Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-86-318/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-07
Bylos Nr.: 1A-86-318/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42253-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Vitalija Norkūnaitė, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis: G. V.
Nukentėjusysis: A. J.
Advokatai: Stasė Kupčiūnienė, Egidijus Milašius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-318/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42253-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorėms Linai Beinarytei, Jolitai Urbelienei,nuteistajam G. V. ir jo gynėjui advokatui Egidijui Milašiui,nukentėjusiosios A. J. įgaliotajai atstovei advokatei Stasei Kupčiūnienei,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Gretai Činikei,

ekspertėms Dovilei Prižginei, Živilei Vilutienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams;

pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, ir G. V. paskirta subendrinta laisvės atėmimo 8 (aštuoneriems) metams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. V. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikas, kurį nuteistasis išbuvo laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 23 d. bei pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 9 d. nuosprendį atlikta bausmės dalis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. V., laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2019 metų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad kartu su juo gyvenanti sugyventinės dukra A. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, taip pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jos būkle, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų kišo savo pirštus mažametei A. J. į makštį, tokiu būdu tyčia tenkino savo lytinę aistrą su mažamete A. J. prieš jos valią, t. y. kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu – A. J.

2. Be to, G. V. laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 23 d. iki 2021 m. sausio 15 d., sistemingai namuose, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad kartu su juo gyvenanti sugyventinės dukra A. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė negu šešiolikos metų, nuolatos kalbėdamas apie intymius dalykus, sakydamas šiuos žodžius: „cielka, jo?“, „aš noriu augintis tave“, „lenda prie to, kas mano“, „aš noriu meilės, davai duok meilės, vieną gabaliuką tiktai“, „duok, nu aš tik ranką noriu pasidėti ant kojos“, „galiu aš tave apkabinti, nes pasiilgau?“, „myliu tave, žinok, iš tikrųjų myliu, galėčiau su tavim būt, žinok, iki pasaulio krašto“, „duok ranką biški, dėk, dėk, dėk“, „aš tik noriu tai, kas mano“, aš negaliu padaugint, neišeina, man reikia padaugint“, „gal, davai, pažaidžiam dviese?“, „aš tik bandau padaryt stebuklą, pasidaugint iš dviejų“, „gal geriau bandyk nurengti, gal mažiau skaudės“, „ateik, apkabinsiu biški, nu duok trumpam apkabinti, ką?“, „duok padauginti norėčiau, nu ateik“, „pas mane erekcija pradeda daryt nesąmones“, „tai ar nori dalintis savo G tašku su manimi?“ ir kitus panašius žodžius, atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiosios mažametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tokiu būdu tvirkino jaunesnę nei šešiolikos metų A. J.

3. Be to, G. V. laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2021 m. sausio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini), kuriuose gyveno kartu su A. J., naudojo seksualinę prievartą mažametės savo podukros A. J., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, ko pasėkoje tiesiogiai dėl šių nusikalstamų veikų įtakos sutrikdė nukentėjusiosios A. J. psichinę sveikatą, padarydamas jai kitus elgesio sutrikimus (F91.8), kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl jo nusikalstamų veiksmų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistojo G. V. gynėjas advokatas E. Milašius apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti ir G. V. atžvilgiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis G. V. su nukentėjusiąja A. J. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus – kaltinime nurodytu laikotarpiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių kišo savo pirštus mažametei A. J. į makštį ir tokiu būdu tyčia tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Apelianto manymu, šių aplinkybių nepatvirtina bylos faktiniai duomenys. Teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo G. V. kaltės. Neteisingas aplinkybių nustatymas (BPK 328 straipsnio 3 punktas) nulėmė netinkamą BK 150 straipsnio 4 dalies taikymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kuris turi būti naikinamas.

4.2. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2013, 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2013, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2017 ir 2021 m. vasario 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-697/2021 pažymėjo, kad mažamečių seksualinio prievartavimo bylose ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai, kurie negali būti absoliutinami, o turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus.

4.3. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) vyriausioji tyrėja L. T. 2020 m. lapkričio 23 d. pranešė savo viršininkei A. G., kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos (toliau – ir Rekomendacijos dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos) 3 punktu, aiškinantis pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, siekiant, kad nusikalstama veika būtų greitai užkardyta ir sėkmingai ištirta bei išsiaiškinti duomenis, reikalingus neatidėliotiniems tyrimo kryptims ir veiksmams atlikti, 2020 m. lapkričio 23 d. bendravo su nukentėjusiąja A. J., tačiau šiame dokumente nėra jokios (duomenys neskelbtini) viršininkės rezoliucijos. Tai, gynėjo manymu, patvirtina, kad nukentėjusioji iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vykusios 2020 m. lapkričio 25 d., buvo apklausiama ne vieną kartą. Gynėjo nuomone, akivaizdu, kad apygardos teismas nevertino aplinkybės, jog vyriausioji tyrėja L. T. surengė neteisėtą A. J. apklausą, taip pažeisdama Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos (8, 8¹, 11, 13, 13¹ punktų) bei baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 186 straipsnio) nuostatas ir nepilnamečio apklausą reglamentuojančius įstatymus.

4.4. Gynėjo teigimu, vyriausiosios tyrėjos surašytas kategoriško ir kvalifikuoto tarnybinio pranešimo turinys rodo jo nelogiškumą, prieštaravimus ir neatitikimą mažametes A. J. amžiui, socialinei brandai, fiziniam ir psichiniam išsivystymui, mąstymui ir suvokimui. Tvirtina, jog nukentėjusioji negalėjo tinkamai teisiškai kvalifikuoti su ja atliktų veiksmų turinio: ar ji buvo prievartaujama, ar G. V. tenkino savo lytinę aistrą. Mano, kad A. J. negalėjo savo veiksmų tiksliai kvalifikuoti bei įvardinti būdama nepilnamete 2020 m. lapkričio 23 d. apklausos metu. Gynėjo teigimu, būtent tokių konkrečių ir aiškių nukentėjusiosios A. J. parodymų, kaip pagrindinių duomenų, grindžiančių G. V. kaltę dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai būtinai reikėjo kaip būsimų pagrindinių įrodymų byloje. Gynėjo manymu, A. J. buvo neteisėtai rengiama pateikti parodymus, kaltinančius G. V. sunkaus nusikaltimo padarymu. Tai, gynėjo teigimu, patvirtina A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui išsakytos frazės: „tyrėjai savaime suprantama, kad tą patį sakiau, ką ir čia sakau. Lygiai tą patį, ką ir čia sakiau, klausė tokių pačių klausimų“.

4.5. Pažymi, kad A. J. 2020 m. lapkričio 23 d. buvo patalpinta į globos namus (duomenys neskelbtini), kuriuose išbuvo iki 2020 m. lapkričio 27 d., ir buvo tiriama psichologės I. J., surašiusios Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą. Šioje įvertinimo išvadoje nenurodyta, kokiu teisės aktu remiantis ji buvo parengta ir kuo remiantis A. J., dar neapklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, buvo laikoma penkias dienas globos namuose (duomenys neskelbtini), kodėl ji turėjo atiduoti savo mobilius telefonus, kodėl buvo varžoma jos laisvė. Globos namų (duomenys neskelbtini) direktorės G. B. rašte Nr. 2.1-870 „Dėl informacijos“ nurodytas teisinis pagrindas – Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. A10-354 įsakymu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. patvirtinta nauja Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-182 (2006 m. liepos 1 d.) patvirtintų Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų redakcija, kur nieko nepasisakyta apie Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, jos rengimo tvarką ir sąsajas su BPK nuostatomis.

4.6. Gynėjo nuomone, jeigu psichologės I. J. parengta išvada turėtų priminti specialisto išvadą, parengtą BPK 90 straipsnio tvarka, tai jos parengimui baudžiamosios bylos medžiagoje nėra pavedimo tai atlikti psichologei I. J. Psichologė neįspėta dėl jai tenkančios specialisto (BPK 89 straipsnio 4 dalis) atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados parengimą (BPK 89 straipsnio 2 ir 5 dalys). Apygardos teismas netinkamai taikė BPK 89 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių nuostatas ir neįvertino aplinkybės, kad šiai išvadai iš esmės stinga jos parengimo teisėtumo, kas sudaro pagrindą paneigti ją kaip įrodymą byloje. Be to, vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada prieštarauja BPK 90 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nes joje neįrašyti specialisto asmens duomenys – išsilavinimas bei kvalifikacija; specialisto naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Prie specialisto išvados nepridėta vaizdinė medžiaga. Todėl, gynėjo teigimu, Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, yra gauta, pažeidus nurodytų BPK nuostatų reikalavimus išvados parengimo bei gavimo tvarkai ir turiniui, jos teisėtumui, yra neinformatyvi ir formuojanti tendencingą bylos aplinkybių pakeitimą, pritempimą, iškreipianti objektyvią realybę, nepagrįstai neigianti G. V. nekaltumo prezumpciją.

4.7. Gynėjo manymu, iš Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados turinio matyti, kad šis dokumentas rengtas ne siekiant padėti nukentėjusiajai, o įteigti tam tikrus teiginius apie A. J. patirtą seksualinę prievartą. Gynėjo tvirtinimu, akivaizdu, kad psichologei I. J. buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuria ji negalėjo naudotis be policijos tyrėjo pavedimo, be aiškių klausimų, nepagrindus jos kaip specialistės kompetencijos. Pažymi, jog psichologė įvertinime teigia išankstinę nuostatą dėl A. J. patirto seksualinio prievartavimo, kadangi nurodė, kad „panašu, jog patiriamus išgyvenimus sustiprina pastovumo ir stabilumo stoka jai augant – (...) patirtos seksualinės prievartos išgyvenimai“. Psichologė įrašė į tyrimo dalį „Galimai patirtos seksualinės prievartos įvykis ir emocinis atsakas į jį“, kad A. J. vėliau patikslino, kad, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, mamos sugyventinis G. prie jos seksualiai priekabiavo, tačiau daugiau jokių detalių mergina nepateikė. Šios aplinkybės nėra įrodytos. A. J. negalėjo paaiškinti psichologei, kaip ji buvo prievartaujama, nepateikė jokių detalių. Toliau psichologė įrašė, kad pasakojimo metu stebimos įtampos, pykčio, gėdos reakcijos, tačiau šių reakcijų realumo ir kilmės, užduotų klausimų A. J. turinio neįmanoma patikrinti, nes prie išvados nepridėta vaizdinė medžiaga, nors psichologė nenustatytą laiką apklausinėjo A. J. apie seksualinį prievartavimą. Gynėjo manymu, ši įvertinimo išvada gauta, pažeidus BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas dėl duomenų gavimo tvarkos ir jų gavimo teisėtumo. Ji negali būti laikoma teisėtu įrodymu byloje, nes dėl specialisto subjektiškumo, išvados turinio ir užduoties suformulavimo trūkumų, negali patvirtinti G. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

4.8. Gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji nepatvirtino vyriausiosios tyrėjos L. T. surašytų teiginių, jog G. V. ją seksualiai prievartavo kišdamas savo pirštus į jos lyties organus, kad tai buvo ne vieną kartą, jog pirmas kartas buvo tuomet, kai ji buvo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) klasės moksleivė, kad tai vykdavo tuomet, kai ji miegodavo, kad G. V. atsigulęs šalia kišdavo savo pirštus į jos lyties organus ir taip tenkindavo savo lytinę aistrą. Iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad ji nesuprato, kas su ja buvo daroma, negalėjo to paaiškinti, įvertinti ar tokių veiksmų kvalifikuoti. Gynėjo manymu, byloje nenustatyta, kad G. V. tyčia seksualiai prievartavo mažametę A. J. Be to, apžiūrėjus butą, adresu (duomenys neskelbtini), jokių nusikalstamos veikos pėdsakų, pvz., spermos ar kitų pėdsakų nebuvo rasta. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė V. Baranauskaitė specialisto išvadoje Nr. 3512/2020 (10) konstatavo, kad A. J. kūne požymių, jog su ja buvo lytiškai santykiaujama (tame tarpe oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu), nėra. Tolesnė šios ekspertės išvada, kad neatmetama galimybė, jog dėl nukentėjusiosios mergystės plėvės anatominės sandaros galėjo būti atliekamas vaginalinis lytinis aktas nepažeidžiant mergystės plėvės, tėra nepatvirtina hipotezė, nes pati ekspertė nustatė, kad A. J. mergystės plėvė nesužalota.

4.9. Gynėjo teigimu, iš nukentėjusiosios A. J. aiškinimo matyti, kad nukentėjusiosios lytiniai organai nebuvo dirginami ar masturbuojami, pats G. V. nesimasturbavo, nekišo pirštų į mergaitės makštį. Šių aplinkybių nukentėjusioji nenurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. lapkričio 25 d. Todėl, gynėjo manymu, įrašas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-33/2021 12-ame lape („paklausta, kaip tvirkino, iš pradžių atsisako detalizuoti, o tik vėliau patvirtino, kad kišo pirštus į jos lytinius organus“) nepatikrintinas, neparemtas jokia vaizdine medžiaga, vienkartinis ir prieštarauja A. J. parodymams, duotiems 2020 m. lapkričio 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui.

4.10. Kadangi nuteistasis G. V. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, savo veiksmais nesukėlė A. J. ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl jis turėtų būti išteisintas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl G. V. nuteisimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijai G. V. veiksmų teisinė kvalifikacija pagal šį baudžiamąjį įstatymą abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, susijusius su šia veika, ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis G. V. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliantas ginčija dėl G. V. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalį 1 punktą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisakys dėl šių skunde keliamų klausimų ir motyvuotas išvadas pateiks dėl apeliacinio skundo esminių argumentų. Tai, kad apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas neturi pateikti detalių atsakymų į kiekvieną argumentą, pripažįstama ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-572-139/2015, 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2016).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė G. V. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Pripažindamas G. V. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo ir G. V. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

Nuteistojo G. V. gynėjas skunde tvirtina, kad byloje esantys įrodymai ir jų vertinimas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnyje, todėl yra nepakankami pagrįsti, kad nuteistasis padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje. Šie argumentai nepagrįsti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalys). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-471-507/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-28-489/2016, Nr. 2K-160-507/2016, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-314-693/2018).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantas, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš pastarojo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis G. V. kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. kišdamas savo pirštus mažametei A. J. į makštį, tenkino savo lytinę aistrą su A. J. prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės.

Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014). Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-511/2022).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad lytinės prievartos prieš vaikus bylose įrodinėjimo procese yra reikšmingi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai. Svarbiausi įrodymų šaltiniai yra nukentėjusiųjų parodymai, teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu ar mažamečiu vaiku ir kuriems vaikas pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-696/2015). Tokio pobūdžio bylose neretai nukentėjusio vaiko parodymai yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis nustatomos visos įrodinėtinos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, kaip antai nusikalstami veiksmai, jų padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad nuteistasis G. V. seksualiai prievartavo mažametę A. J., rėmėsi pačios nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 2, b. l. 39-48), Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (t. 2, b. l. 7-9), Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis (t. 2, b. l. 103-111), šį ekspertės aktą surašiusių eksperčių D. Prižginės bei Ž. Vilutienės parodymais pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 28-29), vyriausiosios tyrėjos L. T. tarnybiniu pranešimu (t. 2, b. l. 1-2).

Nukentėjusioji A. J. buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 39-48), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 73, 78-80). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad viskas (pastaba – turima omenyje seksualinės prievartos veiksmus) vyko ne dabar (apklausa atlikta 2020 m. lapkričio 25 d.), o kai ji buvo (duomenys neskelbtini) klasėje. Ji nežino, kiek kartų tai vyko, nes neskaičiavo. Nuteistasis liesdavo jos intymią vietą (parodė į priekinę kūno dalį tarp kojų). Buvo taip, kad G. V. bandė kišti pirštus į jos lytinius organus. Nuteistasis tą vietą yra lietęs visaip – ir per nuogą kūną, ir per drabužius. Nukentėjusioji miegodavo ir pabusdavo tada, kai nuteistasis taip pradėdavo daryti. Apie nuteistojo veiksmus mamai iš karto nepasakojo, nes bijojo, kad G. V. gali smurtauti. Apie tai papasakojo tik būdama (duomenys neskelbtini) klasėje. Nukentėjusioji paaiškino, kad ji tyrėjai pasakojo tai, kas užrašyta tarnybiniame pranešime apie nuteistojo veiksmus, lygiai tą patį sakė ir mamai.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji savo parodymus pakeitė ir teigė, jog patirtą seksualinę prievartą išsigalvojo, nes tikėjosi, kad tokiu būdu jai pavyks nutraukti nuteistojo smurtinį elgesį prieš mamą. Natūralu, jog išsiskyrus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, teismui tenka pareiga įvertinti parodymų pakeitimo aplinkybes ir jų patikimumą kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai nukentėjusiosios A. J. parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys.

Aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-165-648/2021). Taip pat nurodyta, jog logiška, kad tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją. Kaip vienas iš kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar yra vykdoma asmens apklausa, laikoma klausimų pobūdis, bendravimo trukmė ir apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2022).

Baudžiamojoje byloje esančioje Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje, pažymėtas nukentėjusiosios nenoras dalintis tiek asmenine, tiek neutralia patirtimi. Taip pat nurodyta, kad paklausta, dėl ko atvyko į pagalbos centrą, A. J. puola gintis, kad „čia nesąmonė, dabar taip nėra, kaimynai kerštavo“ ir tik po to patikslina seksualinės prievartos aplinkybes kad, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, mamos sugyventinis G. prie jos seksualiai priekabiavo, tačiau jokių detalių daugiau mergina nepateikė, buvo stebimos gėdos ir pykčio reakcijos. Kadangi tai vyko prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant išsaugoti parodymų unikalumą, jos pasakojimai ta tema nebuvo skatinami (t. 2, b. l. 7-9).

Vertinant Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados (t. 2, b. l. 7-9) – teisėtumą, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. A1-353 patvirtintas Kompleksinės pagalbos teikimo vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, pagalbos centre rekomendacijas. Šių rekomendacijų 1 punkte yra atskleidžiamas jų tikslas – nustatyti procedūras, kuriomis siekiama užtikrinti teismo medicinos eksperto atliekamą apžiūrą, specialistų, atliekančių vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinio smurto (toliau – vaikas), apklausą ir teikiančių išvadas apie galimai patirtą seksualinį smurtą, taip pat organizuojančių ir (ar) teikiančių trumpalaikę ir (ar) ilgalaikę kompleksinę pagalbą vaikams ir (ar) jų šeimos nariams, veiksmus. Rekomendacijų 9.1.-9.4. papunkčiuose yra detalizuojami pagalbos centro ir kitų specialistų veiksmai, organizuojant vaiko apklausą, teismo medicinos eksperto atliekamą apžiūrą ir teikiant trumpalaikę kompleksinę pagalbą. Konkrečiai rekomendacijų 9.4 papunktyje nurodoma, jog atlikus 9.3 papunktyje nurodytus veiksmus, parengiama išvada dėl vaiko būsenos (gali būti nurodomi vaiko emociniai išgyvenimai ir elgesio sutrikimai, vaiko nuomonė apie situaciją ir reikalingą pagalbą, vaiko poreikiai, susiję su situacija, pagalbos ir paslaugų poreikiai, šeimos požiūris į situaciją, socialinė aplinka) ir pateikiama ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui bei Tarnybai. Taigi byloje esanti Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada buvo surašyta ir pateikta ikiteisminio tyrimo pareigūnams, esant tam teisiniam pagrindui.

Teismas neturi pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji į globos namus (duomenys neskelbtini) buvo nusiųsta ir ten su ja buvo bendraujama teisėtais tikslais. Baudžiamojoje byloje esančiame 2020 m. lapkričio 16 d. prašyme (t. 2, b. l. 3) yra nurodoma, kad nukentėjusioji į globos namus (duomenys neskelbtini) yra siunčiama atlikti psichologinį įvertinimą dėl galimai patirto seksualinio smurto, parengti bei pateikti psichologinio įvertinimo išvadą ir rekomendacijas tolimesnei ilgalaikei kompleksinei pagalbai bei suteikti trumpalaikę psichologinę pagalbą. Tokie patys siuntimo tikslai iš esmės yra atspindimi ir pačioje Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje (t. 2, b. l. 7-9) bei su nukentėjusiąja bendravusios psichologės paaiškinimuose teisme (t. 6, b. l. 97-100). Tokie tikslai yra pagrįsti, nes taip siekiama kaip įmanoma labiau sušvelninti mergaitės patirtą trauminį poveikį, kurį vaikams gali sustiprinti dalyvavimas baudžiamajame procese. Šiuo atveju globos namų (duomenys neskelbtini) specialistai pateikė ilgalaikės kompleksinės pagalbos A. J. rekomendacijas (t. 2, b. l. 10). Bendraujant su nukentėjusiąja į patirtos seksualinės prievartos aplinkybes nebuvo detaliai gilinamasi. Pasak psichologės, seksualinės prievartos aplinkybės išvadoje aprašytos tik tiek, kiek nurodė pati nukentėjusioji atsakydama į klausimą ar žino, dėl kokios priežasties atvyko į globos namus (t. 6, b. l. 97-100). Duomenų, kurie leistų spręsti, kad su nukentėjusiąja dirbę ir bendravę specialistai viršijo jiems nustatytos kompetencijos ribas, siekė padaryti neteisėtą poveikį nukentėjusiosios parodymams, byloje nėra.

Taigi Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, surašyta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, gauta teisėtu būdu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ją vertinti kaip įrodymą BPK 20 straipsnio prasme.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. parodymai apie pirštų kišimą į jos lytinius organus yra neteisingi, nes juos įtakojo nukentėjusiosios nevienkartinės vaiko globos namuose vykusios apklausos, apie jos atžvilgiu nuteistojo vykdomą seksualinę prievartą. Šį argumentą paneigia pirmiau aptartos Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados turinys ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti šį aktą surašiusios specialistės parodymai, kad bendraujant su A. J. buvo siekiama ją paruošti ikiteisminio tyrimo veiksmų ir apklausos atlikimui, jai paaiškintos būsimos procedūros, tačiau mergaitė nebuvo klausinėjama apie konkrečias seksualinės prievartos aplinkybes. Buvo užrašyta tik tai, ką ji atsakė į klausimą, ar žino dėl ko ji buvo atvežta į globos namus (t. 6, b. l. 98).

Be to minėtoje Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyti duomenys apie seksualinės prievartos naudojimą neprieštarauja liudytojos R. A. parodymams, kad nukentėjusioji A. J. dar iki jos patalpinimo į globos namus liudytojai buvo sakiusi, kad bijo mamos sugyventinio, nes jis prie jos lįsdavo, buvo užgulęs, bandė ją išprievartauti (t. 5, b. l. 80). Ekspertė D. Prižginė apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog nebuvo nustatyta, kad su nukentėjusiąja globos namuose iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko pokalbiai, turėję poveikį nukentėjusiosios parodymams apie jos patirtą seksualinę prievartą (t. 6, b. l. 96). Vertindamas šiuos faktinius duomenis pirmiau aptartų kontekste pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo procedūros, vykusios iki A. J. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, lėmė nepalankių nuteistajam parodymų davimą.

Apeliantas tvirtina, kad vyriausiosios tyrėjos L. T. tarnybinio pranešimo turinys (t. 2, b. l. 1-2) rodo, jog tyrėja, pažeisdama BPK reikalavimus, atliko nukentėjusiosios A. J. apklausą. Ši apklausa kelia abejones, nes joje vartojami nukentėjusiajai nebūdingi žodžiai. Be to, gynėjo vertinimu, tyrėjos vykdyta nukentėjusiosios apklausa nulėmė nuteistajam nepalankių aplinkybių, kad jis bandė kišti pirštus į A. J. lytinius organus, tvirtinimą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Todėl mergaitės parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra nepatikimi, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Šie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

2020 m. lapkričio 23 d. tarnybiniame pranešime, pasirašytame vyriausiosios tyrėjos L. T., nurodoma, kad pabendravus su nukentėjusiąja A. J., pastaroji paaiškino, jog G. V. ją seksualiai prievartavo, kišdamas savo pirštus į jos lyties organus, ir tai buvo ne vieną kartą. Pirmas kartas buvo tuomet, kai ji buvo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) klasės moksleivė. Kaip teigė A. J., tai vykdavo tuomet, kai ji miegodavo. Jis atsigulęs šalia kišdavo savo pirštus į jos lyties organus ir taip prievartavo tenkindamas savo lytinę aistrą.

Pagal minėtų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos 3 punktą, aiškinantis pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes (tiek dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, tiek jį pradėjus), rekomenduojama vengti detaliai apklausti nepilnametį BPK nenustatyta tvarka (tokią apklausą pavadinant pokalbiu, pabendravimu ir pan.). Aiškinantis minėto tarnybinio pranešimo surašymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kaip liudytoją apklausė dokumentą surašiusią vyriausiąją tyrėją L. T. (t. 6, b. l. 93-94). Liudytoja L. T. parodė, kad su nukentėjusiąja vykęs pokalbis tetruko 5 minutes. Šio pokalbio metu tyrėja tik paklausė, ar A. J. yra nukentėjusi, ar G. V. prieš ją atliko kokius nors negerus veiksmus, o A. J. toliau pati jai pasakojo aplinkybes, kurias ji aprašė ir įvertino tarnybiniame pranešime. Šių liudytojos parodymų nepaneigia kiti bylos faktiniai duomenys. Juos patvirtina nukentėjusiosios pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodyta aplinkybė, kad ji tyrėjai nurodė teisingas seksualinės prievartos aplinkybes, kad buvo taip, jog nuteistasis bandė kišti savo pirštus į jos lytinius organus. Be to byloje nėra tokių duomenų, kurie tvirtintų, kad liudytoja L. T. būtų siekusi nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, o apeliantas tokių duomenų skunde taip pat nenurodė. Taigi netikėti liudytojos L. T. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl juos vertina kitų įrodymų kontekste.

Skunde nurodyta aplinkybė, kad tarnybiniame pranešime vartojami vaikui nebūdingi teisiniai išsireiškimai ir kvalifikuojami nuteistojo veiksmai kaip seksualinis prievartavimas, neprieštarauja tyrėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytai aplinkybei, jog nukentėjusioji nebuvo detaliai klausinėjama apie galimos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nebuvo vykdoma jos apklausa, o dokumentas surašytas, tyrėjai vertinant jai pateiktą informaciją. Esant šioms aplinkybėms, pačios nukentėjusiosios tyrėjai suteikti duomenys negali būti vertinami, kaip faktinė nepilnametės apklausa, atlikta pažeidžiant nepilnamečio liudytojo apklausai taikomus BPK reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie tvirtintų, kad, surašant pokalbio su nukentėjusiąja metu gautus duomenis tarnybiniame pranešime, buvo siekiama ne jame nurodytų tikslų (nustatyti tyrimo kryptis ir reikalingus atlikti neatidėliotinus veiksmus), o kitų tikslų – dirbtinai sukurti G. V. kaltę patvirtinančius įrodymus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundo argumentai, jog tarnybinis pranešimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad tyrėjos L. T. surašyto Tarnybinio pranešimo turinys paneigia nukentėjusiosios A. J. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotų parodymų teisingumą.

Iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų matyti, jog mergaitės tyrimo metu klausimai, susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nukentėjusiajai kėlė stiprias reakcijas – įtampą, pyktį, atsiribojimą. Ekspertizės metu A. J. pakartojo anksčiau duotų savo parodymų esmę. Paklausta, kaip G. ją tvirkino, iš pradžių ji atsisakė detalizuoti ir tik vėliau patvirtino, jog jis kišdavo pirštus po rūbais į jos lytinius organus ir tai darė ne vieną kartą. Ekspertė D. Prižginė, duodama parodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 28-29; t. 6, b. l. 94-97), patvirtino, jog nukentėjusioji nenorėjo kalbėti apie jos atžvilgiu padarytus seksualinės prievartos veiksmus ir siekė viską pamiršti. Nukentėjusioji patvirtino, kad apie G. veiksmus ji sakė savo motinai, kuri ant jo šaukė. Tada G. mamą mušė. Mergaitė bijojo, kad, jei ji apie nuteistojo veiksmus kažkam pasakys, pastarasis mamą gali užmušti. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiriamosios parodymai apie seksualinę prievartą paremti realia jos patirtimi, jos parodymais galima tikėti ir jais remtis. Dabartinės nukentėjusiosios žinios lytiškumo tema atitinka jos amžių, tačiau kai seksualinė prievarta jos atžvilgiu prasidėjo, ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir tuomet ji dar negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės (pobūdžio ir reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai į juos reaguoti – jiems priešintis. Nukentėjusiajai stiprią baimę kėlė ne tik vyro smurtinis elgesys, bet ir jos motinos D. R. bejėgiškumas ginant ir saugant tiek save, tiek savo dukterį. D. R. nesikreipė į policiją ir toliau palaikė santykius su galimai fiziškai bei psichologiškai smurtaujančiu nuteistuoju, o tai gilino A. J. nepasitikėjimą kitais ir neviltį, jog tiesos atskleidimas nuo smurto jos neapsaugo ir neužtikrina saugios aplinkos (t. 2, b. l. 103-111). Liudytoja D. R. nepatvirtino, jog dukra jai sakė apie tai, kad jos sugyventinis G. V. seksualiai mergaitę prievartavo. Vertinant pirmiau aptartas aplinkybes apie šios liudytojos santykius su nuteistuoju ir jos bejėgiškumą, ginant ir saugant savo dukrą, tokia D. R. pozicija abejonių dėl ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų nukentėjusiosios parodymų teisingumo teisėjų kolegijai nekelia. Tam neprieštarauja kiti bylos duomenys.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji augo nesaugioje, smurtinėje aplinkoje. Pagal jos iškvietimus į gyvenamąją vietą ne kartą vyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 92, 95, 114, 116, 137, 188-193). G. V. yra ne kartą teistas dėl nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš nukentėjusiosios motiną D. R., padarymo (t. 4, b. l. 50-53, 57-60).

Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų nuteistojo bei liudytojos D. R. telefoninių pokalbių (t. 3, b. l. 26-29) bei nuteistojo ir nukentėjusiosios slapta užfiksuotų pokalbių (t. 3, b. l. 97-115) matyti, kad nuteistasis, dar būdamas suimtas, telefonu ėmė pasakoti liudytojai D. R. apie „tikrų“ parodymų davimą, parodymų „panaikinimą“. Vėliau, vos tik paleistas iš suėmimo, nuteistasis jau tiesiogiai skatino nukentėjusiąją „panaikinti tuos pagrindinius parodymus arba juos anuliuot“. Šių pokalbių turinyje atsispindi konkreti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų pakeitimo versija (kurią nukentėjusioji buvo aptarusi su savo motina) – esą buvo skyrybos, piktumai, buvo siekiama, kad nuteistasis nesmurtautų ir negyventų kartu. Būtent tokią versiją, šalia esant motinai, nukentėjusioji, neigdama G. V. seksualinę prievartą, pateikė teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 5, b. l. 73). Šie faktiniai duomenys neprieštarauja tam, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pakeitė nuteistajam naudinga linkme dėl G. V. ir savo motinos jai padaryto poveikio. Teisėjų kolegija A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, pakeitimo aplinkybes vertindama kartu su pirmiau aptartais faktiniais duomenimis apie nuteistojo įtaką nukentėjusiosios motinai, motinos nesugebėjimą apginti savo vaiką nuo sugyventinio seksualinės prievartos ir dėl to susiformavusią nukentėjusiosios nesaugumo būklę, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. teisminio nagrinėjimo metu parodymai duoti nuteistojo G. V. ir liudytojos D. R. įtakoje, pastariesiems siekiant palengvinti nuteistojo teisinę padėtį, todėl juos vertinti kaip objektyvius įrodymus, atitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, juos paneigia pirmiau aptarti, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai: ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti A. J. parodymai (t. 2, b. l. 39-48), kur ji patvirtino, jog nuteistasis liesdavo jos intymią vietą (parodė į priekinę kūno dalį tarp kojų) ir bandė kišti pirštus į jos lytinius organus, tarnybinis pranešimas (t. 2, b. l. 1-2), Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (t. 2, b. l. 7-9), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 103-111), liudytojų parodymai, ekspertės ir specialistės paaiškinimai, duoti bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Šie faktiniai duomenys papildo vienas kitą ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kad nuteistasis G. V. kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai prievartavo mažametę A. J., prieš jos valią kišdamas pirštus į jos makštį.

Nors G. V. kategoriškai neigė seksualiai prievartavęs A. J., tačiau po paleidimo iš suėmimo į laisvę jo pokalbių su nukentėjusiąja turinys (t. 3, b. l. 97-115) rodo, jog nuteistasis nesistebėjo nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, neklausė, kodėl A. jį apkalbėjo ar melavo, tačiau A. J. pasakė, kad „jei aš būčiau žinojęs, kad gausis va tokia nesąmonė, niekada gyvenime nebūčiau lindęs, supranti?“, taip netiesiogiai ir pats patvirtino, kad iš tiesų jis padarė nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytus seksualinės prievartos veiksmus.

Kad šiuos nusikalstamus veiksmus jis padarė siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, patvirtina jo pokalbių su D. R. ir nukentėjusiąja turinys, iš kurio matyti, kad jis į mergaitę žiūrėjo ne kaip į vaiką, o kaip į sekso partnerę.

Šioje baudžiamojoje byloje pasitvirtino, kad seksualinę prievarta prieš savo sugyventinės dukrą nukentėjusiąją A. J. nuteistasis naudojo, kai ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. mažametė. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog tokio amžiaus A. J. dar negalėjo suprasti su ja atliktų veiksmų esmės (pobūdžio ir reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai į juos reaguoti ir pasipriešinti. Apie patirtą prievartą ji motinai pasipasakojo tik (duomenys neskelbtini) klasėje, kai pradėjo daugiau suprasti apie su ja atliktų veiksmų esmę ir kad tai yra netinkamas elgesys (t. 2, b. l. 103-111). Vertindamas šiuos faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad seksualinio prievartavimo metu nukentėjusioji dėl mažametystės buvo bejėgiškos būklės, kuria nuteistasis pasinaudojo. Seksualinės prievartos veiksmus nuteistasis padarė prieš mažametį asmenį. Ši aplinkybė yra veiksmus kvalifikuojanti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas G. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal šį baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiosios makštyje nebuvo nustatyti mergystės plėvės pažeidimai ir kad apžiūrėjus įvykio vietą nebuvo nustatyti seksualinio prievartavimo pėdsakai, nepaneigia, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotus veiksmus. Nagrinėjamoje byloje įvykio vieta, kur gyveno ir pats nuteistasis, buvo apžiūrėta praėjus daug laiko po įvykio. Taigi, vertinant nustatytas įvykio aplinkybes, rasti nustatytą seksualinę prievartą patvirtinančius ar paneigiančius pėdsakus, buvo menka tikimybė. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. J. makštyje sužalojimų nerasta. Ši išvada yra susijusi ne tik su jai padaryto poveikio intensyvumu, bet ir su pačios nukentėjusiosios mergystės plėvės anatomine sandara, kas tvirtina, kad seksualinės prievartos veiksmai galėjo būti padaryti ir nesužalojant mažametės lytinių organų. Taigi, šie skunde nurodyti duomenys pirmosios instancijos teismo nustatytų seksualinės prievartos aplinkybių nepaneigia.

Dėl G. V. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą

BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį asmenį.

Pirmosios instancijos teismas G. V. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad jis, seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas nukentėjusiąją A. J., nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. savo nusikalstamais veiksmais A. J. sukėlė kitus elgesio sutrikimus (F91.8).

Apeliantas nesutinka su G. V. nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Jis apeliacinio proceso metu laikėsi pozicijos, jog neigiamus padarinius nukentėjusiosios sveikatai galėjo nulemti ne nuteistojo panaudota seksualinė prievarta, bet kitas (šioje byloje nenagrinėjamas) jo elgesys mergaitės motinos atžvilgiu.

Baudžiamojoje byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 2, b. l. 103-111) yra konstatuota, jog A. J. nustatyti kiti elgesio sutrikimai (F91.8), kilę sąsajoje su byloje tiriama nusikalstama veika (tiriamais G. V. veiksmais) ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ateityje gali formuotis sunkesni elgesio ir/ar emocijų sutrikimai, stabilūs asmenybės pokyčiai, turėsiantys reikšmingos įtakos nukentėjusiosios kokybiškų tarpasmeninių santykių kūrimui, darbinei veiklai bei socialinei adaptacijai. Rekomenduojama ilgalaikė psichoterapinė pagalba, orientuota į trauminių patirčių įveikimą ir bendrą psichologinį stiprinimą (ekspertizės akto 8 ir 9 punktai). Siekiant patikslinti, kurie konkretūs nuteistojo veiksmai sukėlė šiuos ekspertizės akte aprašytus padarinius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos buvo apklausta ekspertė Ž. Vilutienė (t. 5, b. l. 28-29; t. 6, b. l. 94-97). Iš jos parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad įtakos nustatyto elgesio sutrikimo susiformavimui turėjo ir ankstesnės patirtys (namų aplinkoje stebėtas fizinis smurtas). Apeliacinės instancijos teisme ekspertė patvirtino, kad lemiamą reikšmę susiformuojant padariniams – nesunkiam sveikatos sutrikdymui, pasireiškusiam kitais elgesio sutrikimais (F91.8), turėjo būtent nuteistojo panaudota seksualinė prievarta. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti ekspertės pateiktomis išvadomis, nes jų nepaneigia jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstą išvadą, kad G. V. mažametę A. J. seksualiniai prievartaudamas ir tvirkindamas, sukėlė kitus jos elgesio sutrikimus (F91.8) ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Šiuos nuteistojo nusikalstamus veiksmus apygardos teismas tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumą (padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas (BK 150 straipsnio 4 dalis) ir du apysunkiai (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas, BK 153 straipsnio 1 dalis), kaltės formą ir rūšį (seksualinis prievartavimas ir tvirkinamieji veiksmai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, o nesunkus sveikatos sutrikdymas – veikiant netiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų stadiją (visos nusikalstamos veikos baigtos), nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (anksčiau teistas, nusikalto neišnykus teistumui, administracinėmis nuobaudomis baustas 28 kartus). Įvertinęs šias bausmei individualizuoti ir jai skirti reikšmingas bylos aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti už kiekvieną iš nusikaltimų paskyrus baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmę.

Kaip minėta, G. V. nusikalto būdamas ne kartą teistas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jis padarė nusikalstamas veikas, kurių pasekmes nukentėjusioji galimai jaus ir ateityje (savivertės klausimais, taip pat bendraudama su kitais žmonėmis, mėgindama su jais kurti normalius, sveikus santykius). Sprendžiant iš slapta nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje užfiksuotų nuteistojo ir nukentėjusiosios pokalbių, G. V., žinodamas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, kuriame jis buvo įtariamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, toliau veikė nusikalstamai ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje. Tai rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą ir nenorą daryti teigiamas išvadas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, G. V. parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį, įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Šias bausmes bendrindamas tarpusavyje ir su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, apygardos teismas tinkamai taikė bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 2 punktas, 9 dalis). Taigi skundžiamu nuosprendžiu ir dviem nuosprendžiais paskirtos subendrintos bausmės taip pat nėra pergriežtos.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neišdėstė jokių konkrečių argumentų ir prašymų, susijusių su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų

Apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, 2022 m. liepos 25 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 55 straipsnio 4 ir 5 dalių, 322 straipsnio 2 dalies nuostatomis, buvo pripažinta, jog siekiant užtikrinti nukentėjusiosios A. J. interesų apsaugą yra būtinas jos įgaliotos atstovės dalyvavimas. Šia nutartimi nukentėjusiosios įgaliotąja atstove buvo paskirta advokatė S. Kupčiūnienė. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. sausio 23 d. pažymoje nurodoma, jog dėl nukentėjusiosios interesų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, buvo patirta 120 Eur išlaidų, kurias prašo priteisti iš nuteistojo G. V. valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.

Apeliacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo skundą, kuris yra atmetamas. Nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė apeliacinio proceso metu aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, pasisakė byloje nagrinėjamais klausimais baigiamosiose kalbose. Prašoma priteisti suma yra pagrįsta dokumentais, proporcinga darbo sąnaudoms ir tikrai nėra per didelė. Nuteistasis yra darbingo amžiaus. Esant šioms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas tenkinamas, iš nuteistojo G. V. valstybės naudai išieškant 120 Eur nukentėjusiosios atstovavimo išlaidoms padengti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. V. gynėjo advokato Egidijaus Milašiaus apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo G. V. valstybės naudai 120 Eur nukentėjusiosios atstovavimo išlaidoms padengti.

Teisėjos Jolanta ČepukėnienėVitalija NorkūnaitėRegina Pocienė