Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-511-943/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-01
Bylos Nr.: 2A-511-943/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00318-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: O. V.
Atsakovas: A. P., R. P., R. J. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“
Advokatai: Jonas Platelis, Jurijus Stepanovas

Civilinė byla Nr. 2A-511-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00318-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4.1.4.; 42.8.; 45.11.; 114.11.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovei O. V., jos atstovams: advokatui Jurijui Stepanovui ir K. V.,atsakovui A. P., jo atstovui advokatui Jonui Plateliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-482-265/2012 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams A. P., R. P., R. J. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, bei atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei O. V. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė O. V. kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu 2001 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo atsakovas A. P. už 4 000 Lt atsakovei R. P. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 9,65 ha iš išlikusio nekilnojamojo turto – O. V. nuosavybės teise priklausiusio 22,55 ha žemės sklypo; 2) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 1495 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 13.6-6816, kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 2,3107 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2668 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. 4-7210-(1.3), kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 1,3298 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 2746 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 4-2807-(1.3), kuriais atsakovei R. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1804 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus atkurti ieškovei O. V.; 6) nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų R. P., A. P. ir Romualdo J. S. solidariai šių sklypų vertės piniginį ekvivalentą 1 100 000 Lt; 7) priteisti iš atsakovų R. P., A. P. ir R. J. S. solidariai 2 820 863 Lt; 8) 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad ji 2001 m. spalio 11 d. suteikė įgaliojimus atsakovui A. P. ją atstovauti įvairiose institucijose, perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Šio įgaliojimo pagrindu tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė sutartiniai pavedimo santykiai. Gavęs įgaliojimą A. P., kaip įgaliotas asmuo, atkūrė nuosavybės teises ieškovei į 20 arų žemės sklypą. Atsakovas A. P. 2001 m. gruodžio 27 d., veikdamas pagal įgaliojimą (atstovaudamas ieškovę), pirkimo–pardavimo sutartimi savo sutuoktinei perleido teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Toks atsakovo su savo sutuoktine sudarytas sandoris pažeidžia imperatyvius reikalavimus, reglamentuojančius atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimus, t. y. CK 2.134 straipsnyje įtvirtintą draudimą sudaryti sandorius su artimaisiais ar sutuoktiniu. Šiuo atveju už ieškovei atsiradusią žalą atsakingi ne tik atsakovai Arūnas ir R. P., bet ir notaras, patvirtinęs įstatymo draudžiamą sudaryti sandorį – R. J. S. Pripažinus 2001 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, ginčijami apskrities viršininko įsakymai ir sprendimai praranda teisinį pagrindą ir atitinkamai taip pat turi būti pripažinti negaliojančiais (panaikinti).

Atsakovas A. P. byloje pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą apsimestiniu sandoriu. Nurodė, kad išduotu įgaliojimu buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo ieškovė pardavė atsakovui teises atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę į 22,55 ha žemės Šventosios seniūnijoje, Palangos savivaldybėje. Atsakovas su ieškove susitarė, kad atsakovas, kaip jos įgaliotinis, padės ieškovei atkurti nuosavybės teises į vieną 20 arų ploto žemės sklypą Šventojoje, o teises į likusio 22,55 ha ploto žemės nuosavybės teisių atkūrimą ieškovė perleis atsakovui už 20 000 Lt. Atsakovui turtinės teisės atkurti nuosavybę buvo reikalingos siekiant suformuoti papildomą sklypą prie atsakovui priklausančių poilsio namų Šventojoje, todėl nusipirkti teises į nuosavybės teisių atkūrimą jam buvo pigiau nei atskirai įsigyti sklypą. Aplinkybę, jog tikroji šalių valia buvo teisių pirkimo–pardavimo sandoris, patvirtina platus įgaliojimo turinys, kuriame nurodyta, jog atsakovas turi teisę sudaryti ir pasirašyti perleidimo sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą su bet kuriuo asmeniu. Be to, nuo ginčijamų sandorių iki ieškovės kreipimosi į teismą praėjo 6 metai. Per visą šį laikotarpį ieškovė nėra reiškusi jokių pretenzijų dėl jo, kaip įgaliotinio, veiksmų, duoto įgaliojimo neatšaukė ir neginčijo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą, dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės, apsimestiniu sandoriu, priteisė iš O. V. R. P. 2 000 Lt, A. P. 6 135 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

2013 m. gruodžio 2 d. papildomu sprendimu Klaipėdos apygardos teismas išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir priteisė iš ieškovės atsakovei R. P. 8 435,35 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, sprendė, jog pirmiausia reikia išnagrinėti atsakovo nurodomas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, kurie susiję su atsakovo priešiniu reikalavimu sandorį pripažinti apsimestiniu, nes nuo to priklauso ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Teismas sutiko su atsakovu, jog tikroji šalių valia buvo susitarimas dėl pirkimo-pardavimo teisės atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teises į 22,55 ha žemės, o ne įgaliojime išreikšta ieškovės valia. Teismas pažymėjo, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 20 000 Lt ir iš jos nupirko teisę atkurti nuosavybės teises į 22,55 ha žemės bei sutiko atlikti visus veiksmus, kurie būtini tam, kad ieškovei būtų atkurta nuosavybės teisė į 0,20 ha žemės sklypą. Tokias aplinkybes, teismo nuomone, patvirtina byloje esantys įrodymai ir pačios ieškovės paaiškinimai, duoti bylą nagrinėjant 2008 m. gegužės 6 d. parengiamajame teismo posėdyje, kurio metu ieškovė patvirtino, jog žemės sklypą ir 20 000 Lt iš atsakovo gavo už tai, jog šis norėjo gauti šiek tiek žemės. Kadangi ieškovė nenurodė kitų aplinkybių, jog tarp šalių būtų susiklostę kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė būtų gavusi iš atsakovo A. P. 20 000 Lt, teismas konstatavo, jog ieškovė šiuos pinigus iš atsakovo gavo už teisės atkurti nuosavybės teises pardavimą, o įgaliojimas atsakovui išduotas atstovauti ją ir atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu tik į 0,20 ha žemę. Teismo nuomone, tai, kad tikroji šalių valia buvo būtent teisės pirkimo-pardavimo sandoris, patvirtina ir ieškovės įgaliojimo turinys, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą ne tik atstovauti ją ir atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į visą žemę (22,75 ha), bet ir atstovauti ją sudarant bei pasirašant perleidimo sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto (žemės) nuosavybės teisių atstatymą perleidimo su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybes dėl sandorio (įgaliojimo) apsimestinumo patvirtina ir nenuoseklus ieškovės procesinis elgesys: ieškovė, gavusi iš atsakovo 300 000 Lt už civilinės bylos nutraukimą (teismas tai vertino kaip atsakovo atsiskaitymą už teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimą), pateikė prašymus, kuriais atsisakė nuo ieškinio ir atskirojo skundo, atšaukė įgaliojimą I. P. veikti jos vardu, tačiau vėliau šiuos atsisakymus atsiėmė, dar vėliau ieškovė savo procesinę teisę bylinėtis perleido J. Š., tačiau šis sandoris Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartimi buvo pripažintas negaliojančiu.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į 9,65 ha žemės, kadangi taikant teisines pasekmes sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, konstatuotina, jog atsakovas buvo šios teisės savininkas, įsigijęs nuosavybės atkūrimo teises į žemę iš ieškovės už 20 000 Lt. Pripažinus ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduotą įgaliojimą apsimestiniu sandoriu dalyje dėl atkūrimo nuosavybės teisių į 22,55 ha žemės, teismo, nuomone, nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų, įskaitant ir reikalavimų panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko sprendimus bei įsakymus, juo labiau, kad šių aktų ginčijimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.). Be to, trejų metų ieškinio senaties terminas yra suėjęs taip pat ieškiniui dėl atsakovo (buvusio notaro) Romualdo J. S. atsakomybės pareikšti (CK. 1.125 str. 8 d.).

Teismas priešieškinį tenkino iš dalies, pripažindamas ieškovės išduotą 2001 m. spalio 11 d. įgaliojimą apsimestiniu sandoriu dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 22,55 ha žemės. Teismo nuomone, ieškovės valia buvo išduoti įgaliojimą atsakovui atkurti ieškovei nuosavybės teises į 0,20 ha žemę, o į kitą dalį ? parduoti teisę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovės apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-482-265/2012, argumentai buvo vertinami Lietuvos apeliaciniame teisme, civilinėje byloje Nr. 2A-41/2014. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi, priimta nurodytoje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimus, kuriais ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas iš dalies, paliko iš esmės nepakeistus. Ieškovė O. V. nesutiko su apeliacinės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kreipėsi į kasacinį teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. d. nutartį ir bylą perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Grąžintoje nagrinėti iš naujo byloje ginčas iš esmės kilęs dėl kainos, kurią atsakovas A. P. įsipareigojo sumokėti ieškovei už jam perleistą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, o kiti byloje kelti klausimai yra išnagrinėti, todėl šioje civilinėje byloje ieškovės O. V. apeliacinis skundas aptariamas ir nagrinėjamas tik ta apimtimi, dėl kurios byloje kilo ginčas, t. y. dėl apsimestiniu sandoriu paslėptos teisės atkurti nuosavybės teises į žemę vienos iš pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų - jos kainos.

Bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą grąžinus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotas aplinkybes teigė, jog ieškovė neturėjo ketinimo perleisti atsakovui teisių į visų jai nuosavybės teise atkurtinų žemių nuosavybę, tačiau atsakovui jas atkūrus ir perleidus tretiesiems asmenims jai turi būti atlyginta protinga kaina už teisių atkurti nuosavybės teisę į žemę kaina. Ieškovė nurodė, jog jai turėjo būti sumokėta 600 000 Lt suma, iš kurių atsakovas sumokėjo 320 000 Lt, todėl bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantė prašė priteisti jai iš atsakovo 280 000 Lt už apsimestiniu pripažintu sandoriu atsakovui perleistą teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę.

Atsiliepimas

Atsakovai R. P. ir A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad abi šalys aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią sudaryti būtent teisės pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas A. P. už perleistą teisę sumokėjo pinigais ir taip pat apeliantės naudai neatlygintinai atkūrė nuosavybės teisę į 0,20 ha žemės sklypą t. y. suteikė paslaugą. Už teisių perleidimą sumokėta suma, jų įsigijimo pagal įgaliojimą momentu, atitiko teisių realią rinkos vertę.

Atsakovas Romualdas J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės skundo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad ieškovės ir atsakovo A. P. tikroji valia buvo susitarimas dėl pirkimo-pardavimo teisės atkurti nekilnojamojo turto nuosavybės teises į 22,55 ha žemės, o ne įgaliojime išreikšta ieškovės valia. Ieškovė priėmė iš atsakovo A. P. pinigus, o tai reiškia, jog ieškovė taip pat aiškiai išreiškė savo valią būtent dėl teisės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad ieškovė 20 000 Lt iš atsakovo gavo už tai, jog jam būtų perleista nuosavybės teisė į žemę.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės skunde nurodytus prašymus spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų nustatymo

Ginčas byloje kilo dėl šalių tarpusavio susitarimo, įforminto 2001 m. spalio 11 d. ieškovės atsakovui suteiktu įgaliojimu, apimties ir esminių sąlygų. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. spalio 11 d. įgaliojimu suteikė įgalinimus atsakovui A. P. ją atstovauti įvairiose institucijose, perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo tarpu atsakovas teigė, jog sandoriu iš esmės buvo susitarta dėl teisių atkurti nuosavybės teisę į žemę pirkimo - pardavimo.

Bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pagrindinis ieškovės interesas suteikiant atsakovui 2001 m. spalio 11 d. įgaliojimą buvo atkurti nuosavybės teises tik į dalį žemės ir už atlygį perleisti kitą teisės atkurti nuosavybės teises į žemę dalį, o atsakovo A. P. interesas buvo ne padėti ieškovei atkurti nuosavybės teises į žemę visa apimtimi, o įgyti žemės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad viena įgaliojimo dalimi atsakovas veikė kaip įgaliotinis, o kita įgaliojimo dalimi – kaip šalis apsimestinio sandorio, kuriuo siekta pridengti nuosavybės atkūrimo teisės pirkimo–pardavimo sandorį. Byloje nustatytos aplinkybės, kasacinio teismo vertinimu, leidžia pripažinti, jog šalys sudarė teisės atkurti nuosavybės teises pirkimo–pardavimo sutartį, kurios šalys yra ieškovė O. V. ir atsakovas A. P., jie atitinka imperatyvius pardavėjui ir pirkėjui įstatymo keliamus reikalavimus, o šalių sutartos sutarties dalykas yra teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Tačiau, kasacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjusiems teismams neištyrus ir neįvertinus pirkimo – pardavimo sutarties kainos, bei mokėjimo tvarkos, t. y. nenustačius visų reikšmingų apsimestiniu sandoriu paslėptos teisės atkurti nuosavybės teises į žemę pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų dėl jos kainos, byla buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė siekė išplėsti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas – jos atstovai teigė, kad turi būti nustatinėjama ne tik sandorio kaina, bet ir nustatomi sandorio motyvai, t. y. kokiu tikslu buvo apsimetinėjama sudarant sandorį ir įvertinta, kad ieškovė siekė ne viso 22,55 ha ploto žemės sklypo, bet tik jo dalies (kuri atsakovams buvo būtina, siekiant suformuoti papildomą žemės sklypą prie jiems priklausančio pastato) perleidimo. Be to, įvertinus žemės sklypų, nuosavybės teises į kuriuos atsakovas atkūrė ir perleido kitiems asmenims, remiantis ieškovės jam išduotu įgaliojimu, vertę ir ieškovės realiai gautą sumą, buvo prašoma įvertinti sandorio galiojimą ir per teisingumo bei protingumo prizmės aspektus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad realiai tarp šalių buvo sudaryta teisės atkurti nuosavybės teises pirkimo–pardavimo sutartis, kurios šalys yra ieškovė O. V. ir atsakovas A. P., o šalių sutartos sutarties dalykas yra teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Pagrindinis ieškovės interesas buvo atkurti nuosavybės teises tik į dalį žemės ir už atlygį perleisti kitą teisės atkurti nuosavybės teises į žemę dalį. Tokia išvada buvo padaryta įvertinus byloje nustatytas aplinkybes: 2001 m. suteikusi atsakovui įgaliojimą atkurti nuosavybės teisės į žemę ir šio įgaliojimo pagrindu dar 2001 m. gruodžio 7 d. jai atkūrus nuosavybės teisę į 20 arų ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 87), suprasdama ir žinodama apie galimybes atkurti nuosavybės teises ir į kitą žemę, jomis nesidomėjo, pretenzijų atsakovui nereiškė ir ieškinį pateikė tik 2007 m. Šios aplinkybės ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bei apklausiant ieškovę Klaipėdos apygardos teisme, vykdant teisminį pavedimą, ieškovė ne kartą teigusi kad perleido teisę atkurti nuosavybės teisę ne į visą žemę, kartu išreiškė poziciją, jog šalys buvo susitarusios, jog už visų teisių atkurti nuosavybės teises į žemę, ieškovei buvo žadėta sumokėti 600 000 Lt (2008 m. gegužės 6 d. posėdis (t. 3, b. l. 24), 2011 m. lapkričio 4 d. posėdis (t. 8, b. l. 23), 2015 m. gegužės 27 d. posėdis), įrodo, jog 2001 m. spalio 11 d. įgaliojimu ieškovė perleido teisę atkurti nuosavybės teises į visą žemę, esančią Šventosios gyvenvietėje, išskyrus 20 arų ploto žemės sklypą, dėl kurio atkūrimo ieškovės nuosavybėn bus pasisakyta vėliau.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog grąžintoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl kainos, kurią atsakovas A. P. įsipareigojo sumokėti ieškovei už jam perleistą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, o kiti byloje kelti klausimai yra išnagrinėti, šioje civilinėje byloje ieškovės O. V. apeliacinis skundas aptariamas ir nagrinėjamas tik ta apimtimi, dėl kurios byloje kilo ginčas, t. y. dėl apsimestiniu sandoriu paslėptos teisės atkurti nuosavybės teises į žemę vienos iš pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų - jos kainos.

Dėl sutarties šalių valios susitariant dėl sandorio kainos

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str. 1, 2 d.).

Vykdant sutartį gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012).

Šiuo atveju bylos šalys skirtingai aiškina jų susitarimo dalį dėl teisių atkurti nuosavybės teises į žemę perleidimo kainos. Ieškovės teigimu, šalys buvo susitarusios dėl kainos, kurią sudarė piniginė išraiška – atsakovo ieškovei mokėtina 600 000 Lt suma bei kainos dalis išreikšta atsakovo ieškovei suteiktinomis paslaugomis, atkuriant jai nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo. Tačiau atsakovas nurodo, kad išduodant įgaliojimą šalys sutarė dėl 20 000 Lt mokėjimo, atsakovas taip pat papildomai įsipareigojo atkurti ieškovei nuosavybės teisę į 20 arų ploto žemės sklypą. Toks susitarimas, atsakovo teigimu, atitiko protingumo kriterijus, buvo sąžiningas ir šalių suderintas.

CK 6.198 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarčių turinį, nustatyta, kad, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, jog šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, - atitinkančią protingumo kriterijus kainą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina. Analogiškai kaina apibrėžta specialiojoje pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje – CK 6.313 straipsnio 2, 4 dalyse.

Nustatant šioje byloje tarp šalių sudaryto susitarimo sąlygą dėl kainos, būtina pažymėti, jog šalis siejantis susitarimas, kasacinio teismo pripažintas sutartimi dėl teisės atkurti nuosavybės teises pirkimo – pardavimo sandoriu, buvo sudarytas tuo metu kai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta piliečių teisė notariškai patvirtinta sutartimi perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje normoje nebuvo nustatyta, kokia konkrečia sutartimi gali būti perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises. Joje taip pat nenustatyta, kad minėtos teisės perleidimo sutartis turi būti atlygintinė, todėl perleisti jas kitam asmeniui buvo galima atlygintinai arba neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007).

Ginčo byloje dėl to, jog teisių atkurti nuosavybės teises perleidimo sandoris buvo atlygintinas, nėra, nors šalis siejančiame susitarimo (įgaliojime) rašytiniame tekste šalių tarpusavio įsipareigojimai neaptarti. Dėl bylos šalis siejančio susitarimo dalyko ypatumo (teisių atkurti nuosavybės teises į žemę perleidimo), sprendžiant dėl šalių nustatytos sandorio kainos, nėra galimybės remtis analogiškais sandoriais ir juose nustatyta kaina; kadangi sandoriu buvo perleista ne nuosavybės teisė į žemės sklypus, bet teisė atkurti nuosavybės teisę į žemę, todėl negalima tapatinti ir žemės sklypų, kurie atsakovo buvo atkurti, veikiant jam pagal ieškovės suteiktus įgaliojimus, vertės su teisių atkūrimo verte ir remtis jomis ginčo sprendimo atveju.

Nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, jog nustatant sandorio kainą turi būti remiamasi valstybės apskaičiuota išperkamos žemės verte.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos (akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 28 d.) 12 straipsnis nustatė atvejus, kuomet žemė iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimą, valstybės buvo išperkama. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad žemė, kurios atkūrimo teises ieškovė perleido atsakovui, buvo įtraukta į valstybės išperkamą. Atsakovo pateiktas 2007 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštas apie ieškovės turėto žemės sklypo apskaičiuotą valstybės išperkamą žemės vertę (t. 2, b. l. 94), nesant įrodymų, į kokio turinio užklausą buvo pateiktas šis atsakymas, nepatvirtina fakto, jog žemės sklypai, į kuriuos ieškovė turėjo nuosavybės atkūrimo teisę, buvo priskirti valstybės išperkamiems. Be to, kaip 2015 m. birželio 1 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino atsakovas, iš 22,55 ha ploto ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, valstybės nebuvo išpirka nė vieno aro žemės. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog net ir patvirtinus, kad ieškovės vardu atkurtina nuosavybės teisė į žemę buvo priskirtina prie valstybės išperkamos, nustatant ginčo sandorio kainą, valstybės apskaičiuota išperkamos žemės kaina, šioje situacijoje būtų neteisinga vadovautis, kadangi šalys šiuo atveju dėl sutarties sąlygų buvo laisvos tartis, kai tuo tarpu atlygis už valstybės išperkamą žemę buvo apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 3 d.).

Šalims sutartimi neaptarus sandorio kainos, nesant galimybės remtis analogiškais sandoriais nustatyta dalyko kaina, bei laikant nepagrįstu atsakovo teiginį, jog šiuo atveju sandorio kaina turi būti artima valstybės nustatytai išperkamai žemės sklypo vertei, teisėjų kolegija mano, jog nustatant tikrąją sandorio šalių valią dėl sandoriu perleidžiamo objekto kainos turi būti vertinamas šalių elgesys po sutarties sudarymo ir kitos konkrečiu atveju reikšmingos aplinkybės ‑ šalių paaiškinimai procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu jų išdėstyti argumentai bei sutarties šalių veiksmai vykdant sutartį.

Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas pripažįsta, kad išduodant įgaliojimą buvo sutarta, kad atsakovas už jam perleistą teisę atkurti nuosavybės teisę sumokės ieškovei 20 000 Lt bei atkurs ieškovei nuosavybės teises į 20 arų ploto žemės sklypą (tai patvirtina šalių paaiškinimai, duoti teismo posėdžių, vykusių 2008 m. gegužės 6 d., 2011 m. lapkričio 4 d. bei 2015 m. gegužės 27 d. metu). Byloje esantys duomenys įrodo, jog šis šalių susitarimas buvo įvykdytas – ieškovės sutuoktinis patvirtino, jog 20 000 Lt iš atsakovo gavo (ieškovė to neginčija) (t. 1, b. l. 88-89), nuosavybės teisės ieškovei į 20 arų ploto žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrityje, atkurtos (t. 1, b. l. 87). Pažymėtina, jog nors bylos šalys negalėjo nurodyti, kokia suma vertina atsakovo suteiktų paslaugų, atkuriant ieškovei nuosavybės teises į žemės sklypą, vertę, kas neleidžia jos įtraukti į sutartimi šalių nustatytą sandorio kainą, turinčią piniginę išraišką, tačiau šios paslaugos vertę (neturtinę) bei jos pobūdį teismas priskiria aplinkybėms, paskatinusioms šalis sudaryti sandorį būtent tokiomis sąlygomis, taip pat ir susitarimui dėl dalyko kainos.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar šalis siejo tik nurodytas susitarimas dėl atsiskaitymo pagal sandorį (dėl 20 000 Lt mokėjimo ir suteikimo paslaugų) ir, ar atsakovo ieškovei (tiksliau jos sutuoktiniui) sumokėta 20 000 Lt suma buvo galutinis mokėjimas už perleistą teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę. Byloje pateikti įrodymai apie tai, kad atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 300 000 Lt (t. 2, b. l. 192), tačiau šalys nesutaria dėl šios sumos paskirties: ieškovė nurodo, jog tai atsakovo papildomas mokėjimas vykdant sutartį, atsakovas tuo tarpu neigia tai ir nurodo, kad tai pinigai, kuriuos atsakovas sumokėjo ieškovei, tikėdamasis taikaus ginčo baigimo. Todėl teismui būtina įvertinti ir šios sumos mokėjimo paskirtį bei reikšmę ginčo sandorio šalių teisėms ir pareigoms.

Ieškovė, apklausiama teismo posėdžio metu (teismo posėdis įvyko Klaipėdos apygardos teisme 2015 m. gegužės 27 d.) teigė, jog jai buvo pažadėta, jog už teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimą, ji gaus 600 000 Lt. Atsakovas su šiais ieškovės teiginiais kategoriškai nesutiko ir teigė, kad šalis siejo tik aukščiau nurodytas susitarimas dėl apmokėjimo pagal sutartį (atsakovui sumokant ieškovei 20 000 Lt ir suteikiant nuosavybės teisių atkūrimo paslaugas), kuris buvo galutinis. Šalims nesutariant dėl jų valios dėl sandorio apmokėjimo jo sudarymo metu, teismas vertina ne tik šalių argumentus išsakytus paskutinių teismo posėdžių metu, bet ir jų ankstesnius paaiškinimus, duotus nagrinėjant bylą, bei procesinį šalių elgesį.

Nustatyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė atsisakė savo ieškinio reikalavimų, tačiau vėliau ieškinio atsisakymą atsiėmė. Teismui apkausiant ieškovę 2008 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 24), buvo siekiama išsiaiškinti tokį ieškovės apsisprendimą lėmusias aplinkybes. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog jos interesas yra gauti iš atsakovo pagal šalių susitarimą 600 000 Lt. Ieškovė patvirtino, jog vykdant ginčo sandorį ieškovė iš atsakovo gavo 20 000 Lt, atsakovas ieškovei atkūrė nuosavybės teises į 20 arų ploto žemės sklypą bei papildomai sumokėjo 300 000 Lt (t. 3, b. l. 27), kas reiškia, jog ieškovė 300 000 Lt sumą traktavo kaip kainą, mokėtiną pagal šalis siejantį ginčo sandorį, bet ne kaip atsakovo už ieškinio atsiėmimą mokėtiną sumą. Tačiau nurodyto teismo posėdžio metu ieškovė taip pat nurodė, jog apsisprendimą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir reikalauti iš atsakovo 600 000 Lt už ginčo sandoriu perleistas teises, nulėmė jos vaikų nuomonė (t. 3, b. l. 26). Todėl teisėjų kolegija abejoja ieškovės teiginių, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl 600 000 Lt kainos už perleidžiamą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, pagrįstumu. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo klausimo nagrinėjimui (nustatant sandorio kainą) svarbu įvertinti, dėl kokios ginčo sandorio kainos šalys buvo susitarusios jį sudarant. Tai, kad po sandorio sudarymo praėjus daugiau kaip dešimčiai metų ir atsakovui veikiant jam suteiktų įgaliojimų ribose jis atkūrė nuosavybės teisę į žemės sklypus, kurių vertė gerokai didesnė už šalių sudaryto sandorio kainą, nereiškia, jog ieškovė gali savo nuožiūra keisti (reikalauti retrospektyviai peržiūrėti) sudarant sandorį suderintą šalių valią dėl jo kainos. Be to, kaip ne kartą patvirtino ir pati ieškovė, jos valia nagrinėjant ginčą teisme, ne kartą buvo įtakojama kitų asmenų, kurie nėra ginčo sandorio šalimis ir šalims derantis dėl sandorio kainos nedalyvavo. Šios aplinkybės, bei tai, kad ieškovės teiginių nepatvirtina nei atsakovas, nei bylos medžiaga, teisėjų kolegijai neleidžia manyti, kad ieškovė ir atsakovas buvo sutarę dėl 600 000 Lt sandorio kainos, mokėtinos pinigais.

Nustatant, kokia buvo sandorio šalių valia dėl kainos, būtina detaliau aptarti, kokiu pagrindu atsakovas ieškovei sumokėjo 300 000 Lt. Atsakovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigė, jog ši suma neturi būti įtraukta į ginčo sandorio kainą, kadangi ji buvo sumokėta išimtinai už ieškovės atsisakymą nuo ieškinio. Ieškovei atsisakymo nepalaikius, laikytina, kad ieškovė 300 000 Lt sumą gavo neteisėtai. Tačiau ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog ši suma jai sumokėta vykdant šalių susitarimą (2008 m. gegužės 6 d. posėdis (t. 3, b. l. 24), 2011 m. lapkričio 4 d. posėdis (t. 8, b. l. 23), 2015 m. gegužės 27 d. posėdis) ir yra įtrauktina į sandorio kainą. Tuo labiau, ieškovė 2011 m. lapkričio 4 d. posėdyje teigė, jog atsakovas, surašant įgaliojimą, žadėjo jai sumokėti 300 000 Lt (t. 8, b. l. 24). Paties atsakovo paaiškinimai dėl šios sumos mokėjimo taip pat prieštaringi: bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jis teigė, jog ši suma buvo sumokėta tik siekiant, kad ieškovė atsisakytų ieškinio ir atsakovų turtui taikomi suvaržymai būtų panaikinti (2015 m. birželio 1 d. teismo posėdžio metu, papildomuose paaiškinimuose t. 12, b. l. 17), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas pripažino, jog siekiant užbaigti bylą taikiai, papildomai už teisių atkurti nuosavybės teises perleidimą sumokėjo ieškovei 300 000 Lt sumą (t. 2, b. l. 91), tokiu būdu bendrai ieškovei vykdant tarp šalių sudarytą susitarimą sumokėta 320 000 Lt suma (t. 7, b. l. 10).

Nors byloje ir nėra bendro šalių sutarimo dėl to, kokia buvo nustatyta teisių atkurti nuosavybės teises į žemę perleidimo sandorio kaina, nėra ir tokį susitarimą patvirtinančių tiesioginių įrodymų, visgi aukščiau aptartų aplinkybių kontekste yra labiau tikėtina, jog šalys buvo sutarusios, kad ieškovė jai priklausančias teises atkurti nuosavybės teisę į žemę perleido atsakovui už kainą, kurios piniginė išraiška sudarė 320 000 Lt, bei papildomą atsakovo įsipareigojimą suteikti ieškovei nuosavybės teisių atkūrimo paslaugas. Teisėjų kolegija įvertinusi, jog nors bylos šalys keitė paaiškinimus dėstydamos argumentus dėl sandorio šalių valios nustatant sandorio kainą, visgi pripažino, kad 300 000 Lt suma įtrauktina į sandorio kainą, o nesant jokių kitų įrodymų dėl šalių sutartos 600 000 Lt sandorio kainos, kaip tik ieškovės teiginiai, jie atmestini kaip nepagrįsti. Šios teismo išvados paremtos ir kasacinio teismo suformuota praktika dėl įrodymų vertinimo. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., byla Nr. 3K-3-13/2009). Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos procesinio įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. CPK nekonkretizuojama, koks turi būti teismo įsitikinimo laipsnis. CPK įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis, todėl įrodinėjimo procese taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tokia įrodinėjimo standarto samprata suponuoja tai, kad įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįsto ir teisėto 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimo nėra, tačiau įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotas ir šią bylą nagrinėjant pakartotinai apeliacinės instancijos teisme naujai nustatytas aplinkybes dėl sandorio kainos, apeliacinės instancijos teismas patikslina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį nustatydamas, kad ieškinį atmetus, o priešieškinį tenkinus iš dalies, pripažintina, kad ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduoto įgaliojimo atsakovui A. P. dalis dėl ieškovės O. V. atstovavimo sudarant ir pasirašant sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą į žemę perleidimo su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra, pasirašymo ir atlikimo visų kitų veiksmų, susijusių su šio pavedimo įvykdymu yra apsimestinis sandoris, kuriuo pardavėja – O. V. perleido pirkėjui – A. P. teisę atkurti nuosavybes teisę į žemę, šalims sandorio sudarymo metu susitarus, jog atsakovas už jam perleistą teisę sumokės ieškovei 320 000 Lt, o kitą sandorio kainos dalį padengs atkurdamas ieškovei nuosavybės teises į dalį žemės sklypo.

Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-482-265/2012 Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Kadangi 2012 m. birželio 18 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistu (patikslinimai sprendimo rezoliucinėje dalyje nekeičia sprendimo esmės ir neįtakoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių), todėl paliekamas nepakeistu ir 2013 m. gruodžio 2 d. papildomas sprendimas.

Bylos nagrinėjimo metu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimas išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartimi, nustatant, jog byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo, t. y. iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje, nagrinėjamoje apeliacine tvarka, priėmimo (t. 10, b. l. 154-155). Lietuvos apeliacinis teismas papildomai pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovo R. J. S. atžvilgiu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi, galiojimo. Įvertinus, jog ieškovės reikalavimai netenkinti ir grėsmės būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymui nėra, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1094/2013 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi atsakovo Romualdo J. S. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – R. J. S. priklausančio nekilnojamojo turto 3 870 863 Lt sumai areštas, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, naikintinos (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, iš jos valstybei ir atsakovams priteisiama atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.; 96 str. 2 d.).

Valstybės patirtos išlaidos, kurias sudaro procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, sudaro 56,10 Eur (t. 11, b. l. 204, t. 12, b. l. 12, Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1232-112/2015 2 lapas).

Atsakovai nurodė, kad viso patyrė 2 760,88 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (t. 11, b. l. 81-84, t. 12, b. l. 43-46), kurias prašo priteisti iš ieškovės. Teismas įvertinęs tai, jog byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama jau antrą kartą, atsakovus byloje atstovavo advokatai, kurie dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (kas reiškia, jog papildomas susipažinimas su byla ir joje keltinais klausimais nereikalavo ypatingų laiko ir darbo sąnaudų) mano, jog prašomos priteisti išlaidos mažintinos iki protingo ir pagrįsto dydžio.

Nustatant iš ieškovės atsakovams priteistinų atlyginti atstovavimo išlaidų dydį, remiamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nuostatomis (toliau - Rekomendacijos), nustatančiomis maksimalius advokatams ir jų padėjėjams už suteiktą teisinę pagalbą priteistinus dydžius. Įvertinus tai, kad atsakovų atstovai bylą nagrinėjant teisme pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, rašytinius paaiškinimus ir, vykdydami teismo pavedimą, klausimus, užduotinus ieškovei, taip pat atstovavo atsakovus teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 3 valandos, bei atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.11 (patvirtintų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85); 8.16 ir 8.19 (patvirtintų 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) punktus, teisėjų kolegija, iš ieškovės priteisia atlyginti atsakovams pagrįstas ir realiai jų patirtas atstovavimo teisme išlaidas, kurios sudaro - 995,62 Eur (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir 2013 m. gruodžio 2 d. papildomą sprendimą palikti iš esmės nepakeistus.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį, dėl ginčo sandorio teisinio įvertinimo, nustatant:

„Ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti dalies. Pripažinti, kad ieškovės O. V. 2001 m. spalio 11 d. išduoto įgaliojimo atsakovui A. P. dalis dėl ieškovės O. V. atstovavimo sudarant ir pasirašant sutartį dėl teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą į žemę perleidimo su bet kuriuo asmeniu savo nuožiūra, pasirašymo ir atlikimo visų kitų veiksmų, susijusių su šio pavedimo įvykdymu yra apsimestinis sandoris, kuriuo pardavėja – O. V. perleido pirkėjui A. P. teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, šalims sandorio sudarymo metu susitarus, jog atsakovas už jam perleistą teisę sumokės ieškovei 92 678,40 Eur (devyniasdešimt du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 40 euro centų) (320 000 Lt).“

Iš ieškovės O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 56,10 Eur (penkiasdešimt šešis eurus ir 10 euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti.

Iš ieškovės O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), priteisti lygiomis dalimis atsakovams A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), ir R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), 995,62 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 62 euro centus) atstovavimo išlaidoms atlyginti, t. y. po 497,81 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 81 euro centą) kiekvienam atsakovui.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1094/2013 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi atsakovo R. J. S. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui R. J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio nekilnojamojo turto 3 870 863 Lt sumai areštą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas