Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „BTA B. I. Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS "BTA B. I. Company" filialą Lietuvoje (buvęs ieškovo pavadinimas BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje), ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dėl skolos sumokėjimo ir įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AAS „BTA B. I. Company“, Lietuvos Respublikoje veikiantis per AAS "BTA B. I. Company" filialą Lietuvoje (buvęs ieškovo pavadinimas BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais atsakovo vienašalius įskaitymus: 2014-01-03 įskaitymą Nr. (01)-1.14-0013; 2014-03-06 įskaitymą Nr. (01)-1.14-441; 2014-04-09 įskaitymą Nr. (01)-1.14-685; priteisti ieškovui 6 334,13 Lt (kas sudaro 1834,49 EUR); 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje ir dublike nurodė, kad 1) 2013-11-20 pateikė atsakovui pretenziją Nr. R13/0001792 dėl 2135,33 Lt žalos atlyginimo. Reikalavimo pagrindas - ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam už S. O., v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimus pagal KASKO draudimo sutartį ir subrogacijos tvarka pateikė reikalavimą atsakovui, kuris buvo apdraudęs įvykio kaltininko, vairavusio AUDI,v.n. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Atsakovas pripažino prievolę ir 2014-01-03 d. raštu Nr. (01)-1.14-0013 informavo ieškovą apie vienašalį įskaitymą. 2) ieškovas 2014-01-24 pateikė atsakovui pretenziją Nr. R14/0000073 dėl 1780,52 Lt žalos atlyginimo. Ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam už VW GOLF , v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimus pagal KASKO draudimo sutartį ir subrogacijos tvarka pateikė reikalavimą atsakovui, kuris buvo apdraudęs įvykio kaltininko, vairavusio VW PASSAT, v.n. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. 2014-02-05 pateikė atsakovui pretenziją Nr. R14/0000208 dėl 981,90 Lt žalos atlyginimo. Reikalavimo pagrindas - ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam už D. D. , v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimus pagal KASKO draudimo sutartį ir subrogacijos tvarka pateikė reikalavimą atsakovui, kuris buvo apdraudęs įvykio kaltininko, vairavusio MAN, v.n. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Atsakovas pripažino prievolę ir 2014-03-06 d. raštu Nr. (01)-1.14-441 informavo ieškovą apie vienašalį įskaitymą. 3) Ieškovas 2014-03-07 pateikė atsakovui pretenziją Nr. TS-TPD/13/0160 dėl 1436,38 Lt žalos atlyginimo. Reikalavimo pagrindas - ieškovas sumokėjo nukentėjusiajam už Mitsubishi L 200 , v.n. (duomenys neskelbtini) sugadinimus pagal KASKO draudimo sutartį ir subrogacijos tvarka pateikė reikalavimą atsakovui, kuris buvo apdraudęs įvykio kaltininko, vairavusio FORD TRANSIT v.n. VBO 31133 civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Atsakovas pripažino prievolę ir 2014-04-09 d. raštu Nr. (01)-1.14-685 informavo ieškovą apie vienašalį įskaitymą. Atsakovas įskaitydamas ieškovo pateiktas pretenzijas, pripažino jų pagrįstumą 6334,13 Lt (kas sudaro 1834,49 EUR) sumai, pripažinęs ieškovo reikalavimą, prievolės neįvykdė, skolos nesumokėjo, todėl ji priteistina iš atsakovo. Atsakovo įskaitymai neteisėti, nes šalių nesiejo abipusės pareigos, atsakovo reikalavimas nebuvo galiojantis ir vykdytinas. Visos pretenzijos, kurių pagrindu atsakovas atliko vienašalį įskaitymą, buvo pateiktos tuo pačiu teisiniu pagrindu, t.y. atsakovas vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 dienos sprendimu reikalavo iš ieškovo sumokėti draudimo išmokas pagal priekabos valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Ieškovas nemokėjo atsakovui pagal pateiktas pretenzijas, nes Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 5 dalis numatė, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Pagal šį teisinį reglamentavimą, yra numatyta išimtis tik tuo atveju, jeigu velkama transporto priemonė atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės. Nagrinėjamu atveju, nei vienu iš draudžiamųjų įvykių, priekaba nebuvo prieš įvykį atsikabinusi, todėl atsakovo pretenzijos buvo laikomos nepagrįstomis. Esant nesutarimui tarp šalių dėl teisės taikymo, t.y. draudimo išmoka turi būti mokama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, ar pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, ieškovas nemokėjo galimai nepagrįstos draudimo išmokos. Teisės aiškinimo klausimą išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pagal kurį šiems santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos teisės normos. Ieškovas vadovaujasi minėta nutartimi, kurioje pripažįstama, jog atsakovo reikalavimai ieškovui yra neteisėti. Atsakovas draudimo išmokas mokėjo 2012 metais, todėl visi įskaitymai buvo atlikti praleidus ieškinio senaties terminą. Reikalavimas sumokėti pinigų sumą, neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais. Nurodė, kad dėl ieškinio senaties termino byloje taikytini išaiškinimai LAT 2016-02-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43/2016 ir 2016-06-15 LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016. Atsakovas įskaitė prievoles, kurioms seniai buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas, todėl senaties praleidimas laikytinas savarankišku pagrindu pripažįstant ginčijamus įskaitymus negaliojančiais.

Kviečiamas į teismo posėdį atsakovas neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, prieš posėdį pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašė nagrinėti bylą atsakovui nedalyvaujant. Todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

2016-08-31 atsakovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-05-13 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-189-469/2016 nurodė, jog „nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarčių pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas ją padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė). Atsakovo įsitikinimu ieškinio senaties terminui taikytina Vokietijos teisė. Vokietijos CK 195 str. numato trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti pasibaigus metams, kuriais atsirado reikalavimas. Todėl atsakovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Jei teismas spręstu, kad senaties terminą nustato Lietuvos teisė, tarp šalių nesusiklostė draudimo teisiniai santykiai. Prievolė prieš nukentėjusįjį (Vokietijos asmenį) abiejų draudikų yra bendra. Tiek vienas, tiek kitas privalo įvykdyti visą išmokos mokėjimo prievolę, jei kreipsis nukentėjusysis (pagal Vokietijos teisę). Tai atitinka solidariosios prievolės apibrėžimą CK kontekste (solidariųjų skolininkų daugetas). Vienam iš solidariųjų skolininkų (šiuo atveju vienam iš draudikų) įvykdžius prievolę ji pasibaigia tinkamu įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.). Atsiranda visiškai nauja regresinė prievolė tarp draudikų (CK 6.9 str. 1 d.), o senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės (draudimo išmokos mokėjimo nukentėjusiajam) įvykdymo (CK 1.127 str. 4 d.). Draudikų nesieja draudimo teisiniai santykiai, o jie kvalifikuotini kaip skola, todėl reikalavimams kylantiems iš šių santykių taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia pagrindinės prievolės (draudimo išmokos nukentėjusiajam) įvykdymo momentas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančios medžiagos ir dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas savo draudėjams, apdraudusiems transporto priemones savanoriškuoju draudimu, išmokėjo draudimo išmokas už trečiųjų asmenų, kurių civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo bendrovėje, padarytą žalą. Išmokėtų išmokų duomenys pateikti ieškinyje (el. b., 1 t., b.l. 1-4, 28-31). Draudžiamųjų įvykių tyrimo, žalos nustatymo ir draudimo išmokų sumokėjimo medžiaga pateikta el. b., 1 t., b.l. 7-10, 182-195, 2 t., b.l. 2-67. Išmokėjusiam draudimo išmokas ieškovui perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens arba jo draudiko (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d., CK 6.1015 str.). Todėl ieškovas 2013-11-20, 2014-01-24, 2014-02-05, 2014-03-07 pareiškė subrogacinius reikalavimus atsakovui, kurių bendra suma sudarė 6334,13 Lt, kas sudaro 1834,49 EUR (el. b., 1 t., b.l. 7-10).

Iš byloje esančios medžiagos ir dalyvavusių byloje asmenų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas sumokėjo draudimo išmokas dėl 2011-02-28, 2011-01-20, 2011-05-16, 2011-06-21 įvykusių eismo įvykių Vokietijoje (reikalavimų suma- 1834,49 EUR) žalą patyrusiems asmenims, kuriuos sukėlė vairuotojai, vairavę vilkikus, kurių valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas, su ieškovo apdraustomis puspriekabėmis. Atsakovas 2012-05-31, 2012-06-07 pretenzijomis pateikė ieškovui reikalavimus dėl 4 Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, kurių kaltininkais buvo pripažinti transporto priemonių junginio (vilkiko su priekaba) valdytojai (el. b., 1 t., b.l. 14, 15, 16, 17). Ieškovas 2012-06-22, 2012-06-14 raštais (2 t., b.l. 143, 148, 152, 159) nurodė atsakovui, kad šiuo metu atliekama Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo analizė, todėl šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas, apie priimtą sprendimą informuos papildomai.

Atsakovas 2014-01-03 raštu Nr. (01)-1.14-0013, 2014-03-06 raštu Nr. (01)-1.14-441, 2014-04-09 raštu Nr. (01)-1.14-685 pranešė ieškovui apie vienašalius ieškovo reikalavimų įskaitymus į atitinkamus atsakovo reikalavimus (el. b., 1 t., b.l. 11, 12, 13). Bendra anksčiau minėtais pranešimais įskaitytų reikalavimų suma- 6334,13 Lt, kas sudaro 1834,49 EUR.

Šioje byloje nėra ginčo dėl ieškovo pareikšto ir atsakovo pripažinto reikalavimo 1834,49 EUR sumai. Ginčo dėl nustatytų faktinių eismo įvykio aplinkybių, žalos dydžio tarp šalių nėra, todėl pakartotinai dėl šių aplinkybių nepasisakoma, jos pripažintinos nustatytomis. Ginčas kilęs dėl atsakovo atliktų įskaitymų. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas taip pat neginčija eismo įvykių Vokietijoje fakto, kaltės, jų metu padarytos žalos dydžio, bei aplinkybės, jog ieškovas buvo apdraudęs eismo įvykio kaltininko priekabos civilinę atsakomybę. Tačiau ieškovas teigia, jog atsakovas neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą. Atsakovo vertinimu, už Vokietijos Federacinėje Respublikoje įvykusių eismo įvykių metu padarytą žalą velkančios ir velkamosios transporto priemonių draudikai turi būti atsakingi lygiomis dalimis pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, kurios nuostatos pateiktos el. b., 1 t., b. l. 41-137, todėl nusprendė, kad ieškovas, kaip velkamųjų transporto priemonių draudikas, privalo grąžinti atsakovui ½ dalį tretiesiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų ir šią išmokų dalį atitinkančias sumas įskaitė paminėtais pranešimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą.

Atsakovo ieškovui keliami reikalavimai yra kilę iš Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, kuriuose dalyvavo vilkikas su priekaba, kai priekaba buvo apdrausta ieškovo draudimo bendrovėje, o vilkikas atsakovo bendrovėje, metu padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas pareikštame ieškinyje (el. b., 1 t., b.l. 3, ieškinio 5.4 p.) atsakovo atliktų įskaitymų neteisėtumą CK 6.130 straipsnio prasme grindė Lietuvos teise, konkrečiai LR transporto priemonės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pateiktu išaiškinimu dėl taikytinos teisės, teigdamas, jog atsakovo pretenzijos buvo laikomos nepagrįstomis, todėl atsakovo reikalavimai nebuvo galiojantys ir vykdytini.

Nagrinėjamoje byloje transporto priemonių draudimo sutartys buvo sudarytos vėliau nei 2009 m. gruodžio 17 d., o eismo įvykiai Vokietijoje įvyko 2011-01-20, 2011-02-28, 2011-05-16, 2011-06-21, todėl šiam ginčui išspręsti laiko atžvilgiu taikytinos reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatos, kuriomis suvienodintos atitinkamai sutartinėms ir nesutartinėms prievolėms civilinėse bei komercinėse bylose taikytinos teisės kolizinės normos (reglamento „Roma I“ 28 straipsnis, reglamento „Roma II“ 31 ir 32 straipsniai).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-27 nutartimi, išnagrinėjęs atsakovo prašymą, sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-07655-2012-4), idant išvengti skirtingo teisės aiškinimo ir skirtingų sprendimų bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą dėl 2015-01-27 teismo nutarties, 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-05-06 išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-187-701/2016, todėl išnykus pagrindui, dėl kurio buvo sustabdyta nagrinėjama civilinė byla, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-05-26 nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - Teisingumo Teismas) 2016-01-21 prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė, palyginti su reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatomis. Teisingumo Teismas nurodė, kad nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai). Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime taip pat pažymėjo, kad taikytina šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė, todėl prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir atitinkamą jų indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikia nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę – Vokietijos teisę (prejudicinio sprendimo 50–53 punktai).

Šioje civilinėje byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08 (el. b., 1 t., b. l. 41-137). Šiame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus teismas sprendžia, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra. Kadangi atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nustatomi pagal Vokietijos teisę, už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, tame tarpe ieškovo nurodoma TPVCAPDĮ 16 str. 5 dalis, netaikomos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016 išaiškinta, kad vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas (vilkiko draudikas), išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turėjo įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisę reikalauti, kad ieškovas padengtų 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos.

Ieškovo atstovas 2016-06-14 teismo posėdžio metu nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik 2016 m. gegužės mėn. išaiškino priekabos draudiko atsakomybę dėl padarytos žalos Vokietijoje, todėl teigti, kad ieškovas 2014 m. sausio – balandžio mėn., kai atsakovas atliko įskaitymus turėjo galiojančią prievolę atsakovui, yra teisiškai nepagrįsta. Teismas šiuos ieškovo advokato teiginius vertina kritiškai. Teismas nustatė, kad ieškovas analogišku pagrindu dar 2011 metais yra kreipęsis į atsakovą, reikalaudamas iš jo, kaip priekabos valdytojo atsakomybės draudiko, 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų dėl eismo įvykių Vokietijoje (el. b., 1 t., b.l. 161 -164), taigi sprendžia, jog tai buvo įprasta draudimo bendrovių praktika. Todėl ieškovo elgesys, savo tapačius reikalavimus pripažįstant galiojančiais, o atsakovo analogiškus reikalavimus – niekiniais, yra nesąžiningas. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti teisiškai pagrįstais ieškovo argumentus, jog šalių ginčui išspręsti taikytinos teisės klausimas turėjo būti išspręstas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pateiktais išaiškinimais, todėl atsakovo reikalavimai ieškovui buvo neteisėti. Atsakovas paruošiamuosiuose dokumentuose teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi: kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje teisės išaiškinimai pateikti dėl eismo įvykių, įvykusių dar tuo metu, kai nebuvo taikomi Reglamentas Roma I, Reglamentas Roma I. D. to kasacinio teismo nurodytoje byloje pateiktais teisės išaiškinimais negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjamu atveju.

Ieškovas įskaitymus ginčija ir dėl ieškinio senaties terminų reikalavimams pagal įskaitytą prievolę pasibaigimo. Nurodo, kad atsakovas draudimo išmokas mokėjo ne vėliau kaip iki 2012-06-07, kai buvo pareikšta paskutinė pretenzija, todėl visi įskaitymai 2014 m. buvo atlikti praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą, o reikalavimas sumokėti pinigų sumą, neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėtos visą nukentėjusių asmenų žalą atlyginančios draudimo išmokos, taikoma Lietuvos teisė, ši teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmokas išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Taigi pagal teismų praktiką, nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad Lietuvoje registruoto vilkiko draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiajam, įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvoje registruotos priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, taikytina Lietuvos teisė, taigi ir ieškinio senaties terminą tokiu atveju nustato Lietuvos teisė. Todėl atsakovo atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju taikytinas senaties terminas skaičiuotinas pagal Vokietijos teisę, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvoje registruoto vilkiko draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką nukentėjusiajam, teisės pareikšti regresinį reikalavimą ieškovui kaip Lietuvoje registruotos priekabos draudikui dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose yra nurodęs, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę santykiai nelaikytini draudimo teisiniais santykiais. Teismas nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, reikalavimu pripažinti ja negaliojančia, ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ v. J. K., bylos Nr. 3K-3-352/2007; Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Taigi atsakovas atgręžtinio reikalavimo teisę įgyvendina pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis, todėl tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini, kaip draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas vienerių metų senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.).

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Švedijos įmonė „B. B. AB“, bylos Nr. 3K-3-87/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2012-05-31 pretenzija Nr. DK-404, 2012-06-07 pretenzija Nr. 000-DK-464, 2012-06-07 pretenzija Nr. 000-DK-459, 2012-05-31 pretenzija Nr. DK - 405, pateikė ieškovui reikalavimus dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, kurių kaltininkais buvo pripažinti transporto priemonių junginio (vilkiko su priekaba) valdytojai (el. b., 1 t., b.l. 14, 15, 16, 17). Ieškovas 2012-06-22, 2012-06-14 atsakymais į minėtas pretenzijas nurodė atsakovui, jog atliekamas žalos sureguliavimo procedūros, atliekama Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo analizė, todėl šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas, apie priimtą sprendimą informuos papildomai (el. b/, 2 t., b.l. 143, 148, 152, 159). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų priėmęs galutinį sprendimą ir apie jį informavęs atsakovą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Išplėstinė teisėjų kolegija, 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: kai atsakingas draudikas pažeidžia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – 3 mėnesių terminą išmokėti draudimo išmoką, t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka. Nagrinėjamu atveju senaties terminas skaičiuotinas praėjus trims mėnesiams nuo minėtų raštų pateikimo, t. y. atitinkamai nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 14 d. Atsakovas įskaitymus atliko 2014-01-03 raštu, 2014-03-06 raštu, 2014-04-09 raštu (el. b., 1 t., b.l. 11, 12, 13), t.y. akivaizdžiai praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas įskaitė priešpriešinius, vienarūšius, apibrėžtus ir galiojančius reikalavimus, tačiau byloje kyla ginčas dėl jų vykdytinumo lygiavertiškumo. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl delspinigių įskaitymo pasibaigus ieškinio senaties terminui, konstatuota, kad kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį. Dėl to kol nurodytos aplinkybės teismo neįvertintos, atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014). Šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl negalimumo įskaityti reikalavimus, kurių ieškinio senaties terminas pasibaigęs, aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

Atsakovo atlikti įskaitymai dėl reikalavimų, kurių vykdytinumas yra skirtingas, nes atsakovo reikalavimai yra įskaityti praėjus ieškinio senaties terminui, negali būti laikomi vykdytinais lygiaverčiai, o kartu ir įskaitytinais. Tokios praktikos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014, 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016).). Nagrinėjamu atveju, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikytina, jog neegzistavo visos CK 6.130 str. 1 d. nustatytos sąlygos įskaitymo atlikimui, nes atsakovo reikalavimai ieškovui sumokėti 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos, pareikšti neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomi vykdytinais. Atsakovas nagrinėjamu atveju priešieškinio dėl išmokų priteisimo nereiškė. Todėl yra pagrindas atsakovo vienašalius įskaitymus: 2014-01-03 įskaitymą Nr. (01)-1.14-0013; 2014-03-06 įskaitymą Nr. (01)-1.14-441; 2014-04-09 įskaitymą Nr. (01)-1.14-685 pripažinti negaliojančiais. Įskaitymų pripažinimas negaliojančiais, neužkerta kelio atsakovui pareikšti ieškinį teisme dėl 50 proc. išmokėtų sumų priteisimo iš ieškovo bendra tvarka, ir jei ieškinio senatis buvo praleista dėl svarbių aplinkybių, prašyti jį teismo atnaujinti.

Atsakovas pripažino, kad ieškovo reikalavimai 1834,49 EUR sumai yra pripažinti ir jų papildomai įrodinėti nereikia, t. y. byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškinys dalyje dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo yra neginčytinas (CPK182 str.). Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1834,49 EUR žalai atlyginti laikytinas įrodytu, pagrįstu, todėl yra tenkintinas priteisiant prašomą sumą iš atsakovo (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo. CK 6. 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanų dydis 6 procentai, dėl to patenkinus ieškinį, šios procesinės palūkanos priteistinos iš atsakovo ieškovui.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 62,56 EUR, nors už ieškinį mokėtinas 41,28 EUR žyminis mokestis (1834,49 EUR x 0,03 x 0,75). Patenkinus ieškinį visiškai, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama 41,28 EUR žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovas permokėjo žyminį mokestį, ieškovui grąžinamas 21,28 EUR permokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d.).

Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 700,88 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos realiai patirtos, pagrįstos, neviršija Rekomendacijos dydžių, todėl ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama 700,88 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (0,78 EUR) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Kiti šalių pasisakymai, įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo vienašalius įskaitymus: 2014-01-03 įskaitymą Nr. (01)-1.14-0013; 2014-03-06 įskaitymą Nr. (01)-1.14-441; 2014-04-09 įskaitymą Nr. (01)-1.14-685 pripažinti negaliojančiais ab initio.

Priteisti ieškovui AAS „BTA B. I. Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS "BTA B. I. Company" filialą Lietuvoje (buvęs ieškovo pavadinimas BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje), 1834,49 EUR žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 1834,49 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014-10-06 iki teismo sprendimo įvykdymo ir 742,16 EUR bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo AAS Gjensidige Baltic, Lietuvoje veikiančio per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą.

Grąžinti ieškovui AAS „BTA B. I. Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS "BTA B. I. Company" filialą Lietuvoje (buvęs ieškovo pavadinimas BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje), 21,28 EUR permokėto žyminio mokesčio, sumokėto 2014-05-28 mokėjimo nurodymais ISL0000643, ISL0000641, ISL0000642, ISL0000644.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.