Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

15. Atsakovas A. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl sutarčių administravimo mokesčio priteisimo bei reikalavimas dėl sutarčių sudarymo mokesčio priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo A. V. administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje „FinBee“ 2022 m. gegužės 31 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 84434998, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 7 753,20 Eur kreditą 69 mėn. terminui (iki 2028 m. kovo 2 d.); metinė palūkanų norma 22 proc.; sutarties sudarymo mokestis – 7,7 proc.; mėnesinis administravimo mokestis – 0,21 proc. Sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2028 m. kovo 2 d. grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas (6080,13 Eur), sutarties sudarymo mokestį (646,80 Eur) ir administravimo mokestį (696,42 Eur). Už mokėjimo terminų praleidimą atsakovas įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartį, todėl ieškovė 2023 m. liepos 7 d. vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

21. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo A. V. administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje „FinBee“ 2022 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 69876511, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 1 684,48 Eur kreditą 69 mėn. terminui (iki 2028 m. gegužės 2 d.); metinė palūkanų norma 22 proc.; sutarties sudarymo mokestis – 7,7 proc.; mėnesinis administravimo mokestis – 0,21 proc. Sutartimi atsakovas įsipareigojo iki 2028 m. gegužės 2 d. grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas (1291,68 Eur), sutarties sudarymo mokestį (140,52 Eur) ir administravimo mokestį (148,02 Eur). Už mokėjimo terminų praleidimą atsakovas įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartį, todėl ieškovė 2023 m. rugpjūčio 4 d. vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą sutartį.

24. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria jai buvo sumažinti administravimo mokesčiai ir sutarties sudarymo mokesčiai.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

25. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo sumokėtas įmokas, ir sumažindamas ieškovės prašomą priteisti administravimo mokestį ieškovei iš atsakovo priteisė 47,71 Eur sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą pagal 2022 m. gegužės 31 d. Vartojimo kredito sutarties buhalterinę pažymą (už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 2 d. iki 2023 m. liepos 7 d.), ir 13,58 Eur sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą pagal 2022 m. rugpjūčio 29 d. Vartojimo kredito sutarties buhalterinę pažymą (už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 2 d. iki 2023 m. rugpjūčio 4 d.). Taigi sutarties administravimo mokestis skaičiuotas tik iki vartojimo sutarčių nutraukimo.

26. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Nurodo, kad pagal sutartį paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą iš karto, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Pažymi, jog administravimo mokestis yra viena bendra atsakovės mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį ir kuri buvo žinoma atsakovei. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

27. Šalių sudarytų sutarčių specialiųjų dalių 2.3. punktuose nustatyta, kad paskolos gavėjas sutinka mokėti be kita ko administravimo mokestį, numatytą portalo sistemoje.

28. Iš tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punkto matyti, kad administravimo mokestis – tai specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys Paskolos sutartimi susitarė dėl 0,21 procento mėnesinio administravimo mokesčio.

29. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio, visų pirma pažymi tai, kad sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis.

30. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nutraukusi sutartį, nebeturi administruoti mėnesinių mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, todėl ieškovė nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

32. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Priešingu atveju, būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra bei protingumo ir sąžiningumo principai.

33. Taigi, nors nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad administravimo mokestį atsakovė privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas.

34. Atsižvelgdamas į pačios ieškovės nurodomą administravimo mokesčio paskirtį (administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį pagal abi sutartis skaičiuoti tik iki sutarties nutraukimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiavo ir priteisė administravimo mokestį už abi sutartis tik iki kredito sutarties nutraukimo dienos.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

35. Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, todėl perskaičiavo sutarčių sudarymo mokesčius ir ieškovei iš atsakovo priteisė 29,61 Eur sutarties sudarymo mokestį, paskaičiuotą pagal 2022 m. gegužės 31 d. Vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką už laikotarpį nuo sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo (2023 m. balandžio 2 d.) iki sutarties nutraukimo (2023 m. liepos 7 d.), ir 8,33 Eur sutarties sudarymo mokestį, paskaičiuotą pagal 2022 m. rugpjūčio 29 d. Vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką už laikotarpį nuo sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo (2023 m. balandžio 2 d.) iki sutarties nutraukimo 2023 m. rugpjūčio 4 d.).

36. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė dalies sutarties sudarymo mokesčio. Pažymi, kad sutarties sudarymo mokestis yra mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Šis konkrečia suma apibrėžtas mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį.

37. Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktą sutarties (paskolos) sudarymo mokestis – tai paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t.y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis sudaro 7,7 procentus.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aptartos sąlygos įtvirtinimas Sutartyje savaime nėra pagrindu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo visa apimtimi pagal sutartis. Sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais. Siekiant nustatyti, ar konkreti suma priteistina iš vartotojo, reikalinga nustatyti, kokia jos paskirtis, už kokius kredito davėjo atliekamus veiksmus tokia suma buvo nustatyta.

39. Nors iš Vartojimo kredito sutarčių 1.27 punkto ir specialiųjų sąlygų matyti, kad sutarties sudarymo mokestis yra vienkartinis mokestis, skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant sutartį, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio dydžio išlaidų pradinė kreditorė patyrė dėl sutarties sudarymo (tą nurodo ir apeliantė apeliaciniame skunde; pvz. duomenų apie atsakovą surinkimas iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimas, su sutartimi susijusių dokumentų parengimas). Sutarties sudarymo mokestis pagal savo paskirtį laikytinas vartojimo kredito gavėjo mokamu atlygiu skolinimo platformos operatoriui, o ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakovu veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), o sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas.

40. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-46-254/2022, 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021, 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2645-392/2021, 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2492-392/2021, 2022 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-718-933/2022 ir kt.).

41. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovei priteistina tik sutarties sudarymo mokesčio dalis, susidariusi iki sutarties nutraukimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į nurodytas ir nustatytas aplinkybės, sprendžia, kad reikalavimo dėl sutarties sudarymo mokesčio iki sutarčių pabaigos priteisimo tenkinti nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskaičiavo sutarties nutraukimo mokestį iki sutarčių nutraukimo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-961-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-50-803/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-365-577/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-529-661/2022 ir kt., Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022).

42. Ieškovė taip pat nurodo, kad suteikiant paskolą atsakovui sutarčių sudarymo mokesčio sumos buvo įskaitytos į ieškovės sąskaitą (kaip dalis organizatoriui mokamo mokesčio), o atsakovas įsipareigojo šias sumą grąžinti kasmėnesinėmis įmokomis per Paskolų sutarčių galiojimo laikotarpį, todėl nutraukus Paskolos sutartis, jis turi grąžinti ieškovei likusią nesumokėtą sumą, kuri bus grąžinta investuotojams. Aptariamą argumentą ieškovė grindžia savo santykiu su paskolos davėjais (investuotojais). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje yra sprendžiamas klausimas dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovės įsipareigojimas paskolos davėjams, negali pakeisti Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Ieškovė turi teisinius santykius tiek su paskolos davėjais, tiek su kredito gavėjais, tačiau įsipareigojimai pagal paskolos sutartis, kurie yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Byloje nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų.

43. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados ir šioje dalyje pagrįstos, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais ir šios sprendimo dalies pakeisti ar panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, nėra pagrindo perskaičiuoti pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

46. Atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, apeliantė neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 302 straipsnis).

Dėl civilinės bylos baigties

47. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Taigi apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

48. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti ieškovės apeliacinio skundo.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą už akių nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.