Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. E. P. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. A. P. 2017-09-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 2-35; t. 2, b. l. 18-56; t. 5, b. l. 120-126) prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės 28 751 631 Eur turtinės žalos atlyginimą, o jeigu teismas dėl bet kokių priežasčių nepripažintų materialinės žalos kompensavimo dėl konfiskuotų dokumentų, prašė priteisti panašios sumos, teismo nuožiūra, kompensaciją dėl patirtos moralinės žalos, praradus galimybę disponuoti ieškinyje įvardijamu turtu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

26.4. Procesinė prievartos priemonė – krata – buvo atlikta pagrįstai, nepažeidžiant BPK reikalavimų.

26.5. Teismas pagrįstai vadovavosi EŽTT praktika, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija iš esmės nesuteikia teisės ginčyti nacionalinių teismų sprendimus dėl asmens kaltumo, taip pat bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo teisingumo.

26.6. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo samprotavimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, bet ne konkrečios aplinkybės ar įrodymai, pagrindžiantys skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

26.7. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio proceso paskyrimo nepagrįstas, ieškovui pirmosios instancijos teismo posėdyje leista išdėstyti savo samprotavimus neribotai.

27.3. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, negali paneigti įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

4. Iš prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-9-00002-2011-7 esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje 2008-03-14 pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-2-00049-08 ir Nr. 01-2-00050-08 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje dėl A. B. didelės vertės turto – buto – įgijimo apgaule ir BK 182 straipsnio 2 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje dėl suklastoto oficialaus dokumento panaudojimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008-03-19 prokuroro nutarimu minėti ikiteisminiai tyrimai sujungti, paliekant jiems bendrą bylos Nr. 01-2-00050-08. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008-04-28 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-059-08 pagal A. B. pareiškimą dėl J. E. P. kartu su kitais asmenimis galimai padarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2011-01-05 nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-059-08 išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, suteikiant jam Nr. 10-9-02-11 (vėlesnis Nr. 1-10-9-00002-2011-7) ikiteisminis tyrimas dėl įtariamųjų J. E. P. ir A. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, iš Lietuvos Respublikos kontrabandos būdu išgabenant antikvarinę medinę skulptūrą „P. K.“. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011-04-11 nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės vertybinio popieriaus suklastojimo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį išskirtas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00050-08 medžiagos bei prijungtas prie ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-02-11 (vėlesnis Nr. 1-10-9-00002-2011-7). Kaltinimai pagal BK 213 straipsnio 2 dalį buvo perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

5. Aptarti ikiteisminiai tyrimai liudija, kad apeliantas J. E. P. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda – didelės vertės antikvarinio daikto gabenimas per Lietuvos Respublikos sieną neturint leidimo), 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas – apgaule didelės vertės turtinės teisės įgijimas) ir 300 straipsnio 1 dalyje (suklastoto dokumento pagaminimas ir panaudojimas), padarymu (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 2-12).

6. Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 nuosprendžiu (baudžiamosios bylos t. 12, b. l. 121-140) apeliantas J. E. P. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudojo žinomai netikrą dokumentą ir apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas, siekdamas įgyti teisę į svetimą Danijos piliečiui A. B. priklausantį turtą – 1 800 000 Lt, žinodamas, kad šis nėra jam įsiskolinęs, pagamino netikrą paprastąjį vekselį: ant tuščio lapo su A. B. parašu atspausdino kompiuteriu paruoštą tikrovės neatitinkantį paprastojo vekselio tekstą lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame buvo nurodyta, kad vekselis surašytas 2004-07-15, Vilniuje, ir kad pagal šį vekselį A. B. besąlygiškai įsipareigoja iki 2007-07-15 įskaitytinai J. E. P. ar jo įsakymu kitam vekselio turėtojui sumokėti 1 800 000 Lt grynaisiais pinigais arba pervesti į kreditoriaus nurodytą sąskaitą; vekselį pats pasirašė kaip kreditorius ir šį netikrą vertybinį popierių panaudojo, 2008-01-28 pateikdamas notarui vykdomajam įrašui gauti, o 2008-01-29 gautą vykdomąjį įrašą pateikdamas antstolei vykdyti. 2008-01-30 tariamos skolos išieškojimui užtikrinti buvo parengtas patvarkymas areštuoti lėšas (1 805 400 Lt sumai) ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Taip J. E. P., panaudodamas žinomai netikrą dokumentą – 1 800 000 Lt paprastąjį vekselį, apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į A. B. priklausantį turtą – 1 800 000 Lt. Dėl kaltinimų pagal BK 199 straipsnio 1 dalį J. E. P. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytu, kad J. E. P. suklastojo ginčo vekselį, nors tokį vekselį panaudojo (BK 300 str. 1 d.).

7. Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-10 nuosprendžiu (baudžiamosios bylos t. 13, b. l. 113-134) buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 nuosprendžio dalis, kuria apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Apeliantą apeliacinės instancijos teismas išteisino nesant padarytų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-01-19 nutartimi (baudžiamosios bylos t. 14, b. l. 62-73) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-10 nuosprendį, paliko galioti su pakeitimais Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 nuosprendį, t. y. baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat atidėjo J. E. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tarp J. E. P. ir A. B. susiklostė tam tikri, neapibrėžto pobūdžio santykiai, susiję su asmeniniu bendravimu ir prekyba antikvarinėmis vertybėmis bei nekilnojamuoju turtu. Tačiau aplinkybė, kad tarp jo ir A. B. buvo susiklostę skoliniai santykiai dėl A. B. dispozicijon esą perleisto turto, yra paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais objektyviais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad J. E. P., žinodamas, jog vekselyje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, pasirašė jį kaip kreditorius ir panaudojo, pateikdamas antstolei, kai kreipėsi dėl 1 800 000 Lt išieškojimo iš A. B.. Teisėjų kolegija nurodė, kad J. E. P. suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį ir esmę, suvokė jais sukeltinus padarinius ir sąmoningai jų siekė. Atsižvelgiant į tai, kad netikro dokumento panaudojimas (BK 300 str. 1 d.) yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, sudėtinė dalis (netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti), konstatavo, kad J. E. P. padaryta nusikalstama veika papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuotina.

9. Apeliantas ieškinį Lietuvos Respublikos valstybei pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, numatančiu valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Savo reikalavimus apeliantas iš esmės grindė netinkamu vekselio sąvokos baudžiamojoje byloje aiškinimu ir taikymu, teismams nepripažįstant jo vertybiniu popieriumi ir laikant paprastu skolą patvirtinančiu dokumentu, dėl ko, apelianto įsitikinimu, jis buvo neteisėtai nuteistas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą ginčą, apelianto ieškinį atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą dėl, apelianto vertinimu, neteisėtų baudžiamojo persekiojimo veiksmų jo atžvilgiu atlikimo ir nepagrįsto jo nuteisimo, ir, priešingai, dėl tokių veiksmų neatlikimo A. B. atžvilgiu, atmetė nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos – neteisėtų pareigūnų / teismo veiksmų (neveikimo), žalos fakto bei dydžio ir priežastinio ryšio tarp tų padarinių, kurie, pasak apelianto, jam atsirado, ir procesinių veiksmų, atliktų tiriant bei nagrinėjant jo baudžiamąją bylą, kuriuos apeliantas subjektyviai vertina kaip pažeidžiančius nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus ir / ar jo teises.

10. Apeliaciniame skunde apeliantas J. E. P. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant LR bei ES įstatymus, neatskleidus bylos esmės, nepasisakius dėl esminių bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, nepateikus sprendime jų analizės bei nenurodžius motyvų, kodėl tokie faktai atmetami. Apelianto teigimu, teismo išvados yra deklaratyvios ir neargumentuotos, padarytos pažeidžiant civilinio proceso teisės taisykles, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais sutikti negali.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, sąlygų

11. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018, 2018-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).

12. Siekiant pagal CK 6.272 straipsnį konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais.

13. Nagrinėjamu atveju tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu apeliantas faktiškai siekia paneigti baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-9-00002-2011-7 pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir kasacinės instancijos teismo nutartimi, kuria šis nuosprendis su pakeitimais paliktas galioti, nustatytas faktines aplinkybes bei jų pagrindu teismų padarytas išvadas, kad jis yra padaręs veiką, kurį pagal Lietuvos įstatymus yra vertinama kaip nusikalstama, kitaip tariant, apelianto tikslas yra civilinio proceso priemonėmis įrodyti savo nekaltumą, konstatuotą nagrinėjant baudžiamąją bylą.

14. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgus į apelianto procesinių dokumentų turinį, kuriuose apeliantas valstybės jam padaryta žala (nuostoliais) įvardija savo patirtus turtinius praradimus, netekus galimybės gauti iš A. B. vekselyje, teismų pripažintame suklastotu dokumentu, nurodytos pinigų sumos ar kito, kaip teigia apeliantas, šio asmens pasisavinto turto / piniginių lėšų, apelianto pareiškimų pagrindu neįgyvendinus prieš šį asmenį baudžiamojo persekiojimo, taip pat dėl jam paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio praradus galimybę gauti pajamas iš verslo bei teisinių paslaugų kitiems asmenims teikimo. Apelianto teigimu, jo veiksmų, dėl kurių jis buvo nuteistas, vertinimas nacionaliniuose teismuose neatitinka tarptautinių teisės aktų.

15. Nagrinėjant valstybės civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, klausimą, dėl baudžiamojo proceso civilinių teisinių padarinių sprendžiama remiantis atitinkamomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę žalos atlyginimo forma, ir CPK normomis, nustatančiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, t. y. būtent nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualias aspektais. Todėl, viena vertus, teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese, neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, pripažindamas žalą sukėlusiais tokius veiksmus, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 str.), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

16. Kita vertus, toks juridinę reikšmę turintis faktas, kaip asmens kaltumas ar jo nekaltumas dėl tų veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje, gali būti nustatytas išimtinai baudžiamojo proceso priemonėmis. Civiliniais įstatymais (CK, CPK) nėra galimybės paneigti asmens kaltės baudžiamojoje byloje už vienus ar kitus veiksmus, tokio civilinio proceso tikslo nėra įtvirtinęs ir įstatymų leidėjas (CPK 2 str.). Dar daugiau, proceso įstatyme yra pasakyta, kad civilinėje byloje iš naujo neįrodinėtini asmens nusikalstamų veikų padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nes tai yra prejudiciniai faktai kitas bylas nagrinėjantiems teismams (CPK 182 str. 3 p.). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuva pernelyg nepriklausomai nuo tarptautinio konteksto aiškina tarptautinę teisę apelianto baudžiamojoje byloje, neatsižvelgdama į Danijos Karalystėje pagal tarptautinę teisę pripažintą ginčo vekselį, į jo galiojimą šioje valstybėje, ir todėl, pritaikiusi neteisingą sąvoką, nepagrįstai apeliantą nuteisė, teisiškai neaktualūs.

17. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, toks sprendimas galėtų būti peržiūrėtas kasacine tvarka arba per proceso atnaujinimo institutą. Kitų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo baudžiamojoje ar civilinėje byloje peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato.

18. Kasacinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

19. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantas būtent ir siekė įrodyti, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų neteisėtų veiksmų, kurių padarymu jis buvo įtariamas, apkaltintas, o ir vėliau nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-9-00002-2011-7, jis neatliko. Kvestionuodamas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą apeliantas turi tikslą paneigti baudžiamojoje byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje konstatuotas faktines aplinkybes, kitaip tariant, ginčija teismų poziciją dėl baudžiamojo proceso priemonėmis įrodytos jo kaltės teiginiais, esą šią baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai apkaltinamajame nuosprendyje bei kasacinio teismo nutartyje padarė nepagrįstas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo, jų vertinimo. Apeliantas tebetvirtina, kad notarui bei antstolei pateikęs tikrą (nesuklastotą) vekselį, nes pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (dokumento suklastojimas ir tokio dokumento panaudojimas) jis buvo išteisintas, be to, minėto vekselio tikrumas patvirtintas Danijos Karalystės kompetentingų institucijų. Teismams netinkamai išaiškinus vekselio sąvoką, buvo pažeisti tarptautiniai teisės aktai, todėl neva iš apelianto buvo atimta galimybė disponuoti jam priklausančiomis lėšomis.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ieškinyje dėstomi subjektyvaus pobūdžio pasvarstymai apie apelianto nepagrįstą nuteisimą, neteisingai pritaikius įstatymus ir tarptautinius teisės aktus dėl vekselio sampratos, apie nukentėjusiojo A. B. galimai nusikalstamą elgesį, šio asmens pateiktus įrodymus bei melagingus parodymus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad tokia valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, kaip neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų / teismo veiksmai, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta.

21. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo motyvais, kad apeliantui nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta įrodyti savo nekaltumą. Jokių šių teiginių teisingumą patvirtinančių objektyvių duomenų nei baudžiamojoje, nei iš civilinėje bylose nesama.

22. Baudžiamajame procese pareiga kaltinti valstybės vardu pavesta prokurorui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamose bylose palaiko prokurorai. Ikiteisminio tyrimo stadijoje renkami kaltės įrodymai, tai yra rengiamasi kaltinti, o teisminio bylos nagrinėjimo stadijose kaltinimas palaikomas. Kai ikiteisminio tyrimo metu surenkama pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad teisme turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir nėra pagrindo procesą užbaigti supaprastinto proceso tvarka, prokuroras privalo surašyti kaltinamąjį aktą ir perduoti bylą teismui.

23. Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme vyksta laikantis rungimosi principo (BPK 7 str.). Tai reiškia, kad skirtingus interesus byloje turintiems proceso dalyviams (kaltinimui ir gynybai) turi būti sudaromos vienodos galimybės teikti įrodymus, išsakyti argumentus, ginčyti priešingos šalies įrodymus bei argumentus, pasisakyti visais svarstomais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

24. Gana dažnai teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatomos naujos bylos aplinkybės, keičiasi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kyla abejonių dėl teismui pateiktų įrodymų patikimumo. Prokuroras, įrodinėdamas, kad kaltinamasis, dėl kurio veikos byla nagrinėjama teisme, yra kaltas dėl tos veikos padarymo, įrodinėja nusikalstamos veikos sudėtį. Šiuo atveju apelianto atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo metu buvo įrodinėjama sukčiavimo nusikaltimo (BK 182 str. 2 d.) sudėtis, t. y. kad apeliantas apgaule, pasinaudodamas suklastotu vekseliu, suvokdamas, kad taip suklaidina notarą ir antstolę, įgijo teisę į svetimą turtą ir numatė tokius savo veiksmų padarinius. Priešingai nei tvirtina apeliantas, gynybos procesinės teisės (pasisakyti, teikti prašymus ir pan.) nebuvo suvaržytos. Tai, kad ne visi apelianto procesiniai prašymai buvo tenkinami, savaime nereiškia nei rungimosi principo pažeidimo, nei nekaltumo įrodinėjimo pareigos jam perkėlimo.

25. Tokia apelianto akcentuojama aplinkybė, kad vekselyje nurodytai datai A. B. galimai turėjo apeliantui turtinių įsipareigojimų ir / ar disponavo jo meno vertybėmis, nepaneigia baudžiamojoje byloje nustatytų ir pripažintų įrodytomis aplinkybių dėl apelianto atliktų nusikalstamų veiksmų, siekiant neteisėtu būdu įgyvendinti savo turtinius interesus. Nagrinėjamu atveju byloje reiškiamas reikalavimas valstybei dėl pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o ne reikalavimas A. B. dėl jo galimai turimų įsipareigojimų apeliantui, taigi pirmosios instancijos teismas, neturėdamas pareigos pakartotinai vertinti apelianto nurodomų aplinkybių bei įrodymų, susijusių su pripažintu suklastotu vekselio pateikimu vykdymui, pagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos duomenimis.

26. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantui paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-9-00002-2011-7 yra įsiteisėjęs, šis nuosprendis buvo patikrintas instancine tvarka, be kita ko, ir galutine bei neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-19 nutartimi. Be to, apeliantas teikė ir prašymus dėl proceso atnaujinimo baudžiamojoje byloje, akcentuodamas tas pačias, kaip ir nurodo šioje civilinėje byloje, aplinkybes, t. y. netinkamą įstatymų taikymą, vėliau skundė teismų nutartis, kuriomis tokie prašymai nebuvo tenkinti (baudžiamosios bylos t. 14, b. l. 80-95, 150; t. 15, b. l. 1-20, 22-24, 26-30, 71-150; t. 16, b. l. 1-35; t. 17, b. l. 1-65, 67-93, 96-103; 7. 18, b. l. 1-32, 171-173, 180-187). Vadinasi, apeliantas jau pasinaudojo visomis leistinomis teismo procesinio sprendimo kontrolės formomis, taigi jo teisė į teisminę gynybą nebuvo suvaržyta.

27. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos baudžiamajame procese, pakartotinio įvertinimo civiliniame procese. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu ir šios veikos sudėties požymių nustatymu nebegali būti civilinės bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Priešingo teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja tokie apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad šiuo atveju susiklostė išskirtinė situacija, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties teisėtumo patikrinimą lemia tarptautinės teisės ir ES jurisprudencija, ar apelianto teiginiai, kad nacionalinis teismas privalo netaikyti jokios ES teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos. Lietuvoje galiojanti instancinė teismų priimtų procesinių dokumentų peržiūros tvarka tokios galimybės neįtvirtina, teismai gali spręsti tik jų kompetencijai pavestus klausimus. Pažymėtina, kad apeliantas manipuliuoja selektyviai jo atrinktais ESTT prejudicinių sprendimų išaiškinimais, kurie, kaip turintys kitokią prasmę, nei ją interpretuoja apeliantas, nagrinėjamu atveju netaikytini. Šiuo aspektu pritartina ir pirmosios instancijos teismui, kad apeliantas res judicata galią turintį teismo procesinį sprendimą nepagrįstai sutapatina su norminiu teisės aktu.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos išaiškinimų, padaręs išvadą, kad tokia būtinoji valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kaip teismo neteisėti veiksmai, apeliantą pripažįstant kaltu ir jį nuteisiant, nenustatyta.

Dėl atliktų kratų

29. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo apelianto nurodytų aplinkybių, susijusių su kratos atlikimu. Ieškinyje J. E. P. nurodė, kad nelegaliai atliktos kratos metu pareigūnai iš jo paėmė dokumentus, galėjusius būti jo gynybos pagrindu ir iki šiol jų negrąžino. Ir su tokiais teiginiais sutikti nėra pagrindo.

30. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, išsamiai atskleidęs kratos, kaip procesinės prievartos priemonės, sampratą ir procedūrinius reikalavimus, atsižvelgęs į paties apelianto bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aptakiai išdėstytas aplinkybes, susijusias su atlikta krata, pripažino, kad atliekant pas apeliantą kratą jos atlikimo procedūrų buvo laikomasi. Aplinkybė, kad nebuvo filmuojama nepertraukiamai ar kad kratos protokole nėra konkretizuoti visi paimti dokumentai, neleidžia daryti išvados, kad buvo paimti kokie nors dokumentai, kurie apskritai neužfiksuoti šiame protokole (arba jie vėliau konfiskuoti). Teismas darė išvadą, kad apelianto teiginiai apie iš jo paimtus neįvardintus dokumentus ir / arba daiktus, nenurodytus kratos protokole, yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

31. Iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-9-00002-2011-7 esančių duomenų nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-059-08 pagal A. B. pareiškimą dėl J. E. P. kartu su kitais asmenimis galimai padarytos nusikalstamos veikos, turinčios BK 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda) numatytų požymių, J. E. P. gyvenamosiose, jam ir jo sutuoktinei priklausančiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pareigūnai 2009-03-24 atliko kratas, kurių metu rado ir paėmė: raštą anglų kalba „B. R. B.“, 2002-12-08 Nr. 171685 (1 lapas); 35 vnt. fotonuotraukų su meno vertybių atvaizdais, kasetę su užrašu „Juliaus koncertas 1998“, 1 vnt. A4 formato baltos spalvos lapą su užrašu apačioje „A. B.“, susirašinėjimus elektroniniu paštu ir jų vertimus į lietuvių kalbą – apie 507 vnt., geltonos spalvos segtuvą su dokumentais, kurių kiekis kratos protokole apibūdintas „aukštis apie 6 cm“. Protokole taip pat nurodyta, kad kratos metu darytas vaizdo įrašas bei fotografuota (prijungtos baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 108-109). Apeliantas su šiuo kratos protokolu buvo supažindintas.

32. BPK 149 straipsnio 9 dalyje (redakcija, galiojusi kratos metu iki 2014-07-19) nustatyta, kad dėl kratos ar poėmio surašomas protokolas. Protokole turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai, aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantu, kad kratos metu pas jį rasti ir paimti dokumentai nebuvo išsamiai aprašyti protokole, procesinių pažeidimų, galinčių lemti civilinės atsakomybės valstybei taikymą, ir dėl šių konkrečių procesinių veiksmų neįžvelgia. Dėl rastų ir paimtų dokumentų gausos, 507 vnt. lapų susirašinėjimų bei jų vertimų, taip pat buvusių segtuve dokumentų (jų pluoštas sudarė apie 6 cm), objektyviai nebuvo galimybės visus šiuos dokumentus detaliai apibūdinti bei kitaip juos aprašyti kratos atlikimo vietoje. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 149 straipsnio 7 dalį visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos ar poėmio protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodoma jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami metu. Nagrinėjamu atveju kratos protokole buvo įvardintas bendras rastų dokumentų kiekis, aprašyti pagrindiniai požymiai – rastas segtuvas aprašytas kaip geltonos spalvos, apibūdinti pirmasis jame buvusių dokumentų ir paskutinysis lapai. Be to, kratos metu dalyvavo ir pats apeliantas, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai bei tyrėja, kurie, pasirašydami kratos protokolą, patvirtino kratos eigą ir jos rezultatus.

33. Taigi, apelianto teiginiai dėl suvaržytos jo teisės į teisingą teismą, netinkamai protokoluojant kratą, nepagrįsti, nes nėra jokių prielaidų spręsti, kad dėl kratų metu paimtų, ir, kaip tvirtina apeliantas, neprotokoluotų ir jam negrąžintų dokumentų jis buvo neteisingai nuteistas. Apeliantas neįrodė esminio kratą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo bei priežastinio ryšio tarp atliktos kratos ir galimybės gintis nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų.

34. Svarbu pažymėti, kad apeliantas, nurodydamas, kad kratos jam priklausančiose patalpose buvo atliktos neteisėtai, nenurodo jokių jų neteisėtumą galinčių patvirtinti argumentų. Priešingai, kratos apeliantui priklausančiose patalpose atliktos BPK 145 straipsnio nustatyta tvarka priėmus motyvuotą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. BPK 145 straipsnio, nustatančioje pagrindus kratai daryti, 1 dalyje nustatyta, kad kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Iš prijungtoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad pagrindinės kratos buvo sankcionuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-02-10 nutartimi, kurioje buvo nurodoma, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog J. E. P. gyvenamosiose, jam ir jo sutuoktiniai priklausančiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), yra daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui Nr. 10-9-059-08, tiriant BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 51, 110-111).

35. Šiuo atveju apeliantas nutyli ir tokias aplinkybes, kad 2012-08-14 nutraukus ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-059-08 dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo jam buvo grąžinti 2009-03-24 kratų metu rasti jam priklausantys daiktai bei dokumentai. Taip pat dokumentai jam ir jo sutuoktinei buvo grąžinti 2011-03-03, 2009-06-16, 2010-04-02, 2010-06-11. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pats apeliantas nekonkretizavo neprotokoluotų ir neva negrąžintų dokumentų, vien neapibrėžtai nurodydamas, kad tarp šių dokumentų buvo ir nuosavybės dokumentai, vertybiniai popieriai, finansiniai dokumentai, kontraktai, dokumentai, liudijantys piniginių lėšų ir meno vertybių paėmimo faktus, meno vertybių sertifikatai, skolas patvirtinantys raštai dėl nekilnojamojo turto, mainų sutartys ir kiti svarbūs dokumentai, kurie esą ir galėjo pagrįsti ginčo vekselio pasirašymą.

36. Pažymėtina, kad apeliantas neįvardija jokių įtikinamų motyvų negrąžinti jam kurių nors per kratas paimtų dokumentų. Tokioje susiklosčiusioje situacijoje vien nekonkrečių apelianto teiginių aiškiai nepakanka padaryti bent jau labiau tikėtiną išvadą, kad 2009-03-24 kratų metu buvo rasti bei paimti kurie nors dokumentai ir / ar daiktai, kurie netapo baudžiamosios bylos dalimi ir nebuvo grąžinti apeliantui (CPK 185 str.).

Dėl įrodymų į ikiteisminio tyrimo bylą išreikalavimo

37. Apeliantas apeliacinį skundą taip pat grindžia, jo manymu, ikiteisminį tyrimą vykdžiusių pareigūnų ir baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstu atsisakymu išreikalauti jo prašomus, galbūt įrodomąją reikšmę turinčius įrodymus, galėjusius patvirtinti nurodomas aplinkybes dėl jo nekaltumo, ir susipažinti su šiais dokumentais.

38. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje esantį įrodymą, išklausyti proceso dalyvių paaiškinimus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Atitinkamai, procesiniame sprendime galima remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Kita vertus, įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) ar prašymas juos išreikalauti byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti arba patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti ar išreikalauti. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teisminio nagrinėjimo metu – teismas, vertina įrodymus dėl jų apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos aplinkybes, taip pat ir dėl įrodymų pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinami.

39. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio kontekste yra vertinamas proceso, kaip visumos, teisingumas, įskaitant įrodymų gavimo bei pateikimo būdus. EŽTT yra pabrėžęs, kad kaltinamajam nepakanka pasiskųsti dėl to, kad jam nebuvo leista išreikalauti tam tikrų duomenų ir šie duomenys nepriimti kaip įrodymai. Jis taip pat privalo pagrįsti savo prašymą, paaiškindamas, kodėl yra svarbu išreikalauti tokius duomenis; be to, šie įrodymai turi būti būtini nustatant tiesą (EŽTT 2003-05-06 sprendimas byloje Perna prieš Italiją Nr. 48898/99).

40. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą bylą nagrinėjančiam teismui neprivalu išreikalauti visų gynybos prašomų įrodymų. Esminis šios nuostatos tikslas, kuris nurodytas žodžiais ,,tomis pačiomis sąlygomis“, yra visiška šalių lygybė įrodymų tyrimo požiūriu. Šalių lygybės principas reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kad jis neatsidurtų nepalankioje padėtyje palyginus su kaltinimu (EŽTT 2006-07-13 sprendimas byloje Popov prieš Rusiją Nr. 26853/04).

41. Apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas apie tokį nagrinėjant jo baudžiamąją bylą padarytą procesinį pažeidimą, nurodo, kad iš baudžiamojo proceso metu atsisakytų išreikalauti / prijungti įrodymų (A. B. sąskaitų išrašų, susirašinėjimų), kurie buvo surinkti kitose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo vykdomi ikiteisminiai tyrimai A. B. atžvilgiu, būtų buvę galima įrodyti jo nekaltumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek apelianto prašymai susipažinti su minėtais duomenimis, tiek juos išreikalauti buvo atmesti motyvuotai, atsižvelgiant, be kita ko, ir į poreikį užtikrinti A. B. privataus gyvenimo apsaugą. Be to, apelianto prašomų išreikalauti bei susipažinti dokumentų pobūdis ir nurodomi šio prašymo motyvai neteikė pagrindo manyti, kad dokumentuose galėtų būti konkrečių duomenų, susijusių su nusikalstamos veikos – sukčiavimo – sudėties požymių vertinimu. To, beje, neteigė ir neteigia pats apeliantas, pripažindamas, kad tokiais įrodymais jis siekė įrodyti tarp šalių anksčiau susiklosčiusius turtinius santykius.

42. Apelianto gynyba turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises, pateikdama nukentėjusiajam A. B. klausimų, ginčydama jo parodymų patikimumą, paduodama su minėtų teisių įgyvendinimu susijusius prašymus. Tai, kad realizavus gynybai suteiktas procesines galimybes buvo priimtas apeliantui nepalankus sprendimas, negali būti pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek kasacinis teismas nenustatė baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nepakankamumo. Teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino visus baudžiamojoje byloje surinktus ir esančius rašytinius dokumentus, proceso dalyvių paaiškinimus, liudytojų parodymus, bei konstatavo, kad byloje esančių duomenų pakako nuspręsti dėl to, jog apeliantas padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Minėta, teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Taigi būtent teismas turi prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų. Baudžiamojoje byloje teismai konstatavo, kad tiesiogiai jų ištirti įrodymai sudarė pakankamą pagrindą spręsti dėl to, kad apeliantas padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31straipsnis ir Konvencijos 7 straipsnis garantuoja asmens teises baudžiamjame procese (t. y. nekaltumo prezumpcija, bausmės skyrimo pagrindai ir kt.). Šiuo atveju apelianto apeliaciniame skunde deklaruojamas jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, neišreikalavus ir neleidus susipažinti su duomenimis, kurie susiję su A. B. privačiu gyvenimu, neteikia pagrindo pripažinti, kad jo procesinės teisės baudžiamojoje byloje buvo suvaržytos ir dėl to atsirado žalos, kurią atlyginti turėtų valstybė.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

44. Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimo doktriną, yra pasisakęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti nubaudimą už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, neatskiriamai susijusius su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, o baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015, 2016-03-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

45. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-28 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-183-648/2017).

46. Visiškai akivaizdu, kad su šio principo taikymu apelianto teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Danijos Karalystės teismo 2008-02-26 nutartyje (t. 1, b. l. 68-73) konstatuota aplinkybe, kad A. B. buvo skolingas ieškovui, nepripažino šios nustatytos aplinkybės prejudiciniu faktu, taip pažeisdamas ES valstybių narių abipusio pasitikėjimo principą, niekaip nesusiję. Danijos Karalystės teismas nesprendė apelianto kaltumo ar jo nekaltumo klausimo dėl sukčiavimo, panaudojus suklastotą vekselį. Dar daugiau, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš Danijos Karalystės teismo 2008-02-26 nutarties matyti, kad joje nėra kalbama apie 1 800 000 Lt skolą, kuri apelianto būtų perduota A. B. baudžiamojoje byloje įvertintu kaip suklastotas dokumentas vekseliu. Minėtoje nutartyje aptariamas skolos dokumento 22 815,716 kr. ir 741 400 Eur sumoms klausimai, o aplinkybė, kad joje įrašyta ir paties ieškovo (apelianto) E. J. P. nuomonė („Ieškovas suprato, kad skolininkas jį apgavo ir pasisavino turtą“), nelemia išvados kad spręsta dėl baudžiamojoje byloje vertinto vekselio ar joje nusikalstamais Lietuvos teismų pripažintų apelianto veiksmų.

47. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamosios teisės principo non bis in idem pažeidimo, taip pat dėl šios Danijos Karalystės nutarties sąsajų ir jos teisinės reikšmės (prejudicijos), sprendžiant dėl ginčo vekselio panaudojimo ir didelės vertės turtinės teisės įgijimo. Dar kartą pakartotina, kad vien aplinkybės, jog A. B. ir apeliantą siejo turtiniai santykiai, ir galimai apeliantas A. B. turėjo turtinių reikalavimų savaime nešalina jo atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl kreipimosi į ESTT

48. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažeidė CILFIT sprendime suformuluotus principus, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu.

49. Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, turi teisę kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 str. 3 d.).

50. ESTT praktikoje išaiškinta, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (lot. ex officio) (ESTT 1982-10-06 sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit Nr. C-283/81).

51. Šiuo atveju apeliantas prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo grindė ES Pagrindinių Teisių Chartijos pažeidimais dėl neteisėto jo nuteisimo. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas, atsižvelgiant į jo suformuluotus tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui klausimus (t. 7, b. l. 97), iš esmės nesutinka su baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų teisiniu įvertinimu, siekia kitokio nacionalinės teisės aktų baudžiamajame procese aiškinimo. Kadangi, kaip minėta, civilinėje byloje nėra galimybės paneigti asmens kaltės už padarytą nusikaltimą, nėra ir pagrindo tenkinti tokio prašymo, juolab keliami klausimai yra akivaizdūs ir dėl jų negali kilti jokių abejonių. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad ESTT neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobūdžio klausimus (ESTT 2014-02-27 sprendimas byloje Pohotovos Nr. C 470/12). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo, atitinkamai, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir procesinės bylos baigties

52. Apeliantas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas jį tuo, kad tik išklausius žodinius šalių paaiškinimus galėtų būti atskleista ginčo esmė, tinkamai ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai.

53. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).

54. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pasisakyta, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, o vien byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nelemia žodinio proceso būtinumo. Kita vertus, toks teismo sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės), todėl šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti nurodydamos tokias išimtines aplinkybes bei itin svarius argumentus (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių objektyviai yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

55. Tokio teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija apelianto prašymo motyvų nevertina kaip išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tiek apelianto ir atsakovės atstovai, tiek jie patys dalyvavo teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, teikė paaiškinimus, todėl turėjo visas galimybes pateikti visus, jų manymu, ginčui išspręsti reikšmingus paaiškinimus, susijus su byloje esančiais rašytiniai įrodymais bei jų vertinimu. Tiek apelianto, tiek atsakovę atstovaujančių institucijų pozicija dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėstyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

56. Aptartų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad visų šalių teisė būti išklausytiems buvo užtikrinta ir realizuota pirmosios instancijos teisme. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dar ir tuo aspektu, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Taigi apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, aptartus šioje nutartyje ir kitus apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir apelianto inicijuotą ginčą dėl žalos atlyginimo išsprendė neteisingai (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantas J. E. P. nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ar kitaip vertina baudžiamojoje ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, kitaip interpretuoja surinktus abejose bylose faktinius duomenis, nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, ypatingai išsamiai, visapusiškai ir nuosekliai išnagrinėjo apelianto reikalavimus pagal pareikštą ieškinį, savo išvadas tinkamai argumentavo, t. y. jas pagrindė byloje esančiais ir teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais bei prejudicinę galią turinčiais faktais.

59. Pasisakant dėl tokių apeliacinio skundo argumentų, kad teismas priėmė deklaratyvų ir neargumentuotą sprendimą, būtina pažymėti dar ir tai, kad pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į absoliučiai kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994-12-09 sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją Nr. 18390/91). Dėl ieškovo reikalavimų ir jų faktinį pagrindu sudarančių esminių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.).

61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantui bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Atsakovės atstovės apie patirtas bylinėjimosi išlaidas jokių įrodymų teismui nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.