjimo, kadangi šis mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad administravimo mokesčio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

36. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Taigi, nors nagrinėjamu atveju šalys ir susitarė, kad administravimo mokestį atsakovė privalo mokėti visą administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu už akių priteisė administravimo mokestį iki kredito sutarties nutraukimo dienos.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

37. Pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.27 punktą sutarties (paskolos) sudarymo mokestis – paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš Sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0. Pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.11 punktą, kreditingumo vertinimo mokestis – mokestis paskolos gavėjui už jo kreditingumo vertinimą naudojantis prieinamuose mokamuose registruose esančiais duomenimis apie paskolos gavėjo asmenį, jo pajamas, įsiskolinimo istoriją ir pan. Mokestis negali viršyti Sutarties sudarymo mokesčio dydžio ir yra ne didesnis nei 20 Eur; kreditingumo vertinimo mokestis yra įskaičiuotas į Sutarties sudarymo mokestį. Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą.

38. Portalo naudojimosi sutarties 10.4 punkte, be kita ko, numatyta, kad paskolos gavėjas moka sutarties sudarymo mokestį organizatoriui pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojančius Paslaugų įkainius. Paskolos sutarties sudarymo mokestis aiškiai ir išsamiai yra nurodomas Paskolos sutarties specialiosiose sąlygose ir paskolos gavėjas užtikrina, kad apie jo dydį buvo tinkamai informuotas ir su juo vienareikšmiškai sutinka. Paskolos sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Paskolos sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Paskolos sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu.

39. Pagal Portalo naudojimosi sutarties 7.9 punktą ir Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 3.13 punktą, pasibaigus aukcionui ir paskolos gavėjui akceptavus skolintojų siūlymus, organizatorius atlieka šiuos veiksmus: 1) priskiria paskolos sutarčiai unikalų jos identifikacinį numerį; 2) paskolos gavėjui suformuoja aktualų paskolos grąžinimo grafiką; 3) perveda sutarties sudarymo mokestį organizatoriui; 4) įskaito lėšas iš skolintojų (paskolos sumą) į paskolos gavėjo paskyroje esančią elektroninių pinigų sąskaitą ir suformuoja mokėjimą iš paskolos gavėjo paskyros į jo nurodytą banko sąskaitą. Pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 4.7 punktą, iš paskolos gavėjo nuskaitomos sumos paskirstomos tokia tvarka: (i) administravimo mokestis; (ii) kiti organizatoriaus mokesčiai; (iii) palūkanos; (iv) sutarties sudarymo mokesčio grąžinimas investuotojams; (v) grąžinama paskolos sumos dalis (pirmiausiai tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinama anksčiau).

40. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos) sudaro 6 procentus, skolintojų paskolinta suma (paskolos suma + sutarties sudarymo mokestis) sudaro 1 065,00 Eur. Pagal įmokų mokėjimo grafiką atsakovas įsipareigojo už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki sutarties pabaigos sumokėti 63,90 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestį.

41. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis argumentais, kad sutarties sudarymo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, ieškovės reikalavimo dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio, apskaičiuoto nuo sutarties nutraukimo iki sutarties pabaigos, atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovui už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą.

42. Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipė teismo dėmesį, kad pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė iš esmės apibrėžia sutarties sudarymo mokestį pagal jo paskirtį – patirtų nuostolių dėl netinkamo sutarties vykdymo kompensavimas, ieškovui už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą atlyginimas.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog aptartos sąlygos yra įtvirtintos sutartyje, savaime nėra pagrindu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo visa apimtimi. Sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio dydžio išlaidų ieškovė patyrė (pvz. duomenų apie atsakovą surinkimas iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimas, su sutartimi susijusių dokumentų parengimas).

44. Kaip nurodoma teismų praktikoje, vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti, sutarčiai esant vykdomai tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3-7-75-823/2020). Apeliacinės instancijos teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kredito davėjo nuostoliams dėl netinkamo sutarties vykdymo kompensuoti ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022; kt.).

45. Papildomai apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Atsakovas įsipareigojo šį mokestį grąžinti investuotojams, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, o ne ieškovei. Ieškovė pažymi, kad ji yra suteikusi atsakovui 230,00 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 216,26 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 21,60 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 13,74 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį Nr. 23889716. Remiantis pateiktais duomenimis, matyti, kad šiuo konkrečiu atveju į atsakovo sudarytą paskolos sutartį bendrovės įnašas sudarė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą. Taigi, nurodytais argumentais dėl ieškovės investuotos sumos apeliantė iš esmės grindžia pagrindą taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytą išimtį.

46. Aptartos sutarčių nuostatos patvirtina, kad paskolos sutarties šalys bei mokėtinas sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakovu veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis), o sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi ir kitų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A 2768 580/2022; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-413-803/2023 ir kt.).

47. Sutarties sudarymo metu (2022 m. gruodžio 16 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. gruodžio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Taigi ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

48. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

49. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad į atsakovo sudarytą paskolos sutartį skolintojų paskolintos suma sudarė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą, todėl jai netaikomas paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 253 straipsnio 6 dalies reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį. Pažymėtina, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies nuostatas tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Ieškovė byloje duomenų, kad ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investavo ji pati, o ne investuotojai, ir į kiekvieną, o ne į vieną, vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą, nepateikė.

50. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyti skaičiavimo reikalavimai taikomi tik daliai, t. y. ne mažiau kaip 50 procentų, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio, likusi 50 procentų atlygio dalis gali būti skaičiuojama operatoriaus pasirinkimu, įvertinus bendrai vartojimo kredito kainai taikomus reikalavimus.

51. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimus 50 procentų atlygio gali būti skaičiuojami tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Iš buhalterinės pažymos matyti, kad atsakovas grąžino 5,32 Eur sutarties mokestį, 1,81 Eur palūkanų, 1,59 Eur administravimo mokestį, iš viso 8,72 Eur. Taigi, 50 procentų atlygis gali siekti tik 4,36 Eur ribą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad likusios 50 procentų atlygio dalies apskaičiavimas nėra nurodytas VKĮ. Toks apskaičiavimas nėra nurodytas ir vartojimo kredito sutartyje. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

52. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra sudariusi vartojimo kredito sutartį su atsakovu, kuris yra vartotojas, pagal joje nurodytas sąlygas, vartotojui neatskleidus informacijos kokiu konkrečiu būdu operatorius pasirinko apskaičiuoti 50 procentų atlygio dalį, vėliau ieškovė praranda teisę reikalauti atlyginti sutarties sudarymo mokesčio dalį įstatyme nenumatytu ir paskolos sutartyje nenurodytu apskaičiavimo būdu, t. y. prisiima su tuo susijusių neigiamų pasekmių riziką.

53. Pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. VKĮ nuostatose nėra apibrėžta, kas sudaro skolinimo platformos operatoriui mokamą atlygį, t. y. nėra išskirti galimi sutarties sudarymo, administravimo mokesčiai ar kiti mokesčiai. Taigi, nagrinėjamoje byloje tiek ieškovės prašomas priteisti administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis vertintinas sistemiškai, kaip vieningas atlyginimas operatoriui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei priteistas administravimo ir sutarties sudarymo mokestis yra pakankamas atlygis, kaip skolinimo platformos operatorei.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.

55. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.