Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. ir V. B. skundus atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo K. kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta, skundžiamas įsakymas Nr. 52-TE-75 yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Pareiškėjų skundai atmestini.

Šie pareiškėjų argumentai pripažintini nepagrįstais, jų pagrindu skundžiami įsakymai nepanaikintini.

Dėl M. K. veiksmų

Teismas atmeta šiuos pareiškėjo teiginius, kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apygardos teismo išnagrinėtą baudžiamąją bylą. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės matyti, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-258-593/2020) Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendis buvo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – M. K., kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nuosprendis yra galiojantis. Tiek paminėtoje, tiek ir nagrinėjamoje byloje iš esmės analogiškos ne tik reikšmingos faktinės aplinkybės, bet ir argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo veiksmus. Todėl esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui baudžiamoje byloje 1A-258-593/2020, kurioje reikšmingos aplinkybės, vertinant pareiškėjo atliktus veiksmus (dėl kurių jis ir buvo atleistas iš vidaus tarnybos), iš esmės yra tapačios, spręstina dėl šiame procesiniame dokumente nustatytų faktų reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai.

Nagrinėjamu atveju yra aktuali ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 konstatavo, kad kitose bylose galima remtis teismo nustatytais prejudiciniais faktais, jeigu nustatyti faktai buvo konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, o 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-229/2012 pabrėžė, kad kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau tik tokioje apimtyje, kiek minėtoje byloje nustatyti faktai sudarė įrodinėjimo dalyką (ABTĮ 57 straipsnis). Taigi, svarbiausia yra tai, kad nustatinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bei esminį panašumą turinčiose bylose, ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami tie faktai, kurie kitoje byloje būtų laikomi prejudiciniais. Teisinio fakto buvimas kito įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu (motyvu) atleidžia teismą nuo šių teisinių faktų esmės atskleidimo.

Teismo vertinimu, Kauno apygardos teismo priimtame 2020-11-04 procesiniame sprendime įrodinėjimo dalyko dalis buvo fakto, reikšmingo bei aktualaus ir nagrinėjamoje byloje, nustatymas bei konstatavimas – ar pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus V. V. atžvilgiu.

Minėtu 2020-11-04 nuosprendžiu teismas baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatavo, kad M. K. veiksmai (sėdinčiai ant kėdės ir aktyviais fiziniais veiksmais nesipriešinančiai V. V. suduoti keturi smūgiai delnu į veido sritį) nebuvo būtini ir buvo neproporcingi nukentėjusiosios galimai padarytam teisės pažeidimui (bandymas įvykdyti smulkaus turto vagystę, viešosios tvarkos pažeidimas) bei jo pavojingumo laipsniui, fizinė prievarta panaudota nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų (fizinė prievarta sulaikant asmenį gali būti panaudota tik kai išnaudotos kitos poveikio priemonės ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti), o norint savo smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų (šiuo atveju konkrečiai nukentėjusiosios, pareigūnams išsakančius įžeidžiančius ir galimai grasinančius žodžius) atžvilgiu, todėl tokiu būdu jis neabejotinai viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, sulaikydamas galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį.

Kauno apygardos teismas 2020-11-04 nuosprendžiu taip pat konstatavo, kad „nei nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, nei jo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duoti paaiškinimai nepagrindžia tokios apimties fizinio poveikio sulaikomo asmens atžvilgiu būtinybės. Kaip jau minėta, policijos pareigūnai fizinę prievartą gali naudoti tik kaip kraštutinę priemonę, be kita ko, siekdami sulaikyti asmenį, pirmiausia teikiant prioritetą psichologiniam poveikiui. Tuo tarpu šiuo atveju nukentėjusiajai, jau būnant surakintai antrankiais patalpoje, kurioje be jos iš esmės buvo tik du policijos pareigūnai bei ūgio persvara prieš ją pasižymintis apsaugos darbuotojas (kas matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo), nėra jokio pagrindo teigti, kad nepanaudojus fizinės prievartos pažeidimą padariusio asmens – neblaivios (nustatytas 1,99 prom. girtumas) moters sulaikymas, jame dalyvaujant dviem akivaizdžiai fiziškai už ją pranašesniems pareigūnams, būtų buvęs neefektyvus. Tokio manymo niekaip nepaneigia tai, kad nukentėjusioji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, policijos pareigūnų ar apsaugos darbuotojo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ar kitus juos galimai įžeidžiančius veiksmus (spjaudymas, siekis įkąsti pareigūnui, bandymas paliesti jo tarnybinę uniformą), kurie iš esmės negali būti siejami su jos fiziniu pasipriešinimu sulaikymui, juolab, kad šie nukentėjusiosios veiksmai, be pačių į iškvietimą atvykusių pareigūnų parodymų, nepagrindžiami jokiais objektyviais duomenimis. Tačiau, įvertinus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta, kad V. V., būdama surakinta antrankiais, esant vidutiniam girtumo laipsniui, turėjo objektyvią galimybę kelti tokį realų pavojų policijos pareigūnams, atvykusiems pagal iškvietimą, kurio nebūtų galima eliminuoti panaudojant ne kraštutinę – fizinę, bet psichologinę prievartą, numatytą policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, ir kt.“.

Dėl šių priežasčių, aptariamame Kauno apygardos teismo procesiniame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjamai bylai, todėl pripažintinos prejudiciniais faktais. Akcentuotina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2778/2011). Priešingu atveju būtų paneigiama asmens teisė į teisminę gynybą, kadangi bet kokios teismo sprendime išdėstytos išvados nebeturėtų jokios teisinės reikšmės ar prasmės. Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad aplinkybės, jog pareiškėjas M. K., panaudodamas fizinę prievartą - suduodamas keturis smūgius, siekė ne atstumti nukentėjusiąją nuo savęs, o norėjo pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu, dėl ko viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir negali būti interpretuojamos kitaip, negu nustatė teismas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo argumentai, kad jis fizinę prievartą panaudojo įstatymų nustatytose ribose, siekiant išvengti padarinių pareigūno sveikatai, užkardinant teisės pažeidimus ir ją naudojo tik tiek, kiek to reikėjo tarnybinei pareigai įvykdyti, atmetami kaip nepagrįsti ir plačiau šiuo aspektu teismas nepasisako.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2020-11-04 nuosprendžiu išteisino M. K. ne dėl to, kad jis nepadarė neteisėtų veiksmų, o dėl to, jog nustatytuose M. K. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo sudėties požymio, t. y. didelės turtinės ar neturtinės žalos.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad atsakovo padaryta išvada, jog M. K. savo neteisėtais veiksmais sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, tuo pažeisdamas Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, yra teisėta bei pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis.

Dėl V. B. veiksmų

Išvadoje konstatuota, kad V. B., būdamas policijos pareigūnu, 2018 m. vasario 6 d., eidamas Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigas, sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o būtent 2018 m. vasario 6 d. apie 20.52 val. sulaikytajai V. V. sėdint apsaugos darbuotojų kabinete ant kėdės, antrankiais surakintomis rankomis už nugaros, nesipriešinančiai ir nekeliančiai realaus pavojaus pareigūnų sveikatai ar gyvybei, dešinės rankos pirštais suėmęs V. V. už nosies ir ją patempęs, po to dešine ranka sugriebęs V. V. už galvos ir per prievartą ją palenkęs žemyn, jos galvą spaudžiant tarp kojų ir taip palaikant apie 14 sekundžių, nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 8 punkte, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 3 punktą (Valstybės tarnautojai privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), 5 punktą (Valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų), Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves), 27 straipsnio 1 dalį (Pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai), Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte nustatytus principus (Pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo), 4.1 punktą (Policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves), 4.2 punktą (Užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba), 4.4 punktą (Naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti), 4.6 punktą (Saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo), 4.28 punktą (vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims). Taip pat, matydamas vyriausiojo patrulio M. K. atliekamus neteisėtus veiksmus (dešinės rankos delnu suduodamus smūgius V. V. į veidą), nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą (Gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiais savo veiksmais V. B. akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromitavo, kuo pažemino pareigūno vardą bei sulaužė duotą priesaiką (1 t., b. l. 19-34).

V. B. paaiškino, kad V. V. aktyviais savo veiksmais bandė ištrūkti, garsiai šūkavo, įžeidinėjo, spjaudė į juos, o vėliau, jau surakinta antrankiais, keletą kartų bandė stotis nuo kėdės ir kelis kartus bandė įkąsti kolegai į ranką ar kitą vietą. V. B. teigimu, jis, gindamas save nuo pradėto kėsinimosi į jo sveikatą (šiuo atveju) ir siekdamas, kad V. V. nustotų įžeidinėjančiai elgtis, paėmė už nosies ir nestipriai ją suspaudė, kartu ją įspėdamas, jog ši baigtų spjaudytis ir įžeidinėti pareigūnus. Tačiau pastaroji nenustojo, bet priešingai spyrė jam į kairę koją, dėl ko jis suėmė jai už kaklo ir palenkė link žemės, kad pažeidėjai V. V. taptų neįmanoma spjaudytis ir spardytis, o taip pat tam, jog pažeidėja apsiramintų. Palenkimas nebuvo itin grubus, paprasčiausiai užkertantis jai galimybę toliau priešintis. V. B. nesutinka, kad jis nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo, nes, jo nuomone, M. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o tik pažeidėjai suėmęs už dešinio skruosto pabandė keletą kartų nustumti jos galvą toliau nuo savęs.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjo teiginius, kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams.

Byloje esanti vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, kad 20:51:07 val. pareigūnas V. B., V. V. sėdint ant kėdės su už nugaros antrankiais surakintomis rankomis, pirštais sugriebia V. V. už nosies ir ją patempia. Po šio veiksmo, kuris išprovokavo V. V. spyrį pareigūnui į koją, V. B. dešine ranka sugriebia V. V. už galvos ir per prievartą ją palenkia žemyn, jos galvą spaudžia, laiko tarp kojų apie 14 s. ir paleidžia. Tada V. B. stovint dešine ranka atsirėmus į spintelės kraštą, ranką laikant virš V. V. galvos, pareigūnas V. K. 20.52 val. vieną kartą ir 20.53 val. tris kartus dešinės rankos delnu suduoda V. V. į veido sritį. Kolegos M. K. smūgiavimo metu pareigūnas V. B. stovi ramiai, atsisukęs į V. K. pusę, jokių judesių ir veiksmų, siekiant nutraukti M. K. smūgiavimą V. V. į veidą, neatlieka.

Vertinant vaizdo įrašų turinį, juose jokių aktyvių agresyvių veiksmų, dėl kurių galėtų grėsti pavojus pareigūnų sveikatai ar gyvybei, V. V. neatlikinėjo. Iš byloje ir išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų akivaizdu, kad sulaikytoji V. V. apsaugos darbuotojų kabinete šaukė, keikėsi, įžeidinėjo pareigūnus. Pareigūnų teisėtų nurodymo nusiraminti ir nevartoti necenzūrinių žodžių V. V. nevykdė, todėl šiuo atveju pareigūnai turėjo teisę bei pagrindą panaudoti spec. priemones - antrankius, kad ji nusiramintų. Bandant uždėti antrankius, V. V. aktyviais veiksmais priešinosi, jų uždėti neleido, todėl pareigūnai turėjo pagrindą panaudoti fizinę jėgą, tačiau tik tiek, kiek buvo reikalinga, kad būtų uždėti antrankiai sulaikytajai. Vėliau, V. V. sėdint ant kėdės su antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, ji pareigūnams šaukė, necenzūriniais žodžiais išvadino pareigūnus, tačiau jokių aktyvių priešinimosi veiksmų, kuriais būtų pasikėsinta į pareigūnų sveikatą ar gyvybę, neatlikinėjo, todėl tuo metu V. V. atžvilgiu naudoti fizinę prievartą pareigūnams nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinumo. Nei viename vaizdo įraše nėra užfiksuota jokių duomenų, kad sulaikytoji V. V. būtų spjovusi ant kažkurio pareigūno ar bandžiusi jiems įkasti į ranką ar kitą kūno vietą, ar kitais veiksmais kėlusi grėsmę pareigūnų sveikatai ar gyvybei.

Nei pareiškėjų skundo argumentai, nei jų teismo posėdyje duoti paaiškinimai nepagrindžia tokios apimties fizinio poveikio sulaikomo asmens atžvilgiu būtinybės. Teismas pabrėžia, kad policijos pareigūnai fizinę prievartą gali naudoti tik kaip kraštutinę priemonę, be kita ko, siekdami sulaikyti asmenį, pirmiausia teikiant prioritetą psichologiniam poveikiui. Nagrinėjamu atveju, V. V. jau būnant surakintai antrankiais patalpoje, kurioje be jos buvo du policijos pareigūnai bei apsaugos darbuotojas, nėra jokio pagrindo teigti, kad nepanaudojus fizinės prievartos pažeidimą padariusio asmens – neblaivios (nustatytas 1,99 prom. girtumas) moters sulaikymas, jame dalyvaujant dviem akivaizdžiai fiziškai už ją pranašesniems pareigūnams, būtų buvęs neefektyvus. Įvertinus pareiškėjų paaiškinimus, vaizdo įrašus ir kitus bylos duomenis, teismo nuomone, V. V., būdama surakinta antrankiais, esant vidutiniam girtumo laipsniui, nekėlė ir neturėjo objektyvios galimybės kelti tokį realų pavojų policijos pareigūnams, atvykusiems pagal iškvietimą, kurio nebūtų galima eliminuoti panaudojant ne kraštutinę – fizinę, bet psichologinę prievartą, numatytą policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo V. B. argumentai, kad jis fizinę prievartą panaudojo įstatymų nustatytose ribose, siekiant išvengti padarinių pareigūno sveikatai, užkardinant teisės pažeidimus ir ją naudojo tik tiek, kiek to reikėjo tarnybinei pareigai įvykdyti, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareigūno V. B. veiksmai, suimant rankos pirštais V. V. už nosies ir ją patempiant, o vėliau suimant ranka V. V. už kaklo ir ją per prievartą palenkiant žemyn prie kojų, buvo neteisėti ir niekuo nepateisinami, atlikti nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų (fizinė prievarta sulaikant asmenį gali būti panaudota tik kai išnaudotos kitos poveikio priemonės ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti). Šiais savo veiksmais V. B. akivaizdžiai pademonstravo savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu, viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, t. y. neadekvačiai panaudojo fizinę jėgą ir smurtą, dėl ko V. V. patyrė pažeminimą. Be to, V. B., matydamas pareigūno M. K. atliekamus akivaizdžiai neteisėtus veiksmus (rankos delnu suduodamus smūgius V. V. į veidą), nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad atsakovo padaryta išvada, jog V. B. savo neteisėtais veiksmais sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, tuo pažeisdamas Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, yra teisėta bei pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis.

Dėl M. K. ir V. B. atsakomybės

Konstatavus M. K. ir V. B. neteisėtus veiksmus, svarbu išsiaiškinti, ar minėtais pareiškėjų padarytais veiksmais buvo pažemintas policijos pareigūno vardas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai yra nustatyti Statuto 62 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra konstatavęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto redakciją – pagal 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016).

Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Teismas pabrėžia, jog statutinės tarnybos pareigūnams keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis. Prisiekdamas vidaus tarnybos pareigūnas, be kita ko, prisiekia visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Pareigūnai M. K. ir V. B. prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai M. K. ir V. B. sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, sulaikytajai V. V. sėdint apsaugos darbuotojų kabinete ant kėdės, antrankiais surakintomis rankomis už nugaros, nesipriešinančiai ir nekeliančiai realaus pavojaus pareigūnų sveikatai ar gyvybei, M. K. keturis kartus dešinės rankos delnu sudavė į veido sritį, o V. B. nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią šiems neteisėtiems M. K. veiksmams ir tokį kolegos elgesį toleravo bei pats, suimdamas rankos pirštais V. V. už nosies ir ją patempdamas, o vėliau suimdamas ranka V. V. už kaklo ir ją per prievartą palenkdamas žemyn prie kojų, demonstravo savo, kaip pareigūnų, turimus valdingus įgalinimus V. V. atžvilgiu ir šią fizinę prievartą panaudojo nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų. Atlikti veiksmai buvo neteisėti ir niekuo nepateisinami. Šiuo atveju pareigūnai tokiais savo veiksmais viršijo įgaliojimus, t. y. neadekvačiai panaudojo fizinę jėgą ir smurtą, dėl ko akivaizdžiai V. V. patyrė pažeminimą.

Neteisėtos veikos pasekmės siejamos su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir visuomenės lūkesčiais, kad pareigūnų elgesys bus teisėtas. Tokiam konstatavimui turi reikšmę, ar pažeidimo faktas buvo viešas, apie jį buvo informuota visuomenė, ar pažeidimas buvo padarytas tarnybos metu.

Nagrinėjamu atveju pareigūnai M. K. ir V. B. neteisėtus veiksmus atliko tarnybos metu, kabinete, kuriame be pareigūnų ir V. V. dar buvo ir apsaugos darbuotojas, visuomenei apie šį įvykį buvo pateikta informacija internetiniame portale www.alytusplius.lt, todėl vertinant pareiškėjų veiksmų pobūdį, pripažintina, kad pastarieji, būdami statutiniais valstybės tarnautojais, ignoravo visuotinai priimtas elgesio taisykles. Aptartas jų elgesys ir veiksmai akivaizdžiai žemino policijos, kaip institucijos ir pareigūno vardą. M. K. ir V. B. negalėjo nesuprasti savo veiksmų nesuderinamumo su statutinio valstybės tarnautojo pareigomis bei žeminančio tarnybos autoritetą, todėl šiuo atveju pareiškėjų veiksmai vertintini kaip sąmoningi ir tyčiniai, kurie akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir laikytini pareigūno vardo pažeminimu. Pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms atitinkamai veikti, o tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti, aukščiau paminėti pareiškėjų veiksmai, yra susiję su akivaizdžiu vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu. Pareiškėjai tyčia siekė tokių tikslų, kurie yra priešingi uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai, bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos.

Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią atsakovas galėjo taikyti ir pagrįstai bei nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų terminų, ją taikė.

Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamais įsakymais, taip pat nurodė, kad jie yra neteisėti dėl to, jog tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas padarė išvadas, nesulaukęs kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo M. K. galimai padaryto nusikaltimo, t. y. nesustabdė tarnybinio patikrinimo procedūros iki bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo veiksmų baudžiamojoje byloje.

Šie pareiškėjų argumentai taip pat pripažintini nepagrįstais, jų pagrindu skundžiami įsakymai nepanaikintini.

Tvarkos aprašo 13 punkte numatyta, kad tarnybinio patikrinimo metu nustačius, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma (išskyrus atvejus, kai tikrintojas nustato pareigūno veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Tokiu atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra šioje dalyje tęsiama bei baigiama laikantis Tvarkos aprašo reikalavimų) ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama kompetentingai institucijai.

Vadinasi, jei pareigūno veiką yra įmanoma atriboti nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir įvertinti tai kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą, tarnybinis patikrinimas neturėtų būti stabdomas. Tarnybinio patikrinimo stabdymas tokiu atveju būtų netikslingas, nes kompetentingų institucijų tyrimo rezultatai tarnybiniam patikrinimui esminės reikšmės neturėtų.

Kaip minėta, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda. Dėl ko, nagrinėjamu atveju pareiškėjų atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės jiems taikymu, bet su pareiškėjų veiksmais, kuriais buvo pažemintas pareigūno vardas. Šie pareigūnų veiksmai gali būti vertinami nepriklausomai nuo atliekamo tyrimo baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje, neturi reikšmės ir aplinkybė, kad tarnybinio patikrinimo metu vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, kurie šiuo atveju buvo nagrinėjami ir baudžiamojoje byloje. Toks vertinimas negali būti traktuojamas kaip asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes tarnybinio patikrinimo metu nėra sprendžiama dėl asmens baudžiamosios ar administracinės atsakomybės, yra sprendžiama tik dėl atliktų pareigūno vardą žeminančių veiksmų Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme, t. y. reikšminga aplinkybė, nustatinėjama visomis ABTĮ nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (pareigūnų ir liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo duomenimis, protokolais ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo V. B. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas net nebuvo atliekamas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinybės stabdyti jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir E. Ž. T. T. formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus konstatuoja, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimti sprendimai dėl pareiškėjų atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Tvarkos aprašo reikalavimų. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, aiškiai ir suprantamai konstatuojant neteisėtą pareiškėjų veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, išvadoje pakankamai tiksliai nurodyta, kurie pareiškėjų veiksmai pažemino pareigūno vardą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje skundžiami įsakymai atleisti pareiškėjus iš tarnybos, kaip pažeminusius pareigūno vardą, yra teisėti ir pagrįsti, kuriuos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir kiti išvestiniai skundų reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų M. K. ir V. B. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.