Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audrius Bakaveckas (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. ir V. B. skundus atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3.1. Atliekant tarnybinį patikrinimą vidaus tyrimo tyrėjai iš esmės rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, procedūriniais įvykiais, t. y. įtarimo pareiškimu, nušalinimu nuo pareigų. Pareiškėjo vertinimu, tarnybinio patikrinimo medžiagos rezultatą nulėmė šališki tyrėjo V. N. veiksmai, nes, nesulaukus kol įsiteisės Alytaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis, kurioje pareiškėjas pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų.

3.2. Įsakymas1 priimtas remiantis Alytaus AVPK Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 52-IS-10 ,,Dėl pareigūnų M. K. bei V. B. veiksmų“ (toliau – ir Išvada). Patikrinimo medžiagoje remiamasi vieninteliu faktu – Alytaus AVPK Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriuje atliekamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 01-1-08931-18 dėl galimo nusikaltimo padarymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį. Dėl šios informacijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 33 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 1V-885 redakcija) patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktu pradėtas tarnybinis patikrinimas.

3.3. Iš 2018 m. kovo 9 d. papildomo pranešimo Nr. 52-PR1-10 ,,Dėl tarnybinio nusižengimo“ matyti, kad tarnybinį patikrinimą vykdę tyrėjai pareiškėjo tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą siejo su nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas) padarymu, nors ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjas pažymėjo, kad šio ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik liudytoju, todėl sieti pareiškėją ar kvalifikuoti jo veiksmus kaip teisės pažeidimo (nusikaltimo) padarymą yra nepagrįsta ir neteisėta.

3.4. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 23 punktu, tarnybinius nusižengimus tiriantis vadovas ar kitas darbuotojas (toliau – ir tikrintojas) per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, išskyrus Tvarkos aprašo 9 ir 18 punktuose numatytus atvejus, surašo Tvarkos aprašo priede nurodytą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – pranešimas), kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei pateikia jam turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo vertinimu, tikrintojai pažeidė Tvarkos aprašo 23 punktą, nes nepateikė pareiškėjui duomenų apie atliktą tarnybinį patikrinimą. Be to, vadovaujantis Tvarkos aprašo 10 punktu, 2018 m. kovo 9 d. papildomu pranešimu Nr. 52-PR1-10 ,,Dėl tarnybinio nusižengimo“ pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas).

3.5. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 7 punktu, pareiškėjui neaišku, kodėl pradėtas tarnybinis nusižengimo tyrimas nebuvo sustabdytas. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsniu, jam galėjo būti taikomas nušalinimas nuo einamų pareigų. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba šiuo atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

II.

6. Teismas visų pirma nustatė, kad ginčas kilo dėl Įsakymo1 ir Įsakymo2 teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Vertindamas M. K. veiksmus, teismas visų pirma nurodė, kad byloje esanti vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, jog M. K., jau esant V. V. surakintai ir sėdint ant kėdės, tačiau besiblaškant, 20.52 val. vieną kartą ir 20.53 val. tris kartus dešinės rankos delnu sudavė į veido sritį, dėl ko, po vieno iš suduotų smūgių, pastaroji atlošė galvą link šalimais buvusios spintelės. Teismo posėdžio metu M. K. ir V. B. tvirtino, kad minėtais veiksmais nuteistasis, rankos delnu pastumdamas, bandė nukentėjusiąją pasodinti ant kėdės, atlošti jos galvą, tačiau, susipažinęs su byloje esančiu vaizdo įrašu, teismas nustatė, jog M. K. veiksmai buvo atlikti siekiant suduoti, o ne atstumti nukentėjusiąją nuo savęs ar atlošti jos galvą.

12. Teismas įvertino, kad Kauno apygardos teismo procesiniame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjamai bylai, todėl pripažintinos prejudiciniais faktais. Akcentavo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2778/2011). Priešingu atveju būtų paneigiama asmens teisė į teisminę gynybą, kadangi bet kokios teismo sprendime išdėstytos išvados nebeturėtų jokios teisinės reikšmės ar prasmės. Taigi, teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog pareiškėjas M. K., panaudodamas fizinę prievartą – suduodamas keturis smūgius, siekė ne atstumti nukentėjusiąją nuo savęs, o norėjo pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu, dėl ko viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir negali būti interpretuojamos kitaip, negu nustatė teismas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentus, kad jis fizinę prievartą panaudojo įstatymų nustatytose ribose, siekiant išvengti padarinių pareigūno sveikatai, užkardant teisės pažeidimus, fizinę prievartą naudojo tik tiek, kiek to reikėjo tarnybinei pareigai įvykdyti, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir plačiau šiuo aspektu nepasisakė.

14. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad atsakovo padaryta išvada, jog M. K. savo neteisėtais veiksmais sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, tuo pažeisdamas Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, yra teisėta bei pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis.

15. Pasisakydamas dėl V. B. veiksmų teismas visų pirma nurodė, kad byloje esanti vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, jog 20:51:07 val. pareigūnas V. B., V. V. sėdint ant kėdės su už nugaros antrankiais surakintomis rankomis, pirštais sugriebia V. V. už nosies ir ją patempia. Po šio veiksmo, kuris išprovokavo V. V. spyrį pareigūnui į koją, V. B. dešine ranka sugriebia V. V. už galvos ir per prievartą ją palenkia žemyn, jos galvą spaudžia, laiko tarp kojų apie 14 sekundžių ir paleidžia. Tada V. B., stovint dešine ranka atsirėmus į spintelės kraštą, ranką laikant virš V. V. galvos, pareigūnas V. K. 20.52 val. vieną kartą ir 20.53 val. tris kartus dešinės rankos delnu suduoda V. V. į veido sritį. Kolegos M. K. smūgiavimo metu pareigūnas V. B. stovi ramiai, atsisukęs į V. K. pusę, jokių judesių ir veiksmų, siekiant nutraukti M. K. smūgiavimą V. V. į veidą, neatlieka. Teismas pažymėjo, kad iš vaizdo įrašo turinio matyti, jog jokių aktyvių agresyvių veiksmų, dėl kurių galėtų grėsti pavojus pareigūnų sveikatai ar gyvybei, V. V. neatlikinėjo. Iš nagrinėjamo byloje ir išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų akivaizdu, kad sulaikytoji V. V. apsaugos darbuotojų kabinete šaukė, keikėsi, įžeidinėjo pareigūnus. Pareigūnų teisėtų nurodymo nusiraminti ir nevartoti necenzūrinių žodžių V. V. nevykdė, todėl šiuo atveju pareigūnai turėjo teisę bei pagrindą panaudoti specialiąsias priemones, t. y. antrankius, kad ji nusiramintų. Bandant uždėti antrankius, V. V. aktyviais veiksmais priešinosi, jų uždėti neleido, todėl pareigūnai turėjo pagrindą panaudoti fizinę jėgą, tačiau tik tiek, kiek buvo reikalinga, kad būtų uždėti antrankiai sulaikytajai. Vėliau, V. V. sėdint ant kėdės su antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, ji pareigūnams šaukė, necenzūriniais žodžiais išvadino pareigūnus, tačiau jokių aktyvių priešinimosi veiksmų, kuriais būtų pasikėsinta į pareigūnų sveikatą ar gyvybę, neatlikinėjo, todėl tuo metu V. V. atžvilgiu naudoti fizinę prievartą pareigūnams nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinumo. Nei viename vaizdo įraše nėra užfiksuota jokių duomenų, kad sulaikytoji V. V. būtų spjovusi ant kažkurio pareigūno, bandžiusi jiems įkasti į ranką ar kitą kūno vietą, ar kitais veiksmais kėlusi grėsmę pareigūnų sveikatai ar gyvybei.

17. Teismo vertinimu, pareigūno V. B. veiksmai, suimant rankos pirštais V. V. už nosies ir ją patempiant, o vėliau suimant ranka V. V. už kaklo ir ją per prievartą palenkiant žemyn prie kojų, buvo neteisėti ir niekuo nepateisinami, atlikti nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų (fizinė prievarta sulaikant asmenį gali būti panaudota tik kai išnaudotos kitos poveikio priemonės ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti). Šiais savo veiksmais V. B. akivaizdžiai pademonstravo savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu, viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, t. y. neadekvačiai panaudojo fizinę jėgą ir smurtą, dėl ko V. V. patyrė pažeminimą. Be to, V. B., matydamas pareigūno M. K. atliekamus akivaizdžiai neteisėtus veiksmus (rankos delnu suduodamus smūgius V. V. į veidą), nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo.

18. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad atsakovo padaryta išvada, jog V. B. savo neteisėtais veiksmais sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, tuo pažeisdamas Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, yra teisėta bei pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis.

19. Dėl M. K. ir V. B. atsakomybės teismas nurodė, kad statutinės tarnybos pareigūnams keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis. Prisiekdamas vidaus tarnybos pareigūnas, be kita ko, prisiekia visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Pareigūnai M. K. ir V. B. prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai M. K. ir V. B. sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, sulaikytajai V. V. sėdint apsaugos darbuotojų kabinete ant kėdės, antrankiais surakintomis rankomis už nugaros, nesipriešinančiai ir nekeliančiai realaus pavojaus pareigūnų sveikatai ar gyvybei. M. K. keturis kartus dešinės rankos delnu sudavė į veido sritį, o V. B. nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią šiems neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo, bei pats, suimdamas rankos pirštais V. V. už nosies ir ją patempdamas, o vėliau suimdamas ranka V. V. už kaklo ir ją per prievartą palenkdamas žemyn prie kojų, demonstravo savo, kaip pareigūnų, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu ir šią fizinę prievartą panaudojo nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų. Atlikti veiksmai buvo neteisėti ir niekuo nepateisinami. Šiuo atveju pareigūnai tokiais savo veiksmais viršijo įgaliojimus, t. y. neadekvačiai panaudojo fizinę jėgą ir smurtą, dėl ko akivaizdžiai V. V. patyrė pažeminimą.

21. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad, vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią atsakovas galėjo taikyti ir pagrįstai bei nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų terminų taikė.

23. Pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Dėl ko, nagrinėjamu atveju pareiškėjų atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės jiems taikymu, bet su pareiškėjų veiksmais, kuriais buvo pažemintas pareigūno vardas. Šie pareigūnų veiksmai gali būti vertinami nepriklausomai nuo atliekamo tyrimo baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje, neturi reikšmės ir aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo metu vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, kurie šiuo atveju buvo nagrinėjami ir baudžiamojoje byloje. Toks vertinimas negali būti traktuojamas kaip asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes tarnybinio patikrinimo metu nėra sprendžiama dėl asmens baudžiamosios ar administracinės atsakomybės, yra sprendžiama tik dėl atliktų pareigūno vardą žeminančių veiksmų Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme, t. y. reikšminga aplinkybė nustatinėjama visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (pareigūnų ir liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo duomenimis, protokolais ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo V. B. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinybės stabdyti jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą.

24. Teismas, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimti sprendimai dėl pareiškėjų atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Tvarkos aprašo reikalavimų. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, aiškiai ir suprantamai konstatuojant neteisėtą pareiškėjų veiką, nurodant pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, Išvadoje pakankamai tiksliai nurodyta, kurie pareiškėjų veiksmai pažemino pareigūno vardą. Byloje skundžiami įsakymai (Įsakymas1 ir Įsakymas2) yra teisėti ir pagrįsti, kuriuos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ir kitus išvestinius skundų reikalavimus.

III.

26. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju jis buvo atleistas iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų remiantis duomenimis, kurie buvo gauti atliekant ikiteisminį tyrimą. Pabrėžia, kad ikiteisminiame tyrime pareiškėjui nebuvo pareikšti įtarimai.

27. Tarnybinės atsakomybės pagal Statutą pagrindas – tarnybinis nusižengimas ar kiti veiksmai, kuriais pažeminamas pareigūno vardas. Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo ar kitų teisinių pasekmių taikymo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo ar kitos veikos, kuria pažeminamas pareigūno vardas, sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės taikymas apima tam tikras konkrečias pradžios ir pabaigos momentais, etapais ir terminais apibrėžtą procedūrą, kurios metu pradėjus tarnybinį patikrinimą, tam tikrų duomenų pagalba ir pagrindu tiriamos galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybės, nustatinėjama pareigūno kaltė, ir kurios pabaigoje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, priimamas arba nepriimamas sprendimas skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą ar inter alia (be kita ko) atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Siekiant pritaikyti tarnybinę atsakomybę būtina tiksliai taikyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, nesudaryti piktnaudžiavimo suteiktais įgalinimais regimybės nei neimituoti procesų, o užtikrinti jų realų ir objektyvų įgyvendinimą.

30. Pareiškėjui neaišku, kokie byloje esantys duomenys leido pirmosios instancijos teismui daryti prielaidą, jog pareiškėjas turėjo galimybę toliau taikyti psichologinį įtikinėjimą V. V. Pažymi, kad teismo išvada, jog nei pareiškėjų skundo argumentai, nei jų teismo posėdyje duoti paaiškinimai nepagrindžia tokios apimties fizinio poveikio sulaikomo asmens atžvilgiu būtinybės, netiksli, nes pareiškėjas V. B. atleistas iš tarnybos ne dėl šių veiksmų, o dėl to, kad: buvo įtariamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje; tariamai nesiėmė priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. Teismas nepagrįstai sutapatino abiejų pareiškėjų skundų argumentus. Be to, remiantis Policijos įstatymo 26 straipsniu, fizinę prievartą, priešingai nei aiškino pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti tiek saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, o taip pat ir tuomet, kai asmenys (šiuo atveju V. V. agresyviai, įžūliai, grasindama šeimos nariams) vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi).

31. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjo V. B. veiksmai nebuvo tinkamai ištirti, pareiškėjui pateiktuose pranešimuose nėra nurodyta, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus jis padarė ir kokio konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtį atitinka besipriešinusiai aktyviais veiksmais, nepaklususiai teisėtiems policijos pareigūno veiksmams, reikalavimų nevykdžiusiai, įžeidinėjusiai pareigūnus, įtariamai vienos nusikalstamos veikos padarymu V. V. paėmimas už nosies ar galvos palenkimas į apačią, šiai siekiant stotis nuo kėdės ir galimai šalintis iš sulaikymo vietos. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo pažeista jo teisė gintis. Be to, pareiškėjas teigia, kad Išvadoje nėra nustatytos pareiškėjo veiksmų pasekmės. Taigi, tarnybinio patikrinimo procedūros trūkumus teismas turėtų laikyti esminiais ir sudarančiais pagrindą panaikinti Įsakymą1 kaip neteisėtą.

33. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes neatsakė į klausimą, koks vidaus tarnybos funkcijų atlikimas ar tarnybinės etikos reikalavimų nesilaikymas sudarė tarnybinės atsakomybės pagrindą. Teigia, kad nenustačius ir neištyrus faktinių aplinkybių, kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t. y. nesant materialinio teisinio pagrindo taikyti Statute nustatytas pareigūno vardo pažeminimo pasekmes, sprendimas atleisti pareigūną iš tarnybos negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

37. Iš pirmosios instancijos teismo rinktų, tačiau nevertintų bylos duomenų matyti, kad, atlikus išsamią policijos pareigūnų įgaliojimus reglamentuojančių norminių aktų analizę, motyvuotai pripažintina, kad išteisintas M. K. pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik turėjo teisę vykdyti sulaikytosios konvojavimą iki tarnybinio automobilio, bet ir turėjo teisę panaudoti fizinės prievartos veiksmus, nesukėlusius jokių padarinių V. V. sveikatai.

39. Teismas nepagrįstai vertino, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, jog M. K. atliko neteisėtus veiksmus.

43. Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo surašytas 2018 m. vasario 27 d. ir tą pačią dieną pareiškėjas pasirašytinai informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą. 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą. 2018 m. kovo 9 d. pareiškėjui surašytas papildomas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, su kuriuo jis susipažino 2018 m. kovo 13 d. ir kitą dieną pateikė papildomą paaiškinimą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjas žinojo dėl kokių jo atliktų veiksmų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir turėjo galimybę naudotis bei naudojosi jam suteiktomis teisėmis (pateikė paaiškinimus dėl atliktų veiksmų vertinimo, pasinaudojo teise apskųsti Įsakymą1 dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ir kt.).

44. Tarnybinio patikrinimo metu buvo pakankamai faktinių duomenų (vaizdo įrašas, kuriame objektyviai užfiksuoti pareiškėjo atlikti veiksmai, jo paaiškinimai, duomenys iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kt.) leidusių objektyviai įvertinti pareiškėjo veiksmus pagal vidaus tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Visi duomenys iš baudžiamosios bylos buvo pridėti su ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimu, o vaizdo įrašas gautas kaip leistinas įrodymas. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti Įsakymą1, yra nepagrįsti ir atmestini kaip deklaratyvūs.

45. Byloje nebuvo ginčo dėl atliktų veiksmų ir jų pobūdžio (fizinės prievartos panaudojimo fakto), tačiau buvo ginčijamas jų teisinis įvertinimas, t. y. atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas bei pripažinimas pareigūno vardo pažeminimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, be kita ko, ir sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Tačiau nagrinėjamu atveju pačia bendriausia prasme pareiškėjas panaudojo fizinę prievartą (suėmė už sulaikyto asmens nosies ir patempė, suėmė už kaklo ir palenkęs žemyn laikė) jau po padarytų teisės pažeidimų sulaikyto, aktyvių veiksmų neatliekančio, neblaivaus, antrankiais surakinto asmens (moters) atžvilgiu ir atitinkamai nesiėmė jokių veiksmų užkertant kelią M. K., kuris sudavė sulaikytam asmeniui iš viso keturis smūgius delnu į veido sritį.

51. Nagrinėjamu atveju buvo pakankamai teisinių ir faktinių prielaidų pareiškėjo padarytą veiką atriboti nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos ir atitinkamai įvertinti vidaus tarnybą reglamentuojančių teisės aktų kontekste kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą, o baudžiamojoje byloje priimtas apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis esminės reikšmės nebūtų turėjęs. Visų pirma, tarnybinio patikrinimo metu buvo pakankamai faktinių duomenų (vaizdo įrašas, kuriame objektyviai užfiksuoti pareiškėjo atlikti veiksmai, jo paaiškinimas, duomenys iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kt.) leidusių objektyviai įvertinti pareiškėjo veiksmus pagal vidaus tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Visi duomenys iš baudžiamosios bylos buvo pridėti su ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro leidimu, o vaizdo įrašas gautas kaip leistinas įrodymas. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje buvo vertinti iš esmės tie patys duomenys ir jų pagrindu atliktas pareiškėjo veiksmų teisinis įvertinimas buvo lygiai toks pats kaip ir tarnybinio patikrinimo metu.

52. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas buvo sietinas ne su galimu baudžiamosios atsakomybės jam taikymu, bet su jo veiksmais, kuriais buvo pažemintas pareigūno vardas. Atsižvelgiant į faktinių duomenų pakankamumą ir objektyvumą, pareiškėjo veiksmai galėjo būti įvertinti ir buvo vertinami nepriklausomai nuo atliekamo tyrimo baudžiamojoje byloje, neturėjo reikšmės ir aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo metu vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, kurie šiuo atveju buvo ir baudžiamojoje byloje. Toks vertinimas, be kita ko, negali būti ir teismų praktikoje nėra traktuojamas kaip asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, minimas apeliaciniame skunde, nes tarnybinio patikrinimo metu nėra sprendžiama dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, yra sprendžiama tik dėl atliktų pareigūno vardą žeminančių veiksmų Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme, o tam reikšmingos aplinkybės nustatinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (pareigūnų tarnybiniais pranešimais, jų paaiškinimais, bylos medžiagos duomenimis, duomenimis apie tarnybą, vaizdo ir garso įrašais ir kt.). Tarnybinį patikrinimą atlikęs asmuo, panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nevertino, ar pareiškėjas yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jo veiksmai buvo vertinami tarnybos santykių kontekste ir sprendžiama, ar yra pagrindas tokius veiksmus pripažinti kaip pareigūno vardo pažeminimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryta veika sudarė savarankišką tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti Įsakymą2, yra nepagrįsti ir atmestini kaip deklaratyvūs.

53. Byloje nebuvo ginčo dėl atliktų veiksmų ir jų pobūdžio (fizinės prievartos panaudojimo fakto), tačiau buvo ginčijamas jų teisinis įvertinimas, t. y. atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas bei pripažinimas pareigūno vardo pažeminimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, be kita ko, ir sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Tačiau nagrinėjamu atveju pačia bendriausia prasme pareiškėjas panaudojo fizinę prievartą (sudavė iš viso keturis smūgius delnu į veido sritį) jau po padarytų teisės pažeidimų sulaikyto, aktyvių veiksmų neatliekančio, neblaivaus, antrankiais surakinto asmens (moters) atžvilgiu.

54. Bendrosios kompetencijos teismai pareiškėjo veiksmus vertino vienodai, jų teisinis įvertinimas baudžiamosios bylos nagrinėjimu metu nesikeitė ir iš esmės buvo tapatus tarnybinio nusižengimo tyrimo metu padarytoms išvadoms. Kadangi tarp šios administracinės bylos ir baudžiamosios bylos egzistavo prejudicinis ryšys (šiuo pagrindu pareiškėjo prašymu administracinė byla buvo sustabdyta iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla), baudžiamojoje byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais, t. y. nustatytais įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, bando įrodyti aplinkybes, neigdamas išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje jau nustatytas ir neįrodinėtinas aplinkybes. Pačia bendriausia prasme baudžiamojoje byloje padarytomis išvadomis iš esmės buvo patvirtinti esminiai faktai ir aplinkybės, kurie jau buvo nustatyti tarnybinio patikrinimo metu ir kurių pagrindu apeliantas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

56. Pareiškėjo veiksmai buvo akivaizdžiai nesuderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Išvadoje konstatavus, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju atsakovas galėjo ir privalėjo taikyti.

57. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas tokiais savo priešingais teisei veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą įstaiga ir ją kompromitavo, tuo pažemindamas pareigūno vardą ir sulaužydamas jam duotą priesaiką, be kita ko, pažeisdamas bendruosius valstybės tarnautojų etikos principus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) bei Policijos įstatymo atitinkamas nuostatas. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, geriau negu bet kuris kitas asmuo suvokė daromų veiksmų prasmę, žinojo ir turėjo žinoti, kad priešingų teisei veiksmų atlikimas akivaizdžiai nesiderina su tarnybos paskirtimi ir pareigūno statusu bei etika, vien šios aplinkybės iš esmės pagrindžia jo kaltę dėl atliktų veiksmų, pažeminusių pareigūno vardą. Atsakovo vertinimu, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas tinkamai.

58. Teigia, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme ir šalių dalyvavimas tokiame posėdyje vien dėl pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nėra būtinas.

59. Atsakovo teigimu, pareiškėjas taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kurios pagrįstų teismo išankstinio nusistatymo pareiškėjo atžvilgiu buvimą ir šį savo teiginį grindžia tik subjektyviu įsitikinimu. Teisėjo nušalinimo klausimas dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių jau buvo išspręstas bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad pareiškėjo pateikto prašymo dėl baudžiamosios bylos išreikalavimo tikslinimas ir nagrinėjimas nelaikytinas išankstiniu teismo nusistatymu. Pareiškėjas be šio subjektyviu įsitikinimu pagrįsto susiklosčiusios situacijos interpretavimo daugiau nepateikia jokių kitų duomenų, kurie galėtų rodyti ar rodytų buvus išankstinį teismo nusistatymą prieš pareiškėją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo1 ir Įsakymo2, kuriais pareiškėjai savo elgesiu pažeminus pareigūno vardą buvo atleisti iš vidaus tarnybos, teisėtumo bei pagrįstumo.

61. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

62. Pareiškėjas, grįsdamas savo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodo, kad byloje yra sprendžiamas sudėtingas ginčas, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių nustatymu bei teisiniu jų įvertinimu, todėl būtina bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka.

63. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apelianto argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas negalėtų būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ir turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taigi, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

64. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunduose išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad nėra pagrindo panaikinti Įsakymo1 ir Įsakymo2, ginčijami aktai atitinka jiems keliamus pagrįstumo bei teisėtumo reikalavimus, o pareiškėjai nepateikė priešingas išvadas pagrindžiančių įrodymų. Apeliaciniuose skunduose pareiškėjai iš esmės pakartoja skunduose išdėstytus argumentus, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos faktines aplinkybes, pasisakė ne dėl visų jų argumentų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.) bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

66. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, Statutas, Tvarkos aprašas bei Etikos kodeksas.

67. Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo <...>, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos, administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) ar bejėgiškos būklės asmeniui. Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

68. Pagal Etikos kodekso 6.1–6.3 punktus policijos darbuotojas privalo laikytis šių nuostatų: ginti ir gerbti kiekvieno žmogaus garbę ir orumą bei pagrindines teises ir laisves, netoleruoti žeminančio elgesio; būti humaniškas, stengtis padėti kiekvienam asmeniui, kuriam reikalinga pagalba, suteikti žmonėms objektyvią ir visapusišką informaciją apie jų teises, pareigas, galimybes, nedarydamas įtakos galimam apsisprendimui ir interesams; laikytis bendravimo kultūros, vykdydamas tarnybines (darbo) pareigas bendrauti dalykiškai ir santūriai, visais atvejais išlikti mandagus ir taktiškas, elgtis pagarbiai. Šio kodekso 7.1–7.2 punktuose nustatyta, kad policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus.

69. Statuto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

71. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą). Taigi akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

72. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 8-18 punktus), kad pareiškėjai M. K. ir V. B. sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, sulaikytajai V. V. sėdint apsaugos darbuotojų kabinete ant kėdės, antrankiais surakintomis rankomis už nugaros, nesipriešinančiai ir nekeliančiai realaus pavojaus pareigūnų sveikatai ar gyvybei, M. K. keturis kartus dešinės rankos delnu sudavė į veido sritį, o V. B. nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią šiems neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo bei pats, suimdamas rankos pirštais V. V. už nosies ir ją patempdamas, o vėliau suimdamas ranka V. V. už kaklo ir ją per prievartą palenkdamas žemyn prie kojų, demonstravo savo, kaip pareigūnų, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu ir šią fizinę prievartą panaudojo nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų. Atlikti veiksmai buvo neteisėti ir niekuo nepateisinami. Šiuo atveju pareigūnai tokiais savo veiksmais viršijo įgaliojimus, t. y. neadekvačiai panaudojo fizinę jėgą ir smurtą, dėl ko akivaizdžiai V. V. patyrė pažeminimą.

73. Nustačius, kad pareigūnai M. K. ir V. B. neteisėtus veiksmus atliko tarnybos metu, kabinete, kuriame be pareigūnų ir V. V. dar buvo ir apsaugos darbuotojas, visuomenei apie šį įvykį buvo pateikta informacija internetiniame portale www.alytusplius.lt, įvertinus pareiškėjų veiksmų pobūdį, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjai, būdami statutiniais valstybės tarnautojais, ignoravo visuotinai priimtas elgesio taisykles. Aptartas jų elgesys ir veiksmai akivaizdžiai žemino policijos, kaip institucijos ir pareigūno vardą. M. K. ir V. B. negalėjo nesuprasti savo veiksmų nesuderinamumo su statutinio valstybės tarnautojo pareigomis bei žeminančio tarnybos autoritetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjų veiksmai pagrįstai įvertintini kaip sąmoningi ir tyčiniai, kurie akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir laikomi pareigūno vardo pažeminimu. Pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms atitinkamai veikti, o tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti, aukščiau paminėti pareiškėjų veiksmai, yra susiję su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013).

74. Pastebėtina, kad byloje nebuvo ginčo dėl atliktų veiksmų ir jų pobūdžio (fizinės prievartos panaudojimo fakto), tačiau buvo ginčijamas jų teisinis įvertinimas, t. y. atliktų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas bei pareiškėjų veiksmų pripažinimas pareigūno vardo pažeminimu.

75. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui.

76. Pabrėžtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne vien tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, t. y. pareiškėjai teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų proceso veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021; kt.). Šiuo atveju pareiškėjai nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y. kad yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju buvo šališkas. Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, tenkino ne visus jų procesinius prašymus, savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Pažymėtina, kad teisėjo nušalinimo klausimas dėl pareiškėjų nurodomų aplinkybių jau buvo išspręstas bylos nagrinėjimo metu, o pareiškėjų pateikto prašymo dėl baudžiamosios bylos išreikalavimo tikslinimas ir nagrinėjimas nelaikytinas išankstiniu teismo nusistatymu. Atsižvelgiant į tai, tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai atmestini.

77. Įvertinus kitus apeliacinių skundų argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinių skundų argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

78. Taip pat pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

79. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjų apeliacinius skundus, nėra pagrindo tenkinti jų prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų M. K. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.