- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-11
- Bylos Nr.
- 2K-108-458/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08931-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Arvydas Daugėla (pran.), Tomas Šeškauskas
- Kaltinamasis
- M. K.
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio.
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 2500 Eur (50 MGL) dydžio bauda. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Iš M. K. nukentėjusiajai V. V. priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta. Iš M. K. priteista valstybei 702 Eur turėtų proceso išlaidų už advokato pagalbą nukentėjusiajai V. V. apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu panaikintas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – M. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, pripažinus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. M. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta. Nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nepriteistos nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš M. K..
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. K. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu, 2018 m vasario 6 d. apie 20.52 val. Varėnoje, Vytauto g. 18, būdamas prekybos centro „Iki“ apsaugos darbuotojų kabinete, neturėdamas teisėto pagrindo naudoti fizinę prievartą ir peržengdamas suteiktų įgaliojimų ribas, prieš sulaikytąją V. V. panaudojo fizinį smurtą – tyčia du kartus ranka sudavė nukentėjusiajai V. V. į veidą, taip sukėlė V. V. fizinį skausmą. Šiais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus, nustatytus 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. XII-1856 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad panaudoti prievartą policijos pareigūnas turi teisę tuomet, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos, dėl to didelę neturtinę (fizinę ir moralinę) žalą patyrė nukentėjusioji V. V., taip pat M. K. didelę neturtinę žalą padarė valstybės institucijai – policijos įstaigai ir Lietuvos valstybei, nes tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje nustatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, VTĮ 15 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, dėl to didelę žalą patyrė fizinis asmuo, policijos institucija ir valstybė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. K. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, tinkamai neįvertino ir išsamiai neišanalizavo visų baudžiamajai atsakomybei kilti reikšmingų byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai konstatavo dėl M. K. veiksmų kilusią didelę žalą.
3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaizdo įrašų medžiaga patvirtino, jog M. K. V. V., jai jau esant surakintai ir sėdint ant kėdės, sudavė į veido sritį, tokie veiksmai buvo atlikti siekiant suduoti, o ne atstumti nukentėjusiąją nuo savęs ar atlošti jai galvą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aiškių aplinkybių, kurios patvirtintų M. K. atliktų veiksmų V. V. teisėtumą, nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji jau buvo surakinta antrankiais patalpoje, kurioje, be jos, buvo tik du policijos pareigūnai ir ūgio persvara prieš ją pasižymintis apsaugos darbuotojas, nėra jokio pagrindo teigti, kad, nepanaudojus fizinės prievartos, pažeidimą padariusio asmens – neblaivios moters – sulaikymas, jame dalyvaujant dviem akivaizdžiai fiziškai už ją pranašesniems pareigūnams, būtų buvęs neefektyvus. Teismas nenustatė, kad V. V., būdama surakinta antrankiais, esant vidutiniam girtumo laipsniui, turėjo objektyvią galimybę policijos pareigūnams kelti tokį realų pavojų, kurio nebūtų galima pašalinti panaudojant ne fizinę, bet psichologinę prievartą, nustatytą policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, taigi nuteistojo veiksmai nebuvo būtini ir buvo neproporcingi nukentėjusiosios galimai padarytam teisės pažeidimui bei jo pavojingumo laipsniui, fizinė prievarta panaudota nesant Policijos įstatyme nustatytų sąlygų ir pagrindų. M. K. neabejotinai viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus sulaikydamas galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį.
4. Teisėjų kolegija, padariusi išvadą dėl M. K. veiksmais policijos pareigūno įgaliojimų viršijimo, pažymėjo, kad vien to nusikalstamai veikai, nurodytai BK 228 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka, kadangi pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai atskleidė didelės žalos požymį ir jo buvimo ar nebuvimo tinkamai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl M. K. veiksmų nei nukentėjusioji V. V., nei valstybės institucija – policijos įstaiga bei Lietuvos valstybė esmingai didelės žalos nepatyrė. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos visumą, pačios nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei specialisto išvadas, kuriose buvo įvertintas jos sveikatos sutrikdymo mastas ir pobūdis. Pažymėjo, kad nukentėjusiosios nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėstomos įvykio aplinkybės yra nenuoseklios, o žymesnio sveikatos sutrikdymo būtent nuteistajam inkriminuotais veiksmais – smūgių delnu į veido sritį sudavimu – nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nukentėjusiosios parodymai vertinti kaip nenuoseklūs ir dėl to, kad ji iš esmės nurodė atsimenanti tik tas įvykio aplinkybes, kurios susijusios su M. K. inkriminuotais prieš ją atliktais smurtiniais veiksmais, tačiau negalėjo atsiminti savo pačios atliktų veiksmų įvykio metu ir po jo. Taip pat skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys į tai, kad, siekiant nustatyti nukentėjusiajai galimai padarytus sužalojimus bei sveikatos sutrikdymo mastą, buvo atlikti keturi specialisto tyrimai, tačiau dėl šių tyrimų išvadose nurodomų tikėtinų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiosios galimai patirtais sužalojimais galvos srityje, jos nelaikytinos kategoriškomis. Trauminio poveikio žymės, jo mechanizmas ar galimo sužalojimo padarymo laikas, trauminių poveikių skaičius bei sveikatos sutrikdymo mastas objektyviai nebuvo nustatyti. Nors esant objektyviems duomenims (filmuotai vaizdo medžiagai) neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai galimybė, vien tokios tikėtinos išvados pagrindu negalima konstatuoti, jog buvo padaryta tokio masto žala, kuri pateisintų asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), būtinybę.
5. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos kontekstą, įvertino ir tai, kad M. K. veiksmai buvo įvykdyti uždaroje patalpoje, šioje patalpoje buvo tik parduotuvės apsaugos darbuotojas, nukentėjusioji ir jis pats bei jo kolega policijos pareigūnas V. B.. Nukentėjusioji dėl prieš ją atliktų veiksmų nenurodė patyrusi viešo pažeminimo ar su tuo susijusių neigiamų padarinių. Nukentėjusiajai padarytas fizinis poveikis nebuvo intensyvus ar ilgai trunkantis, o pati nukentėjusioji, nors po įvykio liudytojai R. K. ir nurodė, kad jai skauda galvą, ją mušė per veidą, buvo mėlynių ant rankų, kojų, skaudėjo šoną, kad ją paguldė ant žemės, iš esmės iš aptartų aplinkybių itin reikšmingai neišskyrė smūgių į galvą sudavimo fakto ir dėl to jai kilusių itin neigiamų padarinių, kurie akcentuojami tiek nukentėjusiosios parodymuose pirmosios instancijos teismui, tiek jos apeliaciniame skunde bei civiliniame ieškinyje. Įvykis kilo uždaroje patalpoje, jokie kiti asmenys, nedalyvavę konflikte, – parduotuvės darbuotojai ar lankytojai – šių pareigūno veiksmų nematė ir jiems šie veiksmai netapo žinomi, įvykis nieko nešokiravo.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog dėl M. K. veiksmų kam nors būtų padaryta didelė žala. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad nebuvo nustatyta, jog M. K. kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė rezonansą visuomenėje, baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui dėl aptariamų nuteistojo veiksmų padaryto sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, šia veika ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nekilo ir kiti žalingi padariniai, be to, šiuo atveju negali būti konstatuota, kad neteisėti veiksmai truko ilgą laiko tarpą ar buvo sistemingi.
III. Kasacinio skundo argumentai
7. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Staniulis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo:
7.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, šie pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio, o išdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo teisės taikymo aspektu neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.
7.2. Byloje įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu yra patvirtintos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – M. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją V. V. suduodamas jai smūgius į veidą. Kasaciniame skunde teigiama, kad tokio smurto panaudojimas nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, tai patvirtina specialistų atlikti tyrimai, eksperto parodymai ir pati nukentėjusioji. Didelės žalos padarymą rodo ir asmens garbės ir orumo pažeminimas, fizinės jėgos ir valdžios demonstravimas nukentėjusiąją paniekinant kitų asmenų akivaizdoje, dvasiniai išgyvenimai po įvykio, pašlijusi sveikata, nepasitikėjimas valdžios institucijomis.
7.3. Kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-648/2020, kuri, prokuroro teigimu, nagrinėjamai bylai turi precedento galią. Pažymi, kad minėtoje nutartyje konstatuota, jog jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui. Kasaciniame skunde taip pat remiamasi ir kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakoma apie valstybės pareigūno smurtiniais veiksmais padarytos didelės neturtinės žalos konstatavimą fiziniam asmeniui, valstybės institucijai ir pačiai valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-222/2020, 2K-20-697/2019, 2K-74-976/2017, 2K-180-639/2015, 2K-497/2014, 2K-232/2012, 2K-7-85/2011, 2K-378/2010), nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo suformuota praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-108/2009, 2K-164/2009, 2K-7-335/2013, 2K-P-1/2014).
7.4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. K., būdamas valstybės tarnautojas, tarnybos metu tyčia pažeidė Konstitucijos 21 straipsnyje nustatytą asmens garantiją, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus principus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų prievoles, Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų pareigūno pareigų, pažeidė 27 straipsnio nuostatą, viršijo Policijos įstatymo 26 straipsnio nuostatas. Dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, taip pat jos svarbiausia asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, kadangi, pareigūnui viešai šiurkščiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, kartu ir visos valstybės autoritetas, taip griaunamas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis; taip pat M. K. padarė didelę neturtinę ir moralinę žalą nukentėjusiosios V. V. teisėms, nes vartodamas fizinį smurtą M. K. demonstravo savo, kaip policijos pareigūno, galią, dėl patirto smurto sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir paskesnius dvasinius išgyvenimus, ją pažemino kitų asmenų akivaizdoje.
7.5. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtinosios ginties ar fizinės prievartos naudojimo sąlygų, M. K. atvykus į įvykio vietą, nebuvo. Neteisėti policijos pareigūno M. K. veiksmai Varėnoje ir už jos ribų buvo plačiai aptarinėjami, sukėlė didelį rezonansą bendruomenėje, taip pat ir tautinėje romų bendruomenėje. Pažymima, kad M. K. fizinį smurtą panaudojo prieš moterį, siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet atkeršyti nukentėjusiajai už jos tariamai įžeidžiančius žodžius, grasinimus, tariamą apspjaudymą. M. K. veiksmai nebuvo galimi, juolab būtini prieš V. V., nes teisės pažeidėja fiziškai buvo visiškai kontroliuojama, pasipriešinimo panaudojant smurtą ar pabėgimo galimybės V. V. buvo atimtos. M. K. veiksmai buvo neproporcingi netgi ir tuo atveju, jeigu nukentėjusioji, jau būdama sulaikyta, surakinta antrankiais, galimai darė kitokį teisės pažeidimą, t. y., net jeigu V. V. žodžiu įžeidinėjo, grasino M. K., jos tokių veiksmų pavojingumo laipsnis neatitiko fizinės prievartos prieš ją panaudojimo reikalingumo sąlygų, tai yra nebuvo Policijos įstatyme nurodytų sąlygų ir pagrindų. Netgi manant, kad V. V. darė naują administracinį nusižengimą, tokiu atveju užkardymui panaudotos priemonės turėjo būti adekvačios, panaudotos darant daugmaž proporcingą žalą pažeidimą darančiam ar padariusiam asmeniui. M. K. panaudojo fizinį smurtą siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet pademonstruoti savo galią, pažeminti nukentėjusiąją, atkeršyti jai už jos atliktus ir atliekamus pareigūno netenkinančius veiksmus.
7.6. Netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes neišspręstas atsakomybės klausimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. K. veiksmuose nėra piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo sudėties, tačiau jis buvo kaltintas ir nuteistas ne tik dėl piktnaudžiavimo, bet ir dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, o tai yra BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis ir šio nusikaltimo aprašymas atspindėtas kaltinime bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kadangi M. K. inkriminuota BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika apima ir fizinio skausmo sukėlimą, sveikatos sutrikdymą, todėl atskirai BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika kaltinime nebuvo inkriminuojama. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo BPK 257 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą nutartimi pranešti prokurorui, kad kaltinamasis ar nuteistasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, tačiau to nepadarė ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad M. K., suduodamas smūgius nukentėjusiajai V. V. į galvą, sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismui net ir nenustačius M. K. veiksmuose piktnaudžiavimo baudžiamosios teisės aspektu, akivaizdu, kad jis vis vien smurtavo ir sukėlė fizinį skausmą. M. K. smurtiniai veiksmai apeliacinės instancijos teismo sprendimu liko neįvertinti, taigi asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, liko nenubaustas. Toks baudžiamojo įstatymo taikymas, kai nenustatoma piktnaudžiavimo sudėties smurtinio pobūdžio bylose, o valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už realiai atliktus veiksmus bei kilusias pasekmes, šiuo atveju tik už fizinio skausmo sukėlimą, neprieštarautų baudžiamosios teisės taikymo principams. Kadangi šioje baudžiamojoje byloje buvo paduotas ir prokuroro apeliacinis skundas, šios galimai padarytos klaidos, bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme, galėtų būti ištaisytos.
7.7. Atsižvelgiant į tai, kad dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą skundžiamą nuosprendį, apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso metu prokuroro apeliacinis skundas dėl bausmės griežtumo nustatymo M. K. ir paskirtos aiškiai per švelnios bausmės detaliau nebuvo vertinamas ir dėl jame nurodytų argumentų pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisakė, tokie klausimai negali būti išsprendžiami kasacinės instancijos teisme. Kasacinį skundą teikiantis prokuroras pažymi, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir dėl jų savo sprendime pateikti motyvuotas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nėra detalizuojama, kokias konkrečiai klaidas padarė apeliacinės instancijos teismas dėl įrodymų turinio atlikdamas jų vertinimą byloje. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nedarydamas klaidų dėl įrodymų turinio ir pateikdamas motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl bylos įrodymai nepatvirtina, jog dėl M. K., kaip policijos pareigūno, veiksmų didelę žalą patyrė V. V.. Todėl šie kasacinio skundo teiginiai atmetami.
10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, iš naujo vertindamas bylos įrodymus, konstatavo, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ir M. K., ir P. Č. V. V. sudavė į veidą, taigi abu sudavė į tą pačią galvos sritį, be kita ko, ir tai, kad V. V., būdama surakinta antrankiais, esant vidutiniam girtumo laipsniui, neturėjo objektyvios galimybės kelti realaus pavojaus, kurio nebūtų galima pašalinti be fizinės prievartos, t. y. M. K. veiksmai nebuvo būtini ir jis viršijo savo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus.
Žemesnės instancijos teismas
11. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nesančio didelės žalos požymio, su kuo iš esmės nesutinkama kasaciniame skunde, pateikė nukentėjusiosios V. V. parodymų analizę, pasisakė dėl jų patikimumo. Patikrinus nukentėjusiosios parodymų turinį matyti, kad, kaip ir nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusioji, papasakodama apie įvykį, nurodė, kad policijos pareigūnus pradėjo įžeidinėti dėl patirto skausmo, kiek vėliau – kad skausmo nejuto. Taip pat nukentėjusioji, viena vertus, nurodė neprisimenanti įvykio aplinkybių, t. y. neprisiminė, kiek kartų ją įspėjo nesistoti nuo kėdės, koks girtumo laipsnis jai buvo nustatytas, kaip tikrinosi girtumą, ar policijos pareigūnui spyrė į koją, kaip po smūgių ją išvedė iš kabineto, kita vertus, kategoriškai tvirtino, kad nieko negąsdino, apspjauti pareigūno ar burna pasiekti jo rankos nebandė, teigė prisimenanti, kad vyresnis pareigūnas jai spaudė kaklą, tampė už nosies, o jaunesnis po suduotų smūgių įrašė jos pasakymus pareigūnui. Šios nukentėjusiosios parodymuose esančios aplinkybės, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pagrįstai leido teismui padaryti išvadą dėl nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiosios parodymų, objektyviai nepatvirtinančių galimo M. K. veiksmais sukelto sveikatos sutrikdymo. Taip pat išteisinamajame nuosprendyje V. V. parodymų patikimumui patikrinti buvo įvertinti ir vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, kurie paneigia nukentėjusiosios teiginius dėl jos ramaus elgesio, bei liudytojos R. K. parodymai, kurie apeliacinės instancijos teismo tiksliai pacituoti.
12. Be to, teismas, darydamas išvadą dėl fizinio poveikio ir nukentėjusiajai juo sukeltų padarinių, rėmėsi specialisto išvadomis: 2018 m. vasario 8 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 125/2018 (06), 2018 m. kovo 14 d. išvada Nr. pG 236/2018(06) ir 2018 m. balandžio 5 d. išvada Nr. pG 303/2018 (06). Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šiose išvadose nėra nustatyti nukentėjusiosios sužalojimai galvos srityje. Išvadoje Nr. pG 303/2018 (06), remiantis filmuota vaizdo medžiaga, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai galimybė. Analogiška išvada padaryta ir 2019 m. liepos 29 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 575/2019(06). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl minėtų tikėtinų aplinkybių, susijusių su V. V. galimai patirtais sužalojimais galvos srityje, išvados nelaikytos kategoriškomis. Be kita ko, teismas konstatavo, kad dėl pačios nukentėjusiosios parodymų, kurie įvertinti kaip nenuoseklūs, ir iš vaizdo įrašo negalima spręsti, ar nukentėjusioji iš karto įvykio metu išreiškė patirtą fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada taip pat neprieštarauja minėtų specialisto išvadų turiniui, kadangi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, išvadomis nebuvo objektyviai nustatytos trauminio poveikio žymės, galimo sužalojimo laikas, trauminių poveikių skaičius ir sveikatos sutrikdymo mastas.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos įrodymai įvertinti taip, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y., remdamasis bylos įrodymais, apeliacinės instancijos teismas nustatinėjo visas faktines aplinkybes, kurių buvimas ar nebuvimas turi reikšmės teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi kitų įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes dėl M. K. veiksmų viršijant policijos pareigūno įgaliojimus atsirado BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti padariniai.
15. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šio nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pagrindinius tarnybos principus, iškraipydamas tarnybinės veiklos esmę ir turinį. Piktnaudžiavimas, pasireiškiantis įgaliojimų viršijimu, suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas, padaromas neteisėtu veikimu. Tai, be kita ko, gali būti veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti galima tik įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais, ar veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai – didelė žala. Būtent šis požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (drausminio) nusižengimo.
16. Didelė žala BK 228 straipsnio prasme gali būti tiek turtinė, tiek neturtinio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. neigiamų padarinių pobūdį, veiksmus, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdį, trukmę), į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, į kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui, nukentėjusiųjų skaičių ir kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019). Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės tarnybos autoriteto diskreditavimo, asmens sveikatos sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingi padariniai valstybei, tarnybai ar asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-189-1073/2019).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. K. pažeidė VTĮ reikalavimus laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, viršijo Policijos įstatyme nustatytus ir jam suteiktus įgaliojimus, t. y., sulaikydamas galimai teisės pažeidimą padariusį asmenį, be teisėto pagrindo panaudojo fizinį poveikį – sudavė porą pakartotinių smūgių delnu į veido sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad dėl tokių M. K. veiksmų didelė žala padaryta policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetui. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šių nusikalstamos veikos padarinių buvimo, padarė priešingą išvadą ir konstatavo, kad M. K., nors ir neteisėtais veiksmais, tačiau nei nukentėjusiajai V. V., nei valstybės institucijai – policijos įstaigai bei Lietuvos valstybei esmingai didelės žalos, kuri akcentuojama teismų praktikoje, nepadarė. Šią išvadą teismas grindė atsižvelgdamas į situacijos visumą, byloje nustatytas aplinkybes – neteisėti veiksmai nebuvo sistemingi, truko trumpą laiko tarpą, buvo atlikti uždaroje patalpoje, parduotuvės darbuotojai ar lankytojai šių pareigūno veiksmų nematė, aplinkinių tai nešokiravo, nebuvo nustatyta, kad M. K. kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė rezonansą visuomenėje. Kaip minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, taip pat ir pačios nukentėjusiosios V. V. parodymus, konstatavo, kad V. V. nenuosekliai tvirtino jautusi fizinį skausmą, jai nenustatytas joks sveikatos sutrikdymas, byloje esantys objektyvūs duomenys nepagrindžia, jog nukentėjusioji iš karto įvykio metu išreiškė patirtą fizinį skausmą, o net ir neatmetamas galimas fiziniu poveikiu sukeltas skausmas nėra tokio pobūdžio, kad jis sudarytų prielaidas M. K. baudžiamajai atsakomybei kilti. Dėl to M. K. veiksmai gali užtraukti tarnybinę atsakomybę, tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį negalima, nes nėra būtinojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo atliktas vertinimas yra argumentuotas.
18. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus pozicija, jog teismų praktikoje paprastai tais atvejais, kai policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-P-1/2014), tačiau atkreipia dėmesį, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad didelės žalos požymio nustatymas turi būti pagrįstas byloje esančiais duomenimis bei jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Ne bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, padaryti pažeidimai kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas tarnyba. Taikant baudžiamąją atsakomybę būtina nustatyti pakankamą veiksmų pavojingumą ir didelės žalos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-689/2019, 2K-28-222/2020).
19. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių nebuvimo pagrindė konkrečiais bylos duomenimis, teisiškai įvertinęs faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų aptartos didelės žalos nustatymui, visumą, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris lakoniškai užsiminė apie didelės žalos požymio konstatavimą ir jį pripažino iš esmės tik konstatavęs M. K. neteisėtą veikimą.
20. Be kita ko, nagrinėjamos bylos kontekste svarbus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis bei jį aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Šiame straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas. EŽTT praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, jei asmuo pagrįstai skundžiasi, kad policijos pareigūnai ar kiti panašūs valstybės atstovai su juo elgėsi pažeisdami Konvencijos 3 straipsnį, valstybė turi atlikti veiksmingą oficialų tyrimą. Kaltinimų netinkamu elgesiu tyrimas turi būti operatyvus ir išsamus, atliktas panaudojus racionalias priemones, siekiant užtikrinti su įvykiu susijusių įrodymų objektyvų surinkimą, įskaitant, be kita ko, liudytojų parodymus ir teismo medicinos duomenis (pvz., Didžiosios kolegijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Mocanu ir kiti prieš Rumuniją, peticijų Nr. 10865/09, 45886/07 ir 32431/08; Gedrimas prieš Lietuvą, 79 punktas). EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad esminė garantija nuo netinkamo pareigūnų elgesio yra būtent tinkami medicininiai tyrimai (apžiūros ir kt.) (pvz., 2009 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Barabanshchikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 36220/02, 59 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Vienas iš imperatyvių reikalavimų tam, kad netinkamo elgesio tyrimas būtų veiksmingas ir išsamus, yra medicininio tyrimo atlikimas reikiamu momentu, nedalyvaujant policijos pareigūnams ir kitiems (pašaliniams) valstybės pareigūnams, tinkamą kvalifikaciją ir pakankamai plačius įgaliojimus turinčio, formaliai ir faktiškai nepriklausomo teismo medicinos specialisto (pvz., 2011 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Premininy prieš Rusiją, peticijos Nr. 44973/04, 111 punktas; 2015 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Aleksey Borisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 12008/06, 52 punktas; 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Dvalishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 19634/07, 47 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).
21. Šioje byloje, kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant objektyviai bei visapusiškai ištirti ir nustatyti nukentėjusiajai galimai padarytus sužalojimus bei sveikatos sutrikdymo mastą, buvo atlikti keturi specialisto tyrimai, tačiau objektyviai žala fizinei nukentėjusiosios sveikatai nebuvo nustatyta. Specialisto išvadose tik remiantis vaizdo įrašu buvo pateikta tikėtina išvada dėl galimai sukelto fizinio skausmo, dėl kurio pačios nukentėjusiosios V. V. parodymai nėra nuoseklūs, taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė neabejotino fizinio skausmo sukėlimo fakto.
22. Darytina išvada, kad, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika. Kasatoriaus skunde nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-648/2020, nagrinėjamai bylai precedento galios neturi, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms – priešingai nei nagrinėjamoje byloje, fizinė žala padaryta dviejų asmenų sveikatai, fizinio skausmo sukėlimas buvo nustatytas remiantis nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo nuoseklūs, neprieštaringi viso proceso metu, juos patvirtino kiti byloje esantys duomenys (nukentėjusieji parodė, kad pajuto stiprų smūgį, jautė skausmą, iš skausmo susirietė, iš vaizdo įrašų matyti, kad į smūgius nukentėjusieji sureagavo susilenkdami, pasikeitė jų veido išraiškos), tai leido teismams konstatuoti, kad pareigūno suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs.
23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisingai vertino, kad didelė žala valstybei, valstybės tarnybai ir fiziniam asmeniui dėl pirmiau nurodytų išteisintojo M. K. veiksmų nebuvo padaryta, o tai, kad jis viršijo (peržengė) policijos pareigūno įgaliojimų ribas, nėra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį).
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
24. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neišsprendė BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos klausimo, kadangi M. K. buvo kaltintas ir dėl fizinio skausmo sukėlimo, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo BPK 257 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu nutartimi pranešti prokurorui, kad kaltinamasis ar nuteistasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, tačiau to nepadarė ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šie kasatoriaus argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
25. Pirma, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neabejotinai nenustatė, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nukentėjusiajai dėl M. K. veiksmų fizinio skausmo sukėlimo nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys, taip pat kad nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog M. K. fizinis poveikis sukėlė V. V. tokio pobūdžio fizinį skausmą, kuris sudarytų prielaidas M. K. baudžiamajai atsakomybei kilti. Taigi, nesant pagrindo manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo klausimo.
26. Antra, atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamoje situacijoje yra aktualus ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas. Šis principas pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Platesne procesine prasme asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis.
27. EŽTT praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11).
28. Non bis in idem principo aspektu taip pat akcentuotas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuriame nustatyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo.
29. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad šioje byloje susidariusioje situacijoje – išteisinamuoju nuosprendžiu užbaigus baudžiamąjį procesą ir kartu teismo nutartimi pagal BPK 257 straipsnį prokurorui pranešus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios jau yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, padarymo – sudaromos prielaidos pradėti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą tam pačiam asmeniui dėl tų pačių veiksmų. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas M. K. dėl tos pačios veikos pažeistų non bis in idem principo nuostatas.
30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo M. K. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą atmesti.