Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei N. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

12. Atsakovė N. T. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo bei atmestas reikalavimas dėl vėlavimo palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Finansų bitė“ ir atsakovės N. T. administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje „FinBee“ 2022 m. kovo 23 d. buvo sudaryta paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. 79864237, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 2 203,41 Eur vartojimo kreditą (faktiškai atsakovei 2022 m. kovo 24 d. buvo pervesta 2 203,41 Eur paskolos suma) vartojimo kreditą 30 mėn. terminui; metinė palūkanų norma – 18 proc., sutarties sudarymo mokestis – 8,95 proc.; mėnesinis administravimo mokestis – 0,8 proc. Sutartimi atsakovė įsipareigojo iki 2024 m. rugsėjo 10 d. grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio mokėjimo palūkanas (553,66 Eur), sutarties sudarymo mokestį (216,59 Eur) ir administravimo mokestį (295,38 Eur). Už mokėjimo terminų praleidimą atsakovė įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartį, todėl ieškovė 2022 m. spalio 11 d. vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą sutartį.

18. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės N. T. 2 098,60 Eur negrąžintos paskolos, 149,08 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2022 spalio 10 d., 8,35 Eur vėlavimo palūkanų, 268,18 Eur administravimo mokesčio, 14,52 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro 18 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos pagal paskolos sutartį nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 25 d., 18 proc. nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 10 d.) nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 339,05 Eur sumos, 202,17 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 16,73 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 675,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

19. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 2 098,60 Eur negrąžintos paskolos, 149,08 Eur palūkanų, 79,51 Eur administravimo mokesčio, 14,52 Eur nuostolių atlyginimo, 18,00 procentų dydžio nuostolių atlyginimo, skaičiuojamo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2022 m. spalio 26 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 10 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 339,05 Eur sumos, 202,17 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 16,73 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (2 560,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 627,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria jai buvo sumažintas administravimo mokestis ir atsisakyta priteisti vėlavimo palūkanas.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo sumokėtas įmokas, ir sumažindamas ieškovės prašomą priteisti administravimo mokestį nuo 268,18 Eur iki 79,51 Eur, nurodė, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, t. y. nagrinėjamu atveju iki 2022 m. spalio 11 d.

22. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Nurodo, kad pagal sutartį paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą iš karto, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Pažymi, jog administravimo mokestis yra viena bendra atsakovės mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį ir kuri buvo žinoma atsakovei. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas ir ir šioje platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys.

24. Iš tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punkto matyti, kad administravimo mokestis – tai specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys Paskolos sutartimi susitarė dėl 0,8 procento mėnesinio administravimo mokesčio.

26. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018, 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nutraukusi sutartį, nebeturi administruoti mėnesinių mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, todėl ieškovė nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta administruojant su atsakovu sudarytą sutartį po sutarties nutraukimo (CPK 178 straipsnis).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės. Priešingu atveju, būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra bei protingumo ir sąžiningumo principai.

29. Taigi, nors nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad administravimo mokestį atsakovė privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas.

30. Atsižvelgdamas į pačios ieškovės nurodomą administravimo mokesčio paskirtį (administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti tik iki sutarties nutraukimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išminusavęs jau sumokėtas įmokas, iš atsakovės priteisė administravimo mokestį tik iki kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. iki 2022 m. spalio 11 d.

Dėl vėlavimo palūkanų

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 8,35 Eur vėlavimo palūkanas.

32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino reikalavimą priteisti 8,35 Eur vėlavimo palūkanas, todėl nepagrįstai jų nepriteisė. Pažymi, kad ji, remdamasi paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktu, prašė priteisti vėlavimo palūkanas, kurios yra paskaičiuotos, kai sutartis dar nebuvo nutraukta, o atskiru reikalavimu prašė priteisti 16,73 Eur delspinigius, remdamasi paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktu. Nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios paskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal paskolos grafiką iki paskolos sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją.

33. Nustatyta, kad ieškovė, remdamasi sutarties 7.1 punktu, prašė priteisti iš atsakovės 8,35 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas taikant 18 procentų metinių palūkanų normą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. spalio 10 d. (vėlavimo palūkanų apskaičiavimo pažyma) ir, remdamasi sutarties 7.5 punktu, – 16,73 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,05 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. spalio 10 d. (delspinigių apskaičiavimo pažyma), t. y. prašė priteisti tiek delspinigius, tiek vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį.

34. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas).

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad mokėjimo (pelno) palūkanos, t. y. mokestis už pinigų skolinimą, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

36. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

37. Pažymėtina tai, kad kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Nagrinėjamu atveju nors ieškovė nurodo, kad vėlavimo palūkanos skaičiuojamos praleidus mokėjimo terminą, bet nepaaiškina, kodėl jos visgi atlieka mokėjimo funkciją.

38. Nėra pagrindo pritarti ieškovei, kad jos prašomos priteisti 8,35 Eur vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos kaip mokėjimo (pelno) palūkanos. Įvertinus ieškovės prašomų priteisti palūkanų teisinį pagrindą bei paskirtį – jos mokamos sutarties pažeidimo (termino praleidimo atveju) (sutarties 7.1 punktas), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti 8,35 Eur vėlavimo palūkanos, paskaičiuotos nuo termino vykdyti sutartį praleidimo dienos iki sutarties nutraukimo dienos, laikytinos kompensuojamosiomis palūkanomis. Kaip jau minėta, vėlavimo palūkanos buvo nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, t. y. jos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas laikė kompensuojamosiomis palūkanomis.

39. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 72 punktas).

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nors ieškovė ir turi teisę skaičiuoti kompensuojamąsias palūkanas termino praleidimo atveju, tačiau įvertinus tai, kad šiuo atveju ji už tą patį laikotarpį prašė priteisti iš atsakovės tiek 8,35 Eur kompensuojamąsias palūkanas, tiek 16,73 Eur delspinigius, kurie abu atlieka kompensavimo funkciją, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo praktika, ieškovei šiuo atveju galėjo būti priteista tik didesnioji suma – 16,73 Eur delspinigiai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados bei spręsta patenkinti 16,73 Eur delspinigių dalis yra pagrįsta. Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais ir šios sprendimo dalies pakeisti ar panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, nėra pagrindo perskaičiuoti pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

43. Atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, apeliantė neįgijo teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 302 straipsnis).

Dėl civilinės bylos baigties

44. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Taigi apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti ieškovės apeliacinio skundo.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimą už akių nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.