Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Keberiokšt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Keberiokšt“ dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. D. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Keberiokšt“: 1) 39 000 Eur negrąžintos paskolos, 4 532,24 Eur palūkanų už naudojimąsi paskola ir 32 679,18 Eur kompensacinių palūkanų pagal rašytines paskolos sutartis; 2) 1 360 Eur negrąžintos paskolos, suteiktos nesudarius rašytinės sutarties; 3) 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis įrodinėjimo procesas, t. y. įrodymų rinkimas, jų teikimas į bylą ir jų vertinimas, vyksta pirmosios instancijos teisme. Įstatymų leidėjo valia naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme itin ribojamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 314 straipsnio normos tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Dėl to asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje nustatyta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti prašymą ir pagrįsti jį svariais argumentais dėl jam taikytinos išimties iš bendrosios taisyklės.

21. Aiškindamas pirmiau nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pirmiau nurodyto apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19–20 punktai). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise.

22. Nagrinėjamojoje byloje apeliantės pateikti nauji įrodymai neturi esminės įtakos sprendžiant šalių ginčą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nepatvirtina ir nepaneigia turinčių esminės reikšmės ginčo klausimui aplinkybių. Be to, teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyviai egzistavusių kliūčių prie apeliacinio skundo pridėtus rašytinius įrodymus teikti į bylą tada, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.

23. Sutiktina su ieškovu, kad daugumoje laiškų vienu iš adresatų yra apeliantės vadovas A. B., todėl apeliantė žinojo apie vykusį susirašinėjimą, bet neprašė apeliantės vadovo sesers L. R. peržiūrėti ir pateikti elektroninį susirašinėjimą anksčiau, taip pat neprašė teismo išreikalauti susirašinėjimo iš L. R.. Be to, ieškovas teisingai pastebėjo, kad dalis susirašinėjimo yra ne su L. R., bet su ieškovu ir buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės atstove. Apeliantė nenurodė, iš kur ir kada gavo šį susirašinėjimą, kodėl negalėjo jo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės pateiktų naujų įrodymų (CPK 314 straipsnis).

Dėl paskolos sutarčių nepripažinimo negaliojančiomis

24. Nagrinėjamojoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš apeliantės negrąžintą paskolą ir palūkanas pagal su apeliante sudarytas rašytines ir žodines paskolos sutartis. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad apeliantė gavo visas tiek pagal rašytines, tiek pagal žodinę paskolos sutartis paskolintas lėšas. Apeliantė pinigų perdavimo fakto neginčija, sutinka, kad gavo visus pinigus pagal paskolos sutartis.

25. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė turėjo teisę priešieškinio forma reikalauti ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir taikyti sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apeliantė tokių reikalavimų byloje nepareiškė. Kita vertus, teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019). Taigi, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių, rinkti, tirti papildomų įrodymų.

28. Nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad ginčo paskolos sutartys yra akivaizdžiai apsimestinės. Apeliantės teiginiai, kad ginčo sutartis abiejų šalių vardu sudarė tas pats asmuo – ieškovas, nes jis buvo faktinis apeliantės vadovas ir rengė ginčo sutarčių projektus, nepagrįsti. JAR duomenimis, nuo 2014 m. balandžio 14 d. apeliantės vadove buvo L. B., o nuo 2017 m. kovo 16 d. – A. B. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas; 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 31, 34–35 punktai). Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė neginčija, kad jos vadovais paskirti L. R. ir vėliau A. B. nebuvo praradę bendrovės kontrolės, jie dalyvavo bendrovės veikloje, dirbo su darbuotojais, prekių tiekėjais, atliko vadovų veiksmus – sprendė personalo klausimus, rūpinosi veiklos organizavimu, pasirašinėjo sutartis. Ieškovas neginčija, kad jis domėjosi apeliantės veikla kaip bendra šeimos įmone, kartais dalyvaudavo bendrovės veikloje ir turėdavo bendrovės elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, taip pat susirašinėdavo su bendrovės buhaltere motinos B. D., kaip bendrovės akcininkės, prašymu ir šeimos interesais, nes ieškovas ir kiti jo šeimos nariai apeliantei buvo paskolinę reikšmingas pinigų sumas. Vis dėlto tik pirmiau nurodytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad būtent ieškovas buvo faktiniu apeliantės vadovu, sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus, faktiškai nuolatos priimdavo verslo sprendimus. Be to, pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad teismas sandorius pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nesant šalies reikalavimo gali tik tuomet, kai tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl ieškovo faktinio vadovavimo bendrovei per se (savaime) nepatvirtina akivaizdaus ginčo sutarčių apsimestinumo ir nėra pagrindas teismui ex officio konstatuoti sutarčių niekinį pobūdį. Iš ginčo sutarčių nustatyta, kad jas pasirašė L. R., kuri ginčo sutarčių pasirašymo metu buvo apeliantės vadovė. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo sutartis rengė ieškovas.

30. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1–2 dalys). Taigi, tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi būti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis. Nors vienos iš jų nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.

31. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas su apeliante sudarė šešias rašytines paskolos sutartis, pagal kurias ieškovas suteikė apeliantei iš viso 39 000 Eur paskolą, t. y.: 2015 m. birželio 23 d. sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias suteikė 26 000 Eur paskolą (10 000 Eur + 16 000 Eur); 2016 m. sausio 11 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė 500 Eur paskolą; 2016 m. sausio 12 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė 2 000 Eur paskolą; 2016 m. vasario 8 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė 10 000 Eur paskolą ir 2016 m. kovo 21 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė 500 Eur paskolą. Šalims susitarus žodžiu, ieškovas papildomai suteikė apeliantei dar 23 360 Eur paskolą mokėjimo pavedimais: 2016 m. balandžio 7 d. suteikė 1 000 Eur; 2016 m. balandžio 20 d. – 1 000 Eur; 2016 m. gegužės 9 d. – 1 800 Eur; 2016 m. gegužės 23 – 10 000 Eur; 2016 m. gegužės 25 d. – 4 000 Eur; 2016 m. gegužės 29 d. – 3 200 Eur; 2016 m. birželio 9 d. – 560 Eur; 2016 m. liepos 5 d. – 1 800 Eur. Ieškovas pagal visas paskolos sutartis perdavė apeliantės nuosavybėn pinigus ir apeliantė juos gavo. Šalys taip pat neginčija, kad apeliantė grąžino dalį paskolos – 22 000 Eur, suteiktos nesudarius rašytinės paskolos sutarties.

32. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, kiekviena sutarties šalis turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą. Apeliantė teigdama, kad ginčo sutartys buvo sudarytos siekiant kitokių, nei užfiksuota sutarčių teksto turinyje, teisinių santykių sukūrimo ar patvirtinimo, tokį teiginį privalėjo pagrįsti įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliantės nurodytus teiginius dėl investavimo teisinių santykių susiklostymo paneigia ginčo sutarčių sąlygos – visose pirmiau nurodytose rašytinėse paskolos sutartyse aiškiai nurodomas terminas, iki kada ir kokia pinigų suma turi būti grąžinama ieškovui, taip pat aptartas palūkanų dydis už naudojimąsi paskola, įsipareigojimų neįvykdymo nustatytu terminu pasekmės (kompensacinės palūkanos). Pagal visų pirmiau nurodytų rašytinių paskolos sutarčių 3.1 papunkčius apeliantė įsipareigojo visą paskolos sumą – 39 000 Eur grąžinti ieškovui iki 2016 m. gruodžio 21 d. Sutartyse nesulygta, kad pinigai gali būti negrąžinami ar jų grąžinimas priklausys nuo tam tikrų aplinkybių (pelno gavimo). Paskolos teisiniams santykiams būdingas susitarimas grąžinti gautą paskolos sumą nustatytu laiku (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Pagal paskolų sutarčių 1.2 papunkčius apeliantė įsipareigojo mokėti ieškovui 2 proc. metines palūkanas už naudojimąsi paskola. Paskolos sutarčių 3.5 papunkčiais šalys susitarė, kad praleidus paskolos ar palūkanų mokėjimo terminą, apeliantė mokės 18 proc. metines palūkanas nuo visos negrąžintos paskolos sumos ir nesumokėtų palūkanų sumos. Tai, kad šalių teisiniai santykiai neatitinka investavimo esmės, patvirtina ir aplinkybė, kad apeliantė dalį paskolos sumos grąžino (2016 m. birželio 23 d. grąžino 12 000 Eur; 2017 m. kovo 1 d. – 5 000 Eur; 2020 m. liepos 15 d. – 5 000 Eur). Pastaroji aplinkybė paneigia apeliantės teiginius, kad šalys susitarė negrąžinti paskolintų pinigų, kol apeliantė nepradės veikti pelningai. Taigi, iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių ir ginčo sutarčių turinio akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė realūs paskolos teisiniai santykiai, šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarčių sąlygų – ieškovas perdavė apeliantei paskolos sutartyse nustatyto dydžio pinigų sumas, o apeliantė įsipareigojo grąžinti paskolintus pinigus per sutartyse nustatytą terminą ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskola, taip pat sumokėti kompensacines palūkanas, jeigu praleis sutartyse nustatytą paskolos ir mokėjimo palūkanų mokėjimo terminą.

33. Nagrinėjamojoje byloje nėra jokių akivaizdų paskolos sutarčių apsimestinumą pagrindžiančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad lėšų bendrovės veiklai įgyti galima įvairiais būdais. Tik tokia aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė su atsakove 2015 m. birželio 11 d. sudarė vandens pramogų, atrakcionų (vandenslydžio) ir kitų poilsio paslaugų teikimo Klaipėdos miesto Trinyčių tvenkinio teritorijoje sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo investuoti ne mažiau kaip 372 303 Eur, per se nėra pagrindas teigti, kad ginčo paskolų esmė buvo susitarimas dėl investavimo, bet ne dėl paskolų suteikimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantė nenurodė susitarimo dėl investicijų suteikimo ir lėšų grąžinimo aplinkybių – kada, kas ir kokiomis sąlygomis susitarė dėl lėšų bendrovei suteikimo, taip pat nepaaiškino esminės jos įrodinėjamos susitarimo sąlygos dėl investicijų grąžinimo pradžios, nenurodė, kaip apibrėžtas pelningos veiklos pradžios momentas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sudarant paskolos sutartis buvo siekiama padidinti įstatinį kapitalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė neginčijo, kad nuo jos įsteigimo dienos įstatinis kapitalas nepadidėjo, neparengti jokie dokumentai dėl įstatinio kapitalo padidinimo, visuotiniame akcininkų susirinkime nepriimtas sprendimas didinti įstatinį kapitalą ir jis nepateiktas JAR tvarkytojui. Priešingai negu teigia apeliantė, tik aplinkybė, kad ieškovas, suėjus paskolų sutartyse numatytam terminui, beveik penkerius metus nereiškė apeliantei jokių pretenzijų ar raginimų grąžinti paskolą, niekaip nepatvirtina ginčo sutarčių apsimestinumo. Be to, ieškovas paaiškino, kad pasitikėjo apeliante, nes ji periodiškai grąžindavo ieškovui paskolintas lėšas (2016 m. birželio 23 d. apeliantė grąžino ieškovui 12 000 Eur; 2017 m. kovo 1 d. – 5 000 Eur; 2020 m. liepos 15 d. – 5 000 Eur).

34. Apibendrindama tai, kas nurodyta, vadovaudamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo ex officio pripažinti paskolos sutartis negaliojančiomis.

Dėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ji grąžino ieškovui paskolos sumą, vertinimo

35. Apeliantės teigimu, ji grąžino ieškovui paskolintas lėšas. Anot apeliantės, ieškovas turėjo prisijungimo prie apeliantės elektroninės bankininkystės duomenis ir išsimokėjo sau ir su juo susijusiems asmenims 40 430 Eur. Apeliantės išvardinti ieškovo atlikti mokėjimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina paskolos sumų grąžinimo. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

36. Pažymėtina, kad būtent apeliantė, kaip paskolos gavėja, turi pareigą įrodyti paskolos grąžinimo faktą. Nagrinėjamojoje byloje nėra apeliantės teiginius apie tariamą paskolos grąžinimą pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė neginčijo, kad apeliantė vykdė pirmiau nurodytus pavedimus UAB „Lentų broliai“, kai tiek apeliantei, tiek UAB „Lentų broliai“ vadovavo A. B. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent ieškovas atliko aptariamus pavedimus. Nė viename iš pirmiau nurodytų mokėjimo nurodymų nenurodyta, kad lėšos skirtos ieškovui pagal ginčo paskolos sutartis. Apeliantė iki ieškinio pareiškimo nereiškė ieškovui pretenzijų dėl 40 430 Eur sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliantės nurodyti lėšų pervedimai nesusiję su ieškovo suteiktomis paskolomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą pripažinti, kad paskola ieškovui grąžinta.

Dėl kompensacinių palūkanų dydžio

37. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė priteistinų palūkanų dydžio klausimą ir jos turėtų būti dar labiau sumažintos.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė. Priešingai negu teigia apeliantė, kompensacinės palūkanos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Sutartimi sulygtos netesybos arba kompensacinės palūkanos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymo nustatytas netesybas) santykio ir taip konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes būtų paneigtas sutarčių laisvės principas.

39. Kita vertus, bylą nagrinėjantis teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę sumažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) nėra sukonkretintos. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, taip pat atsižvelgtina į šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę ir jos pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt., teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir siektina nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Nagrinėjamojoje byloje paskolos sutartys sudarytos laisva šalių valia, apeliantė – juridinis asmuo, todėl jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Apeliantė, sudarydama ginčo paskolos sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti sutarčių nuostatas, savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad: sudarydama paskolos sutartis, neturėjo galimybės derėtis dėl sutarčių sąlygų; sutarčių sudarymo metu kompensacinės palūkanos būtų buvusios neprotingos, neatitinkančios rinkoje taikytų netesybų (kompensacinių palūkanų) normų. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti kompensacines palūkanas, atsižvelgė į ieškovo veiksmus, uždelsiant kreiptis į teismą teisminės gynybos, į tai, kad prašomos priteisti kompensacinės palūkanos beveik lygios skolos sumai, apeliantės finansinė būklė bloga, todėl tinkamai pritaikęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pagrįstai ir teisėtai kompensacines palūkanas sumažino per pusę, t. y. iki 9 proc. metinių palūkanų arba iki 0,0247 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (9 proc. : 365 d.).

41. Apeliaciniame skunde prašymas dar labiau sumažinti kompensacinių palūkanų sumą iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos per didelės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacinių palūkanų (sutartinių netesybų) norma – 9 proc. metinės palūkanos (0,0247 proc. už kiekvieną uždelstą dieną) teismų praktikoje savaime nepripažįstama per didele (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-378/2015; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Nagrinėjamojoje byloje, atsižvelgus į šalių sutartinių santykių pobūdį ir mastą, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos aiškiai per didelės ir neproporcingos, prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ar suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai. Priešingai, pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos yra protingo dydžio, užtikrina kompensacinių palūkanų paskirtį ir šalių interesų pusiausvyrą. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kompensacinių palūkanų normą sumažinti iki 5 proc. metinių palūkanų (arba 0,01 proc. už kiekvieną uždelstą dieną) nėra jokio pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

43. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

45. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo. Ieškovas nepateikė duomenų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

46. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 29 d. nutartimi atidėjo apeliantei 993 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas atmestas, atidėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą valstybei priteistinas iš apeliantės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Keberiokšt“ (juridinio asmens kodas 303270363) 993 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.