- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-28
- Bylos Nr.
- e2A-652-278/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00166-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Vygintas Mažuika, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- V. L.
- Trečiasis asmuo
- V. P., A. P., Anykščių rajono savivaldybės I-ojo notarų biuro
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1424-266/2021 pagal ieškovo G. P. patikslintą ieškinį atsakovei V. L., tretiesiems asmenims V. P., A. P., Anykščių rajono savivaldybės I-ojo notarų biuro notarei J. V., Vilniaus m. 38-ojo notarų biuro notarei G. P. dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir termino atnaujinimo palikimui priimti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. P. prašė teismą Civilinio kodekso 1.5 ir 1.87 straipsnių pagrindais pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2018-05-08 palikimo atsisakymo pareiškimą, registruotą Anykščių rajono savivaldybės I-ajame notarų biure, notarinio registro Nr. 1-1145 bei atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
2. Nurodė, kad po tėvo V. P. mirties (2018-04-05) liko palikimas - dalis pastatų, žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Teigė, kad mirus tėvui, jis ir brolis A. P. sutarė, jog palikimą po tėvo mirties priims tik brolis A. Esant tokiam susitarimui, jis kreipėsi į A. notarą ir 2018-05-08 parašė atsisakymą nuo jam tenkančios palikimo dalies. Nurodė, kad po trijų mėnesių notarė atsisakė išduoti broliui paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į tėvo turtą, nes į notarę kreipėsi ir tėvo sesuo atsakovė V. L., kuri notarei pateikė 2001 m. teismo sprendimą, jog brolis A. atsisakė tėvystės, todėl negali priimti palikimo po V. P. mirties. Teigė, kad apie teismo sprendimą jis sužinojo tik gavęs V. miesto teismo pranešimą, jog turi pateikti atsiliepimą į V. L. pareiškimą. Sužinojęs, jog brolis A. negali priimti palikimo, nori panaikinti atsisakymą nuo palikimo priėmimo ir priimti palikimą, atsiradusį po tėvo mirties. Teigė, kad nesusivokdamas ir nesuprasdamas pasekmių, o supratęs, jog yra galimybė paveldėjimą greičiau susitvarkyti vienam paveldėtojui, pasirašė palikimo atsisakymo pareiškimą. Nurodė, kad pareiškimas atsisakyti priimti palikimą visiškai neatitiko tikrosios tiesos, nes tokios valios neturėjo ir nesuprato, kad atsisakymas priimti palikimą yra besąlyginis ir neatšaukiamas sandoris, jeigu ateityje iškiltų problemų dėl paveldėto turto. Tvirtino, kad jeigu būtų žinojęs, jog brolis A. negali priimti palikimo, niekada nebūtų rašęs atsisakymo nuo palikimo. Nurodė, kad nori pastatyti tėvui paminklą, kuris iki šiol nepastatytas, todėl prašo atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2021-08-27 sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovo valstybės naudai priteisė 361,66 Eur antrinės teisinės pagalbos bei 37,31 Eur pašto išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018-04-05 mirė ieškovo G. P. tėvas ir po jo mirties liko palikimas, kurį sudaro ½ dalis 0,2500 ha žemės sklypo, ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių ir 0,8700 ha bei 1,1300 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad po tėvo mirties, ieškovas kreipėsi į notarų biurą ir 2018-05-08 parašė pareiškimą, kuriuo nurodė, kad, mirus tėvui V. P., jis atsisako nuo jam tenkančios pagal įstatymą palikimo dalies ir šį jo pareiškimą patvirtino notarė. Nustatė, kad trečiasis asmuo A. P. 2018-06-06 notarų biurui pateikė pareiškimą, kad jis priima palikimą po tėvo V. P. mirties ir prašo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Teismas nustatė, kad į notarę kreipėsi ir atsakovė V. L., kuri padavė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, po brolio V. P. mirties bei notarei pateikė Anykščių rajono apylinkės teismo 2001-12-11 sprendimą, kuriuo buvo patenkintas A. P. ieškinys ir nustatyta, jog A. P. tėvas nėra V. P. ir, kad A. P. gimimo akto įraše duomenys apie jo tėvą V. P. neatitinka tikrovės.
5. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė atlikto vienašalio sandorio (atsisakymo nuo palikimo) negaliojimo pagrindų. Pažymėjo, kad A. P. žinojo, jog teismo sprendimu panaikinti duomenys apie jo tėvą gimimo dokumentuose, tačiau vis tiek kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Darė išvadą, kad nepagrįsti trečiojo asmens A. P. argumentai, jog jis nesuprato teismo sprendimo, nes buvo našlaitis ir viskuo rūpinosi socialinė darbuotoja. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie teismo sprendimą žinojo ir ieškovas. Konstatavo, kad ieškovas atsisakė savo dalies palikimo, tuo klausimu kreipėsi į notarę, kuri jam išaiškino juridines palikimo atsisakymo pasekmes. Nurodė, kad sakinys, jog ieškovas supranta, kad atsisako viso palikimo pareiškimo tekste yra paryškintas, o ieškovas savo parašu patvirtino, kad atsisako palikimo laisva valia ir niekas jo neverčia. Teismas konstatavo, kad notarė savo pareigą atliko, o ginčo pareiškime buvo išreikšta ieškovo valia atsisakyti palikimo. Darė išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog A. P. negali paveldėti mirusiojo V. P. turto, o turtą gali paveldėti atsakovė V. L., nesudaro teisinio pagrindo pripažinti palikimo atsisakymą neteisėtu ir negaliojančiu.
6. Teismas sprendė, kad ieškovas nenurodė nei vienos svarbios priežasties, kuria vadovaujantis teismas galėtų atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti. Konstatavo, kad priešingai, ieškovas žinojo, jog po tėvo mirties į notarų biurą dėl palikimo priėmimo reikia kreiptis per tris mėnesius ir tai padarė, nes pareiškimu atsisakė priimti palikimą. Darė išvadą, kad aplinkybė, jog jis nori tėvui pastatyti paminklą, nelaikytina svarbia priežastimi tenkinti reikalavimą.
7. Nurodė, kad atsakovė V. L. 2018-07-03 kreipėsi į notarą ir yra priėmusi palikimą į ½ dalį mirusiojo turto. Konstatavo, kad pagal CK 5.8 straipsnio nuostatas asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pažymėjo, kad ieškovas žinojo, jog atsakovė, teta V. L., 2018-07-03 su pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipėsi į notarą, tačiau su ieškiniu dėl praleisto termino atnaujinimo ieškovas į teismą kreipėsi tik po trijų metų. Konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybes patvirtina, jog tik esant giminaičių nesutarimams, negalint A. P. priimti tėvo palikimo, nenorint, jog palikimą priimtų mirusiojo sesuo, atsakovė V. L., ieškovas ir kreipėsi į teismą su ieškiniu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas G. P. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021-08-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą - patikslintą ieškinį tenkinti.
9. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Tvirtina, kad pasirašydamas pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo jam tenkančios pagal įstatymą dalies nežinojo, jog yra panaikintas įrašas apie A. P. tėvą. Teigia, kad žinodamas šias faktines aplinkybes, niekada nebūtų pasirašę ginčijamo pareiškimo. Nurodo, kad jokių perspėjimų, kad A. P. negali būti įpėdiniu notarė jam nenurodė. Teigia, kad V. L. yra tik ketvirtos eilės įpėdinė, todėl neturi pirmumo paveldėti palikėjo turto, nes yra pirmos ir antros eilės įpėdiniai.
10. Teigia, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pasirašant 2018-05-08 pareiškimą nebuvo esminio suklydimo ir kad jis suprato ar privalėjo suprasti ginčijamo pareiškimo pasekmes. Tvirtina, kad iš pateiktų byloje įrodymų akivaizdu, jog jis ginčo pareiškimą pasirašė tikslu, kad įgyti nuosavybės teisę į palikimą turi brolis A. P., kuris atliks pagal susitarimą tam tikrus veiksmus. Teigia, kad jei būtų žinojęs, kad jo brolis A. P. neįgis teisės į tėvo palikimą, jis nebūtų pasirašęs atsisakymo, tuo labiau jis ir brolis nebūtų padengę mirusiojo skolų, nemokėjęs kitų mokesčių ir nesirūpinę paveldimu turtu.
11. Nurodo, kad pareiškimą dėl palikimo atsisakymo pasirašė dėl suklydimo, nes tikslių ar kitokių duomenų apie tai, kad brolis A. P. nėra mirusiojo V. P. sūnus, nežinojo. Pažymi, kad visus reikalingus duomenis iš registrų gavo pati notarė, kurie nekėlė abejonių, kad A. P. yra įstatyminis mirusiojo V. P. sūnus, o neturėdamas teisinio išsilavinimo, negalėjo žinoti tokių aplinkybių, kad A. P. nėra mirusiojo sūnus, todėl laikytina, kad nėra visiškai aiškiai išreikšta jo valia besąlygiškai atsisakyti palikimo.
12. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu garso įrašu, kuris neaišku kada darytas, nes šio įrašo šifruotėje ir vertime nėra nurodyta jokios datos. Be to, įrašas padarytas jo neįspėjus.
13. Atkreipia dėmėsį, kad tik likus trims dienoms iki palikimo priėmimo termino pabaigos, t.y. 2018-07-03 su pareiškimu dėl palikimo priėmimo į notarę kreipėsi atsakovė V. L.. Šį pareiškimą ji parašė tik sužinojusi, kad A. P. ir jis padengė tėvo skolas už lizingu pirktus daiktus, kurių po mirties nei jis, nei brolis nerado tėvo namuose, bei sumokėjo susidariusią skolą už elektrą.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. L. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei priimti naujus įrodymus.
15. Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, nes G. P. ginčo sandoryje išreiškė tikrąją savo valią dėl palikimo atsisakymo.
16. Teigia, kad jos teisės ir teisėti interesai neturėtų būtų pažeisti dėl neva ieškovo įrodinėjamo apsimestinio ginčo sandorio, nes ji sąžiningai naudojosi savo teisėmis, įgyvendinant paveldėjimą po brolio V. P. mirties.
Žemesnės instancijos teismas
17. Sutinka su teismo išvada, kad notaras savo pareigą atliko tinkamai. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas nekaltino notarės, jog ji jam neišaiškino atsisakymo pasekmių, patvirtino, kad jis tai padarė laisva valia kaip ir buvo sutaręs su broliu Alik ir suprato kokį veiksmą atlieka.
18. Nurodo, kad teismas pagrįstai vadovavosi ir byloje pateiktais įrašais, nes ieškovas nebuvo nei išprovokuotas, nei kitaip verčiamas kalbėti. Be to, pateiktas įrašas buvo vertinamas su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl teismo išvada, kad ginčo pareiškime buvo išreikšta tikroji ieškovo valia atsisakyti palikimo, yra pagrįsta.
19. Nurodo, kad G. P. nepagrįstai prašo atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti po tėvo mirties, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes jokių svarbių priežasčių nenurodė ir nepateikė, o įstatymų nežinojimas nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. P. prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti sprendimą ir ieškinį patenkinti.
21. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visiškai ignoruodamas ir nevertindamas ypatingai svarbių ir reikšmingų paaiškinimų apie ginčijamo pareiškimo sudarymo aplinkybes, pareiškimo sukeliamas pasekmes. Tvirtina, kad ginčo sandoris sudarytas dėl suklydimo. Nurodo, kad ieškovas ir jis elgėsi sąžiningai, nes vykdė visus notarės nurodymus, konsultavosi ir notare pasitikėjo, kad jis bendru sutarimu su broliu, vienas gali priimti palikimą. Tam buvo išduotas notarės liudijimas. Teigia, kad jokių perspėjimų, kad jis, A. P. negali būti įpėdiniu, notarė nenurodė. Be to, tiek jis, tiek ir ieškovas nežinojo, kad yra panaikintas įrašas apie jo tėvą, nes jo gimimo liudijime ir 2018-07-27 išduotame gimimo įraše nurodyta, kad jo tėvas yra V. P.. Šie dokumentai buvo pateikti notarei ir niekas nepareiškė, kad jie yra negaliojantys.
22. Pažymi, kad G. P., pasirašydamas pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo jam tenkančios dalies pagal įstatymą, nežinojo, jog yra panaikintas įrašas apie jo, A. P., tėvą. Jeigu jie būtų žinoję šias aplinkybes, jis niekada nebūtų taręsis su broliu dėl palikimo priėmimo vieno jų vardu ir ieškovas nebūtų pasirašę ginčijamo pareiškimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y., tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
24. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo G. P. ieškinys dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir termino atnaujinimo palikimui priimti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
25. Atsakovė V. L. su atsiliepimu į ieškovo G. P. apeliacinį skundą pateikė papildomus rašytinius įrodymus - atsakovės atliktus mokėjimus už ginčo turtą. CPK 314 straipsnio nuostatos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314, 338 straipsniai).
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė nepagrindė aplinkybių, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus ir paskelbus sprendimą bei įrodymų, kad juos teismas buvo atsisakęs priimti. Kadangi teikiamus duomenis atsakovė turėjo teisę pateikti pirmosios instancijos teismui, priimti teikiamus įrodymus atsisakytina.
27. Byloje nustatyta, kad G. P. 2018-05-08 sudarė vienašalį sandorį – atsisakė tėvo V. P., mirusio 2018-04-05, palikimo. Patikslintu ieškiniu G. P. prašė teismą pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu bei atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti po tėvo mirties, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas su sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškinį.
28. Paveldėjimas yra mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėjimas įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra, t.y., jie gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Įgyvendindami šias savo subjektines teises jie turi veikti atidžiai ir rūpestingai, nes patys prisiima galinčių kilti neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Asmenų laisvė priimti palikimą arba jo atsisakyti gali būti ribojama tik įstatymo pagrindu.
29. Civilinio kodekso (toliau ir CK) 5.60 straipsnis 3 dalis nustato, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui. Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, kuris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu ir sukelia tam tikrus teisinius padarinius, o jo turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Palikimo priėmimo sandorio negalima atšaukti, todėl išreiškęs valią priimti palikimą įpėdinis vėliau negali jos pakeisti, t. y. negali atsisakyti priimto palikimo; jeigu palikimo priėmimo sandoris sudarytas suklydus, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir pan., jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012). Palikimo atsisakymas, kaip ir jo priėmimas, taip pat yra besąlyginio, neatšaukiamo pobūdžio ir reiškia šios teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2007), tačiau ir atsisakymo nuo palikimo sandoris gali būti ginčijamas taikant bendrąsias sandorių nuginčijimo taisykles, o jo nuginčijimas sukelia sandorio negaliojimo pasekmes.
30. Atsakovė G. P. tiek patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad jo patvirtintas palikimo atsisakymo sandoris negali būti laikomas galiojančiu, nes jis yra apsimestinis, sudarytas jam iš esmės suklydus. Apeliantas teigia, kad jis nežinojo, kad trečiasis asmuo (brolis) A. P. negali priimti palikimo, be to, jį suklaidino notarė. Tvirtina, kad teisingai suvokdamas visas aplinkybes, jis sandorio nebūtų sudaręs, nes niekada nenorėjo atsisakyti savo turto dalies. Tačiau kitokią apelianto valią, nei buvo išreikšta ginčijamu 2018-05-08 pareiškimu dėl atsisakymo priimti V. P. palikimą, nepatvirtina jo paties faktinis elgesys.
31. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad jokių duomenų spręsti apie buvusį apelianto G. P. apsimestinį sandorį ar esminį suklydimą nėra. Teisės doktrinoje suklydimas aiškinamas kaip neteisingas sudaromo sandorio asmeninis suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys, todėl jei asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų, toks sandoris gali būti ginčijamas pagal CK 1.91 straipsnio (apgaulė) nuostatas. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Tačiau apgaule gali būti pripažinti tik tyčiniai veiksmai, kurie turi lemiamą įtaką asmens valiai, kaip vienam svarbiausių kiekvieno sandorio elementui, susiformuoti. Kitaip tariant, apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies arba trečiojo asmens nesąžiningi tyčiniai veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas), todėl tokių veiksmų padarinys – sandoris – netampa jį sudariusios šalies laisvos valios išraiškos rezultatu.
32. Nagrinėjamu atveju apeliantas CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo ir šio instituto taikymo sąlygų neįrodinėjo. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo aiškiai neapibrėžtų ieškinio teiginių dėl notarės veiksmų, suklaidinus apeliantą, teisiškai kvalifikuoti kaip reikalavimo spręsti dėl jos apgaulės.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies turinį yra išskyręs kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
34. Kaip minėta, apeliantas savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, kad jį suklaidino neprofesionalūs, galimai neteisingi notarės veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto procesinių dokumentų turinys suponuoja išvadą, kad apsimestinis sandoris bei suklydimas yra siejamas su kitu paveldėtoju (atsakove) bei vėlesniu, t. y. jau po apelianto atsisakymo nuo palikimo, jos elgesiu, o ne su kuriais nors konkrečiais notarės veiksmais. Notarei jokie reikalavimai, be kita ko, ir dėl jos veiksmų pripažinimo neteisėtais, nėra pareikšti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliami notarės kompetencijos, jos pareigų (ne)atlikimo klausimai, teisiškai neaktualūs ir skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo nepatvirtina. Be to, įvertintina aplinkybė, kad notarė 2018-05-08 nebuvo informuota apie 2011-12-11 teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, jog A. P. tėvas nėra V. P. ir, kad A. P. gimimo akto įraše duomenys apie jo tėvą V. P. neatitinka tikrovės, kas leidžia daryti išvadą, kad svarbios aplinkybės notarei nebuvo atskleistos, todėl konstatuoti, kad notarė neišaiškino galimų pasekmių esant minėtai aplinkybei, nėra pagrindo.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, įvertinus bylos duomenis, negalėjo suklysti/nesuvokti, kokį sandorį jis sudaro, kokia šio sandorio esmė ir kokie teisiniai padariniai atsiranda jį sudarius. Palikimo atsisakymas yra paprastas (nesudėtingas) sandoris, suprantamas bet kuriam, net ir neturinčiam jokio specialaus išsilavinimo, asmeniui, taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis nesuvokė tokio elementaraus vienašalio sandorio esmės – nesuprato, kad, jį pasirašydamas, atsisako pretenduoti į palikimą po tėvo mirties. Šiame atsisakyme jis raštu patvirtino, kad jam yra suprantama, jog atsisako tėvo palikimo, kuris yra žinomas dabar ir atsirastų ateityje. Spręsti, kad apeliantas neturėjo jokio dokumentų rengimo ir/ar jų pasirašymo patirties, todėl objektyviai negalėjo įvertinti tokio savo patvirtinimo reikšmės, taip pat nėra jokio pagrindo.
36. Vertinant apsimestinio sandorio bei suklydimo teisinį aspektą, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).
37. Apeliantas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose nurodė, kad jis pats atvyko pas notarę, sandoris jam atrodė aiškus, teigė žinojęs, jog atsisako palikimo, nes su broliu Alik taip buvo sutarę, tačiau tai darė formaliai. Vadinasi, apeliantui, kaip protingumo ir rūpestingumo standartus atitinkančiam asmeniui, turėjo būti, ir neabejotinai buvo aiškūs tiek jo sudaromo sandorio esmė, tiek ir padariniai, kurie atsiranda tokį sandorį sudarius. Be to, byloje nepaneigta, jog tiek apeliantui, tiek trečiajam asmeniui buvo žinoma apie tai, kad yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo broliui A. P. yra panaikintas įrašas apie tėvą, taigi apeliantas turėjo būti atidus bei išsiaiškinti galimas pasekmes, atsisakius paveldėjimo.
38. Aplinkybė, kad apeliantas turėjo lūkestį, jog trečiasis asmuo A. P. priims palikimą po tėvo mirties ir dėl šios priežasties tokį sandorį sudarė (atsisakė palikimo), bet šis lūkestis neišsipildė, taip pat nesuponuoja vertinimo, kad ginčijamas sandoris buvo apsimestinis ar sudarytas dėl suklydimo ir gali būti pripažintas negaliojančiu taikant tiek CK 1.87 straipsnio, tiek ir 1.90 straipsnio nuostatas. Priešingai, klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių atsiradimo riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei apeliantas šiuo atveju ir suklydo, tai tokį jo suklydimą būtų galima vertinti tik kaip jo suklydimą neapgalvojus sudaromo sandorio rizikos ar kaip jo paties neatsargumo rezultatą. Tačiau paneigti sandorį (t. y. pripažinti jį negaliojančiu) situacijoje, kai po jo sudarymo atsirado konkretūs teisiniai padariniai (yra paveldėtoja, priėmusi palikimą), nėra teisinio pagrindo, nes toks jo suklydimas negali būti pateisinamas, nes suklysta dėl pačios šalies kaltės.
40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė atlikto vienašalio sandorio (atsisakymo nuo palikimo) negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo pozicija atsisakant palikimo yra aiški ir vienareikšmiška – jokios išlygos, atsisakant palikimo, nėra galimos. Todėl apelianto teiginiai, kad jis nežinojo, jog trečiasis asmuo negali priimti palikimo, kitaip niekada nebūtų rašęs minėto palikimo atsisakymo pareiškimo, o dėl to negalioja ir vienašalis jo sudarytas sandoris (t. y. palikimo atsisakymas), vertintini kaip nepagrįstas apelianto siekis priderinti aplinkybes prie jam palankios pozicijos – faktiškai įvykusio jo apsigalvojimo dėl palikimo (ne)priėmimo.
41. Apeliantas nurodo, kad teismas byloje netinkami vertino įrodymus, tačiau vien tai, kad teismas įvertino įrodymus nepalankia apeliantui linkme, nereiškia, kad jie buvo įvertinti netinkamai ar šališkai. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-139/2010, Nr. 3K-3-177/2011).
42. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimo ar įrodymų vertinimo klaidų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tinkamais teisiniais argumentais, nurodė, kodėl daro vienokias ar kitokias išvadas dėl ginčo dalyko. Apeliacinio skundo argumentai bei nurodytos aplinkybės kitokių, nei skundžiamame teismo sprendime buvo padarytos, išvadų nelemia.
43. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nenurodė nei vienos svarbios priežasties, kuria vadvaujantis teismas galėtų atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti. Be to, nustačius, kad apeliantas palikimą atsisakė priimti ir nėra pagrindo šio sandorio vertinti kaip apsimestinio ar sudaryto esant suklydimui arba pažeidus įstatymo imperatyvą, ieškinio reikalavimai atnaujinti terminą palikimui priimti bei taikyti iš sandorio pripažinimo negaliojančiu kylančias pasekmes tampa teisiškai neaktualūs, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
44. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010).
45. Dėl aukščiau paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovei 2021-10-14 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba 100 procentų ir ją atstovavusi atstovė teismui teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal pateiktą pažymą, atstovavimo išlaidos sudaro 135 Eur. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai (CPK 93, 98-99 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš G. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 135 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5630).