Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-36-318/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-03-29
Bylos Nr.: 1A-36-318/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-64-1-01515-2011-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Linas Šiukšta, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: A. U., E. B., L. L.
Advokatai: Gintautas Malaveckas

Kategorijos

1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-318/2018Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01515-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.; 1.1.7.3.1.;1.1.8.1.1.;1.2.19.1.2.1.;1.2.19.3.2.1.; 2.1.7.1.;2.1.7.4.1.;2.2.4.3.;2.3.2.2.13

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos ir Daivos Pranytės – Zalieckienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,nuteistajam A. U.,gynėjams advokatams Gintautui Malaveckui, Valerijui Karpovui, Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B., A. U. ir L. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 90 MGL dydžio (3 389,40 Eur) bauda,pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, E. B. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridėjus švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. U. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) – 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda,pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) – 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. U. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridėjus švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šakių rajono apylinkės teismo 2014-09-08 nuosprendžiu, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2016-05-23 nuosprendžiu, paskirta bausme visiško bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia nustatyta nuo Kauno apygardos teismo 2016-05-23 nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – 2016-05-23.

Vadovaujantis BVK 22 straipsniu, A. U. įpareigotas baudą sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. L. pripažinta kalta ir nubausta:pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) – 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda,pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl V. S. egzamino) – 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda,pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) - 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda,

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. egzamino) – 70 MGL dydžio (2 636,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, L. L. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridėjus švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, išieškotos valstybės naudai konfiskuotino turto (kyšio dalyko) vertę atitinkančios pinigų sumos: iš R. Z. - 27, 51 Eur, iš E. B. - 27,51 Eur, iš L. L. - 90 Eur, R. D. – 300 Eur, A. U. – 50 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš R. D. paimti 150 Eur - konfiskuoti.

Tuo pačiu nusprendžiu yra pripažinti kaltais ir nuteisti R. Z., R. D., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. B. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbiami) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbiami) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliu kartu su R. Z., kuris buvo valstybės tarnautoju – dirbo (duomenys neskelbiami) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbiami) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiuoju patruliu, veikdami bendrininkų grupėje, 2014-10-03 apie 15.00 val., prie parduotuvės „A“, adresu (duomenys neskelbiami), E. B. sustabdė A. M. vairuojamą UAB „D“ priklausantį automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojui nurodė, kad jis neva važiavo be leidimo automobiliu - kelių transporto priemone, viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, todėl padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje, už kurį gresia didelė bauda, po to nurodė A. M. vykti paskui jų tarnybinį automobilį, o sustojus maždaug už trijų šimtų metrų nuo parduotuvės (duomenys neskelbiami) gatvėje, sakydamas „nu, jei su juo susitarsi“, taip pareikalavo duoti kyšį ir A. M. nurodė tiesiogiai dėl kyšio dydžio tartis su bendrininku R. Z. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tai yra kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalį.

R. Z., tęsdamas nusikalstamą veiką, būdamas greta E. B., A. M. siūlomų 50 Lt, po to siūlytų 100 litų kyšio nepriėmė, sakydamas „juokinga suma“, taip tiesiogiai pareikalavo didesnės vertės kyšio ir sutiko su A. M. siūloma 200 litų (57,92 eurų) kyšio suma.

A. M. nuėjus iš savo automobilio atsinešti 200 litų ir sugrįžus į pareigūnų tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir abiem pareigūnams pasakius, kad turi tik 190 litų, E. B. ir R. Z. sutiko su pareikalauto didesnio kyšio suma ir tai suprasdami, tiesiogiai priėmė A. M. ant tarnybinio automobilio galinės sėdynės paliktus 190 litų (55,03 eurų) kyšį, kaip dalį iš 200 litų (57,92 eurų) reikalauto kyšio, už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, pažeidimo nefiksavo, A. M. leido vykti toliau, o vėliau priimtus pinigus E. B. ir R. Z. pasidalino.

E. B. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, vykdydamas D. B. prašymą, gautą per (duomenys neskelbiami) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbiami) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiąjį patrulį R. Z., siekiantį už kyšį neteisėtai išlaikyti praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų „B“ kategorijos patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, 2015-01-22 mobiliojo ryšio telefonu paskambino pažįstamam A. U. ir jam perdavė D. B. ir R. Z. gautą prašymą papirkti Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą, atliksiantį D. B. praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimus ir kad šis egzaminą įvertintų teigiamai.

A. U. sutikus bendrininkauti paperkant valstybės tarnautoją D. B. interesais, 2015-01-23, apie 11.53 val., pokalbio telefonu su A. U. metu, gavo jo nurodymą atsiųsti D. B. duomenis, egzamino laikymo datą ir valandą, bei turėti iš anksto kyšiui skirtus pinigus. Tęsdamas nusikalstamą susitarimą, E. B. 2015-01-23 11.55 ir 11.56 val. iš savo mobiliojo ryšio telefono išsiuntė SMS pranešimus į A. U. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbiami) su tekstais: „D. B. (duomenys neskelbtini) „2015 01 29 08.15“, o pokalbio telefonu metu apie 12.02 val., gavo iš A. U. informaciją, jog papirkimui reikalingi 185 eurai, o tą pačią dieną, apie 14.11 val. pokalbio metu papildomai paaiškino, kad papirkimui perduos savo pinigus, o kitą dieną jis E. B. turės pinigus jam grąžinti.

Bendrininkui A. U. vykdant šį susitarimą ir žinant, kad L. L. turi pažįstamą valstybės tarnautoją VĮ „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, šis mobiliojo ryšio telefonu susiskambino su L. L., perdavė D. B. prašymą, jo duomenis, nurodė egzamino laikymo datą ir laiką ir susitarė VĮ „R“ darbuotojui kaip kyšį paduoti 180 eurų. Dėl to 2015-01-23 susitikimo (duomenys neskelbiami) metu, A. U. perdavė L. L. savo 180 eurų, tikslu per ją 150 eurų perduoti valstybės tarnautojui – Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D.

Bendrininkei L. L. vykdant šį susitarimą, ji gautus iš A. U. D. B. duomenis ir egzaminavimo laiką, 2015-01-23 SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. B. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

Taip veikdamas per bendrininkus, E. B. netiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis, esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. B. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015-01-29 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. B. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus VĮ „R“ generalinio direktoriaus 2013-12-23 įsakymu Nr. V-233 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų“ aprašo 2-ame ir 9 p.p., kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. B. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo E. B. ir jo bendrininkų R. Z., A. U., L. L. valios, D. B. 2015-01-29 egzamino nelaikė tądien paaiškėjus, kad už ankstesnį teisės pažeidimą D. B. yra taikomas laikinas draudimas laikyti vairavimo egzaminą ir įgyti teisę vairuoti transporto priemonę. Dėl šios priežasties bendrininkė L. L. gautus kyšiui pinigus - 180 eurų grąžino A. U., šis grąžino E. B. B., E. B. grąžino R. Z., o šis - D. B..

Taip E. B., veikdamas kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bendrininkų grupėje su R. Z., A. U., per tretįjį asmenį - bendrininkę L. L., netiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 eurų kyšį, ir taip papirko valstybės tarnautoją - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus - praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog už 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų, numatytu apraše, nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai.

L. L. nuteista pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015-01-22 gavusi pažįstamo A. U. prašymą, gautą iš bendrininkų E. B. ir R. Z., padėti už kyšį D. B. neteisėtai išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti su jais paperkant D. B. interesais.

Tuo tikslu, bendrininkas A. U. nurodė D. B. duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką bei susitarė VĮ „R“ darbuotojui kyšiui duoti 180 eurų ir 2015-01-23 susitikimo (duomenys neskelbiami) metu, prie savo gyvenamosios vietos iš A. U. priėmė 180 eurų, tikslu 150 eurų perduoti valstybės tarnautojui – Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D.

Vykdydama šį susitarimą, L. L. gautus iš A. U. D. B. duomenis ir egzaminavimo laiką, 2015-01-23 SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. B. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

Taip veikdama su bendrininkais A. U., E. B., R. Z., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. B. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015-01-29 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. B. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus VĮ „R“ generalinio direktoriaus 2013-12-23 įsakymu Nr. V-233 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų“ aprašo 2-ame ir 9 p.p., kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. B. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo L. L. ir bendrininkų A. U., R. Z., E. B. valios, D. B. 2015-01-29 egzamino nelaikė tądien paaiškėjus, kad už ankstesnį teisės pažeidimą D. B. yra taikomas laikinas draudimas laikyti vairavimo egzaminą ir įgyti teisę vairuoti transporto priemonę. Gavusi šią informaciją iš bendrininko A. U., dėl šios priežasties kitą dieną grąžino A. U. jo duotus 180 eurų, šis juos grąžino E. B., šis vėliau perdavė R. Z., o šis - D. B.

Tokiu būdu L. L., veikdama kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bendrininkų grupėje su A. U., E. B., R. Z., tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 eurų kyšį, o šiam prižadėjus priimti kyšį, papirko valstybės tarnautoją - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog už 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai.

L. L. nuteista pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji 2015-02-14 gavusi pažįstamo V. K. prašymą, gautą iš S. S., padėti už 180 eurų kyšį S. S. dukrai V. S. išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti paperkant VĮ „R“ darbuotoją V. S. interesais.

Tuo tikslu L. L., 2015-02-17 iš V. K. mobiliojo ryšio telefono gavo SMS, su tekstu: „V. S. a/k (duomenys neskelbtini) 2015-02-24 14:15 ktg b“ ir vykdydama šį susitarimą, ji gautus šiuos duomenis, 2015-02-19, apie 18.55 val. SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant to asmens prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

Tęsdama nusikalstamą veiką L. L., laikotarpiu nuo 2015-02-17 iki 2015-02-24, tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, savo namuose, adresu (duomenys neskelbiami), priėmė iš V. K. sutartą 180 eurų, gautą iš S. S., iš jų skirtą 150 eurų kaip kyšį, paperkant VĮ „R“ darbuotoją R. D.

Taip veikdama kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistais S. S. ir V. K., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis esant sąlygai – jeigu bus paskirtas V. S. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015-02-24 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir V. S. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu V. S. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus VĮ „R“ generalinio direktoriaus 2013-12-23 įsakymu Nr. V-233 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų“ aprašo 2-ame ir 9 p.p., kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, V. S. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

2015-02-24 R. D. vykdant egzaminuotojo įgaliojimus ir atlikęs V. S. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimą, pagrįstai ir teisėtai jos egzaminą įvertinto teigiamai, po ko L. L., 2015-03-02 (duomenys neskelbiami), prie pašto, perdavė Valstybinės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistui R. D. 150 eurų kyšį, už susitarimą neteisėtai neveikti jam vykdant įgaliojimus, o likusius 30 eurų ji pasiliko sau, kaip atlygį už bendrininkavimą paperkant valstybės tarnautoją.

Tokiu būdu ji, veikdama kartu su V. K. ir S. S., kurie teismo sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiesiogiai susitarė duoti kyšį ir jį davė valstybės tarnautojui - Valstybės įmonės „ R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistui R. D., tai yra papirko šį valstybės tarnautoją, siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog duos 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins V. S. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus ir jos egzaminą įvertins teigiamai, bei kyšį davė.

A. U. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-03-20 iki 2015-03-21, bendraudamas (duomenys neskelbiami) su D. V., gavo jos prašymą surasti asmenis, galinčius už kyšį padėti jai neteisėtai išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „ R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko surasti tokius asmenis ir bendrininkauti juos paperkant jos interesais. To paties susitikimo metu, A. U. D. V. paaiškino, kad žino asmenis, galinčius padėti išlaikyti egzaminą, nurodė, jog tai kainuos 230 eurų. Gavęs iš D. V. 230 eurų, skirtų kyšiui, nurodė jai užrašyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, egzamino laikymo datą ir norimą kategoriją.

Tęsdamas nusikalstamą susitarimą ir žinodamas, kad L. L. turi pažįstamą darbuotoją VĮ „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, A. U. 2015-03-20 nuvyko į (duomenys neskelbiami) pas L. L., perdavė D. V. prašymą papirkti valstybės tarnautoją – Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotoją, vykdantį praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimus ir vertinimus, kad šis 2015-04-18 neteisėtai neveiktų vykdydamas savo įgaliojimus ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus 2008 m. rugsėjo 10 d. LR Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų „Motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos apraše“, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo praktikos egzaminą įvertintų teigiamai.

L. L. sutikus bendrininkauti, A. U. ten pat jai perdavė D. V. asmens duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką, 180 eurų, gautų iš D. V., iš kurių 50 eurų pasiliko sau už bendrininkavimą, tikslu per ją 150 eurų kyšį perduoti valstybės tarnautojui – Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., veiksiančiam D. V. interesais.

Vykdydama šį susitarimą, L. L. gautus D. V. asmens duomenis ir egzaminavimo laiką 2015-03-21, apie 11.59 val. SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti to asmens vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. V. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

Taip veikdama su bendrininku A. U., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. V. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015-04-18 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus minėtame tvarkos apraše, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U., bendrininkės L. L. ir R. D. valios, D. V. vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas kitas, šioje veikoje nedalyvavęs VĮ „R“ darbuotojas G. T., todėl R. D. susitarimo neveikti neteisėtai neįvykdė, tačiau sužinojęs, jog egzaminą D. V. išlaikė, dėl šios priežasties R. D. 2015-04-20, apie 9 val. nuvyko pas L. L., o šioji jam perdavė A. U. duotus kyšiui pinigus – 150 eurų.

Tokiu būdu A. U., veikdamas kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bendrininkų grupėje su L. L., tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 eurų kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog už 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai.

L. L. nuteista pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015-03-20 gavusi pažįstamo A. U. prašymą, gautą iš D. V., padėti už 180 eurų kyšį jai išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti paperkant VĮ „R“ darbuotoją D. V. interesais.

Tuo tikslu L. L. 2015-03-20 (duomenys neskelbiami), iš atvykusio A. U. gavo D. V. asmens duomenis, egzamino datą ir laiką, bei kyšiui skirtus 180 eurų, gautus iš D. V., ir vykdydama šį susitarimą, ji gautus šiuos duomenis 2015-03-21, apie 11.59 val., SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti to asmens vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. V. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

Taip veikdama su bendrininku A. U., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., šiam pažadėjus, kad esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. V. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015-04-18 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus VĮ „R“ generalinio direktoriaus 2013-12-23 įsakymu Nr. V-233 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų“ aprašo 2-ame ir 9 p.p., kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos, bendrininko A. U. ir R. D. valios, D. V. vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas kitas, šioje veikoje nedalyvavęs VĮ „R“ darbuotojas G. T., todėl R. D. susitarimo neveikti neteisėtai neįvykdė, tačiau sužinojęs, jog egzaminą D. V. išlaikė, dėl šios priežasties R. D. 2015-04-20, apie 9 val. nuvyko pas L. L. ir atsiėmė A. U. duotus kyšiui pinigus – 150 eurų, o L. L. už bendrininkavimą 30 eurų pasiliko sau.

Tokiu būdu L. L., veikdama kartu su D. V., kuri atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bendrininku A. U., tiesiogiai susitarė su R. D. duoti kyšį ir jį davė šiam valstybės tarnautojui - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistui, tai yra papirko šį valstybės tarnautoją, siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog duos 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus ir jos egzaminą įvertins teigiamai.

L. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015-04-08 gavusi V. J. prašymą, gautą iš S. L., padėti už 180 eurų kyšį A. J. išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti paperkant VĮ „R“ darbuotoją A. J. interesais.

Tuo tikslu, L. L. 2015-04-08 iš S. L. mobiliojo ryšio telefono gavo SMS pranešimą, su tekstu: (duomenys neskelbtini) A. J. 11 val. 2015:04.09“ ir vykdydama šį susitarimą, ji gautus šiuos duomenis tą pačią dieną, apie 11.44 val. SMS pranešimu nusiuntė Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 eurų kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant to asmens prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

S. L., kuri atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, 2015-04-08 gautus 180 eurų, skirtų papirkti VĮ „R“ darbuotoją R. D. ir gautus iš V. J., L. L. nurodymu, ji nunešė ir paliko maisto prekių parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbiami) E. Z., kuri šioje veikoje nedalyvavo.

Taip L. L. veikdama kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistais S. L. ir V. J., susitarus, o R. D. pažadėjus, kad esant sąlygai – jeigu bus paskirtas A. J. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino egzaminuotoju ir vertintoju, 2015-04-09 neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos VRM 2008-09-10 įsakymu Nr.1V-329 patvirtintame apraše „dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 p. - egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius TP valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „R“ darbuotojai ir A. J. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu A. J. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, numatytus, numatytus VĮ „R“ generalinio direktoriaus 2013-12-23 įsakymu Nr. V-233 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų“ aprašo 2-ame ir 9 p.p., kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, A. J. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo L. L. valios, A. J. vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas kitas, šioje veikoje nedalyvavęs VĮ „R“ darbuotojas V. U., todėl R. D. susitarimo neveikti neteisėtai neįvykdė, tačiau sužinojęs, jog egzaminą A. J. išlaikė, dėl šios priežasties L. L. nurodymu 2015-04-09 nuvyko pas E. Z. ir atsiėmė kyšiui paliktus pinigus – 150 eurų, o likusius 30 eurų vėliau pasiėmė ji pati už bendrininkavimą.

Tokiu būdu L. L., veikdama kartu su S. L., V. J., kurie teismo sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiesiogiai susitarė, o šis prižadėjo priimti kyšį ir jį davė valstybės tarnautojui - Valstybės įmonės „ R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistui R. D., tai yra papirko šį valstybės tarnautoją, siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarus, jog duos 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins A. J. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus ir jo egzaminą įvertins teigiamai.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, ir dėl šio kaltinimo jį išteisinti; sumažinti jam pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtą baudą.Apeliantas nurodo, kad jis itin aktyviais veiksmais, specialiai sukuriant dirbtines situacijas, buvo pareigūnų kurstomas paimti kyšį (liudytojas A. M. nuo 2014 m. lapkričio mėnesio, turėdamas jam pareigūnų duotus nurodymus, važinėjo po miestą, darė administracinės teisės pažeidimus ir provokavo paimti kyšį). Nuo to momento, kai jis atsisakė priimti kyšį, jis negalėjo būti toliau provokuojamas paimti kyšį. Teisme pareigūnų veiksmų teisėtumas liko neįvertintas. Byloje neaišku, kada R. M. buvo leidžiama veikti išgalvoto asmens R. M. duomenimis ir naudoti automobilį VW Golf bei imituoti administracinius teisės pažeidimus. Taip pat, anot apelianto, teisme liko neįvertinta ir tai, kad jo duoti parodymai buvo išgauti imuniteto skyriaus pareigūnams pamelavus apie greitą bylos baigtį. Apelianto teigimu, tokia pinigų suma – 190 Lt tikrai nebuvo tokia, dėl kurios jis būtų sutikęs padaryti nusikaltimą. Byloje yra duomenų, kad jam buvo siūlomos ir didesnės pinigų sumos už tam tikrų veiksmų neatlikimą (pvz. 1 400 Lt), tačiau jis siūlomų pinigų nepaėmė. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ginčija tik dėl jam paskirtos bausmės – baudos dydžio. Nurodo, kad jam paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė. Teisme, sprendžiant dėl baudos dydžio, liko neįvertinta tai, kad jis yra dviejų organizacijų vadovas ((duomenys neskelbiami) jaunimo organizacijos pirmininkas bei povandeninės medžioklės klubo ,,B“ prezidentas), organizacijos nariai juo pasitiki, be to, yra vykdomos akcijos ,,(duomenys neskelbiami)“ organizatorius. Už šios akcijos organizavimą yra gavęs ne vieną aukščiausios miesto valdžios padėką. Taip pat nevertintas ir jo gaunamas uždarbis (apie 500 Eur), tai, kad jis neturi jokių piniginių santaupų, augina du vaikus (3 ir 9 metų), būsto įsigijimui iš banko yra paėmęs paskolą (paskola suteikta 25 metams, įmoka siekia 100 Eur). Apelianto teigimu, sumokėti baudą - 3 766 Eur per metus jis nepajėgtų.

Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendį bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.Apeliantas, ginčydamas jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo, kad jokios pavojingos nusikalstamos veikos nepadarė, jo kaltė grindžiama prielaidomis, tikėtinais ar keliančiais abejonę, neteisėtu būdu gautais įrodymais, išvadomis, neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes visa tai sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.Apeliantas skunde teigia, kad baudžiamasis procesas buvo neteisėtas nuo pat pradžių, todėl jis buvo persekiojamas neteisėtai. Teismas nuosprendyje nieko dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo nepasisakė, gynybos argumentai liko neįvertinti, tuo pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, 2K-57-696/2017), kurią, anot apelianto, teismas ignoravo, nors jos sąsajos su šia nagrinėjama byla yra akivaizdžios. Tiek nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, tiek kiti neviešo pobūdžio veiksmai – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir įrašų darymas negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę. Jie turi būti tęsiami tik tiek, kiek tai būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mąstą. Anot apelianto, jis pateko būtent į tokią dirbtinai ir nepagrįstai sudarytą situaciją, kilusią dėl pareigūnų veiksmų, prasidėjusių teisėtai, bet dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugusių į provokuojančius. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dėl galimai padarytų kitų nuteistųjų R. Z. ir E. B. veikų, susijusių su UAB ,,D“ ir A. M. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkus duomenis, kurie sudarė visus galimai R. Z. ir/ar E. B. padarytos nusikalstamos veikos požymius, negalėjo būti toliau taikomi ir tęsiami jokie baudžiamojo proceso veiksmai, susiję su nusikalstamos veikos imitavimu ir su kitais neviešo pobūdžio veiksmais. E. B. ir R. Z. atžvilgiu jau buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galima būtų surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teismui. Juo labiau, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti užbaigtas iki 2014 m. gruodžio 3 d. Anot apelianto, jeigu šio termino būtų laikomasi, joks procesas dėl jo galimai padarytų veikų nebūtų pradėtas. Apeliantas pažymi, kad pirmasis jam inkriminuotas nusikalstamo veikimo epizodas, už kurį yra jis nuteistas, buvo užfiksuotas tik 2015 m. sausio 22 d. Pasak apelianto, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad valstybės taikyti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai neatitinka BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės bei paskirties, o tai reiškia, jog tuo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Toks BPK reikalavimų pažeidimas daro esminę įtaką jo baudžiamajai atsakomybei. Esant tokioms aplinkybėms, teismo dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.Toliau skunde apeliantas nurodo kitų nuteistųjų atžvilgiu proceso metu padarytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Apelianto įsitikinimu, kadangi šie padaryti pažeidimai yra pagrindas pripažinti visą procesą neteisėtu, jų įvardijimas taip pat yra aktualus, svarstant ir jo ažvilgiu priimto teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Apelianto įsitikinimu, ne policijos patruliai R. Z. ir E. B. provokavo ar reikalavo A. M. duoti kyšį, o priešingai, pats A. M. pasiūlė susitarti. Tai, pasak apelianto, patvirtina protokole-pareiškime užfiksuotos frazės. Be to, anot apelianto, liko neįvertinta tai, kad du 2014 m. lapkričio 11 d. įspėjimai dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo yra akivaizdžiai neteisėti. Nusikalstamos veikos buvo imituojamos keliant grėsmę visuomenės saugumui, pagal Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. spalio 13 d. nutartį buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nuo 2014-10-13 iki 2015-01-13, tačiau liudytojo A. M. parodymai rodo, kad teisėsaugos institucijos nuo minėtos nutarties priėmimo, tai yra, nuo 2014-10-13 iki 2014-10-27 nieko neveikė ir tokių veiksmų, kokių buvo prašoma, nevykdė. Be to, anot apelianto, svarbu yra ir tai, kad 2014-11-12 pokalbio tarp A. M. ir pareigūnų turinys liudija, kad pareigūnai atsisakė vykdyti nusikalstamą veiką. Nepaisant to, pareigūnams toliau primygtinai buvo siūlomas kyšis ir taip jie provokuojami nusikalsti. Pareigūnams R. Z. ir E. B. 2014 m. lapkričio 11 d. atsisakius vykdyti siūlomus nusikalstamus veiksmus, jiems turėjo būti taikomos BK 23 straipsnio nuostatos ir jokie veiksmai prieš juos negalėjo būti atliekami. Tokią poziciją yra išsakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje priimtoje kasacinėje nutartyje (Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2A-P-1/2011, 2K-192/2013, 2K-530/2012, 2K-7-141/2008), kurių išaiškinimus apeliantas skunde išsamiai aptaria (t. 10, b. l. 13). Tokios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ir šiuo klausimų aktualią teismų praktiką dėl nesuprantamų priežasčių ignoravo. Anot apelianto, valstybė negali pati inicijuoti nusikalstamų veikų ir pati po to už jas bausti. Be to, apelianto įsitikinimu, teismas nepripažino buvus provokaciją dėl to, nes neįvertino kaip perteklinio veiksmo, kad R. M. leidžiama veikti naudojantis išgalvoto asmens R. M. duomenimis, automobiliu VW GOLF imituojant administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 12 straipsnyje, 124(1) straipsnyje, 134 straipsnyje. Be to Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartis akivaizdžiai neteisėta, o teismas to neįvertino. Apelianto įsitikinimu, nustačius, kad pareigūnai atsisakė priimti kyšį, tolimesnis baudžiamasis procesas R. Z. ir E. B. atžvilgiu turėjo būti baigtas, o jo atžvilgiu negalėjo būti pradėtas. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo nuosprendis turi ir daugiau trūkumų. Vienas iš tokių būtų tai, kad teismas nuosprendyje nenurodė BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos. Toks pažeidimas, pasak apelianto, yra esminis, nes naujesnėje įstatymo redakcijoje baudžiamosios atsakomybės taikymo ribos buvo išplėstos ir naujoji įstatymo redakcija pasunkino asmenų baudžiamąją atsakomybę, lyginant ją su ankstesne įstatymo redakcija. Tuo tarpu nei prokuroras, nei teismas apie tai jo neinformavo, todėl jis iš esmės net negalėjo žinoti, pagal kokią įstatymo redakciją yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Be to, jo veikos kaltinamajame akte buvo formuojamos taip, kad jis veikė kaip papirkėjas per tarpininkus, kas atitinka naujesnės įstatymo redakcijos (sunkinančios jo teisinę padėtį) nusikalstamos veikos požymius. Apelianto nuomone, tai akivaizdus tiek materialiosios baudžiamosios teisės pažeidimas, susijęs su principo lex retro non agit taikymu, tiek ir baudžiamojo proceso pažeidimas, susijęs su teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas ir dėl ko nuteistas, pažeidimu. Be to, apelianto nuomone, baudžiamojo įstatymo redakcijos nenurodymas yra ir esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas, kadangi kaltinamajame akte turi būti aiškiai nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką, o tuo pačiu ir įstatymo redakciją. Šis pažeidimas, pasak apelianto, ištaisytas apeliacinės instancijos teisme gali būti priimant dėl jo išteisinamąjį nuosprendį arba panaikinus dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perdavus bylą prokurorui. Be to, pasak apelianto, kadangi pradinis kaltinamasis aktas konkuravo su vėlesne kaltinimo versija, išdėstyta 2016 m. vasario 22 d. prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, gintis jam nuo tokių prieštaringų kaltinimų buvo ne tik sudėtinga, bet praktiškai neįmanoma. Jis viso proceso metu teigia, kad kaltinamasis aktas jam nesuprantamas.Apelianto įsitikinimu, pagal tokį kaltinimą, koks jam buvo pareikštas, jis taip pat negalėjo būti nuteistas, nes jokia nusikalstama veika taip, kaip ji aprašyta, negalėtų būti padaryta. Tuose nusikalstamos veikos epizoduose, dėl kurių padarymo jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas, tiesioginis papirkimo subjektas VĮ ,,R“ darbuotojas R. D. nepriiminėjo nei D. B., nei D. V. egzamino. Ši esminė aplinkybė, pasak apelianto, buvo neįrodinėjama, nors ji yra pati svarbiausia, nes nuo vykdytojo veikimo tiesiogiai priklauso ir bendrininkų baudžiamoji atsakomybė (BK 26 straipsnis). R. D. veikimas ir pastarojo veiksmų kvalifikavimas yra itin reikšmingas, tikrinant jo (apelianto) atžvilgiu priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Be to, apelianto įsitikinimu, abiem atvejais jo veikos jam pareikštuose kaltinimuose aprašytos neaiškiai ir netinkamai. Visų pirma, kaltinimo epizode, susijusiame su D. V. vairavimo egzamino laikymu, kaltinimas aprašytas taip, jog yra siejamas su sąlygomis, kurios eliminuoja jo baudžiamąją atsakomybę, o kaltinimo epizode, susijusiame su D. B., pagal tai, kaip suformuluotas kaltinimas, R. D. kyšiui skirtų pinigų iš viso nepriėmė, o susitarimas priimti kyšį, kaip galima BK 225 straipsnio 1 dalies (dėl jo – BK 227 straipsnio 1 dalies ir tuo pačiu BK 227 straipsnio 2 dalies) alternatyva, nebuvo tinkamai aprašyta. Apelianto nuomone, jeigu kaltinimas būtų nuoseklus, tai turėtų būti įrodyta, kad nuteistasis R. D. kažkokiu konkrečiu, kaltinimo nustatytu būdu perdavė kyšį kitam VĮ ,,R“ darbuotojui G. T., kuris ir priiminėjo D. V. vairavimo egzaminą, tačiau to padaryta nebuvo, o pirmosios instancijos teismas tokį požymį preziumavo. R. D. veikimas niekaip negali būti pripažintas kyšio priėmimu, nes šis nei pats priėminėjo egzaminą, nei perdavė pinigus kitam egzaminuotojui. Apeliantas mano, kad pagal tai, kaip veikos aprašytos jam pateiktuose kaltinimuose, jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Tais atvejais, kada asmenys yra kaltinami kaip nusikalstamos veikos bendrininkai, kaltinimas turi būti vientisas, o šioje baudžiamojoje byloje jam pareikštas kaltinimas yra nesuderintas su kaltinimu kitam nuteistajam R. D., nes bendrininkų veikimas yra sąlygojamas aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo bendrininkų valios. Be to, pasak apelianto, 2016 m. vasario 22 d. prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, veikos aprašytos taip, neva jis netiesiogiai susitarė su R. D., nors tai neįmanoma, juolab nėra aprašyta, kaip jis galėjo susitarti su tiesioginiu papirkimo subjektu, kai jis ne tik nežinojo, jog D. B. iš viso negali laikyti vairavimo egzamino, bet ir tai, kas konkrečiai egzaminuos tokį pretendentą. Anot apelianto, svarbu yra ir tai, kad net trys kaltinamieji (jis, R. Z., E. B.) veikos padarymo laikotarpiu buvo policijos pareigūnai ir galėjo patikrinti, ar asmuo (D. B.) gali laikyti vairavimo egzaminą, ar ne (dėl pritaikytos administracinės nuobaudos). Tą patį galėjo padaryti ir R. D., jeigu šis būtų veikęs kaip kyšio priėmėjas. Tai, pasak apelianto, dar kartą patvirtina jo argumentus, kad jam pareikštas kaltinimas yra nelogiškas ir nenuoseklus. Kita vertus, apelianto įsitikinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodytos veikos, kaip jos buvo aprašytos pradiniame kaltinamajame akte bei 2016 m. vasario 22 d. prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tokios veikos pagal jų aprašymą galėtų būti kvalifikuojamos tik kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką, o kadangi už rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką, anot apelianto, jis negalėjo būti persekiojamas baudžiamojo proceso tvarka. Baudžiamosios teisės prasme rengimasis negalėjo būti kriminalizuotas, nes pati nusikalstama veika nėra sunki. Toks veikimas galėtų būti pripažintas (jeigu būtų įrodyta) tik kaip tyčios iškėlimas. Vienas iš materialios baudžiamosios teisės bendrosios dalies principų yra, kad ir kokie būtų ketinimai, jeigu jie nėra realizuojami iki teisiškai reikšmingo lygmens, laikytina, kad jų nėra (quod non est in actis, non est in mundo). Todėl šiuo aspektu teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialiąją baudžiamąją teisę. Jis, tuo atveju, jeigu būtų pripažintas procesas teisėtu, galėtų būti persekiojimas ir teisiamas tik tada, jeigu jo veikoje būtų buvę savarankiškų ir baigtų nusikaltimų sudėtis.Apeliantas, skunde ginčydamas dėl jo priimto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat nurodo, kad teismas pažeidė baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo, nes visas prielaidas ir abejones vertino jo nenaudai. Teismas ignoravo šiuo klausimu aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-7-173/2014, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/2014) ir neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001 ir kt.). Apeliantas skunde abejoja kitų nuteistųjų ir asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (D. B., D. V.) parodymų leistinumu ir teisingumu. Mano, kad teismas pripažindamas, kad minėtų asmenų parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, neatsižvelgė į jų procesinę padėtį, tai yra, kad jie nėra neutralūs asmenys, kurie būtų suinteresuoti duoti teisingus parodymus. Pagal teismų praktiką, kurios išaiškinimų nagrinėjant šią bylą nebuvo paisoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-276-976/2015, 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015), tokių asmenų parodymus dėl jų procesinės padėties reiktų vertinti kritiškai. Apeliantas taip pat mano, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo manipuliuojama minėtų asmenų procesine padėtimi, siekiant išgauti pareigūnams reikalingus parodymus. Vienas iš tokių pavyzdžių būtų tai, kaip buvo išgauti sutuoktinių K. parodymai (jie iš anksto žinojo, kad mainais už kaltinimui palankių parodymų davimą, V. K. bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą). Liudytojui D. B. duodant parodymus 2015 m. vasario 4 d. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat buvo daromas spaudimas. Tai liudija protokolo turinys. Iš šio protokolo matyti, kad D. B. kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus, tačiau apklausos protokole nurodyta, jog pastarojo apklausa užtruko dvi valandas. Iš nuteistojo E. B. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kuriuos apeliantas skunde pacituoja (t. 10, b. l. 10-11), pasak apelianto, taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš pastarojo buvo išgauti neteisėtais būdais, žadant mainais už kaltinimui palankių parodymų davimą neskirti baudos ir kuo greičiau baigti tyrimą. Pats E. B. tai pripažino ir davė teisme teisingus parodymus, pagal kuriuos jis (apeliantas), E. B. paprašius, nupirko automobilių detales ir būtent apie jas kalbėjo telefonu. Tokie parodymai atitinka jo (apelianto) ir liudytojų P. G. ir V. K. parodymus, kuriuos apeliantas skunde pacituoja (t. 10, b. l. 11). Nuteistojo R. Z. 2015 m. vasario 11 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie A. U., tai yra, kad šis yra melagis ir nepatikimas žmogus, taip pat teismo liko neįvertinti, nors yra reikšmingi sprendžiant dėl bendrininkavimo buvimo ar nebuvimo. Pasak apelianto, toks A. U. apibūdinimas rodo, kad jokio bendrininkavimo nebuvo. Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai jo kaltės įrodymu pripažino Lietuvos teismo ekspertizės 2017 m. sausio 20 d. akto Nr. 11-1367(16) išvadas. Apelianto įsitikinimu, duotos išvados yra tik tikėtinos ir remiantis jomis daryti vienareikšmę išvadą, jog tiriamuosiuose telefoninių pokalbių garso įrašuose yra užfiksuotas jo balsas, negalima. Eksperčių E. Š. ir Ž. P. paaiškinimai, kuriuos apeliantas skunde išsamiai pacituoja (t. 10, b. l. 11-12), taip pat rodo, kad ekspertės išvadas grindė pagrinde subjektyviais vertinimo kriterijais. Visų telefoninių pokalbių turinys liudija tai, kad jo dalyvavimas jam kaltinimo inkriminuotų nusikaltimų padaryme yra tik tikėtinas, kategoriškai nepatvirtina jo kaltės dėl veikų, už kurių padarymą yra nuteistas. Nuteistoji L. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir už nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti jai 10-12 MGL dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos arba, nesant galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, paskirti jai bausmę, susijusią su laisvės atėmimu ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, šios bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas jai paskyrė bausmę, kuri yra per griežta ir akivaizdžiai neproporcinga padarytiems įstatymo pažeidimams. Teismas, skirdamas jai tokią griežtą bausmę, tinkamai neįvertino jos asmenybės, kad kiti nusikaltę asmenys buvo išaiškinti dėka jos parodymų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, remdamiesi jos parodymais, išaiškino nusikalstamas veikas bei jose dalyvavusius asmenis, atskleidė visą nusikalstamą sistemą, kurioje dalyvavo pareigūnai, valstybės tarnautojai, piliečiai. Be to, teismas nepakankamai atsižvelgė į jos turtinę ir socialinę padėtį. Apeliantė suvokia, kad įstatymo nežinojimas jos neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau tvirtina, kad ji, darydama nusikalstamas veikas, įsivaizdavo savotiškai padedanti žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta gauti vairuotojo pažymėjimo, be to, taip galėjo nors šiek tiek pagerinti turtinę padėtį, kuri buvo labai sunki. Jai 20-30 eurų yra labai didelė pinigų suma. Jų jai su dukra užtenka pragyvenimui savaitei. Nuteistoji dabar suvokia blogai pasielgusi. Tokios baudos, kokia jai yra teismo paskirta, ji neturi galimybių sumokėti.Apeliantės įsitinimu, šioje byloje yra visos būtinos sąlygos taikyti jai BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę baudą. Byloje yra nustatytos dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismo pripažinta jos atsakomybė sunkinanti aplinkybė (veikas padarė bendrininkų grupe) yra tik formali, nes nusikalstamų veikų, už kurias yra pripažinta kalta, ji viena negalėjo padaryti. Jos materialinė padėtis ypatingai sunki. Ji gauna minimalų atlyginimą ir viena augina mažametę dukrą, kuri pastoviai serga. Dukros negali leisti į darželį, nes negali už jį susimokėti. Dėl to buvo priversta pakeisti darbo pobūdį. Nuteistoji yra socialinės darbuotojos padėjėja ir turėtų valyti ir prižiūrėti patalpas, tačiau šiuo metu vaikšto pas senelius, jiems padeda, nes šiltuoju metų laiku gali kartu pasiimti ir dukrą. L. L. yra teigiamai charakterizuojama, nusikalstamos veikos, už kurių padarymą ji yra pripažinta kalta ir nuteista, nepriskiriamos sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Turtinė nauda, kurią ji gavo darydama šias nusikalstamas veikas, yra minimali. Ji su teisėsaugos institucijomis bendradarbiavo nuoširdžiai ir geranoriškai. Apeliantės nuomone, tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad nėra galimybės taikyti jai BK 54 straipsnio 3 dalies, teismas galėtų jai paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti (BK 75 straipsnis), nes ji nepajėgi sumokėti tokios didelės baudos ir dėl to po kurio laiko teismui vis tiek reikėtų spręsti klausimą dėl jai paskirtos bausmės pakeitimo kita bausme.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. U. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. U. apeliacinį skundą.

17. Nuteistojo E. B. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo E. B. apeliacinį skundą.

18. Nuteistosios L. L. gynėjas prašė tenkinti nuteistosios L. L. apeliacinį skundą.

19. Prokuroras prašė nuteistųjų A. U., E. B. ir L. L. apeliacinius skundus atmesti.

20. Nuteistųjų A. U., E. B. ir L. L. apeliaciniai skundai atmetami.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistiesiems A. U., E. B., L. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ištyrė, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė motyvuotas, teisingas išvadas dėl nusikaltimų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės. Skirdamas bausmes nuteistiesiems A. U., E. B., L. L. bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, ir bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 straipsnyje, nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais, ir E. B. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

22. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai nuteistieji E. B., A. U. pirmiausia sieja su procesinių prievartos priemonių taikymo neteisėtumu ir jų netinkamu įgyvendinimu ikiteisminio tyrimo metu.

Šalies argumentai

21.1. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad po E. B. ir R. Z. 2014-10-03 padarytos nusikalstamos veikos tolesni nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo neteisėti. Policijos veiksmai, prasidėję teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, jais, neteisėtai ir nepagrįstai tęsiant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, buvo dirbtinai didinamas nusikaltimų ir nusikaltusių asmenų skaičius. Todėl pats baudžiamasis procesas prieš A. U. buvo pradėtas neteisėtai, visi šiame neteisėtai pradėtame baudžiamajame procese atlikti tyrimo veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai, įskaitant kaltinamojo akto surašymą, baudžiamosios bylos perdavimą teismui, yra neteisėti.

21.2. Taip pat nuteistieji A. U. ir E. B. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad R. Z. ir E. B. buvo A. M. provokuojami padaryti nusikalstamą veiką. Todėl duomenys, gauti neteisėtu būdu, negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

21.3. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

22. BPK 1 straipsnio ir 2 straipsnio nuostatos įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo instituciją, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, imtis savo kompetencijos ribose įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, tuo pačiu užtikrinant, kad būtų apginti žmogaus, piliečio, valstybės ir visuomenės interesai, ir kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui nustačius nusikalstamos veikos požymius. Tame pačiame tyrime gali būti tiriamos kelios nusikalstamos veikos. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

22.1. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2014 m. spalio 3 d. pagal A. M. pareiškimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriame jis nurodė, kad policijos pareigūnai reikalavo iš jo 200 Lt kyšio už neva padarytą administracinės teisės pažeidimą. A. M. su šiuo reikalavimu sutiko ir pareigūnams davė 190 Lt kyšį (t. 1, b. l. 5). Pradėjus ikiteisminį tyrimą iš karto A. M. buvo apklaustas kaip liudytojas, kuris nurodė susitikimo su policijos pareigūnais aplinkybes, atskleidė pokalbio su jais turinį (t. 1, b. l. 8-10). Šiuos parodymus A. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 19-20). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu A. M. iš jam pateiktų nuotraukų nurodė E. B., kaip asmenį reikalavusį iš jo kyšio (t. 1, b. l. 14-16). Remiantis A. M. parodymais, šis įvykis buvo netoli parduotuvės ,,A“. Vadovaujantis BPK 97 straipsniu, buvo pateikti UAB ,,A“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbiami), išorinėje pusėje esančių vaizdo kamerų nuo 2014-10-03 9:00 val. iki 2014-10-05 10:00 val. užfiksuoti vaizdo įrašai, kurie 2014-10-08 buvo apžiūrėti ir pridėti prie bylos BPK nustatyta tvarka. Panaudojus technines priemones nustatyta, DVD laikmenoje yra vaizdo įrašas, kurio turinys užfiksuotas apžiūros protokole (t. 1, b. l. 35-37). Iš šio protokolo matyti, kad vaizdo įraše užfiksuoti įvykiai atitinka liudytojo A. M. parodymuose nurodytas susitikimo su policijos pareigūnais aplinkybes. Iš 2014 m. spalio 19 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo nustatyta, jog 2014 m. spalio 3 d. tarnybiniu automobiliu Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo vyresnysis patrulis R. Z. ir patrulis E. B. ir tai, kad vaizdas, užfiksuotas parduotuvės vaizdo kameromis, atitinka VPVS duomenims apie tarnybinio automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo maršrutą (t. 1, b. l. 52). Taigi šių faktinių duomenų visuma patvirtino A. M. nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

22.2. Nebaigus tyrimo dėl šio nusikaltimo padarymo, byloje buvo gauta duomenų, kad 2014 m. spalio 13 d. 7.55 val. tie patys pareigūnai R. Z. ir E. B. vėl iš A. M. pareikalavo duoti kyšį už neva padarytą administracinės teisės pažeidimą (t. 1, b. l. 61-62).

22.3. Remiantis šiais duomenimis buvo priimti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis patvirtinti sprendimai taikyti NVIM, slaptą sekimą, klausytis E. B., R. Z. telefoninių pokalbių, ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimą atlikti, neatskleidžiant savo tapatybės . Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos, išnagrinėjusios prokuroro prašymą leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis), 2014 m. spalio 13 d. nutartimi buvo duotas leidimas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. sausio 13 d. liudytojui A. M. atlikti prieš R. Z., E. B.ir jų bendrininkus slaptus tyrimo veiksmus – darbiniu automobiliu Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB ,,D“ gabenti didesnį nei leistina kiekį tuščių dujų balionų, tai yra imituoti daromus administracinius teisės pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje, bendrauti su vyresniuoju patruliu R. Z. bei patruliu E. B. už šio pažeidimo nefiksavimą jiems siūlant tartis, taip pat reikalaujant ar provokuojant duoti kyšį, tartis dėl reikalaujamo kyšio jiems perdavimo sumos, sąlygų ir aplinkybių, taip pat perduoti R. Z. ir E. B. arba jų tarpininkui siekiančiam tų pačių rezultatų, kyšį daiktais arba jų reikalaujamos sumos ar sutartos sumos pinigais, t. y. imituoti nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse, ir, išvardytų veiksmų fiksavimui, daryti garso bei vaizdo įrašus. Taip pat Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo duotas leidimas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. vasario 21 d. R. M., pasinaudojant išgalvoto asmens – R. M. duomenimis, naudojant automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) imituoti administracinius teisės pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnyje, 124¹ straipsnyje, 134 straipsnyje, bendrauti su R. Z. bei E. B. ir jiems tiesiogiai ar užuominomis reikalaujant kyšio, tartis dėl kyšio jiems perdavimo sumos, sąlygų ir aplinkybių, taip pat perduoti R. Z. ir E. B. arba jų tarpininkui siekiančiam tų pačių rezultatų, kyšį jo reikalaujamos sumos ar sutartos sumos dydžio, t. y. imituoti nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse, ir, išvardytų veiksmų fiksavimui, daryti garso bei vaizdo įrašus (t. 1, b. l. 120-121). Kaip matyti iš bylos duomenų, minėti procesiniai veiksmai jokių rezultatų nedavė, nes pareigūnai daugiau A. M. ar R. M. duoti kyšį už neva padarytus pažeidimus neprovokavo. Taigi, naudojant šias procesines priemones kitos nusikalstamos veikos nebuvo atskleistos ar išprovokuotos, nuteistiesiems nėra inkriminuota veikų, kurios būtų buvę šių procesinių priemonių taikymo rezultatas.

Žemesnės instancijos teismas

22.4. Tuo pačiu metu Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi buvo duotas leidimas – nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. sausio 13 d. klausytis R. Z. ir E. B.telefoninių pokalbių, kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti jų įrašus; ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, iki 30 kartų slapta patekti į automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) leisti įrengti šiame automobilyje vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, leisti šias priemones eksploatuoti nuo jų įrengimo dienos; darant garso bei vaizdo įrašus arba filmuojant slapta sekti objektus – transporto priemonę Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. Z., E. B. (t. 1, b. l. 81-83). Kauno apylinkės teismo teisėjos 2015 m. sausio 9 d. nutartimi buvo duotas leidimas nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 14 d. klausytis R. Z. ir E. B. naudojamų mobilaus ryšio telefono abonentinių numerių, kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ir daryti jų įrašus. Darant garso bei vaizdo įrašus arba filmuojant, slapta sekti R. Z. ir E. B. (t. 1, b. l. 126-127).

22.5. Pagal susiformavusią teismų praktiką taikyti neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemones turi būti faktinis ir teisinis pagrindai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2007, 2K-P-412/2007). Bylos duomenys rodo, kad pirminę informaciją apie R. Z. ir E. B. kyšininkavimo veiksmus pareigūnai gavo iš A. M. ir tai buvo pagrindas Kauno apygardos prokuratūros prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 154, 158, 159, 160 straipsnyje numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad situacijos, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma, ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę ar raštu išdėstytą informaciją, ar savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstama pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K-241-693/2015, 2K-552-976/2015).

22.6. Ikiteisminio tyrimo metu, taikant minėtas procesines prievartos priemones, buvo gauta duomenų ir apie kitas E. B., R. Z. daromas nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir jų bendrininkus (t. 1, b. l. 95-113, 128-149). Remiantis šiais duomenimis buvo priimti ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimis patvirtinti sprendimai klausytis A. U. ir kitų asmenų telefoninių pokalbių (t. 2, b. l. 5-6, 10-11, 28-29, 42-43, 104-105, 109-110).

Žemesnės instancijos teismas

22.7. Bylos duomenimis, procesiniai sprendimai leisti pareigūnams atlikti slaptą sekimą, klausytis E. B., R. Z. telefoninių pokalbių, ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimą atlikti, neatskleisdžiant savo tapatybės, buvo priimti ir atitinkamai šie veiksmai atlikti jau po to, kai nuteistieji R. Z. ir E. B. 2014 m. spalio 3 d. iš A. M. pareikalavę 200 Lt kyšio, buvo paėmę 190 Lt kyšį (t. 1, b. l. 8-10, 19-20, 14-16, 35-37, 52) ir buvo nustatyta, jog tie patys pareigūnai ir toliau galimai provokuoja A. M. duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus (t. 1, b. l. 61-66). Taigi tam, kad patikrinti, ar A. M. nurodyti pareigūnų veiksmai 2014-10-03 yra tęsiami, atitinka BK 225 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, buvo priimti procesiniai sprendimai leisti pareigūnams atlikti slaptą sekimą, klausytis E. B., R. Z. telefoninių pokalbių, ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimą atlikti, neatskleidžiant savo tapatybės. Taigi šie sprendimai buvo priimti pagrįstai, tam esant ne tik faktiniam, bet ir teisiniam pagrindui. Atliekant šiuos veiksmus, buvo gauti duomenys apie E. B. ir R. Z. kitas daromas nusikalstamas veikas (BK 227 straipsnio 2 dalis), nustatyti kiti nusikalstamų veikų bendrininkai, tarp kurių ir A. U.

22.8. Byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, E. B. ar A. U. elgesio pasirinkimo laisvė buvo kaip nors suvaržyta, tokių duomenų savo skunduose nepateikė ir patys apeliantai. Prieš E. B., A. U. buvo taikomi pasyvūs, neviešo pobūdžio veiksmai nevaržė jų laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą – jie turėjo visas galimybes savarankiškai nutraukti nusikalstamus veiksmus ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, jų nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad E. B. ir R. Z. ėmėsi kokių nors privalomų atlikti veiksmų, kad sustabdytų A. M. ar D. V. veiksmus, todėl vertinti jų veiksmus kaip atsisakymą vykdyti nusikalstamą veiką nėra pagrindo.

22.9. Nesutiktina su argumentu, kad provokacijos faktą byloje patvirtina tai, jog byloje neišspręstas A. M., kuris pats važinėjo ir darė administracinius pažeidimus, atsakomybės klausimas. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai A. M. dėl 2014-10-03 įvykio nepareikšti, vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalimi. Jis 2014-10-03 pranešė apie pareigūnų nusikalstamus veiksmus (t. 1, b. l. 5), buvo apklaustas kaip liudytojas (t. 1, b. l. 9-10) ir patvirtino pranešime – protokole nurodytas aplinkybes. Iš liudytojo A. M. duotų parodymų matyti, kad pareigūnai, sustabdę A. M. už neva padarytą administracinės teisės pažeidimą, protokolo nerašė. Su jais vykusio pokalbio metu, A. M. supratus, kad pareigūnai provokuoja duoti kyšį ir pasiūlius iš pradžių 50 Lt, po to - 100 Lt, pareigūnas R. Z. nusišaipė, sakydamas:,, ką tu mano darbą vertini šimtu ar penkiasdešimt litų“, ir A. M. pasakius, kad turi 200 Lt, linkteldamas galvą, nurodė galutinę padidintą kyšio sumą 200 Lt. Tokie E. B. ir R. Z. veiksmai, sąlygų diktavimas rodo nuteistųjų E. B. ir R. Z. reikalavimą ir spaudimą duoti didesnį kyšį, o ne jų atsisakymą jį priimti. Jokių duomenų, leidžiančių abejoti A. M. parodymais, nėra. Tokie liudytojo A. M. parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme. Juos patvirtina ir liudytojo V. J. parodymai. Kaip matyti iš liudytojo V. J. parodymų, A. M. jam, kaip įmonės direktoriui, pranešė, jog pareigūnai pareikalavo iš A. M. 200 Lt kyšio už padarytą administracinį teisės pažeidimą ir A. M. jiems davė 190 Lt, todėl protokolas nebuvo surašytas. Liudytojas V. J. ir A. M. pareigūnų E. B. ir R. Z. anksčiau nepažinojo, duomenų apie jų asmeninius nesutarimus byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo manymui, jog šie asmenys nepagrįstai apkalbėjo nuteistuosius E. B. ir R. Z. Be to tiek A. M., tiek V. J. nurodytas aplinkybes patvirtina ir nuteistųjų E. B. bei R. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jie nurodė, kad matė, jog A. M. netvarkingu automobiliu vežė per didelį krovinį, tačiau jį moralizavo ir administracinės teisės pažeidimo protokolo nesurašė, o paliktus pareigūnų automobilyje jo 190 Lt abu pasidalino. Taigi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad E. B., būdamas valstybės tarnautojas, veikdamas bendrininkų grupėje su R. Z., iš A. M. reikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą – ATPK protokolo nesurašymą, vykdant įgaliojimus, ir kyšį paėmė. E. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, apygardos teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

22.10. Nuteistasis E. B. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad 190 Lt iš viso nebuvo (t. 8, b. l. 26), o nuteistasis R. Z. aiškino, kad A. M. paliktus pinigus jie su A. B. pamatė tik vėliau, todėl išsigandę juos pasidalino ir protokolo nesurašė (t. 8, b. l. 28). Nuteistųjų pareigūnų E. B. ir R. Z. teisme nurodytos įvykio aplinkybės ir jų prieštaringumas, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartų įrodymų kontekste patvirtina išvadą, jog pastarieji, keisdami parodymus bylos teisminio nagrinėjimo metu, siekė palengvinti savo teisinę padėtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teisiamajame posėdyje buvo perskaityti BPK 276 straipsnio tvarka ir atitinka iš kitų šaltinių gautus faktinius duomenis.

22.11. Taigi nuteistojo A. U. apeliacinio skundo teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, o R. Z. ir E. B. veiksmai jau 2014-10-03 turėjo būti vertinami, kaip atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

23. Nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde įrodymų neleistinumas ir provokacijos nusikalsti faktas taip pat grindžiamas tuo, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo vykdomi ilgesnį laiką, negu tam buvo būtina. Leidimas juos atlikti po E. B. ir R. Z. 2014-10-03 padarytos nusikalstamos veikos, yra niekuo nepagrįstas ir neteisėtas, todėl tolesni valstybės veiksmai, leidžiant taikyti neviešo pobūdžio procesines priemones, neatitinka BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties.

23.1. Sutiktina, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai sukurti.

23.2. Pažymėtina, kad, slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, motyvuotu teismo sprendimu, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, paisant proporcingumo reikalavimų. Taigi nusikalstamos veikos imitavimas ir kiti neviešo pobūdžio žvalgybiniai ar ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad tokie veiksmai negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016).

23.3. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu iš viso buvo atskleistos atskiros šešios nusikalstamos veikos, padarytos: 2014 m. spalio 3 d., nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 29 d., nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2015 m. kovo 2 d., nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2015 m. kovo 02 d., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., nuo 2015 m. balandžio 08 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. Įtarimai buvo pareikšti: E. B. 2015 m. vasario 6 d. (t. 5, b. l. 1-2), A. U. 2015 m. balandžio 24 d. (t. 4, b. l. 125-126), L. L. 2015 m. balandžio 20 d. (t. 6, b. l. 1-2), R. D. 2015 m. birželio 15 d. (t. 6, b. l. 44-46), R. Z. 2015 m. vasario 06 d. (t. 6, b. l. 71-72). Kolegijos nuomone, nors ikiteisminio tyrimo veiksmai, taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, E. B. ir A. U. atžvilgiu buvo vykdomi kelis mėnesius, tačiau bylos duomenys paneigia skundų argumentus, kad šiuo atveju minėti veiksmai buvo neproporcingi ar peraugo į provokuojančius. Skundo argumentas, jog ilgesnį nusikalstamą veiką imituojančių ir kitų neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimą lėmė siekis pasunkinti E. B. ar A. U. baudžiamąją atsakomybę, yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

23.4. Paaiškėjus apie pirmąją nusikalstamą veiką, iš karto (2014 m. spalio 3 d.) pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu atskleistos dar penkios nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje. Tęsiant neviešo pobūdžio procesinius veiksmus, buvo nustatyta, kad E. B. neteisėta veikla apėmė ne tik kyšių reikalavimą už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą, bet ir jo bendrininkavimą, paperkant kitus valstybės tarnautojus už tai, kad suinteresuoti asmenys išlaikytų praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminus, į šią nusikalstamą veiklą įsitraukiant kitiems pareigūnams. Taigi, ilgesnis neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas leido nustatyti ne atsitiktinį, o sisteminį kyšininkavimo ir papirkinėjimo pobūdį ir šiuose nusikaltimuose dalyvavusius kitus asmenis. Tai tokio pobūdžio bylose yra labai svarbi aplinkybė.

23.5. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai šiuo atveju atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir negali būti pripažinti neproporcingais, pertekliniais ir skatinančiais daryti naujas nusikalstamas veikas. Esant tokioms aplinkybės, nebuvo ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad E. B. ar A. U. buvo išprovokuoti nusikalsti.

23. 6. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktiniai duomenys, gauti naudojant procesines prievartos priemones - klausantis R. Z. ir E. B., A. U. telefoninių pokalbių, kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, darant jų įrašus; ikiteisminio tyrimo pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, slapta patenkant į automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengiant šiame automobilyje vaizdą ir (ar) garsą fiksuojančias technines priemones, specialiąsias technines priemones, darant garso bei vaizdo įrašus arba filmuojant slapta sekant teismo nutartyse nurodytus objektus atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisėtumo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. B. ir A. U., turėjo pagrindą jais remtis, vertindamas kitų įrodymų kontekste.

24. Nuteistasis A. U. skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą (sąžiningą) bylos išnagrinėjimą, nes neatsakingai tyrė ir vertino kitų kaltinamųjų parodymus ir taip padarė BPK reikalavimų pažeidimus, nesilaikė LAT ir EŽTT formuojamos praktikos dėl bendrakaltinamųjų (kaltinimo liudytojų) parodymų vertinimo ir panaudojimo apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms grįsti. Šis argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas.

24.1. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

24.2. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39(1) straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008); Vertinant liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, parodymus taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų patikimumo aspektu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

24.3. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo laikomasi ir EŽTT praktikoje (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157–159; 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ereren prieš Vokietiją, peticijos Nr. 67522/09, § 59; taip pat žr. Europos žmogaus teisių komisijos 1997 m. sausio 14 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2009 m. kovo 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje V. A. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 20309/02; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07 ir kt.).

24.4. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nurodytų Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo ir Lietuvos teismų ir EŽTT praktikos reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiek kaltinamieji, tiek asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, buvo perskaityti ir patikrinti jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistajam A. U. teisė pačiam apklausti kitus kaltinamuosius ir asmenis atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo užtikrinta. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šia teise jis aktyviai naudojosi. Tiek nuteistasis A. U., tiek jo gynėjas turėjo galimybę pateikti minėtiems asmenims klausimus, reikšti prašymus.

24.5. Kolegijos vertinimu, vien tai, kad šie asmenys savo noru prisipažino, papasakojo apie padarytus nusikaltimus, atskleidė juose dalyvavusius asmenis, nėra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu. Šių asmenų parodymų teisingumą pirmosios instancijos teismas patikrino teisiamajame posėdyje. Nuteistųjų E. B., R. Z., L. L., R. D. ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės D. B., D. V. parodymus apie nustatytas nusikaltimų įvykių aplinkybes teismas palygino tarpusavyje ir su iš kitų šaltinių gauta informacija ir dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tikrumo priimtame sprendime pakankamai motyvuotai pasisakė. Savo išvadas grindė, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, t. y. kitų nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, telekomunikacinių įvykių suvestines ir kt.

24.6. Apelianto nuteistojo A. U. manymas, jog atleisti nuo atsakomybės asmenys galėjo juos nepagrįstai apkaltinti, būdami susitarę su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, yra niekuo nepagrįstas. Duoti parodymus yra įtariamojo, kaltinamojo teisė (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Iš nuteistųjų E. B., R. Z., L. L., R. D. ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės D. B., D. V. apklausų protokolų matyti, jog parodymus jie ikiteisminio tyrimo metu davė dalyvaujant gynėjams, kurie, kaip ir parodymus davę asmenys, savo parašais patvirtino, kad protokolai buvo surašyti teisingai ir jokių pastabų nepareiškė (t. 4, b. l. 5-7, 117-118, t. 5, b. l. 6-7, 175-178, t. 6, b. l. 4-5, 19-20, 41-42, 46-47, 48-49). Be to savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus jie patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 7, b. l. 109, t. 8, b. l. 23-24, 25-27, 27-30, 31-33), nurodydami ir savo vaidmenį inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nuteistuosius E. B., R. Z., L. L., R. D. ir atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės D. B., D. V. buvo panaudotos neprocesinio poveikio priemonės, byloje nėra. Todėl netikėti šių faktinių duomenų patikimumu teismas neturėjo pagrindo.

25. Nepagrįsti nuteistojo A. U. skundo argumentai, kad Lietuvos teismo ekspertizės 2017 m. sausio 20 d. ekspertizės akto Nr. 11-1367(16) išvados yra nepatikimos, nes yra tik tikėtinos. Jomis remiantis negalima daryti vienareikšmės išvados, jog tiriamuosiuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas A. U. balsas. Specialistės, apelianto manymu, išvadas grindė tik subjektyviais vertinimo kriterijais.

25.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas davė išvadas savo specialių žinių ribose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015).

25.2. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas tyrė fonoskopinės ekspertizės specialistų išvadas, teisiamajame posėdyje išklausė eksperčių E. Š. ir Ž. P. paaiškinimus. Eksperčių pateiktas išvadas ir jų paaiškinimus teismas vertino kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais (nuteistųjų, liudytojų parodymais ir kt.), pagrįstai jas pripažino atitinkančiomis įrodymams keliamus reikalavimus.

25.3. Pažymėtina, kad fonoskopinį tyrimą atliko ir specialistų išvadas pateikė specialistų komisija, susidedanti iš dviejų, ilgą ekspertinę patirtį ,,Kalbos, balso bei garso signalų ir jų įrašymo priemonių kriminalistinio tyrimo“ srityje turinčių specialisčių: E. Š. ir Ž. P., kurios turi aukštąjį fizikinį išsilavinimą. Jos atliko išsamų pateiktos medžiagos tyrimą ir pateikė išvadas, kurios neprieštarauja kitiems pirmos instancijos teismo posėdyje ištirtiems faktiniams duomenims. Duotų išvadų pagrįstumas ir eksperčių kompetencija abejonių nekelia.

26. Nepagrįstas nuteistojo A. U. skundo argumentas, kad jam pareikštas kaltinimas yra prieštaringas, neaiškus ir neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų kaltinamojo akto turiniui keliamų reikalavimų, nes nenurodyta BK 227 straipsnio 2 dalies redakcija. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis nežinojo nuo kokių kaltinimų turi gintis.

26.1. Asmens teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnis) užtikrinimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). BPK 256 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta, kad teismas, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, jiems įteikia šio prašymo nuorašus, kaltinamajam ir jo gynėjui praneša apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai ir, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką. Taigi bylos nagrinėjimo teisme metu, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos, taip pat užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti pakeistas.

26.2. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad byla buvo perduota teismui A. U. kaltinant pagal BK 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, veikdamas kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkais E. B. ir R. Z., per bendrininkę L. L., papirko valstybės tarnautoją – Valstybinės įmonės ,,R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., ir pagal BK 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, veikdamas kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, per bendrininkę L. L., papirko valstybės tarnautoją – Valstybinės įmonės ,,R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D. (t. 7, b. l. 2-34). Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 7, b. l. 35-44). Bylą nagrinėjant pagal nurodytą kaltinimą 2016 m. vasario 22 d. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, prokuroras pasinaudojo BPK 256 straipsnyje jam suteikta teise ir pateikė raštišką prašymą dėl kaltinamajame akte nurodytos A. U. veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, patikslindamas faktines aplinkybes (t. 8, b. l. 57-79), nurodė kad:1) A. U., veikdamas kartu su D. B. ir bendrininkų grupėje su E. B., R. Z., per bendrininkę L. L. netiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – VĮ ,,R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarė, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai; 2) A. U., veikdamas kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkų grupėje su L. L., tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – VĮ ,,R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarė, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai.

26.3. Iš 2016 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, gavęs tokį prašymą ir išklausė proceso dalyvių nuomonių dėl šio prašymo ir, atsižvelgdamas į tai, kad BPK numato galimybę prokurorui prašyti keisti kaltinimą, jį patenkino. Įteikė proceso dalyviams prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą nuorašus. Kaip reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, teismas taip pat pranešė kaltinamajam A. U. ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos ir šie pasinaudojo teismo suteikta teise (t. 8, b. l. 78-79). Po pertraukos teisiamajame posėdyje byla pagal pakeistą kaltinimą buvo toliau nagrinėjama ir, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, A. U. buvo suteikta teisė pasisakyti dėl jam inkriminuotų veiksmų ir jų padarymo aplinkybių (t. 8, b. l. 87).

26.4. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju, A. U. pakeitus kaltinimą ir jo veiką kvalifikuojant pagal tą patį BK 227 straipsnio 2 dalį, buvo suvaržytą A. U. teisė į gynybą ir teisingą procesą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad A. U. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje, prokuroro pakeistame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (o ne kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis), BPK nuostatų nepažeidė, nes apie tokį kaltinimą apeliantas A. U. buvo informuotas ir turėjo galimybę pasiruošti gynybai ir nuo tokio kaltinimo gintis, išsakyti savo poziciją.

26.5.Pagal BK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas, vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai, surašant kaltinamąjį aktą ir prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, nebuvo pažeisti.

27. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai pasireiškia bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

27.1. A. U. pareikštame kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad:

27.1.1. A. U., E. B., R. Z., L. L., veikdami bendrininkų grupėje, kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiesiogiai ar per bendrininkus gavę D. B. prašymą, kuris siekė už kyšį neteisėtai išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti paperkant valstybės tarnautoją veikdami D. B. interesais ir savo veiksmais netiesiogiai ir tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti už tai jam 150 eurų kyšį, ir taip papirko valstybės tarnautoją - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus - praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarę, jog už 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų, numatytų apraše nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai;

27.1.2. A. U., L. L., veikdami bendrininkų grupėje, kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiesiogiai ar per bendrininką gavę prašymą D. V., kuri siekė už kyšį neteisėtai išlaikyti „B“ kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą Valstybės įmonėje „R“ (duomenys neskelbiami) filiale, sutiko bendrininkauti paperkant valstybės tarnautoją, veikdami D. V. interesais, ir savo veiksmais netiesiogiai ir tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti už tai jam 150 eurų kyšį. Taip papirko valstybės tarnautoją - Valstybės įmonės „R“ (duomenys neskelbiami) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus - praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, tai yra susitarė, jog už 150 eurų kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų, numatytu apraše, nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai.

27.2. Iš A. U. pareikšto kaltinimo ir nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad kiekvieno kaltinamojo (nuteistojo) veiksmai, tarp jų ir A. U., yra konkretizuoti, atskleidžiant jų kiekvieno vaidmenį nusikaltimų padaryme.

27.3. Taigi A. U. pareikštame kaltinime inkriminuotų veikų aprašymas atitinka BK 227 straipsnio 2 dalies dispoziciją, detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo A. U. veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, t.y., išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės tiek, kiek jas patvirtina ikiteisminio tyrimo ir teisiamajame posėdyje surinkti ir ištirti faktiniai duomenys.

28. Nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nustatyti veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes R. D. nepriėminėjo D. B. ir D. V. egzaminų, atmestinas.

28.1. Papirkimo sudėtis yra formalioji. Taigi atlikti bet kurie alternatyvūs BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodyti veiksmai (susitarimas duoti kyšį ar jo perdavimas), nepriklausomai nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne, juos atliks ar ne, duodamo kyšio nepriims dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios ar paperkamas asmuo atsisako priimti kyšį, o šio davėjas jį atsiimą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tos aplinkybės, kad D. B. negalėjo laikyti egzamino, o pinigai buvo jam sugražinti ir kad D. V. egzaminą priėminėjo ne R. D., o kitas asmuo, jei dėl paperkamo valstybės tarnautojo kompetentingumo atlikti (neatlikti) kyšio davėjų pageidaujamus veiksmus jie ir klydo, nuteistųjų nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo tai nekeičia. Papirkėjų padaryti veiksmai, numatyti BK 227 straipsnyje, tokiais atvejais laikomas baigtu papirkimu. Todėl nuteistojo A. U. skundo argumentas, kad nuo R. D. nusikalstamų veiksmų priklauso ir jo, E. B. ir kitų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų vertinimas, yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

28.2. A. U. skunde teigia, kad kaltinimų nelogiškumą patvirtina ir tai, kad jie su E. B. ir R. D., būdami policijos pareigūnais, galėjo patikrinti, ar D. B. turi teisę laikyti egzaminą ir kas egzaminuos D. V., tačiau to nepadarė. Kolegijos vertinimu ši skunde nurodyta aplinkybė patvirtina ne pareikštų kaltinimų nelogiškumą, kaip tai nurodoma skunde, o pačių nuteistųjų neapdairumą, vykdant nusikalstamus veiksmus.

28.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis yra grindžiamas jam pareikštų kaltinimų prieštaringumas, nelogiškumas, prieštarauja A. U. pareikšto kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį turiniui ir grindžiamas neteisingu BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos papirkimo sudėties požymių vertinimu.

Dėl nuteistųjų E. B. ir A. U. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (paperkant dėl D. B. ir dėl D. V. egzaminų), nenurodant šio straipsnio redakcijos.

29. Kaip jau minėta, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (Lietuvos Respublikos 2011-06-21 d. įstatymo Nr. XI-1472, įsig. 2011-07-05).

29.1. Šio įstatymo sankcija numatė baudą arba areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

29.2. 2016-11-17 įsigaliojus naujai šio straipsnio Lietuvos Respublikos 2016-11-10 įstatymu Nr. XII-2780 patvirtintai redakcijai, sankcija nepasikeitė, tačiau buvo nurodyta, kad atsako tas, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

29.3. Taigi 2016 m. lapkričio 17 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225, 226, 227, 230 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu BK 225, 227 ir 226 straipsniai buvo pakeisti, dispoziciją papildant nauja sąvoka – „pats ar per tarpininkus“. Vertinant tokius pakeitimus, pažymėtina, kad iki šių pakeitimų įsigaliojimo minėtuose BK straipsniuose buvo numatyta, kad objektyviai veikos gali būti padaromos „tiesiogiai arba netiesiogiai“. Šis požymis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje buvo suprantamas taip, kad kaltininkas veikas gali padaryti pats (tiesiogiai) ar per trečiuosius asmenis (netiesiogiai). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 4 punkte, aprašant objektyviuosius kyšininkavimo požymius, nurodoma, kad „tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., per trečiuosius asmenis), savo ar kitų (pvz., giminaičių) naudai kaltininkas gauna ar siekia gauti neteisėtą atlygį, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.“ Taigi, netiesiogiai reiškė, kad veikos galėjo būti padaromos ir pasitelkiant trečiuosius asmenis – tarpininkus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-367/2014 nurodoma, kad „kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2008).“ Kitoje kasacinės instancijos teismo byloje taip pat nurodoma, kad „kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-566/2014). Apibendrinant, iki minėtų pakeitimų kyšininkavimo, papirkimo sudėčių objektyviosios pusės požymiai galėjo būti realizuojami tiek paties kaltininko, tiek per tarpininką, nes „tiesiogiai ar netiesiogiai“ buvo aiškinami kaip apimantys ir tarpininkų (trečiųjų asmenų) dalyvavimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad baudžiamojo įstatymo pakeitimais buvo tik patikslintos dispozicijos veikos požymiai, tačiau neišplėstos ir nepakeistos baudžiamosios atsakomybės už šias veikas taikymo ribos.

29.4. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nauja įstatymo redakcija kaltininkų teisinės padėties nepalengvino ir nepasunkino, neišplėtė subjektų rato, o tik detalizavo kyšio pasiūlymo, pažadėjimo, susitarimo duoti kyšį ar jo davimo būdus: tiesiogiai, netiesiogiai, pats ar per tarpininką, praplėsdamas jų ratą. Veikai kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės kyšio pasiūlymo, pažadėjimo, susitarimo jį duoti ar davimo būdas. BK 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Todėl teismas, pripažindamas nuteistuosius kaltais pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nenurodydamas šio straipsnio redakcijos, nuteistųjų teisės į gynybą tuo nesuvaržė, esminės įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas nuosprendį keisti ar naikinti, nepadarė.

Dėl nuteistojo A. U. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Dėl D. B. egzamino

30. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Jis nusikaltime nedalyvavo. Teisėjų kolegija šį nuteistojo argumentą atmeta.

30.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, nuteistojo A. U. kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, grindė byloje esančiais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais, kurie patvirtina teismo nustatytas nusikaltimų padarymo aplinkybes.

30.2. Liudytojas D. B. parodė, kad jis 2014 m. sausio 19 d. vairavo, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, todėl jį sustabdę policijos pareigūnai už tai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Kaip tik tuo metu jis ketino išlaikyti ,,B“ kategorijos teises. Jam liko išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, todėl pažįstamo R. Z. pasiteiravo, ar, esant tokiam pažeidimui, jam bus leista laikyti egzaminą. Nuteistasis R. Z. paaiškino, kad turėtų būti leista, tik egzaminą reikia išlaikyti iki teismo posėdžio dienos ir pažadėjo pasidomėti, kas galėtų padėti greičiau iš pirmo karto išsilaikyti praktinio vairavimo egzaminą. Po kelių dienų, galimai 2015 m. sausio 22 d., R. Z. pranešė, kad žino žmogų galintį padėti už 185 Eur kyšį išlaikyti egzaminą iš pirmo karto, ir liepė užsiregistruoti egzamino laikymui (duomenys neskelbiami). Jis užsiregistravo egzamino laikymui 2015 m. sausio 29 d. ir, R. Z. paprašius, SMS žinute jam nusiuntė savo asmens duomenis, kuriuos R. Z. kažkam turėjo perduoti. Jis po vienos, ar kelių dienų 185 Eur nuvežė R. Z. į namus. 2015 m. sausio 29 d. nuvykęs į (duomenys neskelbiami) laikyti praktinio vairavimo egzamino sužinojo, kad laikyti negalės, nes jam nustatyti apribojimai. Pinigus jam R. Z. grąžino 2015 m. vasarą. Tokie liudytojo D. B. parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 5-7), tiek ir pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 23-24).

30.3. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojo D. B. parodymai yra nepatikimi, nes ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas. Tai patvirtina byloje esantis D. B. kaip įtariamojo apklausos protokolas (t. 4, b. l. 3), iš kurio matyti, kad D. B. atsisakė duoti parodymus; apklausos protokole nurodyta, kad apklausa truko dvi valandas. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, siekiant patikrinti D. B. parodymus, buvo perskaityti D. B. parodymai, apklausiant jį kaip įtariamąjį (t. 4, b. l. 3), liudytoją (t. 4, b. l. 5-6). D. B. posėdyje kategoriškai ne vieną kartą patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė tikrovę atitinkančias įvykių aplinkybes. Kaip matyti iš jo apklausos protokolų, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas dalyvaujant advokatui, jokių pastabų dėl protokolo turinio D. B. ir jo gynėjas nepateikė. Teismo posėdyje D. B. turėjo visas galimybes pranešti apie jam daromą poveikį, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. B. pasiliko prie savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Jis nenurodė tokių duomenų, kurie kolegijai leistų abejoti šio liudytojo nurodytų nusikaltimo įvykio aplinkybių teisingumu. Iš tiesų, liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o protokole nurodyta, kad protokolo surašymas užtruko dvi valandas, tačiau šioje situacijoje tai negali būti vertinama kaip įrodymas apie D. B. patirtą neteisėtą poveikį, nes tai paneigia jo paaiškinimai teisiamajame posėdyje. D. B., apklausiamas kaip įtariamasis, turėjo teisę bet kada atsisakyti duoti parodymus ir tai padarė, tačiau nenurodė, kad šios apklausos metu pareigūnai jo atžvilgiu atliko kokius nors netesėtus veikmus.

30.4. Be to liudytojo D. B. nurodytas inkriminuoto įvykio aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nuteistasis R. Z. nuosekliai teigė, kad pažįstamas D. B. kreipėsi į jį, ieškodamas asmens, kuris galėtų greičiau padėti išlaikyti ,,teises“. R. Z. tada kreipėsi į E. B., kuris jam pasakė, kad įmanoma tai padaryti (duomenys neskelbiami) už 180 Eur. D. B. su suma sutiko ir atvežė pinigus, kuriuos jis perdavė E. B. Taip pat jam pasakė ir D. B. asmens kodą ir laiką, kada turi laikyti vairavimo egzaminą. Kadangi D. B. egzamino neišlaikė, E. B. 2015 m. vasarą grąžino jam pinigus, kuriuos jis buvo davęs (t. 5, b. l. 175-178, t. 8, b. l. 27-30). Nuteistasis E. B. patvirtino R. Z. parodymus ir paaiškino, kad jis R. Z. prašymu paskambino A. U. ir jo pasiteiravo, ar nežino kokio žmogaus, galinčio padėti išlaikyti vairavimo praktinį egzaminą. A. U. jam atsakė, kad įmanoma surasti, kas padėtų, bet tai kainuotų 220 Eur. Tą žinią jis perdavė R. Z., o šis susisiekė su asmeniu, kuriam reikėjo vairuotojo pažymėjimo. Pinigus jam perdavė R. Z., o jis - A. U., kad D. B. būtų užtikrintas vairavimo egzamino išlaikymas (t. 5, b. l. 6-7, t. 8, b. l. 25-27).

30.5. Taigi visuma šių faktinių duomenų paneigia A. U. skundo argumentą, kad jis nedalyvavo D. B. interesais paperkant valstybės tarnautoją R. D..

Šalies argumentai

30.6. Nors E. B. teisme aiškino, kad A. U. neteisingai suprato, kokiu tikslu jis davė pinigus ir už juos nupirko jo automobiliui detalių, tačiau toks jo aiškinimas nustatytų aplinkybių kontekste gali būti vertinamas tik kaip siekis padėti A. U. išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus. E. B. apie šią aplinkybę nurodė tik teisme. Nors liudytojas P. G. aiškino (t. 8, b. l. 116-117), jog girdėjo E. B. ir A. U. pokalbį, kad E. B. automobiliui reikia detalių, matė, kaip E. B. jam perdavė pinigus, tačiau jis tiksliai negalėjo nurodyti pinigų perdavimo laiko bei kiekio. Todėl liudytojo P. G. nurodytas aplinkybes sieti su inkriminuotu įvykiu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

30.7. Be to, nors nuteistasis E. B. teisme aiškino, kad A. U. neteisingai suprato, kam skirti pinigai ir už juos nupirko jo automobiliui detalių, tuo pačiu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, kad A. U. su juo tarėsi dėl valstybės tarnautojo papirkimo, derino egzamino išlaikymo už kyšį aplinkybes, davė A. U. pinigus, kurie buvo skirti papirkti valstybės tarnautoją. Nuteistoji L. L. patvirtino, kad A. U. neužilgo po pokalbio apie valstybės tarnautojo papirkimą, jai į (duomenys neskelbiami) atvežė 180 Eur bei SMS žinute atsiuntė D. B. asmens duomenis ir egzamino laikymo datą, kuriuos ji persiuntė R. D. į mobiliojo ryšio telefoną. Tai, kad pinigus A. U. L. L. perdavė valstybės tarnautojo papirkimo tikslu, patvirtina ir byloje esančios tarp nuteistųjų A. U., R. Z., D. B., L. L. vykusių telefoninių pokalbių išklotinės, kurių turinys aptartas pirmos instancijos teismo nuosprendyje. Iš telefoninių pokalbių turinio matyti, kad A. U. informavo E. B., kad važiuoja į (duomenys neskelbiami) ir kad, kai viską paduos, paskambins. Nurodė, kad jis perduos savo pinigus, o sekančią dieną atvažiuos pas E. B. ir atsiims. Pokalbio metu A. U. tikslinosi, ar tikrai E. B. turi pinigus, kurie skirti kyšiui už D. B. egzamino išlaikymą. Kito pokalbio metu A. U. E. B. užtikrino, kad viskas yra sutvarkyta ir tai jis padarė penktadienį. Sutarė, kad A. U. sekančią dieną atvažiuos pas E. B. į namus ir iš jo atsiims pinigus (t. 1, b. l. 95-113, 128-149, t. 9, 33-47). L. L. patvirtino, jog D. B. dėl kažkokių šiam taikomų apribojimų egzamino nelaikė, todėl ji R. D. iš A. U. paimtų pinigų neperdavė, o grąžino A. U. (t. 8, b. l. 31-33, t. 6, b. l. 4-5, 19-20). Taigi, šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina pirmos instancijos teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kad A. U. ne tik susitarė papirkti valstybės tarnautoją, bet ir perdavė kyšiui skirtus pinigus, o juos grąžinus dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo bendrininkų valios, pinigus atsiėmė. Taigi pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo manymui, kad A. U., susitardamas su E. B. perduoti valstybės tarnautojui už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus, skirtą pinigų sumą ir pinigus su asmens duomenimis perduodamas L. L., nesuprato savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio.

30.8. Esant šioms aplinkybėms, jei A. U. už savo pinigus E. B. prašymu kada nors ir buvo nupirkęs jo automobiliui detalių, tačiau tai nepaneigia pirmiau aptartų faktinių duomenų viseto, kuris neabejotinai patvirtina, kad A. U. teismo nustatytu metu puikiai suprato susitarimo su E. B. ir kitais bendrininkais ribas, veikiant D. B. interesais, papirkti valstybės tarnautoją, sumokant jam neteisėtą atlygį už D. B. vairavimo egzamino laikymo metu neteisėtą jo neveikimą, vykdant įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismo nustatytais veiksmais jis to ir siekė. Todėl apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad A. U. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistasis A. U. susitarė dėl kyšio ir jį perdavė, kad valstybės tarnautojas D. B. vairavimo egzamino metu nefiksuotų jo daromų klaidų, t.y., už neteisėtą neveikimą. Tai A. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantis požymis. Todėl apygardos teismas, šio nuteistojo nusikalstamus veiksmus, veikiant D. B. interesais, kvalifikuodamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl D. V. egzamino

31. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde neigia, kad jis bendrininkavo su D. V., L. L., D. V. interasais tariantis perduoti ir perduodant kyšį valstybės tarnautojui R. D. už jo neteisėtą neveikimą, vykdant savo įgaliojimus, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.

31.1. Liudytoja D. V. parodė, kad 2015 m. kovo mėnesį VĮ ,,R“ (duomenys neskelbiami) skyriuje užsiregistravo B kategorijos praktiniam vairavimo egzaminui. Prieš tai egzaminą jau buvo laikiusi, tačiau neišlaikė, todėl nerimavo. Norėjo būti užtikrinta, kad egzaminą išlaikys, todėl 2015 m. kovo mėnesį ji per pažįstamą susitiko su A. U., kuris turėjo padėti išlaikyti egzaminą. Kad išlaikytų VĮ ,,R“ egzaminą, ji davė A. U. 230 Eur ir suprato, kad A. U. yra tik tarpininkas, pinigus kažkam perduos, pats egzamino nepriėminės. A. U. paprašė ant lapelio užrašyti savo asmenis duomenis ir kada laikys egzaminą. Jis žadėjo, kad jeigu D. V. egzamino neišlaikys, tai pinigus grąžins. Egzaminą pastaroji išlaikė 2015 m. balandžio 18 d. ir pinigų niekas jai negrąžino. Ji suvokė, kad duodama 230 Eur, paperka VĮ ,,R“ darbuotoją. Dėl šių įvykio aplinkybių liudytoja D. V. buvo nuosekli tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 117-118), tiek teisme (t. 7, b. l. 109-110). Be to iš 2015 m. gegužės 4 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad D. V. atpažino A. U., kaip asmenį, kuriam perdavė 230 Eur skirtų papirkti valstybės tarnautoją (t. 4, b. l. 125-127). Tą patį ji nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjui paprašius parodyti asmenį, kuriam ji su vyru perdavė pinigus, liudytoja nurodė būtent į A. U. (t. 7, b. l. 109)

31.2. Jokių duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojos parodymų patikimumu, byloje nėra. Vien tai, kad, vadovaujantis BK 40 straipsnius liudytojos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Ji pati teisme patvirtino, kad pareigūnai jos parodymų teisingumui jokios įtakos neturėjo, visas įvykio aplinkybes ji nurodė teisingai. D. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti duomenys.

31.3. Nuteistoji L. L. nuosekliai tvirtino, kad ji sužinojo iš A. U., jog D. V. nori laikyti vairavimo egzaminą. A. U. jai 2015 m. kovo mėnesį (duomenys neskelbiami) perdavė lapelį su šios moters vardu ir pavarde, jos asmens duomenimis ir kada ji laikys egzaminą. (duomenys neskelbiami) A. U. jai padavė 180 Eur už minėto egzamino laikymą. Po egzamino, 2015 m. balandžio 20 d. savo namuose (duomenys neskelbiami) ji gautus iš A. U. už D. V. egzamino išlaikymą 150 Eur perdavė R. D., o likusius 30 Eur pasiliko sau (t. 6, b. l. 4-5, 19-20, t. 8, b. l. 31-33).

31.4. Nuteistasis R. D. nuosekliai aiškino, kad 2015 m. kovo mėnesį L. L. jam pasiūlė už atlygį sudaryti sąlygas D. V. išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. Jis su šiuo pasiūlymu sutiko, bet D. V. egzamino nepriėminėjo, nes egzamino laikymo dieną – 2015-04-20, jam buvo laisvadienis. Sužinojęs, kad D. V. egzaminą vis tik išlaikė, apie tai jis SMS žinute pranešė L. L. ir iš jos gavo žadėtus 150 Eur už D. V. egzamino išlaikymą (t. 6, b. l. 41-42, 46-47, 48-49, t. 8, b. l. 33-35).

31.5. Šiuos faktinius duomenis patvirtina ir telefoninių pokalbių išklotinės: tarp nuteistųjų A. U., L. L., R. D. vyko telefoniniai pokalbiai, buvo siuntinėjamos SMS žinutes. Šių pokalbių turinys patvirtina minėtų asmenų nurodytas aplinkybes, kad D. V. kreipėsi į A. U. dėl asmens galinčio padėti išlaikyti vairuotojo praktinį egzaminą, o A. U. - į L. L. ir perdavė jai D. V. asmens duomenis, po ko L. L. tarėsi su R. D. dėl D. V. egzamino (t. 1, b. l. 95-113, 128-149, t. 9, b. l. 33-47).

31.6. Nors A. U. skunde tvirtina, kad telefoniniuose įrašuose balsas ne jo, tačiau, vertinant šias specialistų išvadas pirmiau aptartų faktinių duomenų kontekste, apygardos teismas neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu. Kaip jau minėta, specialų tyrimą atliko ilgametę patirtį šių tyrimų srityje turinčios ekspertės, kurios įvertinusios joms pateiktus A. U. balso pavyzdžius, atlikusios jų tyrimą pagal pateiktą joms užduotį išsamiai atsakė į pateiktus klausimus, o išvadas patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tyrimą atlikusių eksperčių kompretencijos ar jų atlikto tyrimo išsamumo ar teisingumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistams buvo pavesta atsakyti, ar pateiktuose garso įrašuose Nr. 163, 308, 309, 328, 329, 332, 352, 459, 542, 602, 634 yra užfiksuotas A. U. balsas. Tyrimui buvo pateikti užfiksuoti garsiniai failai su telefoninių pokalbių garso įrašais, taip pat ir įrašytų pokalbių stenogramos, A. U. lyginamieji balso pavyzdžiai. Specialistės pateikė išvadą, kad tyrimui pateiktuose pokalbių garso įrašuose Nr. 397, 403, 3581, 163, 309, 328, 329, 332, 459, 542, 602, 634 vieno iš užfiksuoto pokalbių dalyvio, kurio pasakytos frazės žymimos raide A, balsas ir kalba yra A. U., o tirti pateiktame įraše Nr. 352 užfiksuoto dalyvio, kurio frazės žymimos raide A, tikėtina, kad balsas ir kalba yra A. U. Šias išvadas specialistai patvirtino pirmosios instancijos teisme. D. V. ir R. D. patvirtino, kad įrašuose yra fiksuoti nustatytų asmenų pokalbiai.

31.7. Teisėjų kolegija, vertindama visus šiuos byloje esančius faktinius duomenis, pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad šioje byloje pakanka teisėtu būdu gautų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių, jog A. U., veikdamas bendrai su kita nuteistąja L. L. ir D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą susitarė už atlygį D. V. interesais papirkti valstybės tarnautoją R. D., kad jis, vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimo egzaminuotojo įgaliojimus, neteisėtai neveiktų ir nefiksuotų klaidų, kad egzaminas būtų įvertintas teigiamai.

31.8. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. U. nustatytus nusikalstamus veiksmus pagal BK 227 straipsnio 2 dalies sudėtį, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl nuteistajai L. L. paskirtos bausmės

32. Nuteistoji L. L. teigia, kad teismas jai pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jai 10-12 MGL dydžio baudas, o, nesant tokios galimybės, paskirti laisvės atėmimo bausmę ir,vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

32.1. Šie prašymai atmetami.

32.2. BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

32.3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajai L. L. bausmės rūšį ir dydį už jos padarytus nusikaltimus, numatytus BK 227 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į tai, kad L. L. savanaudiškais motyvais ir tikslais, veikdama tiesiogine tyčia, padarė keturis baigtus tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė vieną nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad ji pripažino padariusi visas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ir jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažino tai, kad ji dvi nusikalstamas veikas padarė, veikdama bendrininkų grupėje. L. L. neteista, dirba, viena augina mažametę dukrą, charakterizuojama teigiamai.

33.4. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apygardos teismas nuteistajai už kiekvieną iš nusikaltimų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskyrė 70 MGL dydžio baudas. Kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti L. L. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskyrus švelniausią baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijoje numatytą bausmę – baudą.

33.5. BK 47 straipsnio 3 dalyje 3 punkte už apysunkio nusikaltimo padarymą nustatyta bauda iki 1000 MGL dydžio, t.y., nenumatyta minimali šios bausmės riba, todėl L. L. nustatant paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

33.6. Apeliaciniame skunde nuteistoji L. L., prašydama skirti jai mažesnę baudą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jai baudos dydį, nepakankamai įvertino jos asmenybę, sunkią materialinę padėtį, aplinkybę, kad ji viena augina mažametį vaiką, prisipažino padariusi nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, charakterizuojama teigiamai.

33.7. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, vertindamas visas bausmės parinkimui svarbias aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, bausmę nuteistajam skiria, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo atveju bausmės vidurkį sudarytų 500 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas L. L. paskyrė bausmes, žymiai švelnesnes už BK 47 straipsnio 3 dalyje 3 punkte numatytą baudos vidurkį. Todėl, kolegijos manymu, apygardos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistosios asmenybę, jos tyčios turinį, aktyvų vaidmenį nusikaltimų padarymo metu, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja teisingumo principui. Todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, kurias įvertino pirmos instancijos teismas ir dar labiau mažinti nuteistajai paskirtas bausmes, kolegija neturi pagrindo. Be to, pirmos instancijos teismas, bendrindamas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu, taikė ne pilną, o dalinį bausmių sudėjimo principą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog už keturis apysunkius nusikaltimus paskirta subendrinta 100 MGL dydžio bauda yra per griežta.

33.8. Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji neturi pajamų, iš kurių galėtų sumokėti baudą, kad darydama nusikaltimus, nesuprato veiksmų pavojingumo, manė, jog savo veiksmais padeda žmonėms įsigyti vairuotojo pažymėjimus, iš to turėjo nedaug pajamų, nepaneigia nuteistajai paskirtų bausmių pagrįstumo, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jos teisinę padėtį, mažinant jai paskirtas bausmes.

33.9. Be to pažymėtina, kad L. L. prašymas skirti jai laisvės atėmimo bausmę, atidedant šios bausmės vykdymą, reikštų griežtesnės bausmės pastarajai paskyrimą, o pabloginti nuteistosios padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

33.10. Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. L. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežtos ir neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui. Todėl keisti apygardos teismo nuosprendį dėl šios nuteistosios skunde išdėstytų argumenų nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam E. B. paskirtos bausmės.

34. Pirmosios instancijos teismas E. B. paskyrė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 90 MGL dydžio (3 389,40 Eur) baudą, pagal 227 straipsnio 2 dalį 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinęs bausmes galutinę bausmę E. B. nustatė 100 MGL dydžio (3 766 Eur) baudą.

34.1. Nuteistasis E. B. prašo sušvelninti jam pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, nes neturi lėšų baudą sumokėti. Teisėjų kolegija pripažinusi, jog nuosprendžio dalis, kuria E. B. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, yra pagrįsta ir teisėta, nėra pagrindo E. B. išteisinti, pasisako dėl visų šiuo nuosprendžiu E. B. paskirtų bausmių.

34.2. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014).

34.3. Priešingai nei teigiama nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį ir jos dydį, paminėtų reikalavimų nepažeidė.

34.4. Skirdamas nuteistajam E. B. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryti du baigti nusikaltimai, iš kurių vienas priskiriamas sunkių, kitas - apysunkių nusikaltimų kategorijoms, kaltės formą ir rūšį – E. B. veikė tiesiogine tyčia, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Jo atsakomybę lenvinančia aplinkybe pripažino tai, kad E. B. prisipažino padaręs vieną nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Jis nusikalto pirmą kartą, dirba, vedęs, išlaiko du mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. B. už nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskyrus sankcijose numatytą bausmės rūšį – baudą.

34.5. E. B. už apysunkio ir sunkaus nusikaltimų padarymą paskirtos baudos yra žymiai mažesnės už BK 47 straipsnio 3 dalyje 3, 4 punktuose nustatytą baudų vidurkį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo įvertintas visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad apygardos teismo nuteistajam E. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra per griežtos, todėl mažinti jas nėra teisinio pagrindo. Be to, pirmos instancijos teismas, bendrindamas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu, taikė ne pilną, o dalinį bausmių sudėjimo principą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog už apysunkį ir sunkų nusikaltimus paskirta subendrinta 100 MGL dydžio bauda yra per griežta.

34.6. Apeliacinio skundo argumentai, kad E. B. aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, neturi piniginių santaupų, iš banko yra paėmęs paskolą, jo gaunamos pajamos yra minimalios, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindas švelninti apygardos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, nes tos aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytų nusikaltimų pavojingumu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai šias nuostatas įvertino.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. B., L. L., A. U. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai: Regina PocienėLinas ŠiukštaDaiva Pranytė – Zalieckienė