Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-1064-480/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-07-15
Bylos Nr.: e2A-1064-480/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-22-3-01801-2020-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Žibutė Budžienė
Atsakovas: G. B.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1064-480/2021Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01801-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 3.3.1.20 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1946-1144/2021 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Bustra“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo centro, ieškinį atsakovei G. B. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovės (toliau – UAB) „Bustra“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB Verslo valdymo centro, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės G. B. 5 410 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 30 d. Nemokumo administratorė nustatė, kad ieškovės direktore nuo 2017 m. kovo 10 d. buvo išrinkta atsakovė. Nemokumo administratorei vykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte bei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 64 straipsnio l dalyje įtvirtintą pareigą – analizuojant ieškovės sudarytus sandorius – buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. bendrovė įsigijo ir realizavo keturias transporto priemones: Mercedes Benz Al40 (įsigijimo data: 2017 m. balandžio 5 d., įsigijimo kaina: 900 Eur, realizavimo data: 2017 m. spalio 23 d., realizavimo kaina: 840 Eur, patirtas nuostolis: 60 Eur), Renault Megane Scenic (įsigijimo data: 2017 m. gegužės 29 d., įsigijimo kaina: 2 000 Eur, realizavimo data: 2017 m. spalio 25 d., realizavimo kaina: 1 900 Eur, patirtas nuostolis: 100 Eur), Ford Ka (įsigijimo data: 2017 m. rugsėjo 26 d., įsigijimo kaina: 3 000 Eur, realizavimo data: 2018 m. kovo 20 d., realizavimo kaina: 1 250 Eur, patirtas nuostolis: 1 750 Eur), Volkswagen Caravelle (įsigijimo data: 2017 m. rugsėjo 26 d., įsigijimo kaina: 8 000 Eur, realizavimo data: 2018 m. kovo 20 d., realizavimo kaina: 4 500 Eur, patirtas nuostolis: 3 500 Eur). Nurodytų transporto priemonių įsigijimo ir realizavimo dokumentai atspindi tendenciją, jog jos buvo realizuojamos praėjus trumpam laiko tarpui po įsigijimo už ženkliai mažesnę kainą. Kadangi tokiu būdu buvo sudarytas ne vienas sandoris, t. y. jų nenulėmė atsitiktinė verslo rizika, o veikla vykdoma sistemingai, darytina išvada, kad atsakovė tokiais savo veiksmais sukėlė ieškovei žalą, lygią transporto priemonių įsigijimo ir realizavimo kainų skirtumui. Transporto priemonę Mercedes Benz A140 iš ieškovės nusipirko pati atsakovė. Transporto priemones Ford Ka ir Volkswagen Caravelle – su ieškovės akcininku giminystės ryšiais susiję asmenys. Atsakovės atlikti veiksmai laikytini juridinio asmens valdymo organų pareigų pažeidimu – tokiu būdų atsakovė veikė ieškovės atžvilgiu nesąžiningai ir neprotingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalis), nebuvo jam lojali (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), taip pat veikė aplaidžiai, neatidžiai ir nerūpestingai. Esant akivaizdžiam nurodytų CK 2.87 straipsnyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintų fiduciarinių, rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo pareigų pažeidimui, t. y. neteisėtų veiksmų atlikimui, atsakovė privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą, kurią sudaro nuostoliai iš turto realizavimo – 5 410 Eur. Atsakovės neteisėtus veiksmus – įstatymuose numatytų juridinio asmens valdymo organo pareigų nevykdymą – bei ieškovei padarytą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. atsakovės tinkamo pareigų vykdymo atveju žala nebūtų kilusi. Tuo atveju, jei teismas manytų, kad atsakovės neteisėti veiksmai tiesiogiai nesukėlė ieškovei žalos, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, atsakovės civilinei atsakomybei taikyti pakaktų ir netiesioginio priežastinio ryšio. Atsakovė buvo ieškovės vadovė, o ši aplinkybė suponuoja aukštesnių veiklos ir atsakomybės standartų nei eiliniam bendrovės darbuotojui taikymą. Nepaisant to, atsakovė buvo itin nerūpestinga ir neapdairi, dėl ko šiurkščiai pažeidė įstatymuose numatytas juridinio asmens valdymo organo pareigas, o tai įrodo, kad atsakovė žalą ieškovei padarė kaltais neteisėtais veiksmais. Papildomai nurodė, kad atsakovė nepateikė visiškai jokių objektyvių įrodymų, kokiu būdu buvo nustatytos automobilių pardavimo kainos, niekaip nepagrindė ir būtinybės nustatyti ženkliai mažesnes automobilių kainas, nei už juos buvo mokėjusi pati ieškovė. Ieškovės manymu, asmeniui neturint patirties sudarant tam tikrus sandorius bei neturint pakankamai žinių nustatyti konkretaus turto vertę, tam privalo būti pasitelkiami atitinkamos srities specialistai. Dėl automobilių nusidėvėjimui taikytino 10 metų laikotarpio, pažymėjo, jog yra kalbama apie buhalterinei apskaitai numatytus materialaus turto apskaitos reikalavimus, tačiau ne realiam turto rinkos vertės nustatymui. Ieškovės manymu, automobilių gamybos metai nagrinėjamu atveju esminės reikšmes neturi, kadangi jie buvo realizuoti per trumpą laiko tarpą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė G. B. nurodė, kad su ieškinio reikalavimai nesutinka, ir prašė ieškinio netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė pagal ieškovės nurodomus automobilių pardavimų sandorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų konstatuojama, kad ji atliko neteisėtus veiksmus, dėl tų sandorių sudarymo atsidaro žala ir ji yra kalta. Tuometinė bendrovės veikla buvo susieta su krovinių pervežimo paslaugų teikimu. Automobilių pardavimas buvo pakankamai nedažni atvejai ir tokius atvejus dažniausiai įtakojo kokios nors konkrečios aplinkybės, t. y. galimas apyvartinių lėšų trūkumas, pakankamai didelės automobilių eksploatacijos, remonto ar saugojimo išlaidos. Viena iš šių priežasčių galėjo būti ir nurodoma ieškinyje, negalimumas jų parduoti pakankamai ilgą laiko tarpą. Ieškovė jokių konkrečių argumentų, kurie nurodytų, kad atsakovė pažeidė savo pareigas, nenurodo. Vien mažesne kaina nuo automobilio įgijimo kainos pardavimas sau bei galima su pagrindiniu akcininku susijusiems asmenims buvo atliktas su pagrindinio akcininko žinia. Pažymėjo, kad finansiškai bendrovė tikrai nenukentėjo, nes bent du automobiliai (Ford Ka ir Volkswagen Caravelle) buvo išnuomoti kitai bendrovei ir buvo gaunamas nuomos mokestis, t. y. šie automobiliai buvo eksploatuojami, nuolat dėvėjosi ir jų galutinė pardavimo kaina, įvertinus jų techninę būklę, atitiko realią kainą. Pagal materialaus turto apskaitos reikalavimus, keliamus lengvųjų automobilių nusidėvėjimui, yra numatytas 10 metų laikotarpis. Tik Ford Ka automobilis buvo 2012 m. gamybos, o kiti daugiau kaip 10 metų, todėl vien pagal tai, kad automobiliai, anot ieškovės, turėjo būti parduodami tik ne mažesne, negu jų įgijimo kaina, yra neteisinga, nesąžininga ir neprotinga. 2017–2018 m. laikotarpiu bendrovė dirbo pelningai, todėl bendrovės finansinei veiklai, galimiems jos kreditoriams jokios įtakos sudaryti sandoriai negalėjo turėti bei jos neturėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės ieškovei 5 410 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 410 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 24,54 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovės 122 Eur žyminį mokestį valstybei.

5. Teismas nurodė, kad atsakovė, būdama ieškovės UAB „Bustra“ direktore ir turėdama fiduciarines pareigas, nusprendusi parduoti transporto priemones, turėjo veikti geriausiais bendrovės interesais ir siekti transporto priemones parduoti kiek įmanoma pelningai, o ne nuostolingai.

6. Išsiskyrus liudytojo K. A. parodymų ir atsakovės paaiškinimų turiniui bei nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovės paaiškinimus dėl kreipimosi į daugiau žinių turinčius asmenis, specialistus dėl automobilių vertės, ir ją atitinkančių pardavimo kainų nustatymo, teismas atsakovės paaiškinimus vertino kritiškai ir jais kaip nepatikimais nesirėmė.

7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nurodytas aplinkybes apie teiktą pasiūlymą išsinuomoti, o vėliau parduoti automobilį Renault Megane Scenic, taip pat nėra įrodymų, kad Renault Megane Scenic iš pradžių buvo siūloma parduoti už didesnę nei įsigijimo kaina ir tik ilgą laiką neatsiradus šios transporto priemonės pirkėjui, įmonei patiriant išlaidas, susijusias su šios transporto priemonės buvimu mokamoje aikštelėje, draudimu, buvo priimtas apdairumo, rūpestingumo standartus atitinkantis sprendimas palaipsniui mažinti siūlomo parduoti automobilio kainą ir net mažinant kainą neatsiradus pirkėjui, šią transporto priemonę parduoti mažesne nei įsigijimo kaina.

8. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog Mercedes Benz A140 pardavimo sandorio metu ar iki jo bendrovei trūko apyvartinių lėšų, o įvertinęs šios transporto priemonės įsigijimo (900 Eur) ir pardavimo kainas (840 Eur), teismas sprendė, kad net ir esant apyvartinių lėšų trūkumui, iš šio automobilio pardavimo sandorio gautos lėšos nėra ženklios ir galinčios iš esmės padidinti bendrovės apyvartinių lėšų dydį ar pašalinti jų trūkumą.

9. Teismas nurodė, kad atsakovė, būdama UAB „Bustra“ direktore ir veikdama šio juridinio asmens vardu, transporto priemonės Mercedes Benz A140 pardavimo sandorį sudarydama su savimi kaip fiziniu asmeniu, turėjo elgtis itin atidžiai ir rūpestingai, kreiptis į specialistus dėl transporto priemonės techninės būklės ir jos vertės prieš pardavimo sandorį nustatymo, tačiau to nepadarė.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Mercedes Benz A140 ir Renault Megane Scenic parduotos praėjus apie 6 mėnesiams po jų įsigijimo, byloje nesant duomenų apie intensyvią jų eksploataciją ir gedimus, konstatavo, jog negalima spęsti, kad šis turtas buvo nuvertėjęs.

11. Teismas, nustatęs, kad transporto priemonės Mercedes Benz A140 ir Renault Megane Scenic buvo įsigytos užsienyje, taigi neabejotinai ieškovė turėjo patirti papildomų išlaidų dėl šių transporto priemonių pargabenimo į Lietuvą, sprendė, jog net ir šių transporto priemonių pardavimo už įsigijimo kainą atveju toks sandoris būtų buvęs nuostolingas ir neatitiktų bendrovės interesų.

12. Teismas nurodė, kad byloje rašytinių įrodymų apie automobilio Ford Ka išnuomojimą (duomenys neskelbtini) ir intensyvią eksploataciją, dėl kurios galėjo susidėvėti automobilio detalės, nėra.

13. Teismas sprendė, kad atsakovė, prieš priimdama sprendimą dėl automobilio Ford Ka pardavimo ir jo kainos nustatymo, turėjo kreiptis į specialistus, daugiau žinių turinčius asmenis, galinčius nustatyti transporto priemonės techninę būklę ir vertę bei užtikrinti, jog būtų jai pateikti ir išsaugoti duomenys apie transporto priemonės techninę būklę, tinkamam transporto priemonės naudojimui būtinų detalių keitimo ir remonto kaštus, o nesant tokių duomenų, nurodė, kad negalima spręsti, jog atsakovė elgėsi apdairiai ir rūpestingai, geriausiais bendrovei interesais, priimdama sprendimą parduoti transporto priemonę praėjus apie 6 mėnesiams po jos įsigijimo už daugiau nei 2 kartus mažesnę kainą nei ta, kuri buvo sumokėta ją įsigyjant.

14. Teismas nurodė, kad atsakovės paaiškinimų ir liudytojo K. A. parodymų dėl automobilio Volkswagen Caravelle pavarų dėžės gedimo abstraktumas, nesant kitų įrodymų apie šio gedimo buvimą, sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir tokio gedimo buvimu.

15. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė, spręsdama automobilio Volkswagen Caravelle pardavimo ir jo kainos nustatymo klausimą, turėjo kreiptis į specialistus, daugiau žinių turinčius asmenis, jog būtų tinkamai įvertinta automobilio techninė būklė ir išsaugoti duomenys apie ją, tačiau atsakovė taip nesielgė, o nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų automobilio pavarų dėžės gedimą ir jo šalinimo kaštus, teismas konstatavo, kad negalima spręsti, jog transporto priemonės Volkswagen Caravelle pardavimo kaina dėl jo techninės būklės pagrįstai buvo sumažinta beveik 2 kartus ją lyginant su įsigijimo kaina.

16. Nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių, jog kiekvienos iš UAB „Bustra“ parduotų transporto priemonių vertė, pardavimo sandorių sudarymo metu, atitiko jų kainą, bei atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog ieškovei buvo padaryta 5 410 Eur žala.

17. Teismas konstatavo, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės, kaip bendrovės vadovės, anksčiau nurodytų neteisėtų veiksmų ir dėl jų atsiradusios žalos, t. y. finansinių nuostolių parduodant bendrovei priklausiusias transporto priemones.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Apeliaciniu skundu atsakovė G. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Teismas skundžiamu sprendimu įvertino, kad buvo sudaryti sandoriai, kuriais buvo parduotos keturios transporto priemonės ir jos buvo parduotos už mažesnę nei įsigijimo kainą. Skundžiamu sprendimu teismas neteisėtus veiksmus nustatė tik todėl, kad automobiliai buvo parduoti nuostolingai, ir sprendime nurodė, kad ,,atsakovė, būdama ieškovės UAB „Bustra“ direktore ir turėdama fiduciarines pareigas, nusprendusi parduoti transporto priemones turėjo veikti geriausiais bendrovės interesais ir siekti transporto priemones parduoti kiek įmanoma pelningai, o ne nuostolingai”. Vadovaujantis tokia teismo logika, kiekvienas įmonės vadovo sudarytas nuostolingas sandoris savaime yra neteisėtas veiksmas, kas suponuotų, kad, pavyzdžiui, paramos ar labdaros skyrimas visada yra atsakingo subjekto, pavyzdžiui, vadovo neteisėti veiksmai.

18.2. Teismas skundžiamu sprendimu akivaizdžiai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 52, 2020 m.). Atsakovė paaiškino, kodėl kiekvienu atveju priėmė konkretų sprendimą, ji bandė paaiškinti ir verslo logiką, kuria besivadovaudama atitinkamai elgėsi, tuo tarpu teismas remdamasis liudytojo parodymais šią logiką retrospektyviai prarevizavęs nusprendė, kad jei sandoris nuostolingas – tai savaime neteisėti veiksmai.

18.3. Teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą. Nagrinėdamas ginčą nevertino, kokioje būklėje buvo bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu. Tai ypač svarbi aplinkybė, kadangi priklausomai nuo jos nustatymo būtų nustatoma, kieno interesus įmonės vadovas privalėjo užtikrinti (akcininkų ar kreditorių), o pagal tai vertinti ir jo veiksmus pagal atitinkamas taisykles. Iš byloje esančių bendrovės 2017–2018 m. finansinių atskaitomybių matosi, kad tiek 2017 m., tiek ir 2018 m. UAB „Bustra“ dirbo pelningai. Šiais sandoriais niekaip nebuvo pažeisti kreditorių interesai, dar daugiau – sudarius ginčijamų automobilių pardavimo sandorius, buvo išvengta didesnių nuostolių, visi sandoriai sudaryti išimtinai atsakovės kompetencijos ribose, nebuvo pažeista nei viena nei imperatyvi, nei dispozityvi teisės norma, taigi, vadovaujantis nuoseklia ir aiškiai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio sandorio nemokumo administratorė net negalėjo ginčyti, o teismas – nenustatęs nieko daugiau kaip standartinės verslo rizikos ir veikimo savo diskrecijos ribose – tokio sandorio vertinti kaip neteisėto.

18.4. Šio ginčo atveju nei ieškovė ieškinyje bylos nagrinėjimo metu, nei teismas sprendime tokios aplinkybės, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai sudarydama keturias transporto priemonių realizavimo sutartis, net nebuvo nagrinėjama, taigi teismo padarytos išvados ne tik, kad nepagrįstos, bet ir prieštarauja aiškiai suformuotai ir nusistovėjusiai teismų praktikai.

18.5. Kyla pagrįstas klausimas, dėl kurio teismas nepasisakė, kokią įtaką tariamos žalos atsiradimui turėjo transporto priemonių įgijimo bei pardavimo kainų skirtumas konkrečiu šių sandorių sudarymo laikotarpiu, kokią tiesioginę ar netiesioginę įtaką turėjo vėliau atsiradusiems kreditiniams įsipareigojimams. Šiuo atveju tik atsakovė pati ir betarpiškai galėjo ir vertino sudaromų sandorių tikslingumą ir ekonominį pagrįstumą, ji priėmė verslo rizika pagrįstą sprendimą automobilius parduoti su nedideliu nuostoliu ar bandyti juos realizuoti brangiau, bet nesėkmės atveju tą nuostolį dar daugiau padidinti, kita vertus, net ir kokia ekspertizė negalėtų atsakyti konkretaus daikto teisingos rinkos kainos, kadangi tai yra natūrali verslo rizika ir sprendimus šioje dalyje privalėjo priimti ir priėmė atsakovė, o teismas įmonės vadavo sprendimų, tuo metu kai įmonė buvo moki, negali vertinti verslo rizikos ir verslo naudingumo aspektu.

18.6. Vertinant skundžiamą teismo sprendimą ir Kauno apygardos teismo vertinimus dėl tyčinio bankroto pripažinimo ieškovės bankroto byloje, akivaizdu, kad ieškovė pakankamai deklaratyviais argumentais atsakovę prašė pripažinti kalta dėl įmonės tyčinio bankroto, o šioje byloje jau kitais pagrindais, t. y. galimai dėl atsakovės neatsargumo atsiradusiai civilinei atsakomybei, reikalauja žalos priteisimo. Šiuo atveju, atsakovės įsitikinimu, ieškovė jos atžvilgiu elgiasi nesąžiningai bei neteisingai.

Atsiliepimas

19. Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Bustra“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

19.1. Apeliantė visiškai nepagrįstai susiaurina pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus dėl neteisėtų veiksmų konstatavimo, apsiribodama deklaratyvia nuoroda vien į sudarytą sandorių nuostolingumą (transporto priemonių realizavimą mažesnėmis nei įsigijimo kainomis). Skundžiamame sprendime neteisėtų veiksmų kvalifikavimas yra išdėstytas išsamiai, o pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ne viena aplinkybe, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl kiekvienos transporto priemonės realizavimo metu atliktų neteisėtų veiksmų atskirai, vėlgi išdėstydamas aiškius argumentus, kurių apeliantė netgi neginčija.

19.2. Labdaros ar paramos skyrimas nebuvo nagrinėtos bylos dalykas, kiekvieno nuostolingo sandorio sudarymas nebuvo pripažinti neteisėtais veiksmais a priori (iš lot. nuo pat pradžių), todėl šie apeliantės argumentai vertinti kaip nesusiję su byla ir nepagrindžiantys skundžiamo sprendimo neteisėtumo.

19.3. Apeliantės cituojama kasacinio teismo praktika niekaip nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo, ji nėra priešinga pirmosios instancijos teismo išvadoms, kadangi apeliantės neteisėti veiksmai konstatuoti nustačius, jog pastaroji nebuvo atidi ir rūpestinga, neveikė geriausiais bendrovei interesais kaip to reikalauja protingo vadovo elgesio matas.

19.4. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė nesirėmė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad ginčo transporto priemonės (automobilių modeliai) tariamai yra nepopuliarios rinkoje, jos įsigytos gerokai per brangiai, todėl šie apeliantės argumentai neturėtų būti vertinami.

19.5. Pirmosios instancijos teismas nepadarė visiškai jokios teisės taikymo klaidos, atskirai netyręs ieškovės finansinės būklės žalą sukėlusių veiksmų atlikimo metu. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad žalą sukėlę veiksmai buvo ieškovės nemokumo priežastis. Ieškovė nemokumu nepagrindė ir savo reikalavimų, o žalą patyrusiu subjektu nurodė būtent pačią ieškovę. Kitaip tariant, nors ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo, byloje pareikštas ieškinys yra pagrįstas visų pirma ieškovei padarytos žalos atlyginimu. Byloje tirtos ir vertintos aplinkybės, susijusios su apeliantės fiduciarinių pareigų vykdymu ieškovės, o ne jos kreditorių atžvilgiu, kadangi taip bylos dalyką apibrėžė ieškovė ieškiniu. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo, bet ir negalėjo išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Nėra jokio pagrindo išvadoms apie tariamai pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas. Jokiame teisės akte nėra numatyta galimybė vadovams daryti žalą net ir pelningai veikiantiems juridiniams asmenims, o nemokumo administratorius turi teisę ir pareigą ginti ne tik kreditorių, tačiau ir juridinio asmens interesus.

19.6. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė neįrodinėjo jokių aplinkybių, jog sudarytais sandoriais buvo išvengta didesnių ieškovės nuostolių, todėl šis argumentas neturėtų būti vertinamas. Be to, jis niekaip nepagrįstas ir apeliaciniame skunde, išdėstytas deklaratyviai, todėl net ir jį vertinant, jis kvalifikuotinas neįrodytu.

19.7. Valdymo organo civilinei atsakomybei kilti nėra būtina nustatyti nesąžiningus veiksmus kaip būtiną atsakomybės sąlygą, to apeliantė niekaip nepagrindė ir neįrodė. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog apeliantė nebuvo atidi ir rūpestinga, neveikė geriausiais bendrovei interesais kaip to reikalauja protingo vadovo elgesio matas, to pakanka jos neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Nepaisant to, jog skundžiamame sprendime sąžiningumas nėra atskirai išskirtas kaip byloje nagrinėta kategorija, joje nustatytos aplinkybės rodo būtent nesąžiningą apeliantės veikimą, pavyzdžiui, sandorio su savimi sudarymas.

Žemesnės instancijos teismas

19.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti verslo sprendimų priėmimo taisyklės išimtį, o apeliantė būtent šių aplinkybių savo skundu niekaip neginčija, išskyrus deklaratyvų teiginį apie verslo rizikos prisiėmimą. Tai vienareikšmiškai patvirtina pateikto skundo nepagrįstumą.

19.9. Byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nebuvo nustatytos būtent nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, joje teismas vertino apeliantės veiksmus visiškai kitų teisės normų aspektu, t. y. ar apeliantės veiksmai sukėlė ieškovės bankrotą, todėl atsakomybės už bankroto sukėlimą nenustatymas neturi visiškai jokios įtakos civilinės atsakomybės sąlygų nustatymui. Šių bylų nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas yra visiškai skirtingas, kas eliminuoja galimybę laikyti tam tikrus faktus prejudiciniais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

22. 2021 m. birželio 25 d. (DOK-15488) teisme gauti atsakovės G. B. rašytiniai atsikirtimai į atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuose pateikiama jos nuomonė dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, taip savo apeliacinį skundą faktiškai papildant ir naujais motyvais. Kadangi šie rašytiniai atsikirtimai pažeidžia CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą, teisėjų kolegija jų nepriima.

23. Ieškovė, bankrutavusi įmonė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės G. B. (toliau – atsakovė arba apeliantė) – buvusios įmonės vadovės, 5 410 Eur žalą, kuomet įsigytas keturias transporto priemones už bendrą 13 900 Eur kainą, praėjus trumpam laiko tarpui, realizavo už bendrą 8 490 Eur kainą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino, konstatavęs, kad byloje nustatytos visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, nes jos neteisėtais, kaltais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala, o turėdama pareigą veikti bendrovės interesais, minėtų pareigų neatliko ir toks jos elgesys sudarė sąlygas žalai atsirasti. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, be teisėto pagrindo pripažino visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Apeliantės teigimu, teismo išvados prieštarauja aiškiai suformuotai ir nusistovėjusiai teismų praktikai.

24. Bendrovės valdymo organo (vadovo) civilinė atsakomybė yra deliktinė, todėl būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).

25. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

26. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

27. Byloje nustatyta, kad atsakovė G. B. nuo 2017 m. kovo 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo ieškovės UAB „Bustra“ vadovė. Atstovaudama bendrovei, ieškovė 2017 m. balandžio 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 900 Eur kainą įsigijo iš Michael J. G. transporto priemonę Mercedes Benz A140, 1998 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2017 m. spalio 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. BTR 174 pardavė G. B. už 840 Eur kainą. 2017 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė už 2 000 Eur kainą įsigijo iš J. W. V. transporto priemonę Renault Megane Scenic, 2004 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2017 m. spalio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. BTR 179 pardavė už 1 900 Eur kainą. Pagal 2017 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą SN Nr. 409 ieškovė iš (duomenys neskelbtini) už 3 000 Eur kainą įsigijo transporto priemonę Ford Ka, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)bei už 8 000 Eur kainą įsigijo transporto priemonę Volkswagen Caravelle, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. kovo 20 d. PVM sąskaita faktūra BTR Nr. 304 transporto priemonę Ford Ka ieškovė pardavė D. B. už 1 250 Eur kainą, o 2018 m. kovo 20 d. PVM sąskaita faktūra BTR Nr. 305 transporto priemonę Volkswagen Caravelle ieškovė pardavė R. B.. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla.

28. Atsakovės teigimu, 2017–2018 m. jos vadovaujama bendrovė dirbo pelningai. Šiais sandoriais niekaip nebuvo pažeisti kreditorių interesai, dar daugiau – sudarius ginčijamų automobilių pardavimo sandorius buvo išvengta didesnių nuostolių, visi sandoriai sudaryti išimtinai atsakovės kompetencijos ribose, nebuvo pažeista nei viena nei imperatyvi, nei dispozityvi teisės norma, o tokių sandorių sudarymas buvo standartinė verslo rizika ir veikimas savo diskrecijos ribose.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad bendrovės vadovo veikimas bendrovės interesais yra preziumuojamas, konstatuoja, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė bendrovės vadovės veiksmų neteisėtumą – fiduciarinių pareigų pažeidimą (CPK 178 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

30. Valdymo organų narių fiduciarinių pareigų apimtis kasacinio teismo praktikoje aiškinama taip, kad, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų, t. y. dalyvių, interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės finansinei būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė byloje neįrodinėjo, jog atsakovės nagrinėjamas automobilių pardavimas lėmė bankroto bylos ieškovei iškėlimą, ar kad ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę 2017 m.–2018 m. pradžioje. Ieškovės 2018 m. balanso duomenys liudija, kad bendrovė ataskaitinių metų pradžioje turėjo 15 072 Eur nepaskirstyto pelno, o metų pabaigoje – 47 932 Eur nepaskirstyto pelno (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-324-587/2021, 2019 m. liepos 22 d. Nr. CBP-578, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tik 2019 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, ieškovė per ataskaitinį 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 30 d. laikotarpį šio laikotarpio pabaigai turėjo 15 158 Eur nuostolį.

31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovams civilinė atsakomybė taikytina tik už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus, dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo įstatymuose įtvirtintų ar fiduciarinių pareigų, ar kompetencijos pažeidimo sudarant sandorį ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturėtų vertinti sandorio naudingumo požiūriu.

32. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenustatė, kad sandoriai sudaryti viršijant protingą komercinę riziką, neįrodytas sandorių nuostolingumas, jo savaime nepatvirtina keturių transporto priemonių bendros įsigijimo kainos (13 900 Eur) ir pardavimo kainos (8 490 Eur) skirtumas (5 410 Eur), ar ta aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla.

33. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti rašytiniai įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad keturi sudaryti sandoriai peržengė protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės neteisėtus veiksmus – fiduciarinių pareigų pažeidimą, sudarius sutartis. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymui.

35. Vien veiksmų neteisėtumas (kuris šiuo atveju nėra nustatytas) nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015; 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti automobilių perleidimo sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją; reikalauja iš atsakovės atlyginti žalą, kuri padaryta sudarant ir įvykdant šiuos sandorius, todėl ieškovė privalo įrodyti šių sandorių sudarymu ir įvykdymu įmonei padarytos žalos faktą ir dydį.

36. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015.). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

37. Nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti iš atsakovės 5 410 Eur žalos dydį ieškovė sieja tik su transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumu. Šias aplinkybes skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad įmonei nenaudingais sandoriais buvo padaryta tokio dydžio žala. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pardavusi automobilius mažesne nei jų įsigijimo kaina, bendrovė neteko galimybės investuoti lėšas, gauti pajamas bei vystyti ūkinę veiklą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad sudaryti sandoriai nesukėlė UAB „Bustra“ nemokumo, įmonė toliau vykdė ūkinę veiklą. Tokie duomenys leidžia teigti, kad sandoriai patys savaime ieškovei jokios žalos nesukėlė, ieškovė nepateikė jokių kitų žalą pagrindžiančių argumentų ar įrodymų. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje (civilinė byla Nr. eB2-1877-587/2020), pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu ir dėl to atsakingu D. P., yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog šie sandoriai buvo sudaryti su asmenimis, kurie yra susiję su UAB „Bustra“ yra pakankama reikalauti šių asmenų civilinės atsakomybės UAB „Bustra“ kreditorių atžvilgiu, tačiau nėra pakankama daryti išvadą, jog šie direktorės G. B. veiksmai sukėlė UAB „Bustra“ bankrotą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio prasme (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinio ryšio, nors tokią pareigą turėjo, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo laikytinos nepagrįstomis ir tai sudaro pagrindą skundžiamo sprendimo panaikinimui.

39. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, todėl neteisingai sprendė apie sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti egzistavimą, tai atitinkamai lėmė neteisingą teismo sprendimą dėl ieškovei padarytos žalos atlyginimo priteisimo. Dėl šių pažeidimų ginčas išspręstas neteisingai, todėl teisėjų kolegija naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

40. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Ieškinį atmetus, atsakovė įgijo teisę ir į bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė pateikė įrodymus (2021 m. sausio 14 d. pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 1005061) apie patirtas 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą, dokumentų surašymą. Atsakovės patirtos 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme už advokato teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalaus užmokesčio dydžio ribų. Ieškinį atmetus, atsakovės išlaidos už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme priteistinos atsakovei iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nuspredžia :

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Bustra“ ieškinį atsakovei G. B. dėl žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Bustra“, juridinio asmens kodas 303960357, bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė Budžienė Albina Rimdeikaitė Egidijus Tamašauskas