- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-1671-803/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33908-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- E. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei E. S. dėl žalos atlyginimo ir atsakovės E. S. priešieškinį ieškovui G. M. dėl laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. S. 15 790,80 Eur žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo tėvas V. M.. Ieškovas yra vienintelis įpėdinis, priėmęs palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimus ieškovas gavo tik 2019 m. liepos 16 d., kadangi atsakovė kreipėsi į teismą dėl faktinės santuokos pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu atsakovės ieškinį atmetė, kurį Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pakeitė. Ieškovas taip pat paveldėjo ir tėvo mirties dieną buvusias pinigines lėšas, esančias AB SEB banke, pradinis likutis banko sąskaitoje sudarė 30 487,81 Eur, 2017 m. birželio 7 d. į velionio sąskaitą buvo pervestas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 1101,50 Eur. Turto apyrašo sudarymo dienai banko sąskaitoje buvo likę 15 788,17 Eur. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad po mirties iki apyrašo sudarymo iš sąskaitos, pasinaudojusi velionio bankine mokėjimo kortele, žinodama PIN kodą, atsakovė pasisavino svetimas, jai nepriklausančias 15 700 Eur dydžio lėšas, mokestis bankui už grynųjų pinigų išmokėjimą sudaro 90,80 Eur. Ieškovo teigimu, pasisavindama svetimą turtą, atsakovė ieškovui, kaip įpėdiniui, padarė 15 790,80 Eur žalą.
2. Atsakovė E. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pateikė priešieškinį, kurį patikslinusi prašė iš ieškovo priteisti 1364 Eur išlaidas, kurias patyrė mirusiojo V. M. laidotuvėms ir kapo sutvarkymui. Nurodė, kad atsakovė ir mirusysis V. M. nors teisiškai nebuvo įregistravę santuokos, tačiau nuo 1990 metų gyveno kaip šeima, atsakovė palaikė šiltus santykius ir su V. M. motina A. M., kurią po sugyventinio mirties iki šios dienos rūpinasi ir išlaiko atsakovė. Ieškovas, kuris turi įstatyminę pareigą išlaikyti močiutę, šios pareigos neatlieka. Palaikydamos šiltus santykius, moterys susitarė, kad atsakovė rūpinsis A. M., todėl pastaroji 2017 m. gegužės 9 d. padovanojo atsakovei 12 000 Eur. A. M. 12 000 Eur dovaną pervedė į mirusiojo V. M. atsikaitomąją sąskaitą, todėl atsakovė išgrynino iš mirusiojo V. M. sąskaitos jai nuosavybės teise priklausančius 12 000 Eur. Pažymėjo, kad senyvo amžiaus moteriai buvo patogiau pavedimą padaryti į savo sūnaus atsikaitomąją sąskaitą, atsakovė turėjo visus mirusiojo V. M. atsikaitomųjų sąskaitų prisijungimus ir šiomis sąskaitomis naudojosi bendrai kartu su mirusiuoju, jas valdė kaip savo, ir tą žinojo A. M.. Į sūnaus sąskaitą buvo sutarta pervesti pinigus, siekiant išvengti papildomų mokesčių, kuriuos atsakovei tektų sumokėti valstybei. Kad nekiltų ginčų ateityje, A. M. parašė raštelį, kad pinigines lėšas dovanoja atsakovei, o ne sūnui V. M.. Taip pat nurodė, kad nesutinka dėl likusių 3700 Eur lėšų pasisavinimo, kadangi visas šias lėšas atsakovė panaudojo mirusiojo V. M. laidotuvėms, kuriomis visiškai nesirūpino ieškovas, į jas ieškovas neatvyko ir prie jų neprisidėjo. Atsakovė paėmė 3700 Eur iš mirusiojo sąskaitos, norėdama deramai atsisveikinti su mirusiuoju, mirusiojo motina A. M. norėjo gražiai sutvarkyti kapą, pastatyti paminklą. Atsakovė ne tik viena rūpinosi V. M. laidotuvėmis, bet ir jo palaidojimui išleido daug didesnę sumą negu buvo paėmusi iš mirusiojo atsikaitomosios sąskaitos, viso laidojimo išlaidoms buvo panaudota 5 368 Eur, todėl byloje pateikė priešieškinį ir patikslinusi prašė iš ieškovo priteisti laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų atlyginimą – 1364 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė; priešieškinį tenkino; priteisė atsakovei iš ieškovo G. M. 1 364 Eur laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (1 364 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1641,38 Eur bylinėjimosi išlaidų; nutraukė civilinę bylą Nr. e2-2578-1080/2020 pagal atsakovės E. S. priešieškinį ieškovui G. M. dalyje dėl 304 Eur laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų priteisimo; grąžino atsakovei E. S. žyminio mokesčio dalį 11,25 Eur.
4. Teismas nustatė, kad šalys neginčijo, jog atsakovė E. S. ir mirusysis V. M. gyveno kartu neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą buitį, išlaikė ir palaikė vienas kitą, atsakovė kartu su V. M. motina A. M. gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini). 2017 m. rugsėjo 20 d. antstolis Arminas Naujokaitis sudarė paveldimo turto apyrašą, iš kurio matyti, jog be kito turto mirusiojo V. M. paveldimą turtą sudaro ir piniginės lėšos – 15 788,17 Eur AB SEB banke ir 1477,42 Eur AB Swedbank. 2019 m. liepos 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo tvirtinama, jog įpėdinis G. M. mirusiojo V. M. sūnus, paveldi transporto priemonę, pensijų fondo apskaitos vienetus „Swedbank“, AB pensijų kaupimo sąskaitoje ir lėšas, esančias AB SEB banke. Į bylą taip pat pateiktas V. M. sąskaitos išrašas iš AB SEB bankas už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. liepos 30 d, iš kurio matyti, kad atsakovė skirtingais mėnesiais iš mirusiojo V. M. sąskaitos išgrynino 15 7000 Eur. Bylos duomenys taip pat tvirtina, kad ieškovas 2019 m. spalio 2 d. kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu, tačiau 2019 m. spalio 22 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.
5. Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė V. M. motinos A. M. 2017 m. gegužės 8 d. parašytą raštelį, iš kurio turinio matyti, kad ji atsakovei E. S. padovanojo 12 000 Eur. Aplinkybę, jog 12 000 Eur buvo padovanoti atsakovei ir dovana pervesta į sūnaus V. M. asmeninę sąskaitą AB SEB banke patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. M.. Liudytoja paaiškino, kad pinigus dovanojo atsakovei kaip padėką už jos priežiūrą, laisva valia, juos pervesdama į sūnaus V. M. sąskaitą, nes atsakovės tuo metu nebuvo namuose, be to, sūnaus sąskaita naudojosi tiek sūnus, tiek atsakovė bendrai. Minėtos liudytojos parodymų nuoseklumą ir neprieštaringumą patvirtina ir atsakovės paaiškinimai, kad E. S. ir sūnus gyveno kaip šeima, sūnaus banko sąskaita naudojo abu (V. M. ir atsakovė), padovanoti pinigai buvo pervesti į V. M. asmeninę sąskaitą ir dėl to, kad išvengti mokestinės naštos, o jei būtų norėjusi pasisavinti pinigus, būtų išgryninusi ne 12 000 Eur, o visas sąskaitoje esančias pinigines lėšas, be to, kaip minėta, apie atsakovės ir V. M. bendro ūkio vedimą yra pasisakęs ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-446-855/2019. Nors vien tai, kad liudytoja gyvena su atsakove, kuri ją prižiūri ir rūpinasi ja, t.y. susijusios draugiškais ryšiais su atsakove nereiškia, ar kaip teigė ieškovas, liudijo kitoje byloje, neleidžia manyti, jog jos duoti parodymai yra neteisingi, melagingi ir jų atmesti nėra pagrindo.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
7. Teismas, remdamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.469 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartis yra sudaryta rašytine forma, dovanojimo sutarčiai nereikalinga notarinė forma, dovanojimo sutartis atitinka dovanojimo sutarties sampratą, o dovanotoja ir apdovanotoji tvirtina, jog sandoris įvyko, pinigai buvo skirti atsakovei, pervesti į V. M. asmenį sąskaitą, nes ja buvo naudojamasi abiejų, taip pat A. M. paaiškino dovanos tikslą ir siekį, egzistuoja šalių suderinta valia, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad nėra atsakovės parašo bei pinigai nebuvo tiesiogiai perduoti atsakovei, kas rodo dovanojimo sutarties nebuvimą, nes tokio imperatyvaus reikalavimo įstatymai nenumato. Teismo nuomone, nors dovanojimo sutartis turi formos trūkumų, ir ji yra pasirašyta tik vieno asmens, tačiau tai negali būti prilygintina rašytinės sutarties nebuvimui, taip pat tai nereiškia, kad dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta.
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog piniginės lėšos buvo pervestos ne atsakovei, o V. M., nepaneigia A. M. valios ir tikslo pinigus dovanoti atsakovei ir tarp atsakovės, V. M. bei A. M. buvus žodinį sutarimą jų vidiniuose santykiuose, jog pinigai dovanojami atsakovei. Be to sutarties nuostatos, kad viena šalis pinigus perdavė, o kita šalis juos priėmė, nebuvimas negali būti tapatinamas su pačios dovanos neperdavimu. Teismas nurodė, neturi pagrindo netikėti atsakovės ir liudytojos parodymais bei byloje esančiu rašytiniu įrodymu.
9. Teismas nurodė, kad ieškovas neneigė, kad tėvo laidojimu nesirūpino ir lėšų laidotuvėms ir kapo sutvarkymui neskyrė. Atsakovė pateikė bylą įrodymus, iš kurių matyti, kad iš viso laidojimui ir kapo sutvarkymui buvo sumokėta 5 368 Eur.
10. Teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktus įrodymus laidojimo ir kapo sutvarkymui išlaidoms padengti, sprendė, kad jos yra pagrįstos, objektyviai būtinos ir atitinkančios protingumo principą. Teismo nuomone ieškovo teiginiai, jog buvo galima palaidoti pigiau, laikytini deklaratyviais, neparemti jokiais įrodymais. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010), sprendė priteisti atsakovei iš ieškovo 1364 Eur išlaidų, skirtų laidojimui ir kapo sutvarkymui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį tenkinti iš dalies, įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus bei priteisti iš E. S. 14290,80 Eur G. M. naudai; priteisti iš E. S. visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
11.1. teismas nepasisakė dėl visų įrodymų visumos, o išimtinai rėmėsi atsakovės ir liudytojos parodymais bei liudytojos rašteliu, sudarytu neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis;
11.2. teismas neatsižvelgė į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-421/2019), kad sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 8 d. dovanojimo rašteliu A. M. pinigų E. S. neperdavė. Sutartis laikoma sudaryta nuo dovanos perdavimo momento. Nei 2017 m. gegužės 8 d., nei vėliau A. M. jokių pinigų atsakovei neperdavė, o ji jų nepriėmė. Nesant perdavimo momento, sutartis tarp A. M. ir E. S. dėl 12 000 Eur dovanojimo nebuvo sudaryta. Teismas nesivadovavo suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir padarė CK 6.465 straipsnio taikymo klaidą;
11.3. teismas be pagrindo patikėjo atsakovės bei liudytojos A. M. parodymais dėl dovanojimo sutarties sudarymo ir 12 000 Eur dovanojimo E. S.;
11.4. atsakovės nesąžiningumą bei siekį pateisinti per dovanojimą pinigų nuėmimą iš V. M. banko sąskaitos patvirtina esančios byloje ir teismo neįvertintos sekančios aplinkybės. Atsakovė ankstesnėje byloje Nr.e2A-446-855/2019 reiškė ieškinį G. M. dėl V. M. asmeninės nuosavybės turto pripažinimo bendra daline nuosavybe, prašė nustatyti, kad jai priklauso ½ dalis viso V. M. turto, kurio apimtis bus nustatyta paveldėjimo byloje. E. S. tiek šioje, tiek ankstesnėje byloje teigė, kad jai buvo žinoma apie visas V. M. turėtas pinigines lėšas, nes jie kartu vedė bendrą ūkį. Minėtoje byloje ji ne tik nereiškė ieškinio dėl 12 000 Eur pripažinimo jos asmenine nuosavybe dovanojimo sutarties pagrindu, bet šių aplinkybių nenurodė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nei viename procesiniame dokumente, nei jos apeliaciniame skunde. Apie šią aplinkybę ankstesnėje byloje neužsiminė A. M., nors buvo apklausta liudytoja. Apie tai, kad tai dovanoti pinigai, pranešė G. M. po bylos, pastarajam pareikalavus pinigus grąžinti. Protingas, apdairus, sąžiningas žmogus šią aplinkybę, jog V. M. sąskaitoje yra jai dovanoti pinigai, siekdamas apginti savo turtines teises, neišvengiamai būtų nurodęs. Reikšdama ieškinį dėl ½ dalies nuosavybės teisės į V. M. turtą nustatymo, ji tuo pačiu pripažino, kad 12 000 Eur jai nebuvo padovanoti pervedant juos į V. M. sąskaitą;
11.5. bylos duomenys tvirtina, kad pinigus po 600 Eur ji išgrynino iš bankomatų per 27 kartus po V. M. mirties, nors jos teigimu apdovanota ji buvo 2017 m. gegužės 8 d. ir apie tai žinojo. Atsakovė – buhalterė, turinti aukštąjį ekonominį išsilavinimą, delsdama pasinaudoti neva „dovanotais“ pinigais, suprato, kad tai ne jos pinigai, o V. M., ir jam esant gyvam tais pinigais pasinaudoti negali. Jos nesąžiningumą patvirtina jos teiginys, jog dovanoti pinigai buvo pervesti į V. M. sąskaitą, siekiant išvengti mokesčių;
11.6. teismas netinkamai vertino A. M. parodymus. Liudytoja apie prieš mėnesį iki sūnaus V. M. mirties dovanotus E. S. pinigus nieko nekalbėjo. Liudytoja taip pat yra nesąžininga ir suinteresuota bylos baigtimi E. S. naudai, nes sakė, jog nori, kad visas sūnaus turtas atitektų E. S., dėl to ji atėjo į teismą, pinigus dovanojo, nes E. S. ja rūpinasi, su ja gyvena kartu, o anūką, t.y. ieškovą, pažįsta mažiau ir su juo nebendrauja. Jeigu liudytoja kalbėtų E. S. nenaudai, E. S. ja nesirūpintų ir nesuteiktų jai gyvenamosios vietos;
11.7. liudytoja A. M. žinojo, kad E. S. turi savo asmeninę sąskaitą, taigi, jei jos valia būtų dovanoti pinigus E. S., ji tai galėjo padaryti tiesiogiai pervedant dovaną į atsakovės sąskaitą, o ne į sūnaus V. M. sąskaitą, įvardindama juos kaip dovaną. Be to, ne atsakovė rūpinosi A. M., o sūnus, nes jis ilgą laiką buvo bedarbis ir gyveno su motina, o atsakovė visą laiką dirbo;
11.8. liudytojos ir E. S. parodymus paneigia byloje esantis 2017 m. gegužės 9 d. liudytojos atliktas bankinis pavedimas, kuriuo ji pervedė savo sūnui V. M. 12 000 Eur, nurodydama, kad tai dovana. V. M. pinigų negrąžino, vadinasi motinos dovanotus pinigus priėmė. Mokėjimo pavedime aiškiai parašyta, kad tai dovana, o jos gavėjas V. M.. Teismas šio įrodymo nevertino, nepasisakė dėl jo įrodomosios reikšmės, be pagrindo vertino liudytojos surašytą 2017 m. gegužės 8 d. raštelį kaip patikimą įrodymą, patvirtinantį dovanų sutarties sudarymą tarp liudytojos ir E. S.;
11.9. E. S. nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog reikšdama priešieškinį dėl laidojimo išlaidų išieškojimo, ji nuslėpė, jog gavo 304 Eur laidojimo pašalpą. Tik ieškovui pateikus atitinkamą dokumentą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių išmokų skyriaus, atsakovė sumažino priešieškinio reikalavimus. Šios aplinkybės teismas nevertino, dėl to teismas priimdamas tokį sprendimą buvo šališkas;
11.10. nei atsakovė, nei liudytoja neprašė dovanojimo V. M. 12 000 Eur sandorio pripažinti negaliojančiu, nes šis sandoris apsimestinis. Išrašas iš banko sąskaitos patvirtina, kad tai nebuvo E. S. ar kitų asmenų lėšos, o pinigai iki mirties priklausė V. M.. E. S. patvirtino, kad buvo jo sugyventinė ir nėra įpėdinė nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Ji nebuvo šių pinigų savininkė, todėl negalėjo jais disponuoti. Atsakovė turėjo įrodyti, kad disponavo velionio sąskaitoje esančiai pinigais teisėtai įstatymo ar sutarties pagrindu. Tokių įrodymų atsakovė nepateikė. Teismas be pagrindo įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nes ne jis pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę turėjo įrodinėti atsakovės veiksmų neteisėtumą, nes jis vienintelis pirmos eilės įpėdinis;
11.11. klaidinga teismo išvada, kad A. M. aiškiai išreiškė savo valią pinigus padovanoti atsakovei. Tokios valios aiškiai A. M. neišreiškė, nes po raštelio sudarymo sekančią dieną 12 000 Eur bankiniu pavedimu pervedė sūnui ir nurodė, kad tai dovana. Remiantis CK 1.76 straipsniu teismo minimas A. M. surašytas raštelis nelaikytinas dovanojimo sutartimi, nes šalių nepasirašytas. CK 6.469 straipsnyje pasakyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos. CK 1.73 straipsnyje nustatyta – rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Tokios dovanojimo sutarties byloje nėra;
Atsiliepimas
11.12. atsakovė ir liudytoja A. M. nurodė, kad pinigai kaip dovana V. M. buvo pervesti siekiant išvengti mokesčių į valstybės biudžetą, o iš tikrųjų pinigai dovanoti atsakovei. Toks sandoris, jei jis toks buvo iš tikrųjų, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes prieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio, 6 straipsnio, 17 straipsnio. 26 punkto reikalavimams, viešajam interesui formuojant biudžetą, apsimestinis, todėl yra niekinis. Teismas, remiantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, turėjo šį sandorį konstatuoti niekiniu ir juo nesivadovauti;
11.13. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje pasakyta – civilinių teisinių santykių subjektai įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tiek atsakovė, tiek liudytoja šios pareigos nevykdė, todėl, remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi teismas turėjo atsisakyti ginti atsakovės subjektinę teisę;
11.14. atsakovė nepateikė įrodymų, kad 12 000 Eur, buvusių V. M. sąskaitoje, A. M. perdavė kaip dovaną E. S. neatlygintai. Be to, pati atsakovė pripažįsta, kad moterys susitarė, jog E. S. rūpinsis A. M. senatvėje, pastaroji padovanojo 12 000 Eur. Tokiu būdu santykiai nėra dovanojimo santykiai. A. M. žinojo ir suprato kaip yra dovanojami pinigai, nes 2006 m. vasario 9 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui V. M. 70 667,28 Eur. Šią sutartį patvirtino notaras. Tai nustatyta civilinėje byloje Nr.e2-1518-808/2018;
11.15. teismas nepagrįstai visa apimtimi tenkino priešieškinio reikalavimus. Ieškovas neneigė, kad neturi pareigos padengti laidojimo išlaidų, tačiau, jo nuomone, jos aiškiai per didelės. Remiantis CK 5.59 straipsnio 2 dalimi įpėdinis turi teisę, bet ne pareigą apmokėti laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas. Įstatymas nenumato E. S. teisės apmokėti laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas iš paveldimo turto, dėl to jos veiksmai panaudojus paveldimas lėšas yra neteisėti. CK 5.63 straipsnis numato galimybę ir nustato tvarką kreditoriams pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams. Atsakovė šia tvarka nesivadovavo, o savavališkai nuėmė pinigus iš svetimos sąskaitos. Teismas jokia teisės norma nepagrindė savo sprendimo priteisti E. S. 1364 Eur laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų, tokiu būdu paržeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Jau vien dėl šios priežasties teismo sprendimas yra nepagrįstas;
11.16. atsakovė už laidojimo ir kapo sutvarkymo paslaugas atsiskaitė 2017 m. birželio 7-9 dienomis, iš velionio sąskaitos išrašo seka, kas šiuo laikotarpiu atsakovė nuėmė per 3 kartus 1 800 Eur ir tai paneigia jos melagingą teiginį, jog laidotuvėms panaudojo 3 700 Eur iš V. M. sąskaitos. Tai reiškia, kad atsakovė savavališkai pasisavino svetimus pinigus. Atsakovė pateikė 2018 m. kovo 28 d. sutartį ir 2018 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl granito ir metalo įsigijimo ir montavimo, bet nepateikė šios sąskaitos apmokėjimo dokumentų. Tai reiškia, kad išlaidų ji nepatyrė. 2018 m. gegužės 25 d. kvitai atitinkamai 380 Eur ir 60 Eur sumai neturėtų būti priskiriami prie laidotuvių ir kapavietės sutvarkymo išlaidas patvirtinančių dokumentų, nes jie sudaryti praėjus 10-iai mėnesių po ieškovo tėvo mirties, liečia paminklo pagaminimą ir pastatymą, o ne kapavietės sutvarkymą po laidotuvių. Iš 2017 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus laidotuvių rūmai“ „Ritualas“ PVM sąskaitos-faktūros bei 2017 m. birželio 8 d. kapavietės įrengimo paslaugų sutarties Nr.2192 matyti, kad atsakovė jau anksčiau buvo sumokėjusi už dviejų vietų šeimos kapavietės įrengimą 505 Eur ir laikiną paminklą. Šių aplinkybių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.
12. Atsakovė E. S. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo G. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. apeliaciniame skunde yra keliamos naujos, pirmoje instancijoje nenagrinėtos aplinkybės. savo valią apdovanoti būtent Atsakovę patvirtino pati dovanotoja – A. M. (tiek raštu, tiek žodžiu). Atsakovė dovaną priėmė, jos neatsisakė, o dovanos perdavimas ieškovo klaidingai suprantamas tik kaip fizinis veiksmas (įstatyme nėra reikalavimo dovaną perduoti tiesiogiai „į rankas“ apdovanotojam). Sandoris įvyko tarp artimųjų, o ne tarp svetimų asmenų, dėl ko, pinigai buvo vedami į sąskaitą, kurią valdė tiek mirusysis V. M., tiek ir Atsakovė. Be to, atsakovė pateikė visus įrodymus dėl patirtų išlaidų organizuojant laidotuves, ieškovas pats pripažino atsakovės priešieškinį iš dalies ir nepateikė įrodymų, kad laidojimo paslaugos suteiktos per dideliais įkainiais ar buvo nereikalingos, suteiktos netinkamai;
Šalies argumentai
12.2. apeliantas teismo nešališkumu neabejojo pirmoje instancijoje, nereiškė prašymo teismui nusišalinti, nenurodė, kad egzistuoja CPK 65 straipsnyje įtvirtinti pagrindai teisėjui nusišalinti. Vien tai, kad teismas priėmė palankų sprendimą atsakovei, o ieškinį atmetė, negali būti pagrindas abejoti teisėjo ar teismo šališkumu;
12.3. teismas priimdamas sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą vertino pateiktų įrodymų byloje visumą (abiejų šalių įrodymus), sprendime aptarė ir paneigė apelianto pateiktus įrodymus, nurodė, kad vien bankinio išrašo dovanojimo sandoriui susiklostyti įrodyti nepakanka;
12.4. siekdamas prisiteisti neva patirtus nuostolius, apeliantas turėjo įrodyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau vien bankiniu išrašu, apeliantas neįrodė visų šių sąlygų egzistavimo, galiausiai neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų;
12.5. ikiteisminis tyrimas, kurį inicijavo ieškovas prieš atsakovę, yra nutrauktas. Tad šioje civilinėje byloje ieškovas, siekdamas prisiteisti 15 700 Eur iš atsakovės privalėjo įrodinėti ir įrodyti tiek atsakovės neteisėtus veiksmus, tiek priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tiek žalą ir nuostolių dydį bei atsakovės kaltę, o ne deklaratyviai nurodyti, kad lėšos buvo pasisavintos;
12.6. apeliantas neginčijo dovanojimo sandorio kaip apsimestinio, tariamo ar kitu negaliojimo pagrindu. Apeliantas pirmoje instancijoje laikėsi nuomonės ir įrodinėjo, kad dovanojimo sandoris iš viso nebuvo sudarytas, tokios aplinkybės, kad sandoris yra niekinis pirmoje instancijoje nekėlė. Apeliantas, teikdamas, kad sandoris turėjo būti pripažintas niekiniu, pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalį – apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, net jeigu sandoris būtų pripažintas negaliojančiu ar niekiniu, sandorio šalims pritaikius restituciją, padovanoti pinigai grįžtų A. M., o ne apeliantui;
12.7. dovanotojos A. M. liudijimas yra esminis įrodymas šioje byloje – t. y. būtent išklausius dovanotojos paaiškinimų teismas galėjo nustatyti tikrąją šalių valią. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti A. M. paaiškinimais, kurie iš esmės sutapo su atsakovės paaiškinimais, buvo nuoseklūs, logiški. Liudytoja A. M. civilinėje byloje Nr. e2-2578-1080/2020 nėra nurodžiusi, kad „atėjo į teismą tam, kad turtas būtų priteistas E. S.“. Tai patvirtina šios bylos teismo posėdžio, vykusio 2020 m. birželio 4 d., garso įrašas, kuomet išsamų liudijimą teikė A. M.. Kitoje civilinėje byloje net nebuvo kalbama apie šios bylos dalyką 12 000 Eur dovaną, nes dėl šios dovanos ginčo nebuvo;
12.8. atsakovė, žinodama ir suvokdama, kad 12 000 Eur, esantys jos sugyventinio V. M. atsiskaitomojoje sąskaitoje išgrynino iš mirusiojo V. M. sąskaitos jai nuosavybės teise priklausančius 12 000 Eur. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, kad šiuo atveju dovanojimo sutartis atitinka dovanojimo sutarties sampratą, o dovanotoja ir apdovanotoji tvirtina, jog sandoris įvyko, pinigai buvo skirti atsakovei, pervesti į V. M. asmenį sąskaitą, nes ja buvo naudojamasi abiejų, taip pat A. M. paaiškino dovanos tikslą ir siekį, egzistuoja šalių suderinta valia, todėl ieškovo argumentas, kad nėra atsakovės parašo bei pinigai nebuvo tiesiogiai perduoti atsakovei, kas rodo dovanojimo sutarties nebuvimą, atmestinas, nes tokio imperatyvaus reikalavimo įstatymai nenumato;
12.9. apeliantas nepaneigė, o atsakovė ir liudytoja A. M. patvirtino, kad tarp šalių buvo suderinta valia 12 000 Eur padovanoti atsakovei, atsakovė dovaną priėmė, ji ją gavo ir galėjo ja naudotis dar būnant gyvam V. M. (asmenys vedė bendrą ūkį, turėjo vienas kito atsiskaitomųjų sąskaitų prisijungimus). Apeliantas neginčijo dovanojimo raštelio, neginčijo dovanojimo sutarties, neįrodinėjo, kad sutartis yra niekinė ar negaliojanti CK nustatytais pagrindais (tik apeliaciniame skunde keliamos naujos aplinkybės, kad sandoris yra apsimestinis, tariamas ar prieštaraujantis gerai moralei);
12.10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad dovanojimo sutartis laikoma vienašaliu sandoriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701-2017 29 punktą; 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 41 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020). Tai reiškia, kad dovanojimo sutarčiai sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Dėl ko, apelianto nurodymas, kad dovanojimo raštelio nėra pasirašiusi atsakovė reiškia, kad sandoris nebuvo sudarytas, yra niekinis ir neteisėtas. Kita vertus, šalys patvirtino savo valią – dovanotoja patvirtino norą padovanoti 12 000 Eur atsakovei, o atsakovė patvirtino, kad ji suprato ir priėmė dovaną, tad nepaisant kasacinio teismo išaiškinimų, šiuo atveju egzistuoja abiejų sutarties šalių suderinta valia;
12.11. jeigu ne įpėdinis, o kitas artimas palikėjui asmuo palaidojo palikėją savo lėšomis, tai jis turi teisę atgauti tas lėšas iš paveldimo turto, t. y. iš įpėdinio, nes tokioms išlaidoms, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto, jis panaudojo savo asmenines lėšas. Tokia praktika formuojama Lietuvos Respublikos teismų sprendimuose (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-628-527/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2012);
12.12. apeliantas klaidina teismą, kad atsakovė nėra pateikusi visų laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Tokius teiginius paneigia byloje esantys įrodymai – 2020 m. vasario 12 d. prašymas prijungti papildomus įrodymus su kuriuo pateikti du mokėjimai – 1000 Eur avansinis mokėjimas UAB „Labradoras“ ir 820 Eur likučio apmokėjimas. Abu šie mokėjimai yra prijungti prie bylos, nenuginčyti, tad nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti. Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Atsakovės turėtos laidojimo išlaidos atitinka laidojimo išlaidų paskirtį, susiformavusius laidojimo papročius ir tradicijas ir yra pagrįstos rašytiniais įrodymais. Nesutiktina su apelianto teiginiu, kad paminklo pastatymo darbai negali būti priskirti prie būtinųjų laidojimų išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Byloje nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė V. M. motinos A. M. 2017 m. gegužės 8 d. parašytą raštelį, iš kurio turinio matyti, kad ji atsakovei E. S. padovanojo 12 000 Eur. Aplinkybę, jog 12 000 Eur buvo padovanoti atsakovei ir dovana pervesta į sūnaus V. M. asmeninę sąskaitą AB SEB banke patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. M.. Liudytoja paaiškino, kad pinigus dovanojo atsakovei kaip padėką už jos priežiūrą, laisva valia, juos pervesdama į sūnaus V. M. sąskaitą, nes atsakovės tuo metu nebuvo namuose, be to, sūnaus sąskaita naudojosi tiek sūnus, tiek atsakovė bendrai.
14. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įrodinėja, kad jis paveldėjo 12 000 Eur po V. M. mirties, o atsakovė Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-446-855/2019 nereiškė ieškinio pripažinti jos asmenine nuosavybe dovanotos sumos.
15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė 12 000 Eur priėmė kaip dovaną, o civilinėje byloje Nr. e2A-446-855/2019 dėl dovanos faktinio pagrindo ginčo nebuvo. Vadinasi, atsakovė laikė save dovanotų piniginių lėšų savininke, todėl reikšti reikalavimo dėl 12 000 Eur sumos pripažinimo asmenine jos nuosavybe nebuvo teisinio pagrindo, nes nėra nuginčytas 2017 m. gegužės 8 d. A. M. parašytas raštelis.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalį „Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“.
17. CK 6.465 straipsnio 1 dalis numato, kad „pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui“.
18. Vadinasi, atsakovei buvo padovanotos piniginės lėšos, pati dovanojimo sutartis atitinka esmines aukščiau nurodytas šiai sutarčiai įstatyme nustatytas sąlygas. 2017 m. gegužės 8 d. sudarytas vienašalis sandoris atitiko ir A. M. valią, yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl vykdytinas.
19. Apeliantas pripažįsta, kad atsakovė E. S. ir A. M. gyvena kartu, E. S. rūpinasi jo močiute. Tuo tarpu miręs sūnus buvo bedarbis, visą laiko dirbo E. S., tačiau jie nusprendė statytis namą, kuriame gyvena ir A. M., todėl ji sūnui V. M. 2006 m. vasario 9 d. padovanojo 70 667,28 Eur. Pats apeliantas nurodydamas liudytojos A. M. parodymus teigia, kad dėl atsakovei dovanotų 12 000 Eur yra A. M. suinteresuotumas, nes atsakovė ir toliau rūpinasi liudytoja.
20. Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Tam, kad būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys, jį sudarydamos; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį.
21. Taigi tol, kol ieškovas nenuginčijo, nors ir pervestos į mirusiojo V. M. sąskaitą 12 000 Eur sumos, teisinio pagrindo, ieškinys negalėjo būti patenkintas. Apeliantas pripažįsta, jog pavedime nėra nurodytas apdovanoto asmens vardas, o nesivadovauti dovaną suteikusios asmens parodymais nėra teisinių prielaidų (CPK 178 straipsnis).
22. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
23. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 55 punktas).
24. Apeliantas apeliaciniame skunde imasi savaip aiškinti liudytojos – dovaną dovanojusios A. M., valią, teigdamas, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas pripažįsta, jog liudytoja ne kartą dovanojo pinigus kartu gyvenusiems E. S. ir V. M.. Tai, kad apeliantas nesutinka su A. M. paaiškinimais, kuriais ji nurodė, kaip paskirstė dovanotas lėšas, neįrodo, kad palikėjas V. M. buvo apdovanotasis.
25. Tai, kad teismas sprendė netenkinti apelianto ieškinio, neįrodo teismo šališkumo. Įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas kelia ginčą dėl teismo atlikto vienašalio sandorio šalies valios aiškinimo ir tuo grindžia teismo šališkumą. Byloje parodymus davė vienašalį sandorį sudaręs asmuo – A. M..
27. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Taigi teismas remdamasis dovanotojos A. M. paaiškinimais sprendė, kad jos valia buvo dovanoti pinigus atsakovei, kuri ja rūpinosi ir dabar rūpinasi, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl teismo šališkumo, kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 185 straipsnis).
30. Apeliantas negali remtis aplinkybe ir ginčyti sandorio tuo pagrindu, kad pinigai nebuvo perduoti. Sutarties uždarumo principas apeliantui draudžia remtis aplinkybėmis, kurios sukelia pasekmes jos šalims. Pažymėtina, kad nei atsakovė (apdovanotoji), nei dovanotoja neneigia sutarties fakto, jos sąlygų. Byloje nėra įrodyta, kad dovanotoja turėjo kitą tikslą, pervesdama pinigų sumą, nei apdovanoti atsakovę.
31. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad mokestinių prievolių vykdymo tikrinimas nėra teismo pareiga, todėl aplinkybė, kad liudytojos pinigai buvo pervesti į sūnaus sąskaitą, siekiant išvengti mokesčių, neveikia teisinio rezultato byloje. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normos.
32. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; kt.).
33. Kaip paaiškino atsakovė, A. M. pinigus į sūnaus atsiskaitomąją sąskaitą pervedė, nes: 1) A. M. žinojo, kad šia sąskaita naudojasi kartu tiek jos sūnus V. M., tiek ir atsakovė bendrai; 2) A. M. buvo paprasčiau atlikti pavedimą į jau žinomą sūnaus sąskaitą (žinomas sąskaitos numeris, nes tai nebuvo pirmas pavedimas); 3) A. M. atsakovę laikė savo sūnaus V. M. sutuoktine, šeimos nariu, tačiau žinojo, kad sūnus ir atsakovė nėra įforminę santuokos teisiškai, ir suvokė, kad jeigu ji pinigus dovanojimo pagrindu perves tiesiogiai atsakovei, atsakovė privalės sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Atsakovės ir V. M. partnerystę konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas kitoje civilinėje byloje
34. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įvertindamas, kad pinigai buvo pervesti mamos į sūnaus sąskaitą, kuris tuo metu gyveno kartu su atsakove ir jie siekė kurti bendrą ateitį, o su jais gyveno ir pinigų dovanotoja, kuria rūpinosi atsakovė, nenustatė akivaizdžiai niekinio dovanojimo sandorio aplinkybių. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, net jeigu sandoris būtų pripažintas negaliojančiu ar niekiniu, sandorio šalims pritaikius restituciją, padovanoti pinigai grįžtų A. M., o ne apeliantui.
Dėl priteistų laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų
35. Apeliantas įrodinėja, kad pagal CK 5.59 straipsnį jis neturi pareigos apmokėti laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų. Tai yra įpėdinio teisė. Be to, apelianto nuomone, E. S. neturėjo teisės panaudoti paveldimas lėšas apmokant laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas.
36. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės veiksmų teisėtumas negali būti vertinami pagal CK 5.59 straipsnį, nes ji nepaveldėjo jokio turto. Kita vertus, atsakovė galėjo reikšti reikalavimą ieškovui vadovaudamasi bendrais žalos ir nuostolių atlyginimo pagrindais, numatytais CK 6.249 straipsnio 1 dalyje.
37. Apeliantas nurodė, kad atsakovė už laidojimo ir kapo sutvarkymo paslaugas atsiskaitė 2017 m. birželio 7-9 dienomis, kai iš velioniui priklausiusios sąskaitos nuėmė per tris kartus 1 800 Eur. Anot apelianto, ji turėjo vadovautis CK 5.63 straipsniu ir pareikšti reikalavimą jam, kaip įpėdiniui, o tai, kad teismas sprendė patenkinti priešieškinį nenurodydamas pinigų priteisimo teisinio pagrindo, sprendimas turi būti panaikintas pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį.
38. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pirma, ginčas dėl atsakovei dovanotų lėšų priteisimo ieškovui buvo pradėtas nagrinėti teisme. Tokiu atveju, atsakovė, gindama turtinius interesus bei siekdama galutiniai išspręsti kilusius tarpusavio ginčus, galėjo kreiptis į teismą pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, o ne laikytis CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos dėl reikalavimų įpėdiniams pateikimo. Antra, atsakovė patvirtino, jog ji ir mirusysis V. M. valdė vienas kito atsiskaitomąsias sąskaitas, turėjo prie jų prisijungimo duomenis. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus dėl 3700 Eur lėšų išgryninimo iš V. M. atsiskaitomosios sąskaitos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 5 368 Eur suma buvo sumokėta už laidojimo ir kapo sutvarkymo paslaugas. Vadinasi, atsakovė galėjo pareikšti priešinį reikalavimą ieškovui, vadovaudamasi bendrais žalos atlyginimo pagrindais, už apelianto tėvo laidojimą ir kapavietės sutvarkymą. Toks reikalavimas atitinka teisingumo principą (CK 1.5 straipsnis), geros moralės sampratą dėl vaikų pagarbos tėvams ir jų palikimui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalis).
39. Apeliantas įrodinėjo, kad atsakovė išlaidavo, ir, be kita ko, įrengė dviejų vietų šeimos kapavietę, už kurios įrengimą jau buvo sumokėjusi anksčiau, o kai kurios sąskaitos nėra apmokėtos.
40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, atkreipia dėmesį, kad ieškovas nepateikė galimą išlaidavimą pagrindžiančių įrodymų, taip pat įrodymų, kad sumokėta 5 368 Eur suma nėra susijusi su laidojimo ir kapavietės įrengimo išlaidomis. Kita vertus, tokius teiginius paneigia byloje esantys įrodymai (b.l. 72-83,103, 105-110), o konkrečiai, 2020-02-12 prašymas prijungti papildomus įrodymus su kuriuo pateikti du mokėjimai – 1000 Eur avansinis mokėjimas UAB „Labradoras“ ir 820 Eur likučio apmokėjimas (b.l.105-110). Abu šie mokėjimai yra prijungti prie bylos, nenuginčyti, tad nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
42. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
43. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kad sumokėjo 968.00 Eur pagal PVM SF SPEC20-00614 už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, atitinka rekomenduojamą priteisti jų dydį, todėl priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
44. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u ta r i a:
ieškovo G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968,00 Eur (devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni Eurai 00 ct eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.