Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui M. K. dėl iškeldinimo ir atsakovo M. K. priešieškinį ieškovei D. B. dėl nekilnojamo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno (duomenys neskelbtini), susilaukė dukros K. M. B., gimusios(duomenys neskelbtini) , ir sūnaus U. B., gimusio (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – sodyba arba turtas) įgytas 2004 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu priklauso ieškovei D. B. asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė siekia iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, o atsakovas siekia įrodyti, kad šis nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, priklausanti bendraturčiams lygiomis dalimis.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Šalys niekuomet nebuvo sudariusios santuokos, tačiau tarp jų nėra ginčo, kad gyveno kartu, augino du bendrus vaikus. Byloje kilo ginčas dėl nesusituokusių asmenų kartu gyvenant įgyto turto.

Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas bendru abiejų sugyventinių sutarimu iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalis).

Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 27 punktas).

Atsakovas teismo posėdžio metu vis teigė, kad jis turėjo kelis butus, kuriuos pardavė, taip pat nurodė, kad 2004 m. birželio 25 d. už 46 800,00 Lt (13 554,22 Eur) pardavė jam 1996 m. birželio 21 d. tetos D. L. padovanotą butą (duomenys neskelbtini), to patvirtinimui pateikė 1996 m. birželio 21 d. dovanojimo sutartį, kitų dokumentų nepateikė ir nurodė, kad neteiks. Šias atsakovo nurodytas aplinkybe patikrinus Nekilnojamo turto registro duomenų bazėje nustatyta, kad 1995 m. spalio 16 d. – 1996 m. balandžio 12 d. atsakovui nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini), o butą (duomenys neskelbtini), D. L. įsigijo 1996 m. birželio 19 d. ir 1996 m. birželio 21 d. padovanojo atsakovui, tačiau 1996 m. lapkričio 21 d. šis dovanojimo sandorius buvo panaikintas ir butas iki 2004 m. birželio 11 d. priklausė D. L..

Rašytinė sutartis patvirtina, kad ginčo turtą ieškovė įsigijo pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo pardavimo sutartį, už 12 000,00 litų, ir Nekilnojamojo turto registre šis turtas įregistruotas jos vardu. Sodybos pirkimo aplinkybes ir tai, kad už perkamą žemės sklypą su statiniais apmokėjo ieškovės tėvai savo pinigais patvirtino liudytojai V. M. ir E. B..

Atsakovo pateiktos darbo sutartys patvirtina, kad jis dirbo tai 0,5 etato, tai po 4 val. per dieną, tai 0,25 etato, tačiau jos yra neinformatyvios dėl darbo laikotarpių, jose nenurodytos nutraukimo datos. Duomenų iš Sodros apie gautas pajamas atsakovas nepateikė. Iš duomenų apie darbovietes matyti, kad atsakovas per 12 metų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. dirbo tik 4 metus ir 3 mėnesius, tai patvirtina, kad jo pajamas iš darbo buvo labai mažos, juo labiau dirbant 0,5 arba 0,25 etato. Kyla pagrįstų abejonių ir dėl atsakovo turėtų pajamų užsienyje, nes jo pateikti 2006 m. liepos mėn., 2006 m. rugpjūčio mėn., 2006 m. rugsėjo mėn. ir 2006 m. spalio mėn. mokesčių mokėjimo kvitai rodo, kad jis uždirbo ne itin daug, žinant, kad Londone, kaip nurodė atsakovas ten dirbęs, pragyvenimas ypač brangus. Nuo 2016 m. atsakovas verčiasi individualia veikla. Pajamų gavimo faktui patvirtinti pateikė 2016 m. prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo 5 kvitus, tačiau jie vertintini kritiškai, nes nėra pasirašyti paslaugų pirkėjo. Duomenų apie gautą pelną už parduodamus automobilius atsakovas taip pat nepateikė, o pateiktas pinigų priėmimo kvitas už vizą į Baltarusiją nepatvirtina automobilių pardavimo Baltarusijoje fakto. Antstolių informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad antstoliai vykdo piniginius išieškojimus iš atsakovo nuo 2003 m. Skolą sudaro kriminalinės baudos, žalos, įsiskolinimai valstybei, išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Pats atsakovas patvirtino, kad jis skolų nemokėjo ir nemoka, skolų išieškojimą vykdo antstoliai, jo skolos šiai dienai yra apie 57 000,00 Eur (išlaikymo įsiskolinimas sūnui A. nuo 2004 m. virš 20 000,00 Eur, už sužalojimą nuo 2007 m. 10 000,00 Eur, už pavogtus pinigus nuo 2012 m. 15 000,00 Eur ir kt.). Šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina atsakovo blogą finansinę padėtį. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis pasiskolino 18 000,00 Lt iš K. R. ir 15 000,00 Lt iš V.. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, sudaromi rašytine forma. Nė vienas iš byloje minimų paskolos sandorių nebuvo atliktas įstatymo nustatyta forma. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo tikėti atsakovo paaiškinimais, kad jis turėjo nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, kuriuos investavo į ieškovės nekilnojamąjį turtą.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktinės aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinami kaip įrodyti, jeigu jie patvirtinami pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-78-686/2017).

Atsakovas savo piniginį indėlį į bendro turto sukūrimą įrodinėjo ir liudytojų parodymais.

Liudytojas K. U. nurodė, kad jis padėjo pasistatyti priestatą, pinigų jam už tai nemokėjo, jis padėjo draugiškai, namo remontu rūpinosi ir D., ir M.. Nurodė, kad 2012 m. jis atsakovui paskolino 3 000,00 Lt stogo remontui, tačiau iki šiol iš tos sumos nieko nėra grąžinta. Atsakovas jam jokių darbų už skolą nedirbęs, nieko nepadėjęs.

L. R. M. teigė, kad dirbo sodyboje nuo 2012 m. pavasario iki rudens. Iš M. kalbų, jam susidaręs įspūdis, kad sodyba jo. Pinigų jam nemokėjo, o atsilygino darbu.

Liudytojas A. U. nurodė, kad M. jam sakęs, kad pardavė butą už 46 000,00 Lt ir pirko sodybą už 28 000,00 Lt. Jis tvarkė sodyboje elektrą, jam nieko nemokėjo. Tačiau pats liudytojas nematė sandorio sudarymo, pinigų pas K. taip pat nematęs.

Liudytojas A. L. nurodė, kad dirbęs sodyboje, betonavęs tvartą, sumūrijęs pečių, tvarkęs antrą aukštą. Nieko už darbus jam nemokėjo. Nurodė, kad darbus atliko 2016 – 2017 m. tuo metu ten buvusi ir D.. Tačiau nurodytu laikotarpiu ieškovė sodyboje jau negyveno, todėl vertinant, kad jis yra atsakovo draugas, liudytojo parodymai yra neobjektyvūs.

Tai, kad atsakovas tik pagelbėdavo rekonstruojant gyvenamąjį namą vienu ar kitu darbu, neįrodo, jog ginčo nekilnojamasis turtas šalių buvo sukurtas bendrai, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti buvus bendrą šalių jungtinę veiklą, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šie faktai tik patvirtinti, kad atsakovas laisva valia dalyvavo ieškovei priklausančio gyvenamojo namo pagerinimo darbuose ir galėtų būti pagrindas atsakovui iš ieškovės reikalauti atlyginti už turto pagerinimo išlaidas už savo darbą. Taigi, rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtino, kad atsakovas praktiškai neturėjo jokių materialinių galimybių prisidėti prie nekilnojamojo turto įgijimo, jo rekonstrukcijos. Iš to kas pasakyta akivaizdu, kad atsakovo epizodiniai darbai ir mažos pajamos, turint tokias dideles skolas, nebuvo esminis ieškovės turto pagerinimo šaltinis. Atsakovas nurodė, kad buvo skolingas giminaitei B., todėl iškasė tujas ir grąžino jai atgal. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis pasiėmė tai, kuo buvo prisidėjęs prie ieškovės turto pagerinimo. Nepavykus atsakovui įrodyti, kad 42 000,00 Eur sumą turėjo, jis galiausiai nurodė, kad sodybą remontavo už neteisėtai įgytas lėšas, dėl ko buvo nuteistas.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės paaiškinimai dėl sodybos pirkimo buvo nuoseklūs ir logiški, atitiko nustatytas faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir pateiktus rašytinius įrodymus. Įrodymų vertinimo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Tuo tarpu atsakovas nebuvo sąžiningas, neigė rašytinę sodybos pirkimo sutartį, liudytojų parodymus, ieškovės asmeninių pinigų naudojimą sodybos rekonstrukcijai. Atsakovas, kaip nesąžininga šalis, negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis, ir yra pagrindas atsakovo ginamą subjektinę teisę, kuria piktnaudžiaujama, atsisakyti ginti. Prie namo remonto atsakovas pinigais neprisidėjo, o prisidėjo tik darbu. Atlikti remonto darbus padėjo draugai, kuriems už darbą nebuvo mokama, bei materialiai paremdavo ieškovės tėvas ir broliai, gyvenantys užsienyje.

Atsakovas tvirtina, kad jo įnašai kuriant ūkį buvo lygūs ir prašo jam pripažinti šių daiktų nuosavybės teisę į 1/2 dalį. CK 6.970 straipsnio 2 dalis numato prezumpciją, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas būtų kiek nors prisidėjęs prie sodybos įgijimo, mokėjęs nors dalį pinigų. Neginčytina, kad sodyba pirkta ieškovės vardu, mokėta ne atsakovo pinigais. Atsakovas šio fakto jokiais įrodymais nepaneigė, prie sodybos rekonstrukcijos neprisidėjo lygiomis dalimis su ieškove, nes neturėjo pajamų dėl nedarbo, dėl buvimo įkalinimo įstaigoje 2007 m. ir 2014 m., dėl skolų, kurias išieško antstoliai. Reikalavimą pripažinti įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), tačiau tokių aplinkybių atsakovas neįrodė, o vien pats gyvenimo kartu faktas ir bendrų einamųjų poreikių tenkinimas (apimantis ir dalyvavimą statybos procese) negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise.

Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Ieškovės vertinimu atsakovo indėlis į jos turto pagerinimus yra 3 000,00 Eur.

Nesant patikimų ir pakankamų įrodymų, kad šalys siekė bendromis pastangomis įgyti nekilnojamąjį turtą, spręstina, jog atsakovas tik padėjo ieškovei pagerinti gyvenamąjį namą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Bylos duomenys ir joje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą įsigyti gyvenamąjį namą ir kitus statinius kaip bendraturčiai ir, kad šio susitarimo dalyvis – atsakovas būtų atlikęs nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Atsakovas nesiekė, kad statiniai viešajame registre būtų registruoti ir jo vardu, nors perkant nekilnojamąjį turtą kaip pats teigė, dalyvavo jo pirkime ir net mokėjo pinigus, niekad pretenzijų ieškovei dėl nuosavybės nereiškė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, nemokėjo mokesčių turto išlaikymui, o paliko ieškovei skolas.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, vadovaudamasis anksčiau šioje nutartyje išdėstytais įrodymų vertinimo kriterijais, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad jungtinės veiklos susitarimo dėl ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise šalys sudariusios nebuvo. Teismas nuoseklesne ir labiau tikėtina laiko ieškovės versiją, kad būtent ji įgijo sodybą, kurioje turėjo gyventi jos šeima, savo asmeninėn nuosavybėn, nes kaip toks tuo metu buvo šalių susitarimas ir jų abiejų valia. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia visiškai atmesti atsakovo teiginius, kad tai jis įsigijo ginčo sodybą, kad ji iš esmės pagerinta už atsakovo lėšas.

Dėl iškeldinimo

Ieškovė nurodė, kad išsikėlus iš ginčo sodybos, ji su vaikais apsigyveno pas tėvus, vėliau išsinuomavo butą, esantį (duomenys neskelbtini) . Nuvažiuoti į sodybą ir ja naudotis neturėjo ir neturi jokių galimybių, nes atsakovas, vos jai atvažiavus, grasina susidorojimu. Ne kartą ieškovė žodžiu liepė jam išsikelti iš jai priklausančios sodybos, 2016 metų lapkričio mėnesį išsiuntė atsakovui raštą, kad išsikeltų iš sodybos, 2019 m. gegužės 9 d. išsiuntė raginimą išsikelti per notarą, tačiau atsakovas visiškai į raginimą išsikelti nereagavo, tik pagrasino susidoroti su ja, sudeginti pastatus. Negana to, jis ilgą laiką nemokėjo už sunaudotą elektros energiją, todėl ji turėjo sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Jos prašymu buvo atjungta elektra, tačiau atsakovas savavališkai vėl elektrą pasijungė ir ji turėjo sumokėti už jo sunaudotą elektrą 121,00 Eur, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai. Taip pat kasmet ji turi mokėti už buitinių atliekų išvežimą, nors pati sodyba nesinaudoja. Šiuo metu elektra sodyboje atjungta. Taigi, atsakovas nemoka jokių mokesčių kaip savininkas, kas rodo, kad jis savęs savininku ir nelaiko, nes savininkas paprastai rūpinasi savo turtu ir apmoka mokesčius.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis).

Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykio turinio, gali būti tiek pažeistų teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Nagrinėjamu atveju, ieškovė, nebūdama sutartinių teisinių santykių dalyvė, gali ginti savo turtines teises neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais, nes jos nevaržo jokie sutartiniai (prievoliniai) santykiai su atsakovu, kuris naudojasi ieškovės turtu. CK 4.98 straipsnyje nurodyta, kad savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus, nes šalių nesieja jokia sutartis, todėl iškeldinimas iš ieškovei (savininkei) priklausančių patalpų laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu, nes šio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų, kitų statinių ir žemės sklypo atlaisvinimas. Ieškovė įrodė, kad atsakovo veiksmai pažeidžia jos kaip savininkės teises, netrukdomai naudotis savo nuosavybe (turėdama nuosavybę, su dviem nepilnamečiais vaikais gyvena nuomojamame bute Alytuje, negali patekti į jai priklausančią nuosavybę dėl atsakovo grasinimų, atsakovas naudojasi turtu, bet nemoka mokesčių, kuriuos tenka sumokėti turto savininkei), o nustačius tokį pažeidimą, ieškovė įgijo teisę reikalauti atsakovo iškeldinimo iš užimamų statinių ir žemės sklypo CK 4.98 straipsnio pagrindu.

Aplinkybės, jog šalys, turinčios bendrų vaikų, sodyboje gyveno kaip šeima ir atsakovas, jo teigimu, prisidėjo tiek lėšomis, tiek darbu prie nekilnojamo turto įsigijimo, statybos ir remonto (įrengimo) nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčo turtas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas sprendžia, jog atsakovas nepaneigė fakto, jog ginčo turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė (CK 4.262 straipsnis).

Kadangi atsakovas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje gyvena be jokio teisinio pagrindo, pažeidžia ieškovės, kaip savininkės teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe, todėl jos reikalavimas iškeldinti atsakovą iš užimtų statinių ir žemės sklypo yra teisiškai pagrįstas, ieškinys tenkintinas (CPK 5 straipsnis, 135 straipsnis, CK 1.138 straipsnis).

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, įvertinus šalių, jų atstovų ir liudytojų paaiškinimus bei byloje turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog atsakovas priešieškinio pagrįstumo neįrodė, o ieškovė įrodė, kad ginčo turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir atsakovas juo naudojasi neteisėtai, todėl ieškinys tenkintinas visiškai, o priešieškinis atmestinas (CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas nepasisako. E. Ž. Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (E. Ž. Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90, E. Ž. Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 2.1(NTP-2)-19-T-2904-10249, 2019 m. spalio 22 d. spendimu Nr. 2.1(NTP-2)-19-T-4739-16597, 2020 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (8.2)TP-19-P-4739-12090 suteikta nemokama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų visų bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atsakovo priešieškinį atmetus, iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei. Ieškovės atstovė prašė priteisti 75,00 Eur žyminį mokestį ir 1 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro – 250,00 Eur už ieškinį, 300,00 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą, 300,00 Eur už atsiliepimą į priešieškinį, 150,00 Eur už tripliką, 700,00 Eur už atstovavimą teisme. Ieškovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, jų apmokėjimą patvirtina byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai, todėl jos prašymas tenkintinas visiškai, priteisiant iš atsakovo 1 775,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Iškeldinti atsakovą M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su visais asmeniniais daiktais iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kitų kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo M. K. 1 775,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei D. B..

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.