Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. gynėjo advokato Ramūno Plėščio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės laiką: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Taip pat P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės laiką: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir P. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės laiką: dalyvauti elgesio pataisos programoje, neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Į bausmės laiką P. R. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 2 d.

Priteista L. Z. iš P. R. 1 000 Eur neturtinė žala ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 1 000 Eur atstovavimo išlaidos.

Priteista U. P. iš P. R. 500 Eur neturtinė žala ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. R. nuteistas už tai, kad jis mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: jis 2023 m. sausio 1 d., apie 2.40 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,67 promilės girtumas), konflikto su savo sugyventine L. Z. metu, tyčia abiem rankom suėmęs ją už rankų žastų srityje stipriai pastūmė, dėl ko L. Z. nugara atsitrenkė į sieną ir nugriuvo bei L. Z. atsikėlus ir bandant eiti vėl suėmė ją už rankų ir stipriai pastūmė dėl ko ji nugriuvo ant grindų. Tęsdamas nusikalstamą veiką P. R. tyčia kumščiu sudavė vieną kartą L. Z. į galvą dešinio smilkinio srityje, dėl ko L. Z. nugriuvo ant grindų. P. R. savo nusikalstamais veiksmais padarė L. Z. dešinio smilkinio sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinio peties ir žasto srityse, poodines kraujosruvas rankose (keturias dešinėje ir penkias kairėje), t. y. nežymiai sutrikdė L. Z. sveikatą. Tokiais savo veiksmais P. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. P. R. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: jis 2023 m. sausio 1 d., apie 2.40 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,67 promilės girtumas), konflikto su savo sugyventine L. Z. metu, tyčia kumščiu sudavė tarp jo ir L. Z. atsistojusiai ir L. Z. bandančiai apginti U. P. į veidą kairio skruosto srityje taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais P. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. R. gynėjo advokato Ramūno Plėščio apeliacinis skundas atmestinas

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo P. R. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, duomenų pakanka. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog P. R. ir nukentėjusioji L. Z. kartu gyveno kaip šeima, nepriklausomai nuo to, kad buvo daromos bendro gyvenimo pertraukos. Šią aplinkybę pavirtina byloje esantys duomenys: 2024 m. vasario 7 d. apklausiamas teisme P. R. teigė, kad „L. Z. neturėjo darbo. Jinai nesiruošė eiti dirbti. Viskas būdavo iš mano pinigų. Pamaitinimas ir taip toliau“, t. y. pripažino, kad jis išlaikė L. Z.; taip pat teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad P. R. buvo pasipiršęs L. Z. ir padovanojęs žiedą, kurį po konflikto norėjo atsiimti, taip pat, kad konfliktas įvyko nuteistojo namuose švenčiant Naujuosius metus, o iki Naujų metų L. Z. ir jos vaikas pusantros savaitės gyveno pas jį (P. R.); 2024 m. vasario 7 d. posėdžio metu J. R. nurodė, kad „jie (P. R. ir L. Z.) gyveno antrame aukšte. Ten mūsų namai, bet mes užleidę P.. Ten nakvodavo, valgydavo. Mergaitė būdavo 3-4 dienas pas tėvą. Mergaitė ėjo į (duomenys neskelbtini) darželį. Iš darželio buvau paėmusi 1 ar 2 kartus. Aš ne vieną kartą klausiau jos, kodėl jinai nepriima jo į butą. Pasakė: „Ne jūsų reikalas“; 2024 m. vasario 7 d. posėdžio metu U. P. nurodė, kad „P. R. nuėjo į kambarį ir kažką pradėjo priekaištauti, kad (L.) atiduotų sužadėtuvių žiedą. <...> L. Z. pradėjo rinktis daiktus. P. R. pradėjo pradžioje maldauti, kad L. Z. neišvažiuotų. Jisai daug kartų kartojo: „L., aš tave myliu. Prašau neišvažiuoti““; 2024 m. vasario 7 d. posėdžio metu R. A. nurodė, kad „Man žinoma, kad jie (P. R. ir L. Z.) gyveno kartu ir buvo pora. Jie gyveno (duomenys neskelbtini). L. Z. vaikas ėjo į darželį (duomenys neskelbtini). Į darželį ėjo L. Z. mergytė ir P. R. dukra. Vieną kartą L. (L. Z. dukra) buvo paėmusi J. R.. L. dažnai matydavau, kad ji bėgioja R. kieme“; 2024 m. vasario 7 d. posėdžio metu apklausta L. Z. teigė, kad „tuo metu mes su P. R. gyvenome gal pusę metų kartu. Kai jis užgerdavo, tai aš su vaiku išvažiuodavau. Mes gyvenome (duomenys neskelbtini). Mano vaikas ėjo (duomenys neskelbtini) į darželį. Namas P. R. tėvų. Kiekvieną dieną namai blizgėdavo. Maisto pastoviai pagaminta būdavo. Aš taip pat turėdavau savo pajamų, nors vaiką tuo metu auginau, dekretinėse buvau. Aš jokių mokesčių nemokėdavau, kiek žinau, jisai irgi nemokėjo. Jo tėvai mokėjo. Prie maisto prisidėdavau. Mes buvome sugyventiniai. <...> Jisai yra 2 kartus man pasipiršęs. Jisai netgi vaizdo skambučiu mano mamai ranką rodė su žiedu, savo draugėms visoms rodė“; 2024 m. vasario 7 d. posėdžio metu V. R. nurodė, kad „(P. R. ir L. Z.) santykiai buvo taip gerai. Dvi savaites pabūna ir vėl jinai pabėga į (duomenys neskelbtini). Vėl po to grįžta. Atvažiuoja, lygtais gerai ir su mumis bendrauja“. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji L. Z. nurodė, kad iki įvykio ji su savo sugyventiniu P. R. gyveno kartu daugiau nei puse metų jo tėvų namuose, antrame aukšte, jie vedė bendrą ūkį, gyveno kaip sugyventiniai (t. 1, b. l 53-56); P. R. iš karto po įvykio 2023 m. sausio 1 d. nurodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), apie 2 savaites kartu su sugyventine L. Z.. Įvykio metu buvo jo sugyventinė L. Z. ir trys jos draugės (R., G. ir U.). Po įvykio jis gyvens savo namuose, o sugyventinei L. Z. jo tėvai leis be jo dalyvavimo susirinkti daiktus ir išsikraustyti (t. 1, b. l. 141-143). Tai, kad L. Z. ir P. R. iki nagrinėjamo įvykio gyveno kaip sugyventiniai taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta U. P. (nurodė, kad L. Z. su P. jo namuose gyveno apie pusę metų, jie buvo sugyventiniai (t. 1, b. l. 62-64)), G. M. (nurodė, kad L. Z. ir jos sugyventinis P. R. gyvena (duomenys neskelbtini), privataus namo antrame aukšte (t. 1, b. l. 78-80)), R. T. (nurodė, kad L. Z. ir jos sugyventinis P. R. iki 2023 m. sausio 1 d. įvykio gyveno (duomenys neskelbtini), nuosavo namo antrame aukšte (t. 1, b. l. 84-86)). Šie byloje surinkti duomenys patvirtina P. R. ir L. Z. tarpusavio ryšio glaudumą, santykių turinį, todėl įvertinus juos, o ypač aplinkybes, kad P. R. bei L. Z. buvo susižadėję, P. R. namuose buvo nukentėjusiosios L. Z. asmeniniai daiktai, jos duktė lankė šios vietovės darželį, iš kurio ją yra pasiėmusi ir nuteistojo mama, leidžia spręsti, kad jie gyveno kaip šeima. Aplinkybės, kad nuteistasis ir nukentėjusioji konfliktuodavo, pykdavosi, šio fakto savaime nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios L. Z. bei nuteistojo P. R. santykių turinys patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu juos siejo faktiniai šeiminiai santykiai, todėl nukentėjusioji L. Z. laikytina nuteistojo P. R. šeimos nare.

23. Pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti asmens kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti nuteistojo P. R. paaiškinimai vertintini kaip pasirinkta gynybinė versija, kuri yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma .

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įvykio visumos, t. y. konflikto atsiradimo priežasčių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios priežastys nepateisina nuteistojo P. R. elgesio ir nekeičia jo veiksmų teisinio vertinimo. Taip pat apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nes jų nurodomas didelis nuteistojo veiksmų intensyvumas, labai stipri jėga neatitinka 2024 m. sausio 2 d. Specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl kitų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusiosios L. Z. ir U. P. bei liudytojos G. M. ir R. T. galėjo apkalbėti nuteistąjį P. R., apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davusios melagingus parodymus. Tiek nukentėjusiosios L. Z. ir U. P., tiek minėtos liudytojos parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą, jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir vieni kitus papildo, todėl netikėti jų parodymais ir jais nesiremti nėra pagrindo. Liudytojos bei nukentėjusiosios apie jiems žinomas aplinkybes pasakojo taip, kaip jas prisimena, todėl vien tai, kad P. R. smurtiniai veiksmai, joms pasirodė stiprūs, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas tik nežymus L. Z. sveikatos sutrikdymas, savaime nepatvirtina tokių parodymų nepatikimumo.

27. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliacinį skundą šioje dalyje daro išvadą, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog P. R. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

28. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014).

29. Nukentėjusioji U. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji konflikto metu visą laiką stovėjo tarp L. Z., kuri buvo jai už nugaros, ir P. R.. Stovėdama tarp jų, ji (U. P.) prašė P. R. nusiraminti. Tuo metu P. R. jai trenkė kumščiu į kairės pusės žandą. Sudavė smūgį gal dėl to, kad norėjo, jog ji pasitrauktų. Smūgis buvo tikslingas, tiesiai į žandą. Nurodė, kad įvykio metu jautėsi labai pažeminta, juto didžiulį stresą, pirmą kartą gyvenime prieš ją vyras pakėlė ranką. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji U. P. taip pat nurodė, kad P. R. trenkė jai kumščiu į kairę veido pusę, ji pajuto fizinį skausmą, veidą jai skaudėjo ne tik iš karto po smūgio, bet ir grįžus namo dar porą dienų (t. 1, b. l. 62-64). Nukentėjusiosios U. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusioji L. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad U. P. užstojo L. Z., atsistojo tarp jos ir P. R.. Gal jis norėjo trenkti jai (L. Z.), bet trenkė U. P.. L. Z. matė, kaip P. R. trenkė U. P., bet į kurią veido pusę ir kuo, negali pasakyti, galimai pagal garsą P. R. trenkė U. P. delnu. G. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji prabudo nuo U. P. balso, kuri tiesiog kartojo, kad P. R. trenkė jai. Kaip P. R. sudavė U. P., ji nematė. R. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji matė, kaip P. R. trenkė U. P.. Kai kivirčas vyko tarp L. Z. ir P. R., U. P. gynė L. Z., P. R. atstumdama nuo L. Z.. Galiausiai liudytoja išgirdo pliaukštelėjimą, matė, kad P. R. pliaukštelėjo U. P. į veido sritį (ar kumščiu, ar ranka, nematė). U. P. po smūgio buvo atsisukusi į ją (R. T.) ir sakė, kad jis jai trenkė. U. P. buvo susiėmusi už veido. Be to, iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad policijos pareigūnų kūno kameros įraše girdima, kaip U. P. sako, kad „Mane, net mane primušė. Čia (rodo ranka į savo kairį skruostą.), į žandą trenkė. Greitosios nereikia“. Pakartoja, kad ji atsistojo ginti, ir jai trenkė. U. P. atsisako rašyti pareiškimą (t. 1, b. l. 170-175). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys patvirtina, kad P. R. sukėlė U. P. fizinį skausmą.

30. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, jog P. R. tyčia norėjo sukelti U. P. skausmą, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusios situacijos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nustatytų aplinkybių pagrindu P. R. fizinį skausmą U. P. sukėlė veikdamas tiesiogine tyčia. Nors P. R. teigia, kad jis nukentėjusiajai netrenkė, tačiau tokius P. R. paaiškinimus paneigia byloje surinkti ir aptarti įrodymai – nuoseklūs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, o galimybę atsirasti veikos padariniams numatė bendrai ir jį tenkino bet kokių padarinių atsiradimo galimybė, taigi veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

31. Nors apeliaciniu skundu akcentuojama, jog U. P. į policiją kreipėsi tik 2023 m. sausio 30 d., po įvykio praėjus beveik 30 dienų, tačiau pažymėtina, jog įstatymuose nėra nustatytas terminas per kiek laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo momento asmuo turi pateikti pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigoms dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tai yra paties asmens (nukentėjusiojo) teisė ir laisvė tai padaryti. Apeliaciniu skundu taip pat keliamos abejonės dėl U. P. sukelto fizinio skausmo, argumentuojant tuo, kad byloje nėra nei valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados, nei gydytojo išrašo apie U. P. apžiūrą po įvykio, taip pat nėra duomenų, jog U. P. būtų suteikta medicininė pagalba ar, kad ji po įvykio būtų vartojusi vaistus nuo skausmo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant asmeniui sukeltą fizinį skausmą atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Nagrinėjamu atveju U. P. sukeltą fizinį skausmą patvirtina byloje esantys įrodymai, kurie buvo detalizuoti šios nutarties 29 punkte.

32. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino P. R. padarytų sužalojimų, kurie buvo užfiksuoti 2023 m. sausio 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole. Nors apeliantas apeliaciniame skunde detaliai nurodo P. R. padarytus sužalojimus, selektyviai ir savaip juos interpretuoja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Būtent remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistasis P. R. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias L. Z. ir U. P. ir jo veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta L. Z. sveikata, U. P. sukeltas fizinis skausmas, o P. R. patirti sužalojimai nėra pagrindas pateisinti fizinio smurto naudojimą prieš nukentėjusiąsias L. Z. ir U. P..

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų (ne)taikymo

33. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2020, Nr. 2K-36-788/2021).

34. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-976/2023).

35. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299-648/2015, 2K-130-387/2023).

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad P. R., būdamas neblaivus, tyčia, iš pykčio, sutinkant Naujuosius metus, savo svečių akivaizdoje sudavė smūgį, stumdė L. Z., dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, ir sudavė smūgį ją apginti norėjusiai U. P., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Šie nuteistojo smurtiniai veiksmai, atlikti net prieš du, fiziškai silpnesnius asmenis negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais ir nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs, kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių P. R. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Nors nagrinėjamoje situacijoje sunkesnių pasekmių ir buvo išvengta, aptariami P. R. veiksmai, įvertinus visą susiklosčiusią situaciją, negali būti pripažįstami mažareikšmiais ir sudarančiais pagrindą jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

37. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo P. R. gynėjo advokato Ramūno Plėščio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl P. R. paskirtos bausmės

38. Nuteistojo P. R. gynėjas advokatas Ramūnas Plėštis apeliaciniu skundu prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmių nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Individualizuodamas bausmes dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, teismas atsižvelgė į tai, kad P. R. tyčia padarė dvi baigtas nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino, jog nenustatyta P. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo P. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis – turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbantis (t. 1, b. l. 112-115), teigiamai charakterizuojamas darbdavio (t. 2, b. l. 132), administracine tvarka 3 metų laikotarpyje baustas ne kartą, turi galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 104-111). Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, t. y. laisvės apribojimą 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais, o už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, t. y. laisvės apribojimą 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, P. R. paskirtų bausmių pagrindo keisti nėra. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrino, jas iš dalies sudedant, ir nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą laisvės apribojimo bausmę 1 metams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Teismo nustatytos galutinės subendrintos bausmės dydis proporcingas nuteistojo padarytų veikų, asmenybės pavojingumui, todėl teigti, jog galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ar pažeidžia teisingumo bei proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu P. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laikytina teisinga, proporcinga, paskirta tinkamai vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, dėl to nešvelnintina.

Dėl civilinių ieškinių

40. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).

41. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės pareiškė civilinius ieškinius: L. Z. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio padavimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atlyginimo (t. 2, b. l. 121-123), o U. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio padavimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atlyginimo (t. 2, b. l. 129-131).

42. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių L. Z. bei U. P. civilinius ieškinius, pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosioms L. Z. bei U. P. padarytų neturtinių žalų mastus (tai, kad P. R. įžūliai, tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, agresyviai puolė nukentėjusiąją L. Z.; nukentėjusioji L. Z. buvo labai išsigandusi, ištikta šoko, pasimetusi, pagrįstai bijojo dėl savo saugumo; dėl P. R. nusikalstamų veikų L. Z. kreipėsi pas gydytoją psichiatrę skųsdamasi stipriu nerimu, dažnomis panikos atakomis, bloga nuotaika, nemiga, kurie siejami su patirtu smurtu iš buvusio draugo, nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), skirtas gydymas raminamaisiais ir migdomaisiais preparatais, taip pat tai, kad P. R. įžūliai, tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, trenkė nukentėjusiajai U. P., bandančiai užstoti draugę ir raminti kilusį konfliktą; U. P. patyrė fizinį skausmą, psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį smurtą patyrė be jokios priežasties, užstodama draugę), taip pat į suformuotą teismų praktiką bei nuteistojo P. R. finansines galimybes . Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas kokių nors motyvų dėl priteistų civilinių ieškinių dydžių nenurodė.

43. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinių žalų atlyginimo klausimą, teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatomis ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje, ir pagrįstai tenkino civilinius ieškinius visiškai. Nukentėjusiosioms priteistų neturtinių žalų dydžiai, įvertinus byloje nustatytas nusikalstamų veikų pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nėra per dideli ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai priteistos ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistas sumas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Dėl proceso išlaidų

44. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

45. Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė L. Z. pateikė 2023 m. sausio 25 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 1 000 Eur (t. 2, b. l. 125-126) ir prašė visas šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis bei priteisti jas iš P. R..

46. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau aptartomis baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, nusprendė, kad nukentėjusiosios L. Z. patirtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, ir, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, patirtas darbo ir laiko sąnaudas, nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, konstatavo, jog iš P. R. išieškotinos nukentėjusiosios L. Z. patirtos bylinėjimosi išlaidos, iš viso 1 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteistų atstovavimo išlaidų dydis pagrįstas, priteistos išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus, todėl turi būti atlygintos ta apimtimi, kurią nusprendė priteisti pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. R. gynėjo advokato Ramūno Plėščio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.