Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-258-593/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-11-04
Bylos Nr.: 1A-258-593/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08931-2018-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Nuteistasis: M. K.
Nukentėjusysis: V. V.
Advokatai: Nijolė Raulušaitienė, Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

1.2.19.4.1Piktnaudžiavimas (BK 228 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-593/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08931-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 2.4.6.5.1. (S)

Kauno apygardos teismasNuOSPRENDiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei ir Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui,nuteistajam M. K. (M. K.) ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,nukentėjusiosios V. V. atstovei advokatei Nijolei Raulušaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus, nuteistojo M. K. ir nukentėjusiosios V. V. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 50 MGL, tai yra 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 352 straipsniu, nustatytas 6 (šešių) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminas.

M. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus panaikinta.

Iš M. K. nukentėjusiajai V. V. priteista 300 (trys šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti, o civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Iš M. K. valstybės naudai priteista 702 (septyni šimtai du) Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą, teiktą nukentėjusiajai V. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu, 2018 m vasario 6 d. apie 20 val. 52 min., adresas (duomenys neskelbtini), būdamas prekybos centro (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų kabinete, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti fizinę prievartą ir peržengdamas suteiktų įgaliojimų ribas, sulaikytosios V. V. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – tyčia du kartus ranka sudavė nukentėjusiajai V. V. į veidą, tuo sukeldamas V. V. fizinį skausmą. Šiais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus 2015 m. birželio 25 d. Policijos įstatymo Nr. XII-1856 26 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad panaudoti prievartą policijos pareigūnas turi teisę tuomet, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos, dėl to didelės neturtinės (fizinės ir moralinės) žalos patyrė nukentėjusioji V. V., taip pat didelės neturtinės žalos padarė valstybės institucijai – policijos įstaigai ir Lietuvos valstybei, nes tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam, šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelės žalos patyrė fizinis asmuo, policijos institucija ir valstybė.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, jog byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visetas leidžia teigti, kad M. K. inkriminuota nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais įrodymais.

3. Prokuroras skundžia Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir M. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, paskirti 300 MGL, tai yra 15 000 Eur dydžio baudą; vadovaujantis BK 68¹ straipsniu, M. K. penkeriems metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

Šalies argumentai

3.1. Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau M. K. nepagrįstai buvo paskirta 50 MGL dydžio bauda. Baudžiamasis įstatymas numato, kad apysunkį nusikaltimą padariusiam asmeniui skiriama nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda. Dėl kokių motyvų M. K. paskirta švelnesnė nei įstatyme numatyta minimali bauda, teismo nuosprendyje nepasisakyta. Be to, BK 61 straipsnyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės, pagal kurias bausmė skiriama skaičiuojant jos dydį nuo įstatyme numatyto vidurkio, šiuo atveju 100 ir 2 000 MGL intervale, bausmės švelnėjimo linkme.

3.2. Atkreipiamas dėmesys, kad M. K. nuteistas už tai, kad jau esant V. V. sulaikytai, apribojus jos fizinio judėjimo laisvę, pasipriešinimo ir pabėgimo galimybę, tai yra ją neutralizavus, jis nukentėjusiajai sudavė kelis smūgius į veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Būtinosios ginties ar fizinės prievartos naudojimo sąlygų, atvykus M. K. į įvykio vietą, nebuvo. Tokie neteisėti pareigūno veiksmai Varėnoje ir už jos ribų buvo plačiai aptarinėjami, sukėlė didelį rezonansą. Esminis dalykas yra tas, kad M. K. fizinį smurtą panaudojo prieš moterį, siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet atkeršyti nukentėjusiajai už jos tariamai įžeidžiančius žodžius, grasinimus, tariamą apspjovimą. Tokia veika nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla ir daro didelę žalą Lietuvos policijos autoritetui, kadangi aptarti M. K. veiksmai nebuvo galimi ir būtini. Priešingai, jie buvo neproporcingi net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji darė teisės pažeidimą žodžiu įžeidinėdama ar grasindama M. K.. Jos veiksmų pavojingumo laipsnis neatitiko fizinės prievartos prieš ją panaudojimo reikalingumo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis teismų praktika, prokuroras teigia, kad M. K. turėtų būti skirta didesnė nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė, laikinai apribojant jam galimybę tęsti darbą valstybės tarnyboje.

4. Nuteistasis M. K. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį; baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

4.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas. Teismas privalėjo objektyviai įvertinti, kaip prokuroras kontroliavo šį tyrimą bei tai, ar nekontrolės metu pažeidžiant įstatymą surinkti duomenys gali būti pripažinti teisėtais. Be to, pasak nuteistojo, teismas nesvarstė keleto alternatyvių sprendimo variantų, neturėjo pagrįstos pozicijos dėl visų byloje kylančių klausimų, nepagrįstai apsiribojo vien tik prokuroro pateiktais motyvais, kuriuos pažodžiui perrašė į skundžiamą nuosprendį, nepaaiškinęs, kokie bylos duomenys sudaro prielaidas tokiai išvadai. Nuosprendyje nepagrįstai ir neaiškiai nustatytos teismo privalomai nustatinėtinos faktinės aplinkybės, neatskleistas jų sąsajumas su kitais bylos duomenimis. Nustatytų faktų pagrindimas bandomas atskleisti tik nuosprendžio dalyje, kurioje bandoma pasisakyti apie civilinio ieškinio dalinį pagrįstumą. Teismo išdėstytos išvados neatitinka šios bylos aplinkybių.

4.2. Pasak nuteistojo, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas jo kaltę grindė niekuo su nusikalstamu įvykiu nesusijusiais procesiniais dokumentais – V. V. konstatuotų sveikatos sužalojimų, atliktų kitų asmenų, specialisto išvadomis bei savo prielaidomis. Nuosprendyje nėra atskleista, kodėl policijos pareigūnui M. K. nėra taikomi BK 29 bei 30 straipsnių reikalavimai, kuriuose nurodoma, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiksmus, kuriais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaroma žala, ir kodėl M. K., vykdydamas tarnybines pareigas, turėtų atsakyti už žalą, kuri turėtų būti įrodyta ir kurią padarė vykdydamas pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymo nustatytų įgaliojimų.

4.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad net iš paties kaltinamojo akto turinio matyti, jog prokuroras grindė kaltinimą labai abstrakčiai. Iš jo nei nuteistasis, nei jo gynėjas taip ir negalėjo suprasti, kuri iš įstatyme nurodomų sąlygų tiktų šiuo atveju – ar policininko pareigas ėjusiam M. K. bendraujant su V. V. buvo būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, ar iškilo būtinybė sulaikyti V. V., ar buvo koks kitas atvejis, kuomet saugant ir ginant asmens, visuomenės ar valstybės teisėtus interesus, teko panaudoti fizinės prievartos veiksmus. Taigi nei valstybinis kaltintojas, nei pirmosios instancijos teismas neįgyvendino pareigos užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nuteistas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

4.4. Pasak nuteistojo, prokuroras tyčia ar netyčia nenurodė pažeidimų, kuriuos darė ir už kuriuos buvo nubausta pati V. V.. Taip pat teismas niekaip nuosprendyje neįvertino aplinkybės, kad tyrėjas Ž. Z. bandė nuslėpti faktą, kad dėl V. V. neteisėtų veiksmų iš karto po įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi pareigūnai, iškviesti į nusikalstamos veikos galimo įvykdymo vietą, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsniu, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo motyvuoti, kodėl apelianto atžvilgiu neturi būti taikomi BK 29 ir 30 straipsniai.

4.5. Skunde cituojant Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 ir 26 straipsnius dėl teisėtų nurodymų ar reikalavimų davimo ir prievartos naudojimo, taip pat BK 228 straipsnio normą bei teismų praktiką šios kategorijos bylose, nurodoma, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, ar jie buvo būtini, taip pat ar buvo laikytasi proporcingumo reikalavimų. Analizuojant teismų praktiką, teigiama, jog įgaliojimų viršijimas paprastai pasireiškia veiksmais, kurie priklausė kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas arba kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Nurodoma, jog šioje situacijoje buvo sulaikoma ir konvojuojama nuo alkoholio sunkiai apsvaigusi moteris, galimai padariusi ne vieną nusižengimą. Šioje byloje nebuvo įvertintas reikšmingas dokumentas, tai yra 2018 m. vasario 6 d. administracinio nusižengimo protokolas dėl V. V. veiksmų – policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymo, kas leidžia spręsti, kad tokioje situacijoje pareigūnas pasirinko tinkamą taktinį veikimą, esant būtinybei teisėtai panaudojo fizinės prievartos veiksmus.

4.6. Be to, pasak nuteistojo, teismas nepagrįstai nevertino P. Č. ir T. E. parodymų apie V. V. veiksmus. Nuosprendžio teiginiai, jog M. K. tyčia panaudojo fizinį smurtą, o ne fizinę prievartą, iš esmės neatitinka įstatymu nustatytų ir leistinų naudoti policijos pareigūnų veikloje fizinės prievartos panaudojimo teisinių sąlygų bei pagrindų, todėl vien fizinės prievartos panaudojimo faktas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Juolab vien iš vaizdo įrašo, kuriame net neužfiksuotas garsas (vertinant kitus duomenis – paties M. K. telefonu užfiksuotus garso fragmentus, medicinos specialisto parodymus) negalima susidaryti išankstinio subjektyvaus vidinio įsitikinimo, jog nuteistasis kaltas. Cituojant Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigiama, jog nei vienas iš V. V. kūne konstatuotų sužalojimų negali būti siejamas su M. K. fizinės prievartos naudojimu, nežymios kraujosruvos ant sulaikytosios kūno galimai yra jos grumtynių su apsaugos darbuotoju metu panaudotos prievartos pasekmė. Be to, pripažinus, jog pareigūno veiksmai teisėti, neturi teisinės reikšmės klausimas dėl padarytos asmens sveikatai žalos pripažinimo BK 228 straipsnyje numatytos veikos būtinuoju požymiu – didele žala. Kaip matyti iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, jiems ikiteisminio tyrimo metu klausimai apie sulaikytosios būklę (apsvaigimą), elgesio adekvatumą, jos konflikto su P. Č. eigą ir rezultatus, jos elgesį parduotuvės apsaugos patalpoje, vedimo į tarnybinį automobilį eigą, pareigūnų sprendimus dėl konvojavimo būdų nebuvo užduoti.

4.7. Skunde teigiama, kad tyrimą atlikęs Ž. Z. pripažino, jog nepaisė pareigos V. V., jos motinos ir P. Č. apklausas vykdyti ikiteisminio tyrimo atlikimo tarnybinėse patalpose, taip pat pripažino, kad iš parduotuvės IKI išreikalauti vaizdo įrašai buvo nuslėpti nuo apelianto ir galbūt prokuroro, įrašus pareigūnas daugino ir naudojo savo vedamuose seminaruose. Be to, jis slėpė faktą, kad V. V. naudojo fizinį smurtą P. Č. atžvilgiu ir kad pastarasis V. V. buvo smogęs du kartus. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje apie tai nieko nepasisakyta. Teismas taip pat nepagrįstai nevertino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus viršininko V. O. rezoliucijos, kuria buvo pavesta N. N. atlikti tarnybinį patikrinimą dėl M. K. ir V. B. veiksmų. Tuo apeliantas siekia atkreipti teismo dėmesį į neigiamą pirmosios instancijos teismo formuojamą praktiką, kuomet lieka neįvertinti duomenų šaltinių neteisėti veiksmai, kurių padarinys – bylos procesiniai dokumentai, kažkokiu neteisėtu būdu virtę tariamai patikimais įrodymais.

4.8. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo nematyti, kad tyrėjas N. N., surašydamas 2018 m. vasario 27 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo M. K., teisėtai negalėjo naudoti jokių duomenų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kadangi leidimą susipažinti su šia medžiaga N. N. gavo tik 2018 m. kovo 18 d., t. y. tik po tarnybinio patikrinimo išvados surašymo, todėl teigia, jog Alytaus imuniteto skyriaus viršininkas V. O. nevykdė jam pavaldžių pareigūnų priimamų sprendimų kontrolės, sudarė sąlygas šiems savivaliauti. Teigiama, jog šios bylos liudytojas Ž. Z. sudarė sąlygas savo skyriaus kolegai N. N., šiam neturint prokuroro leidimo, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir šie sužinoti bylos duomenys sudarė galimybę neteisėtai aprašyti oficialiame dokumente dėl tarnybinio nusižengimo V. V. sulaikymo aplinkybes. Vėliau šis neteisėtas supažindinimas su jo tiriama baudžiamosios bylos medžiaga sudarė galimybę vyr. tyrėjui N. N. surašyti kitus du neteisėtus oficialius dokumentus – 2018 m. vasario 27 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir 2018 m. kovo 9 d. papildomą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo. Tokiu būdu, pasak apelianto, akivaizdu, kad Ž. Z. savivaliavo atliekant ikiteisminį tyrimą ir renkant bylos duomenis, todėl šių duomenų negalima pripažinti teisėtais įrodymais byloje.

4.9. Skunde taip pat teigiama, jog iš 2018 m. vasario 18 d. ar 12 d. pareiškimo, kurio pavadinimas nurodytas su klaida, neaišku, kada ir kieno jis surašytas ir kodėl vyr. tyrėjo Ž. Z. nutarimu buvo leista V. V. motinai J. V. ją atstovauti procese, nors V. V. buvo pilnametė, veiksni, tik nemokanti nei skaityti, nei rašyti. Todėl negalima laikyti pagrįstu ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal J. V. pareiškimą dėl įvykio parduotuvėje, kur J. V. nebuvo ir jokių aplinkybių nematė ir negalėjo matyti. Taip pat nurodoma, jog parašas pareiškime ir parašas protokole dėl atsakomybės už melagingą įspėjimą yra skirtingi, kas matyti net ir plika akimi. Šios aplinkybės svarbios siekiant nustatyti, ar baudžiamasis persekiojimas pradėtas pagrįstai. Kaip matyti iš pareiškėjos V. V. surašyto pareiškimo, inforamacijos apie bet kokią M. K. nusikalstamą veiką nebuvo, o pati pareiškėja nurodė, kad ją sumušė ne M. K., o policijos pareigūnai. Nuteistasis teigia, jog pradedant bei tęsiant ikiteisminį tyrimą, itin svarbus pareiškėjos pareiškimo surašymo teisingumas ir pagrįstumas.

4.10. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekreipė jokio dėmesio, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams jokios kitos ikiteisminio tyrimo versijos nerūpėjo, išskyrus tą, jog V. V. sumušė M. K.. Vyr. tyrėjas Ž. Z. sąmoningai nuslėpė, kad į parduotuvę atvykstant policijos pareigūnams, V. V. buvo susikivirčijusi su apsaugos darbuotoju P. Č., tačiau ši aplinkybė nuosprendyje neįvertinta, nors iš vaizdo įrašo matyti, kad V. V. yra ne tik stumdoma ir tampoma apsaugos darbuotojo P. Č., šiam ne vieną kartą tiek lauke, tiek viduje sugriebiant V. V. už žastų, bet pastaroji nuo šio darbuotojo gauna net du stiprius smūgius į galvą.

4.11. Skunde teigiama, jog teismas toleravo tyrėjo Ž. Z. neteisėtus veiksmus, kuriais jis nuslėpė, jog buvo užpildyta dar viena asmens ambulatorinė kortelė, kurioje užfiksuota, kad V. V. į gydymo įstaigą savo iniciatyva kreipėsi 2018 m. vasario 7 d. ir nurodoma, kad ji susimušė su sugėrovais. Atkreipiamas dėmesys, jog dar reiškiant įtarimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo būtina remtis įtarimų kėlimo prielaidas patvirtinančiais konkrečiais duomenimis, o ne subjektyviomis ir tendencingomis tyrėjo ar prokuroro prielaidomis, tyčia sufabrikuotomis bylų versijomis. Nurodoma, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis esą prokurorai neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Pasak apelianto, teismui paskyrus ketvirtą teismo medicinos ekspertizę ir nustačius, jog P. Č. sudavė smūgius V. V., teismas turėjo pasisakyti apie V. V. gebėjimą jausti skausmą dėl šių smūgių.

4.12. Nurodoma, jog kvalifikuojant veikas turi būti laikomasi tam tikrų taisyklių, įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų, prieš tai privalo būti tikrinami reikšmingi faktai. Pasak apelianto, šiuo atveju tarp apsaugininko P. Č. ir V. V. parodymų yra prieštaravimų, teigiama, jog liudytojas P. Č. nutylėjo, jog pats sudavė V. V. smūgius, prieš pristatydamas ją į apsaugos kambarį, tačiau šie prieštaravimai nebuvo šalinami ikiteisminio tyrimo metu, neužduodant nepatogių klausimų, kas turėtų būti vertinama kaip baudžiamosios bylos fabrikavimas, ką pirmosios instancijos teismas toleravo. Cituojama EŽTT jurisprudencija įrodymų vertinimo patikimumo aspektais, teigiama, jog ir Lietuvos teismų praktikoje teismai privalo įsitikinti įrodymų patikimumu, įvertinti, ar jie nesuklastoti, ir spręsti, ar jais galima grįsti teismo išvadas, ar juos atmesti, o pareiga įrodinėti asmens kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, kaltinimo pagrįstumą privalo konstatuoti teismas, kas šiuo atveju nebuvo tinkamai padaryta.

4.13. Dėl civilinio ieškinio apeliantas teigia, jog teismo išvados prieštaringos, nurodo, kad teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, jame aiškiai nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, tačiau šiuo atveju ieškinio turinys yra fiktyvus (imitacinis). Neaišku, kokiu būdu ir kuo remiantis iš tiksliai Policijos įstatymo 23 straipsnio nuostatas vykdžiusio M. K. reikalaujama žalos atlyginimo, teigiama, jog ieškinys turi būti atmestas. Taip pat skunde cituojama kasacinio teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-693/2019 ir nurodoma, kad teismas tos praktikos nevertino, apie ją nuosprendyje neužsiminė, netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentų analogiško pobūdžio bylose ir tuo pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį.

5. Nukentėjusioji V. V. apeliaciniame skunde prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl kaltinimo apimties sumažinimo, turtinės žalos atlyginimo nepriteisimo bei neturtinės žalos dydžio pakeisti ir priteisti jos patirtą 162,56 eurų turtinę žalą bei 10 000 eurų neturtinę žalą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė BK ir BPK nuostatas, neišsamiai vertino surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir nurodytas aplinkybes, žalos padarymo klausimą vertindamas tik nuteistojo naudai, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl jos nurodytų aplinkybių bei realiai patirtų išlaidų.

5.2. Nukentėjusiosios manymu, teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino keturių smūgių kumščiu sudavimą ir sužalojimo padarymą, nes vaizdo kameromis užfiksuoti duomenys patvirtina, kad jai buvo suduoti keturi smūgiai, o ne du. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad padaryti sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, padaryti mažiausiai aštuonių trauminių poveikių pasekoje, o byloje nepaneigta, kad nuteistajam suduodant smūgius, dėl kurių ji atsitrenkė į šalia esančią spintelę, galėjo būti sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, teismas nevertino P. Č. parodymų, kad jo suduotas smūgis buvo nestiprus, ir to, kad pati apeliantė apsaugos darbuotojui jokių pretenzijų neturi, nes smūgis jai nei didelio skausmo, nei kitų liekamųjų reiškinių nesukėlė. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, jos bei liudytojų parodymai buvo vertinami tik nuteistojo naudai, dėl ko nepagrįstai buvo sumažinta pastarojo veiksmų apimtis.

5.3. Pažymima, kad teismas nurodė, jog M. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir padarė žalą nukentėjusiajai bei policijos įstaigai ir Lietuvos valstybei, tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje pažymėjo, kad žala padaryta policijos autoritetui, t. y. dėl nežinomų priežasčių eliminavo nusikaltimo sudėties elementą – didelę neturtinę žalą V. V.. Būtent dėl to netinkamai buvo vertinamas neturtinės žalos priteisimo klausimas. Teigiama, jog nagrinėjamoje byloje buvo nesivadovauta EŽTT praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsniu, ir nurodoma, kad valstybės pareigūnų jėgos panaudojimas siekiant vieno Konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų gali būti pateisinamas tuo atveju, kai remiasi sąžiningu įsitikinimu, kuris vėliau pasirodo buvęs klaidingas. Šiuo atveju, pasak apeliantės, akivaizdu, kad M. K. sulaikius ją ir surakinus antrankiais nebuvo jokios būtinybės suduoti keturis kartus į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą.

5.4. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys nepagrįstas surinktais įrodymais, teigiama, jog būtent nuteistojo veiksmais buvo padarytas jai nustatytas galvos sumušimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Prašoma įvertinti tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino kaltinimo apimtį, nes byloje pateikti nenuginčyti duomenys, kad V. V. nustatytas galvos sumušimas. Teigiama, kad vertinant padarytus sužalojimus ir tai, kad teismas nepagrįstai sumažino kaltinimo apimtį, turtinės žalos atlyginimo reikalavimo atmetimas nepagrįstas.

5.5. Skunde cituojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnis ir kasacinio teismo praktika dėl žalos atlyginimo ir teigiama, kad teismas visiškai neatsižvelgė į M. K. neteisėtus veiksmus ir jo kaltę, taip pat nepagrįstai nurodė, kad V. V. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti ir nuo apsaugos darbuotojo suduotų smūgių.

5.6. Dėl neturtinės žalos apeliantė teigia, jog nuosprendyje pažymima, kad ji patyrė fizinį skausmą, tačiau nepagrįstai priteista tik 300 eurų, nurodant, jog nukentėjusiosios elgesys buvo itin įžūlus ir provokuojantis. Nurodoma, jog po M. K. suduotų smūgių ji jautė pasikartojančius galvos skausmus, svaigimą, pykinimą, patyrė labai didelį išgąstį – emocinį šoką, kankino nemiga, nerimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Be to, jo suduoti smūgiai buvo orientuoti į galvos sritį, t. y. gyvybiškai svarbias kūno vietas. Nors nebuvo nustatyta lengvo smegenų sutrenkimo, tačiau simptomatika panaši, ir šiandien ji jaučia sumušimo padarinius. Cituojama kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos apskaičiavimo ir teigiama, jog turėjo būti priteista visa prašoma suma – 10 000 eurų. Nesutinkama ir su teismo vertinimu, jog nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis, kad ji buvo neblaivi. Akivaizdu, kad apsaugos kambaryje V. V. sėdėjo surakinta ir nuteistojo atžvilgiu agresyvi nebuvo, ką patvirtina vaizdo medžiaga. Prašo atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sistemiškai visus faktus, įrodymus ir parodymus vertino tik M. K. naudai ir neproporcingai sumažino neturtinės žalos dydį.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis prašė tenkinti jo apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą nuosprendį, nuteistojo gynėjas nurodė palaikantis M. K. apeliacinį skundą ir prašė išteisinti jo ginamąjį, o nukentėjusiosios ir prokuroro skundus atmesti. Prokuroras prašė jo skundą dėl bausmės nuteistajam sugriežtinimo tenkinti jame nurodytais motyvais. Nukentėjusiosios atstovė prašė V. V. skundą tenkinti, priteisti nukentėjusiajai turtinės žalos atlyginimą, proceso išlaidas ir padidinti priteistą neturtinę žalą, taip pat nurodė nesutinkanti su nuteistojo skundu, prašė jį atmesti, o dėl prokuroro skundo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

9. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu ir išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Alytaus apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

10. Pažymėtina, jog teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl teismas turi imtis priemonių pašalinti iškilusias abejones ir tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti in dubio pro reo principas įpareigoja visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-110/2013).

11. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išanalizavusi skundų argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad kaltinime nurodyti M. K. veiksmai atitinka visus BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad skundžiamas nuosprendis priimtas tinkamai neįvertinus ir išsamiai neišanalizavus visų baudžiamajai atsakomybei kilti reikšmingų byloje esančių įrodymų bei nepagrįstai konstatavus dėl M. K. veiksmų kilusią didelę žalą.

12. Baudžiamojoje teisėje sprendžiant, ar tam tikra veika laikytina nusikalstama, yra naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, nusikalstama veika gali būti pripažįstama tik tokia veika, kurioje egzistuoja nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tačiau svarbu pažymėti, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

13. Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Šioje byloje aktualus alternatyvusis BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – įgaliojimų viršijimas, kuris teismų praktikoje apibūdinamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Teismų praktika rodo, kad paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti (pvz., apklausos metu smurto prieš įtariamąjį naudojimas). Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, o kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Kadangi šios nusikalstamos veikos dispozicija konstruojama materialiąja sudėtimi, minėti padariniai – didelė žala yra būtinasis nusikaltimo požymis; tai reiškia, kad asmenį pripažįstant kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti ne tik jam suteiktų įgaliojimų viršijimo faktą, bet ir dėl to kilusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp jų ir neteisėtų asmens veiksmų. Jeigu dėl įgaliojimų viršijimo įstatymo dispozicijoje nurodytų padarinių nekyla arba tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, BK 228 straipsnis netaikomas.

14. Nagrinėjamu atveju M. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis viršijo jam tarnybos pagrindu suteiktus įgaliojimus. Kartu pažymėtina, kad Reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis yra policijos pareigūnas, savo darbe privalantis vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Pagal Policijos įstatymą policijos pareigūnas, įgyvendindamas policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Tačiau prievarta gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Policijos pareigūnas fizinę prievartą gali panaudoti tik įstatymų numatytais atvejais. Prieš naudodamas fizinę prievartą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas. Policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas Policijos įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, be kita ko, ir sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo.

15. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2018 m. vasario 6 d. adresu (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje (duomenys neskelbtini) tarp V. V. ir parduotuvės darbuotojų kilo konfliktas dėl pastarosios galimai pasikėsintos įvykdyti smulkaus turto (alkoholinio gėrimo butelio) vagystės. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad aktyviausiai į konfliktą su nukentėjusiąja įsitraukė parduotuvės apsaugos darbuotojas P. Č.. Tarp šių asmenų parduotuvės patalpose įvyko susistumdymas, be kita ko, V. V. siekiant pasišalinti iš įvykio vietos. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad dar iki atvažiuojant policijos pareigūnams, apie 20.35 val., ji sudavė P. Č., o pastarasis nukentėjusiajai du kartus ranka sudavė į veidą. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantis Alytaus apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis, kuriuo V. V. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,99 promilės girtumas), apie 20.35 val. tyčia, įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamasi bei grasindama, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sustabdyta dėl to, kad norėjo išsinešti iš parduotuvės butelį alkoholio nesumokėjusi, matant ir girdint pašaliniams asmenims, niekindama elementarias moralės ir elgesio normas, vartojo necenzūrinius žodžius, spjaudėsi bei sudavė ranka smūgį į veidą parduotuvės apsaugos darbuotojui P. Č., tuo sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą, norėdama dar suduoti, jo atžvilgiu keikdamasi ir jam grasindama ir keikdama bei įžeidinėdama parduotuvės pamainos viršininkę R. A. bei jai grasindama, taip savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

16. Parduotuvės darbuotojai R. A. apie įvykį pranešus Bendruoju pagalbos centro telefonu, netrukus pagal gautą iškvietimą į parduotuvėje esantį apsaugos darbuotojo kabinetą, kuriame jau buvo P. Č. bei V. V., atvyko policijos pareigūnai M. K. ir V. B.. Tiek iš nuteistojo, tiek iš pareigūno V. B. bei P. Č. parodymų, paties M. K. bei parduotuvės (duomenys neskelbtini) pateiktų įvykio vaizdo įrašų, darytų apsaugos darbuotojo kabinete, matyti, kad V. V. sulaikoma blaškėsi, sėdėjo neramiai (lenkėsi žemyn, vėl kėlėsi, nusirengė striukę), pareigūnams rodė 10 Eur kupiūrą, prieš pareigūną mosavo rankomis, lietė jo tarnybinę uniformą, bandė atsistoti, kol policijos pareigūnas pastūmimo judesiu ją pasodino atgal, vartojo pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančio pobūdžio žodžius. 20.49 val., inicijavus M. K. ir padedant V. B. (V. V. besipriešinant), nukentėjusiajai buvo uždėti antrankiai, po ko pastaroji ir toliau blaškėsi, sėdėdama kėdėje, pasilenkusi į priekį, kažką sakė apsaugos darbuotojui, taip pat policijos pareigūnams.

17. Vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, kad M. K., jau esant V. V. surakintai ir sėdint ant kėdės, tačiau besiblaškant, 20.52 val. vieną kartą ir 20.53 val. tris kartus dešinės rankos delnu sudavė į veido sritį, dėl ko, po vieno iš suduotų smūgių, pastaroji atlošė galvą link šalimais buvusios spintelės. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. K. ir liudytojas V. B. tvirtino, kad minėtais veiksmais nuteistasis rankos delnu pastumdamas bandė nukentėjusiąją pasodinti ant kėdės, atlošti jos galvą, tačiau, susipažinus su byloje esančiu vaizdo įrašu bei 2018 m. vasario 22 d. jo apžiūros protokolu, akivaizdu, jog M. K. atlikti veiksmai buvo atlikti siekiant suduoti, o ne atstumti nukentėjusiąją nuo savęs ar atlošti jos galvą.

18. Kaip jau minėta, policijos pareigūnų veiklos ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu galiojusioje šio teisės akto redakcijoje prievartos panaudojimo sąlygos buvo reglamentuojamos 27 straipsnyje, kurio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog fizinė prievarta, be kita ko, gali būti panaudojama tuo atveju, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekiant priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikant asmenis (jeigu jie priešinasi), tačiau, kaip numatyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aiškių aplinkybių, kurios patvirtintų policijos pareigūno M. K. atliktų veiksmų V. V. atžvilgiu (sudavimo kelis kartus delnu į veidą) teisėtumą, pagal iškvietimą nuvykus į teisės pažeidimo galimo padarymo vietą, nėra. Kaip jau minėta, į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, V. V. jau buvo apsaugos darbuotojo kabinete. Nors ji sėdėdama ant kėdės muistėsi, konfliktavo tiek su apsaugos darbuotoju, tiek ir su atvykusiais policijos pareigūnais (ką patvirtina įsiteisėję Alytaus apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-683-922/2018 ir nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-231-308/2018), tačiau jau apie 20.49 val. nukentėjusiosios atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – jai uždėti antrankiai. Ir jau po šių priemonių panaudojimo, tai yra 20.52 val. ir 20.53 val. pakartotinai M. K. sėdinčiai ant kėdės ir aktyviais fiziniais veiksmais nesipriešinančiai V. V. sudavė kelis pakartotinius smūgius delnu į veido sritį. Nei nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, nei jo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje duoti paaiškinimai nepagrindžia tokios apimties fizinio poveikio sulaikomo asmens atžvilgiu būtinybės. Kaip jau minėta, policijos pareigūnai fizinę prievartą gali naudoti tik kaip kraštutinę priemonę, be kita ko, siekdami sulaikyti asmenį, pirmiausia teikiant prioritetą psichologiniam poveikiui. Tuo tarpu šiuo atveju nukentėjusiajai jau būnant surakintai antrankiais patalpoje, kurioje be jos iš esmės buvo tik du policijos pareigūnai bei ūgio persvara prieš ją pasižymintis apsaugos darbuotojas (kas matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo), nėra jokio pagrindo teigti, kad nepanaudojus fizinės prievartos pažeidimą padariusio asmens – neblaivios (nustatytas 1,99 prom. girtumas) moters sulaikymas, jame dalyvaujant dviem akivaizdžiai fiziškai už ją pranašesniems pareigūnams, būtų buvęs neefektyvus. Tokio manymo niekaip nepaneigia tai, kad nukentėjusioji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, policijos pareigūnų ar apsaugos darbuotojo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ar kitus juos galimai įžeidžiančius veiksmus (spjaudymas, siekis įkąsti pareigūnui, bandymas paliesti jo tarnybinę uniformą), kurie iš esmės negali būti siejami su jos fiziniu pasipriešinimu sulaikymui, juolab kad šie nukentėjusiosios veiksmai, be pačių į iškvietimą atvykusių pareigūnų parodymų, nepagrindžiami jokiais objektyviais duomenimis.

20. Neabejotina, kad teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams ir turi būti vykdomi nedelsiant, o, kaip numatyta Policijos įstatymo 21 straipsnyje „Pareigūnų įgaliojimai“, jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, pareigūnai turi teisę panaudoti prievartą. Tačiau, įvertinus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta, kad V. V., būdama surakinta antrankiais, esant vidutiniam girtumo laipsniui, turėjo objektyvią galimybę kelti tokį realų pavojų policijos pareigūnams, atvykusiems pagal iškvietimą, kurio nebūtų galima eliminuoti panaudojant ne kraštutinę – fizinę, bet psichologinę prievartą, numatytą policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, ir kt. Šiuo atveju konstatuotina, kad nuteistojo veiksmai nebuvo būtini ir buvo neproporcingi nukentėjusiosios galimai padarytam teisės pažeidimui (bandymas įvykdyti smulkaus turto vagystę, viešosios tvarkos pažeidimas) bei jo pavojingumo laipsniui, fizinė prievarta panaudota nesant Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų (fizinė prievarta sulaikant asmenį gali būti panaudota tik kai išnaudotos kitos poveikio priemonės ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti), o norint savo smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų (šiuo atveju konkrečiai nukentėjusiosios, pareigūnams išsakančius įžeidžiančius ir galimai grasinančius žodžius) atžvilgiu, todėl tokiu būdu jis neabejotinai viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus sulaikydamas galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį.

21. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad nustačius, jog asmuo, vykdydamas profesinę pareigą, viršijo teisės aktais (šiuo konkrečiu atveju – Policijos įstatymu) nustatytus įgaliojimus, negalimas yra ir BK 29 bei 30 straipsnių taikymas, nes pagal šiuos BK straipsnius profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos.

22. Tačiau, konstatavus šią išvadą, dar negalima teigti, jog M. K. veiksmai atitinka jam inkriminuoto BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinuosius sudėties elementus, kadangi, kaip jau minėta, objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai yra ne tik pavojinga veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, bet ir jos padariniai – didelė žala, bei priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.

23. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Vertinant padarytą žalą taip pat atsižvelgiama į kaltininko padarytos veikos atgarsį visuomenėje ir šio atgarsio įtaką valstybės tarnautojo autoritetui ar valstybės institucijos prestižui. Jei nukentėjusiajam padaroma fizinė žala, tai net ir nedidelė žala sveikatai vertintina kaip didelė žala. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principų pažeidimas valstybės tarnautojo veikla, pareigūno vardo diskreditavimas taip pat laikomas didele žala BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose Nr. 2K-76/2007, 2K-108/2009, 2K-164/2009, 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014).

Žemesnės instancijos teismas

24. Vis tik, nepaisant aptariamos teismų praktikos, pritartina nuteistojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai atskleidė didelės žalos požymį ir jo buvimo ar nebuvimo šiuo konkrečiu atveju tinkamai nemotyvavo. Minėta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog M. K., būdamas valstybės tarnautoju – vyriausiuoju patruliu, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes, sulaikydamas teisės pažeidimą padariusią V. V., kelis kartus delnu sudavė jai į veidą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl aptartų nuteistojo veiksmų, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nei nukentėjusioji V. V., nei valstybės institucija – policijos įstaiga bei Lietuvos valstybė esmingai didelės žalos, kuri akcentuojama teismų praktikoje, nepatyrė. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos visumą, pačios nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei specialisto išvadas, kuriose buvo įvertintas jos sveikatos sutrikdymo mastas ir pobūdis.

26. Visų pirma pažymėtina tai, kad nors nukentėjusioji tvirtina, kad jai būtent dėl M. K. veiksmų buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jos dėstomos įvykio aplinkybės yra nenuoseklios, o žymesnio sveikatos sutrikdymo būtent nuteistajam inkriminuotais veiksmais – smūgių delnu į veido sritį sudavimu – nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Iš nukentėjusiosios pirmosios instancijos teismui duotų parodymų matyti, kad ji, tvirtinusi, jog su apsaugos darbuotoju ji susistumdė, vienas kito atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, buvo nutempta į apsaugos darbuotojo kabinetą, kitu atveju jau nurodė, kad apsaugos kabinete ji atsisėdo ir ramiai laukė atvyksiančių policijos pareigūnų, pasišalinti nebandė, pastariesiems atvykus nuo kėdės atsistoti ir išeiti bandė tik kai jai buvo uždėti antrankiai. Šiuos jos parodymus objektyviai paneigia vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, kur aiškiai matyti, kaip ji, net ir atvesta į apsaugininko kabinetą, priešinosi, aktyviai žodžiais reiškė savo nesutikimą su P. Č. jos atžvilgiu atliekamais veiksmais, sėdėdama ant kėdės blaškėsi ir buvo raminama, be kita ko, kartu į parduotuvę atvykusios savo draugės R. K.. Be to, ji tvirtino pareigūnus pradėjusi įžeidinėti tik po to, kai jai buvo uždėti antrankiai ir suduoti smūgiai į veido sritį, o pareigūnas ją įžeidinėjo, tampė dar iki antrankių uždėjimo, ko visiškai nepatvirtina vaizdo įraše bei jo apžiūros protokole užfiksuota įvykių seka. V. V. vienu atveju nurodė pareigūnus pradėjusi įžeidinėti iš skausmo po to, kai jai buvo suduoti smūgiai, tačiau toje pačioje apklausoje ji taip pat patvirtino, kad smūgių sudavimo metu ji nieko nejautė, „iškart nieko nebuvo, kitą dieną ją pradėjo pykint, galva svaigo <...>. Po smūgių jai buvo stresas, todėl iškart neskaudėjo“. Nukentėjusioji, kuriai buvo nustatytas 1,99 prom. neblaivumas, tvirtino, kad nuo kelių smūgių, būtent policijos pareigūno suduotų jai delnu į veidą, ji nebeprisimena, kaip buvo vedama iš kabineto, ar ką nors įžeidžiamo sakė policijos pareigūnui (bet galimai iš skausmo, kurio anksčiau nurodė iškart įvykio metu nejutusi, jį pavadinusi kokiu nors žodžiu), tačiau tuo pačiu kategoriškai nurodė, kada ir kokiu būdu jai pareigūnas sudavė smūgius į veidą, kada buvo uždėti antrankiai ir apibūdino savo veiksmus iki specialiųjų priemonių panaudojimo. Analogiškai apklausos metu nukentėjusioji nurodė neatsimenanti, ar daugiau kas nors jai sudavė smūgius, ar policijos pareigūnų tarnybiniame automobilije ji buvo mušama, kaip jai buvo tikrinamas neblaivumas ir koks jo laipsnis buvo nustatytas. Ar spyrė policijos pareigūnui ji nurodė taip pat dėl streso negalinti atsiminti, tačiau prisiminė, kad apspjauti ir burna pasiekti jo rankos tikrai nebandė. Aptarti duomenys sudaro pagrindą nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nenuoseklius, visų pirma dėl to, kad pastaroji iš esmės nurodo atsimenanti tik tas įvykio aplinkybes, kurios susijusios su baudžiamojoje byloje M. K. inkriminuotais smurtiniais veiksmais jos atžvilgiu, tuo pačiu negalėdama atsiminti jos pačios atliktų veiksmų įvykio metu ir po jo.

27. Kaip jau minėta, parduotuvėje kilusio konflikto metu V. V. atžvilgiu du kartus buvo panaudotas fizinis poveikis (neįskaitant fizinės prievartos pavartojimo jai uždedant antrankius). Vienu atveju nukentėjusiajai būnant parduotuvės salėje dar iki atvykstant policijos pareigūnams, jai du kartus į veidą sudavė apsaugos darbuotojas P. Č., kitu atveju, praėjus apie 20 min. nuo šių smūgių sudavimo, jai delnu į veidą sudavė policijos pareigūnas M. K.. Nepaisant to, kad prieš nukentėjusiąją abiem aptartais atvejais fizinis smurtas buvo panaudotas iš esmės analogišku būdu, tačiau ji tvirtina pirmuoju atveju nejutusi jokio fizinio skausmo todėl, kad nebuvo smūgių į galvos sritį. Pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog ir M. K. ir P. Č. V. V. sudavė į veidą, taigi abu sudavė į tą pačią galvos sritį (nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, jog smūgį pareigūnas sudavė jai į pakaušį (1 t., 58 b. l.). Todėl šioje baudžiamojoje byloje, siekiant objektyviai ir visapusiškai ištirti ir nustatyti nukentėjusiajai galimai padarytus sužalojimus bei sveikatos sutrikdymo mastą, buvo atlikti keturi specialisto tyrimai, tačiau dėl šių tyrimų išvadose nurodomų tikėtinų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios galimai patirtais sužalojimais galvos srityje, jos nelaikytinos kategoriškomis. 2018 m. vasario 8 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) V. V.buvo nustatyti: kraujosruvos odoje ir poodyje abiejuose žastuose, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, dešiniame rieše ir abiejose blauzdose, tačiau apie jokius sužalojimus, jai padarytus galvos srityje, nenurodoma. Tuo tarpu papildomose teismo medicinos specialisto 2018 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. balandžio 5 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, kad V. V. teismo medicinos apžiūros 2018 m. vasario 8 d. metu objektyvių trauminio poveikio žymių galvos srityje neužfiksuota. Pateiktų medicinos dokumentų duomenimis, V. V. neurologo apžiūros 2018 m. vasario 12 d. metu, po nagrinėjamo įvykio praėjus net 6 dienoms ir 2018 m. vasario 8 d. apžiūroje jai trauminio poveikio žymių galvos srityje nenustačius, vis tik buvo kliniškai nustatytas galvos sumušimas, tačiau pateiktuose medicinos dokumentuose objektyvios trauminio poveikio žymės galvos srityje neaprašytos. Dėl to, nei trauminio poveikio žymės, nei juolab jo mechanizmas ar galimo sužalojimo padarymo laikas, trauminių poveikių skaičius bei sveikatos sutrikdymo mastas objektyviai nebuvo nustatytas. Ir nors esant objektyviems duomenims (filmuotai vaizdo medžiagai) neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai galimybė, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tokios tikėtinos išvados pagrindu negalima konstatuoti, jog M. K. veiksmais nukentėjusiajai, o tuo pačiu ir policijos įstaigai bei Lietuvos valstybei, buvo padaryta tokio masto žala, kuri pateisintų asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaip ultima ratio priemonės, būtinybę.

28. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad M. K. veiksmai buvo įvykdyti uždaroje patalpoje, joje esant tik parduotuvės apsaugos darbuotojui, nukentėjusiajai bei jam pačiam ir jo kolegai policijos pareigūnui V. B.. Nukentėjusioji dėl jos atžvilgiu atliktų veiksmų nenurodė patyrusi viešo pažeminimo ar su tuo susijusių neigiamų padarinių. Fizinis poveikis nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo intensyvus ar ilgai trunkantis, o pati nukentėjusioji, nors po įvykio liudytojai R. K. ir nurodė, kad jai skauda galvą, ją mušė per veidą, buvo mėlynės ant rankų, kojų, skaudėjo šoną, kad ją ant žemės paguldė, tačiau iš esmės iš aptartų aplinkybių itin reikšmingai neišskyrė smūgių į galvą sudavimo fakto ir dėl to jai kilusių itin neigiamų padarinių, kurie akcentuojami tiek nukentėjusiosios parodymuose pirmosios instancijos teismui, tiek ir jos apeliaciniame skunde bei civiliniame ieškinyje. Nei iš pačios nukentėjusiosios parodymų, kurie, be kita ko, vertinami kaip nenuoseklūs, nei iš byloje esančio vaizdo įrašo, negalima suprasti ir spręsti, kad nukentėjusioji iš karto įvykio metu išreiškė patirtą fizinį skausmą, o jos parodymai ir šiuo klausimu yra nenuoseklūs. Kaip jau minėta, įvykis kilo uždaroje patalpoje, jokie kiti asmenys, nedalyvavę konflikte, – parduotuvės darbuotojai ar lankytojai šių pareigūno veiksmų nematė ir jiems jie netapo žinomi, nieko nešokiravo.

29. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad neegzistuoja pagrįstas pagrindas išvadai, kad dėl M. K. veiksmų kam nors būtų padaryta didelė žala. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog M. K. kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė rezonansą visuomenėje, baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui dėl aptariamų nuteistojo veiksmų padaryto sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, šia veika ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nekilo ir kiti žalingi padariniai, be to šiuo atveju negali būti konstatuota, kad neteisėti veiksmai truko ilgą laiko tarpą ar buvo sistemingi.

30. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, t. y. jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-396/2009; Nr. 2K-526/2009; Nr. 2K-262/2011; Nr. 2K-573/2012; Nr. 2K-180-693/2015).

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartų duomenų kontekste yra akivaizdu, jog nustatytuose M. K. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo sudėties požymio, t. y. didelės turtinės ar neturtinės žalos. Be to, kėsinimosi į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso ir nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2012; Nr. 2K‑180‑693/2015 ir kt.). Šiuo atveju nustatyta, kad M. K., reaguodamas į iškvietimą ir siekdamas sulaikyti asmenį, galimai įvykdžiusį teisės pažeidimus, naudojo fizinį poveikį, tačiau nėra jokio pagrįsto pagrindo daryti išvadai, jog šis fizinis poveikis sukėlė V. V. tokio pobūdžio fizinį skausmą, kuris sudarytų prielaidas M. K. baudžiamajai atsakomybei kilti, ar kitokiu būdu padarė didelę neturtinę žalą. Atsižvelgiant į nuteistojo eitas pareigas ir padarytų veiksmų pobūdį, akivaizdu, kad jis netinkamai vykdė jam suteiktus įgaliojimus, tačiau šiuo atveju galima spręsti tik tarnybinės, bet ne baudžiamosios, atsakomybės kilimo klausimą. Nesant pagrindo konstatuoti, kad M. K. kaltinime aprašytais veiksmais padarė didelę žalą valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims, darytina išvada, jog jo veikoje nėra BK 228 straipsnyje didelės žalos požymio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis naikinamas, nustačius, jog šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

32. Nors, kaip jau minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad visas baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas neturint tam teisėto pagrindo. Argumentuodamas tokius skundo teiginius, nuteistasis akcentuoja tai, kad vietoje V. V. pareiškimą surašė galimai kitas asmuo. Be to, šiame dokumente užrašant datą bei pavadinimą padaryta rašymo apsirikimų. Atmetant šiuos argumentus pažymėtina, kad baudžiamajam procesui pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pradėti įstatymas nenumato būtinybės nukentėjusiajam pateikti rašytinį skundą, šiame straipsnyje numatyta inkriminuojama nusikalstama veika nepatenka į BPK 167 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių procesas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, sąrašą. Dėl šios priežasties jokios esminės reikšmės veikos kvalifikavimui ar baudžiamojo proceso teisėtumui neturi skunde nuteistojo akcentuojamos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios pareiškimo pateikimu ikiteisminio tyrimo institucijoms, juolab kad nukentėjusioji, aktyviai naudodamasi savo procesinėmis teisėmis (pareikšdama civilinį ieškinį, pateikdama apeliacinį skundą) akivaizdžiai išreiškė savo poziciją dėl baudžiamojo proceso pradėjimo ir tęstinumo.

33. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja kaltinimo nekonkretumą, galimai neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus nuslepiant aplinkybes apie V. V. atžvilgiu pradėtus tyrimus dėl jos pačios įvykdytų teisės pažeidimų, taip pat apklausų ikiteisminio tyrimo metu neteisėtumą bei neteisėtą duomenų iš ikiteisminio tyrimo naudojimą tiriant M. K. bei jo kolegos V. B. tarnybinius nusižengimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistasis nenurodė nesuprantantis, dėl kokių konkrečiai jo nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų veiksmų buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Vien tai, kad cituojant teisės aktą – Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, kaltinime tiksliai nenurodyta, kokius veiksmus turėjo atlikti M. K., tai yra užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ar saugoti ir ginti asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, savaime nesudaro prielaidų kaltinimo vertinti kaip neaiškaus. Pažymėtina, kad cituojama teisės akto nuostata nurodo, kokiais atvejais policijos pareigūnas gali naudoti fizinę prievartą, tuo tarpu iš kaltinimo turinio akivaizdu, kada ir kokiu būdu viršijęs įgaliojimų ribas buvo kaltinamas M. K., tai yra kaltinimas suformuotas konkrečiai, jame nurodyta vieta, laikas, būdas bei aplinkybės, kuriomis V. V. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis poveikis. Vis tik šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, patikslindamas M. K. suformuotą kaltinimą ir sumažindamas jo V. V. suduotų smūgių skaičių, tinkamai šio savo sprendimo nemotyvavo, o iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas įvykis apsaugos darbuotojo kabinete, akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusiajai į veido sritį M. K. sudavė keturis, bet ne du kartus. Tačiau įvertinus tai, kad net ir konstatavus nuteistojo atliktų smūgių daugetą, tai negali būti vertinama kaip didelė žala nukentėjusiajai, policijos įstaigai ar valstybei ir jis pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra išteisinamas, dėl šios aplinkybės detaliau nepasisakytina.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaltinimas M. K. buvo suformuotas pakankamai konkrečiai, jame atskleistos visos esminės BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius sudarančios aplinkybės, todėl nuteistojo teisė žinoti, kuo jis buvo kaltinamas ir efektyviai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų nebuvo pažeista. Tuo tarpu tiek M. K. veiksmų, tiek ir padarinių bei priežastinio ryšio tarp jų nustatymas yra fakto klausimas, kuris vertinamas teismo baigiamajame akte motyvuotai išdėstant byloje esančiais įrodymais pasitvirtinusias ar paneigas aplinkybes, reikšmingas visiems būtiniesiems inkriminuoto nusikaltimo požymiams konstatuoti. Šiame kontekste taip pat atmetant nuteistojo skundo argumentus dėl ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno – tyrėjo Ž. Z. veiksmų neteisėtumo, pažymėtina, kad neteisėtas ikiteisminio tyrimo duomenų panaudojimas tarnybinio nusižengimo tyrime šiuo atveju pačių duomenų panaudojimo baudžiamojo proceso kontekste neteisėtumo nesuponuoja ir šis klausimas galėtų būti sprendžiamas tarnybinio nusižengimo tyrimo, kuriame jie galimai buvo ir panaudoti neteisėtai, apimtyje. Tuo tarpu nuteistojo skundo teiginiai dėl nuslėptų pačios V. V. atžvilgiu pradėtų ikiteisminio tyrimo, administracinio nusižengimo tyrimo aplinkybių esminės reikšmės vertinant M. K. veiksmų teisėtumą neturi, juolab kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą, kurioje pastaroji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju – apsaugos darbuotoju P. Č., prijungė prie šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Tuo tarpu dėl skunde akcentuojamo policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu vykdytų V. V., jos motinos ir P. Č. apklausų neteisėtumo, juos apklausiant ne ikiteisminio tyrimo įstaigoje, pažymėtina tai, kad šie asmenys buvo išsamiai ir tiesiogiai apklausti pirmosios instancijos teisme, todėl ši nuteistojo kvestionuojama aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar esminį ikiteisminio tyrimo ydingumą, kuris suponuotų pagrindą baudžiamąjį procesą M. K. atžvilgiu vertinti kaip iš esmės neteisėtą ir dėl to negalimą.

35. Prokuroro apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio, tvirtinant, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam baudą, kurios dydis mažesnis už BK 47 straipsnyje numatytą minimalią už apysunkį nusikaltimą skiriamos baudos ribą, netinkamai taikė BK 61 straipsnyje numatytas bausmių skyrimo taisykles. Be to, prokuroro skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam, įvykdžiusiam BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, turėjo būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, apribojant jam galimybę terminuotą laiką eiti valstybės tarnautojo pareigas. Nukentėjusioji taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytą jai M. K. suduotų smūgių skaičių ta apimtimi, kiek tai susiję su jai padarytos žalos dydžio sumažinimu. Skunde ji prašė priteisti jai turtinės žalos atlyginimą bei padidinti priteistą neturtinės žalos sumą. Kadangi M. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinamas konstatavus, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti šio nusikaltimo požymių, todėl prokuroro ir nukentėjusiosios skundų teisiniam pagrindui išnykus, jie detaliau nevertinami ir dėl juose nurodytų argumentų pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

36. M. K. išteisinus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, o proceso išlaidos, susidariusios dėl nukentėjusiajai V. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirto atstovo advokato dalyvavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, iš M. K. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios V. V. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. K., kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, išteistinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straisnio 5 dalies 1 punktas).

M. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiosios V. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš M. K. nepriteisti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du kompaktinius diskus (priedai prie apžiūros protokolų), esančius byloje – palikti prie bylos medžiagos.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė